0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #30 Prieš 6 metus »
Dawn, gulėdama ant žemės, palengva ėmė slinktis toliau nuo jos kopijos. Pasislinkusi geroką atstumą, mergina pagaliau atsistojo ir ėmė apžiūrinėti būtybę. Prieš ją stovėjo tarsi veidrodinis atspindys - tamsios akys, varno nago uniforma. Tik šį kartą tikrosios Dawn plaukai visiškai nebuvo panašūs į jos klono, kadangi styrojo į visas puses kaip kokio katino, kuris pajuto grėsmę. Strain stovėjo ir laukė tos akimirkos, kol staiga klonas atgims ir ims svaidyti peilius į ją, o ši, kaip moteris katė, ims laipioti sienomis, tarsi tai būtų žiobariškas veiksmo filmas. Tačiau tuščios akys žvelgė į tolį ir varniukė nežinojo, ką daryti. Ji, įsitikinusi, jog būtybė visiškai nereaguoja, ėmė artintis prie klonės. Jeigu ji nereaguoja...Galėsiu tiesiog be jokio vargo bėgti prie durų! Likus labai mažam atstumui tarp šio individo ir pačios Dawn, trečiakursė sustojo ir spragtelėjo pirštais tiesiai prie klonės veido. Nepraėjo nė sekundės, kai priešė sureagavo. Strain pajuto smūgį tiesiai į nosį, ir ši, susiėmusi rankomis veidą, ėmė trauktis nuo būtybės. Skausmas buvo nepakeliamas, ašaros trykšte tryško, ir trečiakursė galiausiai pamatė kraują, lašantį pro pirštus.
-Tikiuosi, jog per tave neatsibusiu klasėje sulaužyta nosimi,-piktai burbtelėjo antrininkei. Šiek tiek pavaikščiojusi ratais, paaimanavusi, skausmas po truputį atlėgo. Mergina bandė sugalvoti būdą, kaip "nukenksminti" priešę. Ši, giliai įkvėpusi pro burną, ėmė ryžtingai žingsniuoti link Dawn antrininkės.
-Pasikalbėkime...-lėtai ištarė šiuos žodžius, tačiau tuoj puolė bėgti atgal, kai klonė išsitraukė lazdelę ir ėmė leisti kerus į Dawn. Ji krito ant žemės, išvengdama kerų pliūpsnių.
-Gerai, galime ir nesikalbėti,-priekaištingai išrėžė ir taip pat išsitraukė ladelę. Dawn greitai atsistojo ir sušuko:
-Protego! Protego!
Ji vis šūkaliavo apsauginius kerus, kadangi pliūpsniai ėjo nesiliaudami. Mergina negalėjo apkrauti savo smegenų įvairiais burtažodžiais, kadangi reikėjo sugalvoti, kaip kitaip išgąsdinti kopiją bei atitraukti jos dėmesį. Varniukei paskaudo ranka vis makaluojant tą lazdelę, o ir į galvą niekas jokios mintys nelindo. Galiausiai Dawn prisminė savo baimę, dėl kurios dar pamokos pradžioje dėjo į kelnes. Na žinoma, o kurgi man rasti tas nelemtas adatas? Staiga trečiakursė kitoje savo rankoje pajuto kažką šaltą. Greitai pažvelgusi į ranką, pamatė švirkštą. Aha! Ši, nieko nelaukusi, sviedė švirkštą į priešę ir tikėjosi sprogimo, ar ko. Tačiau netikroji Dawn pažvelgė pasibaisėjusi į švirkštą ir toliau, kaip niekur nieko, ėmė leisti įvairius užkeikimus į išsigandusią Strain. Regis, švirkštų nebijau tiek, kiek maniau.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Dawn Strain »

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #31 Prieš 6 metus »
Prisiartinę prie Klarės, žmonės ėmė ją stumdyti. Tačiau žiobariškais būdais, kaip kovojo jos draugai, nesigynė. Mąstė kokius gynybinius kerus dar galėtų panaudoti, kad galėtų apsiginti. Stumdymas atrodė panašus, kaip per futbolo varžybas, kurias trečiakursė matė Birmingemo stadione. Iš pradžių atrodo nekaltas susistumdymas, per penkias minutes virto muštynėmis, kurių skirti atvažiavo policija.  Tolimas Klarės dėdė Robertas bandė dengti tuo metu devynmetei Klarei akis. Tačiau dėdės pirštai buvo liekni, kaip ir pačios mergaitės, todėl ši pro mažučius tarpus dėliojosi dar nematyto sanbrūzdžio vaizdą.
Per visus prisiminimus trečiakursė net nepajuto, kaip besiblaškančių kūnų apsuptyje lazdelė iškrito iš kišenėlės ir jau perlaužta gulėjo ant žemės. Tik jau nusitaikiusi leisti kerus suprato, jog lazdelė, taip Klarės branginta, pati magijos esybė, slypėjusi žaliaakės viduje, buvo sunaikinta.
Ašaros užpylė ir taip iš siaubo jau nukamuotą veidą. Karter jau nebeturėjo jėgų išsilaikyti ant kojų, širdies dūžiai sklido tokiu ritmu, kad net greičiausias bėgikas nebūtų pavijęs, tačiau aplink buvę žmonės nesustojo stumdytis ir ilgakasei darėsi vis prasčiau, ji nebematė ryškių laikrodžio skaičių, tiksėjusių ant blausiai apšviestų sienų. Neilgai trukus ji nebematė ir žmonių. Tik siluetus, tarp kurių nebuvo nieko už ko galėtų įsitverti, už ko galėtų išsilaikyti šią silpnybės akimirką.
Trylikametė nematė, kad jos laikas beveik baigėsi, nematė, kad tiksėjo paskutinės sekundės, lemsiančios viską žudančių dujų išsiskyrimą.
Klarei trukdančios figūros aplink ėmė nykti ir kaštonplaukė susmuko ant kelių. Prieš ją vėl atsidūrė dar griežtesnių būdo jos kopija. Surėmusi alkūnes ji stovėjo neilgai. Surinko perlaužtą lazdelę ir kreivai išsišiepė.
- Tokioms kaip tu magijos pasaulyje ne vieta. Esi minkšta, kaip supuvęs arbūzas. - Šviesdama perlo baltumo dantimis antrininkė kalbėjo balsu, net neprimenančiu Klarės. Tikrosios merginos balsas buvo žemas ir sodrus, tačiau visada skambėjo šiltai, kaip melodija iš seno kino filmo. O štai vaizduotės Klarė pasižymėjo šaltu balsu, tarsi negyvėlio. Kiekvienas žodis vėrė tarytum šaltas, nusmailintas varveklis ir smigo į tikrosios, mielos mergaitės, širdį.
Tai pasakiusi antrininkė nužygiavo link durų ir jas užstojo. Ilgaplaukė susmukusi ant grindų stojosi iš paskutinių jėgų, ji buvo supykusi, kad ją išvadino supuvusiu vaisiu. Ji visuomet stengėsi, neįžeidė nieko. Na, išties Klarė mėgo sarkazmą, bet visada prisipažindavo juokavusi ir atsiprašydavo, jei ką įžeisdavo.
Paauglė bandė apeiti jai kelią pastojusią kopiją. Tačiau šie žingsniai buvo lemtinga klaida. Antrininkė net nesuabejojusi stūmė švelniąją savo pusę ant grindų. Krisdama Klarė prasikirto kelį į aštrų tolimame kampe stovinčio stalo kampą. Kol spėjo apsidairyti, žiarioji jau spėjo atidaryti duris, pro jas pranerti ir kambaryje likusi žaliaakė kambaryje liko viena.
Šlubčiodama ji kiek galėdama greičiau bėgo prie durų, tačiau likus keliems žingsniams, užraktas sragtelėjo ir pradėjo cypti sirenos. Laikrodžio švieslentė rodė nulį. Klarės laikas baigėsi.
Grifė priėjusi daužė ir spardė duris, klebeno rankeną norėdama ištrūkti. Tačiau veltui. Plieninė užtvara skyrė paauglę nuo likusio pasaulio. Daužėsi kaip patrakusi. Tačiau šuns balsas į dangų neina. Po kelių sekundžių Klarė susmuko ant kietų, plytelėmis išklotų grindų. Paskutinė mintis šovusi į kaštoninių plaukų apsuptą galvą buvo, kad pirmą kartą per trejus ilgus metus Hogvartse ji taip siaubingai susimovė. Ji išties nevykelė.

