0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1060
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #90 Prieš 2 metus »
Dafydd nežiūrėjo į blondinukę, tačiau girdėjo, kaip ji netrukus atsisėdo. Ką, nusibodo? kandžiai paklausė klastuolis, tačiau, žinoma, tik mintyse. Ji kažką darė, tačiau dabar svarbiausia buvo į ją neatsisukti. Juk jeigu ką nors ignoruoji, tai ne tik nekalbi, bet apsimeti, kad iš viso nėra, ar ne? Tad velsietis iš paskutiniųjų stengėsi nė nežvilgtelėti.
Neilgai trukus mergiūkštė griebėsi taktikos, kurią įveikti turėtų būti itin sunku. Ji paprasčiausiai sugalvojo nušvilpti iš vaikino batą. Ir netgi pasinaudojo magiją. Tai privertė Dafydd pagalvoti, kad gal ji yra verta šiek tiek pagarbos. Juk matosi, kad yra visiška mažvaikė, o taip puikiai panaudojo kerus.
Velsietis beveik nusikeikė. Vis dėlto bato prarasti nesinorėjo. Tačiau jam nespėjus to padaryti mergiotė dėl kažkokių priežasčių tą batą parnešė! Žinoma, Dafydd nieko nesakė, tik pakėlė antakius. Žinojo, kad jeigu blondinukė į jį pažiūrės, reakciją pastebės. Tačiau dabar svarbiausia buvo neištarti nė žodžio.
Ką gi, dabar Dafydd turėjo du ignoravimo objektus: tą nelemtą mergiūkštę ir savo batą.
Until further notice šitas personažas neegzistuoja.

Blogas apie mano keliones.

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 165
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #91 Prieš 2 metus »
Pakeltus Dafydd'o antakius Delfė tikrai pastebėjo. Ji su pašaipa šyptelėjo. Grįžusi atgal prie "savo pusės" antrakursė prigulė ant suoliuko. Buvo labai nuobodu. Kodėl tu ant manęs nešauki? Neįžeidinėji? Būtų daug linksmiau.
Pasiėmusi savo lazdelę, ji ėmė mąstyti kokius burtažodžius ji norėtų išbandyti. Pačioje pradžioje buvo Avada Kedavra, po to gynėjo kerai, o galiausiai protego.
Deja, ji sėdėjo pavėsinėje šalia Hogvartso, kuriame panaudoti žudimo kerus pavojinga, jei nenori arešto ar iš vis - kalėjimo. Antrakursė Azkabane? Nedera.
Vadinasi teko tenkintis paprastais accio...
- Accio Dafydd'o batą, - vėl sušnabždėjo Delfė.
Batas gražiai nuskrido prie Delfės. Ji pradėjo su juo "žaisti". Kilnoti lazdele, galiausiai pabandė nudažyti kita spalva. Batas įgavo žolės spalvą, vėliau Digori jį vėl atkerėjo. Batas tapo toks koks ankščiau. Galiausiai, Delfė batą vėl gražiai nuskraidino prie velsiečio.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1060
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #92 Prieš 2 metus »
Dafydd taip ir nesuprato, ar blondinukė pastebėjo pakeltus antakius, ar ne. Net jeigu ir pastebėjo, teikėsi patylėti. O tai jau buvo pažanga. Klastuolis ramiai gulėjo, nepaisydamas nei mergiotės, nei prakeikto bato. Kojai darėsi kiek vėsu, tačiau raudonplaukis neketino to parodyti. Teliko tikėtis, kad ji visai nenušals.
Nespėjus daugiau apie nieką pagalvoti batas vėl nuskrido. Dafydd girdėjo, kaip mergiotė ištarė burtažodį, bet, tiesą sakant, nesitikėjo, kad jai ir vėl pasiseks. Pasisekė. Ką gi. Vaikinas vos kryptelėjo galvą, tikėdamasis, kad ji to nepastebės. Akis teko perkreipti tiek, kad, atrodė, tuoj pradės žvairuoti. Klastuolis matė, kaip blondinukė žaidžia su jo batu, tačiau ir toliau nieko nesakė. Toks variantas velsiečiui visai tiko: bent jau nereikėjo ignoruoti bato.
