[Adelaidė Kondwani]

Oras vėso. Iš šiaurės papūtė šiurpuliukus keliantis vėjas, tanki vijoklių siena nepraleido nei vieno saulės spindulio. Adelaidė nusiavė kojas spaudžiančius odinius batus, visai neskirtus bėgiojimui po mišką, ir smarkiai patrynė pėdas - nuospaudos buvo tokios raudonos, kad švietė net per tankiai nertas baltas kojines.
Visoje pavėsinėje sklandė žiedadulkės, buvo aiškiai juntamas salsvas kvapas, sklindantis nuo didelių rausvų žiedų, besiskleidžiančių tarp tamsiai žalių vijoklių lapų. Dabar mergaitė pastebėjo, kad miške nebegirdėti čiulbant paukščių, vienintelės būtybės, drumsčiančios tylą, buvo Adelaidė ir Dawn.
 - Kartais...kartais tikrai norisi sužinoti kiekvieno dalyko kilmę ar tiesiog išsiaiškinti viską apie jį. Bet dažniausiai man atrodo, kad smagiau, nors nežinau, ar protingiau, tikrųjų faktų nežinoti ir kurti juo pačiam. - Mergaitė kalbėjo lėtai, tarsi apmąstydama kiekvieną žodį. - Štai pavyzdžiui, kol mes dar nežinome, kodėl ši pavėsinė čia stovi, mes apie ją galime sukurti ištisą istoriją. Galbūt ji buvo suręsta žiobarų, bet vėliau šios vietos buvo apsaugotos kerais ir neburtininkai jos niekas nebematė, galbūt ją pastatėJuodąja magija besinaudojantis burtininkas ir pavertė ją savo horokrusu, o gal įvyko dar kitaip. Ir tokias istorijs galima kurti iki smulkiausių detalių: ką reiškia raižiniai, kokia čia mediena, kokie vijokliai - viskas tavo valioje.
Adė pažvelgė į draugę, tikėdamasi, kad nebus palaikyta per daug vaikiška. Tiesiog kai nuo mažens tau brukama informacija, kurios tikriausiai niekad neprireiks, nors tau sako, kad ji neapsakomai reikalinga, turi išmokti, kaip apsisaugoti - štai kodėl mergaitė pradėjo kurti istorijas ir rašyti eiles.
Kai Dawn paklausė dėl laiko, jaunesnioji susimąstė. Ji ir pati nenutuokė, kaip ilgai jos bastėsi, nors atrodė, kad praėjo tik koks pusvalandis. Ji vėl apsiavė ir susivarstė batus, išėjo į pavėsinės prieangį ir pažvelgė praretėjusių medžių pusėn.
 - Juokas juokais, - neatidraukdama žvilgsnio tarė ji. - bet saulė jau pasislėpė už horizonto. Greitai sutems, reikia skubėti atgal, jei nenorim čia likti nakčiai.
Adelaid, akimis ieškojo takelio, tačiau jo niekur nesimatė. Sunerimusiu žvilgsniu atsisuko į bendražygę ir pakraupo - dalis Dawn veido buvo tarsi nutekėjusi suminkštėjusio vaško figūra - o tada pajuto, kad ir pati nebesugeba pakelti kairės rankos, o vienas vokas buvo užkritęs ant akies - kažkas paralyžavo jų raumenis.

