Renginiai
  • Lapkričio 19 d. - Atostogos
  • Gruodžio 01 d. - Naujų mokslo metų pradžia
Aktyvios pamokos
  • Šiuo metu aktyvių pamokų nėra.

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • VI kursas
  • *
  • 232
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hello, friends, welcome to ma crib
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #15 Prieš 1 metus »
Mergaičiukė pasirėmusi ranka galvą, klausėsi mokytojo monologo.
Ir nuo kada tamstai parūpo Magijos Ministerijos nuostatai.. Ak, taip.. Juk jis mūsų brangiausias profesoriukas. Mintijo žydraakė ir kapsėjo juodomis ilgomis blakstienomis it senovinė lėlė iš siaubo filmų.
Klasė nebuvo šviesi, skendėjo vaikų abejonėse ir nekantrume.
Anabetė apatiškai žvelgė į mokytoją Ridlį, kai šis išsišiepęs laidžiojo samojingus juokelius ir panašius š..vilpiams naudingus dalykus.
Viskas, atrodo, buvo taip nuobodžiai puiku, kol jos ausų nepasiekė žodžiai: ,,švirkštas” ir ,,kaklas”. Klastuolė ėmė savaime sukioti rusvaplaukę galvą į šonus.
Akys persismelkė baime ir pasišlykštėjimu.
Taip, Liz nekentė.. Hmm bijojo adatų ir visko kas susiję su jomis.
Sustingusi sedėjo suole ir virpėjo. Betės gerklėje susidarė gumulas ir, atrodė, jog ji dusta. Liežuvis išdžiuvo, o burnoje kaupėsi smėlis.
Ketvirtakursė vargais negalais atsistojo, nutipeno iki dėstytojo stalo ir brutaliai pačiupusi pirmąjį po ranka pasitaikiusį švirkštą su serumu padavė profesoriui.
- Gal galėtumėte? - meiliai šyptelėjusi paprašė Mirėja ir pasuko savo kaklą, kurio dešiniajame kamputy, truputį arčiau ausies puikavosi nedidelis randelis iš pirmo kurso arešto. Ak, kokie laikai buvo.. Mesdavai į arogantispką grifiuką akmenį, o jis padegdavo tavo plaukus.. Helė dar spėjo nostalgiškai paskęsti prisiminimuose prieš imdama nekantriai laukti skausmingo dūrio.




*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #16 Prieš 1 metus »
Dawn netikėjo savo ausimis, kai išgirdo žodį "švirkštas". Velniai rautų... Trečiakursė jau kurstė planelį savo galvoje, kaip pasišalinti iš pamokos, kadangi jokiu būdu nenorėjo, kad ta smaili adata bent prisiliestų prie merginos kūno. O dar išgirdusi, jog ji pati turės susileisti kažkokį serumą, pašiurpo. O ne, ne... Profesorius apie užduotį kalbėjo kuo ramiausiai, tarsi tai būtų toks pats procesas, kaip dantų valymas 2 kartus per dieną. Su Dawn sėkmė, bandant susileisti serumą, nors ir taikant į kaklą, adata vistiek sugebėtų susmigti į akį, arba į kitą visiškai nesusijusią kūno vietą. Eidama link profesoriaus, varniukė tirtančiomis rankomis pagriebė švirkštą ir į jį net nedrįso pažiūrėti. Kai atsisėdo į savo vietą, Strain ėmė abejoti savo ryžtingumu. Aš bailė ir aš tai žinau. Kątik pripažinau savo silpnybę, tačiau šio serumo tikrai nesusileisiu.
-Ahem...Profesoriau? Gal galiu į tualetą? Labai prispyrė,-tarė trečiakursė nutaisydama maldaujančią miną.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dawn Strain »

*

Neprisijungęs Kira Mori

  • IV kursas
  • *
  • 71
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Silence is the most powerful scream...
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #17 Prieš 1 metus »
Rimtai? Mes juk ne pas psichologą atėjome, kad savo silpnybių ieškotume. Kuomet profesorius porino apie šios pamokos praktiką Mori atrodė, jog ši Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka bus tobula. Tačiau išgirdusi du paskutinius sakinius ir supratusi, jog nenugalės savo priešininkės jei neatras šios silpnybių... Dar kartą įsitikino, kad tobulų pamokų nėra. Jai niekad nepatiko visokie testai iš žiobarų žurnalo, kurių tikslas buvo pažinti save, sužinoti daugiau apie save. O dabar, ne tai, kad žurnalas pasakys kokia tu esi, o tau pačiai reikės suvokti kas tu per žmogus.
Apsidairiusi klastuolė pastebėjo kai kurių hogiečių nepasitenkinimą švirkštais. Nors niekada to garsiai nesakė, bet jai patiko kaip smaili adata praduria odą ir įsminga tiesiai į veną. Tamsiaplaukė nejautė skausmo, gal tik sveiką diegimą, kuomet pasiekęs odą švirkštas lengvai it kokį popierių praduria padalusią Kiros odą.
Vaikystėje ji pažinojo žiobarų mergaitę, kuri buvo panaši į hogietę, nors ir vyresnė. Taip pat turėjo tamsius žvilgančius, kiek trumpesnius negu trečiakursės, plaukus. Žalias, šiek tiek apsiblaususias akis. Tačiau atvirkščiai negu Mori, ši bijojo adatų, švirkštų ir skausmo. Tad vieną kart mergaitės susikeitė ir vietoj Kiros pažįstamos į žiobarų polikliniką nuėjo klastuolė, kuriai atliko kraujo tyrimą. Taip niekas ir nesužinojo, jog draugės nusprendė visus apgauti.
Tamsiaplaukė priėjusi prie profesoriaus pasiėmė švirkštą ir serumą. Grįžusi į savo suolą atidžiai ištyrinėjo mažą tamsaus stiklo buteliuką, kuriame serumo buvo tik tiek, kad užtektų vienam švirkštui. Nežinia kodėl, klastuolė šiek tiek nusiminė. Pripildžiusi švirkštą serumo patogiai įsitaisė kėdėje ir atsipalaidavo. Mergina žinojo, jog skausmas netrugdys jai justi adatos dūrio tuomet, kai Kira bus atsipalaidavusi. Palietė švirkštu odą ir ją pradūrė. To jausmo neįmanoma apibūdinti žodžiais, turi mokėti tai pajusti. Lengvai stumtelėjo stūmoklį ir laukė, kol pasireikš serumo poveikis.
Mori šiek tiek svaigo galva ir ši išvydo mėlyną šviesą. Serumas pradėjo veikti. Klastuolė prisimerkė, nuo intensyvios spalvos. Jau veikiau kambarys būtų apšviestas klaikia, šviesiai rožine spalva, bet ne mėlyna, kuri smelkėsi į visą merginos kūną neleisdama jai susikaupti ir susivokti kas čia vyksta.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Kira Mori »
Tokia baidyklė,
Penkiolikmetė,
Su krūva randų
Pravarde gyvatė... -K.M

