[Tom William Riddle]

Pilki lietaus lašai barbeno į palangę, o niūri popietės pilkuma slėgė apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus širdį belaukiant pirmosios jaunesniojo amžiaus grupės mokinių pamokos. Ne, ne dėl mokinių jo krūtinę purtė nerimas, o dėl sapnų burtų. Niekada nepagalvojo, jog juos kas nors sugebėtų išmanyti. Juk visos formulės išnyko dar renesanso laikais. Galbūt kada ir mokinius reiktų pamokyti nuo tokių burtų apsisaugoti, o tai ir galvelių priguldytų tasai gudročius, kuris sugalvojo tokiais tamsiais kerais išmėginti savo laimę. Nors būtent tame ir esmė, kad nuo tokių kerelių nelabai net galingiausi magai geba apsiginti. Giliai susimąstęs vaikinas nužvelgė tvarkingai sustatytus suolus, kolkas neprirašytą juodą lentą ir nusišypsojo. Tvarkelė. pamintijo sėsdamasis ant kėdės, kreipdamas šįkart žalių akių žvilgsnį durų pusėn, iš kur netrukus ims rinktis mokinukai. Visus įėjusius šiltai pasisveikindavo, o galų gale atsistojo priešais klasę ir drąsiai pradėjo.
-Sveiki mokiniai. Esu Tomas Viljamas Ridlis, šiemet dėstysiu jums apsigynimą nuo juodosios magijos. Norėčiau sutarti su visais draugiškai. Įsidėmėkite brangieji, jei kas bus neaiškaus per mano pamokas, eikite tiesiai prie manęs. Na, o jei tingite prieiti, tiesiog kilstelėkite ranką, prieisiu aš. – šelmiškai vyptelėjęs trumpam nusisuko į lentą ir užrašė ten vienui vieną žodį didelėmis raidėmis: STRATEGIJA. Tada atsisukęs atgal į ugdytinius paklausė:
-Na, rėžkit viską, ką jums sako šis žodis?

[Emma Hartley]

Dar visai nauja Hogvartse, nežinodama tikslių pamokų kabinetų, Emma atsikėlė labai anksti, kad tikrai nesusivėlintų į savo pirmąją Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos pamoką. Mergaitė greitai susiruošusi, su gan dideliu nerimu širdutėje iš nežinojimo ko gali tikėtis šioje pamokoje, ėjo paslaptingais mokyklos koridoriais besidairydama reikiamo kabineto. Gerą pusvalandį paklaidžiojusi po kelis mokyklos aukštus, galiausiai pastebėjo besispiečiantį mokinių būrelį.
Kitaip ir negali būti, čia tikrai bus TOS pamokos kabinetas! Kokia aš kvaila!- eidama link prie kabineto durų šurmuliuojančių vaikų grupelės mąstė baltaplaukė. Nužvelgusi susirinkusiuosius nedrįstančius praverti pamokos kabineto durų klastuolė kiek drebančia ranka suėmė durų rankeną ir jas pravėrusi įėjo. Kabinetas buvo itin tvarkingas, kas išties sužavėjo mergaitę. Nenorėjo atsisėsti pernelyg toli, kadangi galvojo, jog kiti, vyresniųjų kursų mokinukai gali jai trukdyti susikaupti pamokų metu (ar bent jau tikrai užstoti vaizdą), tad atsisėdusi vidurinės eilės antrajame suole Emma pirmą kartą nužvelgė šio dalyko profesorių ir aiškiai iš susimąsčiusios veido išraiškos pastebėjo, kad kažkas jam neduoda ramybės. Turbūt kiekvienam buvo matyti jo kažkoks nutolimas nuo šio pasaulio ir paskendimas savose mintyse.
Prasidėjus pamokai, o profesoriui prisistačius ir uždavus klausimą, pirmakursė nepabijojo ir iškėlė ranką norėdama pasisakyti:
- Man strategija asocijuojasi su planu įgyvendinti kokį nors dalyką. Tai kažkokio įvykio aiškus eigos numatymas, tikslų išsikėlimas ir veiksmų sudėliojimas. Ji reikalinga norint greičiau pasiekti norimą tikslą, sustatyti visus veiksmus į reikiamas vietas, juos iš eilės vykdyti, nenukrypti į šoną, na viską daryti iš anksto apgalvotai, o ne spontaniškai. - Bandė dėstyti savo mintis Emma.

