[Tom William Riddle]

Stovėjo pamiškėje žvelgdamas į priešiškai nusiteikusius mokinius ir puikiai juos suprato. Taip taip, paauglystė, maištingas amžius... numojo ranka, žinoma, pats toks išdykėlis nebuvo mokyklos laikais, bet et, senuosius laikus kaip vėjas nupūtė amžiaus dulkės. Nė kiek nesutrikdamas, neišsimušdamas iš vėžių klausėsi klastuolės žeriamų komplimentų, tačiau tik stebėjo ją, atlaidžiai šypsodamasis, tarsi vien žvilgsniu sakydamas, jog laikui bėgant priprasianti, čia mokykla, pasiruošimas susitikti su tikrais pavojais, o ne tėvelių išlepinta prišildyta gūžtelė. Tiesa, dabartiniame pasaulyje reikalingos stiprios moterys, ir mergiūkštė privalės tai suvokti, anksčiau ar vėliau. Lygtais nepadarė jiems nieko blogo, na gerai, galbūt išskyrus Greywindą, bet anas pats kaltas, nereikėjo nusižiūrėti jau užimtos merginos. Kovą pralaimėjai, susitaikai su tuo, ir kilniai... pats nusikvatojo iš savo minčių, iš kur gi pas šunį bus aristokratiško kilnumo? Pajuto ir vėl besišaipąs, Dieve, ir kaip su tuo kovoti? Stengiesi būti jiems draugiškas, o jie tik purvais drabstosi. Persibraukęs ranka juodus plaukus, kurie buvo atgavę įprastą banguotumą bei lengvumą, atsisuko į merginą, pavarde Wilding, nenorėjo jos skaudinti, bet puikiai žinojo, jog devyniasdešimt metų nelaikomas už dantų liežuvis pratars savo.
-brangioji, elementų dvasios taip pat reikalingos apsigynimui nuo juodosios magijos, ypač jei turi praeityje patirtų košmarų, tokiu atveju gali grūdintis juos stebėdamas, kad vėliau, susitikęs su tuo pačiu priešu nedrebėtum iš siaubo prisiminęs savo klaidas. – ir nealpėtum. Prikandęs liežuvį prisegė mintyse. Džiaugėsi savim, kad bent jau sugebėjo atsakyti ne taip užgauliai. Visiems mokiniams pasukus savais keliais ir pats patraukė pasivaikščioti tai vienon tai kiton pusėn, nesėdės gi ant akmens ištisą pusvalandį it skulptūra. Beeidamas žaliąja kryptimi išvydo skrendantį popierinį paukštelį, įgudusiai ištiesė ranką sugauti, manydamas, jog mokiniui reikia pagalbos, bet šis akimirksniu užsiliepsnojo ir sudegė, net reaktyvinė vampyro akis tesugebėjo sugauti tik tris padrikus žodžius, bet to užteko atpažinti raštelio autorių. Šunsnukis! Pasileidėlės vaikiščias! kaip jis drįsta? Ar maža jam vardų ant manęs? Ir Tomas, ir Viljamas, ir netgi Ridlis, o jis rašo: "Nepasitikėkit<...> net<...> Marvolu..." pykčio banga sukilo netikėtai, tikrai nebuvo jos užplanavęs, todėl dabar stovėjo virpėdamas, negebėdamas tvardytis. Suvokdamas, jog tebėra pusantrų metų vampyras pamėgino giliai kvėpuoti, kur ten tau!
-Safira! – šūktelėjo per mišką, ir netrukus išvydo ją atsirangant per šlapią žolę. Augintinė sustojo jam prie kojų, išsitiesė visu ilgiu, jauki kobra buvo, ne tokia kaip Nadžinė. Perdavęs šiai šnypštūnišką žinutę pasiuntė tamsiai violetinių rodyklių kryptimi. Safirai pradingus už posukio sugrįžo prie akmens ir jau ramiau kvėpuodamas ant jo prisėdo. Gyvatės turėtų užtekti mergiūkštei aristokratei išgąsdinti, kad trumpam prarastų pusiausvyrą, o jau tada jis gales netrugdomas prieiti prie ponaičio Greywindo.

[Frankas Stigleris]

Išgirdęs, blogai ištartą savo pavardę, Frankas sukluso. Nejau jis gerai atsakė. Deja, jis buvo paminėtas, tik kaip iš dalies teisingai atsakęs mokinys. Jaunuoliui nepatiko, kad mokytojas blogai pasakė jo pavardę ir pakėlė ranką.
-Atleiskite, bet aš esu Stigleris su g, o ne Stikleris su k.
Tai pasakęs, jis vėl atsisėdo į suolą, bet veltui. Profesorius pasakė, kad dabar atėjo eilė kitai pamokos pusei ir išsivedė juos iš klasės. Stigleris susidėjo rankas ant krūtinės ir lėtais žingsneliais kėblino paskui kitus mokinius bei profesorių. Švilpis apžvelgė visus, norėdamas įsitikinti ar jo niekas nestebi ir tada iš užančio išsitraukė sulankstytą pageltusį lapelį. Jis lėtai jį išlankstė ir įsmeigė akis į jį.

La chute est lente - iš šešėlių sukuria gyvybę
Ivre - sudaro sąlygas aidui
Requime - iš žemės išlenda stiprios medžių šaknys, kurios suspaudžia priešą

Tame lapelyje buvo Franko senelio sukurti burtažodžiai. Jis niekada nelįsdavo į senelio reikalus, bet kartą, po senelio mirties, reikėjo iš senio namų išvežti visus jo daiktus.

Visa šeima dirbo Stiglerių senelio namuose, pasiskirstę kambarius. Frankui atiteko senelio miegamasis ir jo kabinetas. Betvarkydamas senelio miegamą, jis atrado jo užrašinę, o po lova - įvairiausių buteliukų su margaspalviais skysčiais. Užrašinėje jis nieko gero nerado, tik vilkolakio piešinį, šalia kurio buvo prirašinėta įvairių dalykų. Frankas juos mintyse perskaitė. Suleidus vilkolakiui švero viralo, padidėja jo iltys ir nagai, o suleidus Rajū pabaisos kraujo - akys pradeda švytėti melsva spalva ir padaras pradeda skleisti elektros srovę. Švilpį nukrėtė drebulys ir jis užvertė knygutę.
-Čia jis aprašė eksperimentą su manimi. Negaliu leisti, kad tai pamatytų tėvai.
Knygutę jis įsimetė į savo kuprinę ir tęsė darbą senelio kabinete. Prasivėrus durims, plūstelėjo stiprus puvėsių kvapas. Kabinete buvo tamsu, nes vienintelis toje patalpoje esantis langas buvo uždengtas. Frankas pabandė įjungti šviesą, paspausdamas mygtuką. Nieko neįvyko. Reikėjo tvarkytis prieblandoje. Jaunuolis į šiukšlių maišus dėjo senelio bibliotekoje esančias knygas. Visoms ištuštėjus, jis drėgnu skudurėliu nuvalė lentynas ir priėjo prie darbo stalo. Jis buvo apkrautas įvairiomis bylomis, laikraščių skiautėmis bei literatūra. Jaunuolis paėmė vieną bylą ir ją atvertė.

Alvaras Koperinas

Gimimo metai - 1971 07 24
Gyvenamoji vieta - Oslas
Šeima - nėra
Ypatingi gebėjimai - vilkolakis
Mirties priežastis - mirė nuo vampyro įkandimo
Kaina - 15000 eurų

Frankas sutriko tai perskaitęs, o pamatęs prie bylos prisegtą nuotrauką, numetė ją ant stalo.
-Nejau mano senelis pirko lavoną?
Nugalėtas smalsumo, jis pradėjo vartinėti kitas bylas.
-Vilkolakis, kuriam buvo nukirsta galva - 4000 eurų. Kitsunė, kuri persidūrė sau širdį - 24000 eurų. Kanima, kuri buvo uždusinta - 13000 eurų.
Nieko nelaukdamas, jis susikišo tas bylas sau į kuprinę ir, pasiėmęs maišus su knygomis, ruošėsi juos nutempti prie mašinos. Priėjęs duris, švilpis pečiu užkabino nuotraukų rėmelį, kuris nukritęs sulūžo ir iš jo iškrito kažkoks lapelis. Frankas nieko nelaukęs pagriebė jį ir perskaitė.
-Kas čia per burtažodžiai? Niekada nesu nieko panašaus girdėjęs. Nejau mano senelis pats sukūrė juos?

Išėjus iš mokyklos į lauką, Frankas paslėpė lapelį ir pažvelgė kur kiti mokiniai. Jie jau stovėjo prie uždrausto ežero. Švilpis greitai pasileido bėgti link jų ir atbėgęs išgirdo tik tai, kad jis turės dirbti su panele Mortimer. Deja, profesorius ir šį sykį ištarė blogai jaunuolio pavardę. Nieko nesakęs, jis pradėjo ieškoti savo kompanionės. Netrukus jam už akių užkliuvo viena mergina. Jis tyliai priėjo prie jos ir tarė:
-Labas. Ar tu esi Mortimer?

Tom: 1 papildomas taškas už išsamų postą apie juodąją lavonų rinką.

