[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh buvo nepatenkinta. Svarstė, ką reikėtų daryti dabar, tačiau į galvą nesiteikė ateiti joks tinkamas burtažodis. Tai sukėlė norą dar riebiau nusikeikti, bet tuo metu pasigirdo kažkoks balsas. Jis buvo mergaitės, tad rudaplaukė neišsigando. O štai ta mergužėlė, atrodo, nesijautė jaukiai. Deoiridh kilstelėjo antakius.
- Ak, kokie mes pikti, - piktdžiugiškai ištarė grifiukė atsisukdama. Atėjūnė nebuvo pažįstama, tačiau tikrai matyta Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje. Deoiridh atidžiai ją nužvelgė. Susidarė įspūdis, kad mergaičiukė kiek išsigandusi. Kažin ar ji moka naudotis taip išdidžiai laikoma lazdele? paklausė savęs rudaplaukė. Kažkodėl atrodė, kad ne, tačiau atsargumo prarasti nederėjo.
Laimei, ji stovėjo pakankamai toli nuo dažyto suolo, tad buvo galima pagalvoti, kad ant jo nė nesėdėjo.
- Nagi, nereikia manęs bijoti, - nutaisiusi kuo draugiškesnį toną pratarė animagė. Labai tikėjosi, kad gudrybė pasiseks. - Prisėsk, susipažinsime.
Tik nesiūlyk atsisėsti ir man, sugadinsi visą smagumą! Rudaplaukė įdėmiai stebėjo atėjusiąją ir nekantriai laukė, kada ji atsisės. Vis dėlto smegenys jau karštligiškai dirbo ties klausimu, ką reikės daryti, jeigu gudrybė nesuveiks.

[Žaneta Froz]

Žiūrėdama į smulkus sudėjimo mergaitę ir išgirdus gana draugišką pakvietimą mergaitė nusiramino, lazdelę nors ir pasiliko rankoje, nuleido. Pilnai pasitikėti nepažįstamąją dar nenorėjo, bet ir pasirodyti pikta, pasikėlus ar nemandagi irgi nenorėjo. Todėl davusi sau kelias minutės atsikvėpti, nusprendė priimti pasiūlymą. Užėjusi į pačią trobelę ją nužvelgė ir tik dar labiau įsitikino, kad ji nėra naudojama ir lankytojų sulaukia nedažnai. Kampuose tarp sienų ir lubų karojo voratinkliai, dažai buvo sutrūkinėję ir atsilupę. Jaukumo tai nesuteikė, bet Žaneta pagalvojo, kad šiek tiek apsitvarkius turėtų išeiti gana padori ir jauki vieta. Na, o žiūrėdama į mergaitę, bandė ją perprasti. Ką ji čia veikia? Ir dar viena?Ji suprato, kad yra per griežta jai, juk ir pati čia buvo, ir irgi viena. Mergaitė buvo nepažįstama, bet grifiukė buvo beveik įsitikinus, kad ji yra jos koledže.
Priėjus prie suoliuko, daug negalvojo ir paskui suprato kokia didelę klaidą padarė pasitikėdama tik ką sutikta mergaitę. Pasigirdus keistam garsui, Žanetos išgąstis tik pasitvirtino. Staigiai pašokus iš vietos, pasukus galvą pastebėjo, kad jos rūbai buvo išsitepė šviežiai užteptais dažais. Nepasakytu, jog ištepusi savo naujus drabužius, ryškiai ruda spalva buvo labai laiminga. Vis dar pasimetusi, atsisuko į nepažįstamąją. Galvoje sukosi labai daug minčių ir dar nenusprendė ar labiau yra įsiutusi ar nuliūdusi, dėl sugadintų rūbų. Kuo ramesniu ir šaltesniu balsu ir nukreipta lazdele į suoliuką paklausė:
-Čia tu? - Balsas nuskambėjo skardžiau nei norėjo, bet jos nuomone pavyko išlaikyti šaltumo gyslelę.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Nagi nagi nagi! ragino piktąją mergaitę Deoiridh. Nesuprato, ko ji tiek dvejoja, tačiau galiausiai viskas pavyko puikiai! Rudaplaukė nusisukusi išsišiepė ir patenkinta pakilnojo antakius. Išgirdusi, kaip pikčiurna pašoko, Deoiridh atsisuko. Apsimetė kukliai nustebusi. Norėjo paklausti, kas nutiko, tačiau labai greitai viskas pasidarė pernelyg akivaizdu. Sunkiausia užduotis buvo nepradėti juoktis. Animagė kuo rimtesniu tonu pradėjo sakyti:
- Ak, neži...