[Claudie Amneta]

 Liūdną, be saulės spindulėlių ir rodos norinčią tuoj pat įsitempti į pilkumą ir lietų popietę, Claudie neramiai žingsniavo link ANJM kabineto. Iš kelių mokinių girdėjo, kad mokys naujas profesorius, o tai mergaitei buvo įdomu, bet kartu ir šiek tiek baisoka. Na, bet mokinė buvo prie to pripratusi. Nors čia mokinasi tik trečius metus, bet apsigynimą nuo juodosios magijos mokino jau du skirtingi mokytojai. Šiandien ji susipažins su trečiuoju. Visai kaip Poterio laikais...
 Rodos, mokinė buvo nusistačiusi prasčiau. Profesorius atrodė malonus. Gal tai ją privers pamėgti ne taip mėgstamą dalyką? Na, kaip nuodai ir vaistai. Nors nelabai sekasi spėlioti kas tuose buteliukuose, bet bent jau pamokos patinka.
 Pasistengusi kuo maloniau pasisveikinti, Claudie atsisėdo į antrą suolą prie lango. Grifei patiko aiškiai girdėti mažyčius barbenančius lašiukus ir stebėti niūrią padangę. Nes kartais oras būdavo pagal nuotaiką. Kaip ir dabar. Mergaitės širdelė tankiau suplakė išgirdus pavardę. Ridlis? Kažkur girdėta. Po pamokos reiks labiau pasidomėti. Gal apie kokį nors jo giminaitį mes kalbėjom per magijos istoriją? Vis dėl to jai pavyko išsikapanoti iš minčių. Šiek tiek pagalvojusi atsakė ir į klausimą:
 -Ištarus žodį ,,strategija" aš nusikeliu į knygas. Ypač tas, kuriose pasakojama apie karą, mūšius ir kovas. Manau, kad vienas iš svarbiausių būdų kovojant yra strategija. Gerai sumąsčius galima apgauti priešą ir taip jį nugalėti.
 Taip, ji gerai prisimena. Tos knygos, skaitytos prieš pat patenkant į Hogvartsą jai patiko. Nors žiobariškos, bet puikios knygos. Jų Clau dar ilgai nepamirš.

[Elna Klumpar]

  Varnei buvo net smagu skaičiuoti, kiek pamokų ji praleidžia ir kiek namų darbų neatlieka. Bet negi visus mokslo metus nieko nedarysi, tik gulėsi? Šiaip ne taip išsiropščius Elna mestelėjo akį į tvarkaraštį, kažkokiais rūbais užsidengė kūną ir pirmąkart iš miegamajo išėjo ne pasivaikščioti, pavalgyti, o mooookytis. Tvarkarštis skelbė, kad artimiausia pamoka yra Apsiginymas Nuo Juodosios Magijos, tad mergaitė į ją ir nukulniavo.
  Įžengus kabinetan rudaplaukė linktelėjo nematytam profesoriui, nes nenorėjo pasisveikinti tuo labai girgždančiu balsu, kuris rodo, kad buvo ką tik atsikelta. Klestelėjusį  neaiškioje vietoje esantį suolą Elninho švelniai paplekšnojo delnais sau per veidą, kad pagaliau atsibustų ir susitelktų ties tuo kuo reikia. Dėkokime dievams, kad pagaliau kažkur toli toli skambtelėjo varpas ir prašneko profesorius. Strazdanę tai kaip mat prabudino.
  Išklausius visko Klumpar padarė labai netikėtą ir protu nesuvokiamą dalyką. Ji pakėlė ranką!
 -Man strategija asocijuojasi su planais ir žmonėmis, kurie susibūrę rateliu šnabždasi. O jie šnabždasi kaip kažką apeiti, kaip pulti... Net sunku paaiškinti.
 Po tokios pertraukos atsakinėti yra tikrai sunku... Elna pati suprato, kad sumalė kažką neaiškaus, bet tik tai sugebėjo sugalvot. Tuomet ranka pasirėmė galvą, nuleido akis ir bandė apsimest, kad ji nuobodžiaudama klausosi kitų, o ne tyliai snaudžia.

[Irish wolfhound]