Tom: 1 papildomas taškas, už tokią nuostabiai tikrovišką pabaigą.

((kitam savo poste išgelbėsiu, bet noriu, kad daugiau mokinių pabaigtų praktiką.))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Tom William Riddle »
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Irish wolfhound

Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #32 Prieš 6 metus »
Klastuolė suvokė, jog liko tik kelios minutės iki tol, kol po visą kambarį pasklis nuodai. Nors prieš tai bandė save įtikinti, jog laikas jai nesvarbus. Ir iš dalies norėtų iškeliauti anapilin. Dabar apimta azarto norėjo viską atlikti laiku. Be to, žinojo, jog profesorius neleistų jai nusidaigoti per Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką.
Kad ir kaip ten bebūtų Mori rūpėjo ką kiti mano apie ją. O jei kas sužinotų, jog ši tiesiog neįveikė savo klono... Visus likusius metus ją lydėtų gėdos debesis, kuris nepasitrauktų net tuomet, kai ši kokią užduotį atliktų nepriekaištingai. O kai visi pamirš apie šį įvykį pati Kira save grauš. Tad ji negali pralaimėti. Tiesiog negali.
Priešininkės kovojo vis naudodamos tuos pačius kerus, tokius kaip, Expelliarmus ar Stupefy. Nuo begalinės įtampos ir išsisukinėjimų nuo lazdelės kirčio tamsiaplaukė jautėsi taip, lyg ką tik bėgusi maratoną. Jos širdis daužėsi pasiutusiu greičiu ir atrodė, jog tuoj iššoks iš krūtinės. Kvėpavimas buvo garsus ir netolygus. Pro Kiros akmeninį veidą praslinko nežymus skausmo šešėlis. Žinoma, klonės kerai nei kiek nenuvargino, merginos kopija atrodė taip pat, kaip atrodė ir prieš kovą. Trečiakursė suprato, jog priešininkė nėra gyvas žmogus, tačiau buvo taip pikta matant ją sveikut sveikutėlę ir visiškai nepavargusią. Mergina tik su didesniu pykčiu tardavo burtažodžius vis tikėdamasi, jog įniršis kažkuo padės.
Klastuolė neprisiminė burtažodžių, kurie būtų veiksmingesni. Į galvą lindo tik seniai žinomi burtai ir kažkokios nesąmonės, kurios net musės nesužeistų. Nebent musė pradėtų šokti, pavirstų kokiu gyvūnu, augalu ar pakeistų spalvą. Kira niekad nesuprasdavo kuo tokie kerai gali būti naudingi ir kur juos būtų galima panaudoti. Kažkokie nereikšmingi žodžiai skirti tik pralinksminti vaikus. Nors... Profesorius minėjo, jog Tarantallegra kerai gali ir nužudyti žmogų, jei šis ilgai šoktų. Tačiau ar tai tik nebus dar vieni profesorių paistalai norint sužavėti mokinius?
Tamsiaplaukė nespėjo išsisukti nuo priešininkės lazdelės kirčio ir susmuko kitame kambario gale. Nagi, galvok... Laiko visai neliko, o mergina galėjo tik peikti save ir niršti. Buvo sunku susikaupti, nes varžovė vis svaidė burtus. Ji Neturėjo jėgų kiekvieną kart išsisukinėti. Nieko nesugalvojo, tad apimta nevilties nusprendė tiesiog panaudoti kokius transfigūracinius kerus ir taip laimėti šiek tiek laiko.
- Avifors, - net pati nustebo, jog žino tokius kerus, matyt bus kur perskaičiusi.
Staiga klonė pavirto paukščiu. Trečiakursė nežinojo ar šiek kerai laikini ar ilgalaikiai. Kada jie nustos veikti. Prieš ištardama burtažodį, net nežinojo kas įvyks. Tiesiog panaudojo į galvą šovusį žodį. Buvo apstulbusi savo pasirinkimu ir pasirodo plačiu burtažodžių žodynu. Atsipeikėjusi paskubom susprogdino paukštį. - Expulso.
Padarėlis it kokia bomba susprogo ir pavirto pelenų krūva, tačiau dabar buvo ne metas jo gedėti. Tamsiaplaukė pakniubstom nulėkė ir išvirto pro duris.
Atsimerkusi išvydo Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą. Daugelis mokinių, atrodo, miegojo prie savo suolų. Klastuolė jautėsi apdujusi. Jai pasidarė šalta, tad ši susirangė savo kėdėje ir bandė sušildyti į ledą pavirtusias rankas. Atrodo nieko tokio ir nesužinojo apie save. Na, nebent tai, jog nuvertina kai kuriuos burtus ir mąsto per nelyg sudėtingai. Kartais paprasti burtai būna itin efektyvūs. Veikiau ne tiek atrado kažkokią savo savybę, kiek pakeitė nuomonę apie pačius burtus. Ji švelniai užmerkė akis paslėptas po tankiais akinių rėmeliais. Iš dalies savimi didžiavosi. Pradėjo mintyti apie įvairius burtažodžius, tarkim, juoko kerus. Niekad nesusimąstydavo, jog ir jie gali pražudyti priešininką.
Juodosios magijos burtažodžių nėra tiek daug, vos keli, tačiau jie tokie stiprūs. Turbūt kiekvienas burtininkas, neužsiimantis juodąja magija, pagrindinius kelis žino. O prisiminti atrodo tokius nereikšmingus, tačiau lemtingus burtus nėra taip paprasta. Tad dar klausimas kas geriau, žinoti daug lengvų burtų ir būti nenuspėjamam, ar prisiminti kelis, tačiau tokius, kuriuos žino visi.