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • VII kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #18 Prieš 1 metus »
 Visą teorinę dalį Nikas tyliai sėdėjo, klausydamas bendramokslių atsakymų. Jie buvo pernelyg akivaizdūs ir vaikiški, kad jis  vargintųsi komentuoti ar prieštarauti, o ir klausimas irgi nekoks - argi jis nešiojasi su savim žodyną, kad galėtų tiksliai išberti žodžio apibrėžimą? Be to, buvo pratęs sėdėti tyliai ir per daug nesireikšti, tad tylėjo it mietą prarijęs, kaip beveik visada.
 Išgirdęs užduotį nusivaipė. Aišku, mintyse - buvo išmokytas rodyti mokytojams tik pagarbą, tad visas nemandagius komentarus pasilaikydavo sau. Bet užduotis jį tikrai privertė sugriežti dantimis - mat skambėjo iki kraujo pažįstamai. Prieš metus ar dvejus skaitė knygą, kur pagrindinė veikėja irgi turėjo susikauti su savimi. Ir irgi per kaklą buvo įvedamas serumas. Hm, įdomu, kas nuo ko kopijuoja - ar mokytojas, ar tos knygos autorė?
 Savo silpnybes žinojo. Ar, bent jau, manėsi žinąs. Iš tikrųjų daug mąstė apie save ir savo charakterį, jo trūkumus, galėtų drąsiai, nė akimirkai nesustodamas, išdėstyti litaniją apie savo blogąsias savybes. Bet gal tik jam taip atrodo?
 Vis dėlto neprataręs nė žodelio - nebuvo pratęs prieštarauti profesoriams - priėjo prie mokytojo, kuris dalino serumus. Pasiėmęs švirkštą, pridėjo adatą sau prie kaklo, prieš tai stipriai palenkęs galvą, kad įtemptų odą ir raumenis. Dūris buvo neskausmingas, susivarė beveik visą adatą į save. Lėtai - kaip buvo mokiusi leisti vaistus motina - spaudė švirkštą, susileisdamas skystį sau į raumenis. Greitai ištraukė švirkštą ir numetė jį kažkur - nespėjo gražiai padėti ant stalo, nes jau po akimirkos jį apgaubė tamsa.
 Tamsa. Argi neturėtų būti mėlyna? - susivokė pasąmonės krašteliu. Vos apie tai pagalvojo, viskas sušvietė ryškiai mėlyna spalva, karališkojo atspalvio. Ryškumas kone apakino jį, turėjo prisimerkti. Jis buvo ilgoje salėje, kurios kitoje pusėje buvo siauros, paprastos durys. Žengė žingsnį link tų durų ir staiga neaišku iš kur pasigirdo šaižus balsas.
 - Nico Maquet, žiobarų kilmės burtininkas.
 Po šių žodžių atsirado kraupi tyla, nuo kurios dūzgė ausyse. Ausis dar nespėjo priprasti prie tylos, tai tas pats balsas prašneko dar sykį.
 - Turi dešimt minučių pasiekti duris. Po jų pasiskleis mirtini nuodai. Laikas, startas.
 Šįkart nebebuvo tylos, buvo bjaurus tiksinčio laikrodžio garsas, skaičiuojantis sekundes. Tik po kokios minutės Nikas atsitokėjo ir pasileido bėgte link durų, esančių priešingoje salės pusėje. Staiga prieš jį atsirado... jis pats. Lyg matytų save veidrodyje, tačiau veidrodžio čia nebuvo. Prisiminė užduotį. Grieždamas dantimis bandė rasti tokią savo silpnybę, kuri padėtų prasibrauti pro kitą Niką - tokį pat gudrų kaip jis pats.
 O laikrodis tiksėjo.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • ****
  • 298
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #19 Prieš 1 metus »
 Apsižvalgiusi Clau padarė išvadą - salė buvo lyg fonas, išryškintos buvo mėlynosios durys. Durys, per kurias ji privalo išeiti. Durys, kurios ją išgelbės. Durys, kurios gali atimti jai gyvybę. Nuodai suveiks po dešimties minučių. Ar jie čia jau yra? Lyg kas būtų perskaitęs mergaitės mintis, pasigirdo gan tylus šnypštimas. Lyg rūkas jis ėmė pildyti patalpą. Pasižiūrėjusi į antrininkę pastebėjo, kad ta kita, į ją panaši mergaitė apžiūrinėja tikrąją Clau. Jos vietoj aš būčiau pasielgusi taip pat... Vis dar stebėdama priešininkės, kuri turi trugdyti jai patekti pro duris judesius, ji ėjo artyn mergaitės. Mergaitės, kuri buvo panaši į ją, bet nebuvo ji. Tik išvaizda ir mąstymas panašūs, bet viena yra tikra, o kita - apsimetėlė.
 Trečiakursė vis dar bandė priprasti prie ryškaus mėlyno apšvietimo ir sienų. Tą ryškią spalvą kiek nustelbė nuodai, kurie po truputį ėmė graužti plaučius. Mergaitė pabandė dirbtinai nusikostėti, kad pašalintų bent šiek tiek nuodų. Nepavyko. Jie ėmė šiek tiek labiau graužti plaučius ir gerklę. Kol kas nieko blogo. Jie suveiks tik po dešimties minučių. Laikykis, Clau. Raganitė bandė užmiršti apie nuodus, tiesiog ėjo link savo nevykusios kopijos. Kopija, kurią mintyse praminė Džese (Clau nelabai mėgo savo seserį) taip pat slinko artyn. Abi lyg sutartinai sustojo, kai tarp jų liko pusė metro. Piktai žiūrėdama tamsiaplaukė pabandė nusišypsoti. Šypsenai pavykus, didžioji priešė ją atkartojo. Kitiems neprognozuojamai, bet pasielgusi taip, kaip pačiai atrodė geriausiai, trenkė kopijai. Bet nepavyko. Džesė sugavo ranką likus vos keliems centimetrams. Stipriau suspaudė ir paleido. Šitaip būčiau pasielgusi aš. Nespėjus nė atsikvėpti, Claudie dar sykį pabandė. Jai pavyko. Bet priešininkės žvilgsnis toks pat veriantis, lyg gavusi būtų tikroji mergaitė. Supykusi Džesė greitai trenkė atgal, bet stipriau. Ir aš taip daryčiau, jei supykčiau. Dėl degančio skruosto, kurį vėrė skausmas, Clau turėjo atsitraukti. Ir priešininkė atsitraukė, nugara uždengdama duris. Įsirėmusi į sieną tamsiaplaukė bandė nusiraminti, bet nelabai pavyko. Atsisėdo ant grindų (juk aš taip sėdinčios priešininkės nepulčiau) ir bandė numalšinti išsiliejantį vaizdą, kurį sukėlė nuodai. Raganaitė prisiminė, kad turi burtų lazdelę, bet ir priešininkė turbūt būtų ja pasinaudojusi. Čia burtai turbūt nebepadės, nes jos yra lygios. Galimybė bėgti prie durų atkrito - Džesė būtų ja pasinaudojusi, o pati Claudie nebūtų suspėjusi - priešininkė rėmėsi į duris.
 -Klausyk,- tarė lyg sau, lyg sienoms, lyg kopijai.- Baikim. Gerai?
 Iš Džesės atsakymo ji nesulaukė. Prisiminusi, kad priofesorius tikriausiai ją šiuo metu stebi, susigėdo. Susikaupk. Ji bandė gražiuoju susitarti su prieše. Būdama jos vietoj, ji nesutiktų, daugiau į kalbas nesileistų, nes gal būt kalbos nuvilios nuo tikslo ir pasiduosi. Taip, ją kalbinti beviltiška. Toliau žiūrėdama į mėlynas sienas, mėlynus nuodų garus ir nevykusią savo kopiją ji suprato, kad čia ne paprasta kova. Mintyse atkurdama profesoriaus žodžius, bandė įgauti kokią nors prasmę. Priešas naudosis jūsų silpnybėmis. Rodos, kad dar to nebuvo. O gal tik taip atrodo? Gal Clau turi kokią silpnybę, kuria jau pasinaudojo? Priešiškai nusiteikusi jūsų kopija žūtbūt norės jums sutrukdyti pasiekti kitas duris. Taip, kopija yra. Ir gan priešiškai nusiteikusi. Jums tereikia atrasti savo silpnybę, kurios lig šiol nepripažinote, ir pamėginti save nugalėti. Taip! Man reikia rasti tą silpnybę. Bet kokia gi ji... Ko aš niekada neįstengčiau padaryti? Stebėdama gan ramų (bent jau ramesnį nei jos pačios) alsavimą ir priešės grifišką uniformą suprato, ko ji niekada neįstengtų padaryti. Bet, niekada nesakyk niekada. Dabar teks padaryti tai, ko ji turbūt niekada nebūtų padariusi savo noru. Šiek tiek išsigandusi savo minčių pamąstė: na, gal būt su ja reikės šiek tiek pasišnekėti...
Nebūtinai nauji dalykai neša tik negandas, o seni - gėrį