Pagaliau... Pagaliau lietus. Kirai nereikia slėptis nuo įkyrių saulės spindulių, kurie tik ir mėgina tamsiaplaukės odą paversti kepsniu. Susirišusi ilgus, juodus it varno sparnas plaukus į aukštą uodegą slampinėjo Hogvartso kolidorais laukdama pirmosios Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos. Lietaus lašai griausmingai barbeno į apniukusį langą. Tokie niurūs ir tuo pat metu ramūs. Klastuolė pridėjo ledinę ranką prie lango. Ją apėmė begalinis noras išbėgti į lauką ir stovėti po lediniu dušu, tačiau žinojo, jog pavėluos į pamoką. Tad tik stebėjo lietų pro ploną, tačiau tvirtą stiklą.
Visgi kokią didelę įtaką turi lietus. Jis priverčia visus slėptis už akmeninių sienų. Sugeba hogiečius paversti tingiais, nerangiais ir apsnūdusiais. Sugriauti begalinį džiaugsmą ir paslėpti jį po pilkšva skraiste. Atrodo toks bereikšmis dalykas. Tiesiog vanduo bėgantis iš pilkšvų debesų. Bet turi įtakos visų nuotaikai. Turbūt turi didesnę galią už bet kokį karalių. Gali sugriauti ir atgaivinti. Lietaus niekas negali nugalėti, joks žmogus negali jam sukliudyti. O mes manome, jog esame visagaliai, jog mums gali paklusti visas pasaulis... Net nepajaučiame kaip patys paklūstame gamtai, lietui...
Kažkoks pirmakursis užkabino Mori petį ir ši atsitraukusi nuo savų minčių mestelėjo žvilgsnį į kolidorių sausakimšą mantijomis apsitaisiusių mokinių. Tuoj prasidės pamoka, tad ir ji nenoromis įsiliejo į minią. Susirado tą patį suolą, Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete, kuriame jau sėdėjo dvejus metus.
Paskutinėje eilėje, kampe stovėjęs paskutinis suolas atrodė niekuo ne įpatingas. Bet turbūt retas norėtų ten sėdėti. Toks vienišas ir atsiskyręs suolas, kuris niekam nekrenta į akis. Dažniausiai Hogiečiai mėgsta sėdėti greta savo draugų, pažįstamų ar tiesiog netoli to pačio koledžo mokinių. Kirai patiko sėdėti tame vienišame suole. Ten jos niekada nepasiekdvo akinantys saulės spinduliai, mokiniai retai kada slankiodavo toje pusėje. Būtent ten, kur sėdėjo juodaplaukė, buvo ramu ir tylu.
Pasigirdo profesoriaus balsas. Kaip visad pamoka prasidėjo nuo klausimo mokiniams. Kira taip seniai atsakinėjo, o ir klausimas buvo... jos manymu ne itin susijęs su dėstomu dalyku, tad palaukusi, kol mokiniai išdėstys savo mintis ir trečiakursė pasireiškė:
- Strategija - tai veiksmų eiga. Strategija naudojama, kad ir žaidžiant šachmatais. Prieš einant turi numatyti priešininko veiksmus ir tuo pat metu susidėlioti kelis ėjimus į priekį. Strategijos kuriamos norint pasiekti tam tikrą tikslą.
Nusprendusi, jog jau viską susakė mergina klestelėjo ant kėdės ir nuobodžiaudama pradėjo paišalioti ornamentus ant pergamento kampo. Tai nebuvo kos vientisas piešinys. Veikiau detalių nutrupos ar kažkas panašaus. Atvirkščiai negu kitus hogiečius, Kiros lietus nemigdė. Nors ir iš šono taip atrodyti galėjo. Atvirkščiai ji buvo palyginus gyvybinga, bet klausytis teorijos ir atrodo visiškai su apsigynimu nuo juodosios magijos nesusijusių klausimų ji mažiausiai norėjo. Greičiau pereikim prie praktikos...

[Bethany Landworth]

