0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #60 Prieš 5 metus »
-Jo gali būt, kad nematęs, nesu dažna lankytoja bendrąjame kambaryje ar ten kur renkasi daug žmonių. Turiu baimę žmonėms... - Supratusi kaip kvailai tai skambėjo išraudonavusi iškart taisė situaciją. - Na, turėjau omenį man pradeda suktis galva vietose kur yra per daug žmonių. Todėl dažnai einu į tokias ramesnes vietas kuriose mažiau žmonių. Tokias kaip ši! Ir žinok retai randu varlytes begaudančius berniukus. - Sukikenusi tarė grifiukė. - O šiandien čia atėjau irgi atėjau neturėdama tikslo, bet pasiėmiau knygą ir burtų lazdelę, gal kiltu noras ką nors nuveikt. - Mergaitei baigus gana ilga monologą, nusisuko ir pažvelgė į ežerą. Ežeras tiesiog spindėjo gyvybe, mažos vėjo sukeltos bangelės vinguriavo ežeru ir luždavo atsitrenkdamos į smeliuotą kampą. Na nežinau ar galima taip sakyti nes tos bangelės vis dėl to buvo begalo mažos. Kartais jei gerai įsižiurėdavai galėdavai pamatyti paviršiumi plaukiojančias žuveles ir dar įvairiausius padarus. Taip pat ties paviršiumi skraidydavo paukšteliai čiulbėdami ausiai molonias melodijas. Supratusi, kad kvailai užsisvajojusi spokso į ežerą, atsisuko atgal į berniuką ir paklausė:
-Vis dėl to gražu čia argi ne? - Nežinodama kaip pratęsti pokalbį grifiukė uždavė patį banaliausią klausimą kokį tik galėjo sugalvoti. - Mm... tai kokios tau pamokos labiausiai patinka? Ir šiaip kaip sekasi naujieji mokslo metai?
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Suzu Nakashima

  • V kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #61 Prieš 5 metus »
-Tikrai?-vaikinukas susidomėjęs nužvelgė mergaitę, jam tai pasirodė gan keistas, tačiau tuo pačiu įdomus dalykas. Jis yra kažką iš tėvų girdėjęs apie žmones, kurie nemėgsta būti vietose su daug žmonių, tačiau, kad šie bijotų jų, negirdėjo.
Vaikinukas linkčiojo galvą, tačiau jis turėjo daugybę klausimų, kadangi negalėjo suvokti, kaip galima bijoti žmonių.
-Įdomu... O kodėl tu jų bijai? Nuveikti, mes aišku, galėsime kažką, bet man labai įdomu...-Suzu nuleido akis, tačiau nusprendęs, kad nėra ko gėdytis jas vėl pakėlė ir nusišypsojo. Rodos, jis sutinka tik keistus žmogučius, kurie būna kažkuo pasižymėję. Mergaitė iš Žiobarotyros buvo ryškiai išsiskirianti sava išvaizda, o šioji Grifiukė... baimėmis? Suzu akys ją dar kartą nužvelgė, jis svarstė, kaip žmogus gali patekti į Grifų Gūžta, tačiau bijoti tokio dalyko? Būti su žmonėmis... Nors, tada jis pasvarstė, kad pats bijo miško, nors, bijo, per lengvas žodis... Jis siaubingai jo nekentė ir paniškai bijojo.
-Taip... Čia gražu,-vos vos šyptelėjęs jis įsižiūrėjo į vieną tašką svarstydamas, ką turėtų jai pasakyti. Jo kišenėje suspurdo varlytė, tačiau Suzu nespėjo jos išsitrauki, kai išgirdo naują klausimą.
-Hm... Pamokos, turbūt Žiobarotyra, mane labai labai domina žiobarų gyvenimas... Jie tokie įdomūs žmonės! Žinai, jie gydo žmones juos išpjaustydama... Keisti žmones, ką?-Vaikinukas vėl nužvelgė Žanetą ir atsiminė, kad buvo užduotas ne tik šis klausimas.-Ai... Ir, na, nežinau, ne į visas pamokas einu, nes lazdelių nemėgstu,-patraukęs pečiais berniukas pagaliau išsitraukė savo šokoladinę varlytę ir gan greit ją suvalgė. Šioji buvo tikrai skani, Suzu panoro dar vienos, tačiau nusprendė, kad jei atidavė, tai nereikalaus atgal, nes taip negalima.
-Hm... Gal pademonstruotum savo gebėjimais? Žinai, lazdelių aš nemėgstu, nes labai greitai galiu kažką susprogdinti, tačiau pažiūrėti, kaip kiti buria, visai įdomu.
kuso kurae

*

Neprisijungęs Elrodas Adrianas

  • V kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #62 Prieš 5 metus »
Berniukas įbėgo į pavėsinę net uždusęs. Nė pats nežinojo kodėl bėgo visą kelią nuo pilies. Matyt reikėjo išeikvoti susikaupusią energiją. Sustojęs atsirėmė delnais sau į kelius, bandydamas atgauti kvapą. Kelis kartus giliai įkvėpęs šalto oro sukosėjo. Tai buvo šiek tiek nemalonu, tačiau jam buvo visvien. Elrodas jautėsi tą akimirką laimingas. Džiaugėsi laisve nuo pamokų ir namų darbų. Kai jokie nepadaryti darbai negraužė berniuko sąžinės, jis galėjo tiesiog pasimėgauti popiete.
   - Kaip čia gražu, - balsu sau ištarė Elrodas.
Jam patiko gamta. Ypač vanduo. Galiausiai atsisėdęs ant suoliuko ir pradėjęs vėl tolygiai kvėpuoti jis apsidairė. Ant vandens žaidė saulė. Nors oras buvo žvarbus, saulė maloniai šildė jam veidą ir jis nutarė čia kiek pasėdėti.