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #20 Prieš 1 metus »
Kai kurie mokiniai pasirodė gana savarankiški ir drąsūs. Pirmoji mergaitė atbėgusi pasiimti švirkšto štai jau skendėjo serumo ūkanose, neveltui ji buvo grifiukė, o antroji, klastūnyno atstovė, sustojo šalimais klastingai prašydama suleisti skystį. Vampyras pasičiupo panelės Liz ištiestą švirkštą ir nieko nelaukęs įvedė adatą į jos kaklą. Tada puikiai suprasdamas, kad šioji tuoj nuvirs ant grindų, nes serumas veikia iškart, pakėlė merginą ant rankų ir nunešęs pasodino į vietą, iš kur ji tikrai neiškris, mat taip užkerėjo kėdes prieš pamoką. Išvydo dar du klastūnyno atstovus, kurie lyg niekur nieko pasiėmę švirkštus jau leidosi serumą. Tik varno nago mergytė išbalusi pasiprašė į tualetą. Nieko jai neatsakęs priėjo prie stalo, pasiėmė nuo jo dar vieną paruoštą serumo dozę ir nužingsniavo tiesiai prie mergaičiukės, pritūpęs šalia jos raminamai uždėjo ranką ant peties.
-klausyk, Dawn, juk esi protinga, nes tu varnanagė. Jau prieš pamoką sakiau, kad naudosiuos legilimantija, štai ir pamačiau, jog bijai. Tu šaunuolė, kad priimi savo silpnybę, tačiau iki galo jos neįveiki. – profesorius atsargiai iškėlė švirkštą parodydamas išsigandusiam vaikui, jog jį turi – tau nereikia nieko bijoti, jei pamatysiu, kad nesiseka, iškart atsidursiu šalia ir ištrauksiu tave iš ten. – švelniai nusišypsojęs pakėlė ranką, nubraukęs varniukės plaukus nuo kaklo, prispaudė adatą. – tu jau žinai savo silpnybę, pasinaudok ja. – sušnabždėjo į ausį ir staigiai įbedęs nuspaudė stūmoklį. Palikęs panelę Strain dorotis su užduotimi sugrįžo prie savo stalo, laukdamas kol visi mokiniai nedelsdami pradės vykdyti užduotį, nes pusė jų regis miegojo.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • VI kursas
  • *
  • 232
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hello, friends, welcome to ma crib
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #21 Prieš 1 metus »
Be ilgų ir dramatiškų ceremonijų, kurių tikėjosi mergiotė, Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius paskubomis suleido rusvaplaukei švirkštą.
Kiek nepatenkinta Ana pasikasė kaklą. Netrukus jai ėmė temti akys, tiksliau matomas vaizdas. Viską apgaubė melsva šviesa, it iš tos žiobariškos ,,Tele - bim - bam” dainelės, kurią taip mėgo jos mama.
Klastuolė apsidairė. Jos smailias ausis palietė ramus, monotoniškas balsas.
- Anabetė Mirėja Helė Lizert, turi dešimt mi..- pradėjo tas balsas, tačiau strazdanosė nesiklausė.
- Mirtini nuodai, antras aš, pasiekti duris.. Žinau, žinau.. - pavarčiusi safyrines akis ėmė burbėti Ana. Staiga kažkas dzingtelėjo ir pasigirdo tiksėjimas.
Jie nuėmė laiką.. Tikrai labai netikėta.. Sarkastiškai pamintijo Betsė ir ėmė dairytis antrosios savęs. Tačiau prieš ją stūksojo tik šiek tiek pakrypusios, didžiulės durys. Sparčiai nužingsniavusi link jų, Liz krūptelėjo ir atsigręžė. Už metgaičiukės stovėjo jos klonas.
- Na ką, ieškosim silpnybių, mm? - pakėlusi antakius burbtelėjo Mirėja ir atsisėdo ant žemės. Laikrodžio rodyklės lėtai judėjo pirmyn, o jų skleidžiamas garsas galėjo išvaryti iš proto. Bet tai jau negręsė šiai personai, sėdinčiai priešais save pačią.
Hmm.. mano silpnybės.. Mano silpnybės.. Silpnybės.. Helė mintijo ir mąstė, ir galvojo kaip nugalėti save.
Staiga ketvirtakursei kilo mintis, tačiau Liz abejojo ar ją galima įgyvendinti.
Dar kiek pasedėjusi ant žemės, Anabetė atsistojo ir ėmė artėti prie priešininkės.


Tom: 1 papildomas taškas už šmaikštų bei įdomų postą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Tom William Riddle »

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • ****
  • 298
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #22 Prieš 1 metus »
 Ne... Ne. Ne! Kaip man galėjo į galvą šauti tokia mintis? Nesuprasdama pati savęs trečiakursė purtėsi nuo šios baisios minties. Bet ką gi. Jei tai vienintelė galimybė nenumirti, teks to imtis. Su siaubu žiūrėdama į savo priešininkę atsistojo. Kad ir kaip jai sekėsi vaidinti tvirtą ir nenugalimą, turbūt šis kartas nesibaigs be ašarų. Priešininkė taip pat atsistojo ir stebėjo kiekvieną tikrosios mergaitės judesį. Clau net nesivargino galvoti, kad taip būtų pasielgusi pati. Priėjusi artyn prie priešininkės, ji atsisėdo ant kojų. Taip, gal toks menkas atstumas ir pavojingas, bet reikia ruoštis mauti per duris.
 Staiga galva tapo labai sunki, lyg kas ją spaudė. Nuodai... Turiu paskubėti. Dar sykį apsižvalgiusi, lyg čia kur nors būtų parašytas kitas būdas, kad nereiktų daryti to, ko Claudie niekada nebūtų padariusi sava valia. Ji nepripažino vieno dalyko. Dabar apie jį ir norėjo pasišnekėti su ,,drauge".
 -Matai,- sunkiai nurijo seilę.- Mano tėtis yra žiobaras. Keistas jis. Nežinia kaip mano mama jį pamilo. Mano mamytė,- akyse kaupėsi ašaros.- Buvo labai protinga Varno Nago atstovė.- Nebegalėdama daugiau kalbėti, Clau sukūkčiojo. Čia buvo tik gėlytės, dabar lauks daug sunkesnis prisipažinimas. Įdomu, ką mokytojas apie mane mano? Turbūt, kad aš esu... Et, koks skirtumas. Aš esu tokia ir ne kitokia. Tuo mes, žmonės ir skiriamės. Atsidususi ir prisiminusi tą dieną, apie kurią kalbės, tęsė toliau.- Ir aš turėjau patekti į Varno Nagą,- rodos, kad kopija klausėsi.- Turėjau būti varnė, bet paprašiau Kepurės, kad manęs ten nepaskirtų. Taigi, aš esu grifė.
 Rodos, kad kopija tuo susidomėjo. Bet neprarado budrumo. Turbūt ji bando patikėti mano žodžiais. Juk ilgą laiko tarpą pati tai neigiau. Bet dabar Claudie yra grifė. Neišduotų savo koledžo. Išskyrus šiandien. Nebetramdydama ašarų ir kūkčiojimo, graužimo gerklėje, apsunkusios galvos, ir tamsos akyse, ji pasiėmė burtų lazdelę. Kopija irgi pasiruošė, lyg pultų. Bet grifė ją nukreipė į save. Tiksliau, į savo uniformą.
 -Colorius,- ištarė burtažodį, kurio išmokė profesorė Hannah. Grifiško kaklaraiščio juostelės plotas, kuris iki šiol buvo raudonas, nusidažė tamsia mėlyna spalva. Kartodama šį burtažodį, Claudie keitė juostelės spalvas. Pakeitusi ir kitų drabužių spalvą, atsisuko į kopiją, kuri buvo išsižiojusi iš nuostabos tiesiogine to žodžio prasme. Niekas nebūtų patikėjęs, kad tamsiaplaukė taip pasielgs. Ašarai nulašėjus nuo nosies galiuko ir užtiškus ant Grifų Gūžtos emblemos, mėlynakė ryžtingai iškvėpė ir ją pakeitė į Varno Nago. Staiga suskaudo širdį, lyg būtų tikrai išdavusi grifus. O priešininkė jau nebegalėjo atrodyti daugiau nustebusi. Taip kvailai atrodau aš, kai kuo nors susidomiu... Išdrįsusi taip pasielgti mokinė pamatė, kad priešininkė turbūt nebepavojinga. Taip. Ji šito nepakartos.
 -Stupefai!- priešininkė nuskriejo ir atsitrenkė į sieną.
 Claudie greitai pribėgo prie durų, nuleido rankeną ir pro jas žengė. Apakinta šviesos, bet šį kartą jau baltos, ji juto keistus kvapus, jutimus, skonius. Bet staiga viskas dingo.

 Vėl atsiradusi Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos kabinete, dažniau sutrumpinamo kaip ANJM, ji jautė visą tą ašarų sūrumą. Jos uniforma vis dar buvo kaip varnės. Vos susitvardė nespiegti, bet pulsas ir alsavimas padažnėjo. Verkdama ji greitai viską sutvarkė taip, kad vėl būtų grife.
 -Aš atsiprašau...- šnibždėjo, bet sunkumas jos neapleido. Dirbtinai nusikosėjo, kad nejustų nuodų graužimo. O gal jo ir nėra? Gal ji tik įsivaizduoja? Vis dar negalėdama patikėti tuo, ką padarė, apžvelgė klasėje esančius mokinius ir profesorių.
 -Profesoriau...- sukūkčiojo ir vėl apsiverkė. Keistu balsu tęsė.- Per kiek laiko aš išsivadavau?

Tom: 1 papildomas taškas u tai, kad pirma atlikai praktinę užduotį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Tom William Riddle »
Nebūtinai nauji dalykai neša tik negandas, o seni - gėrį