[Rosemarie Mortimer]

Iš profesoriaus lūpų išgirdusi teisingą atsakymą, varnanagė kiek suraukė antakius. Ne dėl to, jog buvo nepatenkinta, kad kiek prašovė pro šalį, bet todėl, kad paprasčiausiai su tuo nesutiko. Galbūt savęs pažinojimas ir yra reikšmingas, tačiau tikrai ne lemiamas aspektas. Kas iš to pažinojimo, jei smegeninė bus tuščia ir negebanti suregzti nė padoraus sakinio, o ką jau kalbėti apie visą strategiją.
Vis dar kiek niurzgėdama iš nepasitenkinimo, Rosemarie nusekė paskui visus uždraustojo miško link. Nuotaika bent trumpam buvo subliuškusi, o iš minčių vis niekur nedingo tie apsvarstymai. Šiaip ar taip, greičiausiai kiekvienas žmogus yra individualus ir kiekvieno tobulai strategijai reikalingi skirtingi dalykai. Tačiau savo nepasitenkinimą mergina nuslėpė ir tik sustojo šalia klasės draugų pasiklausyti profesoriaus.
– „Tik projekcijos, sukurtos prisikėlimo akmens“? – sukryžiavusi rankas perklausė mokytojo. Negi tik jai vienai užkliuvo tas pasakymas? O gal ji tiesiog šiandien pernelyg priekabi – tokiu atveju, ką jau padarysi. Jos nuotaikos gali pasikeisti kad ir keliskart per minutę, todėl Rose tik kilstelėjo antakį bei tarstelėjo: – Maniau, jis pradingęs.
Nebekreipdama į kitus žodžius net menkiausio dėmesio, septintakursė apsidairė. Buvo suporuota su dar nepažįstamu vaikinu, bet kadangi klasė nebuvo didelė, tad ir sunkumų paieškose kilti neturėjo, o ir tasai vaiki prie jos prisistatė pats. Dėkui dievui, jos nuotaika buvo bent kiek atsistačiusi.
– Tikra tiesa, o tu greičiausiai ponaitis Stikleris, – suraukusi nosį pamėgdžiojo profesoriaus balsą ir tą, jos ausiai, keistą tarimą bei vyptelėjo.
Buvo girdėjusi, kaip šis vaikinas klasėje taisė mokytojo blogai ištartą pavardę, tad varnė nepraleido progos demonstratyviai pabrėžti k. Šiaip ar taip, erzino ji ne tąjį švilpį, o greičiau jau rodė tam tikrą nepasitenkinimą profesoriumi, tad tikėjosi, jog vaikinas nesupras jos ne taip.
– Gal eime savo mėlynuoju taku? Laiko tikriausiai neturime marios, – galiausiai atsidususi patraukė nurodyta kryptimi. – Beje, kuo tu vardu? Nemanau, kad labai jauku vadintis pavardėmis, – tyliai sukikenusi paklausė žvilgtelėdama į vaikį.

[Frankas Stigleris]

Sužinojęs, kad pakalbino reikiamą merginą, jam palengvėjo, bet išgirdęs, kaip mergina pabrėžtinai ištarė jo pavardę su K raide, nesupyko, nes jis pamanė, kad ji norėjo pavaizduoti profesoriaus tarimą.
-Taip, aš tikrai esu ponaitis Stigleris, panele Mortymer, - tai pasakęs, jis nusišypsojo.
Vaikinas apžvelgė pamiškę. Ant pušų šakų kabojo ilgi rudi kankorėžiai, kurie judėjo nuo vėjo prisilietimų. Tai pirmyn, tai atgal. Tas vaizdas galėtų nuraminti žmogų, kuris yra sukrėstas ar yra gilioje depresijoje. Tokiems, kaip Frankui. Na dabar jis jautėsi šiek tiek geriau, chimera jau nepabudo kelias dienas ir tai ramino švilpį. Jaunuolis savaime suėmė sau už riešo ir bandė pajausti pulsą. Kodėl? Pats nežinojo. Pulsas buvo ramus, nekeliantis pavojaus. Jaunuolis pakėlė galvą ir išgirdo varnės žodžius.
-Galim jau ir eiti. Na, aš vardu Frankas, o tu? Ir taip, kreiptis vienam į kitą pavarde atrodo keistai ir šiurpiai.
Jaunuolis žengė pirmą žingsnį savo mėlynuoju taku, vildamasis, kad jis su varne ir sukurs tobuliausią strategiją. Jaunuolis ėjo taku, kuris vedė vis tolyn į uždraustą mišką. Oras po truputėlį vėso, Hogvartsas iš lėto dingo. Netikėtai pro pat taką prabėgo voverė ir Frankas atsitūpęs ištiesė link jos ranką.
-Nagi, nebijok manęs. Ateik.
Voverė, išgirdus jaunuolio balsą, sustingo ir lėtai atsigręžė į jį. Jos ausys smalsiai suvirpėjo ir ji pradėjo lėtai slinkti link jo. Priėjusi voverytė prikišo savo drėgną snukutį prie švilpio rankos ir pauostė ją. Supratusi, kad švilpis nepavojingas, ji užlipo jam ant pečio ir pradėjo knaisytis po jo juodus plaukus.
-Baik, kutena.
Gyvūnėlis nekreipė dėmesio į Franką ir toliau sau žaidė. Stigleris atsisuko į merginą ir tarė:
-Argi ji nemiela? Norėčiau tokią laikyti savo kambaryje, bet tikriausiai ji nesutartų su Impara.
Voverytė nepaliko Franko ramybėj, net tada, kai jis toliau ėjo mėlynu taku. Saulės šviesa vis blėso, nes nesugebėjo prasiskverbti pro medžių lapiją. Netikėtai prie pat Franko praskrido didelis vanagas. Tai pamačiusi, voverė išsigando ir įlindo į švilpio mantijos kišenę.
-Gal galėtai man papasakoti, ką mums reikia daryti, nes aš negirdėjau profesoriaus žodžių?

[Caroline Elase Wilding]

Baimė - natūrali žmogaus reakcija į pavojingus dalykus. Ji tarsi apsaugo. Taigi baimė reikalinga. Tačiau dabar Carol beveik nebebijojo. Vienintelė likusi baimė dabar - prarasti tai, kas brangu ir kas verčia nepasiduoti. Todėl mergina nejautė nerimo stovėdama prieš profesorių. Šiaip tik porą metų vyresnį už ją pačią. Nesibaimino miško glūdumos, tačiau šešiolikmetei buvo tikrai baugu prarasti draugą. Prarasti save.
Lūkuriuodama mokytojo reakcijos Caroline pažvelgė į savyje pasimetusį Edgar'ą. Ko ko, tačiau jo tikrai nedžiugino mintis apsilankyti Uždraustajame miške. Ir mergina buvo tikra, jog ne profesoriaus minėtų vilkų vaikinas pabūgo. Žalios akys nerimastingai žvelgė į tankmę. Carol pati nužvelgė aukštus medžius. Jie neatrodė paprasti, kaip ir visi. Tačiau kiek Hogvartso mokinių paslapčių jie slepia... Čia Caroline ir dingtelėjo, jog tai, kas taip sutrikdė draugą ir slepiasi miške. Nenuostabu, kad Edgar'as netrykšta noru ten keliauti. Pati Carol manė, jog į kalnus pasižiūrėti nenorės bent 10 metų.
Tuo tarpu gerbiamasis profesorius (mergina negalėjo nesiusti, tačiau ją kiek atvėsino abejingas draugo žvilgsnis) regis išmąstė atsakymą ir jį paskelbė. Caroline tik kilstelėjo antakius ir nusisukusi nubėgo paskui Edgar'ą jau patraukusį medžių link. Juos pasitiko tamsa ir vėsuma, kaip visada Uždraustajame miške. Tankiai suaugę medžiai nepraleido šviesos, tad vidurdienis liko abiems paaugliams už nugaros, o prieš akis stojo naktis. Caroline išsitraukė lazdelę ir mintyse tarė Lumos. Lazdelės gale įsižiebė žiburėlis. Mergina žingsniuodama ėmė dairytis. Miškas buvo it apmiręs, tarsi melagingai ramintų abu šeštakursius grifus. Išgirdusi trakštelint šakeles Carol staigiai atsisuko į tą pusę pasiruošusi pulti. O gal gintis? Pažvelgė į Edgarą ir pirštais apčiuopė peilį prie diržo, juosiančio laibą liemenį - kartais lazdelė nesuveikia.  Carol nebuvo baisu, ji veik nejautė nerimo. Gal net džiaugėsi galėsianti išsilieti. Pikta jau buvo ant savęs, Jei būtų kažką pastebėjusi anksčiau, gal būtų viso to išvengta, gal būtų išvengta draugo nelaimės, kad ir kokia ji bebūtų. Juk iki tokio palūžimo viskas kaupiasi. Bet ne, žiūrėjau tik į save, nieko daugiau aplink nemačiau. Taip ir neišsiaiškinau mergina nužvelgė juodą pirštinę. Tokiais atvejais žmogus visada galvoji, ką galėjai padaryti kitaip. Tik jau būna vėlu. Tankmė tebebuvo tuščia, tačiau nuojauta, jog paaugliai ne vieni Carol neapleido. Ji it užsukta sukinėjo, kėlė viršun lazdelę, stengdamasi pamatyti kuo daugiau, kuo labiau praskleisti tamsą, kuri karaliavo visur. Tankiai suaugę medžiai puikiai saugojo viska, kas jiems patikėta. Šešiolikmetė nerimastingai atsisuko į Edgar'ą tarsi prašydama paramos. Menką plotą, apšviečimą lazdelės perskrodė žaibas.