Bet buvo pertraukta. Toks nemalonus kaltinimas labai nepatiko.
- Kodėl turėčiau tai daryti? Kuo tu mane laikai?!
Į galvą staiga atėjus burtažodžiui ji nukreipė lazdelę į savo kelnes ir kuo tyliau sumurmėjo:
- Valyk!
Pasisekė netobulai, tačiau bent jau nebebuvo akivaizdu, kad dėmes ant kelnių paliko tie patys dažai. Jeigu tik šita neišgirdo tariamo burtažodžio, galima apsimesti nekaltu avinėliu.
- Kaip miela, kai apie mane taip galvojama, - suburbėjo mergaitė. Atreipusi dėmesį į tai, kad atėjūnė laiko lazdelę atsuktą į suolą, Deoiridh padarė tą patį. Kiek pasvarsčiusi riktelėjo: - Bombarda!
Nežinojo, kodėl tai padarė, bet priežastis galėjo būti paprasčiausias noras pagąsdinti koledžo draugę. Ar pasisekė, ar ne, nežinojo, bet patys kerai suveikė: vargšo šviežiai dažyto suoliuko liko tik liekanos.
- Na ką, dabar geriau? - paklausė animagė. Tik dabar suvokė, kad apie viską gali sužinoti Matthew, tačiau tada prisiminė, kad jis Grifų Gūžtai nebevadovauja, tad nerimauti nebuvo reikalo. Deoiridh patenkinta nusišypsojo.

[Žaneta Froz]

Emocijų sūkuryje esanti Žaneta, vis dar nežinojo kaip jai reikėtų jaustis ar ką reikėtų daryti. Sulaukusi nepažįstamosios aršios reakcijos emocijų bent sumažėjo ir dabar mergina buvo pasimetusi tarp aršumu reaguoti į aršumą ir atgailos už nepagrįstą kaltinimą. Įtampai sulėtinus merginos reakcijas, ji stebėjo kaip rudaplaukė esanti priešais nukreipusį lazdelę murmą kažkokius žodžius, kad ir kaip netikėtą būtų tikriausiai burtažodį. Nors poveikio nepamatė, todėl irgi kilstelėjo lazdelę laukdama kažkokio tipo uždelsto veikimo kerų. Grifė pasigirti greita reakcija, tiesą sakant ir vidutiniško greitumo reakcija, ypač kai būna įtraukti kerai, negalėjo todėl gavo tik žiūrėti kaip suoliukas šalia jos buvo susprogdintas. Sprogdinamą daiktą mato ne pirmą kartą, tačiau pirmą kart stovėjo taip arti jo ir matė kaip jis trumpai tariant pavirsta į dulkes, kelios didesnės luženos pakilo į orą ir atsitrenkdamos į žemę sulūžo į smulkesnes daleles. Nustebusi buvo, kai nieko nepajuto, nei menko oro dvelktelėjimo nuo sprogimo, ir veikiamos kerų luženos aplenkė Žaneta, todėl neteko pajusti ir skausmo ar paprasto stuktelėjimo. Visas suoliukas atrodo sprogo savyje ir iškarto pavirto į dulkes. Taip paprastai. Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių kodėl merginai nesisekė kerai, ji tiesiog negalėdavo patikėti, kad ji paprastu lazdelės mostelėjimo ir padraikų žodžių deriniu galėtų padaryti kažką stebuklingo. Kerai jai pavykdavo, tik tam reikėdavo didelio susikaupimo ir laiko. O veikiant įtampos dėsniams lengviau nepasidarydavo. Po pauzės užklupus emocijų bombai, prie jau esančių prisidėjo išgąstis, didesnis įsiūtis ir dar didesnis pasimetimas. Tikriausiai pirmą kartą esant stresui Žaneta pagalvojo apie kerus, bet nieko daugiau nesugalvojo todėl ištiesė lazdelę link rudaplaukės ir suriko burtažodį:
-Expelliarmus.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh tiesiog mėgavosi vaizdu, tuo labiau, kad atrodo, pavyko išgąsdinti šitą dažais išsiterliojusią pikčiurną. Žinoma, ji turėjo omenyje koledžo draugę, o ne save: pati į pikčiurną šiuo metu nebuvo panaši visiškai, mat vaizdas pavėsinėje buvo pernelyg smagus.
