[Aurora Senkler]

Aurorą stebino, kad tėtis atlaidžiai žiūrėjo į jos išėjimą iš pamokos. Bet, aišku, ji džiaugėsi dėl to, jog jai neskyrė arešto ir neatėmė taškų.
- O ką čia kalbėti? - susiraukė raudonplaukė. - Deklanas ištisai daro nesąmones. Kuo labiau jis auga, tuo labiau kvailėja. Galėjo gimti sesė. Gal būtų buvus normalesnė. Į seną mokyklą grįžti nenoriu. Pripratau čia. Be to, daug maloniau kalbėti gimta kalba. Ir maistas čia geresnis. Tik kad tavęs ir Deklano galėtų čia nebūti, - paskutinį sakinį ištarė tik savo mintyse.
Netrukus Aurora sutriko.
- Ką? Kodėl neiti vienai? Tai yra, aš ir neinu. Juk einu ten tik su draugais per išvykas į Kiauliasodį.
Aišku, tai buvo melas. Jie eidavo ten pakankamai dažnai per tunelius. Tačiau viena ji išties nekeliaudavo į Kiauliasodį, ką ten vienai veikti? Nebent kur nors patraukdavo be draugų tais kartais, kuomet iš tiesų būdavo oficiali išvyka ir miestelis knibždėdavo mokinių.

[Aaronas Senkleris]

Abu kalba tą patį. Įdomu kada pradėjo nesutarti? Norėjosi pasakyti, kad gal kaip vyresnė galėtų pasistengti rasti kontaktą su broliu. Bet jau tikrai nekažką būtų taip sakyti po to, kai Deklanas nukirpo jai plaukus.
- Gal bent kaip būsit suaugę pradėsit stengtis sutarti. O dėl mokyklos gerai,kad čia pripratai.
Kaip viską reikės išsiaiškinti su Deklanu. Įdomu jeigu jį apšauktų tai ar jis kalbėtų jei išsigąstų? Bet gi tai pats kvailiausias būdas visatoje.
- Ar gali man pasakyti teisybę prašau. - Pabandė maloniai paklausti. - Ar neinat vieni su draugais į miestelį ne išvykų metu? Gerai jau jeigu nenori, tai nesakyk, bet tada neik ten. Ypač vakare, kai mažai žmonių. - Taigi, kad gali nukentėti pats labai gerai žinojo. Bet kaip galėtų padaryti, kad nenukentėtų vaikai ar net Beatrice? Jei jau įvėlė juos į šį reikalą, reikėjo kažkaip išlaikyti sveikus.
Tada atėjus dar vienam užmanymui pasakė.
- Jei padarysiu tau pakabuką ar netikrą galeoną ar dar ką pažadėk, kad nešiosi. Ir jei nutiks kas negero pašauksi mane. Turėsiu tokį patį ir žinosiu jei pašauksi. - Klausimas ar pavyks tokį daiktą įpiršti Aurorai. Gal. Ji gal ir paims. Bet Deklanas... O čia jau kitas atvejis. O tas tai tikrai kur nors laksto su Eliotu. O šiaip tai jam išvis reikėtų uždrausti eiti į miestelį po tokių darbų. Gal tada supras, kad negalima karpyti seseriai plaukų ar daryti dar ko panašaus.
Pasikalbėjus jie išėjo.

[Oliveris Llewellyn]

Keista mokykloje būti tada, kai čia beveik nėra mokinių. Be to, Oliveris labai pasiilgo šeimos ir namų. Bet turėjo priežastį likti. Neįsivaizdavo, ar Leticijai tai tikrai svarbu, bet atrodė, kad tai yra jo pareiga. Kaip draugo ir žmogaus, kuriai grifė pasakojo asmeniškus dalykus. Taigi prieš atostogas parašė tėčiui ir pranešė liksiantis Hogvartse. Be proto gera žinoti, kad jo pasiilgo, bet teko ryžtis šiam žingsniui.
Šiandien, Velykų dieną, Oliveris pasiūlė ryte nueiti į virtuvę ir gauti kiaušinių. Elfai, jau puikiai pažįstantys tiek Oliverį, tiek Leticija, prikrovė tiek maisto, kad jo suvalgyti turbūt neįmanoma nei šiandien, nei per atostogas, nei netgi iki vasaros. Bet gal ir gerai. Vaišinantis skaniais pyragais galbūt pavyks šiek tiek užsimiršti. Leticija privalo nebegalvoti apie tėvą, o jis pats - apie egzaminus.
Oliveris atėjo į pavėsinę, kurioje susitarė susitikti su drauge. Atnešė visą gautą maistą, nors neabejojo, kad visko nesuvalgys. Galbūt kas nors patiks Aeliui, kuris smalsiai iškišo nosytę iš apsiausto kišenės. Žinoma, driežiukas užuodžia skanėstus, tad bent jau kiaušinį tikrai galės sukramsnoti.

