0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • V kursas
  • *
  • 651
  • Taškai: 50
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #60 Prieš 11 mėnesių »
Alanas atsisėdo priešais ją. Dabar pasidarė jauku ir ramu. Ji atrodo nenorėjo kalbėti apie savo laiką su klastuoliais, tai jis ir nebekamantinėjo. Norės, pakalbėsim ir apie tai. Pagalvojo.
 Dori pradėjo žaisti su Dingu, Tada ir šovė jam ta mintis. Reikia truputį pakvailioti. Reikia jai pasiūlyti, gal sutiks. Aišku, gal tiesiog pamanys, kad tai kvaila ir vaikiška, o gal net per daug žiobariška. Bet jis dabar labai užsimanė greitai ir smagiai pralėkti kinkiniu. Atsidėjo tą klausimą truputį vėlesniam laikui.
- Aha, tai tu vienaip varai savo tėvus iš kantrybės, aš kitaip. - Nusikvatojo jis. Kai Dori pasiūlė pupelių padėkojo ir paėmė. Jam kliuvo tiesiog siaubingo skonio.
- Oi, atrodo anyžinė. Žiauriai nemėgstu anyžiaus. Burokėlių beje irgi.
Nusišypsojo. O tada pasakė.
- Aaa, Klausyk Dori, nori prasilėkti rogėmis? Tiesą sakant tokiu tikslu čia ir atklydau. Čia atoku, o Dingui reikia pabėgioti.
Jis išsitraukė lazdelę, labai norėjo, kad pavyktų šaukiamieji kerai. Tyčia rogių nesitempė kartu, nes norėjo pasitreniruoti. Jas laikė apleistame priestatėlyje. Netoli šios vietos. Aptiko tą vietą dar prieš atostogas ir tada atsivežė roges.
- Accio. Nagi, Accio. - Ir berniuko nuostabai rogės atzvimbė pas juos. Nuo jų driekėsi virvė. Dingas jau žinojo ką reikės daryti ir smagiai suamsėjo.
Apie šunų kinkinius raudonplaukis skaitė seniai. Buvo pasiskolinęs iš vieno pažįstamo knygą "Baltoji iltis". Ir tada svajojo, kaip smagų būtų dumti per ledynus. Greitai švilpti košiant vėjui. Ir Po kurio laiko tai pasidarė įmanoma, nes jų namuose atsirado Dingas.
Pabandė jį pririšti prie rogių praeitais metais ir smagiai sau važinėjosi su sesute ir Enrika. Roges jo mama užbūrė taip, kad jei jose kas nors sėdi, tai palengvėja, todėl vienam šuniui tempti nebuvo jokio sunkumo.  Žinoma, su skraidymu ant šluotos tai nesilygino bet vis tiek smagu. O dabar juk savo šluotos jis neturėjo.
- Nagi Dori, lekiam? - Šelmiškai šyptelėjo jis.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VI kursas
  • *
  • 1309
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #61 Prieš 11 mėnesių »
- O taip, - atsakė Dori, - aš varau juos iš proto. Bet jie mane dar labiau, - kalbėjo galvodama apie savo tėvus žiobarus. - O dėl klastuolių... Žinai, būna visko. Iš pradžių buvo sunkoka požemiuose, bet dabar aš jau juos pamilau. Klastūnyne nelabai gali kažkuo pasitikėti, - gūžtelėjo pečiais. - Daugelis yra keisti, paslaptingi ir uždari.
Kai Alanas pasiūlė pačiuožinėti rogutėmis, Dori suspurdo širdis. Praeitais metais daug kas tai darė, bet tik ne klastuoliai. Ką gi, dabar vakaras, o aplink, regis, nieko nėra. Mendel apsidairė. Atrodo, buvo saugu.
Netrukus Alanas šaukiamaisiais kerais pasikvietė roges. Antrakursė pakėlė antakius. Ji šiuos kerus pradėjo naudoti praeitais metais, bet reikėjo gerokai paplušėti, kol įgudo. Didesnius daiktus prisišaukti išmoko tik šiais metais. Vis tik Dori yra gera kerėtoja ir daugelis net vyresnių mokinių dar nemoka šio burtažodžio.