Netrukus keistuolė dėl kažkokių priežasčių batą grąžino. Dafydd kiek sutriko. Toks žaidimas jam atrodė itin keistas. Vis dėlto tos nelemtos avalynės ir toliau nebuvo galima paisyti. Vaikinas atsisėdo ant suoliuko ir jau ketino išeiti. Tiek to pasiims tą batą kitą kartą.
Until further notice šitas personažas neegzistuoja.

Blogas apie mano keliones.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #93 Prieš 2 metus »
Mokslo metai ėjo į pabaigą, saulė negailestingai kepino ir oras kvepėjo vasara. Tai buvo vienintelis kartas, kai dėl Klimato atšilimo galėjai džiūgauti dėl greitai įšilusio vandens. Kajus buvo vienas iš jų. Ar ne už kalnų be pasirodanti vasara, ar nežinia užpuolusi nostalgija Hogvartsui, buvęs Švilpis išsiuntinėjo laiškus jau buvusiams ar dar besimokinantiems švilpiams, kviesdamas šiuos pasirodyti prie pavėsinės prie ežero ir ten pašėlti kartu. Giliai viduje Kajus tikėjosi, jog švilpių pasibuvimas dar nepakenks mokinių pažymių, nes buvo visiškai užmiršęs kada prasideda egzaminai, o kada - vasaros atostogos. Kvidičininkas neturėjo atostogų, kokias turi hogiečiai, tad užtaikęs laisvą šeštadienio dieną, išdūmė į Hogvartsą.
Ilgesys Švilpynei užplūdo jo širdį, Kajus pasigailėjo, jog Hogvartso administracija neveda skraidymo pamokų, kaip kadaise. Būtų tapęs profesoriumi.
Pavėsinę rado greitai, nors šioje dabar lankysis tik pirmą kartą. Ant suolelio numetė savo kvidičininko krepšį, įsitaisė šalia jo, užkėlė kojas ant stalo (nežinot kaip gerai kojų kraujotakai). Ir pradėjo laukti. Bet laukimas pasibaigė greitai, nes nudūmė prie ežero, patikrino vandens šiltumą, įsišiepė be proto plačiai, nes vanduo tiko maudynėms. Vėl sugrįžo prie pavėsinės ir įsitaisė ta pačia poza. Vylėsi, jog išvys senus veidus, kaip Keito, Elzės, ar net Nikitos. Pamintijo, ar Wrena irgi prie jo prisijungs.
There’s a million things I haven’t done but/ Just you wait, just you wait…- Hamilton, "Hamilton".

*

Anmeya

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #94 Prieš 2 metus »
  Paprasta išeiginė diena Hogvartse. Šeštadienis būtų prasidėjęs nuobodžiai, jeigu ne vienas dalykas. Ilgai nemiegojusi naktį, Roana pabudo nuo pelėdos sparnų plakimo. Paėmusi laišką šį nepagalvojusi atidarė ir padėjo ant staliuko. Tik apsirengusi chalatą suprato, kad gavo laišką. Skubiai vėl šį paėmusi pasižiūrėjo kas galėjo jai atsiųsti jį. Kajus. Nejučia nusišypsojo. Netikėta, kad kažkas dar ją prisimena. Perskaitė laišką. Pakvietimas ateiti į pavėsinę prie ežero. Pasisekė, Roana buvo Hogvartse. Susiruošusi nuskubėjo pavėsinės link. Manė, kad ilgai miegodama bus praleidusi kažką, tačiau buvo pirmoji atėjusi, išskyrus patį kvidičininką.
  - Labas, Kajau. Seniai matėmės. - Šypsodamasi atsisėdo šalia.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #95 Prieš 2 metus »
Išvysti Roaną, jis nesitikėjo. Baltaplaukė kerėjimo profesorė atrodė pasikeitusi, Kajus jau nebeprisiminė kada šią paskutinį kartą matė. Turbūt labai senai.
-O, labas,- pasisveikino su buvusia Švilpynės prefekte, skubiai nukėlė kojas ant žemės, kvidičo krepšį numetė ant grindų, kad profesorė turėtų daugiau vietos atsisėsti.
Kajus pastebėjo, jog mažiau džiaugėsi išvysdamas Roaną, nei Adelę. Abidvi profesorės, abidvi draugės, bet su viena daugiau bendravęs, nei su kita. Todėl jautėsi šioks toks nesusipatoginimas Kajui, nes nenutuokė apie ką kalbėt, ko užklaust - apie pastaruosius Ro metus nieko nežinojo, jiedu nepalaikė ryšio.
