0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Aleksas82

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #75 Prieš 4 metus »
Aleksas atrodė pavargęs ir išsunktas. Namų darbai buvo tiesiog užmesti ant jaunuolio pečių, o be jų ore kibojo dar begalės problemų. Tik sulaukęs 14, Ilvermonį Gilbert buvo supažindintas su medžiotojais. Aišku, jų buvo tiek gerų, tiek blogų, tačiau vaikiui sutikti gerojo nepavyko. Vyras buvo užsipuolęs jaunąjį vilkolakį ir taip kelias šovinias sužeidė jį. Žaizdos per tiek laiko sugijo, tačiau liko dar vieni bjaurūs randai ant ir taip randeliais nusėto Alekso kūno.
 Transfigūracija taip pat prie randų kaupimo prisidėjo. Dabar neaiškios ir jau šiek tiek užgijusios žaizdelės rodė vieną ir aiškų sakynį: "Mano komentarai niekam nerūpi."
Vos pažvelgus į tą riešą, šiurpuliukai pereidavo per visą kūną. Skausmas sugrįždavo mintyse ir taip kankino Gilbert. Susitvarkyti su savo emocijom Aleksui visada buvo sunku, tačiau dabar jos tarsi dar labiau suspaudė  jaunuolį, tuo pačiu įvarydamos į narvą. Būtent dėl šios priežasties klastūnyno mokynis pasirinko pavėsinę prie ežero. Čia buvo galima ramiai pasisėdėti ir sudėlioti viską į punktus.
 Pabūti vienam ir vėl neišdegė. Čia kažkoks vaikėzas mėtė akmenis į ežerą, o tas atsimušantis garsas varė Aleksui pyktį.
- Gal galėtum liautis? - per atstumą į kitą vaikiną pažvelgė Aleksas, tuo pačiu sugniauždamas savo drebėti pradėjusius kumščius. Dar viena problema. Aleksui vis dažniau ir dažniau pasireikšdavo pykčio priepuoliai, o šių jis suvaldyti tiesiog nemokėjo. Vienintelis dalykas, kuris apramindavo keturiolilmetį buvo cigaretės, tačiau Hogvartsas tikriausiai buvo prieš tokią veiklą. Dėl šios priežasties Aleksas tiesiog negalėdavo bet kada ir bet kur užsitraukti dūmų, tačiau "velnio pagaliukai" vis tiek eidavo visur su Gilbert. Tai buvo įaugę į kaulus. Visada burtų lazdelė ir visada cigaretės - tai buvo du daiktai be kurių Aleksas saugus nesijautė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Angelina Presley

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #76 Prieš 4 metus »
 Tai didesnis, tai mažesnis, akmenėlis po akmenėlio skriejo į vandenį. Vienas nuskriedavo arčiau, o kitas toliau. Tas garsas ir vaizdas kiek atpalaidavo Julian'ą, bet pasipūtusi ir savimi pasitikinti šypsenėlė vis dar švietė jo dailių veido bruožų veide.
  Kad ir kaip bebūtų keista, bet berniūkštį pasikeisti privertė netik noras, bet ir aplinkybės. Visgi mokantis Durmštrango burtininkų mokykloje, kurioje dauguma yra "blogųjų pusėje" ir tikrai pasipūteliai ar net pats direktorius buvo ir tebėra mirties valgytojas, charakteris, elgesys ir išvaizda bent truputėlį supanašėja į "blogiukų". Bet Gilbertukui tai atnešė ir šiektiek naudos. Jis tapo tikrai labiau pasitikintis savimi ir jam net pradėjo patikti jo išvaizda ir kiti dalykai, kurie tikrai pasikeitė ir nebebuvo tokie kaip anksčiau. Kaip Durmštrango mokykloje pasakytų : "suvyriškėjo"...
  Galiausiai ketvirtakursis išmetė paskutinįjį akmenuką ir būtent tą akimirką išgirdo kažkur tikrai girdėtą ir taip gerai pažystamą balsą. Tai Aleksas. Brolau, kad tu žinotum kaip aš tavęs pasiilgau. Man tikrai tavęs trūko per tuos vienerius metus... Pagalvojo klastuolis ir jo veidą užliejo nuoširdi šypsena, kurioje vistiek buvo kruopelė pasipūteliškumo. Turbūt jis manęs neatpažino dėl to, kad esu tikrai labai pasikeitęs. Tapau sportiškesnio sudėjimo, įsivėriau auskarus į abi ausis ir turiu keletą tatuiruočių. O dar, kad Aleksas žinotų, kad aš esu kitoks, ką nuo jo slėpiau jau ketverius metus, nuo to laiko kai aš pats sužinojau... Na, bet tikrai nežadu šalia brolaus būti toksai kaip su visais. Nors žinau, kad mano naujasis charakteris vistiek bent truputėlį pasireikš... Pagalvojo kiek ilgesnių plaukų savininkas ir kiek pašaipokas prunkštelėjimas išėjo iš jo burnos.
- Ir tu dar drįsti manęs neatpažinti ir apšaukti? Huh? - Tarė Julian'as bei neskubėdamas, lėtai atsisuko į dvynį brolį.
- Sveikas. Nepasveikinsi sugrįżus? - Paklausė šis. Pašaipi šypsenėlė aiškiai švietė ant jo veido...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Julian Gilbert »

*

Aleksas82

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #77 Prieš 4 metus »
Dabar Aleksas suprato, kad tas vaikinas yra Julianas. Brolio sutikti čia jis visiškai nežadėjo, o ir jo nauja išvaizda kėlė pasibjaurėjimą. Į kokį panką pavirto mano brolis?
 Deja, reikėjo susitaikyti su tokias jaunesio brolio pokyčias ir priimti jį tokį, koks tapo. Tai Aleksui atrodė sunku. Beveik visada gerasis dvynys buvo Julianas, o klastuolis prisiimdavo blogiuko vaidmenį.
- Ne, nepasveikinsiu, - šaltu ir lediniu balsu Julianui atsakė Aleksas, nueidamas prie pačios pavėsinės. Stovėti su broliu vienoje vietoje jis nesiruošė. Pasitikėjimas buvo išgaravęs, tad Gilbert pasirinko atsitraukti. Gal būt taip buvo ir į naudą, nes dabar pat Alekso viduje kunkuliavo pyktis. Vaikis greitai išsitraukė cigarečių pakelį ir tuojau pat pasiėmęs vieną lazdelę, ją prisidegė. Dūmai prisipildė plaučiuose, o kiekvienas raumenukas, ląstelė ar kaulelis atsipalaidavo.
 Net ir rūkant Alekso mintys neapsistojo dabartimi. Jos vis keliavo ir keliavo po senus prisiminimus ir naršė kažko, kuo berniūkštis jau senai nesidomėjo. Šį kartą mintys apsistojo ties klastuolio tėvais. Gilbert norėjo atrasti savo tikrą šeimą, tačiau nežinojo nuo ko pradėti. Buvo aišku, kad burtų pasaulyje turėtų egzistuoti koks nors žmogaus aptikimo burtas. Bent jau apie tai Aleksas girdėjo Ilvemonį. Greičiausiai tai buvo dar vieni paistalai, tačiau tokie paistalai teikė vilties kada nors pamatyti tėtį ar mamą. Galvojant apie šeimą, mintyse pasirodė ir Julianas. Visgi, jis buvo Alekso identiškas dvynys ir būtų keista galvojant apie šeimą, negalvoti apie jį. Tai sugražino Aleksą į dabartį. 
 Ko jau ko, bet apie Jul klastuolis galvoti tikrai nesiruošė. Užteko pamatytį dvynį, kad prasidėtų pyktis.
- Turėtum eit iš čia, - vėl Alekso šaltas ir nepykantos persisunkęs balsas pasklido po lauką. Nežinia nuo ko ir kodėl prasidėjo įniršis, tačiau Gilbert žinojo, kad šiuo metu visa esybe nekenčia savo brolio ir mielu noru išbrauktų jį iš savo gyvenimo.
 Cigaretė jau buvo susmilkusi. Reikėjo ja atsikratyti. Tą Aleksas po kelių akimirkų ir padarė. Nuorūka buvo numesta kažkur ant žolės, o klastuolis lygiai taip pat liko stovėti vietoje.
 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Angelina Presley

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #78 Prieš 4 metus »
  Brolio tikrai nelinksmas sugryžusio Julian'o priėmimas privertė jaunėlį susiraukti ir iš jo veido dingti nuoširdumui bei džiaugsmui. Gilbertuko veide vėlei pasirodė pyktis, menka pašaipa. Ištiesų jaunasis klastuolis viduje juto kaip gan skarkiai suspurdėjo jo širdelė, o tada tik skausmas. Bet Julian'as stengėsi neparodyti to, kas jam puikiai pavyko. Visgi berniūkštis per šiuos vienerius metus išmoko užsiskleisti savyje, neparodyti kai skauda bei dar daug dalykų. Net ir tokių, kurių jam ir reikėjo išmokti...
- Tai dabar kaltinsi mane, Aleksandrai? - Piktai tarsi išspjovė žodžius rudaplaukis, bet staiga prisiminė vieno savo vyresniojo "draugo" pamoką, kuri sakė, kad negalima parodyti pykßčio, nes kiti juo tik naudosis. Iš Julian'o veido kaipmat dingo pyktis ir jis pasidarė šaltas tarsi ledas.
  Per tuos vienerius metus jis patyrė visko. Ir kankinimų, ir daugelį pamokų, bet nepatyrė laimės, meilės ir to tikrojo džiaugsmo. Nors Julian'as ir iki pat šiol manė, kad yra laimingas ir jam nieko netrūksta, bet giliai širdyje jis puikiai žinojo, kad jam trūksta daug ko. Ir tai yra svarbiausi dalykai.
- Dabar širšti ant manęs? O kaip manai, kas buvo priežastis dėl kurios išvykau ir pasikeičiau? Pasakyk man, brolau. Ar turėčiau tave vadinti Aleksandru? - Su aiškiai girdama pašaipa balse ir pašaipia šypsenėle veide paklausė ketvirtakursis. Ištiesų, kas labai norėtų tai ir sugebėtų suprasti, kad Julian'ui tariant šiuos žodžius giliai viduje jam skaudėjo. Kažkas tarsi plėšė jo širdį į skutelius nuo Alekso tartų žodžių ir pačio Julian'o supratimo ką jo brolis dvinys mąsto bei ketvirtakursio pačio su pašaipa ištartų žodžių...
 - Žinoma. Išeisiu. Gi ponui nepatinka tokie kaip aš. Jau geriau būčiau sutikęs ir net tapęs mirties valgytoju. Tada būčiau tarp saviškių. Gi tu irgi taip manai, ar ne, brolau? - Šaltu balso tonu tarė bei paklausė Gilbertukas, bet tada tik nuleido galvą ir ją papurtęs pradėjo żingsniuoti didingosios pilies - Hogvartso link. Jis jau buvo užžygiaves už pavėsinės ir nesitikėjo išgirsti brolio atsako.

*

Aleksas82

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #79 Prieš 4 metus »
Aleksas tyliai viena ausimi klausėsi brolio monologo. Panašaus dalyko jis ir tikėjosi išgirsti. Juk kaip dramų karalius be dramų? Tai šiek tiek nervino klastuolį, bet šis pasirinko tylėti. Skradžiai tave žemėn, Julianai. Kam reikėjo čia grįšti? Vėl apvertei visų gyvenimus aukštyn kojom.
 Po kiek laiko jaunesnysis Gilbert baigė. Pyktį pakeitė šaltas veidas, o tai tik sukėlė Aleksui menką, žaidžiančią šypseną veide.
- Šiaip tai aš Aleksas. Jei esi mano brolis, tai turėtum žinot tokius dalykus, - paprastai į jaunėlio komentarą atsiliepė
Gilbert, - Bet matau, kad per metus net vardą mano užmiršai. Na nieko tokio. Visiems pasitaiko.
 Gilbert nebeturėjo ką pasakyti broliui. Per daug svetimas, nepažystamas, pasikeitęs... Senojo Juliano nebebuvo likę nė kvapo. Vietoj jo stovėjo kitas vaikėzas, kurio Aleksas į brolius priimti tikrai nesiruošė.
 Dabar iš nuobudulio, pykčio ir liūdesio Aleksas išsitraukė savo burtų lazdelę. Panašu, kad broliui pasišalinus, prie ežero liko jis vienas.
-Avada Kadabra, Fokus Marokus, - vien tik dėl nuobodolio pamosavo savo lazdele Aleksas puikiai žinodamas, kad nieko neįvyks. Burtažodis buvo išgalvotas. Tokį Gilbert tik girdėjo žiobariškiems "burtininkams" iš skrybėlės traukiant kiškį, o po jo dar vieną tokį. Vieninteliai burtažodiai, kuriuos išbandyti norėjo klastuolis buvo: Avada Kedavra ir Expecto Patronum. Patartiniau Hogvartse buvo išbandyti antrą variantą, tačiau vaikis norėjo pamatyti pirmą.
-Avada Kedavra, - nieko neįvyko, tačiau Aleksas sudrebėjo. Burtas buvo galingas, bet klastuolis užsibrėžė tikslą, šiandien iš lazdelės paleisti mirtiną srovę. Tikėkimės, kad profesoriai saugiai ilsisi...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Angelina Presley

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #80 Prieš 4 metus »
  Berniūkštis atsiduso supratęs, kad jo niekas dabar nemato. Šis nusprendė bent vieną kartelį paleisti taip ilgai savyje laikytus ir susikaupusius jausmus. Kelios sūrios ir skausmingos ašaros nuriedėjo Julian'o skruostais. Turbūt nei joks žmogus, nei joks draugas ar jokia draugė, nei joks smūgis, žodis ar kita kančia, nei jokia mergina negalėtų taip stipriai įskaudinti kaip įskaudino Alekso žodžiai. Jaunesniąjam Gilbertukui buvo ištiesų skaudu tokių brolio žodžių. Nei jokie kankinimai, kuriuos klastuolis patyrė kitoje mokykloje neprilygo šiam skausmui. Brolio žodžiai ir aiškiai suprantamos jo mintys tarsi perplėšė ketvirtakursio širdį perpus ir numetė į toliausius pasaulio kampus. Tylus kukčiojimas išėjo iš paauglio lūpų, o dar kelios ašaros nuriedėjo skruostais. Julian'as vylėsi, kad jo dvinys brolis neišgirdo garselio, kuris kątik išėjo iš bernužėlio lūpų. Galiausiai truputėlį išsiliejes savo ilgai laikytus jausmus pats sau Julian'as nusišypsojo tikra ir šilta šypsena bei nusišluostė ašaras ir užsimetė gaubtuvą ant galvos. Kur buvęs, kur nebuvęs gryžo ir nerūpestingasis bei šaltasis klastuolio veidas, o jis takeliu nužingsniavo Hogvartco link...

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #81 Prieš 4 metus »
Delfė lėtai žingsniavo pieva. Pagaliau ji rado minutę ištrūkti iš pilies. Ėjo švilpė prie užmirštos pavėsinės. Ją dažnai matė vaikščiodama, bet neužeidavo. Na, o dabar sėdėjo ant suoliuko pavėsinėje. Pavėsinė buvo nubraižyta, išraižyti kažko inicialai. Bet įmantrūs raštai vis dar gražiai puošė pavėsinę. Ji vis dar trykštė ramybe...
Delfė atsistojo ir pirštais palietė pavėsinę. Dulkių buvo daug. Buvo gana šalta, ir visai nejauku. Bet vis tiek pavėsinė skleidė kažką, panašaus į jaukumą. Nors žinoma jaukumo Delfė nejautė.
Baigusi mąstyti apie nieką, Delfė vėl prisėdo. Buvo nuobodu, bet vis tiek geriau negu kirmyti pilyje. Žinoma švilpė mėgo mokytis, bet dabar ji jokio noro nejautė.
Mergina pakėlė akis nuo pėdų ir pamatė nepažįstamą vaikiną. Raudoni plaukai, kiek klaikus žvilgsnis... Tikrai ne iš Švilpynės...
- Kas tu? - smalsiai paklausė jo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #82 Prieš 4 metus »
Pagaliau liko ne tiek jau daug laiko šitoje kvailoje mokykloje. Pora metelių ir viskas! Džiaugdamasis šiuo faktu raudonplaukis klastuolis traukė ežero pakrante. Nežinojo, kur eina (kaip visada), tačiau tikėjosi, kad nieko nesutiks (irgi kaip visada). Neilgai trukus jis pamatė kažkokią pavėsinę. Kadangi tingėjo vaikščioti, nutarė užeiti ir pasėdėti.
Deja, prisiartinęs prie pavėsinės pamatė kažkokią mergiūkštę. Dafydd labai sunkiai atsiduso. Jau norėjo keliauti kur nors kitur, tačiau ta bjaurybė jį pastebėjo!
Ak, tos mažvaikiškos nesąmonės! susiraukęs pagalvojo velsietis. Koks jai skirtumas, kas aš. Tarsi man rūpi, kas ji!
Norėjosi keliauti bet kur kitur. Tačiau šita mergužėlė jau užkliudė Dafydd. Tai reiškė, kad klastuolis negali iš čia trauktis, kol galutinai jos nesuerzino ar neįskaudino. O tam reikalui reikėjo pasilikti. Tad klastuolis įėjo į pavėsinę ir, nė nepažvelgęs į mergaitę, atsisėdo ant gretimo suoliuko.

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #83 Prieš 4 metus »
Delfė manė, kad nepažįstamasis normaliai pasakys savo vardą ir koledžą, bet jis tiesiog atsisėdo ant kito suoliuko. Švilpė susinervino, tad piktai jam tarė:
- Esi labai nemandagus. Tavęs niekas nemokino gerai elgtis?
Delfė žinojo, kad antrakursės žodžiai neturi jokios prasmės tam "didžiukui", bet buvo taip gera gėdinti svetimą žmogų.
Mergina įdėmiai pažvelgė į jį, piktai prunkštelėjo (šiaip, norėdama paerzinti) ir įsižiūrėjo labiau.
Delfė atsiminė, kad kartais jį matydavo Klastūnyno pusėje. A, tai jis klastuolis? Kad jis iš Klastūnyno, švilpę kiek išgąsdino (bet nedaug). Jei jis iš Klastūnyno, galima tikėtis ne itin mandagaus elgesio (bent jau švilpei sakydavo tėvai).
- Ignoruosi mane? Gerai. Man esi visai neįdomus, - piktai tarė Delfė. Tai buvo melas. Ji taip norėjo jį erzinti... Žinoma tai netinka mergaitei iš  Švilpynės, bet Delfės jau toks charakteris.
- Na,neketini nieko sakyti? Erzini mane, ar kalbėt nemoki? - nusijuokė "geroji mergaitė iš Švilpynės"

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #84 Prieš 4 metus »
Dabar reikėjo apsispręsti: ar taip ir tylėti visą laiką, ar ką nors pasakyti. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad jeigu Dafydd pasirinks pastarąjį variantą, jis nieko malonaus nepasakys. Vis dėlto tylėti ir leisti šitai mergužėlei manyti, kad iš jo tyčiojasi? Pala, juk ji tik manytų, ar ne. Ką gi, gal ne toks ir blogas variantas.
Taigi Dafydd ilgokai sėdėjo ant suoliuko ir nereagavo į žodžius, kuriuos, suprantama, puikiai girdėjo. Jeigu aš tau neįdomus, tai kodėl nepatyli? mintyse paklausė Dafydd, tačiau vis dar išlaikė tylą. Ir toliau netgi nežiūrėjo į mergaitę, nors jos balselis jau pradėjo gerokai erzinti. Vis dėlto kiek piktesnis tonas patiko klastuoliui. Ji jau suirzo? Ką gi, bus paprasta.
Po paskutinio sakinio velsietis neištvėrė. Ne, jis nieko nepasakė. Tačiau atsisuko į mažę ir nustebęs pakėlė antakius. Atrodė taip, tarsi jis tik dabar būtų pastebėjęs mergaitę.

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #85 Prieš 4 metus »
Delfė tik dabar (taip, tik dabar) suprato ko vaikinas siekia. Mergina piktai į jį žvilgtelėjo ir nuėjo į kitą pavėsinės galą. Taip ji tylėjo kokias geras penkias minutes, kol tiesiog smalsumas kas bus toliau, privertė ją pagaliau praverti burną.
- Tai gal pasakysi kas esi? Taip tave ir vadinti "klastuoliu"? Na, ką.. gerai.
Švilpė vėl nusisuko. Lyg ir atėjai pabūti ramiai ir išvalyti savo galvą nuo blogų minčių, Digori... Na, nepavyks. Yra du variantai - eiti į pilį mokytis, arba likti čia ir tylėti su tuo klastuoliu. Staiga Delfės galvoje užsidegė lemputė. Ji greitai pribėgo prie klastuolio ir perskaitė ant jo mantijos užrašytą pavardę.
- Aha... Llewellyn. Malonu susipažinti, Llewellyn - sarkastiškai išpyškino Delfė.
Mergina vėl nuėjo į kitą pavėsinės galą. Švilpei buvo įdomu, kas bus toliau.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #86 Prieš 4 metus »
Dafydd antakiai kilo vis aukščiau ir aukščiau. Negi ta mergužėlė taip ir kalbės su juo? Kokio turi būti kvailumo, kad neužsičiauptum? Velsietis vėl nebežiūrėjo į ją. Na, kaip jis dar turi ignoruoti, kad ta susiprastų, kad neverta čia aušinti burnos?! Jau seniai turėjo susivokti, kad čia yra nepageidaujama! Net jeigu nebuvo iš tų šleikščiai bailių mažių, kurie iš karto sprunka (kita vertus, tokie mažiai patys geriausi - juk jų net nespėji pamatyti, kai jie dingsta iš akių), to menko protelio juk turėjo pakakti.
Kai mergiūkštė priėjo perskaityti pavardės, Dafydd bandė pagriebti ją už rankos, bet nespėjo. Bjaurybė skubiai grįžo į "savo" vietą kitame pavėsinės gale. Velsietis nusišiepė. Į galvą šovė mintis. Jis atsistojo. Kurį laiką nieko nedarė, tikėjosi, jog mergaitė patikės, kad jis išeina. Tačiau raudonplaukis tik priėjo prie jos ir perskaitė pavardę. Digori išarė sau, nors garsiai, žinoma, nieko nepasakė. Dafydd ramiausiai apsisuko ir grįžo ant to paties suoliuko, nuo kurio ką tik buvo pakilęs.

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #87 Prieš 4 metus »
Delfė nuo tos akimirkos sėdėjo ramiai, stengdamasi nekreipti dėmesio į Dafydd. Buvo labai sunku, bet švilpė laikėsi gerai, sėdėjo ramiai.
Staiga klastuolis priėjo ir perskaitė antrakursės pavardę. Švilpė norėjo stipriai jam spirti, bet Llewellyn greitai grįžo prie savo suolo. Digori norėjo į jį paleisti Avada  Kedavra, bet visiškai nenorėjo sėdėt Azkabane, užtraukti Digorių šeimai gėdą. Ir tuo pačiu, švilpė puikiai suprato, kad yra tik antrakursė, o kur jau pavyzdys jaunesniajai seseriai?
Delfė piktai žvilgtelėjo į klastuolį ir piktai tarė:
- Ir toliau skleisi neigiamą energiją? Žmonės čia ateina pailsėti.
Dvylikametė ramiai prigulo ant savo suoliuko. Smalsiai stebėdama Dafydd, Delfė ramiai su pirštais šukavo savo susivėlusius, ilgus, blondiniškus plaukus.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #88 Prieš 4 metus »
Kai Dafydd priėjo prie mergaitės, atrodė, kad ji nori trenkti, tačiau nespėjo. Nusisukęs klastuolis piktai išsišiepė. Žinoma, neparodė to mergaitei - juk jis laikosi ignoravimo strategijos. Tiesą sakant, tokia strategija jam pačiam nebuvo nei labai įdomi, nei lengvai išlaikoma. Vis dėlto vaikinas suprato: jeigu dabar pradės su ja šnekėti (net ir ją keikti ar rėkti), atrodys, kad šitą situaciją pralaimėjo. O to velsietis negalėjo sau leisti. Tik jau ne su kažkokia mažvaike! Ką gi, teks taip ir tylėti.
Panašu, kad mergiūkštė vis dar nesusiprato, kad klastuolis neketina su ja šnekėti. Ir toliau pezėjo savo nesąmones. Tai ir ilsėkis, negi aš tau trukdau? kandžiai pagalvojo Dafydd. Tarsi atsakydama į šią mintį mergužėlė atsigulė ant suolo. Na, matai. Puiku mintyse nusišaipė velsietis. Jis ir toliau sėdėjo ant suoliuko ir, atrodo, nepaisė netoliese esančios mergaitės. Netrukus vaikinas pradėjo ramiai švilpauti kažkokią dainelę. Dabar reikėjo labai daug pastangų, kad nepažvelgtų į blodinukę, nes buvo labai įdomu, kaip ji reaguos.

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #89 Prieš 4 metus »
Nori mane ignoruoti? Na ir gerai. Aš irgi taip moku mąstė Delfė. Nusprendusi tylėti, ir ignoruoti klastuolį, švilpė vis tiek neatsispyrė pagundai ir smalsiai jį stebėjo. Nieko nesakė. Tiesiog ramiai stebėjo.
Tai gal tesėsi kokias penkias minutes, kol Delfei nusibodo. Ji atsisėdo, pasiimė lazdelę. Pradėjo ja mosikuoti, bet jokio burto nesakė - mosavo tik kad nuslopintų nuobodumą. Viena antrakursės dalelė sakė, jog reikia išeiti ir viskas, bet kita dalelė sakė, jog jei išeis - pralaimės. O Delfei pralaimėti siaubinga.
Galiausiai, Delfė nusprendė dar kiek paerzinti Dafydd. Žinojo, jog rizikuoja, žinojo, jog baisu. Bet vis tiek.
- Accio Dafydd'o batą.
Kadangi švilpė ilgai repetavo šį burtažodį, jis jai puikiai pavyko. Batas atskrido tiesiai pas švilpę. Tada, ji mandagiai atsistojo priėjo prie Dafydd'o, gražiai padėjo batą ant suoliuko ir greitai nubėgo prie savo suoliuko. Tada ramiai atsigulo ir toliau ignoravo klastuolį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Delfė Digori »