- Gerai keri, - pagyrė berniuką. - Ar daug laiko skiri tam papildomai?
Štai ką reiškia grynas kraujas. Kaip jam puikiai sekasi kerėti. Tai iš kur tai šitaip sekasi man? Aš juk... negrynakraujė.
Tik dabar Dori suprato, kad roges temps Dingas. Nors ir kaip stengėsi sulaikyti šypseną - Dori nemėgo jokio saldumo - tačiau nepavyko. Bandydama kąsti sau į liežuvį ir lūpą, kad tik greičiau nuo veido dingtų ta visai neklastuoliška šypsena, Dori atsisėdo ant rogučių.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • V kursas
  • *
  • 651
  • Taškai: 50
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #62 Prieš 11 mėnesių »
Nuostabu, ji sutiko. Džiūgavo jis kinkydamas šunį, kuris jau veržėsi lėkti. Tokie tie haskiai yra. Bėgti jiems didžiausias malonumas. Dori šypsojosi ir Alanui atrodė, kad šypsena jai daug labiau tinka, nei ta rimtuoliška išraiška, kurią ji vis bando išlaikyti. Bet aišku jis to nesakė.
- Aha, tokie jau tie Klastuoliai. Įdomios asmenybės. Ai žinai, jei tau tikrai labai įdomios senos burtininkų šeimos ir jų tradicijos, galiu paprašyti tėvo, kad atsiųstų tokį seną veikalą. Nemanau, kad ta knyga yra mokyklos bibliotekoje.  Dievaži, ta knyga klaikiai nuobodi. Nebent skyriai apie nesutarimus, įvairius keistus nutikimus įdomūs. Galėčiau paskolinti, jei nori paskaityti.
Pasakė ir įsitaisė šalia ant rogių.
- Oi, žinok pradėjau treniruotis po Magijos istorijos pamokos. Joje netyčia susprogdinau netikrą detonatorių, nes nespėjau jo rasti. Ai žodžiu, jis nuo manęs paspruko. Norėjau jį pasišaukti, bet nepavyko. Šiandien visą dieną kai turiu laiko bandau ką nors pasišaukti. Aš ir pats nustebau, kad toks didelis daiktas kaip rogės atlėkė pas mane.
Išbėręs tai šūktelėjo šuniui.
- Pirmyn! - Ir Dingas pasileido lėkti.
Dūmė, sniegas žiro jam iš po kojų. Buvo nuostabu. Šuo liuoktelėjo per sniego pusnį ir skardžiai sulojo. Alanas sėdėjo išsiviepęs iki ausų.
- Juk smagu, Argi ne? - linksmai pasakė jis savo bendrakeleivei.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VI kursas
  • *
  • 1309
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #63 Prieš 11 mėnesių »
- Tikrai? - sukluso išgirdusi apie knygą. - Mielai paskaityčiau! - sutiko.
Kai Alanas pasakė, kad mokytis burti pradėjo tik čia, Hogvartse, Dori gerokai nustebo. Nejau būsiu sutikusi geresnį kerėtoją už save? Dori pajuto šiokį tokį kartėlį apie tai pagalvojusi. Ji apie save, kas liečia kerėjimą, galvojo labai gerai. Gal net per gerai, nes tokiu atveju nelieka vietos nei tobulėjimui, nei savisaugai. Ji buvo įsitikinusi, kad Alanas kerėti mokėjo jau prieš Hogvartsą. Gal jis meluoja? Juk tikrų, garbingų grynakraujų šeima apeitų tuos visus neburti už mokyklos ribų iki septyniolikos draudimus. Ir čia mergaitės mintys ir vėl grįžo prie gryno kraujo. Štai, ką jis reiškia. Alanui taip sekasi burti dėl puikaus kraujo. Ne kitaip. Burtininkai iš kartos į kartą.
Netrukus mąstyti nebebuvo kada, nes Dingas pradėjo lėkti per sniegą. Buvo be galo smagu, tačiau baisoka: o jeigu jie atsitrenks į medį? Dori geriau jautėsi ore ant šluotos.
- Sma... smagu! - atsakė.
Dingui, regis, ši veikla taip pat labai patiko. Šuo tartum mėgavosi šiuo užsiėmimu. Tačiau skriejant per kažkokį kalnelį Dori šoktelėjo oran ir griuvo į didžiulę pusnį!