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • VI kursas
  • *
  • 232
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hello, friends, welcome to ma crib
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #23 Prieš 1 metus »
Klastuolė žvelgė į savo kloną it į atvaizdą veidrody, kuris nekartojo jos jūdesių, o tik stebeilijo išplėtęs akis.
Į melsvą patalpą ėmė skverbtis kažkokie dūmai/garai.
Jie paleido nuodus.. Hmm ar turėčiau paskubėti?
- Šiaip tai jūs trugdote susikaupti.. Palaukite truputį, tuoj aš tuoj.. Taigi valandas pažįstu, - burbėjo sienom mergaičiokė.
Primerkusi akis, Ana nužvelgė save.
- Jetau, kokia baisi šukuosena.. Ar aš visada tokia susišiaušusi? - nusistebėjo klastuoliukė ir ratu apėjo kloną.
Tada sustojo ir nuleido akis žemyn.
Brangių žmonių mirtis.. Štai ko bijau.. Pamintijo Liz ir prieš ją išdygo Anglijos karalienė ir tinrosios Betsės rankoje atsirado šautuvas.
- Man brangių žmonių mirtis, - trinktelėjo sau per kaktą Helė ir pakėlė rusvus antakius. Netrukus prieš abi strazdanoses atsirado Frankas, bachūriukas iš Švilpynės su kuriuo karts nuo karto trynėsi Liz.
Pakėlusi šautuvą, mergiotė nušovė tą haliucinaciją.
- O, visai ne liūdna.. Ups.. ((Sorry, Frankai)) - Mirėja pavartė akis. Kas vadovauja šitam cirkui? Pamąstė mergaičiokė ir staiga prieš ją pasirodė jos šeima.
- Pagaliau! - pakėlė ji akis į mėlynos patalpos lubas ir šyptelėjo. Tačiau džiaugsmas trūko neilgai. Klastūnyno atstovei ėmė perštėti gerklę, juodas, nedidelis ginklas slydo iš jos rankų ir ji suklupo ant kelių.
Kelios ašaros susikaupė safyrinėse akyse, tik nežinia ar nuo nuodų, ar nuo suvokimo, jog ji turi nušauti savo tėvus. Nors pala.. Neturi. Juk ji jau pripažino savo silpnybę.
Rudaplaukė nušliaužė iki durų, jos klonė jai nė netrukdė, tik stovėjo pakreipusi galvą ir stebėjo kaip kankinasi tikroji Ana.
Na, aš irgi turbūt taip daryčiau, jei tai būtų mano priešas... Dar spėjo pamintyt Lizert ir šiaip ne taip nusigavo iki durų bei palenkė rankeną.
Balta šviesa degino ir taip nuo nuodų paraudusias akis. Papurčiusi galvą, Mirėja vėl išvydo pertįsusį profesoriaus snukutį.
- Atrodo spėjau..


Tom: 1 papildomas taškas už gana įdomią praktinės užduoties eigą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Tom William Riddle »

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • IV kursas
  • *
  • 525
  • Taškai: 272
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #24 Prieš 1 metus »
Profesoriui bekalbant, Klarė toliau tyliai piešė savo sąsiuvinėlyje. Tai buvo toks įprotis, kurio buvo sunku atsisakyti. Tai nereiškė, kad žaliaakė nesiklausė. Ji viską girdėjo, net ir dalį, kurios nenorėjo girdėti. Švirkštai. Žodis labai išgasdinęs trečiakursę.
Dar tada, kai mažoji Karter net nenutuokė, kad egzistuoja magiškas ir žiobariškas pasauliai,  ligoninėje ploną, gelsvą žaliaakės odą draskė adatos. Tiesa, baisiausios buvo ne pačios adatos, kurių dūriai dažniausiai truko kelias sekundes, bet mėlynės, kurios nenykdavo ištisus mėnesius, prilietus mausdavo lyg tūkstantis mažų vabzdžių įgėlimų, o išvaizda primindavo supuvusią kriaušę.
Suprasdama, kad neturi kur trauktis, nes bus palaikyta didžiausia žliumba, jei dabar, pamačiusi adatą suskys, Klarė atsistojo iš vietos. Ji buvo grifė, o grifai juk žavėjo aplinkinius drąsa. Drebančiomis kojomis priėjo prie profesoriaus, kuris šalia turėjo visą dėžę kraupių švirkštų. Ilgakasė žinojo, jog profesorius akylai stebi, tačiau jau nebuvo labai svarbu. Paėmusi švirkštą, jautėsi taip, tarsi laikytų ginklą, kurį kitų valia turi nukreipti į save. Tiesa į save nukreipti, buvo lengviau nei tikėjosi. Nenorėjo pripažinti, gera mergaite būti šiais laikais ne įtin madinga. Tačiau ji tokia buvo. Negalėjo sukelti skausmo kitiems. Menka gera mergaitė.
Grįžusi į vieta, dar bent penkias minutes dvejojo. Mokiniai vienas po kito bėdė adatas, kaip priklausomi, trokštantys dar vienos dozės. Magijos pasaulis mokė nebijoti. Mokėsi ir Klarė. Prirėmė švirkštą sau prie kaklo, suskaičiavo iki penkių, tiesa, įterpdama pusines dalis, užsimerkė, ir įbedė adatą į jau ir taip nuo įtampos skaudantį kaklą. Ir kvailam būtų aišku, kad nuo įtampos adata smigo dar skaudžiau, ir trylikametė, prieš pat nukrisdama į juodą tamsą spėjo skaudžiai sucypti.
Profesoriaus minėtas vaizdinys jaunosios Karter sąmonę pasiekė negreit. O gal reikėtų sakyti pasąmonę... Tik po dar dozę panikos ir šleikštulio, privertusio skrandį sukurti skalbimo mašinos sąlygas, sukėlusių kelių sekundžių prieš paauglę susidarė šioks toks vaizdas.
Mėlynos šviesos apšviesta patalpa atrodė tarsi ligoninė iš siaubo filmo. Sterili, šalta kaip ledas. Tokios pat buvo ir grindys, ant kurių pajuto sėdinti žaliaakė. Ji apsidairė, tačiau nematė nieko daugiau. Mėlynoje šviesoje neįmanoma durti adatų... Žinojo, kad tai tik pusė tiesos. Neįmanoma durti adatos į veną. Bet guodžiantis lašas buvo vienintelis, už kurio trylikametė galėjo šiuo metu tvertis. Uniforma pasipuošusios ištįselės mintis pertraukė balsas.
- Klarisa Kornelija Karter. Dešimt minučių. Laikas prasideda dabar.
Staiga patalpą nušvietė ryški šviesa. Persigandusi Konė atšoko ir užsidengė akis. Šviesai pranykus prieš ją stovėjo jos kopija. Susiėmusi už veido tikroji Klarė atsistojo. Žiūrėti į save buvo kraupu, todėl sukiojo akis į visas įmanomas puses, tarsi sapne, norėdama pabusti. Tačiau žinojo, jog vykdo užduotį, tiesa, nesuprato, kuo ši buvo taip susijusi su apsigynimu nuo juodosios magijos.
- Eeee, labas. - Bandė ji kreiptis į merginą, kaip du vandens lašai panašią į save, tačiau balsas iš baimės skambėjo kaip nesavas. Tačiau ši tik stovėjo, susidėjusi rankas kaip elgdavosi pasikėlę, bendrauti nenorintys žmonės.
Aplinkoje vienas po kito atsirado stalai, aplink sėdėjo pažįstami. Draugai iš žiobarų pasaulio, Klarės bendrakoledžiai grifai, nedidelė ponios Karter giminės dalis, kurią pažinojo Klarė. Siaubo apimta žaliaakė negalėdama pajudėti žvelgė ir negalėjo suvokti kas vyksta.