Tom: 1 papildomas taškas už gilią įžvalgą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Tom William Riddle »

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #33 Prieš 6 metus »
  Kerų pliūpsniai liovėsi, tačiau Dawn kopijos veidas buvo iškreiptas įniršio. Anksčiau rudos buvusios akys tapo tamsios tarsi smala. Tikroji Strain juto didžiulį nerimą, buvo išsekusi nuo tokio puldinėjimo. Ši vos pastovėjo ant kojų. Šįkart mintys sunkiai kilo merginai į galvą, tad ji niekaip nesugalvojo, kaip nugalėti priešininkę, arba kaip ją mirtinai išgąsdinti. Varniukė turėjo daryti savęs analizavimą, kuris užtruktų bent valandą, o ji turėjo tik 10 minučių (na, tiesą sakant kokias likusias 4). Trečiakursė ėmė įnirtingai mąstyti, tuo pačiu stebėdama savo priešininkę, jeigu ši vėl imtų pulti Dawn. Rudaplaukė priėjo prie tokios išvados, jog adatos nėra toks efektyvus būdas sukelti baimę. Ji prisiminė, kad apsilankymai pas hilerius nebūdavo patys maloniausi, varniukė jų stengdavosi netgi vengti. Kadaise ši ėmė prastai jaustis, tačiau tėvams nieko nesakė. Galiausiai jai buvo taip bloga, kad vos neišvėmė visų savo vidurių. Šį momentą mergina prisiminė kaip patį baisiausią jos gyvenime. Bet dabar Dawn tai sukėlė džiaugsmą, kadangi žinojo, ką daryti. Ji staigiai mostelėjo lazdele į priešę ir tarė:
-Slugulus Eructo
Žalias pliūpsnis pataikė tiesiai į Dawn antrąją, kuri nespėjo sureaguoti. Ši momentą sustingo ir po kelių sekundžių iš burnos išlindo pirmasis šliužas. Priešė ėmė gargaliuoti ir žiaukčioti, o šliužai, gleivėti, lindo kas kelias sekundes. Tikroji Dawn pasišlykštėjusi stebėjo save atrijančią šiuos gyvius, ją pačią supykino. Ji staiga pasigailėjo, kad taip žiauriai pasielgė su savo dvyne, tačiau bandė save raminti. Ji netikra, Dawn. Varniukė daugiau negalėjo žiūrėti, kaip iš kopijos akių ėmė trykšti ašaros, o šalia jos kojų jau darėsi dar didesnė šliužų krūvelė. Dawn žiūrėdama į save pasijautė siaubingai, tad greitai ėmė bėgti link durų, palikus vargšę mergaitę kankintis su tais šlykščiais gyviais.
  Dawn neprisiminė, kas buvo už tų durų, tačiau ji staiga pasijuto vėl sėdinti savo suole. Ši greitai atsimerkė ir pamatė prieš save klasę bei netoli sėdintį profesorių. Varniukė išsigandusi ėmė čiupinėti savo nosį ir jai tuoj pat palengvėjo, kai suprato, jog merginos nosis yra sveikut sveikutėlė. Ši padėjo savo galvą ant suolo norėdama suvirškinti viską, ką ką tik patyrė.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #34 Prieš 6 metus »
 Negi aš iš tiesų tokia žiauri? Turiu perlipti per save ir parodyti piešininkei. Jasmina net nebesistengė atsimerkti. Turbūt liko vos kelios minutės, nes nuodai ją jau veikė. Akyse matė tamsą, karts nuo karto neryškų priešininkės siluetą. Turbūt stovint būtų geriau, nes garai išsisklaidė po visą salę, bet jų daugiau susitelkė apačioje. O dabar antrakursė parklubdyta, negali taip gerai kaip anksčiau galvoti.
 -Aš tikrai...- džiūvo burna.- Bijau. Vaidindavau bebaimę, bet tokia neesu. Aš tik ją slepiu,- prisipažino ir akimis pradėjo tekėti ašaromis. Profesorius tai mato ir girdi.- Ir šiaip... Aš apsimetinėju tuo, kuo neesu. Nuo pat mažumės. Tai įaugo į mano charakterį ir...- Džesė garsiai sukūkčiojo. Jei nepavyks, bus nužudyta nuodų. Taip tai tik simuliacija, bet viskas atrodo taip tikra... O jeigu pavyks, bandys prieiti prie durų. Bet tai tikriausiai neįvyks, nes jau dabar temo.
 -Jei galėčiau, aš dabar visų atsiprašyčiau. O gal ne. Aš nieko nebežinau!- sušuko ir įtraukusi mirtinų garų pradėjo kosėti. Rodos, kad kopija nusistebėjo.- Atsiprašau...
 Džesė sumurmėjo atsiprašymo žodį ir pradėjo dar labiau dusti. Kopija pasidavė. Dabar pati atsisėdusi ant grindų, spoksojo į sieną, lyg bandydama įsisavinti žodžius ir nejudėjo. Litanija privertė susimąstyti jas abi. Proga pasitaikė, todėl Diana jau beveik nebematančiomis akimis žvilgtelėjo į durų pusę. Ji nebeturėjo jėgų atsistoti. Tiesiog keturpėsčia bandė ropoti link savo išgelbėtojų. Bet prisiminusi lazdelę sustojo. Paėmė ją iš kopijos rankos į įsidėjo į kišenę. O tuo metu nuodų purkštukai lyg nesuprasdami, kad mergaitei tuoj ateis galas, purškė daugiau nuodų. Kad jis greičiau ateitų.
 Su kiekvienu žingsneliu, mokinė vis labiau duso, kosėjo. Jau šliaužė šaltomis grindimis. Šaltos, gruoblėtos šaldė ir kojas ir rankas. Į didesnius įsikišimus ji kabinosi rankomis. Nežinia, ar jai pavyks. Dešimt metrų. Penki. Akys nieko nebematė, nosis nieko neužuodė, burna išsausėjo, tad ji nebegalėjo ir kalbėti. Nuodai smelkėsi į jos kūną. Ir galvoti ji nebegalėjo. Net nesuprato, kodėl šliaužia prie tų durų. Tik tokį turėjo tikslą.
 Rodos, kad durys buvo ranka pasiekiamos. Į jas įsirėmusi rudaplaukė sunkiai atsistojo ir nuspaudė rankeną. Nuo jos svorio durys linko ir atsivėrė, bet jau buvo blogai. Akys išvis apsiblausė, ji negirdėjo nieko, nieko nejautė. Kodėl aš čia įlindau... Ir prasmego į tamsą.