[Dawn Strain]

- Tiesa... - tarstelėjo stebėdama raudonuojantį dangų. Dawn pakilo nuo suoliuko ir nuskubėjo prie Adelaidės.
- Sugaišom tiek daug laiko, jog surastume vietelę pasislėpti nuo saulės, ir štai - saulės jau nebėra, - kiek nusivylusi pasiskundė. Žengdama žingsnį varnė pajuto, kad kažkas buvo ne taip. Viena koja buvo apmirusi. Jos manymu - nuo sėdėjimo, tad šioji tik numojo ranka ir šiaip ne taip išėjo iš pavėsinės, laukdama, kol kraujas vėl subėgs į koją.
- Ėėė, iš karto pasakau, kad mano atmintis nėra tokia gera ir nefffzinau... neffzinaau... - Dawn ėmė raukytis, kai nebemokėjo ištarti elementariausio žodžio. Na na, pašalai smegenis? Bet, regis, Adelaidė buvo susirūpinusi kažkuo kitu, kai didžiulėmis akimis žvelgė į keturiolikmetę.
- Ko šššpoksai į maneeh? - priekaištingai sumurmėjo, bet netrukus suprato, kad nutirpo ne tik jos koja, bet ir dalis veido. Varnė pirštais ėmė čiupinėti nukarusią veido odą ir pradėjo inkšti, kai suprato, kad kažkas su ja tikrai negerai. Netrukus Strain pastebėjo, kad su bendražyge vyksta tokie patys dalykai. Mergina pasimetė, nežinojo, ką daryti. Smegenyse virė košė. Kas čia vyksta? Kažkokie burtai? O gal mes tiesiogine prasme tirpstam nuo neseniai patirto karščio? Netrukus varnė suklupo, kai paralyžius apėmė ir antrąją koją.

[Klarisa Horasija]

Mergina jau ne pirmą kartą lankėsi pavėsinėje prie ežero, tačiau ji mėgo čia būti viena, atsitverti nuo visų pamokų, namų darbų ir susikaupusių jausmų. Klarisa mėgo stebėti ežero pakrantę iš toli, jos dangaus mėlynumo vandenį, iš kurio kas kartėmis iššokdavo po mažą žuvytę, kartais virš vandens praskrisdavo paukštis, kuris stengdavosi sučiupti virš vandens iššokusią žuvį. Tai varnanagei labiausiai patiko, jai patiko stebėti raibuliuojantį vandenį ir visus gyvūnus jame ir virš jo, ne tik paprastus gyvūnus, kaip žuvis, bet ir magiškuosius.
Tą dieną, mergina nusprendė po pamokų dar kartą nueiti į pavėsinę prie ežero ir vėl stebėti saulę, virš nuostabaus ežero paviršiaus, kuriame atsispindėjo saulė.
Įėjusi į pavėsinę, penktakursė iš karto atsisėdo ant medinio, lygaus paviršiaus turintį suolą, kuris tęsėsi palei visas pavėsinės vidines sienas. Atsisėdusi ant suoliuko, ji atidžiai pradėjo stebėti horizontą, tikėdamasi išvysti kažką daugiau nei paprastai.

[Matilda Edison]

Viki išėjo į lauką, buvo gaivu ir vėsu. Kaip tik toks oras kurio ji troško. Mergina pasuko link ežero. Girdėjo iš kažko, kad ten yra labai graži pavėsinė. Todėl nusprendė aplankyt.
Viki pasuko nedidele giraite link ežero. Dangus šiandien buvo apsiniaukes tačiau mergina tikėjosi bent kur ors išvysti saulę. Taip eidama tolumoje išvydo gražia medinę pavėsinę, tačiau joje jau kažkas buvo. Gal geriau ateisiu vėliau kai čia nieko nebus- mąstė ji.  Kai Viki norėjo jau suktis ir eiti atgal pagalvojo, jog mokykloje beveik neturi draugų tad kodėl nesusibendravus su ten sėdinčia ar sėdinčiu. Mergina apsigrežė ir nukulniavo tiesiai prie pavėsinės. Likus iki pavėsinės mažiau nei 4 metrams Viki sėdinčiąją matė iš nugaros trumpi blondiniški plaukai, na ir mokyklonė apranga. Sėdinti mergina net nepastebėjo Viki kai ši jau buvo per žingsnį nuo jos. Viki matė, jog mergina isispritrijus žvilgsniu į horizontą, kažka labai akylai stebėjo. Jai pasirodė,  jog mergina stebi keletą mėlynujų paukščiū kurie skalndė tolumoje.  Staiga Viki tarė:
- Labas, stebi mėlynuosius paukščius?...