[Leticija Mendel]

Pastaruoju metu ji tikrai jautėsi geriau. Dėl Džamilės atsiradimo ir dėl Milano. O be to kaip galėtų liūdėti, kai per atostogas liko ne viena. Letė tikrai žinojo kaip Oliveris pasiilgęs šeimos narių ir tai, kad sumanė likti mokykloje buvo kažkas tokio. Atrodė neįtikėtina, kad kam nors tiek rūpėjo. Bet tikrai žinojo, kad taip yra.
Planas atšvęsti velykas patiko ir aišku ji sutiko. O dabar atidūmė į sutartą vietą. Kuprinėje turėjo flomasterių, dažų. Galės apipaišyti kiaušinius.
- Labas. - Pasisveikino įlėkusi vidun. Buvo palaidais plaukais. Bėgant jie smagiai plevėsavo. Be to vilkėjo suknelę. Reikėjo gi pasipuošti tokia proga.
- Kaip tu galvoji kiek žmonių galėtume pamaitinti su tokiom atsargom? - Juokėsi nužvelgdama šventinį stalą.

[Oliveris Llewellyn]

Netrukus pasirodė ir Leticija. Oliveris nutarė, kad ji geros nuotaikos, o tai džiugino. Šiandien norėjo smagiai praleisti laiką, o ne galvoti apie sudėtingus dalykus.
- Labas, - pasisveikino. - Ar atsinešei Lulu?
Draugė aiškiai pasiruošusi, kas labai gerai. Oliveris patenkintas nusišypsojo ir mintyse liepė sau nustumti nepatogumą ir drovumą į šoną. Juk jie draugai, tad visai normalu praleisti Velykas kartu. Žinoma, miegamajame trūko Elioto ir kitų berniukų, bet liko čia dėl Leticijos. O kaip tik su ja dabar ir leido laiką.
- Manau, užtektų mano visiems broliukams ir sesutėms, - atsakė ir tik tada suprato, kad galbūt be reikalo neklaustas kalba apie šeimą. Kita vertus, jeigu Leticija vasarą tikrai atvyks į jų namus, bet kuriuo atveju su visais susipažins.
- Nori ko nors užkąsti ar iš karto dažome kiaušinius? - po kiek laiko paklausė atidengdamas pintinėlę su minėtu maistu. Kišenėje iš karto pajuto pagyvėjimą, ir paaiškino draugei: - Aelis aiškiai nekantrauja, kada galės suleisti dantis į kokį kiaušinį.

[Leticija Mendel]

Letė įsitaisė ant suolo. Sėdėdama ten suvokė, kad jau nuo pat pirmo kurso nešventė išvis jokių švenčių. Tai vertė kiek graudintis, bet šito nenorėjo dabar rodyti. Ne. Norėjo linksmai praleisti laiką drauge.
- Aha. Bet jam manau nepatiko, kad bėgau. Bet kad jau vėlavau. - Tikrai kiek vėlavo. Nes norėjo pasipuošti. Be to svarstė ką daryti su plaukais. Pabandė kerais juos kiek pagarbanoti. O iš pradžių susipynė į kasą, bet taip nepatiko. Todėl išsipynė ir paliko palaidus, bei kaip minėta pabandė juos kiek pagarbanoti.
- Aha. Elfai pasistengė iš peties. Vėliau reikės pagalvoti ką daryti su maistu. Nes jo tikrai liks. - Išmesti tikrai nenorėjo.
- Gal pirma nudažom kiaušinius? Velykoms jų kaip tik ir trūksta. O tada pavalgysim. - Ji ištraukė iš kuprinės dažus, flomasterius.