- Aai!
Mergaitė neužsigavo, tačiau pajuto stiprų šaltį. Ji nuo galvos iki kojų buvo visa snieguota. Besivalydama sniegą nuo mantijos ji pajuto, kad apsiausto kišenėje kažko trūksta.
- Velnias, o kur mano lazdelė? - išpūtė akis antrakursė darydamasi po giliausias pusnis.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • V kursas
  • *
  • 651
  • Taškai: 50
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #64 Prieš 11 mėnesių »
- Gerai, tada paprašysiu tėčio, kad atsiųstų. Cha, kaip jis nustebs, kad aš prašau jo tos knygpalaikės. - Nusikvatojo jis.
Dori atrodė kiek įsitempusi ir jos veido išraiška juokino Grifą. Jis panoro paraginti šunį, kad tas skuostų dar greičiau.
- Smagu sakai. Nieko, tuoj bus dar smagiau.
jie lėkė ir pro šalį skriejo medžiai, artėjo Uždraustojo miško pakraštys. Alanas norėjo dar kiek pakvailioti, matydamas kaip netvirtai jaučiasi Dori, todėl šūktelėjo.
- Kilpą!
Dingas staigiai pasuko kairėn, arti augo keli aukšti ąžuolai ir šuo puikiai ir dailiai pralėkė tarp tų medžių siauroje vietoje. Tada, laimingas šoko priekin ir...
Nuostabu. Tik aš galiu taip prisiveikt. jau niūriai pamanė jis, kai mergaitė išskriejo iš rogių ir nukrito į pusnį. Gerai, kad sniegas nėra kietas.
- Stop!
Sušuko ir Dingas čiūžtelėjo ir sustojo. Alanas atsistojo nuo rogių.
- Tau viskas gerai?
Paklausė, bet Dori jau buvo ant kojų. Dingo jos lazdelė. Mergaitė ėmė naršyti po sniegą. Alanas išsitraukė saviškę.
- Accio lazddelę. Nagi, Accio.
Taip, negali man sektis daug kartų iš eilės. Nuostabu. Pabandė dar ir dar porą kartų bet...
 Po šimts, reikia tikėtis, kad nesulūžo ar dar ką. Jis irgi parklupo ir ėmė ieškoti, dairytis.
Gaila, kad nemokiau Dingo ieškoti. Gal pabandyti? Bet tai juk bus beprasmiška.
Alanas atsistojo ir atrišo šunį. Ėmė sukioti lazdelę jam prieš akis žinodamas, kad nebus nieko gero.
- Nagi, atnešk, atnešk. - Pasakė šuniui.
- Lumos. - Ušžiebė savo lazdelę ir ja pasišviesdamas ėmė ieškoti tos prapuolenės.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VI kursas
  • *
  • 1309
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #65 Prieš 11 mėnesių »
- Na, nepaisant to, kad dabar esu kaip be rankų, nes lazdelė tokia pat svarbi kaip ir jos, taip, gerai, - kiek piktokai, kiek panikuodama, tarė Dori.
Kartu su Alanu ji ieškojo lazdelės. Kai grifui nepavyko šaukiamieji kerai, klastuolė nudžiugo. Kokia tu pavyduolė, pasakė sau Mendel. Juk jeigu jis būtų prisišaukęs lazdelę, dabar ji jau būtų tavo gniaužtuose. Bet ne, tau smagiau pasijausti geresne kerėtoja.
Juodaplaukei neliko nieko kito, kaip tik braidyti po pusnis bandant įmatyti kažką panašaus į lazdelę. Tai buvo taip kvaila. Erdvės daug, pusnys gilios, o jau tamsu. O jeigu Dori lazdelę pametė visai ne čia? Merlinas žino, kokioj pusny ji dabar gali slėptis. Ar teks atsisėsti ant rogių ir laukti pavasario, kol ištirps sniegas? Mergaitė jautėsi tokia bejėgė...

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • V kursas
  • *
  • 651
  • Taškai: 50
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #66 Prieš 11 mėnesių »
Alanas braidžiojo po pusnis nieko nepešdamas. Tik peršlapo ir viskas. Nors mirk iš juoko. Roges tai mat pasišaukiau, o kažkokios lazdelės ne. Bambėjo mintyse. Matyt taip buvo todėl, kad visą dieną kvietinėdamas daiktus pavargo.