*

Neprisijungęs Mia Moon

  • I kursas
  • *
  • 38
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • mažos katytės
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #63 Prieš 4 metus »
Mija išėjo iš miško ir pamačiusi pavėsine nusprendė truputi pailsėti. Manau dar nesibaigė pamoka todėl galima truputi pailsėti. Pagalvojo Mergaitė ir nubėgo prie pavėsinės. Atsisėdusi ji susimastė O ką aš pasakysiu profesoriau kai grįšiu į klasę, juk nieko įdomaus nenutiko tik tai kad panaudojau pirma kart Protego Duo . Ji labai tikėjosi, kad nesutiks namų elfų pavėsinėje. Staiga ji pamatė tolumoje elfus kurie išeina iš miško. Gal jie manęs nepamatys paklausė savęs švilpė. Namų elfai artėjo prie jos, o Mija pradėjo lėtai judėti prie pilies, kad ją nepamatytu. Bet vienas elfas atsisuko į pirmakursė ir paleido kerus. Mergaitė pavyko nusisukti, bet antras jau taikėsi į ją. Ji greit išėmė savo lazdelę ir pasakė:
-Protego.- Mergaitė pajuto, kad balsas pasikeitė ir gerklė pradėjo stipriau skaudėti, bet jai tai nesutrugdė sėkmingai panaudoti kerus.
Po to ji nubėgo į Hogvartsa...


*

Fiadh o Ceallachain

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #64 Prieš 4 metus »
Ankstyvas šeštadienio rytas. Laikas, kai visi normalūs žmonės, ypač mokiniai, saldžiai miega lovose. Tačiau Fiadh išlindo iš pilies ir labai laiminga patraukė ežero pusėn. Atrodo, ko čia reikėtų džiaugtis, jeigu ji išsivertė iš lovos taip anksti? Tačiau mergaitė turėjo priežastį. Ir labai rimtą. Ji išdrįso paprašyti gerokai vyresnės merginos pagalbos! Ir, svarbiausia, ta mergina sutiko! Fiadh ilgai nedrįso to padaryti, tačiau galiausiai priėjo prie merginos, padėjusios - ar norėjusios padėti - transfigūracijos pamokoje ir paprašė, kad ji pamokytų profesoriaus Greywindo užduotų ferula kerų. Ką gi, gal nereikia stebėtis, kad šiaurės airė įsidrąsino kreiptis į Oliviją. Mat profesorius Greywindas buvo daug baisesnis žmogus už bet kurį kitą. Žinoma, Fiadh buvo tikra, kad daugiau nesirodys transfigūracijos pamokose. Tačiau į egzaminą juk vis tiek reikės ateiti. O tas žmogus nepanašus į tokį, kuris greitai pamiršta tokius dalykus. Tad tikrai geriau išmokti tuos prakeiktus kerus...
Fiadh žinojo, kad atėjo kiek per anksti. Tačiau ji jau buvo buvusi pavėsinėje, kurioje susitarė susitikti su Olivija. Ir žinojo, kad čia yra smagu ir gera pasėdėti. Tad pasinaudojo proga pabūti čia kelias papildomas minutes. Savaime suprantama, artėjant laikui, kai turi ateiti vyresnioji grifė, trečiakursė pajuto kylantį susijaudinimą. Buvo tikra, kad jai nesiseks. Juk tam ji ir yra Fiadh, kuriai motina nuolat kartoja, kad ji nieko nesugeba... Tačiau Olivija pasirodė esanti maloni mergina, tad šiaurės airė tikėjosi geriausio.
Šviesiaplaukė sėdėjo ant suoliuko ir laukė.

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #65 Prieš 4 metus »
Ryto vėsa pakuteno skruostus, su niekuo nesupainiojamas rudens ir lietaus kvapas siūbtelėjo kvėpavimo takais tarsi išvalydamas visą dulkių, nuobodulio, kalbų ir tvankumos kupiną kasdienybę. Įkvėpė dar kelis kartus mėgaudamasi pojūčiu, kai vėsus oras suspaudžia gerklę, tačiau ne iki skausmo - žiemos dar nebuvo matyti. Rytas, vėsuma alsuojantys marmuriniai koridoriai, kuriuose negirdėti įprasto šurmulio, palaiminga rudens tyla, sklandanti kažkur virš ežero. Ramu. Žvaliai nusileido laiptais ir bėgte pasileido ežero link. Jau būtinybe, net manija tapęs jausmas užvaldė jusles, iš galvos iššlavė mintis, nuramino pojūčius. Gavęs fizinio krūvio kūnas atsibudo ir įsitempė. Vos kelių minučių užteko apsimiegojusią neva moksleivę paversti tuo, kuo ji turėjo ir norėjo būti: budria, žvalia, stipria ir jaunyste bei laisve trykštančia būtybe.
Nenoromis sustojo. Šįryt pati sau ant sprando užsikrovė šokią tokią atsakomybę, kuria dabar nepasakysi, kad per daug džiaugėsi. Kad ir kas buvo užėję, po pamokos pažadėjo padėti tai vargšei mergaitei, regis, užsitraukusiai visokeriopą Džei nemalonę. Pirma tas Vintersas su pelėdos paslaugų poreikiu, po to ji... Be manęs netinginiavo, ką bepasakysi. Ar Džonas neprižiūrėjo, m?
Palaimingoje rudens pilkumoje lininiai plaukai buvo tarsi staigus ir pernelyg šviesus spalvos kirtis. Vadinasi, panelė sudėtingu vardu, kurio vis dar nemokėjo ištarti, jau buvo ten. Nedidelis krebždantis narvelis ėmė sverti jį laikiusią ranką. Per savo neilgą gyvenimą buvo mačiusi daug baisesnių sužalojimų nei tuoj teks pamatyti ant pelių, tačiau malonu nebus. Vyptelėjo. Anksčiau nesusimąstė, ar tokiais veiksniais nekvestionuoja Džei, kaip mokytojo, autoriteto, tačiau ir dabar tai nelabai rūpėjo. Akivaizdu, kad šitai šviesiai mergaitei gyvenimo negandas parodyti reikia kiek, hmm, švelnesniu būdu, nei tai darė gerbiamas profesorius.
 - Labas rytas,- nepaisant garbanas kedenančio lngvo vėjelio ir skruostus glostančios rudeniškos vėsos, nebėgant kaipmat pradėjo imti žiovulys. Mažokai miegojo. Ant suoliuko šalia Fiadh be ceremonių pastatė narvelį, kuriame krebždėjo pelės. Nebuvo sunku jų prisigaudyti, įsinešti pilin - kitas reikalas.- Jeigu nieko prieš, pradedam. Ferula nėra sudėtingi, tačiau labai pravartūs kerai,- nebuvo mokytoja ir nesiekė ja tapti, todėl jautėsi visai ne savo vietoje. Lazdele turi parodyti į objektą, na, koją, ranką, ar, šiuo atveju, letenėlę,- vien mintis apie procesą ją pykino. Išsitraukusi savąją juodmedžio kelis kartus parodė.- Pabandyk pati.
Atsidūsėjusi Livi jau siekė narvelio, tačiau prisiminusi mergaitės sėkmę per Džei pamoką, sustojo. Akivaizdu, jog greitis (Individualias asmenybes veikia skirtingi metodai, vienintelis sunkumas - jas surasti, mielas pedagoge) čia nepadės.

*

Fiadh o Ceallachain

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #66 Prieš 4 metus »
Palaiminga rudens tyla ir ramybė buvo nutraukta artėjančių žingsnių. Vis dėlto Fiadh negalėjo tuo skųstis, juk ji pati paprašė pagalbos. Olivia jai daro paslaugą. Vis dėlto išgirdusi žingsnius mergaitė pradėjo be galo jaudintis. Prieš akis greitai pralėkė visa transfigūracijos pamoka ir visos grifiukę ten ištikusios negandos. Nepaisant to, kad Olivia atrodo maloni ir draugiška panelė, klausimas, kada ją negyvai užerzins jaunesnės mergaitės nevėkšliškumas... Fiadh pajuto, kad akyse kaupiasi ašaros, o juk jos dar nė nepradėjo...
- Labas, - pasistengė kuo drąsiau atsakyti šviesiaplaukė, tačiau įtarė, kad jos balselis nuskambėjo tikrai ne itin drąsiai. Ką gi, čia jau nieko nepadarysi, ne visada pasiseka apsimesti tuo, kuo nesi. Kai raudonplaukė pastatė šalia pelių narvelį, Fiadh nesusilaikiusi krūptelėjo. Ji pati nepagalvojo, kad reikia apsirūpinti kažkuo, su kuo bandys kerus. O štai Olivia, regis, nepraleido progos pasišaipyti... Pelės? Rimtai?
Panašu, kad vyresnė mergina nebuvo nusiteikusi gaišti laiką. Fiadh mielai dar būtų pasėdėjusi, galbūt persimetusi keliais žodžiais. Tai atrodė kaip proga pabendrauti. Deja, tokios galimybės greitai neliko, tad teko traukti lazdelę. Mergaitė žiūrėjo, kaip koledžo draugė rodo kerus. Atrodė visai paprasta. Tačiau šiaurės airė spėjo, kad ir nelemtieji partialis evanesco būtų visai paprasti, kai juos atliktų profesorius Greywindas.
- Ferula, - tyliai sušnibždėjo Fiadh, kol kas į nieką nenukreipdama lazdelės. Neatrodo sudėtinga. Grifiukė nežinojo, ar jai vertėtų iš karto bandyti su pelėmis, ar vertėtų pabandyti su kuo nors negyvu. Trylikametė nežinojo, kokie tai kerai, tačiau klausti bijojo. Panašu, kad visi yra įsitikinę, jog ji šiuos kerus turi mokėti. Tad kartais geriau patylėti ir nieko neklausti... Ji pakartojo kerus dar kelis kartus, šiek tiek garsiau. Galiausiai nutarė, kad jau galima bandyti su pelėmis. Olivia, atrodė, norėjo atidaryti narvelį, bet tarsi apsigalvojo. Fiadh pasijuto taip, tarsi mergina iš jos tyčiotųsi. Atidariusi narvelį pati suprato, kad gal vis tik ne be reikalo raudonplaukė neskubėjo ištraukti pelių: vos Fiadh atidarė narvelį, dvi pelės skubiai nėrė pro pravertas dureles ir tą pačią akimirką dingo. Šiaurės airė nežinojo, ką sakyti. Vis labiau ir labiau norėjosi verkti. Ji skubiai uždarė dureles ir nukreipė lazdelę į pelę, esančią viduje.
- Ferula, - pratarė ji. Deja, visiškai nieko neįvyko.