-Bus liūdna, jei daugiau niekas neatseis,- vyptelėjo kvidičininkas,- Kaip profesoriavimas? Nepasigailėjai, tapusi profesore? - bandė išsisukti iš nepatogios situacijos su kasikiniais klausimais. Kad Kajus žinotų, jog draugė irgi tapo animage...
There’s a million things I haven’t done but/ Just you wait, just you wait…- Hamilton, "Hamilton".

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #96 Prieš 2 metus »
 Universitete dabar buvo tragedija ir visi studentai nebežinojo ką daryti, nes be to, kad vasara - augalų augimo metas ir be teorijos, jie turėjo rūpintis tvankiais šiltnamiais ir milžiniška universiteto teritorija, kurioje augo daugybė augalų, daugumą žalių augalų užpuolė mėlynosios muselės ir teko jas naikinti. Kiekvieną vakarą griūdavo į lovą ir vos rasdavo jėgų nueiti į dušą ir persirengti pižama su nedidelėm raudonom gėlytėm, o ryte vėl būdavo tas pat. Gerai, kad bent teorijos beveik nebūdavo, tačiau laukė praktikos egzaminas, dėl kurio pergyveno ne ką mažiau.
 Nors augalams savaitės diena nesvarbi ir juos prižiūrėti turėjo ir šeštadienį, tačiau kažkaip išsisuko parašiusi raštelį ir susitarusi su pora merginų, kad jei grįžus jos prižiūrimi augalai nebus nudžiūvę ar nukramtyti, kada nors pažiūrės jų. Ruošdamasi nelabai žinojo kodėl keliaus čia ir ar pasiilgo visų švilpių, ar tiesiog nori pamatyti Kajų. Būtų nusivylusi, jei nebūtų atvykęs, bet žinant jį, klausimas kas turėtų nutikti, jog neatskristų.
 Šį kartą ir ji pati turėjo šluotą ir nors skraidė ne taip gerai, kaip kvidičininkai, tačiau nemažą dalį kelio įveikė ir ja. Šiek tiek reikėjo pasistengti, jog aplenktų žiobarų miestus ir nenuklystų, bet atskrido sveika ir gyva. Ar Kajus jau čia? Keista būti netoli Hogvartso, kai čia nedirbi ir nesimokai.
 Įėjo į pavėsinę su šluota rankoje, nes nenorėjo jos numesti bet kur ir kiek palengvėjo, kai pamatė Kajų. Kaži, kiek laiko praėjo nuo paskutinio jų susitikimo?
 - Sveikučiai,- pasisveikino ir kiek nuliūdo nepamačiusi Gajos. Su ja buvo bendravusi daugiau, nei su Roana.-  Daugiau niekas neatėjo?- paklausė, lyg nebūtų iš viršaus mačiusi, jog žmonių už pavėsinės nėra. Čia, lyg primindami universitetą, kairėje kabėjo vijokliai, kurie gerai augo ir be trąšų.
 Ką reikėtų padaryti? Roanos tikrai seniai nematė. Apsikabinti? Ar jai tai anksčiau patikdavo? Bijojo suklysti, o jie sėdėjo, tad atrėmė šluotą į sieną, nors ir žinojo, kad jai geriau būtų gulėti ant žemės ir atsisėdo šalia Kajaus. Tikiuosi, kad niekas nepastebės pradedančių atauginėti plaukų šaknų.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VI kursas
  • *
  • 817
  • Taškai:
  • 291 teleskopas (22-11-29)
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #97 Prieš 2 metus »
Bendrajame kambaryje Elliw nugirdo kažką apie tai, kad reikia būtinai ateiti į pavėsinę prie ežero. Mergaitė bijojo ten lankytis, nes ežeras reiškė vandenį. O pastarasis reiškė pernelyg didelę galimybę nuskęsti. Vis dėlto šurmulys buvo toks didelis (ar bent jau taip pasirodė pirmo kurso mokinei), kad ji nutarė geriau nueiti. Bendrajame kambaryje rudaplaukė Liucijos niekur nematė, tad nutarė bandyti eiti viena. Vis dėlto jeigu jau taip reikia nueiti, ji buvo įsitikinusi: šviesiaplaukė draugė būtinai ten pasirodys. Tokia gera mergaitė kaip Liucija šito svarbaus dalyko nepraleis.