[Oliveris Llewellyn]

Kišenė nenustojo krutėti, ir Oliveris išsitraukė Aelį.
- Ar girdi? Lulu irgi yra čia. Bet maisto jums teks luktelėti, - pasakė driežiukui ir paglostęs patupdė atgal. Neabejojo: jeigu paleistų jį ant stalo, Aelis iš karto kibtų į kiaušinius.
Leticijai pasakius, kad vėlavo, berniukas pažvelgė į ją. Jie niekur neskuba, tad visai nebuvo būtina bėgti. Tik kaip tai pasakyti, kad nenuskambėtum kaip koks kvailys?
- Laiko turime, - galiausiai drovokai ištarė. Skubiai nusuko akis ir nusprendė geriau patyrinėti maistą. Laimei, Leticija nutarė pereiti prie kiaušinių dažymo, tad neliko laiko nepatogiai jaustis ir galvoti apie trikdančius dalykus.
- Ar turi idėjų, kaip galime juos nuspalvinti? - paklausė atidengdamas kiaušinius. Šis veiksmas sukėlė dar vieną kišenės sujudimą, tad teko dar kartą nuraminti augintinį. Laikydamas ranką prie kišenės kita ištraukė porą kiaušinių ir atsargiai padėjo juos ant stalo.
- Galime nupiešti driežiukus, - pasiūlė, nors abejojo, kad pats sugebėtų tai padaryti tinkamai.

[Leticija Mendel]

Lulu laikėsi ramiai. Matyt įsižeidė dėl to bėgimo. Užtai Aelis ne.
- Aha. Bet vis tiek susitarėm kelintą susitikt. - O jei ji neskubėtų, tai būtų gal dar daug ilgiau užtrukusi. Gal sugalvotų ką dar kitaip padaryti su plaukais. O gal toptelėtų mintis kerais kaip nors pagražinti turimus drabužius ir galimas daiktas ne viskas pavyktų kaip norėtųsi
- Nežinau. Čia tu dailininkas. - Šyptelėjo. Pati galvojo šiai apie kažkokius ornamentus ir tiek. Bet Oliveris pasiūlė piešti driežus.
- Gerai. Pamatysi kokie mano bus mutantai. - Nusikvatojo. Pasiėmė kiaušinį ir mėlyną flomasterį. Susitelkė į darbą.
- Žinai yra toks filmukas vėžliukai mutantai nindzės. Tai pas mane bus driežiukai. Tik nežinau ar nindzės. Tuo abejoju. - Pradėjo nuo galvos. Toji gavos didelė ir ne visai tokia, kokios norėjo. Labiau apvali, o ne driežiška. O akys. Nusikvatojo pažiūrėjusi į tas dideles, išsprogusias mėlynas akis. Bet ką padarysi. Tada norėjo piešti burną pilną aštrių dantų. Jei mutantas, tai mutantas.

[Oliveris Llewellyn]

Ne, geriau ta tema nieko nebesakyti, taigi Oliveris tik linktelėjo. Jis draugės galėtų ir palaukti, bet apie tai kalbėti kažkodėl labai jau nepatogu.
- Toks iš manęs ir dailininkas, - dar nejaukiau pasijutęs sumurmėjo. Atsargiai pažvelgė į draugę. Ar ji šaiposi? nutaręs, kad vis dėlto ne, paėmė rudą flomasterį. Tai nebuvo jo mėgstamiausia piešimo priemonė. Tiesą sakant, flomasterių iš viso nenaudojo, tuo labiau, kad jauniausios šeimos narės labai mėgdavo juos laužyti. Viso to Leticijai neaiškino ir pradėjo piešti. Tik kad teko atleisti kišenę, iš kurios it kulka išlėkė Aelis. Iš karto puolė prie Leticijos turimo kiaušinio.
- Aeli, sakiau, kad reikės palaukti, - skubiai pasakė Oliveris bandydamas paimti augintinį. Kaltai pažvelgė į draugę. Atrodė, kad driežiukas gali sugadinti visą jos darbą. Piešinys nepriminė minėto gyvūno, bet atrodė visai gražiai.
- Tu moki piešti, - nuoširdžiai pasakė berniukas ir galiausiai nustojo gaudyti Aelį. Regis, to šiandien nepadarys, tad geriau kibti į darbą. Kol Aelis bandė paragauti Leticijos kiaušinio lukšto, Oliveris ėmė jį vaizduoti ant savojo.