Tom: 1 papildomas taškas už įtraukiančią pradžią.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Tom William Riddle »
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Kira Mori

  • IV kursas
  • *
  • 71
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Silence is the most powerful scream...
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #25 Prieš 1 metus »
Klupinėdama Mori išgirdo balsą, kuris pranešė, jog ji turi dešimt minučių iki tol kol pradės veikti nuodai. Puiku! O aš nieko neįžiūriu...
Šiaip ne taip vis dar besimarkstydama nuo įkyrios mėlynos šviesos apžvelgė patalpą. Tai net nebuvo patalpa. Tiesiog, kur ji bežiūrėtų matė tik baltą spalvą. Vieta, kurioje ji buvo, panašėjo į milžinišką kubą baltomis sienomis. Vienintelis aiškus ir užčiuopiamas daiktas - durys. Kitoje pusėje esančios tamsios durys atrodė ranka pasiekiamos. Kira atsistojo, norėdama eiti link jų. Tačiau kelią pastojo visiška jos kopija. Į ją spoksojo dvi smaragdo žalumo akys, kurias slėpė stori akinių rėmai. Juodi it anglis plaukai plaikstėsi retkarčiais uždengdami merginos veidą. Klastuolė bandė įžvelgti bent kokį menką savo klono trūkumą. Tačiau nieko nerado. Net išsišokusios venos prie smilkinių buvo lygiai toje pačioje vietoje.  Jos buvo identiškos. Žinot, pamatę du panašius žmones sako, jog jie panašūs it du vandens lašai. Tačiau Kira ir jos kopija nebuvo panašios, jos buvo visiškai vienodos.
Mergina negalėjo atsitokėti. Jai buvo taip keista žiūrėti į save iš šono. Nes tokio tikroviško vaizdo per jokį veidrodį neišvysi. Trečiakursė manė, jog negalima sukurti identiško žmogaus, tai tiesiog neįmanoma. Bet prieš ją stovėjo identiškas jos klonas. Žinoma, tai buvo tik iliuzija, burtai. Bet kai pamatai save... To žodžiais apibūdinti neįmanoma. Mori galėjo tik stovėti ir spoksoti.
Jai buvo nesvarbu jog, po dešimties minučių pradės veikti nuodai. Iš dalies, merginai nereikėjo niekur skubėti. Visad svajojo, sužinoti ar egzistuoja pomirtinis gyvenimas, reinkarnacija. O jei ir taip, tai vis gi kur geriau, čia ar ten? Puikiai suprato, jog jei ir sužinos tai, grįžti čia jau nebegalės. Tačiau ir čia jai šiek tiek nuobodoka. Nepaisant visų nutikimų, ji kartais jausdavosi nepritapusi. Norėjo kažko daugiau, negu mėlyno dangaus, geltonos saulės ir žalios žolės.
Staiga tamsiaplaukės priešininkė pakėlė burtų lazdelę. Mergina parkrito. Na jau ne...
- Expelliarmus - sušuko trečiakursė nuginkluodama konkurentę. - Stupefy, - Kiros klonas išsisuko nuo lazdelės kirčio ir kerai atsimušė į baltą sieną. Taip, jo neturi jokio pranašumo...
Iš galvos išgaravo beveik visi keistesni kerai. Veltui ji nevaikščiojo į pamokas, gal bent koks burtažodis būtų išlikęs atminty. O tai ką ji prisiminė, žino ir jos klonas. Kaip ir klastuolė kopija  išvengia kerų, yra greita. Tai kaip po galais ją įveikti? Merginai nebuvo svarbus laikas, kurio liko ne itin daug. Jai savotišai patiko tyrinėti kloną. Visgi reikėjo surasti už ko užsikabinti...
Jos tiesiog viena per kitą kartojo tuos pačius burtažodžius. Kartais suklupdavo Mori, kartais jos klonas, kuris it vaiduoklis slinko vis arčiau Kiros. Tokia kova galėjo tęstis ištisą valandą, bet kas iš to?

Tom: 1 papildomas taškas už išsamiai pateiktą savianalizės eigą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Tom William Riddle »
Tokia baidyklė,
Penkiolikmetė,
Su krūva randų
Pravarde gyvatė... -K.M

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai: 61
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #26 Prieš 1 metus »
 Jasmine nematė tikslo atsakinėti į teorijos klausimą. Juk vis tiek, ateis jos protinguolė sesutė Clau (Diana mintyse nusivaipė) ir ką nors protingo pasakys. Kažką labai protingo ir nieks negalės įsiterpt. O galėjo. Vis dėl to dar kažkas ką nors protingo sumetė. Tik ne Džesė. Ko jau ko, nors protinga apgauti ar panašiai, bet su pamokom ne ypač puikiai sekėsi. Ką gi padarysi. Bet praktikos išvengti nepavyks. Nežinia kiek ji susijusi su strategija... Bet vis vien. Su keistu ir kiek pašiepiamu žvilgsniu ji žiūrėjo ir į patį profesorių. Tai lyg koks iššūkis.
 Šios antrakursės turi visur būt daug. Ji nesugeba tyliai ir ramiai ką nors padaryti. Dėl to ir švirkštą ėjo pasiimti gan garsiai. Nuversdama kėdę. Neatsiprašiusi atsistojo, ją pakėlė ir toliau ėjo link profesoriaus. Lyg podiumu, kiek kryžiuodama kojas. Kai švirkštas buvo jau delne, atgal taip pat lėtai nuėjo, norėdama pritraukti visų dėmesį. Tokia jau ji yra. Atsisėdo ant kėdės ir prisiminė, ką profesorius sakė - bus paleisti mirtini nuodai. Ji šiek tiek virptelėjo. Ne iš baimės, bet todėl, kad ta mintis jai patiko. Pavojus ir kitus dalykus, kuriuos mėgindamas stovi vos ne ant mirties slenksčio, rudaplaukė tiesiog dievino. Dėl šios priežasties greitai patraukė plaukus ir dūrė. Švirkšto adatėlė nemaloniai maudė, kiek skaudėjo, bet grifė nejautė tiek skausmo. Vien mintis, kad tuoj bus kas nors įdomesnio, ją džiugino ir privertė taip nejausti tos svetimkūnės adatos. Viena ranka laikydama švirkštą, kita stumdama stūmoklį, susileido serumą. Švirkštą ištraukė ir padėjo ant stalo. Jo daugiau nebeprireiks. Džesė užsimerkė ir nekantriai laukė tos minėtos patalpos. Ir puolė stačia galva į pavojų.
Mano nuomonė yra teisinga mano nuomonės atžvilgiu

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #27 Prieš 1 metus »
  Dawn stebėjo, kaip profesorius paėmė švirkštą, nieko nesakęs, ėmė žingsniuoti link jos. Varniukei tai atrodė taip grėsmingai, jog ji vis galvojo, kaip išsisukti. Pasinaudoti kitu "išplaukusiu" mokiniu kaip skydu? Šokti pro langą, geriausiu atveju užsimušti? Išsitraukti savo lazdelę ir paleisti mirtinus kerus į profesorių? Paimti kitą mokinį kaip įkaitą? Visi šie scenarijai buvo absurdiški, tačiau Strain smegenys sugebėjo tik kurti įvairiausias galimybes, bet sumažinti pačią baimę - niekaip. Išsprogusios akys stebėjo švirkštą, vis artėjantį link merginos. Trečiakursė krūptelėjo, pajutusi vyriškio ranką ant peties, tačiau greitai nusiramino, kadangi profesorius neturėjo jokių ketinimų ją pasmaugti ar dar kitaip nudobti, jis buvo netgi supratingas kvailai mergaičiukei.
-Na tai puiku,-drebančiu balsu patikino,-Galėsiu blogietei aš pasakyti žodį "adatos", ir ši tuoj pat kris negyva...aaa,-suinkštė trylikametė, kai pajuto dūrį kakle. Ši norėjo pridėti savo ranką prie tos vietos, tačiau nespėjo, kadangi tą pačią sekundę akys apsiblausė.
  Trečiakursė nebegirdėjo klasės šurmulio. Ši palengva atsimerkė ir pamatė visiškai tuščią mėlyną salę. Mėlyna spalva visada ramindavo merginą, tačiau tuo metu ji kėlė Dawn tik nerimą ir baimę, kadangi Strain žinojo, kas jos laukia. Žiūrėdama į duris prieš save, mergina bandė prisiminti viską, ką prieš tai sakė profesorius. ...pranešimas, kuris turi paskelbti... Ši, tai prisiminusi, suprato, jog dar nebuvo jokio pranešimo, o ir jos kopija dar nepasirodė. Strain net negalvodama ėmė bėgti link durų, tikėdamasi, jog pergudraus sistemą. Kelias link durų buvo labai ilgas, tad ji bėgo net neatsigręždama. Šnopuodamai merginai durys buvo jau pasiekiamos, tačiau prieš ją staiga atsidūrė figūra, ir ši, nespėjusi sustoti, trenkėsi į pavidalą. Dawn krito ant žemės ir lėtai pažvelgusi į viršų, pamatė savo didžiausią priešę - Dawn kopiją. Varniukė netikėjo, kaip individas, stovintis priešais ją, galėjo taip paprastai iš oro atsirasti. Ir staiga trylikametė suprato, jog jos kopija ką tik pergudravo pačią Dawn.

Tom: 1 papildomas taškas už netikėtai įdomų manevrą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Tom William Riddle »

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • IV kursas
  • *
  • 525
  • Taškai: 272
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #28 Prieš 1 metus »
Mieliausi Klarei žmonės, žmonės be kurių aukštaūgė nebūtų tokia, kokia yra dabar, į ją žiūrėjo su panieka. Mamos žvilgsnis žvelgė taip, kaip žvelgdavo vaikystėje, kai žaliaakė mergaitė, esanti vyriausia šeimoje, prisidirbdavo.
Išties Klarė šeimoje nesijautė labai laiminga. Mama vos spėjo iš paskos jaunesniems dvyniams, todėl didžioji šeimos atžala vis nenužiūrėta prisidirbdavo. Piktas žvilgsnis tiesiog persekiodavo mergaitę, o prisidirbę dvyniai greit išmoko suversti kaltę dažnai su jais paliekamai vyresnėlei.
Dvyniai buvo žmonių tarpe. Nors ir padykę, Klarė mylėjo juos abu, Kateriną ir Darių. Sesė buvo šiek tiek panaši į vyresniąją Karter, tačiau jos bruožai buvo ne tokie kampuoti, ji nebuvo peraugusi, todėl atrodė tarsi graži lėlė. Tuo tarpu Konė labiau primenė neproporcingai ištįsusią barbę. Brolis išsiskyrė iš šeimos savo visiškai juodais plaukais, tačiau visi šeiminykščiai dalinosi katiniškai žaliomis akimis. Stebėdama neapykantos pilnas dvynių akis, trylikametė gūžėsi vis labiau.
Trečiakursė atkreipė dėmesį į moksladraugius. Pasipuošę uniformomis šie žvelgė dar baisiau. Kai grifė atkreipė dėmesį į kiekvieno veidą, jie ėmė artintis. Tarsi bejausmiai robotai. Tačiau jie nebuvo bejausmiai. Armija mokinių žengė link ilgaplaukės, ši nenorėdama ėmė trauktis atgal. Senojoje mokykloje ji patyrė kas yra agresija. Maža mokinukė nesutarė su savo klasiokais. Ji žinojo, kas laukia užkliuvus kitiems už akių. Kiekvieną sykį laukdavo spyriai, niuksai ir šalta žemė, tarsi guodžianti atsiradusias mėlynes. Atvykusi į Hogvartsą ji džiaugėsi nauja pradžia, nors mokslai buvo itin sunkūs. Tačiau vaikai buvo draugiški, niekas mergaitės netampė už ilgos, rusvos kasos, ir žaliaakė atsiskleidė - pamiršo ką reiškia kentėti.
Tačiau laimė truko neilgai. Draugai artinosi, jų kūnai įgijo pozicijas, panašias į pulti pasiruošusio gruobuonies. Hogvartso mokiniai apsupo mergaitę, kuri nebuvo nusiteikusi net gintis. Tai buvo draugai. Draugai, kurie niekada neskriaudžia. Tačiau šiandien buvo kitaip. Klarė turėjo lazdelę rankovėje, kaip mėgo nešiotis nuo pat pirmo kurso. Tačiau nesinaudojo ja. Draugai. Tai buvo kažkas švento paauglės mintyse. Būtų gynusi juos, kaip siena, kuri nepasitraukia tol, kol sutrupa į gabalėlius. Siena... Klarės mintyse iškilo idėja, ji nebuvo geniali, bet turėjo suveikti
- Ebublio. - šie kerai išgelbėjo ilgakasę daugybę, nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Paauglė juos vertino tarytum orą, tarytum draugus, dabar ne iš šio ne iš to puolančius jos taikią kaip pienės pūkas asmenybę.
Neatpažįstamos, skaidrios medžiagos burbulas apsiautė Klarės kūną. Erdvę išnaudojantys kūnai nebegalėjo prisiglausti taip arti, nebegalėjo sužeisti jautrios trylikametės. Buvo keista matyti, kaip draugai elgėsi kaip zombiai. Staiga jie prasiskyrė. Klarė atpažino liekną, tamsiaplaukę figūra Carol... Nustebo žiūrėdama, kaip šešiolikmetė bendrakoledžė iškėlė lazdelę. Ir mažosios grifiukės apsauga sprogo. Caroline naudojosi bežodžiais kerais. Žaliaakė nežinojo ar garbanė mokėjo šiuos ir realiame gyvenime, tamsiaplaukės taip gerai nepažinojo, tačiau ši buvo vienas iš tų žmonių, kuri, net jai dabar buvo net ir ne per geriausias periodas, ji nuoširdžiai patiko palyginus mažvaikei, nesantūriai Klarei.
Tačiau šįkart vyresniosios grifės apraiška nesukėlė šypsenos, sustumiančius strazdanotus skruostus į  smulkias duobutes. Šįkart Klarės veidą iškreipė dar didesnė grimasa, sunkiai įskaitoma, pabrėžianti kraupesnę emociją, nei bet kada gyvenime.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai: 61
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma ANJM pamoka I-IV kursams
« Atsakymas #29 Prieš 1 metus »
 Ir tik tiek tas profesorius tesugeba? Jasmina šaipėsi iš profesoriaus. Jos pašaipų objektu galėjo tapti bet kas. Dažniausiai - jos sesuo Claudie.
 Dar visai neseniai Džesė atsidūrė mėlynojoje salėje. Paniekinamai dar kartą nužvelgė mėlynas sienas, lempeles, kurios nors ir buvo mažos, bet gan stipriai švietė ir mėlynąsias duris. Tos buvo išryškintos, išskirtos. Juk ne veltui pro jas reikės išeiti. Prunkštelėjusi, kad daugiau nieko nevyksta, ji prisimerkė. Mėlyna šviesa pradėjo akinti.
 -Tai nori mus apakinti. Taip? Jau žinojau, kad turi kažkokių kėslų,- garsiai ir nė kiek nebijodama, ką profesorius pasakys, išrėžė. Kartais Džesė nesugebėdavo išlaikyt liežuvio už dantų. Ne kartais, o dažnai.
 Staiga, ji nutilo. Tiesiog žiūrėdama pro pirštus (akis užsidengė delnais) viską tyrinėjo. Nežinia kiek tesėsi tas keistas tyrinėjimas, bet turbūt trumpai, nes po kurio laiko pasigirdo balsas:
 -Jasmina Diana Amneta, turi per dešimt minučių nusigauti iki mėlynų durų, paskui ims nuodai.
 Nuodai? Man neatrodo, kad jie čia būtų... Lyg viską paaiškindami, mėlyni garai ėmė virsti lyg iš visur, bet kartu ir iš niekur. Jie slopino tą ryškią šviesą, bet blogino matomumą. Po truputį užpildė visas salės kerteles, daugiausiai jų susitelkė prie grindų, jiems ten paprasčiau būti. Bet turbūt nekilo abejonių, kad jų yra ir prie salės lubų.
 -Ir čia tipo tikri nuodai? Profesoriau, aš jumis susižavėjusi!- Piktai ir visai nedraugiškai su sienomis kalbėjo antrakursė. Ne, ne su sienomis. Žodžiai, kad profesorius matys kaip mokiniai dirba, įsirėžė giliai jos atmintyje. Tad galima sakyti, jog ji kalbėjo profesoriui. Tik, kad jis negalėjo atsakyti. Gali lažintis, kad būtų gerai atsikirtęs.
 Vaidindama abejingą ji ir pati nukentėjo. Po monologo įkvėpė per daug garų ir pradėjo kosėti. Na, gal nereikėjo jo taip nuvertinti. Žiūrim ką turim. Į Džesę žiūrėjo kopija. Lygiai tokia pati. Tokios pat išvaizdos. Tokio pat bjauraus charakterio. Bet ne tikroji Džesė.
 -Tai čia tu ta, apie kurią kalbėjo? Na, pažiūrėkim ką sugebi.
 Diana palengva, bet su jauduliu širdy žengė prie kopijos. Antroji elgėsi lygiai taip pat, lyg mesdama tokį patį iššūkį. Laikydamosios nežinia ar saugaus penkių metrų atstumo, dvylikametės ėjo ratu, žiūrėdamos viena kitai į akis. Abi nenorėjo nusukti žvilgsnio, norėjo parodyti, kad yra stipresnė. Bet jos visiškai vienodos. Keletą ratų taip paėjusios, lyg susitarusios sustojo. Dabar jau nebegalėjai atskirti, kuri yra kuri. Vienodos išvaizdos, vienodos uniformos ir beveik toks pat mąstymas. Beveik. Bet viena yra simuliacijos marionetė. Ne, tai ji pati yra simuliacija. Kita yra tikras mąstantis žmogus. Jos lyg susitariusios kosėjo. Rodos, kad abiems garai graužė gerklę. Tik vienos buvo suvaidintas, kitos, natūralus.
 -Ar tu irgi šiek tiek baiminiesi?- kiek įžūliai paklausė viena iš mergaičių. Po poros sekundžių jai ėmė temti akyse ir ji stengėsi nesuklupti, žiūrėjo į išsiliejusius priešės kontūrus. Lyg pieštum su akvarele.
 -Visiškai ne. Tiesiog noriu...- atsakydama užšoko ant priešininkės. Nežinia kuri, nenustebo, bet ir nebuvo sužavėta šios minties. Porą kartų trenkusi atsitraukė. Kaip ir sesuo, ji nemėgo muštis. Pala pala... Ir Claudie kaunasi su savo kopija. Įdomu, kaip jai sekasi. Įtampa augo. Abi, lyg sutartinai iš tos pačios kišenės išsitraukė burtų lazdeles.
 -Expelliarmus,- tuo pačiu metu sukliko. Bet burtas turėjo padėti tik vienai. Ir šį sykį jis išsirinko kopiją.
 Jasmina pamačiusi, kad nebeturi savo lazdelės, išsigando ir stengėsi nepasiduoti panikai. Jei būčiau jos vietoje, nužudyčiau. Bet pirma kažką padaryčiau. Kažką, kas skaudintų ir žeistų. Kodėl aš visą savo gyveimą buvau tokia žiauri? Tankiai alsuodama rudaplaukė žvelgė į savo priešininkę. Ir suklupo. Atsisėdo ant kojų, pažvelgė į priešininkės akis maldaujančiu žvilgsniu. Ir staigha pajuto virves ant savo rankų. Jos darbas. Kažin, ar aš nužudyčiau žmogų? Dabar jaunąjai Amnetai nebebuvo juokinga. Kažin, ar būna daug juoko, kai žvelgi mirčiai į akis? Prieini ribą, kai reikia pasirinkti. O kartais pasirinkimo nebūna. Riba, tarp gyvenimo ir mirties.
 -Paskutinis žodis,- pašiepiamai nuskambėjo iš netikrosios Džesės lūpų, dabar jau tapusių didžiausiomis priešėmis. Jos gali ištarti vienintelį burtažodį, kuris nužudytų ne simuliaciją, o tikrą mergaitę. Dabar paskutinis šansas. Jasminos kraujas sustingo gyslose.

Tom: 1 papildomas taškas už įdomiai mano nervus kvaršinantį postą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Tom William Riddle »
Mano nuomonė yra teisinga mano nuomonės atžvilgiu

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017