[Rosemarie Mortimer]

Septintrakursė tik šyptelėjo, o vėliau ir nusijuokė, išgirdusi, kaip švilpis nutęsė jos pavardę. Jai buvo smagu, jog į partnerius gavo bent šiokį tokį humoro jausmą turintį porininką ir nereiks galvoti, kaip greičiau susukti visą užduotį. Gal gi net bus visai įdomu išbandyti savo jėgas šioje srityje. Šiaip ar taip, iki šiol varnanagė ne itin kruopščiai lankė apsigynimo nuo juodosios magijos pamokas.
– Tavo gražus vardas, Frankai, o aš – Rosemarie, – užsikabinusi viena ranka už medžio kamieno ir apsisukusi aplink jį, atsakė.
Mergina žingsniavo nurodytu taku, besižvalgydama tai į medžių lają, tai į tolumą. Tačiau labai toli įžvelgti nieko negalėjo, mat kelias nebuvo visiškai tiesus, o ir medžiai kilo it kokie milžinai, užstodami bet kokį vaizdą.
– Impara? – suklususi žvilgtelėjo į Franką, laikantį rusvauodegę voverytę. Ši išties buvo miela ir atrodė nusiteikusi žaismingai. Na, bent jau iki tol laiko, kol į jų asmeninę erdvę nepasikėsino vanagas. Pamačiusi išdidų paukštį, varnė šyptelėjo. Negalėjo slėpti, kad šis jai patiko ne ką mažiau nei pūkuota voveraitė.
Šiaip ar taip, dar prieš keletą minučių švietusi saulė ėmė vis labiau slėptis už storų bei tankiai susigrūdusių šakų, tad Rose keletą kartų netyčiomis užkliuvo už išlindusių šaknų, kol galiausiai įžiebė šviesą savo lazdele. Regis, tos šaknys buvo tokios didelės, kad net vietos žemėje nebeužteko, tad vis kovėsi tarpusavyje dėl kiekvieno jos sprindžio. Negi net gamtoje nevyrauja ramybė. Amžina kova, galbūt tik ne tokia, apie kokią visi pagalvoja, išgirdę tą žodį.
– Na, nieko neaiškaus, – gūžtelėjusi pečiais prakalbo. – Kaip supratau, einant šiuo keliu turėtume prieiti tam tikrų mirties valgytojų iliuzijas, iš kurių, sugalvoję strategiją, turėsime atimti prisikėlimo akmenį, tuomet juo kažkaip pasinaudoti ir grįžti atgal. Tiesą sakant, pati ne itin supratau, kai tasai profesorius kalbėjo apie kažkokius skydus. Bet kaip nor— Atsargiai! – nebaigusi sakyti riktelėjo, instinktyviai sugraibė švilpio rankovę ir virto šalin. Ten, kur jiedu stovėjo vos prieš pusę minutės, garsiai triokštelėjusi skersai kelio nukrito stora, tačiau sudžiūvusi šaka. Garsas buvo ganėtinai stiprus ir varnė net pašiurpo pagalvojusi apie visus kraupius gyvius, kurių dėmesį jis galėjo atkreipti. Štai tau ir nežinia kokio senumo miškas.

[Edgar Jeffter]

Miško keliukas, sužymėtas žaliomis nuorodomis, vedė tankėjančiais medžiais. Tai erzino grifą. Priminė jam tą medžių sutankėjimą priešais aikštę. Nors ėjo neskubėdamas, akyse kartais šmėžavo vaizdas, kaip vejasi klastuolę. Nuo to tik triko vaikino dėmesys ir koncentracija. Savo lazdelės jis net neišsitraukė. Jį tenkino prieblanda ir papildomos šviesos nereikėjo. Mat matyti, kur eina jam pilnai užteko ir draugės naudojamos šviesos. O ir šiaip jau akys buvo pripratusios, tad įmatyti bent kelią galėjo.
Edgar'as jautėsi išsekęs, dar nebuvo pilnai jėgų atgavęs, o ir poilsio turėjo nedaug. Slegiamas savo minčių jis tik per sukąstus dantis keliavo mišku. Staiga kažkas trakštelėjo. Juodaplaukis būtų greičiausiai taip ir nuėjęs pirmyn į tai nereaguodamas, tačiau bendrakursės sumišimas atkreipė jo dėmesį. Iš jos akių suprato, kad ji tarsi klausia kas čia galėjo būti. Pats iš lėto apsidairęs nieko aplink nematė.
- Nieko nėra,- tylūs žodžiai išėjo iš šeštakursio lūpų,- Nebent..,- nebaigus pamąstymo prieš akis tvieskė, oranžiniai geltonos spalvos, žaibas. Jo sukeltas vėjo gūsis pakedeno moksleivių plaukus ir uniformas. Edgar'as nustebo, bet neišsigando, nors tai įvyko prieš pat akis. Jis jautėsi tarsi sapne.
- Viskas gerai!?- čiupo pirštinuota ranka už draugės riešo ir prisitraukęs ją arčiau savęs paklausė.
Žaibo blyksnis įžiebė ugnį ant išsivagojusių medžio šaknų. Kitapus ugnies stovėjo dvi tamsios figūros. Viena jų buvo pasidabinusi, per kaklą, neregimąjį apsiaustą. Geeerai.. bandė kažką sugalvoti. Truktelėjęs grifę už laikomos rankos, nusitempė ją už greta stovėjusio medžio ir žvelgdamas savo apledėjusiomis akimis į ją, ėmė pilti greitakalbe:
- Matei? Vienas jų turi apsiaustą. Dabar greitai bėk aplink šiais retais medžiais, jog atsidurtum už jų, o aš mėginsiu, atkreipti mirties valgytojų dėmesį bei atskirti apsiaustą nuo vieno iš jų. Kai tai padarysiu, tu geriau kerų pagalba paimk apsiaustą ir bėk, kad ir pasislėpusi po juo pas profesorių,- nežinia kiek veiksmingas vaikino planas buvo, bet kaip tokios būklės greitai šį sudėliojo. Ne veltui jo plane Carol buvo pastatyta atokiau nuo jo. Jis tikėjo, jog jis gali susitvarkyti su oponentais. Tikėjo, kad jam gali puikiai pagelbėti ir mergina. Tačiau dabartinį planą lėmė tai, jog jis nebuvo įsitikinęs, jog nepakenk bendraamžiai laikydamas ją šalia savęs.
Jeffter'is paleidęs šešiolikmetės ranką, iš lindo iš už medžio, kurio link jau judėjo mirties valgytojai. Moksleivis pagaliau išsitraukė ir savo lazdelę bei ėmė regzti tolimesnius veiksmus.

[Caroline Elase Wilding]

Kartais mokykla atrodo tokia gera vieta... Viskas suplanuota už tave, dėl nieko nereikia jaudintis, nebent dėl rytdienos Transfigūracijos kontrolinio. O kas toliau??? Bent jau Caroline savo tolesnio gyvenimo neįsivaizdavo. Anksčiau jos vaikiški planai buvo aiškūs - keliauti, pamatyti gyvenimo, o tada kažkur įsikurti. Tačiau dabar jau nebežinojo nieko. Gyvenimo jau matė daugiau nei norėjo. O gal kaip tik mažai. Kol plaukiojo savo mintyse, net buvo kilęs noras pasitraukti. Dabar pagalvojus buvo gėda. Gaila tu ilgų savaičių, praleistų nesidomint niekuo.
O dabar Caroline turėjo puikią progą pamatyti, kaip tada atrodė pat. Žvelgdama į apledėjusias žalias Edgar'o akis ji mąstė, kas visgi galėjo palaužti tokį stiprų žmogų. Kodėl?
Kerų žaibas praskrido prie pat abejų paauglių.  Caroline pašoko it nuplikyta ir atsisuko į draugą. Žaliose akyse atsispindėjo kerai.
- Man viskas gerai, - tankiai alsuodama mergina vis stebėjosi, kaip keista vietoje kitos rankos jausti pirštinę. - Bet ar viskas gerai tau? - Carol teiravosi ne tik apie pamoką.
Mergina greitai buvo nutempta už medžio. Lyg per dūmus, kylančius nuo liepsnojančių medžio šaknų, ji stebėjo gobtuvuotas figūras. Viena jų turėjo ir tą reikalingąjį apsiaustą. Žvelgdama į rūbą Carol piktai mintijo ar kas pagalvoja kiek kraujo buvo dėl to pralieta? Juk tai viso labo gerai užkerėtas skuduras!!! O visi pešasi kaip pasiutę, ieško relikvijų it apsėsti ir net nesusimąsto kur deda savo gyvenimą.   Edgar'o žodžiai liejosi greitakalbe, nuo dūmų apsvaigusi Caroline sunkiai ką suprato. Galiausiai n - ąjį kartą paleidusi į darbą smegenis mergina pagaliau suvokė, ką jis pasakė.
- O kaip tu? - plaukiojančiu balsu paklausė Carol. - Vienas su jais nesusitvarkysi, - pasakė ji ir iškart pasigailėjo. - Žinojo, jog esant tokios būklės noras rizikuoti išauga. Istorija su tigru - gyvas to įrodymas. - Ne, nenorėjau pasakyti, kad gali, bet neverta rizikuoti... - Visai pasimetė ji.
Tačiau neatrodė, kad Edgar'as jos klausys. Dar akimirka, ir šešiolikmetė už suliepsnojusių medžių pasiliko viena. Kažkodėl, kai jos ranką gniaužė kieta, pirštinėta, mergina jautėsi saugiau. Žinojo, jog negali tiesiog bėgti, palikti Edgar'o vieno. Per dūmų uždangą ryškėjo šešiolikmečio, gniaužiančio lazdelę pavidalas. Jie negali būti tik dviese... Gal tai masalas? O jeigu tas apsiaustas netikras?... Carol dingojosi, jog iš tankmės atsiranda vis daugiau figūrų. O gal tai tebuvo jos vaizduotė. Mergina užsimerkė, atsimerkė ir nebežiūrėjo priekin. Žengė tiesiai ir išsitraukė peilį. Raginė rankena maloniai gulė į delną. Tik prisiminimai buvo ne itin kokie. Peilį jai dovanojo Ašas, jau į jų pažinties pabaigą. Suspaudusi ginklą Caroline prisimerkė ir nusitaikė. Akimirką prisiminė save, stovinčią priešais taikinį aukštai kalnuose su peiliu rankoje ir ją per liemenį apsikabinusį Ašą. Jis taisė merginos laikyseną ir vis priglausdamas prie savęs, pirštais bėgiojo per rankas, pataisydamas ir tuo pačiu keldamas Carol šiurpuliukus. Prieš mesdama peilį į Mirties Valgytoją su apsiaustu (smūgis turėtų atkirsti apsiaustą ir pakabinti jį ant kriaunų) susivokė, jog kartoja Ašo išmokytus žodžius nusiramink, užsimerk, susitelk į tikslą, mesk.
Tada Caroline niekada nepramesdavo. Niekad. Kad ir koks tolimas ar mažas būtų taikinys. Šiuo atveju ji turėjo į mazgą pataikyti taip, kad nesužeistų apsiaustą vilkinčio žmogaus, nepraplėštų apsiausto, o tik užkabintų jį ašmenimis, kurie turi įsmigti į medį. Sunki užduotis. Carol užsimojo ir paleido peilį iš rankos. Kelis kartus apsisukęs jis įsmigo į medį.