 Atsipeikėjo ji gan negreitai, klasėje. Gerai, kad spėjo praverti duris, kitaip viskas pasibaigę būtų daug liūdniau. Ir šį kartą ją išgelbėjo tik laimingas atsitiktinumas. O kas bus toliau? Akimis rado ir savo seserį, taip pat riedančiomis ašaromis. Ją pamačius net širdį suspaudė. Ji stipri. Bet palūžo. Nežinia, ką jai teko padaryti. Įdomu, ar aš pasikeisiu? Tikiuosi, kad nebebūsiu tokia... Minti nustelbė kosulys. Nežinia, ar nuodai jai iš tikro paveikė, ar čia tik iliuzija, bet ji stipriai kosėjo tol, kol paskaudo gerklę. Lyg bandydama nuvalyti nuodus nuo odos, patrynė ranką. Ir dar stipriau apsiašarojo. Dėl visko. Džes, būk stipri, kaip anksčiau. Bet ji tokia būti nebenorėjo. Ji norėjo būti tikrąja Jasmina.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Eimė Lockhart

  • II kursas
  • *
  • 8
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #35 Prieš 6 metus »
Mergaitė sėdėjo kažkur viduryje. Sėdėjo susimąsčiusi, nunarinusi galvą, pirštais įsikniaubusi į garbanas. Jos smegenis bombordavo mintys iš keistos knygos , atrastos lagamino dugne. Kol kitos klastuolės ramiausiai miegojo, jinai sėdėjo mėnulio šviesoj ir skaitė. O dabar drybsojo čia ir nekreipė jokio dėmėsio į aplinką ir ypač profesorių. Kas ištikrųjų buvo keista. Anksčiau mėlynplaukė stengėsi kuo greičiau perprasti žmones, esančius šalia jos.
Jei būtų vyresnė, tai būtų palaikyta paprastomis pagiriomis, tačiau ji tebuvo pirmakursė.
Kad suprasčiau, kas ten parašyta. Ir kaip ji atsidūrė mano lagamine? Visgi aš jos neįdėjau ir mačiau tik pirmą kartą. Ar gali būti ji oš Uždraustojo Skyriaus?
Iš sąstingio pabudino kreidos slystelėjimas ir pakėlusi akis nuo piešinio, ji  perskaitė ,,STRATEGIJA" .
Klastuolės galvoje jau siautė atsakymas.
Greitai pakėlusi ranką ir nieko nelaukusi išpyškino:
- Tai planas susidarantis iš žinojimo ir troškimo nugalėti. Mes turime puikiai išmanyti priešininko silpnybes ir stipriąsias vietas. Apskritai tą būtybę turime geriau žinoti už save. O toliau tik puolimo planas, kuris atakuoją į pažeidžiamas vietas.

Tom: Žinok ir tai, kad negalima doublepostinti ir tribblepostinti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Tom William Riddle »
Kūnas ir protas yra svarbūs mūsų egzistencijoje. Abu įmanoma išgelbėti, išsaugoti. Tačiau ko vertas gražus apvalkalas, be išminties ?

*

Neprisijungęs Eimė Lockhart

  • II kursas
  • *
  • 8
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #36 Prieš 6 metus »
Kol profesoriaus žodžiai pasiekė Eimę, ji vėl buvo pasinėrusi į save.
Tačiau žodis ,, švirkštas " sukėlė daugiau pojūčių nei ji tikėjosi.
Staiga jinai atsidūrė ligoninėje, prie baltų durų. Kažkas šaižiai klykė ir girdėjosi grumtynių garsai.
- Nenoriu! - klykė mažas berniukas. - Nenoriu! - dar sykį pakartojo.
Eimė išgirdusi iki kaulų smegenų pažįstamą balsą, tuojau pat atsisuko.
Išvydo  rudus , visada pasišiaušusius plaukus, dideles , pilkas akis, strazdanų antplūdį jo veide. Jau seniai nebematytą brolio šypseną.
Negali būti. Jis čia! Mėlynplaukės veidą nušvietė tokia pat grimasa.
Tada ji išvydo save, pritūpusią prie jo ir raminamai glostančią jo plaukus.
Tik taip pavykdavo jį nuraminti... Nuriedėjo išdavikiška ašara.
- Aš nesu silpna, - sušnabždėjo ir atsukusi nugarą jau dabar mirusiam broliukui.
Jis visada bijodavo adatų. Tai jam buvo kankinimas, baisesnis už mirtį. - dar spėjo ateiti mintis, kol Eimė vėl atsirado klasėje. To atsiminimo, lyg nebūta. Klastuolė tyliai  sau prižadėjo palaidoti jį užmiršimo kapinėse ir niekada neatkasti. Tik uždegti fantazijos žvakutę ir atnešti gėlių iš amžino įšalo šalies, dar kitaip iš jos širdies.
Kai dauguma mokinių suskato stotis,  pirmakursė irgi greitai pakilo.
Dar į mintis veržėsi brolio vaizdas, tačiau Eimė negailestingai užgniaužė.
Juk aš nebijau adatų. Neturėtų būti taip siaubingai sunku. Tereikia susikaupimo, kurio man trūksta.
Paėmė į rankas švirkštą. Iš pažiūros neatrodo labai sunkus. Tačiau jos liaunus pirštus  tai slėgė .
Tiesiog įkvėpk, tada iškvėpk. Ir paprasčiausiai padaryk tai.
Eimės kaklas paraudo nuo įdūrimo ir mergaitė iškart susmuko ant grindų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Eimė Lockhart »
Kūnas ir protas yra svarbūs mūsų egzistencijoje. Abu įmanoma išgelbėti, išsaugoti. Tačiau ko vertas gražus apvalkalas, be išminties ?

*

Neprisijungęs Eimė Lockhart

  • II kursas
  • *
  • 8
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #37 Prieš 6 metus »
Tamsa Eimei buvo be galo maloni. Ji teikė mergaitei saugumo jausmą ir priminė motinos glėbį. Priminė seniai mirusį brolį ir paliktus namus.
Tamsą tuojau pat prasklaidė ryškios lempos, primenančias tas, kurios visą laiką būdavo jos mokykloje. Lempos labai greitai sugesdavo ir ateinantys elektrikai, jau buvo spėję tapti įpročiu. Kol ji atsidūrė čionai.
Turbūt čia niekas netaps įpročiu. O galbūt tas visas spontaniškumas ir bus tas įprotis, kuris po kažkiek laiko tampa tavo aplinkos nepamainoma dalimi?
- Sveika , Eimė Lockhart. Tau duodamos dešimt minučių nugalėti mane, - pakėlė antakį kitoji Ji.
Klastuolė vis dar gulėjo ant grindų ir pašoko tik tada, kai atsiminė profesoriaus pasakymą apie nuodus.