Deja, velsietė tikrai nežinojo, kur ta reikalinga pavėsinė yra. Keletą kartų pasiklydusi ji atsirado visiškai prie ežero. Vadinasi, bent jau atėjo maždaug į tą pusę. Na, bent jau neatsidūrė viduryje miško. Galiausiai, ilgą laiką praklaidžiojusi, tolumoje pamatė kažką panašaus į kelionės tikslą. Be to, jeigu ji gerai įžiūrėjo, ten buvo žmonių. Elliw labai tikėjosi, kad Liucija jau yra ten, nes ką ji gali veikti be vienintelės savo gelbėtojos?
Lėtai artindamasi prie pavėsinės mergaitė netruko suvokti, kad šiaurietės draugės joje nėra. Viduje sukilo nerimas: ką daryti dabar? Tuo labiau, kad nė vienas ten esantis žmogus neatrodė matytas. Galiausiai švilpė nutarė tiesiog praeiti pro šalį. Paprasčiausiai apsimes, kad ji tiesiog netyčia čia eina. Planas atrodė geras.
Deja, neilgai trukus ji už kažko užkliuvo. Kelias akimirkas atrodė, kad viskas bus gerai, tačiau galiausiai pėdos susipainiojo visiškai, ir mergaitė nudribo tiesiai vyresniems žmonėms po kojomis.
Elliw yra Magijos ministrė. Visais su MM susijusiais klausimais kreiptis asmenine žinute. Elliw yra 18 m.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Anmeya

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #98 Prieš 2 metus »
Roana slapčia žvalgėsi ar neateina dar kažkas. Nejauku buvo būti tik dviese pavėsinėje. Na, visų pirma tai atrodė kaip pasimatymas, o antrą… Na, deja, Roana nebuvo tokia artima nei su Kajumi nei su Wrena. Su šiais švilpiais didžiąją dalį laiko daugiau bendravo Gaja. Nebuvo keista, kad jaunesnei seseriai buvo lengviau socializuotis bendruomenėje. Juk ne ji sėdėjo namuose lyg kokia nusikaltėlė ir kaimynai nelaikė jos psichiškai nesveika. Mirabetė kiek nusiminė prisiminusi tuos laikus, kai dar negyveno pas Amnetas. Geriau jie būtų likę užmarštyje. Deja, laiko atgal neatsuksi ir nieko nepakeisi. Kelioms akimirkoms susimąstė ar Kajus bus siuntęs laišką Gajai. Greičiausiai taip, bet abejotina ar Kasandra atvyks. Nors bendravo su ja retai, žinojo - jaunėlė gana užimtas žmogus. Svarstė ar sakyti Kajui naujienas. Nusprendė, kad pasakys jei čia pasirodys paskutinioji „gaujos“ narė Wrena.
- Tiesą sakai, - sutiko, - neblogai, tačiau abejoju ar norėčiau dar metus likti čia. Su kai kuriais vaikais sunku susitvarkyti, - numykė.
Po nejaukios tylos, šią sudrumstė balsas. Wrena. Roana neslėpė nuostabos, čia ją matydama. Vis tik, jos pasirodymo reikėjo tikėtis. - Sveika, Wrena, - šyptelėjo jai, - ne, deja, esam tik tryse. Beje, jei jau judu esat čia, noriu jums pranešti dvi naujienas, - padarė pauzę galvodama kaip tai pasakyti, - mudvi su Gaja tapome animagėmis, - spėjo ištarti ir tada išgirdo kritimo garsą. Pažvelgusi, pamatė beveik po kojomis vaikščiojančią Hogvartso bėdą - Elliw.
 

*

Kotonaka

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #99 Prieš 2 metus »
Sugebėti pamesti uniformą? Kodėl gi ne? Ypač kai ana nukeliavo su visais skalbtis ir nebegrįžo. Vietoj jo Amira rado klastūnyno uniformą (gerai bent, kad ne Varno nago - iš Amiros varnė kaip iš dramblio balerina). Tačiau tuo nebuvo nepatenkinta. Klastūnynas jai siejosi su Mayra, kaip ir juodai padažytas gabalėlis kirpčiukų. Be to, koks skirtumas kokią uniformą ji dėvi, jei dažniausiai būna be uniformos?