[Klarisa Horasija]

Klarisai bestebint gražųjį horizontą, paukščius beskraidančius virš ežero paviršiaus, žalias, žolėtas kalvas netoli ežero. Stebint aukštai esantį  dangų, mėlyną ežerą,esantį prie Hogvartso,  įvairių rūšių augalus ir judančius gyvūnus, mergina išgirdo duslius, negarsius kažkieno žingsnius. Atsisukusi Horasija išvydo prie pavėsinės atėjusią tamsių plaukų savininkę ir netrukus, išgirdo klausimą išsklidusį iš grifės lūpų ir penkiolikmetė greitai atsakė:
-Sveika, turbūt...-gūžtelėjo pečiais.-Net nežinau, ką stebiu, tik žinau, kad stebiu mėlynuosius paukščius.-tarstelėjo ir nusisuko toliau stebėti, tai ką stebėjo prieš pasirodant grifų gūžtos atstovei. Vėliau, varnanagė pridūrė grifiukei: Aš Klarisa Horasija, beje.
Prisistačius nusišypsojo.

[Matilda Edison]

Klarisai prisitačius Viki viduje apsiverte kūliais, o išorėje liko tokia pat. Ji džiaugėsi ir kartu nekantravo dar labiau susipažinti su nauju žmogumi, tad nieko nelaukusi išpyškino:
-Malonu Klarisa! Aš Viki, pilnas mano vardas būtu Victoria Den Kauz. Tačiau visi mane vadina Viki ir ši pravardė man prilipo.- Viki išsišiepė iki ausų.
Ji nekantravo dar ir dar pabendrauti su naująją pažystamją. Nors iššorėje matėsi gana abejinga mergina viduje ji šoko, strykčiojo, ir negajo liautis. Ji prisėdo šalia Klarisos ir žvelgė į tolį. Bandė įžiūrėti ką nors įdomaus kuo galėtu pasidalinti su Klarisa. Tačiau aplink nebuvo nieko ypatingo.
Visą laiką abi merginos pratylėjo Viki- bijojo kažka sakyti, o varnanagė na ji tik pati gali pasakyt kodėl nieko nepratarė. Gal buvo per daug užsižiūrėjus į horizontą, o gal ir gi nedrįso.
Po valandėlės Viki pasidarė šalta, todėl maloniai atsisveikinus su Klarisa kulniavo atgal į pilį. Priėjus posūkį Viki atsisuko atgal į pavėsine. Klarisa vis dar ten buvo. Viki nusisuko ir jau ruošės eit, bet paslydo ant ledo kuris visalaik tūnojo po sniegu, trenkėsi nugarą į šalta žemę, kadangi buvo slidu nespėjo rankom atsiremti ir galvą trinktelėjo žemę. Vaizdas sumirguliavo ir Viki prarado samonę...

[Klarisa Horasija]

Varnanagei prisistačius, mergina nusisuko toliau stebėti mėlynuosius paukščius, o naujoji pažįstama prisėdo šalia ant suolelio. Penktakursė trumpai patyrinėjo grifiukės veidą, jame buvo įmatyti mažas džiaugsmas susipažinus su Klarisa, mergina taip pat džiaugėsi susipažinus su naująja bičiule, juk gerai turėti draugų, kurie tikrai pagelbės įvairiose situacijose.
Po kurio laiko, kai abi mokinės stebėjo tolumoje skrendančius mėlynuosius paukščius, mergaitė po kurio laiko atsistojo, mandagiai atsisveikino ir išėjo iš pavėsinės.
Klarisai stebint horizontą, Viki lėtai ėjo link mokyklos, kol nepastebėjusi ledo, slystelėjo ant jo. Mergina jau buvo pasiruošusi bėgti link mergaitės, tik jai pamačius, kad šioji slystelėjo ant ledo, kuris buvo po nemažu sniego sluoksniu, penkiolikmetė pradėjo bėgti link naujokės.
Sekundės bėgo lėtai, trumpaplaukė žengė lėtai, kai pagaliau atsirado šalia grifiukės ji jau buvo netekusi sąmonės. Horasija partempė nesunkų mergaitės nualpusį kūną, paguldė ant suoliuko ir laukė,kol jis atsibus, tyliai tardama kelis žodžius:
-Nagi, atsigauk.-žodžiai teikiantys viltį vis labiau tapo bereikšmiais merginai, nors ji vis dar laukė. Ir po keliolikos minučių Viki pagaliau pradėjo busti.