Tom: tai 1 papildomas taškas už tą taiklų metimą!

[Frankas Stigleris]

Išgirdęs, kad varnė mano, kad jo vardas yra gražus, jis šiek tiek raustelėjo. Skrustai iš lėto pradėjo įgauti raudonio atspalvį. Jaunuolis išpūtė orą, giliai įkvėpė.
-Rosemarie? Gan įdomus vardas. Tik nepamanyk, kad man jis nepatinka. Jis toks paslaptingas ir tai man patinka, - tai pasakęs, jis nusišypsojo.
Franko šypseną ne dažnai buvo galima pamatyti. Voverė dar tupėjo jam ant pečio, o jaunuolis išsitraukė savo lazdelę ir ją nežiūrėdamas apčiupinėjo. Oras vis prastėjo ir saulė jau lėtai slėpėsi. Pakilo vėjas. Netrukus mergina ištarė suglumusiu balsu lapės vardą.
-Na Impara yra mano augintinė, - Frankas prislinko arčiau jos. -Ji lapė, padovanota mano tėvų. Tikriausiai Hogvartso taisyklės neleidžia laikyti tokių augintinių, bet tikiuosi, kad niekas to nesužinos, išskyrus mus abu. Gerai?
Jaunuoliai tęsė savo kelionę. Kelias nebuvo tiesus, todėl Frankas nežinojo, kas jų gali laukti už posūkio, kol Rosemarie paaiškino užduotį, užduotą profesoriaus. Išgirdęs mirties valgytojų pavadinimą, jis sukluso, bet nuliūdo išgirdus, kad tai tik bus iliuzija.
-Tik iliuzija? Na gerai, tiks ir tai. Nors turėsim, kuo prisimint mūsų susipažinimą, - šmaikščiai tarė švilpis. Jis jau galvojo, ar galės išbandyti senelio slaptus burtažodžius. Kažin ar jie iš tikrųjų tikri? Gal tai tik šiaip raštelis, kuris nori mane sugluminti. Na pamatysim. Frankas žengė kelis žingsnius, kai netikėtai kažkas garsiai sutraškėjo ir ant tako nukrito milžiniška medžio šaka. Bet prieš tai varnė spėjo pagriebti Franką ir jie abu krito ant žemės, kuo toliau nuo šakos. Laimei, šaka jų neprispaudė. Frankas susivokė, kad mergaitės riksmas galėjo valgytojams išduoti jų vietą, todėl jis pagriebė mergaitę ir nėrė į krūmus.
-Ačiū, kad išgelbėjai, - tyliai sušnabždėjo jis.
Jaunuolis pasitelkė savo chimeriškas galias ir pradėjo įdėmiai klausytis. Jokio trakštelėjimo ar varnų karksėjimo. Kažkas čia ne taip. Ir netikėtai iš kitos takelio pusės išdygo du tamsūs siluetai, su geležinėmis kaukėmis, vietoj veidų. Mirties valgytojai. Frankas rankos mostu įspėjo Rosemarie apie blogiukus ir toliau juos stebėjo. Valgytojai priėjo prie šakos ir ją apžiūrėjo. Jie nekalbėjo, o tik skleidė keistus garsus, kurie priminė tylų vėjo šlamėjimą. Švilpis kai ką sugalvojo, bet nebuvo šimtu procentų įsitikinęs, kad tai pavyks.
-Kai ką sugalvojau, bet turėsi leisti man tai padaryti vienam, geri? Tik būtiniausiu laiku galėsi įsikišti.
Nelaukdamas, kol mergina suvoks, ką jis pasakė, jis pasišalino iš jų slėptuvės ir, priėjęs seną eglę, pasislėpė už jos kamieno. Jis nagais pakrapštė jos žievę, norėdamas atkreipti valgytojų dėmesį. Vienas tai išgirdęs, nukreipė žvilgsnį į eglę. Frankas nepastebėtas šmurkštelėjo į šalia esantį krūmą ir šliaužė link kito. Valgytojas vis artėjo prie tos eglės, už kurios prieš kelias sekundes slėpėsi švilpis. Jaunuolis priėjo ne kitą krūmą, bet neaukštą medį, ant kurio galėjo užlipti. Netrukus užlipęs ant jo storos šakos, jis nuskynė kankorėžį ir numetė jį ant žemės bei nieko nelaukdamas peršoko ant kito medžio šakos. Kankorėžis nukritęs atkreipė abiejų mirties valgytojų dėmesį. Vienas vėl kažką sušnabždėjo ir abu išsitraukė burtų lazdeles, paruoštas panaudojimui. Ir štai Franko planas buvo beveik pasiekęs kulminaciją. Tereikėjo dar šiek tiek juos paerzinti. Jaunuolis nušoko į krūmą, augantį prie pat to medžio, sukeldamas gan didelį garsą, kuris tikrai turėjo vilioti valgytojus. Vienas pirštu bedė į krūmą, kuriame slėpėsi jaunuolis, ir suurzgė tuo keistu balsu. Valgytojai lėtai sėlino link Franko, nukreipę į krūmą lazdeles. Jaunuolis nepastebėtas pasišalino iš savo slėptuvės ir apėjo valgytojus, atsirasdamas jiems už nugarų. Kai mirtininkai buvo tik keliais centimetrais nuo krūmo, švilpis tyliai priėjo, pačiupo jų makaules ir sutrenkė jas viena į kitą. Jie neteko sąmonės, nes lazdeles valgytojams iškrito iš rankų. Frankas nulupo nuo vieno kaukę, bet veidą, kurį išvydo, jis neatpažino. Jaunuolis nulupo nuo jo visus drabužius, palikdamas jį tik ant apatinių ir pradėjo rengtis juos.
-Priešą nugalėti gali tik jį gerai pažinant ir turint atsarginį planą, bet priešas mums tikrai neparodys savo silpnųjų pusių, bet savam gal ir leis jas pažinti.
Apsirengęs jis užsidėjo kaukę ir nukreipė lazdelę į valgytojo iliuziją, gulinčią be sąmonės.
-NEREALNOM, sušnabždėjo ir iliuzija ištirpo. -Rose, imkis savojo valgytojo, - linksmai bei tyliai jis pridūrė.

Tom: 1 papildomas taškas už įdomų sumanymą.