O tada, nutiko dar nuostabesnis dalykas. Dingas, kuris kasė sniegą kojomis ir regis sau linksminosi kažką pasičiupo. Tai buvo Dori lazdelė.
- Atiduok na atiduok Dinguti. - Pasakė jis ir jau norėjo pasiimti, bet šuo, matyt ką nors užuodęs, ar pamanęs, kad jie žaidžia su juo šoko priekin ir nukūrė.
- Ne, pas mane!- Dar sušuko jis ir pasileido priekin. Koją, kurią pasisuko kai krito prieš sutikdamas Klastuolę sudiegė kaip reikiant, bet jis jos nepaisė. Šuo bėgo į mišką. Atrodė labai patenkintas ir pamažu dingo jiems iš akių.
Tikriausiai užuodė ką nors. Galėjo bent lazdelę iš mesti. Dar taip nėra buvę.
Alanas skuodė kaip pabaidytas. Grifiukui tai nepatiko, nes bijojo, kad tame miške ko nenutiktų jo numylėtam šuniui.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VI kursas
  • *
  • 1309
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #67 Prieš 11 mėnesių »
Dori bebraidžiojant po pusnis mergaitė išgirdo, kaip Alanas kažko prašo savo šuns. Atiduok? Atsisukusi dvylikmetė pamatė, jog Dingas kažką turi nasruose.
- Ar tai... Alanai, ar ten mano lazdelė?!
Taip. Visiškai teisingai. Šuns dantyse puikavosi klastuolės burtų lazdelė. Kelias akimirkas Mendel stovėjo lengvame šoke. Per tą laiką Alanas nubėgo paskui šunį. Dori jau ketino numoti ranka ir grįžti į pilį. Pff, kurių galų trenktis paskui juos į mišką? Tada susizgribo. Kurių galų? Juk ten tavo lazdelė, kvėša! Dori, iš tikrųjų, sunkiai galėjo susivokti, kad neturi lazdelės. Tai atrodė... tiesiog neįmanoma!
- Atiduok lazdelę, tu kvailas šunie! - netikėtai užstaugė Dori.
Mergaitė pasileido bėgti į miško tankmę. Gerai, kad Alanas jau buvo pramynęs pėdas, o nuo sniego buvo šviesiau.
Nereikėjo tau su juo prasidėti! Kokio velnio draugauji su grifais, Dori? Besikeiksnodama tamsiaplaukė bandė pasivyti bendražygį.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Ateities būrimo profesorė
  • *
  • 112
  • Lytis: Moteris
  • Dingsti iš akių arba nužudysiu!
Ats: Stovyklavimui skirta pakrantė
« Atsakymas #68 Prieš 5 mėnesius »
Taip... Galvojo Roma atėjusi stovyklavimo pakrantę. Bet minties neužbaigė. Ją užbaigė tik gilus atodusis. Nes ėjo ne šiaip sau, o šiandien turėjo vykti švilpynės iškyla prie ežero. Ji jos norėjo. Nors prieš kelias savaites ji su be galo dideliu noru visa tai planavo, bet dabar jai atrodė kitaip. Bet kandangi viskas buvo jau suplanuota tad ji tiesiog atėjo ir viską paruošė. Sudėjo nemažai maisto ir gėrimų. Bei tiesiog sėdėjo ir laukė pirmųjų mokinių. Gal tikrai bus linksma? Viltingai galvojo Roma nors tuo ir abejojo. Juk kitaip jos laukė nubodžios kelios valandos. Jai ką šį pasisedėjimą tiesiog užbaigsiu ankščiau. Nusprendė ji, nes nieko geriau nesugalvojo. Roma mielai būtų dabar miegojusi. Juk šeštadienis. Ir dar rytas. Kodėl aš nusprendžiau parinkti būtent šį laiką? Negalėjo savo sprendimo suprasti profesorė.
– Oi, Hari, turėsi būti labai labai atsargus. Neieškok bėdos, Hari…
– Aš ir neieškau, – pyktelėjo Haris. – Pati mane susiranda.