[Matilda Edison]

Viki prarado sąmone. Bet naujoji jos galima sakyt draugė, pribėgo prie jos, nusitempė iki suoliuko. Ir pradejo prašyt, kad tik ji atsibustu. Viki atsibudo tik po gerų penkiolikos minučių, jautėsi apsvaigusi, nelabai gaudėsi kur esanti. Iš pat pradžių merginai pasirodė, jog ji mokykloje, nes kiek prisiminė ten ir ėjo. Tačiau šiektiek apsidairiusi suprato, kad yra lauke. O šalia kažkas sėdi, veido gerai neįžiūrėjo, tačiau sėdinčiajai kažką pasakius, Viki iškart suvokė, jog tai Klarisa. Sukaupusi jėgas ranka atsirėmė į suoliuko kraštą, ir atsisėdo, dabar viską puikiai matė. Tačiau galvą maudė baisus skausmas. Viki susiėmė viena ranka už smilkinio, ir tyliai bei nelabai aiškiai suburbėjo:
-Kas man nutik..? - atrodė, kad vėl praras samonę.
Klarisa pasilenkė ir kažko klausė, bet Vikiai tarsi kažkas įšjungė klausą, ji beveik negirdėjo, buvo taip silpna atrodė, kad čia pat nukris.

[Klarisa Horasija]

Mergaitei atsigavus sąmonę, ji trumpam išliko sąmoninga, tačiau netrukus ištarus kelis neaiškius žodžius, jai pasidarė silpna, nors ji to pati nepasakė, tačiau Viki veido oda išblyškėjo, todėl netrukus, ji kelioms minutėms vėl prarado sąmonę.
Antrąsyk grifiukei atgavus sąmonę, mergaitės oda vis dar buvo išblyškusi, tačiau nieko nesakiusi, tik išbūrė stiklinę vandens ir padavė ją naujokei.
-Imk gerk.-padavus stiklinę, mergina labiau nepasakė, o tiesiog, paliepė išgerti vandenį, kuris vos ne pro stiklinės kraštus liejosi, ypač drebant Klarisos pirštams.
-Gal eime į mokyklą? Jeigu vėl pasidarys bloga tau, mokykloje galėsiu labiau tavimi pasirūpinti.-draugiškai nusišypsojo ir pridūrė:-Beje, jei pasidarys bloga ar silpna - sakyk.

[Matilda Edison]

Viki  tikrai buvo nelengva, galva svaigo, viskas sukosi ir kažkaip mirguliavo. Klarisa padavė pilna vandens stikline, Viki suėme ją abiem rankom, kad tik nepamestu. Poto Klarisa pasiūlė eiti į mokyklą, kur ten galės Viki geriau pasirūpinti. Viki išgirdusį šį pasiūlymą, iškart sutiko, palinksėjo galva dar šiektiek atsigėrusi vandens, nesunkiai atsistojo nuo suoliuko. Ir nelengvai pradėjo irtis sniegu, nors jo nebuvo labai daug, tačiau privertė sunkiai eiti. Galvoje Viki sukosi kelios mintys: Kodėl niekaip neatsigaunu? Gi tik nukritau ant ledo. Kokia maloni Klarisa! Nesuprantu kodėl apsvaigimas taip ilgai laikosi mano galvoje? Gal per stipriai sutrenkiau, kad greit atsigaučiau?
Viki tiksliai nesuprato kiek laiko jos ėjo iki mokyklos žino tik tai,  kad viskas vyko gana lėtai, beeidama Viki pora kartų parkrito, nesuprato, kas nutiko.
Kiek laiko mes einame?-mąstė Viki. Jai atrodė ištisa amžinybė, kol galiausiai Viki pamatė, jog jos pagaliau priėjo pilį.

[Oktavianas Setas Šeldonas]

 Kažin kodėl, bet mokyklą Oktavianas įsivaizdavo visai kitaip. Nors žinojo esant senovinės pilies, bet nemanė, kad ji bus tokia, hm, tikrai sena. Na, o senumas, savo ruožtu, užtikrino ne itin gerą patalpų ventiliaciją, kas jam nekėlė ūpo – tikrai netroško mirti paspringęs nuo gaivaus oro trūkumo. Maža to, netyčia nugirdo vyresnių kursų mokinių pokalbį, kad kartais pamokos vyksta ir požemiuose. Vien nuo tos minties šviesiaplaukį nukratė pasibjaurėjimo drebulys.
 Gal dėl vos ne kiekvieną pasitaikiusią laisvą akimirką bėgo laukan, kol dar galėjo džiaugtis šilta saule ir gaiviu oru, jau dvelkiančiu rudenimi. Mokyklos ritmas nesutapo su jo įprastiniu gyvenimu, kas ypatingai erzino vaikinuką – labai jau nemėgo pokyčių, daug labiau jam patiko likti savojoj komforto zonoj. Laikrodis ant jo riešo rodė, kad dabar kaip tik metas trumpam pabūvimui gryname ore, kad galėtų pailsinti smegenis nuo įtampos ir nemalonaus pilies patalpų oro. Kadangi jau spėjo papietauti (griežtai pagal savo įprastinį valgymo režimą), nutarė likusią pietų pertraukos dalį praleisti lauke. Žvaliai priėjo iš anksto nužiūrėtą pavėsinę netoli ežero. Mokinių dar nebuvo, tad Oktas, radęs laisvą suolelį, atsisėdo ir įninko skaityti knygą.

[Monty Aren Reimers]

Visą dieną neturėjęs ką veikti (tiksliau nesugalvojęs), Augustas slankiojo be galo, be krašto po visą pilį, begalę koridorių, žvelgdamas į sienas. Pilis atrodė sena, tačiau jis ją įsivaizdavo dar senesnę. Pasiklydęs tarp savo minčių, kurios pynė atskiras laiško, skirto seseriai, nuotrupas, net nepastebėjo, kaip išslinko lauk. Oras pasirodė pakankamai geras, tad tik žvilgtelėjęs atgal, tarsi norėjęs įsitikinti, kad niekas jo nepamatė (atsargumas nepakenkė niekam), susikišęs rankas, į sportinio nertinio kišenes, ėmė žingsniuoti apylinkėmis, kurios alsavo rudeniu. Niekados Hadas nevaikščiojo po apylinkes, tad nutaikęs šią galimybę, dabar pasimėgaudamas žingsniavo tolyn. Nežinodamas kur statė kojas, ėjo tik pirmyn, it norėdamas pamatyti kažką įdomaus šalia ar bent netoli pilies. Atsivėręs ežero vaizdas privertė suklusti ar jam čia reikėjo ateiti, bet pamatęs pavėsinę, o joje kažką sėdint, dar šiek tiek pastovėjęs vietoje ir pažiūrėjęs į ežerą, nukulniavo jos link, pagaliau atsikratęs minčių apie seserį.

[Oktavianas Setas Šeldonas]

 Niekada nemanė, kad knyga gali taip įtraukti. Buvo pratęs, kad bežaidžiant kompiuterinius žaidimus laikas bėga it pašėlęs, tačiau neturėjo supratimo, kad panašiai yra su skaitymu. Knygos teliko paskutinė jungtis su juo numylėtu virtualiu pasauliu – kaip tik šioji pasakojo apie berniuko nuotykius „Minecraft“ pasaulyje. Žinoma, ne tas pats, kas žaisti pačiam, bet visgi geriau nei nieko.
 Atidėjęs knygą į šalį, apsižvalgė. Pastebėjo jo link einant berniuką, greičiausiai irgi pirmakursį. Nuoširdžiai apsidžiaugė turėsiąs progą su kuo nors susipažinti. Žvaliai pašoko ant kojų ir pasisveikino su nepažįstamuoju, šiam dar net nespėjus kaip reikiant priartėti.
 – Sveikas, – pamojo ranka, – Kas būsi? Aš Oktavianas, – nejučiomis susiraukė, tardamas savo paties vardą, – Ką veiki čia?

[Monty Aren Reimers]

Jo žingsniai nebuvo greiti, dideli ar pernelyg lėti, tačiau Augustui tikrai kilo klausimas galvoje, kaip gi taip greitai atšuoliavo iki pavėsinės, akimis nagrinėdamas aplinką, padailintą kažkur tolėliau telkšojusiu ežeru. Naujas draugas. Hm, visai ne prošal pažinoti bent vieną savos lyties atstovą. Hadas pajautė nedidelius šiurpuliukus nugaroje, kuomet prisiminė antrakursę mergaitę, kuri jį kaip reikiant pagąsdino.
 - Labas, - nepamojo ranka atgalios, tačiau bent pasisveikino, tarsi bandydamas tai kompensuoti, - aš Augustas. Augustas Hadas. Du vardai, - iškvėpė orą pro menkai pravertas lūpas, - gali kreiptis kuriuo tik nori. Man nesvarbu.
Nedaug jis nusimanė apie video žaidimus, bet kažkiek numanė apie meną, kūryba, jos procesą ir kitus dalykus, ką nugirsdavo iš tėvų.
- Na, - akimis greitai ratu nužvelgė aplinką, - išėjau pasivaikščioti ir pravėdinti savo galvą. Na, o tu, Oktavianai? Lyg tais knygą skaitei, nesu tikras, bet sugebėjau tai įžvelgti.

[Oktavianas Setas Šeldonas]

 Jam buvo nesvarbu, kad pašnekovas ignoravo jo mojimą, iš tikrųjų, mojo greičiausiai tam, kad atkreiptų į save dėmesį.
 – Hadas? – išpūtė akis, – Čia kaip to graikiškojo dievo? Ironiška, mano antrasis vardas irgi reiškia dievą, tik egiptiečių, – gūžtelėjo pečiais, – Setas. Hm. Tarsi vien Oktaviano neužtektų mano gyvenimiškoms kančioms, – burbtelėjo sau po nosimi.
 Patyliukais džiaugėsi, kad jis ne vienintelis mokykloje su keistais vardais. Na, to vaikinuko keistas buvo tik antrasis vardas, bet vis viena – to užteko, kad Oktavianas pasijustų nors mažumėlę geriau.
 – O į mane geriausia kreiptis pavarde. Tai yra, vadink mane tiesiog Šeldonu.
 Apie knygą buvo spėjęs jau pamiršti, kas jau jam įprastai nepasitaikydavo.
 – Knyga? A, taip. Šiaip neskaitau, bet kad čia visiškai nėra ką veikti. Na, lankyt pamokas ir ruošt namų darbus, taip, bet kas po to? Tai net aš nusprendžiau paskaityti, – gūžtelėjo pečiais, – Tai tą visuomet ir darai? Vaikštai ir kvėpuoji grynu oru? Ar gal kokių pomėgių turi?