Apsirengusi paprastus rūbus (kadangi šių neturėjo daug, pasirinkimas irgi nebuvo didelis) - juodus marškinėlius be užrašų, juodus neplėšytus džinsus ir kerzus išėjo į bendrąjį kambarį. Karšta beveik vasaros saulė visai negąsdino aštuoniolikmetės. Radusi pakvietimą ateiti į pavėsinę prie ežero, čionai ir nuskubėjo.
Atėjusi pastebėjo čia esant du nepažįstamus, profesoriūkštę Amnetą ir... Nevykėlę, kurios vardo neatsiminė.
- Laba diena. - Šaltokai tarė, sėsdama ant žolės ir atsiremdama į pavėsinės sieną.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #100 Prieš 2 metus »
Tokių atsakymų iš Ro galėjo ir tikėtis - vaikų buvo įvairių, o ir atsakymas (jei atmintis nemeluoja) buvo panašus kaip ir į Adelės. Nespėjęs dar kažko "iš oro" užklausti, kai prie pavėsinės pasirodė Wrena. Šypsena iš karto praplatėjo, kai pastebėjo šluotą jos rankose. Atmintyje iškilo tie kartai, skraidant šluota kartu su Kanopėle. Jai toje srityje dar daug reikėjo tobulėti, bet didžiavosi ta mintimi, jog pavyko šią mergiūkštę užsodinti ant šluotos.
-Labas, - nė kiek nesumažėjančia šypsena pasisveikino,- Kaip oras? Nebuvo jokių kamščių viršum Londono? Nes kai skridau,- galvos kryptelėjimu parodė, kad šluota kerais sutalpinta į kvidičo krepšį,- papuoliau į vieną. Teko laukti kol vienas lėktuvas praskris ir nuo žiobarų slėptis - niekas nenorėjo daryti apylankos.
Gal noras palaikyti kokį nors pokalbį ir netylėti, gal noras užmegzti vėl naują ryšį tarp trijulės vertė Kajų kalbėti, o gal viskas buvo daug paprasčiau - užvesdavo kalbą apie skraidymą tada, kada pasijausdavo nejaukiai, kaip ir dabar - sėdėdamas tarp abiejų merginų: su viena praleido daugiau nei pusę savo gyvenimo, su kita - tik Hogvartso laikus. Jei tik galėtų skaityti Wrenos mintis - šimtu procentu pritartų jai, jog irgi taip pačiai jaučiasi dėl Roanos. Kita vertus, drąsiai prie Wrenos irgi nesijautė. Ypač, prisiminus jo mintis Ailopso pelėdų centre, kai ten kartu apsilankė su Melijandra. Todėl ir neišdrįso apkabinti Wrenos per juosmenį - pats neapsisprendė ką iš tiesų jautė Wrenai (bus vargas, jei atsiras tokių, kurie numanė, jog jis su Wrena yra pora). Žinojo tik viena - jam Wrena rūpėjo.
Kajus antakiai šovė į viršų.
-Och...-Reiškias, joms nereikėjo tyčia kartoti paskutinio kurso Hogvartse,- Nuostabu...-Idėja, jog ketvertas taps animagais išsipildė, bet kažin kodėl Kajus nesijautė laimingas. Pats negalėjo to paaiškinti.- Kokie gyvūnai? - iš karto paklausė labiausiai jam rūpimos dalies,- Kartodami septintą kursą aš su Wrena irgi tapom,-  nežinojo ar Ro buvo apie tai girdėjusi,- Aš vokiečių aviganis, o Wrena - stirna,- neleidęs pačiai Wrenai pasisakyti, išpyškino viską Letena. Būtų ir daugiau ką išpasakojęs, jei ne duslus bumbtelėjimas prie kojų. Kajus netruko suvokti kas nutiko - rudaplaukė mergaitė, turbūt dar tik pirmakursė, parpuolė. Sakyti, jog mergaičiukė išsitėškė ant žemės, buvo per daug žiauru.
-Ei, - mikliai pakilo ir pasilenkė prie rudaplaukės, šią pakėlė ir pastatė ant kojų,- neužsigavai?- pasiteiravo kvidičininkas, jausdamasis kaip savo komandos kapitonė, kuri lygiai taip pačiai pastatinėdavo ant kojų ant žemės jį, kaip muštukas trenkdavosi į saulės rezginį,- Švilpė?- pasiklausė, nes šią matė tik pirmą kartą.- Aš Kajus, čia Wrena, na, Roaną gal jau pažįsti,- supažindino rudaplaukę su savo buvusiais bendrakursiais, atsitiesdamas ir truputėlį atsitraukdamas nuo mergaitės.