Deoiridh "kantriai" laukė kokio nors atsakymo į pateiktą klausimą. Deja, nepanašu, kad ši menkai pažįstama mergaitė būtų nusiteikusi šnekučiuotis. Išgirdusi burtažodį rudaplaukė norėjo apsiginti, tačiau nespėjo nieko padaryti, kai lazdelė paprasčiausiai išsprūdo iš rankos. Prisiminusi, kur gavo šią lazdelę, Deoiridh susiraukė: spėjo, kad netyčia prisireikus dar vienos, jai vėl tektų kreiptis į tą siaubingai nemalonų "pardavėją". Ne, šito nebuvo galima leisti, vadinasi, reikėjo kuo greičiau atgauti lazdelę, kad nereikėtų rūpintis jos saugumu. Priėjusi prie koledžo draugės animagė ramiausiai ištarė:
- Geriau atiduok gražiuoju, nes jeigu ne... Labai pasigailėsi.
Mergaitė buvo gerokai aukštesnė už Deoiridh, tačiau pastaroji taip pat buvo nepėsčia. Ne veltui ilgą laiką gyveno labai sudėtingą gyvenimą. Jėgos jai taip pat netrūko, tad žinojo, kad, jeigu ką, galės tuo pasinaudoti. Kelias akimirkas pasvarsčiusi rudaplaukė dešine koja užkabino pikčiurnos kairiąją norėdama parversti ją ant žemės ir taip atsiimti lazdelę, tačiau sugebėjo kažką padaryti ne taip, tad ant žemės atsidūrė jos abi. Laimei, pavėsinės grindys nudažytos nebuvo.

[Žaneta Froz]

Vieną sekundę mergina žiūrėjo į prieinančia rudaplaukę, o kitą jau gulėjo ant žemės jos nuverstą. Viskam taip greitai vykstant, net neišgirdo ką dar stovint ant dviejų kojų jai sakė. Bet šaltą ramų toną girdėjo ir to užteko, laiko gal ir nebuvo daug, bet kūnu spėjo nubėgti šalčio banga. Nukritusi visų pirma pajuto mergaitės svorį ant savęs. Antra, pajuto nuo judesio pakilusias dulkes. Dar vienas įrodymas, kad pavėsinė mažai lankoma. Gulint ant žemės, dar labiau jautėsi pelėsio, drėgmės ir medienos kvapas. Kvapas priminė namus. Žaneta nesuprato, kaip ji gulėdama ant žemės, pargriauta nepažįstamos mergaitės, gali galvoti apie tokius menkniekius.
Galiausiai tik dabar pastebėjo, kad savo ir rudaplaukes lazdelių nebeturėjo, tikriausiai pametė krisdama. Situacija grifės naudai nepagerėjo, taip kerai irgi negeriausi jos draugai, bet muštynėse nėra dalyvavusi nė kart. Net nežinojo ar galima tai pavadinti muštynėmis. Naudodamasi ta progą, kad skausmas nuo kritimo dr neatėjo, sukaupusi visas jėgas pasistengė nustumti rudaplaukę nuo savęs. Labai stengėsi, kovojo lyg nuo to priklausytu jos gyvybė. Muštis nemokėjo, gintis irgi, bet savo orumą apgintis, stengsis kiek tik galės. Ir galų gale, nenorėjo pasirodyti kaip paskutinė kvaiša.
Nustūmusi mergaitė (buvo labai nustebusi, kad jai pavyko), apsivertė ant pilvo ir apžvelgė grindis ieškodama savo lazdelės. Abi lazdeles pamatė priešingam pavėsinės kampe.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Laimei, Deoiridh užvirto ant tos pikčiurnos, mat atrodė, kad kritimas galėjo būti skaudus ir, kas be ko, dulkinas. Rudaplaukė buvo visai patenkinta, nes buvo įsitikinusi, kad koledžo draugė neblogai prisitrenkė. Deja, nespėjus kaip reikiant pasidžiaugti šia itin malonia mintimi pikčiurna pradėjo stumdytis.