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #67 Prieš 4 metus »
Giliai įkvėpė. Būtų gražu nusišypsoti, paglostyti, paguodžiant pasakyti, kad viskas bus gerai ir paskatinti bandyti dar kartą. Deja, tokiais auksiniais nervais Livi pasigirti negalėjo.
 - Žiūrėk, įtariu, jog net neįsivaizduoji kas tai per kerai. Ir ko tame Hogvartse pirmais kursais moko...- patylėjo. Biobetonse, aišku, irgi nieko gero.- Žodžiu, šitų kerų pagalba greitai sutvarstomos žaizdos, įtveriami lūžiai ir panašiai. Verta ir net būtina mokėti,- o tau ypatingai užbaigė pavargusiu balsu, nemaloniai suvokdama panašumą į tai, ką sakė Džei.
Šaukiamaisiais kerais atsivarusi išsibėgiojusias peles (na, ne visas žinoma) Livi ramiai sukišo jas atgal į narvelį, pasilikdama tik vieną. Dureles sandariai uždarė ir apdairiai patraukė nuo, regis, visiškai pasitikėjimą savimi praradusios Fiadh. Kilstelėjo spurdantį graužiką aukštyn ir linktelėjo grifei pasižiūrėti. Sakyti, kad pelė atrodė nekaip, būtų buvę labai švelnu: ant nugaros raudonavo keli gilūs kruvini rėžiai, priekinė letenėlė kadaravo pasisukusi keistai nenatūraliu kampu, o graužikas net nebeturėjo sveikatos muistytis.
 - Reiktų pasistengti, kad ji atrodytų bent kiek normaliau,- vyptelėjo Olivija, padėdama pelę ant suolelio tarp juodviejų.- Pirmas dalykas, kurį turi žinoti atlikdama bet kokius kerus - turi tikėti, kad jie pavyks. Dievaži, nesiruošiu tau skaityt motyvacinės paskaitos apie pasitikėjimo savimi stebuklus, bet jeigu krūpčiosi vien pagalvojusi apie bandymą kerėti, tikrai nieko nepavyks,- Livi balsas nejučia pakilo.- Turi susikaupti ir galvoti apie pavykusius kerus, o ne apie galimas nesėkmes,- pridūrė švelniau. Gerbiamasis profesorius jau įrodė, kad griežtumas ir barimas konkrečiai šiai panelei veikiau pakenks nei padės.- Žiūrėk. Ferula
Tarp pirštų pasukiojo juodmedžio lazdelę, apsuko ir parodė į mažesnįjį rėžį ant pelės nugaros. Iš lazdelės galo išsisukęs tvarstis prikibo prie sužeistos vietos. Nepatenkinta Livi klaktelėjo liežuviu ir pataisė neidealų darbą.
 - Tiesa, kerai geriau veikia su žmonėmis. Beje, negalvok, kad kitiems viskas pavyksta idealiai,- labai labai nekentė paguodžiamųjų ar padrąsinamųjų kalbų, bet, atrodo, teks.- Aš nemoku nieko, ko nepanaudoju praktiškai, ir šiaip mokiausi tikrai ne mokyklos suole. Profesoriaus Greywindo gyvenimas irgi buvo ne rožėm klotas, jis irgi tikrai sugeba ne viską, bet dėl to kaip gyveno ir gyvena pats... Jis, sakykim, nemoka ar negali suprasti, kad jo elgesys taip veikia kitus,- mergina nutilo. Diplomatiniai gabumai išsisėmė, o ir pati daugiau negalėjo nieko pasakyti, kas tilptų į  nešališko ir konfidencialumą saugančio pokalbio rėmus. Šyptelėjo, atsisėdo tiesiai ir pasisuko į Fiadh.- Na, pabandyk dar kartą. Neskubėk, laiko turim.

*

Fiadh o Ceallachain

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #68 Prieš 4 metus »
Pirmieji vyresnės merginos žodžiai po nesėkmingo bandymo buvo tarsi smūgis į paširdžius. Fiadh ir pati suprato, kad ji nežino, kokie tai kerai. Tačiau kai kažkas tai pasako garsiai... Yra tikrai skaudžiau negu suvokti pačiai. Mergaitė pajuto besikaupiančias ašaras. Labai nenorėjo apsiverkti, tačiau nelabai galėjo ką padaryti. Iš paskutiniųjų laikėsi, kad ašaros nepasileistų upeliais. Ką tada pagalvotų Olivia?
Laimei, ji bent jau teikėsi paaiškinti, kokie yra tie kerai, kuriuos Fiadh privalo išmokti. Iš jos paaiškinimo grifiukė suprato, kad tai yra išties vertingi mokėti kerai.
Pamačiusi, kaip atrodo, pelė, kurią mergina nusinešė kerams bandyti, Fiadh pakraupo. Gyvūnas atrodė žiauriai sužeistas. Trylikametė įsivaizdavo, kaip vargšei turėtų skaudėti. Buvo tikra, kad jeigu pelė galėtų kalbėti, dabar šioje pavėsinėje taip tylu nebūtų. Ko gero, visur aplinkui girdėtųsi sužeisto gyvūno riksmai.
Pirmas dalykas, kurį turi žinoti atlikdama bet kokius kerus - turi tikėti, kad jie pavyks pacitavo Olivią Fiadh ir paniuro. Ko jau ko, o pasitikėjimo savimi šviesiaplaukė visiškai neturėjo. Tai buvo jos didžiausia problema visą neilgą gyvenimą. O dabar, ko gero, reikia kažkokiu būdu patikėti, kad štai paims ir sugebės sėkmingai panaudoti burtus, kurių niekada iki šiol nebuvo bandžiusi.
Jau atrodė, kad Olivia pradės rėkti. Fiadh ruošėsi susigūžti, kai merginos balsas kiek aprimo. Ko gero, ji suprato, kad geriau pernelyg griežtai su jaunesniąja grifiuke nesielgti... Šiaurės airė pasijuto esanti be galo apgailėtina.
- Oho, - tyliai sumurmėjo Fiadh, kai Olivia parodė kerus. Netgi nepaisant to, kad iš pirmo karto nepavyko taip, kaip Olivia tikėjosi. Visa tai, ką ji darė, atrodė tikrai įspūdingai. Tikriausiai dėl to, kad kerai atrodė sudėtingi. Kartoti burtažodį laikant lazdelę rankoje buvo paprasta. Tačiau kai reikia iš tiesų ką nors sutvarstyti... Ne, tai tikrai ne Fiadh jėgoms.
Grifiukė prisiminė, ką mokytoja kalbėjo apie pasitikėjimą savimi, tad stengėsi negalvoti apie tai, kokia ji yra nevykėlė ir kaip jai nieko neišdegs. Kažkokiu būtų reikia iki kitos transfigūracijos pamokos išmokti šituos nelemtus kerus. O gal netyčia profesorius Greywindas apie tai pamirš? Ne, geriau tokių vilčių neturėti...
- O kur mokeisi? - nesupratusi, ką mergina turi omenyje, paklausė Fiadh. Kad Džeimsas Greywindas yra daug gyvenimo matęs žmogus, buvo akivaizdu. Negi ir ši grifė yra tokia pati? Tačiau juk ji nė iš tolo nėra tokia baisi!
Deja, apmąstymų laikas baigėsi. Reikėjo imtis darbo. Panašu, kad Olivia nutarė, jog užtenka rodyti. Dabar Fiadh turės dar kartą pamėginti pati. Kiek pasvarsčiusi mergaitė išsirinko letenėlę. Atrodė, kad bus lengviau negu su didesniu rėžiu ant nugaros. Šiaurės airė nukreipė lazdelę ir ištarė:
- Ferula.
Ji ištarė taip drąsiai ir garsiai, kaip tik sugebėjo. Žinoma, tai neskambėjo nei garsiai, nei drąsiai, tačiau Fiadh stengėsi iš visų jėgų. Nieko neįvyko, iš lazdelės neištrūko nė menkiausias tvarsčio gabaliukas. Tačiau šviesiaplaukė net nepažvelgė į Olivią ir pabandė dar kartą.
- Ferula!
Pavyko! Na, iš pradžių taip atrodė. Iš lazdelės galo ištrūko tvarstis ir apsivyniojo pelę. Deja, sutvarstė ne sužeistą leteną, o galvą ir kaklą. Svarbiausia, kad užsiveržė taip, jog buvo matyti plika akimi: pelė dūsta...