Abi identiškos mergaitės stebėjo viena kitą. Vienos akysė švietė puikiai apčiuopama neviltis, kitos - pašaipa.
Ant melsvos sienos išniro senas, žalvarinis laikrodis. Kurio tiksėjimas būtų nuvaręs į kapus daugelį mokinių. Atrodė tas tiksėjimas šaukė tau: Nepasiseks! Esi pernelyg silpna!
Eimė sugriežė dantimis ir dar atidžiau apžiūrinėjo savo dvynę.
- Gal galėtume tiesiog pakalbėti apie visą tai? - lūpos nenorėdamos išpoškino pasiūlimą.
- Kodėl man nepasimėgauti šia mažąja tragedija? Mano atsakymas: ne. Panele Lockhart, turėsi mane nugalėti jei nori praeiti pro duris, - ir dūrė pirštu į juodas, iš seno medžio padarytas duris. Jos nė iš tolo nepriminė šiuolaikinių, atrodo, atkeliavo iš viduramžių.
Žalvarinis laikrodis kėlė siaubą, o priešininkė įžūliai į ją žiūrėjo.
Taip paprastai čia nenugalėsi. Reikia žiūrėti į Jos silpnąsias savybes ir tuo pačiu analizuoti savo protą.
Staiga Eimė pajuto smūgį. Jos priešininkė jau nieko nebelaukusi dar sykį šėrė per veidą. Skruostai nusidažė ryškiu raudoniu. O priešininkė tik šypsojosi ir vartė akis.
Pirmakursė sugniaužė kumščius. Kitos Eimės kumštį pajuto prie pilvo. Smūgio galia privertė susilenkti. Ašaros pradėjo savo darbą, skruostai degė, o laikrodis vis tiksėjo ir tiksėjo.
Sunkiai išsitiesusi,  įkvėpė ir trenkė. Nebesuvaldydama įniršio, dėl pažeminimo , pasipylė smūgių kruša. Nieko nebematydama pro ašaras, ji bombardavo priešininkės veidą, pilvą, kojas. Kartais antroji Ji išvengdavo, retkarčiais gaudavo į kailį. Kai Eimė pailso, antroji Ji pradėjo  savo smūgių laviną.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Eimė Lockhart »
Kūnas ir protas yra svarbūs mūsų egzistencijoje. Abu įmanoma išgelbėti, išsaugoti. Tačiau ko vertas gražus apvalkalas, be išminties ?

*

Neprisijungęs Eimė Lockhart

  • II kursas
  • *
  • 8
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #38 Prieš 6 metus »
Eimė jautė smūgius, skausmą, girdėjo pasenusio laikrodžio tiksėjimą. Mergaitė gulėjo paslika ir nejautė jokio noro atsistoti ir kovoti.
Visgi mirtis turėjo pasiimti ne dabar, o anksčiau. Tegul viskas būna, taip kaip turėjo būti. Aš ir taip turėjau gulėti po žeme.
Eimės klonas lyg išgirdęs jos mintis nustojo ją daužyti, suprato, kad tai nėra mergaitės silpnoji vieta. Eimei niekada nerūpėjo jos kūnas, o tuo labiau skausmas. Ji savo dėmėsį teikė mąstymui ir protui. Nes seniai suprato, kad apvalkalas nieko nereiškė, jis tebuvo masalas privilioti kotus žmones, gauti kkitų dėmėsį. O Eimei to  paprasčiausiai nereikėjo.
Jos pamišėlė dvynė iš kažkur ištraukė kėdę, nors melsvame kambaryje nieko nieko daugiau nebuvo, išskyrus tą laikrodžio senieną.
Pasodinusi Eimę į kėdę, susiraukė ir pradėjo galvoti strategiją. Dvynei nesisekė, nes kiekvienas planas galėjo atsisukti priešais ją pačią. Visgi nusprendė surizikuoti. Liko tik pusė laiko, o jeigu Eimė užkibs , dar spės ir atiduoti sielą.
- Papasakok man kaip mirė tavo brolis, Eime, nagi papasakok.
Nieko nesakysiu apie Adamą, ragana. Pati puikiai žinai kaip jis žuvo. Žinai kiekvieną, mažiausią smulkmeną. TU ŽINAI VISKĄ, NES TU MANO KITAS VEIDAS, KURIO NIEKAS NEMATO. Taip, aš susimoviau, tačiau  nepriversi palūžti dėl brolio. Jis nenorėtų, kad būtent dėl šito, aš susimaučiau. Aš žinau, kad per vėlu. Tačiau dabar galiu viską pakeisti. - Kaip ir siūlei pakalbėti, mūsų susitikimo pradžioje, tai pakalbėkim, Eime. Nagi, juk tu - pamišusi mergina. Turėtum išsilieti, išsakyti savo beprotybes.
Nors ir kaip Eimę šnekino , ji kūrė barjerą tarp savęs ir jos. Ji pastebėjo plyšį, įtrūkį. Suprato ką turėjo padaryt, jau anksčiau.
Tereikia susiimti ir paklausti.
- Kaip mirė Adamas, Eime? Dabar tu šnekėk, vistiek viską žinai. Skaudink mane. Nagi, - kalbėjo tikroji Eimė.
- Jis gelbėjo tave ir žuvo. Per tave jis žuvo, Eime! Dėl tavęs mes abi netekome brolio ir TU dėl to kalta. Ar taip  nesijauti ? DĖL TAVĘS JIS ŽUVO! - išrėkė Ji tiesiai Eimei į veidą. - DĖL TAVĘS.
- Ir dėl tavęs, Eime. Juk mes tas pats žmogus. Jis mirė, kad išgelbėtų mus abi. Jis pasiaukojo, dėl tavęs, Eime, ir tu negali nieko padaryti. Žinai, - Eimė šyptelėjo, matydama kaip balo priešininkės veidas. - Jis niekada mūsų nemylėjo, mes jam tebuvome tik uodega, - melas skleidėsi , lyg gėlės žiedlapis.
Atleisk man, Adamai. Tik taip galiu save sustabdyti. Nes pažeidžiamiausia vieta yra mylimi žmonės. Dėl savęs mes dažniausiai nebijom, tačiau artimiesiems meilė visada didesnė už ego. Mes nenorime jiems kenkti, tik mylėti. Saugoti. Globoti. Žalvarinis laikrodis vis tiksėjo ir jo tiksėjimas po truputį ėjo į pabaigą.
- Eime Lockhart, tu esi kalta dėl Adamo Lockharto mirties, ir tu negalėsi jo išgelbėti. Niekada. Tu esi kalta, Eime. Niekas kitas, tik tu, - Eimei plyšo širdis tai sakyti savo dvynei, sunku buvo vien tai pripažinti
buvo nepakeliama. Ji visą tą laiką stengėsi galvoti, kad kalta ne jinai.
- Tai tu esi kalta, - dar sykį pakartojo žodžius, kol jos dvynės akyse užgeso žiburėliai.
Kažkas prasidėjo. Tai buvo nepaaiškinima. Klastuolė pradėjo dusti. Laikas. Nuodai. Iškosėjo kraują tiesiai ant mėlynų grindų.
Reikia pasiskubinti nešdintis iš čia Kosėdama prabėgo pro kitos savęs kūną ir pasiekė duris. Liko kelios sekundės. Nuspaudė metalinę rankeną, pastūmė juodas duris.
Ir atsidūrė klasėje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Eimė Lockhart »
Kūnas ir protas yra svarbūs mūsų egzistencijoje. Abu įmanoma išgelbėti, išsaugoti. Tačiau ko vertas gražus apvalkalas, be išminties ?