- Gerai jau, gerai, - suburbėjo Deoiridh pajutusi gulinti ant pavėsinės grindų. Į dulkes dėmesio nekreipė: daug svarbiau buvo kuo greičiau atgauti pranašumą, kurio, tiesą sakant, ji dar neturėjo.
- Aha! - patenkinta riktelėjo Deoiridh pasekusi gerokai aukštesnės, bet kažin ar gudresnės mergaitės žvilgsnį. Staigiai pašokusi ji nulėkė prie lazdelių ir išsišiepusi atsisuko į priešininkę. - Kas pirmesnis, tas gudresnis, ar ne? - kilstelėjo antakius Deoiridh.
Lengvai pasukiojusi lazdeles tarp pirštų škotė tarsi pradėjo svarstyti, kokius gi kerus paleisti į pikčiurną. Gerai apžiūrėjo savo ginklą - laimei, jis išliko sveikas. Kilo pagunda priešininkės lazdelę paprasčiausiai perlaužti, bet vis tik nutarė, kad tai nebūtų garbinga. Be to, nesinorėjo, kad tas bjaurybė Dafydd uždirbtų dar bent knutą.
- Taigi, - lyg niekur nieko prabilo Deoiridh. - Ir ką mes veiksime?
Prisiartinusi prie suoliuko norėjo atsisėsti, tačiau laiku prisiminė, nuo ko viskas prasidėjo. Kelias akimirkas stovėjo sustingusi, kol priėmė sprendimą: padėjo ant šviežiai dažyto suoliuko pikčiurnos lazdelę, o pati pasitraukė. Nori - tegul pasiima.

[Žaneta Froz]

Žiūrint kaip tamsiaplaukė įgyja pranašumą, Žaneta tiesiogine prasme rijo mergaitės dulkes. Mintimis nuskriejo bent keliolika galimų įvykio pasisukimų, kai nepažįstamoji pagriebs lazdeles. Jau buvo apsvarsčiusi ir bėgimo galimybė, bet suprato, kad toli nenubėgo, todėl nusprendė pasaugoti savo orumą ir priimti bet ką kas įvyks. Grifė atsistojo ir vėl išsitiesė visu ūgiu. Bent vieną pranašumą turėjo - buvo aukštesnė už ją ir gana daug. Nors tas ūgis iki dabar nelabai pasitarnavo, bent atrodyti drąsi norėjo. Pamačius kaip jos lazdelė padedama ant to paties, šviežiai nudažyto suoliuko ir vėl sukilo pykčio banga, bet ją numalšino nenorėdama visko pradėti iš naujo. Suprato, kad išsisuko tik dėl nepažįstamosios, ir sėkmės nesitikėjo šį kartą labiau nei niekad.
Klausiant mergaitės klausimo sukilo dabar jau pasimetimo jausmai ir nežinant ką sakyt tiesiog nuėjo pasiimti lazdelės. Veiksim? Ką ji čia dabar šneka? Ar ji tiesiog apsimes, kad nieko nebuvo ir, kad ji neišpurvino mano rūbų? Susinervinusi, kad imant lazdelę, teko išsidažyti ir pirštus nusprendė tylos netemti ir atsakė:
- Veiksim? Ką turi omenyje? - Sakė kuo nerūpestingiau, stebėdama džiūstančius dažus ant savo pirštų. Nutaisė tą pačią miną, lyg apsimestų, kad nieko nenutiko. Nesuprasdama mergaitės ketinimų dar kartą atidžiai ją nužvelgė. Kažko išskirtinio nesimatė, bet suvokė, kad bent kelis kartus ją yra mačiusi, neprisimena kur ir kaip, bet mačiusi yra. - Ką čia veikiai iki to? - Tęsdama nerūpestingumo nuotaiką paklausė Žaneta.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Žiūrėti, kaip ta pikčiurna eina pasiimti lazdelės ir išsiterlioja pirštus, buvo labai jau smagu. Tik iš "pagarbos" šitai mergaitei Deoiridh stengėsi ištverti nesuprunkštusi. Vis dėlto akių nenuleido - nežinojo, ko galima tikėtis, o daugiau užpuolimų jai visai nebereikėjo.
Tiesą sakant, kai pikčiurna pradėjo tiesiog kažką šnekėti, Deoiridh gerokai nustebo - juk dar visai neseniai atrodė, kad anai tik ir rūpi ją puldinėti įvairiausiais kerais. Gal reikėtų pamokyti pagarbos? susimąstė rudaplaukė vis dar atidžiai stebėdama gerokai aukštesnę merginą. Vis dėlto tai jai nebuvo svarbu: jeigu norės ją pamokyti, taip ir padarys.