   Grifė neskubėdama žingsniavo link Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos kabineto ir mąstė apie vasarą. Taip, ji jos dar negalėjo užmiršti. Na, turbūt daugiau nei pusė Hogvartso mokinių dar pamąsto apie vasarą. Juk nieks nenori susitaikyti su žiauria dabartimi, kai reikia eiti į mokyklą. O kuo toliau, tuo sunkiau darosi mokytis ir tuo labiau slegia ši vieta, dar labiau nesinori taikstytis su mintimi, kad mokytis reikės visus devynis mėnesius. O kas gali nuotaiką sugadinti dar labiau, nei šaltas ir drėgnas oras? Na gerai, Bethany nemėgsta saulėtų dienų, bet ar būtinai reikia lietingų?
   Mergina įslinko į klasę, mestelėjo profesoriui nelaimingą ,,Laba diena'' ir atsisėdo į laisvą suolą prie sienos. Jai mažiausiai reikia, kad blogas oras, tūnantis už langų, trukdytų susikaupti ir per pamoką. Betė apsidairė po nuobodžią klasę ir linktelėjo keliems pažįstamiems mokiniams. Laukdama pamokos pradžios, ji išsitraukė savo naująją užrašų knygutę, kuri sugebėjo bent šiek tiek praskaidrinti nuotaiką. Labiausiai keturiolikmetė mėgo piešti antrąjį Hogvartso mūšį. Tik su laiminga pabaiga, kurioje gėris ir blogis susitaiko bei nieks nemiršta.  Gal rudaplaukė tai darė todėl, kad, kaip ir beveik visi grifai, kovojo už gėrį, o gal todėl, kad širdį slėgė pribaigtos mergaitės mirtis. Dabar ji turėtų būti trečiakursė... Net ir po dviejų metų Betė viską puikiai atsimena: kaip paėmė ant žemės gulintį peilį, priėjo prie Nikitos ir atliko šlykštų darbą. ,,Vardan Hogvartso ir keršto''. Tai buvo paskutiniai mirusios mergaitės išgirsti žodžiai. Bet, geriau pagalvojus, ta mergaitė to nusipelnė. Visi, kas tarnauja blogiui, to nusipelnė. O gal, vis gi, ir pati Bethany?..
   Galiausiai prasidėjus pamokai, visi puolė atsakinėti į užduotąjį klausimą. Žinoma, jis vienas iš lengviausių, tad jeigu kas ir neišreikštų savo nuomonės, būtų keista.
   - Man žodis ,,Strategija'' asocijuojasi su antruoju Hogvartso mūšiu. Kadangi aš esu tikra, jog blogiečiai turėjo kažkokią puolimo strategiją. Deja, ji buvo visiškai nevykus, nes gėris laimėjo. Kitaip mes čia nesėdėtumėm ir ramiai nesimokytumėm, - pasireiškė ir ketvirtakursė.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Niūrus oras. Niūrus lietus. Niūri pilis. Niūrūs koridoriai. Niūri, kiek paglamžyta klastūnyno uniforma ant mano niūraus kūno. Niūri veido išraiška ir niūrus drėgnų batų šlepsėjima iki niūrių, medinių durų. Niūruma. Niūrumas. Niu niu niu..Mintijo Anabetė tipendama į pirmąją Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką.
Noras mokytis nesiveržė per kraštus, tačiau smalsumas laisvai tryško iš mergiotės. Na, turbūt visiems būtų įdomu apsilankyti pamokoje, kurią veda milijonų apkalbėto vardo savininkas.
Įkišusi snukutį į erdvią patalpą, Mirėja apsižvalgė.
Saujelė mokinukų, tūzinas suolų ir prie senos, sieninės lentos gudriai besišypsantis profesorius.
Gudriai vyptelėjusi dėstytojui ir atmestinai įsiveržusi į kabinetą, Anabetė Mirėja Helė kristelėjo į suolą.
Girgždančios kreidos išaimanuotas žodis su pasididžiavimu ilsėjosi ant juodos lentos.
Strazdanosė pakraipė galvą. Ne, šiandien nebuvo jos pasireiškimų diena, tad didelio jos aktyvumo pamokoje negalima buvo tikėtis. Kiek pavarčiusi safyrines akis ir pasiklausiusi kitų vaikų atsakymų, klastuolė kilstelėjo rank...
STOP, STOP, STOP! Iš naujo:
Kiek pavarčiusi safyrines akis ir pasiklausiusi kitų vaikų atsakymų, klastuolė patogiau atsirėmė į nelabai patogią, leiskite pataisysiu, į visai nepatogią kėdę.
Poto apžvelgė iš kailio besineriančius ir atsakinėjančius bendrakursius ar jaunesnius vaikus bei ėmė fantazuoti kokia gi bus praktinė dalis.

[Aislinn Munro]

   Dangų braižant pilkiem debesims ir lietaus lašams varvant šaltu lango stiklu varnanagė visai nenorom išsiraizgė iš lovos. Vis dar galiu persigalvot. Likt šiltoj lovoj. Klausytis lietaus lašų kuriamos melodijos... Niekaip šių minčių išvyt mergina negalėjo net žingsniuodama mokyklos koridoriais. Garbanės žingsniai buvo tokie pat lėti, kaip lietaus lašų, lenktyniaujančių stiklo paviršiumi. Pamačius nemažą žmonių būrį pirmakursė sustojo kiek tolėliau ir klausė kitų mokinių kalbų. Bent jau taip atrodė, kuomet mergina atsirėmus į sieną žiūrėjo į kiekvieną praeivį ir bandė atspėt jo gyvenimo istoriją, kur jis eina, ką mėgsta, kuo domisi, kokios muzikos klauso...
   Pamokai prasidėjus Aislinn paskutinė įžengė į kabinetą ir pirmu taikiniu patraukė prie atokiausio suolo bei pasitaisius uniformą atsisėdo. Akimis slapčia apžvelgė kabinetą, suolus ir kartais sugirgždančias grindis. Perbėgo žvilgsniu sienas, spintas kol galiausiai sustojo ties lenta, kurią jau papuošt sugebėjo žodis: STRATEGIJA. Klausydama kitų mokinių raudonplaukė tramdė norą tiesiog imt, atsistot ir bėgt toliau nuo mokyklos teritorijos. Su lyg kiekviena minute pirmakursė vis labiau ėmė atsipalaiduot ir sukaupus visą drąsą ryžosi pasisakyt:
-Strategiją aš suprantu kaip koncepciją, kitaip tariant kažko planavimą, aiškių tikslų sudarymą. Žinoma, tie tikslai nebūtinai yra geri, bet nepaisant visko, turint aiškią strategiją gali pasiekt visus užsibrėžtus tikslus.