Netrukus ir prisistatė ir kita, daug vyresnė. Ir piktesnė - tą sprendė iš šaltoko merginos balso.
-Sveika,- kažkiek sutriko Kajus, nesitikėdamas tokio atsako iš blyškiaveidės. Gal išlipo iš lovos su ne ta koja? Kajus netikėjo, kad iš viso švilpiai gali būti visados paniurę. Atmintyje iškilo blausus susidūrimas su Kapidonu, bet tą prisiminimą nuvijo šalin. Vylėsi, jog po tiek metų Monro turėtų būti pasikeitęs į gerą.
Šią akimirką būtų apsidžiaugęs, jei vilkėtų Švilpynės uniformą su prisiūta pavarde, o ir kiti atvykę - taip pat. Antrą kartą pažindintis Kajui buvo šiek tiek nejauku po tokių šaltų juodai apsirengusios merginos žodžių. Bet vis vien tarstelėjo savo vardą vyresnio kurso švilpei (kas kitas būtų galėjęs gauti jo pakvietimą), atsirėmusiai į pavėsinės sieną.
Mintyse pradėjo peržiūrinėti sąrašą ką galėtų nuveikti su tokia kompanija. Labiausiai piršosi mintis pasiskirstyti grupėmis ir smagiai pasivaržyti - galbūt net pasidaryti mini Burtų Trikovės varžybas - viena žodžiu, Kajui knietėjo lįsti į vandenį, nes senai maudėsi.
There’s a million things I haven’t done but/ Just you wait, just you wait…- Hamilton, "Hamilton".

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #101 Prieš 2 metus »
 Matyti plačią Kajaus šypseną buvo tikra palaima. Kažin, kas taip džiugino jo širdį - ji pati, Wrena, ar šluota?
 - Skridau aplinkeliais, nes žiobarai dabar labai pastabūs ir dažnai pažiūri aukštyn. Teko išskristi kiek anksčiau.
 Ir ji kiekvieną kartą bijodavo. Bijodavo pamatyti Kajų kitokį, nei paliko. Nežinomybė slėgė it sunkus akmuo. Ravėdama gėlynėlius apie tai tikrai turėjo laiko pagalvoti. Juk jos, kvidičininkės, visai kitokios nei ji, dienų dienas sėdinti tarp augalėlių. Mokančios skraidyti, drąsios, stiprios, panašesnės į Kajų, jam labiau tinkamos. Vėliau pradėjo abejoti ir savimi pačia. Ar Kajus taip pradėjo patikti, nes buvo pirmas ramstis, į kurį galėjo atsiremti mokykloje? Dėl jos jis padarė tiek daug, kad pati turbūt nebesugebėtų to atkartoti. Wintersas buvo jos didvyris, istorijos herojus, toks, kurį pagrindinė veikėja įsimyli ir vėliau jie gyvena ilgai ir laimingai. Igoris pradėjo Wreną globoti, ji laimėjo Burtų Trikovės Turnyrą, abudu tapo animagais, baigė Hogvartsą, kažkaip išgyveno Igio dingimą ir Ministerijos mūšį. Turėtų ateiti laiminga pabaiga, bet vietoj jos gavo abejonių gėrybių ragą.
 Tačiau matant plačią Kajaus šypseną, norėjosi ir pačiai išsišiepti iki ausų ir tiesiog džiaugtis. Norėjos ir švilpio rankos, apsivijusios juosmenį. Bet ar tikrai? Ar tai nėra bandymas kabintis į įprastą gyvenimą, pasijusti reikalinga ir mylima tuomet, kai universitete nėra nieko iš senojo pasaulio?
 - Sveikinu,- nusišypsojo Roanai, tačiau tai jų nesuvienijo. Amneta atrodė kiek svetima, o džiaugsmas, kuris būtų užliejęs, jei tai būtų įvykę tuo pačiu metu, neaplankė. Kiek piktoku žvilgsniu pažiūrėjo į Kajų, šitaip greit viską išduodantį, tačiau ne tik, kad negalėjo ant jo ilgai pykti, bet atėjusi švilpiukė neišsilaikė ant kojų ir išblaškė.- Ojėtus, labas,- nusišypsojo jai.- Kaip Švilpynė? Patinka?