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #69 Prieš 4 metus »
Fiadh atrodė pasimetusi ir nusivylusi savimi - beveik kaip ir visą laiką iki tol, todėl neturėjo atrodyti didelė staigmena, bet, deja, buvo. Būtų tikėjusis, kad vienas pirmųjų jos bandymų kažko mokyti (ta prasme, ne kaip išsisukti nuo arešto ar kaip pripilti Kutulio miltelių mokytojui į patalynę) bus kiek sėkmingesnis. Visgi, kaip jau yra, taip. Galėjo tik viltis, kad grifiukė ryšis bent pasirodyti Transfigūracijos kabinete - ir tai jau būtų nemažas laimėjimas, turint galvoje tai, kas įvyko. Kaip ir numanė, sužalotos pelės vaizdas visgi padarė savo, bet Olivija negalėjo (o nelabai ir stengėsi) sugalvoti kokios alternatyvos. Galų gale, kaip be sužalojimo mokytis Gydomąjį užkeikimą? Apdairiai graužiko kūnelį atsargiai pridengė delnu tarsi mėgindama tvirčiau laikyti, tačiau tuo pačiu duoti mergaitei galimybę ir laiko susikaupti.
Nežinia kokį poveikį padarė Livi motyvacinės kalbos, tačiau Fiadh bent jau neatrodė tarsi per žingsnį nuo ašarų - jau laimėjimas.
 - Aplankiau visas tris Europos magijos mokyklas,- šyptelėjo. Balsas nuskambėjo beveik taip pat nerūpestingai, kaip ir buvo norėta.- Taigi visokių metodikų teko išbandyti. Geriau nesiblaškyk,- pridūrė nepiktai. Faktas, kad Fiadh sudomino tokia nereikšminga detalė, ją kiek nustebino.
Ne be palengvėjimo šyptelėjo pamačiusi, kad mergaitė susikaupė ir iš rimtųjų ėmėsi kerų - kas, kad pirmas bandymas nebuvo ypač sėkmingas. Nors pradžia. Užtat antras... Iš jos lazdelės galo išsiveržus tvarsčio juostai Olivija jau spėjo laiminga nusijuokti, kai staiga paaiškėjo, jog džiaugtis buvo ankstoka. Gerokai per ilgas tvarsliavos gabalas ir netikslus nusitaikymas lėmė tai, jog pelei iš rimtųjų grėsė susitikimas su kūrėju.
 - Merde...- nebesivaldydama iškošė pro sukąstus dantis, pirštais mėgindama nuplėšti jau į virvę susivijusį audeklą. Kaip paaiškėjo, magiškos galios panelė o Ceallachain turėjo į valias, tik kažkodėl panaudodavo visai ne taip, kaip norėtųsi.- Diffindo!- nukreipė lazdelę į graužiką.
Tvarstis nukrito, tačiau kerai buvo kiek per stiprūs kaip tokiam plonam audeklui, tad pelei ant sprando liko vienu kruvinu rėžiu daugiau. Atsidūsėjusi Livi įmetė nelaimėlę į narvelį ir ištraukė kitą. Šioji atrodė sveikiau - tik su viena lūžusia letenėle. Be žodžių padėjo gyvūnėlį Fiadh į sterblę ir atsistojusi nužingsniavo ežero link. Negalėjo pakęsti kraujo dėmių ant rankų - per daug visko priminė. Pritūpė ant kranto, smaragdo akys sutiko savo atspindį. Odą glostė vėsus vanduo, garbanas kedeno paskutiniai švelnaus vėjo gūsiai. Įkvėpė. Per daug prisiminimų. Bet ji ne viena, negali sau leisti sustingti kelioms valandoms atidžios revoliucijos analizės.
Lėtai, beveik nepakeldama akių grįžo į pavėsinę.
 - Čia tik pelė, nieko baisaus,- vyptelėjo atsisėsdama šalia.- Tačiau visgi būtų miela, jeigu pabandytum dar kartą. Pačią koncepciją supratai, sugebėjai ištraukti tvarsčius, tik reikia pasitreniruoti su nukreipimu,- Livi pabandė dar kartą parodyti lazdelės judesį.- Į taikinį turi parodyti kaip galima tiksliau. Ir nemakaluok be reikalo - matei, tvarstis apsivyniojo ratu, o to mums mažiausiai reikia,- nutilo, pagalvojusi apie tokios klaidos mastą realybėje. Na, kantrybės dar neprarado, bet, galimas daiktas, po šito ims geriau suprasti Džei.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Olivia Rose Winter »

*

Fiadh o Ceallachain

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #70 Prieš 4 metus »
Savaime aišku, Olivia neturėjo problemų sutvarkyti Fiadh pridarytas nesąmones. Na, taip, pelė gavo dar vieną įbrėžimą. Mergina netgi jos pasigailėjo ir grąžino į narvą. Ko gero, tam, kad Fiadh jos visiškai nenukankintų. Gavusi antrąją pelę mergaitė susimąstė: tokie žmonės kaip Olivia ją žavėjo. Protinga, įdomi, daug keliavusi ir patyrusi... Kodėl tokia tobula mergina sutiko mokyti tokią nevykėlę kaip Fiadh? Grifiukė negalėjo atsakyti į šitą klausimą. Tuo labiau, kad kai kuriomis akimirkomis atrodė, tarsi vyresnioji mergina gailėtųsi šito sprendimo.
Jai nuėjus link vandens šiaurės airė nieko nedarė. Atrodo, būtų puiki proga išmėginti kerus, kai niekas nemato. Tačiau šviesiaplaukė užsižiūrėjo į sužeistą letenėlę ir jai pasidarė be galo gaila vargšo gyvūno. Ir tai tik todėl, kad tu sugebi visiškai susimauti per transfigūracijos pamoką... Tokia mintis nepadėjo mergaitei susikaupti darbui, dėl to grįžusios Olivijos žodžiai ją kiek išgąsdino. Pasirodo, trylikametė užsigalvojo taip, kad sugebėjo pamiršti, kur esanti.
- Ak, taip, žinoma, - sumurmėjo Fiadh stengdamasi nuslėpti savo sumišimą. Suprato, kad Olivia pernelyg protinga, kad nuo jos nuslėptų tokį akivaizdų dalyką kaip sumišimas, tačiau tikėjosi, jog mergina bent jau nieko apie tai nesakys.
Šiaurės airė atidžiai žiūrėjo, kaip Olivia dar kartą pademonstravo rankos judesį. Pakartojo ir pati. Neatrodė sudėtinga. Tad kodėl tuomet yra taip sunku tai padaryti, kai sakai burtažodį? Kodėl būtinai turi atsitikti kas nors blogo?
- Ferula, - skubiai pasakė mergaitė, neleisdama tokioms mintims sutrukdyti. Deja, pernelyg užskubėjo: nieko neįvyko. Kelias akimirkas patylėjusi Fiadh garsiau ir tvirčiau ištarė: - Ferula.
Iš lazdelės galo ne itin noriai išlindo tvarstis. Grifiukė nudžiugo ir labai susikaupusi nukreipė lazdelę ten, kur reikia. Atrodė, kad šį kartą viskas bus gerai. Deja, tvarstis vis lindo ir lindo. Galo nebuvo matyti. Jis tvirtai - bet ne per tvirtai - apvyniojo sužeistą letenėlę. Deja, kadangi galo vis dar nesimatė, tvarstis "nežinojo", ką jam daryti toliau ir pradėjo pintis pelei aplink kojas. Buvo akivaizdu: jeigu ji dabar bandytų kur nors eiti, būtinai susipainiotų nelemtame tvarstyje.
Nežinodama, ką daryti, Fiadh pradėjo paprasčiausiai kratyti lazdelę ir galiausiai tvarstis baigėsi. Tačiau jis plevėsavo aplink pelę kaip kokia juosta. Grifiukė žiūrėjo į graužiką, bet pakelti akis į Oliviją bijojo.

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #71 Prieš 4 metus »
Jos kantrybė tikriausiai buvo popierinė. Nes vos po kelių bandymų čiut laikėsi visko nemetusi ir nesingusi lauk pilin. Visgi pasisekė save įtkinti, jog niekas negimė mokėdamas, visiems kartais nesiseka ir jau geriau tos nesėkmės įvysta dabar, mokyklos suole mokiniui, negu gyvenime, kai klaida kainuoja gyvybę. Tačiau kartais šmėsteldavo pati nepedagogiškiausia, kokia begali būti šioje situacijoje, mintis - ta mergina tikras nesėkmių maišelis, ir klausimas, ar jai išvis kada kažkas pavyks be fiasko ir/ar pavojaus savai ir kitų sveikatai bei gyvybei. Olivija milžiniškomis valios pastangomis pamėgindavo prisiminti save pačią pirmuose kursuose, kai kelis kartus įkliuvo būtent dėl tokios priežasties - ir dažnai pavykdavo. Bent tiek, kad galėtų padrąsinančiai (ar bent taip galvojo) nusišypsoti ir linktelėdama paskatinti bandyti dar kartą.
Vis dar neperkando, koks žmogus slepiasi po ta drovia, savimi nepasitikinčia ir iš pirmo žvilgsnio neįsimintina linaplauke. Be šitų, pačių ryškiausių jos būdo bruožų, kol kas nesugebėjo pastebėti jokių kitų - o juk tai buvo viena iš priežasčių, kodėl sutiko padėti. Gal kad norėjo Džeimsui (o iš tikrųjų ir sau) įrodyti, kad žmonių yra visokių, ir visuose be išimties yra Kažkas Didžiąja Raide.
Kol Livi užsiiminėjo asmenybių analize (gerai, kad tai neleido mintims nuklyti prie revoliucijos ir panašiai), Fiadh, regis, susikaupė dar vienam bandymui. Atsisuko, atsisėdo tiesiai ir įsimeigė akis į jos lazdelę, tarsi žvilgsnio jėga galėtų prišaukti sėkmę. Ne tik dėl altruistiškų priežasčių - iki pusryčių norėjo suspėti nors kiek pabūti viena. Nenorėjo visą dieną vaikščioti lydima kraujo dėmių iššauktų praeities atgarsių. Juos nutildyti galėjo tik greitis ir fizinis krūvis. Na, arba vienas kitas pokalbis, bet tai rizikinga ir ne visada pavyksta... Žodžiu, bėgti paprasčiau. Pagaliau kerai pavyko - pasirodžius tvarsčio galiukui, mergina paslapčiomis sukryžiavo pirštus, o kai Fiadh kiek negrabiai, tačiau reikiamu tvirtumu sutvarstė letenėlę, laiminga nusijuokė. Pasirodo, įmanoma! Ir net faktas, kad panelė o Ceallachain nelabai suvokė, kaip kerus sustabyti, nelabai pritemdė džiaugsmo.
 - Ei ei!- ištiesė ranką, tarsi norėdama sustabdyti grifę, dabar makaluojančią lazdele kaip pakliuvo.- Niekada taip nedaryk, galėjai paleisti kibirkštis ar baisiau,- nutilo, pamačiusi, kad begalinė tvarsčio juosta visgi sustojo.- Na... vis tiek geriau nedaryk,- nusišypsojo, lazdelės mostu atskirdama nereikalingą dalį ir susuko į kamuoliuką.- Nutraukti galima daug paprasčiau - tiesiog užkabink lazdele  viršų, kaip tikriausiai netyčia padarei makaluodama,- parodė atsargiai, nusisukusi į pavėsinės sieną - kartą taip darydama vos neiškabino akies vienam šunybių partneriui. Dabar vargiai prisimintų jo vardą, nors niekada nepamirš veido besijuokiant, o juo labiau - to nuostabaus adrenalino, laisvės antplūdžio, kai kartu nešdavo muilą iš nusikaltimo vietos - ir visada kiek per vėlai, kad būtų garantuoti, jog nebus pagauti. Vyptelėjo. Malonūs prisiminimai. Paskui kuriuos neišvengiamai seks ne tokie mieli širdelei. Vis vien akimirkai šmėstelėjo negyvos, užgesusios akys. Papurtė galvą. Ne dabar. Ne. Giliai įkvėpė, atsisuko į grifiukę ir pabandė nusišypsoti.
 - Na, ar nori pabandyti dar kartą? Tau jau nebogai išeina, tiesa...- patylėjo.- Problema yra ne tai, kad nesugebi, o tai, kad bijai. Todėl negaliu pasakyt, kad pamokoje tau šimtu procentų pavyks. Tačiau kai susikaupi, tikrai gali padaryti labai daug,- už uodegos sugavo jau bėgti basirengiančią pelę sutvarstyta letenėle.- Taigi, gali pabandyti dar kartą ir keliausim į pilį pusryčių,- užbaigė, atliekamų tvarsčių kamuoliuką įsimesdama į kišenę.

*

Fiadh o Ceallachain

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #72 Prieš 4 metus »
Kai Olivia porą kartų pasakė "Ei", Fiadh jau pagalvojo, kad vyresnė grifė ją apšauks, išvadins nevykėle ar nutiks dar kas nors panašaus. Na, labai tikėtina, kad tokia ir esu liūdnai pasakė sau mergaitė, prisimindama, kad ji vis dėlto yra papildomoje pamokoje. Ir dar ačiū visiems pasaulio dievams, kad Olivia sutiko padėti. Viena Fiadh tikrai nebūtų nieko nuveikusi - dėl to ji buvo visiškai tikra. Šiaurės airė mąstė, kaip turės atsidėkoti koledžo draugei, tad beveik negirdėjo, ką ji šneka. Žinoma, apie kažką susimąstyti nebuvo pats tinkamiausias metodas mokytis - ypač turint omenyje, kaip "puikiai" Fiadh sekėsi iki šiol. Tad šviesiaplaukė pasistengė sugrąžinti visą koncentraciją ten, kur reikia.
Olivijai paklausus, ar Fiadh nori pabandyti dar, pastaroji vėl susimąstė. Atrodė, kad tai būtų tikrai pravartu: juk nė karto tinkamai tų kerų ir neatliko. Kita vertus... Vyresnė mergina buvo teisi: pagrindinė problema buvo baimė. O ši bjaurybė staigiai pašokdavo iki debesų vos tik pagalvojus apie profesorių Greywindą. Tad ar verta bandyti, jeigu tam žmogui spoksant vis tiek nieko neišeis? Ir vis dėlto grifiukė nutarė dar kartą pabandyti. Jeigu pasiseks gerai, galės bent sau pasidžiaugti, kad pavyko. Jeigu ne... Ką gi, galės beveik didžiuotis šiuo bandymu, kurio pasekmes Olivia netruko sutvarkyti.
Šiaurės airė pažvelgė į pelę. Panašu, kad vienintelis sužeidimas jau buvo sutvarkytas. Reikėjo dar vienos pelės. Fiadh kiek nedrąsiai žvilgtelėjo narvelio pusėn. Puikiai prisiminė, kaip šauniai sugebėjo paleisti peles. Ji ir pati nesuprato, kodėl visiškai nesugeba normaliai išsitraukti pelės iš narvelio nepaleisdama visų kitų. Gal tai mano talentas? paklausė savęs Fiadh. Liūdnai pagalvojo, kad jau geriau jokio talento negu toks. Tiesą sakant, grifiukė visada ir manė, kad ji jokio talento neturi.
Talentas ar ne, tačiau Fiadh sugebėjo padaryti tą patį ir dar kartą. Vos atidarė narvelį pelės nėrė lauk. Viduje liko tik pirmoji, su kuria ji bandė atlikti kerus. Matyt, vargšė dar nespėjo atsigauti, nes į viską reagavo vangiai. Fiadh nežiūrėdama į Oliviją išsitraukė pelę ir padėjo ant stalo. Tiesą sakant, visiškai nesinorėjo kerų bandyti būtent su šia - juk gyvūnėlis ir taip jau nukankintas... Trylikametė kelias akimirkas žvelgė į pelę, kol galiausiai įsidrąsino pakelti akis į raudonplaukę.
- Gal tiek to, - labai tyliai sumurmėjo Fiadh ir dar tyliau pridūrė: - Atsiprašau.
Ir pati gerai nesuprato, dėl ko atsiprašo, tačiau jautė poreikį tai padaryti. Tada nutarusi, kad galbūt Olivia nebenori jos daugiau matyti, kiek garsiau ištarė:
- Labai ačiū už pamoką. Lieku skolinga...
Nežinodama, ar dar ką nors reikia pasakyti, grifiukė lėtai patraukė pilies link. Vos tik nebegalėjo matyti Olivijos, pajuto, kad akis ir vėl graužia ašaros. Fiadh paspartino žingsnį ir netrukus pavėsinė liko toli už nugaros.

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #73 Prieš 4 metus »
Smaragdų žalumo akys sekė lygų it stiklas ežero paviršių. Neturėjo tos likimo dovanos, nemokėjo iš išorės atrodyti rami ir šalta, kaip visą gyvenimą norėjo. Tačiau pastangos duoda vaisių - bent jau galėjo maskuotis, pasirinkti, kokius jausmus rodys. Mokėsi ir kartojo, kol verksmą visam laikui pakeitė juokas. Abejojo, ar ašaros pasirodytų net labai norint. Per ilgai pratinosi.
Olivija beveik nepastebėjo vidinio Fiadh blaškymosi, abejonės, nepasitikėjimo. Juk galėjo padėti. Galėjo paskatinti, galėjo priversti bandyti dar ir dar kartą, kol panelė įveiks bent vieną iš daugybės savo baimių. Galėjo. Bet ne, tą akimirką buvo per daug susidomėjusi savimi - tarsi tai dar galėtų padėti! Ne, atitaisymams jau gerokai per vėlu. Gyvendamas sulimpi su kauke. O tada pradedi pažindintis su savim iš naujo, kol nepakyrėja taip, kad prireiktų naujos.
Pagaliau filosofijas nutraukė pati grifė - Livi tik spėjo pajusti po kojom į laisvę džiaugsmingai sprunkančias peles. Laimingai... Kai paabejojusi Fiadh vėl padėjo vargšę pelytę nelaisvėn, mergina net apsidžiaugė. Jeigu ne nelemti svarstymai, nieku gyvu nebūtų visko taip palikusi - trylikametė nebūtų išėjusi iš pavėsinės, kol jos pasitikėjimas savimi nepakiltų bent per gramą. Tačiau yra kaip yra, ir dabar Livi stebėjo pilies link tolstančią figūrą. Tokiomis akimirkomis imdavo geriau suprasti Džei. Žmonės skandina ne tai, ką padarė, o tai, ką galėjo padaryti. Ko nepadarė. Papurtė galvą. Atsiriboti. Keliais lazdelės mostais beveik mechaniškai sugydė graužiką ir nežiūrėdama paleido ant samanų. Velniop.
Tik ežerui likus toli už nugaros, kai kojų raumenys ėmė dilgsėti pranešdami apie krūvio perteklių, Olivija sustojo ir įkvėpė - tarsi pirmąkart šįryt. Šeštadienis. Tai ką, pradedam naują dieną?

*

Angelina Presley

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #74 Prieš 4 metus »
  Buvo gan šiltokas rudens vakaras, kas pastaruoju metu tikrai nebuvo įprasta, kadangi vien ir tesiautėdavo šalti vėjai, o saulutė būdavo pasislėpusi už debesų, kas buvo visai priešinga šiandienai...
  Lėtais, bet tvirtais žingsneliais Julian'as žingsniavo jau pamėgtos savo vietos link. Pavėsinėje prie ežero buvo tikrai labai gražu, o beveik ir visad ramu. Visgi sugryžęs į Hogwartcą po metų kitoje mokykloje klastuoliūkštis buvo tikrai gan pasikeites ir vidumi ir išore, bet vistiek buvo panašus į savo dvynį brolį. Visgi Gilbertuk'ai buvo dvyniai, o dvyniai beveik visada buvo ir yra panašus. Nors ištikrųjų, kažkur viduje dar vis yra tas draugiškasis su visais mielasis ir linksmasis Julian'as, o ne pasipūtelis ir į blogąją pusę pasikeitęs berniūkštis...
  Tiesa. Kai parodysiu savo naująją man patinkančią savo pusę ir savo pasikeitimus bei sutvirtėjimą manau, kad tikrai nebebūsiu nematomas. Dar antrame kurse buvau tapęs matomu dėl savo mėlynų plaukų, kuriais atsikračiau vos perėjęs į kitą mokyklą. Šį kartą viskas bus kitaip. Šį kartą tikiuosi, kad mane atpažins iš mano charakterio... Bėje. Man dar reikia susitikti ir su Aleksu. Gi nesimatėme apie metus... Susimąstė berniūkštis.
  Bemąstydamas jau ir nebetoks jaunas klastuolis net nepastebėjo kaip priėjo vietą, kurioje šis dažnai lankydavosi : pavėsinę prie ežero. Priėjęs jos priekį prisirinko saują mažų akmenėlių ir pradėjo juos svaidyti tolyn į ežerą bandydamas pataikyti vis toliau ir toliau. Tiesa. Visą laiką Julian'o veide švietė kiek pasipūteliška bei pasitikinti savimi šypsenėlė...