[Alisa Faun]

Šią dieną Alisa "spaudžiama" prasto oro jautėsi prastai. Ji pramiegojo pirmąją šios dienos pamoką ir dabar šią popietę ji galiausiai susiėmė ir susidėjusi kuprinę išėjo į ANJM pamoką. Tikiuosi pamoka bus tikrai verta ėjimo į ją tokią niūrią dieną. Tačiau vis dėl to jau nenuėjau į Herbologiją, o mokslo metų gale kai reikės laikyti egzaminus bus blogai. Ji ėjo labai niūriais mokyklos koridoriais lėtais žingsniais. Atrodo, kad visa mokykla šią dieną buvo sulėtėjusi ir tingi. Be to, koridoriai buvo tuštesni nei paprastą dieną. Bent jau taip atrodė. Tiktai vienas kitas vaikas užgrūstoje mokyklos minioje buvo energingas, bėgo koridoriais ir šypsojosi. Žinoma ir kiti šypsojosi, tik ta šypsena buvo kitokia. Kažkokia mažiau ryški, linksma.
Pasiekusi kabinetą mergaitė, o gal labiau mergina įžengė į jį ir klestelėjo į paskutinę vietą prie lango. Ji apžvelgė jau spėtą užmiršti kabinetą. Netrukus suskambėjo varpas. Išgirdusi pamokos temą Alisa nusišypsojo ir nusprendė, kad tikrai teisingai padarė atėjusi į šią pamoką. Ši tema jai atrodė labai svarbi ir įdomi. Ji šiek tiek pagalvojo atsakymą į mokytojo užduotą klausimą. Jai prieš akis iš karto iššoko didelis popieriaus lapas su nubraižytomis mažytėmis figūrėlėmis ir žmogumi rodančiu kur kiekviena figūrėlė turi eiti ar judėti. Ji pakėlė ranką:
- Aš manau, kad strategija yra planas skirtas kam nors pasiekti. Tai dažniausiai būna kažkokia veiksmų eiga skirta mūšiui ar tiesiog kokiam nors žaidimui. Tačiau kartais strategijos gali būti klaidingos, nes gali pasikeisti kitos pusės tikslai ar veiksmai.
 

[Dawn Strain]

Mergina, kas buvo neįprasta, nekantravo eiti į pamokas, kadangi turėjo vykti apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka. Varniukei ji buvo įdomiausia vien dėl praktinių užduočių. Praėjusieji mokytojai vesdavo labai įdomias praktines pamokas, tad Dawn, išgirdusi, jog bus naujas profesorius, tikėjosi, kad dėl to pamokos netaps nuobodesnės, kadangi ji nenutuokė, koks profesorius pasitaikė šįmet. Dawn įžengusi į kabinetą pasisveikino su profesoriumi ir atsisėdo į savo įprastą vietą. Šiek tiek apsižvalgiusi aplinkui, sulaukė pamokos pradžios ir, kaip visuomet, tai prasidėjo teorija. Dawn šiek tiek pasiklausiusi kitų mokinių atsakymų, pakėlė ranką, norėdama atsakinėti.
-Strategija yra suplanuoti veiksmai norint pasiekti tam tikrus tikslus, o ir kovojant su priešu reikia turėti strategiją, norint sutriuškinti varžovą, tad tai yra labai svarbu.

[Klarė Konė Karter]

Darganotą popietę nesimatė net dangaus. Ir Hogvartso trečiakursę tai slėgė. Ilgėdamasi taip reto lietingoje saloje žydro vasaros dangaus, Klarė pravėrė pažįstamo kabineto duris. Grifės akis užkliudė nepažįstamas mokytojas. Tačiau žaliaakė jau buvo pripratusi, kad šie keičiasi kaip metų laikai.
Ilgaplaukė patraukė kasą, jog ši netukdytų kuprinei, permestai per kaulėtą petį. Per vasarą Klarė dar šiek tiek išaugo, todėl modeliško sudėjimo mergaitė virto vis labiau kaulėta paaugle.
Nedrąsiai keliaudama tarp kabineto gale esančių suolų, mandagiai linkteldama galva pasisveikino su naujuoju profesoriumi. Nenorėdama parodyti, jog oras ją migdo išsirinko suolą prie pat sienos. Bent taip nekils noras užmigt jau per pirmą pamoką...
Pamokoms Hogvartse įsibėgėjant laisvo laiko vis mažėjo, o nuo tempo atpratusiems mokiniams buvo sunkoka grįžti į rėžimą.
Mokytojui galiausiai pradėjus pamoką, grifė stebėjo be jokio kontrasto apšviestą kabinetą, toks apšvietimas buvo niekam tikęs, todėl trylikametė liūdnai stebėjo pamoką net nelisdama pieštuko, kurį įprastai laikė rankose nepaleisdama.
Ant lentos atsiradus žodžiui strategija, Klarė gana ilgai mąstė, net abejodama ar turėtų prabilti. Daugumai pasisakius pavartė akis, ne sarkastiškai, tačiau galvodama kas bus jei apsikvailins ir atsakys neteisingai.
- Strategija, tai iš anksto parengtas veiksmų planas. Ji dažniausiai sudaroma atsižvelgiant į vietos, laiko ir kitas aplinkybes. Tai užima pakankamai daug laiko, tačiau šis darbas niekada nenueina perniek.
Baigusi kalbėti toliau mąstė. Tikėjosi, jog neapsikvailino. Sporto žaidimuose ir kare naudojama strategija galbūt nebuvo tokia pati kaip žiobarų pasaulyje, kuriame savo gyvenimo didumą praleido kaštonplaukė. Magijos pasaulyje gal nebus visiškai kitaip... Pradėdama užrašinėje paišyti neaiškius kringelius, aiškų šiokio tokio susierzinimo ženklą, kita ranka sukiojo kasą.