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #39 Prieš 6 metus »
Melijandra ramiu veidu išklausė apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kalbą, bet ji viduje virte virė iš nuostabos, sumišimo ir šiokio tokio pykčio. Mergina nenorėjo kovoti laiko limite, knaisiotis tarp savo silpnybių. Tačiau pyko dar labiau, nes nieko negalėjo pakeisti.   Keturiolikmetė sukando dantis ir tyliai atsiduso. Taip, visa tai ją siutino. Norėjo nepaklusti, bet sąžinė to neileido padaryti...
Bet neilga švilpė pyko, tik porą akimirkų, ir  paskui nurimo lyg jūra po audros.
Mergina užkišo savo plaukų sruogą už ausies ir pakilo. Melijandros žingsniai tyliai aidėjo klasėje, susiliejo su kitų mokinių keliamu triukšmu. Pagaliau ketvirtakursė prislinko prie profesoriaus stalo. Ten ji tai tikrai ilgai neužsibuvo- tik greitai pasigriebė sau skirtą medicinos įrankį ir nuvinguriavo link savo suolo, nė nepastebėdama profesoriaus šypsenos.
Ketvirtakursė atitraukė savo kėdę, o paskui atsisėdusi atsikvėpė. Jos vilkolakiškos akys lėtai apžiūrinėjo daikčiuką, kuris gulėjo jos delne. Serumas sutelikšavo švirškte ir Mela pajuto neaiškų serumo kvapą. Švilpė susiraukė, bet paskui nieko nelaukdama hogvartsietė pirštais nubraukė kelias savo garbanas nuo kaklo ir įkvėpė klasės oro.
Adata įsmigo į švelnią vilkolakė odą. Melijandra Julija iškvėpė ir tuščias švirkštas atsigulė ant klasės stalo pavirščiaus. Netrukus mergina atsirėmė į kėdės atloštą. Palengva jos vilkolakiškos akys užsimerkė ir du vardus nešiojanti būtybė nugrimzdo į serumo sukeltą iliuziją.

Mėlyna šviesa nuplieskė garbanės veidą. Mela susiraukė ir apsidairė aplinkui. Akimis ieškojo minėtųjų durų. Štai ir jos! Trys šimtai metrų nuo jos, kitapus salės. Bet staiga, tuoj pat metu pasigirdo balsas, pranešantis, tai ką kalbėjo apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius:
-Melijandra Julija Lorijan, jums skirta dešimt minučių nusigauti prie durų, antraip mirtini nuodai pradės veikti.
Melijandra susiraukė. Ir tada aš mirsiu- niūrai užbaigė mintyse jinai. Žinau! Bet ši mirtis bus tik iliuzija, sukurta serumo. Aš čia mirsiu, bet tikrovėje- ne.
Netikėtai begalvojančiai švilpei prieš akis atsirado jos kopija, kuri piktai išsiviepė. Jos rudai pilkos akys žybčiojo iš noro pakenkti tikrajai Melijandrai.
Tikroji švilpė atsiduso.
-Jei bandysi mane nužudyti, Kopija, tau tik dalinai pavyks.
Bet Kopija nukirto:
- Tačiau vienaip ar kitaip neįvykdysi užduoties,- nusijuokė, artėdama link savo aukos.
Mela Julija pavartė akis.
-Ar tikrai?
Sutrikusi kopija suraukė antakius, bet net nespėjo prasižioti, ir tikroji Lorijan puolė.
-Arresto Momentum .
Apstulbusios Kopijos judesiai suletėjo ir švilpė šyptelėjo. Štai ir jos strategijos pradžia. Ji greitai suprato, kad Viljamas tiesą sakė- reikės naudotis silpnybėmis, norint nugalėti savo kopijas, nes antraip kaip nugalėsi save?
Tad dabar, Mela iškėlusi burtų lazdelę, lėtai slinko link durų. Ji puikiai suprato, kad burtai nėra vienas vienintelis kelias nugalėti savo Kopiją. Juk dar buvo žodžiai. Ne, ne burtažodžių ar kerų žodžiai, o paprasti, eiliniai žodžiai, sakomi kasdien. Juk žodžiai yra galia- jie sukelia, kontroliuoja jausmus, valdo žmones, pasaulį.
Mela dar stipriau suspaudė savo burtų lazdelę. Jos akylos akys žvelgė į Kopiją, kuri lėtai "išsinarpliojo" iš paleistų nekopijos kerų. Aišku, du vardus nešiojanti ketvirtakursė leido tam įvykti, nes juk nekiekvieną dieną yra galimybė kovoti prieš savo kopiją. Na, gerai, jau be juokų- tai buvo Tikrosios hogvartsietės plano dalis.
Kopija rūsčiai nužvelgė į Melą, kuri vis artėjo link durų. Netikroji švilpė išsiviepė.
-Nepabėgsi, vilkiuk. Conjunctivitis!
Bet Tikroji Mela jau buvo pasiruošusi atremti Kopijos burtus. Kai burtai nuskriejo link aukos, ketvirtakursė grakščiai mostelėjo burtų lazdele ir sušnibždėjo "Protego", o tuo pat metus apsisuko aplink savo ašį,  o tada jau garsiau šūktelėjo:
- Peskipiksi Pesternomi!
Vilkolakė greitai dirstelėjo per petį į duris, esančias už jau dviejų šimtų metrų, o paskui atsigręžė į Kopiją.
Staiga garbanė išplėtusi akis iš nuostabos suburbėjo:
-Velnias....
Mergina pajuto kaip "Alandre Ascendare" kerai pakelė ją į orą. Ji stipriai sučiaupė lūpas ir pyktelėjo, kad tasai vienas nekaltas nusigrežimas nuo priešininkės kainavo nesaugumą. Tad dabar, Kopija, matydama kaip širsta ant savęs Melijandra Julija, pergalingai nusišypsojo. Ji atmušusi aukos sušaldymo kerus, bei pasiuntis saviškius, išdidžiai žingsniavo link kabančios ore priešininkės. Dar prie to sumurmėjo "Acio priešininkės burtų lazdelę", Kopija paliko Melą be jokio ginklo.
Tikroji švilpė dėbtelėjo į apačioje esančią Kopiją ir pratarė:
-Savaime suprantama, kad jautiesi, kaip nugalėtoja, bet nebaigusi dar nesakyk "op",- priminė.
Kopija puse lūpų šyptelėjo.
-O tu  turi kokį nors ginklą?
Mela porą akimirkų pasvartsė, o tada papurtė galvą. Bet vis vien Kopijai atsakė su šilta šypsena:
- Turiu pripažinti, ginklų klausimu tu teisi. Bet prisimink- "Niekada nestoju į mūšį manydama, kad pralaimėsiu"-pacitavo, bei šiek tiek pakeitė žodžių galūnes į moteriką giminę auka,-Taigi.
-Bet tu vis vien nieko negali padaryti,-suurgė Kopija.
-O kas tai sakė?- šypsodamasi atrėžė Tikroji Melijandra.
Netikėtai Kopija pradėjo susivokti. Ji iš nuostabos pažvelgė į  savo auką. Nors Mela Julija buvo pakelta nuo žemės, tačiau ji galėjo judinti kojas ir rankas. O dabar, ji, makaluodama kojomis ir rankomis yrėsi link durų.
Tikrosios keturiolikmetės veide švietė šypsena.