- Neveikiau nieko, nes kai kas man sutrukdė, - suburbėjo Deoiridh. Niekaip negalėjo suprasti, koks galėtų būti pikčiurnos planas ar tikslas. Pati švaistytis kerais nebuvo mėgėja, tad tikėjosi, kad ir ši mergina tokia nebus. Rudaplaukė sukiojo lazdelę tarp pirštų apsimesdama, kad svarsto, kokį burtažodį paleisti į priešininke labai greitai tapusią mokinę. Deja, jokie įdomūs kerai į galvą neatėjo. Tiesą sakant, jokie kerai į galvą neatėjo.
- Accio, - staiga riktelėjo Deoiridh nukreipdama lazdelę į pievą. Nieko konkretaus mintyse neturėjo, tačiau tikėjosi, kad koks nors daiktas teiksis pas ją atskristi. Pavyko! Vos po kelių akimirkų rudaplaukė rankoje turėjo nedidelį akmenuką. Ar ji pamanys, kad paleisiu jį į galvą? Grifiukė patenkinta pakėlė antakius ir atsisuko į piktąją mergaitę. Gudriai šypsodamasi laikė akmenį kairėje rankoje. Dešinėje vis dar buvo paruošta burtų lazdelė.

[Žaneta Froz]

Vaje kokie mes agresyvus ir rimti. Na nieko mes ją dar pamokysime. Mergina puikiai žinojo, kad kovotoja iš jos labai prasta ir jau ko jau ko, bet pamokyti tikrai jai nepavyks. Na, bet pasibarti mintyse visada smagu. Be to, mergina neatrodė ta kurią net labai norit pavyktu pamokyti. Į rudaplaukę stengėsi nežiūrėti, stebėjo jos lazdelę. Iš jos paskutinių poelgių suvokė, kad su ja ne juokai ir reikėtų pasisaugoti, todėl stebėjo ir mąstė ką dar sugalvos ši prieš ją stovinti karštakošė.
Jau buvo bekelianti lazdelė kai išgirdo jos ištartą burtažodį. Žodžių nesuprato, todėl ir nežinojo kokio poveikio reikėtų tikėtis, tačiau pamačiusi, kad lazdelė nukreipta į laukus, o ne į ją šiek tiek atsipalaidavo. Na ne kiek atsipalaidavo, kiek džiaugėsi gavusi laiko pagalvoti ką daryti iki sekančio nepažįstamosios puolimo. Gal ir buvo nusistačiusi, bet geriau tikėtis blogiausio negu paskui gailėtis. Pamačiusi jos rankose akmenį visai pasimetė. Visų pirmą dėl to nes nežinojo ar jis buvo skirtas mesti į ją ar jis turėjo kitą paskirtų, o visų antrą ji nežinojo ar mergina jį išbūrė iš oro ar parsiskraidino iš pievos. Vienu ar kitu atveju suprato, kad kerais jos ikrai nenugalės ir geriausia ko gali tikėtis tai įveikti ją fizinėje kovoje, kas buvo labai menkai tikėtina.
Žanetai vis dar neturint plano reikėjo gauti daugiau laiko, todėl ji nusprendė nekreipti dėmesio į akmenį ir permainė savo veido išraišką. Iš nepasitenkinusios ką tik užpultos ji pabandė tapti šilta ir draugiška. Nežinojo kaip pavyko, bet tokiu pačiu draugiškumo kupinu balsu tarė:
- Ką gi, aš Žaneta. Kuo tu vardu? - Paklaususi vardo pajudėjo iš savo vietos. Kur eiti dar nežinojo, bet apsimetė nerūpestingai apžiūrinti pavėsinę. Pastatas buvo senas ir kiek aptriušęs todėl tikrai turėjo rasti kuo apsiginti, ar ne?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh ilgokai stovėjo su akmeniu rankose kartkartėmis vis kilstelėdama antakius ((žr. parašą)). Labai laukė, kada priešininkė reaguos į naują ginklą, įsitaisiusį rudaplaukės delne. Labiausiai laukė išgąsčio, dar geriau būtų, jeigu jis būtų įkištas į ironijos ar pykčio kostiumą. Deja, labai ilgą laiką atrodė, kad reakcijos iš viso nebus, o kam tada reikėjo tiek "daug" pastangų tam akmeniui gauti? Deoiridh susiraukė. Netgi pradėjo svarstyti variantą tiesiog iš čia išeiti ir palikti šitą pikčiurną vieną.
Jau buvo bekelianti koją, kai bendrakoledžė prabilo. Tokio varianto animagė nebuvo apsvarsčiusi, tačiau ir jis visai tiko: panašu, kad baimei buvo uždėta draugiškumo kaukė.  Deoiridh visiškai nerūpėjo, ar ši mergaitė yra Žana, ar Žaneta, ar Žanetina, ar dar kokia nors. Ne, daug svarbiau buvo jos sąskaita pasilinksminti. Dar kartą kilstelėjusi antakius Deoiridh žengė artyn. Persimetė akmenį į dešinę ranką ir apsimetė, kad taikosi. Nė neketino jo išties paleisti, tačiau Žaneta šito žinoti negalėjo.
- Mano vardas? - tarsi ne visai nugirdusi klausimą pasitikslino grifiukė. - Elliw.
Pagalvojusi apie mergaitę tuo vardu vos susilaikė nesuprunkštusi. Labai norėjo užklykti, kad pametė teleskopą, bet to nepadarė. Puikiai suprato, kad ją sustabdė tik Sabrinos von Sjuard draugystė. Ar ji padarys mane geresniu žmogumi?
- Ne. Aš Deoiridh, - po kelių akimirkų pridūrė. Buvo kiek apmaudu, tačiau įtarė, kad dabar Sabrina ja didžiuotųsi, ir tai paglostė širdį. Vis dėlto akmuo tebebuvo iškeltas į viršų.
Staiga stipriai užsimojusi Deoiridh paleido jį į Žanetos pusę. Specialiai paleido taip aukštai, kad niekaip negalėtų pataikyti, tačiau tikėjosi, kad pikčiurna bent akimirkai išsigąs. Akmuo perskrido pavėsinę ir žnektelėjo kažkur pievoje.

[Žaneta Froz]

Žaneta puikiai žinojo, kad ši prieš ją stovinti mergina nebuvo Elliw, ją buvo mačiusi kelis kartus bendrose pamokose, mergina tikrai nebuvo viena iš tų kurias lengvai pamirši. Tačiau ją sukrėtė rudaplaukės prisipažinimas. Gal ir nusistatė prieš ją, bet tikrai nebūtų jos palaikiusi sąžininga. Jo požiūrio nepakeitė ir staigus Deoiridh judesys. Judesio paskirtį suprato tik po kurio laiko, bet tai nesutrukdė iš išgąsčio susigūžti ir mestelėtis į šoną. Kaip paskui suprato, akmenukas buvo mestas per aukštai, todėl mergina niekaip negalėjo norėti jos sužaloti. Nuo šio keisto susitikimo pradžios, jos galva dar nebuvo tokia švari. Vienintelė emocija kurią dabar jautė buvo įniršis. Nors rudaplaukė jos ir nesužalojo, tai buvo paskutinis lašas. Mergina jau senai nejautė tokio didžiulio įtūžio. Ir nors giliai viduje suprato, kad jos reakcija yra gerokai perspausta ji nebegalėjo susivaldyti.
Kadangi po akmenuko išpuolio ji vis dar buvo nusisukusi į sieną, pamatė į ją atremtą seną ir aptriušusią lentą. Iškarto kilo gausybė minčių kaip ji galėjo ją panaudoti, bet net ir valdoma pykčio ji suprato, kad nieko gero iš to neišeis. Todėl vietoje to mergina nusprendė apsisukti ir tiesiogine prasme užšokti ant žemaūgės merginos. Tikėjosi, kad jos ūgis ir svoris jai padės pargriauti merginą ir pasiekti pirmenybę. Šoko ir ištiestomis rankomis, nors dar ir nežinojo kaip tai padės ir ką su jomis darys, tikėjosi jas panaudoti. Jos šuolio metu įvyko daug dalykų kurių pati šviesiaplaukė nepastebėjo, iš rankų iškrito lazdelė ir kaip suprato iš šaižaus garso ji pradėjo rėkti įsiūčio kupinu balsu.
Užšokusi ant merginos, jai pavyko ją pargriauti ant žemės. Krytis turėjo būti skaudus, bet pirmai pati gulėjusi ant žemės, nesijautė nė trupučio blogai, iš tikro tai tik privertė ją nusišypsoti. Grifiukės rankos, surado gulinčios merginos silpnybę. Pirštai pačiai jai nesuvokiant ėmė spausti kaklą. Vis dar kupina stiprių emocijų ji žiūrėjo į jos šviesiais plaukais apkritusį Deoiridh veidą. Suprato, kad elgiasi beprotė, bet vėlgi, susivaldyti negalėjo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Staigus ir, kas svarbiausia, išgąstingas šastelėjimas į šoną buvo tai, ko Deoiridh ir siekė, tad Žanetai atlikus šį veiksmą animagė patenkinta išsišiepė. Aišku, šita pikčiurna dabar įsius, bet rudaplaukė jos nebijojo. Ji "kukliai" šypsodama laukė merginos reakcijos.
Gan ilgą laiką atrodė, kad tos reakcijos nebus. Žaneta, atrodo, nusiteikė paspoksoti į sieną, tad Deoiridh jau žiojosi mesti kokios kandžios pastabėlės. (Ne)laimei, ji nespėjo nieko pasakyti, mat bendrakoledžė staiga išprotėjo. Būtent taip nutarė škotė, kai šviesiaplaukė tikrąja to žodžio prasme ant jos užšoko. Krytis ant žemės buvo skaudus, tačiau palyginus su baime, kuri apėmė netrukus, jis buvo niekinis. Deoiridh pradėjo dusti, ir tai buvo Žanetos kaltė. Atrodė, kad ji visiškai sąmoningai smaugia koledžo draugę.
- Arrgh, - sugebėjo išspausti Deoiridh, nors spėjo, kad naudos tai neduos. Teliko viena išeitis, nors tokioje situacijoje taip pasielgti buvo kiek nedrąsu. Vis dėlto rudaplaukė susikaupė ir pasivertė varle. Staigiai šmurkštelėjusi iš po ją kankinti sugalvojusios merginos žaliaodė nepraleido progos stryktelėti jai ant plaukų, o tada - link tolimesnio suoliuko. Ten atvirto į žmogų ir nukreipė lazdelę į Žanetą.
- Tau gydytis reikia, - gergždžiančiu balsu išspaudė Deoiridh. Labai norėjo mostelėti lazdele ir ką nors jai padaryti, bet baimė dar nebuvo atsitraukusi, tad nebuvo jėgų galvoti. Giliai kvėpuodama rudaplaukė nenuleido akių nuo ką tik įsigytos priešės. Sabrina tavimi nesididžiuotų... Šis supratimas kiek skaudino, bet nieko negalėjo pakeisti - šią akimirką Deoiridh Žanetos juodai nekentė.
- Immobulus! - toli gražu ne taip garsiai ir užtikrintai kaip norėjo ištarė škotė lazdele parodydama į šviesiaplaukę. Tiesą sakant, mielai būtų padariusi ką nors daug blogesnio, deja, niekas neatėjo į galvą.

[Žaneta Froz]

Stebėdama šiek tiek mėlynuojantį merginos, jos smaugiamos merginos, veidą ji vis dar neatsigavo iš šios keistos būsenos. Tiesą sakant jau negalėjo pasikliauti savimi, nežinojo ar buvo užvaldyta pykčio ar šitaip elgėsi neveikiama jokių emocijų, švariu protu. Kad rudaplaukę smaugia ji suprato puikiai, kas sekėsi sunkiau - prisiversit sustoti. Svarbiausia visą aplinką ir savo veiksmus suprato ko aiškiausiai, ir vis tiek negalėjo suvokti kodėl nesustoja.
Jos mintis pertraukė labai netikėta vaga pasisukę įvykiai. Deoiridh, gulinti po ja pavirto niekuo kitu, o varle. Šito tikėjosi mažiausiai ir jau buvo pradėjus galvoti, kad mergina kažkaip sujaukė jos mintis ir privertė matyti nebūtus dalykus, tačiau nors ir trumpam ji palietė varlę. Ir gleivės likusios ant jos pirštų buvo gana geras įrodymas, kad jos mintys nebuvo korumpuotos. Net nespėjus atsigauti po tokio netikėto, priešininkės poelgio į ją buvo paleisti kerai. Su šiais kerais mergina tik dar kartą įrodė, kad yra pažengusi daugiau už ją. Nors pagal išvaizdą ir neatrodė vyresnė už Žaneta, bet kerų valdymas rodė ką kitą. Buvo sustingdyta, todėl laiko turėjo gan daug. Svarbiausia mintis kuri sukosi jos galvoje - kaip apsiginti ir koks bus kitas jos žingsnis. Apie šiuos kerus buvo visai negirdėjusi, bet kaip suprato iš pojūčių - tai buvo užšaldymo kerai.
Po kelių akimirkų šalto stingulio ji pajuto kaip jos raumenys pradeda atsipalaiduoti, tai galėjo reikšti tik vieną dalyką, ant jos užleisti kerai pradėjo išsivaikštinėti. Nujautė, kad teliko tik menkos kelios akimirkos sugalvoti savo sekantį žingsnį. Prisiminė numestą lazdelę ir lazdą atremta į sieną. Žinojo, kad nors ir lazdelė buvo arčiau, daugiau naudos kovoje jai būtų iš tvirtos lazdos rankose. Nusprendusi pasinaudoti netikėtumo pagalba, tik pasibaigus kerų veikimo laikui ji staigiai puolė prie lazdos kampe. Ją pasiekusi, grifiukė suvokė, kad net neįsivaizduoja ką su ja daryti. Tai buvo paprasta nuo medžio nulaužta šaka, šiek tiek panaši į kvidičo muštuką. Jau ir taip praradusi galybę naudingo laiko ji nusprendė nieko nebelaukti ir užsimojusi lazda kaip matė žaidžiančius kvidičininkus ji nubėgo prie animagės.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Kerai pavyko, vadinasi, per tą laiką buvo galima atgauti kvapą. Deoiridh tik dabar pajuto, kad pikčiurnos veiksmai paveikė ją stipriau nei pati suprato: kvėpuoti buvo sunku, atrodė, kad organizmas niekaip negauna reikiamo deguonies kiekio. Laimei, Žaneta dabar buvo suledėjusi, tad buvo Deoiridh turėjo galimybę ramiai atsigauti.
Deja, ta ramybe ilgai džiaugtis neteko. Rudaplaukė akylai nestebėjo priešininkės, tad nepastebėjo momento, kai ji pradėjo vaduotis iš kerų. Kai suskubo į ją atsisukti, situacija jau buvo visiškai pasikeitusi: Žaneta buvo prie pat jos ir dar užsimojusi kažkokiu pagaliu. Iš kur ji gavo tą lazdą? Kas iš viso su ja negerai? iki susidūrimo spėjo pagalvoti Deoiridh. Deja, daugiau niekam neliko laiko: rudaplaukė žengė žingsnį sparčiai artėjančios priešininkės link ir pasilenkė: kadangi išvengti merginos nebuvo įmanoma, tikėjosi nesusidurti bent jau su lazda.
Smūgis buvo stiprus. Kažkas (ar tai buvo pagalys, ar kumštis, ar galva, Deoiridh taip ir nesuprato) pataikė tiesiai į pakaušį, tad mergaitė pajuto bjaurų skausmą, kuris neleido jai išsilaikyti ant kojų. Nenorėdama griūti viena, ji spėjo sugriebti Žanetos ranką, tad ant žemės nusivertė abi. Kažkas dar kartą trinktelėjo į pakaušį, ir šį kartą Deoiridh neabejojo, kad tai ta nelemta lazda. Tu dar atsiimsi piktai pagrasino koledžo draugei rudaplaukė. Pasiridenusi kiek toliau nuo jos animagė apsičiupinėjo ir suprato nebeturinti lazdelės. Nesusilaikiusi garsiai nusikeikė. Pakėlusi skaudančią galvą apsižvalgė ir pamatė, kad toli nusiridenti nepavyko - arba Žaneta atsivilko jai iš paskos. Kilstelėjusi antakius rudaplaukė pradėjo iš visų jėgų mosuoti kojomis. Tai nebuvo lengva, mat deganti galva trukdė iš viso ką nors daryti. Vis dėlto Deoiridh buvo užsispyrusi, ir galiausiai pajuto, kad kažkur įspyrė. Labai tikėjosi, kad tai yra ne kas kitas, o ta pikčiurna. Geriausia būtų, jeigu ten būtų jos galva.