[Melijandra Julija Lorijan]

Bjaurus oras netrikdė, neslėgė Melijandros, pavyzdžiui kaip kitų mokinių, o priešingai- džiugino. Kur gi nesišypsosi, kai šitoks oras primina keturiolikmetei švilpei savo buvusius namus- Švediją?
Dideli akmenys, lietus, milžiniški miškų plotai, ir žiobarai, pametę galvas dėl miškininkytės ir parodų, pavyzdžiui kaip "Elmia wood"?-štai ką dabar prisiminė rudaplaukė garbanė iš savo ankstesnio gyvenimo, įžengdama į apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą.
Lorijan nužergliojo  prie laisvo suolo, ir ten klestelėjo, tuo pat metu pažvelgdama į naują profesorių. Mela Julija nutirpo iš nuostabos ir sumišo. Ketvirtakursė greitai įsikando į lūpą, stengdamasi nesusišypsoti ir nudelbė akis į savo rankas.
Viljamas.
Tas pats septintakursis klastuolis, su kuriuo susitiko ne kartą.
Vampyras.
Jis čia.
Jis- profesorius.
Rudai pilkų akių vilkolakė sumišusi giliai įkvėpė ir pasigailėjo, kad atsidangino į šią pamoką.
Man šakės...-pagalvojo du vardus nešiojanti mergina.
Melijandra net negirdėjo kas vyko pamokoje. Negirdėjo ką kalbėjo kiti mokiniai. Atsikvošėjo tik tada, kada jai reikėjo prabilti.
Melijandra greitai užmačiusi lentoje parašytą temą, šiek tiek virpančiu iš jaudulio balsu prakalbo:
-Strategija- tai asmenų ar asmens sukurtas planas, norint pasiekti užsibrėžtą tikslą, kuris dažniausiai būna -laimėjimas prieš kokį nors varžovą ar varžovus. Strategijos nuo pats senų laikų buvo naudotos karyboje. Bet tačiau strategijos buvo naudotos ir pačių žmonių gyvenimuose, pavyzdžiui- rūmų, dvaro gyvenime, siekiant kokios nors naudos: karūnos, turtų ar panašiai...-Melijandra suspaudė lūpas,- Strategijas norint sukurti reikia pažinoti savo priešininką, turėti įvarius žemėlapius- čia iš karybos pusės, bet jei kalbant apie kovas, kurios vyksta Magijos pasaulyje, pravartu žinoti tą patį, bet jau šiek tiek daugiau,- kalbėjo keturiolikmetė,- Tai ir viskas.Tik tiek te norėjau pasakyti.
Baigiusi kalbėti Mela dirstelėjo į profesorių ir tyliai atsiduso.
Ką gi, darbar reiks laukti.

[Mila Rozan]

Aiškiai nesidomėdama pamoka, Mila sėdėjo ir žvilgčiojo į žiedą ant savo piršto. O taip, mergaitė mėgo žiedus, įvairių išvedžiojimų, masyvius ar smulkius. Nors buvo tik antrakursė ir neturėjo žavėtis tokiais daiktais bei jų nešioti, ji vis tiek jautė potraukį žiedams, kurie puošė jos pirštus bene kasdien. Kai tik išgirsdavo žodžius, kad jai reikia tik žiedų, kurie apsaugotų ją nuo ligų, o ne, leistų grožėtis ir puikuotis, ji tuoj pat supykdavo ir pradėdavo aiškinti kokia neteisybė yra šnekama. Mergaitė vertino brangius daiktus, o žiedai jai simbolizuodavo viltį, pasitikėjimą savimi, ko jai itin trūko. Ir pagal mergaitę, žiedai visai ne suaugusiųjų daiktai, tai puošmena, kurią nešioti gali visi. Visą šį laiką, kol rudaplaukė buvo Hogvartse, ji nešiojo smulkų žiedelį, kurio viršų puošė ne koks paprastos formos akmenukas, o auksu žibanti žvaigždelė. Kiek ,,atsitraukusi'' nuo ją supančių minčių, mergaitė pažvelgė į ant stalo, nežinia iš kur, atsiradusį metalo gabalėlį. Tai buvo ta diena, kai antrakursė norėjo viską paliesti, lyg tikėdamasi, kad atsitiks kažkas neįmanomo, nors magijos mokykloje buvo viskas įmanoma, todėl mergaitė ir tyrinėjo mokykloje esančius keistus daiktus. Metalo gabaliukas niekuo neatrodė ypatingas, bet mergaitė vis tiek jį palietė ir labai nusivylė tai padariusi, nes metalo gabaliukas buvo itin karštas ir mergaitės piršteliai liko nukentėję. Nukritusio metaliuko skardus garsas privertė antrakursę sutrikti. Kiek įkabinusi greičiau, mergaitė lenkėsi paimti metaliuko, bet atsiminusi, kad jis jai nudegino pirštus, ji tik pavaidino, kad kažką pakelia ir atsisėdusi į normalią pozą prakalbo:
- Atsiprašau, profesoriau,-toliau nežinodama ką sakyti, stengėsi vaidinti susikaupusią, kas turbūt jai nelabai sekėsi. Gniauždama kumštį, tikėjosi, kad pirštų skausmas praeis, nors jis dar labiau diegė. Nusiėmusi žiedą, įsikišo jį į kišenę, kad jo nepamestų betabaluodama rankos nuo skausmo.

[Tom William Riddle]

Tomas Viljamas Ridlis, netverdamas savo kailyje stebėjo besirenkančius mokinius, deja deja, į akį krito tik viena mergiotė, pagal užrašiuką ant uniformos ir dokumentus, į kuriuos paskubomis žvilgtelėjo – tai buvo Anabetė Liz. Ketvirtakursė klastuolė. Jos šviesios akys žibėjo valiūkiškumu ir visapusiu supratimu, jei nebūtų matęs kitokios išvaizdos, rusvų plaukų ir mėlynų akių, tikrai pamanytų, jog prieš jį suole sėdi Belatriks Lestreindž. Kur ten tą raganą, kad ji prasmegtų pataikūnė. Nors gudri ir klastinga buvo it žebenkštis. Antipatiją pajuto kažkokiai grifiukei pavarde Landworth, labai jau toji sąžininga ir gerietė atrodė. Feee. Šypsena profesoriui iki ausų pakilo užuodus gerai pažįstamą kvapelį ir išvydus gražuolę durmštrangietę Melijandrą Lorijan. Gal tikrai laikas įsitaisyti meilužę? Nors ne, per daug jautė silpnumą tai gležnutei, geros širdies tamsiaplaukei būtybei, tenorėjo ją tik globoti ir apsaugoti nuo piktų dėdžių. ((Žinoma, į jų tarpą save įskaityti kaip visad pamiršo. Na nieko, kaip nors išgyvensim.)) išklausęs gana panašių visų vaikų atsakymų, dar pažvalgęs aplinką galiausiai nusprendė daugiau mokinių nebekankinti.
-visų atsakymai geri ir teisingi, todėl kiekvienas atsakiusysis uždirba po vieną tašką savo koledžui. Mielai duočiau po du, bet pagal sugriežtintą magijos ministerijos vertinimą nesutilpsiu į dešimt balų. Taigi... neišgirdau tobulo atsakymo į klausimą, tai reiškia, kad nei vienas nesugebėjote įspėti pamokos temos, bet tam ir susirinkome, kad išmoktumėte kažžko naujo, tiek jūs, tiek aš. Cha, galvojate mokytojai nesimoko? Mokosi. Mokosi net daugiau už jus, ir nepatikėsite iš ko, ogi iš mokinių. Gerai gerai, nebekankinsiu jūsų ilgiau. Taigi, ateinate kiekvienas pas mane, duosiu po švirkštą, serumą susileisite tiesiai į kaklą, kadangi tai nėra haliucinatas, tai tikras smegeninės ir baimės hormonų aktyvavimo stimuliatorius. Kai patekęs į kraują serumas ims veikti, pateksite į mėlyna spalva apšviestą salę, išgirsite savo vardą, ir pranešimą, kuris jums pasakys, kad turite tik dešimt minučių pasiekti kitoje kambario pusėje priešais jus esančias duris, antraip pradės veikti mirtini nuodai. Kai tik pro jas išeisite, pabusite iš transo ir pasijusite esą vėl kabinete, nors iš tikrųjų būsite čia visą laiką. Aš, naudodamasis legilimantija jus visus matysiu, tad jei iškils pavojus gyvybei, padėsiu. Taigi, o dabar prie svarbiausio, norint sukurti tobulą strategiją, neužtenka pažinti priešininką, pirmiausia jūs turite iki kaulų smegenų pažinti patys save, kadangi priešas naudosis jūsų silpnybėmis. Mėlynojoje salėje susidursite su pačiu baisiausiu savo priešu, su savimi. Priešiškai nusiteikusi jūsų kopija žūtbūt norės jums sutrukdyti pasiekti kitas duris. Jūs žinosite viena apie kitą viską, todėl jėgos bus lygut ligutėlės. Jums tereikia atrasti savo silpnybę, kurios lig šiol nepripažinote, ir pamėginti save nugalėti. Taigi... sėkmės! – pabaigęs tokią ilgą prakalbą, juodaplaukis nupėdinęs prie stalo pasiruošė išdalinti mokiniams švirkštus su serumu. Labai norėjo gerti, liežuvis tiesiog džiuvo it sausas popierius, bet negalėjo lyg niekur nieko išsitraukti gertuvės su kraujuku ir pora kartelių siurbtelėti, verčiau palauks, kol mokiniai pasiners į gilų transą. Belaukdamas prieinančių mokinių šiltai nusišypsojo Melai, žinojo kaip ją tai veikia, o jam taip patiko, kai šioji švilpinukė sutrikdavo, tik tai ir atskleisdavo begalinį būtybės mielumą.


((Praktinėje dalyje savo koledžui galite uždirbti 7 taškų, o 2 taškus už postų orginalumą. Visi parašot po 3 postus. Galite klysti, galite kviestis mano pagalbą. Sėkmės!!!))

[Claudie Amneta]

 išgirdusi užduotį grifiukė žiobtelėjo. Taip, to buvo galima tikėtis, bet dabar... Vos įstengdama atsistojo ir nukulniavo link profesoriaus. Dabar jis jai ėmė nebepatikti. Rodos, kad už malonaus vyriškio slėpėsi kažkas kitas. Arba ne, tiesiog mergaitė per daug įsivaizdavo, nes užduotis jai nepatiko. Atsiėmusi sau skirtą švirkštą su keistos spalvos skysčiu, grįžo atgal. Atsisėdo ir vis dar negalėjo pripažinti fakto, kad turės kovoti su savimi. Kelis kartus giliai įkvėpusi ir iškvėpusui bandė sulėtinti pulsą, bet iš to nebuvo jokios naudos. Priglaudė du pirštus prie vidinės riešo pusės ir įsitikino, kad turbūt širdis nusprendė išmokti akrobatikos ir vartytis. Vis dar klausydama lietaus lašų barbenimo, ji atmetė plaukus, kad būtų paprasčiau durti. Po kiek laiko rado tinkamą vietą, iškvėpė iš plaučių visą orą ir dūrė. Skausmingas dūris privertė dar greičiau plakti ir taip spurdančią mergaitės širdį. Rodos, kad ją apleido šiek tiek jėgų, bet jų dar pakako susišvirkšti nelabai patikusiam skysčiui, kuriuo nepasitikėjo. Nors ir profesorius minėjo kas tai yra, bet viduje lyg virpėjo nuojauta, kad kažkas čia ne taip. O gal tai tik baimės jausmas? Baimės, kad turės įvekti pačią save? Tankiai alsuodama Claudie padėjo tuščią švirkštą ant stalo ir užsimerkė. Lašiukų, į kuriuos buvo sukoncentravusi dėmesį barbenimas apsiblausė, šiek tiek vėliau išvis pradingo. Gal nustojo lyti? Ne, tiesiog serumas atliko savo darbą.

 Ryški mėlyna spalva nemaloniai veikė trečiakursės akis. Kadagi ji grifė, priprato prie raudonos spalvos. Turbūt varniams čia patiks... Tankiai mirksėdama, nes prisidėjo ir tai, kad paskutinę minutę (o gal kitokį laiko tarpą, tik Clau jo nesuvokia) ji prabuvo užsimerkusi. Mąstymus kas čia per salė, pertraukė balsas.
 -Claudie Amneta, turi per dešimt minučių nusigauti iki mėlynų durų, paskui ims veikti nuodai,- balsas sklidu iš visur, bet kartu ir iš niekur. Apsidairiusi, ar kartais čia nebus kokio garsiakalbio, ji nepastebėjo vieno svarbaus dalyko.
 Jos kopija atsirado. Pažvelgusi į ją tamsiaplaukė apstulbo. Tokie patys tamsūs plaukai, kurie slėpė prie šaknų esančius kelis nelabai gražius šašiukus, ta pati iš prigimties rusva oda, tos pačios nesuprasi ar mėlynos, ar išvis kitokių spalvų mišinys akys, tas pats veriamas žvilgsnis, lyg ir kopija nustebtų pamačiusi tikrąją Claudie. Taip, Clau, tikroji užduotis prasideda.

Tom: 1 papildomas taškas už be galo įdomią pradžią.