 Ji tikrai buvo viena iš naujų mokinių, o Wrena pasijuto kiek sena, tačiau atsakinga už šios švilpiukės gerovę.  Juolab, kai kita švilpė, ryškiai vyresnė ir greičiausiai atvykus iš kitur, buvo visai nešvilpiška ir atrodė nepatenkinta puse pasaulio. Na, Kupidonas irgi nebuvo optimizmo įsikūnijimas... Susitikimas su tuo švilpiaklastuoliu įsiminė labai gerai. Juolab, kad jis atrodė pasikėlęs ir net nesiteikė į ją pažiūrėti, kuomet buvo radusi keletą keistų ir ne visai gerų dalykų.
 - Labas, kas būsi?- vien iš mandagumo paklausė, stengdamasi būti draugiška.
 Žvilgtelėjo į vienintelį vargšelį vaikiną, įkalintą tarp mergaičių ir merginų (deja, tai buvo Hogvartso problema). Ką jis sugalvojo? Juk visuomet ką nors būdavo sugalvojęs, o dabar dar ir pakvietė.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Anmeya

Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #102 Prieš 2 metus »
  Tas jausmas. Net sunku būtų pavadinti nejaukumu. Greičiau svetimybe ar kažkas panašaus. Roana jautėsi šioje grupelėje svetima. Svetima ji buvo ir Hogvartsui bei Skuteliui. Čia buvo ne jos vieta. Jos vieta buvo kitur. Ir ji jau žinojo kur. Buvo apsisprendusi. Pasibaigus mokslo metams susikraus lagaminus ir išvyks į Velsą. Holihedo šventosios harpijos jau sutiko priimti ją į gynėjos poziciją. Neslėpsim, jautėsi kalta, kad palieka namus. Tačiau žinojo - ten jausis vieniša. Claudie ir Džesė darbe. Tėvai mirę. Gaja ir Nojus gyvena kituose miestuose. Šeimos santykiai sugriūvę. Vis tik ko ji tikėjosi? Visada buvo svetima šiai šeimai, bet Amnetos pavardės neatsisakys. Yra dėkinga Evelyn už rūpestį ir globą tokį laiką. Vos susilaikė nepradėjusi verkti. Prisiminusi visus patirtus sunkumus. Džono laidotuvių nepamena, tačiau mamos laidotuvėse sudalyvauti progos nepasitaikė. Darbas. Prakeiktas darbas. Ir būtinai jai šiemet reikėjo vilktis mokyti kerėjimo Hogvartse?
  Padėjusi atsistoti tai nelaimėlei, į Amirą net neatkreipė dėmesio. - Šaunu. Aš katė, Gaja voverė. - Tarė trumpai. - Čia panelė Goff, jums Elliw. Pirmakursė švilpė. - Pristatė trumpaplaukę. - Ten panelė Eliadė, Amira. - Pristatė ir šaltokai besielgiančią vampyrę. Roana nemėgo jos, o Amira nemėgo Roanos. Tuo viskas buvo pasakyta.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 861
  • Varliokas
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #103 Prieš 2 metus »
Vieną rugsėjo rytą Deoiridh nusprendė, kad nenori eiti į pamokas. Herbologijos šiandien nebuvo, tad mergaitė nematė prasmės sėdėti suole ir apsimesti, kad mokosi. Jeigu gerai prisiminė, tvarkaraštyje tą dieną nesimatė ir nuodų ir vaistų pamokos, tad net profesorės Moonlight neišeis paerzinti. Taigi grifiukė nutarė, kad bus daug naudingiau pasivaikščioti po kiemą ir pasinaudoti viena iš paskutinių gražių dienų.
Eidama palei ežerą ji galvojo apie šią vasarą. Ji buvo be galo keista. Iš pradžių atrodė, kad viskas paprasčiausiai griūna: vietoj Madrido ji atsidūrė Skutelio ligoninėje, Matthew buvo kažkoks nusiminęs (Deoiridh spėjo, kad dėl to yra kalta Davina, puikiai ją išgydžiusi po nelaimės)... Kita vertus, draugystė su Sabrina tik tvirtėjo, ir dabar grifiukė beveik neabejojo, kad joms pavyks susitikti net ir dabar, kai buvusi varnė nebesimoko Hogvartse. Ypač jeigu ji išties atvyks į Kiauliasodį tik tam, kad pasimatytų su ja. Prie šios minties priprasti vis dar buvo sunku, tad Deoiridh apsisprendė: reikės parašyti laišką ir paklausti, ar Sabrina tikrai atvyks.