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #40 Prieš 6 metus »
Tomas Viljamas Ridlis atidžiai stebėjo kiekvieno mokinio mintis ir tuo pat metu žymėjosi taškus į nediduką pergamento skiautelę. Buvo patenkintas grifų drąsa, klastuolių klastingumu, varnanagių išmintingumu bei švilpinukų kantrumu. Ypač džiaugėsi jau gerai pažįstamos Melijandros Julijos Lorijan rezultatais, o štai kai kuriems savo silpnybių taip ir nepavyko rasti. Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius prišoko prie raudona uniforma vilkinčios panelės Karter ir staigiai sugirdė jai gaivinamojo eliksyro, juk neįveikusi užduoties laiku mergaitė paprasčiausiai nualpo. Dėkui Dievui, kad bent čia nepasitaikė tokių kvailių kaip tasai berniūkštis Haris Poteris, pamanęs, kad reikia ištraukti iš juodojo ežero visus kalinius, antraip jie mirs. Che, gryniausi hipokratiški paistalai. Ir kaip tas nevisprotis apskritai tapo auroru? Į hilerius tokį, iškart! Atgaivinęs vieną grifiukę nuskubėjo prie kitos, panelei Claudie, dar rodos reikėjo šiokios tokios pagalbos, na, jei ir nepagalbos, tai bent jau paguodos. Pritūpęs šalia apsiašarojusios trečiakursės ištiesė jai šokolado gabalėlį.
-imk, suvalgyk, pasidarys šilčiau. – sumurmėjo, tada palietė Amnetai petį ir nusišypsojo – viskas gerai, sveikinu, tu įvykdei užduotį pirmoji. Mačiau kas tave slegia, todėl tikiu laikui bėgant, atsikratysi šios silpnybės ir ji tavęs taip nebežeis. Žinai, vieną kartą buvo toks berniukas, kuris pagal visus savo gebėjimus turėjo keliauti į klastūnyną, tačiau tuomet jis paprašė kepurės paskirti jį ne ten, ir nesuklydo. – Tomas nežinojo kodėl prabilo apie tą berniūkštį, tačiau prabilo, galbūt pats augindamas sūnų pagaliau kai ką suprato, galbūt.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #41 Prieš 6 metus »
Mela yrėsi link durų, nors puikiai žinojo, kad tai ilgai netruks. Jau juto, kaip pasiutusi it širšė Kopija lenkia link jos ir murma burtažodį, kad savo auką nuleistų žemyn. Tad paskubomis paskutinį kartą Melijandra Julija  kvailai pamosakavo rankamis ir kojomis, ir pajuto, kaip tėškiasi ant grindų. Skausmas perrėžė visą kūną. Apkvaitusi nuo skausmo Lorijan apsivertė ant nugaros. Netikėtai prieš pat jos nosį atsirado Kopijos lazdelė ir pikčiunižka šypsenėlė.
-Ar tu kada nors baigsi šypsotis?-suniurnėjo Tikroji švilpė.
-Aš gi tavo kopija.
-A. Galėjai ir nepriminti.
-Tai kodėl klausei?
-Tai buvo retorinis klausimas, kvailele,- su bambėjo Mela ir spyrė koja Kopijai į kelius. Šiai beveik praradas pusiausvyrą, sukandusi iš skausmo dantis tikroji rudaplaukė garbanė pašoko ant kojų. Smogė dešiniu delnu į kaklą, o kairiu kumščiu į pilvą. Kopija nustebusia veido išraiška susverdėjo. Tuo naudodamasi tikroji vilkolakė čiupo iš rankų savo burtų lazdelę, o taip pat ir užlaužė už nugaros dešinę Kopijos ranką. Taip laikydama spurdančią savo priešininkę, Melijandra palietė su burtų lazdele Kopijos kaklą.
-Numesk ant grindų savo burtų lazdelę. Tuojau pat!-  tučtuojau įsakė.
Kopija neva liūdnai šyptelėjo.
-Galiu. Bet nenoriu,- ir su šias žodžias išsivadavo iš aukos gniaužtų, ir su alkūne vožtelėjo Tikrajai Melijandrai į galvą.
Bet pačiu laiku Mela Julija metėsi į kairę, ir priešininkė nepadarė jokios žalos jai. Tačiau Kopija nenusiminė, o kaip tik išsiviepė. Jos akyse kaip visada švietė klasta ir pyktis.
- Ar nepamirškai, kad esu tavo veidrodis, Mela?-pasišaipė Kopija.
Tikroji vilkolakė nieko neatsakė ir ryžtingai nukreipė savo burtų lazdelę į priešininkę. Abidvi merginos pradėjo sukti ratą, vis nenuleisdamos savo burtų lazdelių.
Melijandra Julija pagaliau prakalbo ir šūktelėjo Kopijai:
-Tikiuosi tau galva neapasisuks!
-Žiūrėk savo probelmas, o ne mano,- piktai atkirto Kopija.
-Ar tikrai? Juk gi kažkas prieš kelias minutes sakė, kad tu esi mano veidrodis,- prigavo Kopijos fakto klaidą Melijandra Julija Lorijan.
Kopija įsiuto ir įsipėgėjusi puolė, o tikroji rudai pilkų akių savininkė žaibiškai metėsi dešinėn ir sumurmėjo:
- Locomotor Mortis.
Tačiau Kopija apsigynė ir Melai teko imtis tradicinio burto:
-Expelliarmus !
Tačiau kaip ir praeitą kartą atsitiko tas pats- priešininkė apsigynė. Melijandra tai pastebėjusi vis labiau ir labiau nerimo bei juto kaip neviltis surakina jos kūną ir protą. Turi būt kokia išeitis. Visą laiką vos nevedžiosiu už nosies,- pašėlusiai greitai mintijo švilpė. Ir Melos džiaugsmui- leputė užsižiebė geltona šviesa viršum jos galvos.
-Kopija, palauk!-sustabdė tikroji Lorijan,-Turim pasikalbėt!
-Dabar!?-suirzo Melijandros kopija, kuri nepaisė savo aukos ir slinko artyn.
-Taip. Klausyk, burtais mes kiekvienos neužmušim net jei to norėtume,- lėtai atbulomis žingsniavo keturiolikmetė, matydama, kad Kopija nesiruošia sustoti. Tad giliai įkvėpusi numetė savo burtų lazdelę kuo tolyn nuo savęs,-Paklausyk dabar pat manęs! Dabar pat ir neatsikalbinėk!
Kopija nustebusi šitokiu vilkolakės žingsniu sustingo. Ji negalėjo patikėti, kad josios auka sąmoningai ir žinodama visas pasekmes numetė savo burtų lazdelę.
-Tu dabar būtai mirus,-nenuleisdama akių nuo Tikrosios Melijandros Julijos ginklo tarstelėjo Kopija,-Kodėl tu taip padarei?-pažvelgė į savo auką.
-Žinau. Žinau.-gaudydama orą atrėžė Igorio sesuo vis nesustodama slinkti tolyn nuo Kopijos,-Nenoriu su tavim toliau kautis...
-Tai paklausei savo švilpiškos prigimties ir man pabūsi gailestinga? Tu juk žinai, kad aš tau savo valia neleisiu nusigauti iki durų!
-Tai netik švilpiškumas. Ir tai ne gailestingumas. Kopija, aš tai žinau, kad neleisi! Nenoriu su tavim kautis burtais, nes mes mokam tiek pat ir kova vyktų iki pasaulio pabaigos!
Kopija pasirėmė ranka smakrą, bet vis vien laikė burtų lazdelę, nukreiptą į Melą.
-Ką tu turi omeny?
Mela Julija sukando dantis, kad neišsišieptų. Puikiai žinojo- ji taip išsiduotų. Bet kaip negalėjo savo sielos kertelėje nedžiūgauti, kai pagaliau Kopija užkibo ant jų abiejų silpnybių kabliuko?

*

Ema Filch

Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #42 Prieš 6 metus »
Jokio saulės spindulėlio. Niūru, pilka, tarpais nukrečia šaltis. Vieną akimirką Emai atrodė, kad šalia jos psichas siurbiantis visus džiaugsmingus prisiminimus ir paliekantis tik baisiausius. Šią mintį pertraukė į seną palangę barbenantys lietaus lašai. Popietė tikrai buvo ne itin maloni, tačiau ką gali padaryti?
Viduryje klasės stovėjo ANJM profesorius. Jis ant juodos lentos didelėmis raidėmis užrašė žodį
 " STRATEGIJA " ir taip per lentos paviršių slystančios kreidos girgždesys nutraukė gilias Emos svajas. Netrukus nuskambėjo profesoriaus balsas ir mergaitė išgirdo klausimą. Jis buvo gana nesunkus, todėl klastuolė nedrąsiai, tačiau pakėlė ranką ir taip pat nedrąsiai tarė:
- Profesoriau, manau, kad Strategija - tai planas kaip pasiekti tam tikrą tikslą, tai veiksmų eiga padedanti tą tikslą pasiekti greičiau ir nenukrypti. Dažniausiai strategijos būdavo kuriamos karuose, tam, kad įveiktų priešą ir jį pergudrautų.
Ema baigė, bei atsisėdo į savo vietą. Širdies ritmas atsistatė
( vos pakilus iš vietos, jai širdis pradėjo taip mušti, jog atrodė, kad tuoj iššoks ). Praėjus kelioms sekundėms kai jai dar nei viena mintis nebuvo šmėstelėjusi į galvą, pasipylė visa  krūva. Ar tinkamai išdėsčiau savo mintis? Ar profesorius suprato ką  norėjau pasakyti? Mat mergaitei nelabai sekasi tinkamai suregzti sakinį, kai ji jaudinasi, o jaudulys tikrai buvo. Dar ta niūri popietė... Bet, kad ir kaip ten bebūtų svarbu, kad Ema pabandė.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #43 Prieš 6 metus »
 Pamačiusi, kad profesorius ją pastebėjo, Claudie kiek susigėdo. Bet vietoj piktų, įžeidžiančių žodžių, kuriuos tikėjosi išgirsti, ji gavo tik paguodžiančius ir padrąsinančius. O ir šokoladas buvo labai gardus. Toks, kokį ji ir mėgo.
 -Ačiū,- nepaprastai silpnu balsu padėkojo ir nusišluostė ašarą, tikėkimės paskutinę. Tada pastebėjo savo seserį, Jasminą taip pat paplūdusią ašaromis. Ne tik man sunkiai sekėsi. Keista matyti ją palūžusią. O ir aš pati neesu tokia stipri, kaip kiti mano. Ką jau padarysi. Toks gyvenimas.
 Lyg pro miegą ji išgirdo kitus profesoriaus žodžius apie berniuką. Gal kiek girdėta, o gal ir ne, be jai istorija pasirodė keista. Gal jis buvo Haris Poteris? Saves klausinėjo dar neatgaudama įprastos būklės. Kad ir kaip magėjo to paklausti profesoriaus, bet ji bijojo. Ne profesoriaus, o savo balso. Jį išgirdusi, išgirdusi kaip jis dreba turbūt vėl pasijaustų bejėge. Ir dar sykį apsipiltų ašaromis. Tvardykis, Clau. Trečiakursė sunkiai nurijo ašaras ir apsižvalgė. Ir kiti mokiniai jau po truputį baigė užduotį. Kad neprisidarytų dar daugiau gėdos, pradėjo giliai kvėpuoti. Viskas gerai. Ne tik man sunku. Per prievartą išspaudusi šypseną (net ir dirbtinė šypsena kažkiek pakelia nuotaiką) atsiduso. Su pagarbia baime užduočiai vylėsi, kad daugiau tokių nebebus.
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Brook Brosnan

  • I kursas
  • *
  • 3
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #44 Prieš 6 metus »
 Brook įėjo į klasę būdama linksma. O ko būt liūdnai, galvojo ji. Kai visi atsisėdo mokytojas pradėjo šnekėti: -Sveiki mokiniai. Esu Tomas Viljamas Ridlis, šiemet dėstysiu jums apsigynimą nuo juodosios magijos. Norėčiau sutarti su visais draugiškai. Įsidėmėkite brangieji, jei kas bus neaiškaus per mano pamokas, eikite tiesiai prie manęs. Na, o jei tingite prieiti, tiesiog kilstelėkite ranką, prieisiu aš.
Keletas nusijuokė. Tada mokytojas ant lentos parašė STRATEGIJA. Ir dar kažko paklausė, bet aš nesiklausiau ir mėčiausi rašteliais su draugėm, bei piešiau į užrašų knygutę. Gi aš iš Klastūnyno, o ne iš moksliukų Varno Nago.

Tom: Savo Poste nesilaikai rpg taisyklių: negalima kalbėti už kitus, reaguoti už kitus ir dar bet ką daryti už kitus. Be to, pamoka jau baigėsi. Šįkart neatimsiu taškų, bet kitąsyk žinok.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Tom William Riddle »