[Džeimsas Greywindas]

Mergina rodos nebuvo nusiteikusi lakstyti miškais. Kaip ir jis nebuvo nusiteikęs šokti pagal profesoriaus dūdelę. Sunkiai užgniaužė norą nepaklusti vyresniam ir mauti kur akys veda, kitais žodžiais tariant, tiesiog pasišalinti iš pamokos. Savo dalį atliko- sužinojo ir įsitikino kas veda šią pamoką, o planai čia pasilikti net nebuvo apsvarstyti. Dingti dabar geriausia proga, vaidinti, kad kažkas ne taip- ne, to net netroško. Iš jo taigi aktorius kaip iš Hitlerio dantukų fėja žydams. Linktelėjo merginai sutikdamas su jos šnekomis, kurios deja vardo dar nežinojo- tamsa atėmė šitokią galimybę tiesiog perskaityti vardą, prisiūtą prie drabužio.
- Kažkurią šimtąją taip. Bet viso ne,- smalsiai stebėjo Lavenzą, po siūlelį naršydamas galimą jos pagalbą ir numanomus gebėjimus. - Galb... - užsikirto. Instinktyviai krūptelėjo, vos šaltis perliejo kūną, akys išsiplėtė pastebėjusios už Lavenzos nugaros sujudinat. Širdis nusirito į pat kulnus. Ūmiai griebė merginą už riešo tempdamas paskui save į miško tankumą. Grubiai stumtelėjo už pirmo pasitaikiusio medžio. Netyčiomis nagais grybštelėjo per švelnią odą užčiuopęs puslą. Lyg gavęs per nagus elektra, skubiai atšlijo nuo bendražygės, mažumėlę susigėdęs minties, kad vos palietęs ją, troško perėžti kaklą. Pasislėpė už medžio nejudėdamas, sulaikęs kvėpavimą. Girdėjo tik savo širdies ritmą. Pro pat šalį taku pražygiavo dvi Voldemorto šalininkų projekcijos. Sugriaudėjo griaustinis, akimirka viena kita ir pasipylė lietus kaip iš kibiro. Lietus šniokštė, bet vargana Uždraustojo miško lapija šį pristabdė it skėtis paaugliams nuo stipresnio vandens dušo. Praradom budrumą.
- Na žinoma. Kvailiai. Matomės kaip ant delno eidami tuo taku,- nuėjus priešininkams bandė kalbėti ramiai, tramdydamas nerimą, bet to lietus vis užgošdavo po kelis žodžius. Jie jau susikirto. Jei greitai neveiks, atsiras pastripinimas ir strategijai galas. Nesitikėjo, kad tie ale priešininkai yra tokie buki. Jie tikrai girdėjo traškesį jiems slepiantis. Nesijudindamas iš slėptuvės linktelėjo galva į spalvotas rodykles, pridengtas boluojančių medžių kamienų,- Jos nepasakys kada atėjome. Sunkiausia užduotis tokių nuolaidų neduos. - patylėjo užversdamas galvą į dangų.  Nuojauta kuždėjo, kad kažkur matė liepsnelę. O gal tik pasirodė? Jei ne, svetimas prikišo rankas ir žinutė nepasiekė grifų. Sustirusiais pirštais užsitraukė mokyklinio apsiausto gobtuvą, dar to betrūko- šlapias pareiti atgalios. - Nežinau. Tik žinau tai, kad mums reikia eiti mišku, o ne taku. Ir taip, aš žinau, kad turim laiko limitą. Ne kurčias,- suniurzgė akimis ieškodamas rodyklių. Šias suradęs labiau patraukė gilyn į mišką, kaip orientacinį ženklą imdamas rodykles sau iš kairės. Tamsu buvo, bet ne taip tamsu, kad nepastebėtum savo purvinus batus. Brovėsi per krūmus, šakelės braižė veidą ir rankas. Tyliai pasaulį pasiuntė pragaran vos neišsitiesdamas ant žemės, kojai kryptelėjus purve. Per petį žvilgtelėjo šviesaplaukės pusėn. "Mes atėjom"- tik judindamas lūpas tarė. Atsitūpė už krūmo, truputį praskleisdamas šakas. Vieta, kur jie kausis, švelniai tariant... labai problematiška.
Jie buvo ant stataus ir siauro slėnio krašto. Medžiai- tik šlaitų aukščiausiuose taškuose, ten, kur siejosi su mišku, bet žemumoje nebuvo nė kvapo- jokios menkos priedangos, jokio krūmelio. Šešėliai išgelbėtų, jei tik super gerai matytum ir neišsidrėbtum pirmiau, negu suras priešai. Per vidurį tyvuliavo neplati upė, vien iš matymo lengva perbristi. Šalia tamsaus vandenio vietomis stūksojo keli stamboki akmenys, idealiai paslėpsiančius antrakursius, gal trečiakursius, bet šeštakursius- niekaip, jei nenori kristi purvan ir dar keliais centimetrais įsirausti žemėn.
-Trys viršuj... du kitapus upės arba.. šioj upės pusėj. Nežinau,- sujudėjus projekcijomis tyliai pratarė. Tik taip pastebėjo jų judesį tamsoje, nes kitaip nebūtų nieko įkušlinęs, - vienas iš dešinės tai tikrai, kitas mums iš kairės... medžiuose.- atskriejus silpniems kvapams pridūrė. Kur trečias nežinojo. Galbūt kitapus upės, miške. Teks pasitikėti likimu- pamanė, gniauždamas kumščius. Jiems šakės. Jei eis tiesiai, pastebės tie prie upės. Kairėn ar dešinėn- irgi. Apsimesti jais? Nepaeis, projekcijos žino kiek jų, o ir vogti rūbus iš žvalgų medžiuose buvo keblu. Išgirs greičiau šeštakursių ketinimus, negu grupiokai spės ištarti kerų pavadinimus. Judėti tyliai neįmanoma. Nepastebimai irgi.
- Kebloka,- sumurmėjo atsidusdamas, - Gali vienas iš mūsų žingsniuoti kairėn arba dešinėn, atkreipti jų dėmesį ir mauti prie upės. Taip bet dalį jų sumesim į krūvą, o likę žvalgai ims peržiūrinėti teritoriją. Bet nėra garanto, kad to savanorio nenužudys iš karto. Jei ir susitvarkysim prie upės, liks tie miške. Ateis pastiprinimas ir mums galas. Aišku, kitas galėtų likti miške ir pribaiginėti likusiuosius, bet tokioj makalynėn geriausia laikytis kartu... Neatsilaikysim. Penki, bet Mirties valgytojai. Tai irgi skirtumas. Vienaip ar kitaip, turim suvaryti į vieną vietą. Jie per daug išsisklaidę. Plius, mes net nežinom kur lazdelė. O ką manai tu?

[Edgar Jeffter]

Ar Edgar'ui buvo viskas gerai? Ne, ne viskas. Jis dar vis juto skausmą po vakarykštės kovos, slėgė kaltė, daugybė klausimų, į kuriuos įnirtingai bandė rasti atsakymus. Dabar dar ši pamoka, lyg bandymas specialiai vis baksnoti pirštu į tai kas nutiko. Tai tikrai nebuvo gerai.
- Taip,- atsakė į draugės klausimą. Jis jautė, kad klausimas buvo visapusiškas, bet jis atsakymą davė skirtą ties tuo atveju, kai prieš bendraklasių akis tvykstelėjo žaibas.
Bendrakursei nieko neatsakė, kai ji, rodos, lyg ir jaudinosi dėl to, kad vaikinas pasiryžo eiti vienas akistaton su mirties valgytojais. Juodaplaukio akimis tai neturėjo kelti itin didelio pavojaus jam. Juk tai tik projekcijos, tai iš esmės jos neturėjo būti itin galingesnės.
Sekė žygiuojančias figūras, apšviestas ugnies šviesos, savo akimis. Pats pulti dvejojo, bet prisigauti prie apsiausto visgi kažkaip reikėjo. Pamokos piktadariai irgi nieko dar nesiėmė tik žingsniavo grifo link. Šeštakursis vis dėjo žingsnis po žingsnio atgal, suspaudęs lazdelę savo rankoje buvo pasiruošęs prireikus ją naudoti. Dar akimirka, kita ir kažkas sušmėžavo prieš akis. Kažkas tinktelėjo į medį. Kas ten buvo Edgar'as nematė. Apsiaustas nuo oponento pečių krito žemėn. Ką? Pasimetė burtininkas, suvokdamas, kad apsiaustas jau atskirtas nuo buvusio turėtojo. Tačiau, tai buvo ne pagal planą. Vienas iš tamsių siluetų pasisuko pasiimti to apsiausto.
- Accio!- nukreipęs lazdelę į apsiaustą nušvilpė jį iš po nosies tamsiosios pusės draugužių. Tai jiems matėsi nepatiko.
- Confringo,- apvogtasis leido kerus tiesiai į jaunuolį.
- Protego!- Išsyk davė atsaką Edgar'as. Kerai buvo sėkmingai nublokuoti. Žaliaakis prisiminė draugę. Jam įdomu buvo, kur ji yra. Tespėjo truputėlį pasukti galvą, kur šone pamatė kitą mirties valgytoją, kuris visiškai jam iškrito iš galvos ir šiam sumosavos lazdele, šešiolikmetis buvo pakeltas į orą ir sviestas tolyn. Metalinė rankos dalis sukaukšėjo atsimušusi į medžio kamieną, o pats suglebo, kai trinktelėjosi į stambų medį. Veidą iškreipė skausmo išraiška. Galva svaigo. Rankoje turėjo dar apsiaustą, kurį užsimetė ant savęs. Kažin ar jis gelbėjo. Nes siekiantys jį susigražinti, deja, bet matė, kur krito Hogvartso moksleivis. Šie priartėjo prie jo. Jeffter'is sunkiai suvokė, jog tai pamoka, jam vaizdas kiek liejosi, tartum blankiame sapne.
- Turi atsiimti už tai ką padarei. Ir dėl apsiausto vagystės, ir dėl kitos dar blogesnės savo piktadarystės skambėjo tokie kaltinantys žodžiai. Grifų Gūžtos atstovas tik nesuprato ar čia šneka sutiktos pamokos projekcijos, ar tai tiesiog skamba jo galvoje. Jį apgaubė šiokia tokia panika. Norėjo greičiau baigti šią užduotį, kuri po mažu, bet vis labiau slėgė. Skaudžiu mostu švystelėjęs apsiaustą nuo savęs už medžio, į kurį buvo atsirėmęs, ištarė ištiesdamas lazdelę prieš du asmenis esančius vėl gi vos per kelis žingsnius nuo jo:
- Verčiau traukitės!- akys atrodo užsiliepsnojo. Įniršis apėmė šešiolikmetį.

Tom: 1 papildomas taškas už įtraukiančią kovą.

[Rosemarie Mortimer]

- Mhm, įdomu, - pakraipiusi galvą, nutęsė ir nusijuokė. – Pirmas, kuris taip manai. Iki šiol daugelis sakė, kad švelnus ir svajingas, bet tikriausiai koks skirtumas.
Šiaip ar taip, ilgai galvoti apie asociacijas su vardais daugiau nebeteko, mat vos išvengus krintančios šakos, Frankas tuojau pat nusitempė ją į artimiausią krūmokšnį. Ir tikriausiai gerai padarė, mat netrukus ten, kur prieš minutę buvo būta jų, išdygo dvi veidus po kaukėmis slepiančios figūros.
- Nėra už ką, - dar tyliai murmtelėjo ir įsistebeilijo į atėjūnus pro menko vėjelio virpinamus lapus.
Kol septintakursė stebėjo mirties valgytojų projekcijas, švilpis per daug nesnaudė ir varnanagei nė nesusipratus, tuojau pat išlindo iš už užuoglaudos. Rose tik išvertė akis ir kiek atvėpusia lūpa dar bandė pagauti vaikį už pakarpos, bet kur tau ten – tas jau keberiojosi į medį visai taip, kaip prieš tai jo laikyta voverė. Gal turi giminingo kraujo, - karčiai pagalvojo mergina, vėl paslėpdama trumpam iškištą galvą krūmuose, jog juodieji magai jos nepastebėtų.
Kad ir kaip ten bebūtų, viskas ilgai netruko ir tuojau pat ant miško paklotės tysojo dvi figūros. Rosemarie, kiek suraukusi antakius, iššoko iš už krūmų ir prisiartino prie vaikino.
- Įspūdinga. Nors galėjai ir man bent kiek veiksmo palikt, - kiek nepatenkinta caktelėjo liežuviu bei nudelbė akimis žmogystas. Negi jai irgi reiks nuvilkti jo drabužius? Šlykštu.
Kiek perkreipusi veidą, varniukė pasilenkė bei nutraukė nuo antrojo mirties valgytoj apsiaustą bei kaukę. Dėkui Dievui, po apsiaustu šis magas dar buvo apsivilkę ir paprastus drabužius, tad septintakursei nereikėjo grožėtis atsiveriančiais vaizdais. Apsigobusi juoduoju apdaro, Rose užsidėjo ir kaukę bei mostelėjusi pradangino mago projekciją. Tik, deja, kartu su juo ėmė blukti ir apsivilkti drabužiai – visgi šie nebuvo tikri.
- Velniava, - burbtelėjo varnanagė ir dar keletą kartų pamosavusi lazdele, sulaikė apdarus matomus. – Amžinai taip nebus, maskuotė gali bet kada pranykt, tad derėtų paskubėti. Šiaip ar taip, matei, kaip greitai jie prisistatė? Reiškiasi tikriausiai ir jų draugužiai turėtų būti kažkur netoliese.
Padariusi tokias išvadas, Rosemarie kiek pasidairė ir patraukė ton pusėn, iš kur prieš tai atslinko tos iliuzijos. Gerai bent tiek, kad jai pasitaikęs magas nebuvo itin aukštas ar stambus, veikiau panašus į nukarusią žiurkę, tad ir skirtumas nebuvo itin didelis. Na, bent toks, kokį galėtų praleisti pro akis.
Kaip Rose ir spėjo, ilgai jiems keliauti neteko ir po poros minučių pro medžių šakas jie išvydo proskyną. Joje pirmyn atgal slankiojo dar keturios mirties valgytojų iliuzijos. Du marširavo arčiau kraštų, o dar du – viduryje. Vienas iš viduriniųjų vis mėtė aukšty kažin kokį akmenuką ir gaudė. Tikriausiai ten ir buvo jų tikslas – prisikėlimo akmuo. Nepaisant to, priešų vis tiek dviem per daug.
Kol jie dar nebuvo pastebėti, septintakursė nusitempė Franką už dviejų storų bei sugludusių į vieną medžių. Jie sudarė savotišką atitvarą.
- Jų per daug, per daug, mums reik diversijos, - murmėjo įnirtingai trindama antakį. Jei tik pavyktų juos atskirt... – Sugalvojau. Tu grįžk į tą vietą, kur nukovei anuos, kad nieko neišgirstų, o aš pabandysiu du iš šių atvilioti tenai.
Vos švilpis pasuko atgal, Rosemarie išsitraukė lazdelę, priglaudė ją sau prie gerklės bei burtų pagalba pasistorino balsą. Ji nežinojo, ar labai tiksliai pataikė nustatyti tembrą, tačiau tai buvo vis tiek geriau, nei jos natūralus tonas.
Vos tik baigusi su burtais, mergina išlindo iš užuoglaudos bei bandydama nuraminti tuksinčią širdį, patraukė į proskyną. Vos į ten įžengus, visų akys nukrypo į ją ir varnė vos susilaikė nesustingusi. Bet įveikusi save, paėjėjo dar keletą žingsnių ir galiausiai sustojo.
- Reikia pagalbos, - neatpažindama savo balso, sududeno ir mostelėjo ten, iš kur atėjo.
Vidurinysis magas nustojo mėtyti relikvija ir įdėmiai ją nužvelgė. Rose nejučia išpūtė krūtinę, kad atrodytų kiek didėlesnė bei išsitempė aukštyn. Visų veidus dengė kaukės, bet ji galėjo prisiekti, kad šiuo metu jie susiraukę it perdžiūvusios slyvos.
Kad ir kaip ten bebūtų, vidurinysis, greičiausiai visiems vadovaujantis, galiausiai bedė pirštais į du draugužius ir išniurzgė:
- Tu ir tu, eikit patikrint.
Rose, nieko nelaukusi, apsisuko ant kulno ir stengdamasi neplevėsuoti apsiausto kraštais, išžingsniavo iš proskynos. Girdėjo kaip iš paskos seko kiti du bendrai, tad iš visų jėgų stengėsi nesipurtyti nuo negero jausmo, o tuo labiau, neatsisukti pažiūrėti. Mergina visą laiką slėpė lazdelę užantyje bei buvo pasiruošusi smogti kuo netikėčiau. Na, jėga tikrai nenugalėtų nė vieno iš jų, tad tik netikėtumu ir gali pasikliauti.
Vos pasiekė sutartą vietą, varnanagė staigiai apsisuko ir mostelėjusi lazdele kuo tyliau šūktelėjo:
- Oppugno!
Neseniai nulūžusi šaka šniojo mirties valgytojams per pilvą ir patiesė juos žemėn. Na, Rosemarie nebuvo pagalvojusi, kad toji šaka kliudys juos abu, bet visgi ji išties buvo didelė. Iš aukštai kritusi, tokia ir užmušt gali. Bet iš aukštai dabar ji nenukrito, tad atgavusi žadą bei tikėdamasi, kad Frankas imsis antrojo, paleido sustingdymo kerus į kairiau buvusį magą:
- Petrificus totalus!
Burtų žaibas nuskrido priekin bei smigo į dar nespėjusį atsigauti juodąjį magą.

Tom: 1 papildomas taškas už ilgą, įdomų ir kokybišką postą.

[Frankas Stigleris]

Apsirengus valgytojų drabužius, Frankas pastebėjo, kad jie pradėjo blukti ir nykti. Laimei, Rosemarie tai irgi pastebėjo ir kai kuria laikui užkerėjo drabužius, pasakydama, kad kerai gali išsisklaidyti bet kurią minutę.
-Tikiuosi, pačiu netinkamiausiu metu jie neišsisklaidys.
Šaka ir toliau gulėjo, kai jie tęsė kelionę taku. Švilpis tik dabar pastebėjo, kad voverytės, tupinčios jam ant pečio, jau nebuvo. Tikriausiai išsigando mirtininkų.
-Na atleisk, kad viską pats padariau, bet tikrai dar galėsi pasiro...
Jaunuolis nutilo, nes jis išvydo proskyną, kurioje slankiojo dar keturi valgytojai.
-Galėsi pasirodyti su šitais, - baigė sakinį Stigleris.
Netrukus jie jau buvo pasislėpę už dviejų suaugusių ir storų medžių. Frankas akies kampučiu pabandė dar kartą pažvelgti į proskyną. Du valgytojai stovėjo šonuose ir stebėjo mišką. Kitu du stovėjo proskynos viduryje bei vienas iš jų rankose laikė akmenuką, su kuriuo žaidė, mėtydamas jį viršun. Akmenukus sublizgėjo ir jaunuolis pamatė, kad tai nepaprastas akmuo. Tai buvo prisikėlimo akmuo. Jaunuolis atsigręžė į Rosemarie ir sušnabždėjo:
-Akmuo ten. Tai, sutinku, kad jų per daug, - švilpis nurijo seiles. -Tai ką darom?
Belaukdamas mintyse permetė visus jam žinomus galingus kerus. La chute est lente, Meriklo, Bombardo, Kražvi, Imporo Kiv... Staiga varnė kažką sumąstė ir liepė Frankui jos laukti prie tos vietos, kur jie susidorojo su dviem valgytojais. Nieko nelaukdamas, jis nėrė į mišką ir bėgo link nulūžusios šakos. Šakos braižė jam veidą, bet jis dėl to nesijaudino, net kai viena taip įbrėžė, kad pasipylė šiek tiek kraujo. Jis juk žinojo, kad žaizda tuoj sugis ir neliks nė užuomenos, kad ji ten išvis buvo. Atėjęs į sutartą vietą, švilpis užsikabarojo ant medžio ir laukė, nes nežinojo, ko gali tikėtis. Į tą laiką jis užkerėjo tą vietą, kad joje sukeltas garsas, nesklistų po mišką. Netrukus pasirodė trys mirties valgytojai. Stigleris žinojo, kad vienas iš jų yra jo bendrininkė. Netikėtai nulūžusi medžio šaką trenkėsi į du mirties valgytojus, prispausdama juos prie žemės. Rosemarie tikriausiai paliko vieną Frankui susidoroti, nes ji ėjo link kito. Sunaikinus mago iliuziją, ji nepastebėjo, kaip prie jo prisėlino kitas valgytojas, išsivadavęs iš medžio spastų. Nieko nelaukęs, švilpi iššoko iš medžio ir krisdamas nukreipė lazdelę į kaukėtąjį.
-BOMBARDO.
Kerai, prisilietę prie mirtininko, susprogdino jį ir jo iliuzija subyrėjo.
-Mažai trūko.
Frankas nesibaimino, kad sprogimo garsą galėjo išgirsti likę valgytojai, nes apsaugos kerai tikrai nepraleido jokio garso į miško tankumą.
-Tikiuosi tuos du man palikai, - galva mostelėjo link proskynos.
Jaunuolis pasitaisė savo geležinę kaukę ir lėtai, pro krūmus, slinko link kitų dviejų gyvų valgytojų. Šakos jau nebeerzino jaunuolio, nes jis vos negulėdamas slinko per žolę. Netrukus priėjus proskyną, jis sustojo tolėliau ir pradėjo juos stebėti. Viršiausias iš valgytojų jau nebemėtė akmens, o buvo jį padėjęs į medžio drevę.
-O mums būtina sunaikinti visas iliuzijas? - to paklausęs, jis suprato, kad išties kvailai paklausė.
Žinoma reikia. Šovus idėjai, švilpis sumanė išbandyti senelio kerus.
-LA CHUTE EST LENTE, - tyliai sušnabždėjo.
Lazdelė šiek tiek suvirpėjo, bet nieko neįvyko. Stigleris dar kartą ištarė burtažodį ir tada iš ląstelės plūstelėjo stipri juoda srovė, kuri pradėjo formuotis į žmogaus šešėlį. Kerai išties veikė. Netikėtai Franko galvoje pasigirdo balsas. Dabar aš jūsų tarnas. Šešėlis darys viską, ko tik panorėsit. Tereikia apie tai pagalvoti. Frankas šyptelėjo ir liepė Rosemarie sekti jį, prieš tai pažemindamas savo balso toną. Jie įsiropštę į proskyną ir, vadui juos pastebėjus, jis prakalbo:
-Kas ten buvo? Kur dar vienas?
Frankas nurijo seiles ir norėjo išlaikyti savo balsą ramų, ne virpantį.
-Tai buvo šnipė. Pasiųsta tos prakeiktos Magijos Ministerijos, - su dirbtinu pasišlykštėjimu Frankas ištarė paskutinius žodžius.
Net per kaukę švilpis matė, kaip valgytojas susiraukė ir spjovė ant žemės.
-Kur tas šnipas dabar?
-Pabėgo.
-Ir jūs jį paleidot, kvailiai?
-Mes jį buvom sugavę, bet jis tiesiog ištirpo.
Leiskis būti pastebėtas.Vadas jau buvo pasiruošęs smogti Frankui į pilvą, kai netikėtai kitas mirtininkas sušuko:
-Štai jis, - ir pirštu bedė į mišką.
-Jūs du, - rankos mostu kreipėsi vadas į Rosemarie ir kitą valgytoją. - Pagaukit jį ir atveskit čia.
Jiems išėjus, proskynoje Frankas liko vienas su vadu. Reikia kažką daryti. Mirties valgytojas pradėjo iš pykčio vaikščioti ratais. Jis labai keistai tai darė. Dėdamas dešinę koją, truputį suklupdavo. Tikriausiai turi problemų su koja. Netrukus jaunuolis iš užančio išsitraukė peilį, kurį tupėdamas medyje užkeikė, ir pakišo vadui po nosim.
-Štai ką dar tas šnipas pametė.
Vadas suurzgė ir tiesė ranką paimti durklą, kai netikėtai sustingo. Stipriu smūgiu į riešą, privertė Franką išmesti durklą iš rankų.
-Kuo tu mane laikai, buožgalvi? Kvailiu?
Netrukus vado rankoje atsirado burtų lazdelė ir jis švilpį prirėmė prie to pačio medžio, kuriame buvo padėtas akmuo. Lazdelė įsirėmė jaunuoliui į kaklą ir valgytojas nuėmė jam kaukę. Mirtininko akyse galėjai įžvelgti nuostabą.
-Tu juk dar tik vaikas.
Atitraukęs jo dėmesį kitur, švilpis stipriai spyrė į tamsiojo mago nesveiką koją, priversdamas jį suklupti.
-Aš paauglys, o ne vaikas, - ir tai pasakęs smogė keliu jam į krūtinę.
Nenorėdamas pajusti valgytojo rūstybės, jis pasileido bėgti link miško, kai netrukus išgirdo tą žiaurumo pripildytą balsą.
-Bėk, bėk. Vis tiek negausi šio akmenio, kurio taip trokšti, - iš drevės paėmė jį.
Frankas iškėlė į viršų iš savo kišenės išimtą akmenį ir tarė:
-Aš jau jį pasiėmiau, neišmanėli, - pakrutino ranką, norėdamas, kad akmuo sublizgėtų. - O dabar, - lazdelė nukrypo į magą. -REQUIME.
Keli spinduliukai šovė tiesiai į žemės lopinėlį, esantį prie pat vado.
-Netikėlis. Net nesugebi pataikyti, - su linksma gaidele tarė valgytojas.
-Ar tikrai?
Netikėtai pradėjo drebėti žemė ir iš jos išsiveržė kelios medžio šaknys, kurios apsivyniojo aplink mirties valgytoją, perplėšdamos jį pusiau. Jo riksmas perskrodė visą miško tylą. Franko paskutinė iliuzija buvo sunaikinta. Jaunuolis vėl įsidėjo prisikėlimo akmenį ir bėgte išbėgo ieškoti varnės. Šešėli, padėk Rosemarie susidoroti su iliuzija. Bet Frankas jau nepajuto ryšio su šešėlių žmogumi. Tikriausiai bus išnykęs arba sunaikintas. Man būtinai reikia surasti varnę.

[Caroline Elase Wilding]

Akyse tvykstelėjo ir apsiaustas atsidūrė ant žemės. Tobulą medžiagą, bėgančią per pirštus tarsi vanduo, sutepė žemės ir šakelių lapelių nuoplaišos. Net keista, kaip kovos sukūryje gali pastebėti tokius dalykus. Akimirką Caroline tarsi atitolo nuo visko. Kova pasidarė toks lengvas, neypatingas, įprastas dalykas. Iki tol, kol neišgirdo Edgar'o balso. Vaikinas tarė burtažodžius, kovojo, o gal tiksliau reikėjo sakyti - bandė kovoti. Mirties Valgytojai buvo mažiausiai dviese, o gal ir daugiau, o Edgar'as šiuo metu vienas, šešiolikmetis, kas, kad sunkumų užgrūdintas. Net priešai tėra šešėliai, iškviesti burtų pagalba, mažai jiedviem vilčių. Pala, bet juk tai pamoka... nors nuo toliau, tuo labiau darosi į ją mažiau panašu.
Suspaudusi pirštais smilkinius Caroline stengėsi atsigauti ir sukaupti mintis, kurios tarsi garų debesėliai išsisklaidė po merginos galvą ir vienas po kito lėtai pakilo atgal į kalnus, prisiminimą, kuriame Ašas mokė Caroline mėtyti. Susikaupk, Carol, susikaupk, negali dabar apie tai galvoti. Bėda, kad mintys ateina neatsiklaususios ir nesusitarusios dėl laiko ar vietos. Kad ir kaip mergina stengėsi, mintys vis grįždavo į tą laiką. Galiausiai šešiolikmetė nebesistengė išsilaisvinti, tiesiog leido atminčiai ją lydėti. Atsimerkusi mergina pamatė, jog apsiausto ant žemės jau nebėra. Visos svajos kaip mat išlakstė, kai pamatė gobtuvuotą figūrą, lazdelę nutaikiusią į Edgar'ą.
Nors augo burtininkų šeimoje, Caroline su lazdele niekad nesijautė taip jaukiai ir tvirtai kaip su peiliu ar kokiu užkerėtu lanku rankose. Jai labiau patiko pasitikėti apčiuopiama jėga. Ir nors puikiai mokėjo gintis ir pulti lazdele, be peilio jautėsi nekaip. Tik vienas klausimas - kaip pereiti frontu tapusią miško aikštelę ir pasiimti ginklą, iki kriaunų įsmigusį į gruoblėtą medžio žievę ir dar virpantį nuo smūgio. Caroline greitai šaudė akimis, matavo atstumą tarp savęs ir Mirties Valgytojų, nuo jų iki medžio vis pažvelgdama į Edgar'ą, besiginantį nuo puolančių raganių. Nutaikiusi momentą ji pasileido bėgte per tankynę, susibraižydama rankas ir veidą į krūmus, nes bijojo rizikuoti ir atvirai bėgti per aikštelę. Caroline greitai iš visų jėgų trūktelėjusi ištraukė peilį ir žaibo greitumu atsisuko į Edgar'ą būtent tą akimirką, kai šis pamėgino atsisukti į tą pusę, kur prieš kelias akimirkas stovėjo Carol. Tarsi sulėtintame filme antroji figūra iškėlė lazdelę ir kerai nubloškė draugą tolyn. Mergina sukando dantis išgirdusi, kaip sudžeržgė metalas. Va tau ir išsiaiškinta, ką slepia juodoji pirštinė. Tik kad nelabai vietoje ir laiku. Caroline nebegalvojo, nebekūrė strategijų, tiesiog veikė spontaniškai. Mintyse tvirtai ištarė Stupefy nukreipdama lazdelę į abi figūras. Vieną sustingdė, o kitas kerų žaibas prašovė pro šalį. Pribėgusi mergina ėmė karštligiškai dairytis Edgar'o, tačiau nematė. Tikriausiai bus pasinaudojęs apsiaustu. Protingai sumanė, tik nežinia ar pavyks... mintijo Caroline ir užsiglaudė už medžio taikydamasi į antrąjį priešininką. Gruoblėta medžio žievė įsmigo į delnus iki kraujo, bet Carol nekreipė dėmesio. Atsargiai kilstelėjo lazdelę. Petrificus tota... taip ir nebaigė ji. Kerų žaibas pakirto merginą iš nugaros. Paskui sekė dar du Mirties Valgytojai - vienas Carol sustingdytasis, o kitas dar nematytas, iškėlęs lazdelę. Šešiolikmetė išmetė iš kairės rankos peilį ir pati krito žemyn. Blyškią veido odą nurausvino kraujo, tekančio iš burnos, srovelė. Lyg per miglą Caroline girdėjo kaltinančius žodžius, skriejančius Edgar'o pusėn. Ji norėjo atsikelti, norėjo padėti, pulti, bet kūnas nebeklausė. Apgraibomis ji susirado peilį ir metė. Nematė kur, nematė į ką pataikė - gal tik į žemę. Siaubingai skaudėjo galvą, mintys lėkė ratu. Carol juto tik kažką šilto tekant kaklu. Paskutinis dalykas, ką ji girdėjo, buvo Edgar'o balsas, kažką šaukiantis užpuolikams. Tikėdamasi, jog pataikė ten, kur reikia Carol užsimerkė.

[Edgar Jeffter]

Vaikinui surikus po mišką nuaidėjo dar keletas burtažodžių, tamsą nutvieskė kerų sukeliami žaibai. Vienas iš mirties valgytojų stingo vietoje. Truputėlį pasukęs galvą šonan pamatė siluetą, kuris greičiausiai buvo jos draugės. Tas siluetas netrukus suglebo, o šalia jo buvo matyti dar vienas, iš nežinia kur išdygęs. Ką jis sau galvoja? Kas duoda tokias užduotis? Užduotis galinčias pražudyti? mintyse ėmė keikti profesorių. Nesuvokiama buvo, kaip galima mokyti tokiais metodais, kurie gali tave pribaigti.
Tai tik projekcija apimtas dar didesnių emocijų staigiai nežiūrėdamas ištiesė ranką priešais stovintį mirties valgytoją.
- Sectumsempra!- suriko po mišką sukeldamas didžiausią aidą. Iš lazdelės pasklidusi balta šviesą perskrodė piktadarį, kuris virto juodais dūmais, pasklidusiais ore. Dar vis buvo sunku suvokti, kaip galima tokias pamokos priemones naudoti. Jei sunaikinsi jas viskas gerai, juk taip ir turėjo būti, tai tik projekcijos. O nesėkmės atveju? Nepavykus apsiginti gali būti mirtinai sužalotas. Tokios praktikos grifas neketino toleruoti.
Pakilęs nuo žemės juodaplaukis pajuto nemalonų skausmą dešiniojo peties srityje, kuria rėžėsi į medžio kamieną. Bet tai nebuvo tas dalykas ties, kuriuo turėjo sutelkti dėmesį, todėl mėgindamas ignoruoti tą skaudulį, pasileido visu greičiu link tos vietos, kur gulėjo sukniubusi jo draugė ir šalia stovėjo atsiradęs svečias. Matėsi, kad jisai ketina dar kažką daryti jai, todėl Jeffter'is jausdamas, jog yra pakankamu atstumu atsispyrė nuo žemės šokdamas į priekį link nematyto mirties valgytojo, tiesdamas link jo rankas su mintimi jį pargriauti. Tik kažkodėl praskriejo kiaurai jį ir skaudžiai, krūtine ant žemės.
-Ahrr,- sušnypštė iš skausmo ir kilstelėjo galvą, ją atgręždamas. Ore buvo tie patys juodi dūmai, kaip ir buvo jam panaudojus kerus prieš vieną iš mirties valgytojų. Tai buvo rezultatas Carol mesto peilio, tik grifas to nesuvokė. Nesuvokė, kaip buvo ši būtybė įveikta. Neketino ir suvokti. Dabar ne tas buvo galvoje. Nepaisydamas dilgčiojančių nubrozdinimų pasikėlė ir pribėgęs prie draugės priklaupė. Nieko dorai nesimatė.
- Lumos- įžiebė šiek tiek šviesos. Prieš akis matė juodaplaukę, iš išorės atrodo nesužalotą, bet pro jos lūpas matėsi nubėgęs kraujas. Šaltas prakaitas išmušė šešiolikmetį. Akys išsiplėtė. Jis išsigando. Išsigando, kad neteko dar vienos draugės. Akys pritvino ašarų. Nežinojo ko griebtis. Lengvai patapšnojo jai per veidą.
- Nagi.. Tik ne vėl.. Tu man reikalinga..,- sutrikęs balsas buvo girdimas iš šeštakursio. Tuomet prisilenkė, prikišdamas savo galvą prie josios. Rodos, bendrakursė kvėpavo. Kiek ramiau galėjo atsidusti Edgar'as, bet tai nesustabdė jo garsaus kvėpavimo susidariusio nuo bėgimo, kovos ir pykčio. Nežinojo ko imtis, tad norėjo imti ir nugabenti ją pas mokyklos seselę. Tačiau tam skersai kelio stojo mirties valgytojas, kuris buvo sustingdytas grifės. Jį matomai spėjo atkerėti tas netikėtai pasirodęs jo draugelis. Jo balsas privertė suklusti moksleivį.
- Kaip matai tu tik kenki tau reikalingiems ir turbūt nesuvoki, kaip esi jiems nereikalingas,- šie mirties valgytojo žodžiai nuskambėjo, tarsi mintys aplankančios vaikiną pastarosiomis dienomis. Tik aišku, gal tarp jų nebuvo tokios, jog jis kažkam nereikalingas. Jis bandė suprasti ar tas mirties valgytojas vapalioja nesąmones ar jis kažką nujaučia ar žino. Visa ši pamoka buvo lyg aštriausias peilis, kuris skrodžia tave iš vidaus. Ši pamoka buvo kupina dalykų primenančių žaliaakiui vakar dieną.
Prieš atsistodamas norėjo apkabinti draugę, tačiau kažkas lyg jį laikė ir neleido to padaryti, todėl ranka švelniai tik perbraukęs, jei per veidą sušnabždėjo:
- Laikykis..,- ir pakilo atsistodamas prieš atkerėtąjį. Vėlei kreipė lazdelę į varžovą ir ištarė tuos pačius kerus, kuriais jau pradangino vieną valgytoją. Šis kažkaip išvengė kerų pasitraukdamas atokiau. Tuomet pasigirdo atsakomasis burtažodis iš grifo varžovo. Jis naudojo tokį pat burtažodį, kaip ir mokinys.
- Protego Horribilis,- gynybinius kerus pagalbon pasitelkė trumpaplaukis ir atmušė taip pat puolamuosius. Ryškiai šviesos blykstei nutvieskus vėl stojo tamsa. Aplinkui nieko nesimatė. Nesimatė ir to užpuoliko, jei jį taip būtų galima pavadinti, nes mokiniai patys juk turėjo bandyti pagrobti apsiaustą. Jeffter'is ėmė akylai dairytis akis, nes nežinia, kur įlindo jo oponentas.