O kol kas ji žingsniavo palei krantą, kol galiausiai pamatė kažkokią pavėsinę. Be galo susidomėjo, tuo labiau, kad ji buvo apaugusi taip, kad iš karto pasidarė akivaizdu: žmonės čia dažnai nesilanko. Toks variantas vienumos vis dar nevengiančiai mergaitei puikiai tiko, tad ji patraukė statinio link. Pavėsinė buvo gražiai išpuošta, tad faktas, kad ji atrodo apleista, šiek tiek stebino. Deoiridh išsitraukė lazdelę, tačiau nenusprendė, ką nori padaryti: ar perdaržyti pavėsinę, ar nupjauti žolę aplinkui, o gal geriau iš viso nieko nedaryti?
Niekaip negalėdama apsispręsti rudaplaukė įžengė į pavėsinę. Atsisėdusi ant suoliuko iš karto pašoko: kad ir kaip čia viskas atrodė apleista, suolelis buvo dažytas visai neseniai. Ir, atrodo, tam buvo panaudoti paprasčiausi žiobariški dažai. Deoiridh garsiai nusikeikė.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pavėsinė prie ežero
« Atsakymas #104 Prieš 2 metus »
Praleisdama pamokas Žaneta vis dar jautėsi kiek negerai, kai jau reikia pailsėti ir pabūti ramiai tai reikia, vis tiek naudos iš sedėjimo suole ir nesiklausymo nebus, tai geriau tą laiką praleisti naudingiau. Žingsniuojant palei ežerą atsipalaidavimas atslinko pats. Raminantys vaizdai ir lėtai banguojantis ežero vanduo ramino, grožintis šiuo vaizdu ir stresas dėl mokyklos pasimiršo. Nebuvo taip, kad mergina nemėgo mokyklos ar profesorių, kaip tik atvirkščiai - mokytis burtų ir kerėjimo mokykloje buvo kažkas nepaprasto, tačiau ir stebuklams esant galima pavargti nuo mokslų ar minčių. Todėl Hogvartso apylinkės jau ne pirmą kartą tapo Žanetos poilsio vieta.
Eidama net nepastebėjo kaip priėjo lyg ir nematytą ežero pusę, bent jau keistas pastatas tolėliau buvo nematytas. Štai kas jai labiausiai patiko. Kad ir kaip išvaikščiotum, ištyrinėtum mokyklą ar jos apylinkes visada atsiras kažkas naujo, dar nematyto. Pats pastatas nebuvo kažkieno namai arba bent jau taip neatrodė. Labiau priminė pavėsinę ar neužbaigtą trobelę ir taip pat buvo labai sena ir apleista, kas paliudijo, kad niekas nei gyvena čia, nei šiaip lankosi.
Pasimokiusi iš ne pačios geriausios savos patirties mergina išsitraukė lazdelę ir tik tada drįso žengti arčiau. Nepasakytu, kad buvo pati geriausia kerėtoja, tačiau saugumo jausmas vis tiek atsirado. Tuo labiau jei kažkas ir pamatys ją laikančia lazdelę rankoje nežinos, kad ji ten labiau dėl vaizdo o ne gynybos. Svarstant ar pavėsinę aplenkit iš tolo ar vis dėl to apžiūrėti vidų, nugalėjo smalsumas ir pati nepastebėjus jau buvo prie pat įėjimo. Ko mažiausiai tikėjosi tai išgirsti nepažįstama balsą keikiantis. Kaip sakoma ko mažiausiai tikiesi tas ir būną, o burtų pasaulyje tikriausiai šis posakis tik dar labiau tinka. Kad ir kaip netikėta tai buvo mergina vis tiek nežinojo ką daryti, nepagelbėjo ir visai išgaravę paskutiniai drąsos likučiai.
- Aš turiu lazdelę ir moku ja naudotis! - Kad ir kaip norėjo nuskambėti drąsi ir pasitikinti savimi ir pati pastebėjo, kad jai nepavyko. Sukaupusi paskutinius orumo likučius pabandė išsitiesti ir kilstelėti smakrą aukštyn, kad bent truputį atrodytu, jog žino ką daro.
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts