0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Paul

Ats: Buveinė gūdžioje pamiškėje prie ežero
« Atsakymas #165 Prieš 3 metus »
Camille lipant į medį, Emma negalėjo apsispręsti, ar lipti iš paskos, ar ją pašaukti. Vis dėlto aplinkui besitrankantys žaibai nulėmė jos sprendimą. Lipsiu. Įdomu, kas ten gero yra? Varnanagei belipant kopėčiomis netoliese vėl nuaidėjo kraują stingdantis stūgsmas. Mergaitė akimirksniu pradėjo kopti greičiau, stengdamasi nepamesti knygos ir lazdelės. Užlipus Emma atsiduso, ji čia jautėsi saugiau negu ant žemės.
Atsipūtusi rudaplaukė pradėjo apžiūrinėti medinę patalpą, po kurią jau žvalgėsi ir klastuolė. Buveinė atrodė gana sena, joje nebuvo daug daiktų, tačiau mergaitės dėmesį patraukė nuošaliai kampe stovintis stalas. Priėjusi prie jo Emma pastebėjo daug įrėžtų užrašų, kraujo dėmių, paslaptingų simbolių. Taip, tikrai įdomu, nors ir visai ne to tikėjausi. Staiga ant stalo išryškėjo užrašas: ,,Dink".
Emma kiek persigandusi pakvietė Camillę:
-Gal gali trumpam ateiti? Ar tu matai tą patį, kaip ir aš?
Varnanagė bandė save nuraminti galvodama apie savo šeimą ir knygas.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Buveinė gūdžioje pamiškėje prie ežero
« Atsakymas #166 Prieš 3 metus »
Emma pašaukė Camilla. Nieko dar nenutuokusi ramiai atėjo prie varnanagės. Mergaitė pamačiusi išgąsdinta draugės veidą, pati išsigando, bet kai pamatė užrašą ant stalo jos širdis vos nesustojo. Žaibas vis artėjo. Atrodė lyg tuoj trenks į namelį. Kojos drebėjo per tokį žaibą viskas atrodo baisai čia taip kažkas pajuokavo ir mes čia ne vieni nuo tokiu minčių darėsi vis baisiau. Staiga mergaitė pajuto kaip sudrebėjo grindis. Staiga ji sušuko:
- Einam iš čia!
Gal tai atrodė labai griežtai, bet Cornet norėjo dingti. Greitai pradėjo lipti žemyn. Kojos slydo nuo kopėčių. Visas kūnas drebėjo. Rankomis kabindama į medžio žievę stengėsi nusileisti kuo greičiau. Visos rankos buvo nubrozdintos. Nusileidusi žemyn ji tik stebėjo ką darys Emma.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Camille Cornet »
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Ats: Buveinė gūdžioje pamiškėje prie ežero
« Atsakymas #167 Prieš 3 metus »
Emma nesitikėjo, kad Camille taip sureaguos. Ji pati dar galvojo, lūkuriavo, norėdama sužinoti, kas nutiks. Galbūt reikėtų eiti. Niekada negali žinoti, kas nutiks tokioje užburtoje vietoje. Tačiau mergaitė suprato, kad gresia pavojus jos gyvybei. Ne tik jos, bet ir naujos draugės. Tad nieko nelaukdama varnanagė susirinko daiktus ir puolė prie išejimo. Vos spėjus Emmai išeiti, užsitrenkė durys, nors anksčiau jų nebuvo. Mergaitė ėmė karštligiškai lipti kopėčiomis žemyn, iš pradžių numetusi knygą su lazdele. Apačioje jau laukė Camille.
O lauke dėjosi keisti dalykai: aplink ąžuolą ir kartu aplink jas violetinis žaibas buvo išrėžęs ratą, kartkartėmis sudrebėdavo žemė. Varnanagė suprato patekusi į bėdą ir pasižiūrėjo į dangų. Jis buvo aptrauktas tamsiais debesimis, iš kurių svaidėsi violetiniai žaibai. Nuleidusi galvą Emma paklausė:
-Bėgam? Nežinau, kas dar gali būti blogiau. Reikia kažką daryti.
Laukdama klastuolės atsakymo mergaitė pasilenkė ir pasiėmė savo daiktus.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Buveinė gūdžioje pamiškėje prie ežero
« Atsakymas #168 Prieš 3 metus »
Laukdama Emmos, mergaitė pamatė aplink ąžuolą kur buvo namelis žaibas buvo išrėžęs ratą. O žemė sudrebėjo. Nulipus Shade klastuolė atsiduso, kad viskas gerai. Reikėtu bėgti pagalvojo ji ir žengė žingsnį. Bet staiga trenkė žaibas į šalia esantį ir storas senas medis nukrito tiesiai prieš šviesiaplaukės galvą ir mergaitė paskendo medžio šakose su lapais. Medis buvo ant tiek storas ir didelis, kad perlipti žemo ūgio mergaitė nesugebėjo. Žaibas vis nesustodamas dundėjo ir trankė šalia esančius medžius. Bet medį su namuku paliko. Išsikapsčiusi iš medžių šakų Cornet pastebėjo kad daug daugiau buvo nukritusiu medžių šalia ąžuolo. Visa įsipainiojusi medžio šakose, o plaukai suvelti mergaitė pradėjo ieškoti savo draugės varnanagės. Aplink medyje namelio gulėjo tokie pat medžiai kaip vienas kuris nukrito ant Camillos. Staiga pagalvojusi, kad ant Emmos užkrito medis ji pradėjo apžiūrinėt kiekvieną kampelį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Camille Cornet »
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Ats: Buveinė gūdžioje pamiškėje prie ežero
« Atsakymas #169 Prieš 3 metus »
Pamačiusi, kad Camillę pradangino nukritusio medžio šakos, Emma ėmė šaukti ją vardu, tačiau nepavyko išspausti nė garselio. O eiti gelbėti klastuolės nesiryžo. Neeisiu arčiau. O gal ir ant manęs užkris? Ir ką tada? Mergaitė stipriai laikydama prie savęs knygą atbulomis patraukė prie ąžuolo: kažin kodėl žinojo, kad jis nenuvirs ir jo žaibas nenutrenks. Bent jau šį vakarą.
Ji nesižvalgė pro petį, žiūrėjo tiktai į priekį, todėl ir nepastebėjo, kad paslaptingojo šimtamečio ąžuolo kamiene atsivėrė anga. Tokio pačio aukščio ir pločio kaip Emma. Varnanagė akimirką luktelėjo, kai manė netrukus pasieksianti išsvajotąjį saugų kamieną. Ir žengė į vidų.
Tik po kelių sekundžių mergaitė suprato, kad kažkas čia ne taip. Tačiau jau nespėjo pasprukti - kamienas užsidarė ir Emma liko įkalinta medžio kamiene aklinoje tamsoje. Ji nesutriko:
-Alohomora!
Bet kamienas - tai ne durys, taigi neatsidarė. Pirmakursė priglaudė ausį prie kamieno. Girdėjosi silpnas medžių ošimas ir griaustinis. Emma suprato, kad silpno balselio pro storą kamieną neišgirsi, tad tarė:
-Sonorus!
Ir pradėjo šaukti. Be žodžių. Nors mergaitė buvo gana smulki, ji galėjo rėkti labai garsiai, pati susiliedama su balsu.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Buveinė gūdžioje pamiškėje prie ežero
« Atsakymas #170 Prieš 3 metus »
Minutėlę pastovėjus pagalvojus ką jei daryti mergina išgirdo lyg kažkas šauktu iš ąžuolo. Pribėgsi prie didingo ąžuolo klastuolė tikrai išgirdo, kad viduje jos draugė:
- Emma? Kaip tave ištraukti?
Camilla garsiai kalbėjo su varnanage, kad ji gerai ją girdėtu. Pirmakursė apėjo medi iš kitos pusės. Medžio kamiene atsidarė skylė. O viduje buvo rudaplaukė.  Cornet labai apsidžiaugė kai pamatė draugę todėl greit įbėgo į vidų ir pasakė:
- Bėgam čia kažkas keisto vykstą...
Bet staiga ąžuole skylė užsidarė. O viduje žemė sudrebėjo. Per šviesiaplaukės kūną perbėgo šiurpuliukai po sekundės mergaitės krito žemyn. Po valandos kai Camilla gulėjo ant purvinos žemės mergina atsipeikėjo. Nusipurčius nuo savęs žemę klastuolės širdis vos neiššoko ką mergina pamatė. Prieš ją gulėjo didelė gyvatės žievė. Nejaugi ji gyva Cornet atsisuko į Emma.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
Ats: Buveinė gūdžioje pamiškėje prie ežero
« Atsakymas #171 Prieš 10 mėnesių »
 Hogvartso pilies kieme buvo šilta, iš po debesų švietė saulės spinduliai ir pūtė silpnas vėjelis. Tačiau viso to Melodė beveik nepastebėjo, nes bene visą kelią skuodė kiek įkabindama. Kodėl taip skubėjo, pati nežinojo, tiesiog ją vedė smalsumas kuo greičiau rasti ramią vietelę, kurioje galėtų ramiai nieko netrukdoma paskaityti paslaptingąją knygą ką tik pasiimtą iš bibliotekos. Visa uždususi ir sukaitusi mergaitė pažvelgė į seną galingą šimtametį ažuolą, stūksantį netoli ežero pamiškėje. Grifė pasiekė savo tikslą, nepastebimai šyptelėjo ir ryžtingai žėngė žingsnį artyn. Apie šią vietą buvo girdėjusi tik pasakojimų, o dabar pagaliau galės pati išvysti viską savo akimis... Tamsiaplaukės ranka atsargiai prisilietė prie kamiene išraižyto mėnuliuko ir staiga akimirksniu nusileido kopėčios į seną medinį niekad nerėgėtą namelį. Įžengusi vidun rado staliuką ir kelias sutriušusias apdulkėtas kėdes, tad burtais nuvaliusi dulkes prisėdo ir atsivertė juodos odos viršelio knygą auksinėmis raidėmis skelbiančiomis knygos pavadinimą "Žymiausi visų laikų juodieji burtininkai". Savo žydromis akimis perbėgo pirmąjį puslapį kol surado Adams pavardę. Nė pati nesuvokė iš kur, tačiau Melodės nuojauta tiesiog liepė lazdele priliesti šią pavardę, ką pirmakursė tučtuojau ir padarė. Netikėtai knygos puslapiai patys pradėjo verstis kol galiausiai sustojo. Puslapio višuje puikavosi auksinės raidės "Katie Adams". Melodė drebančiomis rankomis stipriau sugniaužė knygą ir pradėjo skaityti.
Citata
  Katie Adams- viena žynomiausių juodųjų burtininkių, plačiai žinoma juodųjų magų tarpe.
  Katie Adams užaugo vienoje seniausių ir žinomiausių grynakraujų burtininkų šeimoje. Pasak šaltinių, nuo mažens gyveno Godriko dauboje su tėvais ir dviem seserimis. Nors grynakraujų šeimoje buvo tikimasi išlaikyti papročius ir buvo labai gerbiami grynakraujai, dvi Katie seserys niekšiškai išdavė savo šeimą ir atėmė Adamsų šeimos garbę. Dvi nenaudėlės užstojo žiobarus, o vėliau pabėgo ir iš namų, bei niekad negrįžo. Tai buvo didelė dukrų užtraukta gėda tėvams,  tačiau šie vis tik turėjo nors vieną vaiką kuriuo galėjo didžiuotis. Vienintelė Katie Adams liko ištikima grynakraujams. Kiek yra žinoma, kaip tėvų ir buvo numatyta, Hogvartse Katie įstojo į Klastūnyną. Baigusi Hogvartsą toliau studijavo juodąją magiją ir galiausiaipo tiek varginančių pastangų papildė juodųjų burtininkų gretas.
  Didingai pagarsėjusi Katie Adams nužudė 24 "geruosius burtininkus" ir apie pusšimtį niekingų žiobarų. Yra įtraukta į didžiąją daugumą knygų apie grynakraujus ar juodąją magiją. Daugiausiai terorų įvykdė Didžiojoje Britanijoje, dar keletą Olandijoje ir Vokietijoje. Buvo viena iš slaptų vaikų namų grynakraujams įkūrėja. Magijos dėka Katie nuomone pasaulis taptų daug gražesnis ir būtų atsikratyta nereikalinggų šiukšlių ir kliūčių.
Melodė stiklinėmis akimis spoksojo į paskutinį sakinį. Būtų atsikratyta šiukšlių ir kliūčių? Čia ji apie žiobarus? Grifės veidą perkreipė baimė ir nuostaba. Ji niekada nebūtų patikėjusi, kad vaikų namų, kuriuose žydraakė gyveno darbuotoja- Katie Adams iš tikrųjų yra... Žudikė?! Pirmakursė drebančiomis rankomis paėmė knygą ir stipriai suspaudė glėbyje, tarsi didžiausią paslaptį. Privalau papasakoti apie tai Dori. Niekas daugiau nežino apie slaptus burtininkų vaikų namus ir Katie Adams. Tik ar ji patikės? O gal mintis apie juodąją burtininkę ją... Sužavės? Dėje, greit jau atostogos. Visi ruošiasi egzaminams, tad vargu ar visoje šurmuliuojančioje pilyje jai pavyks surasti klastuolę. Ką gi, tokiu atveju tikriausiai teks siųsti pelėdą per atostogas. Tik iš kur aš per vasaros atostogas gausiu patikimą pelėdą? Pirmakursė nulipo kopečiomis ir patraukė pilies link vis dar įtemptai mąstydama apie kraupią tiesą, kurią ką tik sužinojo...
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 186
  • Tinginystė tik atrodo viliojamai bet tik darbas teikia pasitenkinimą
Ats: Buveinė gūdžioje pamiškėje prie ežero
« Atsakymas #172 Prieš 7 mėnesius »
[Nihalos asmenybė]

     Kai tik būna laisvo laiko, kurio Hogavrtse tikrai nebūna dažnai, Nihala dažnai eidavo į lauką. Dažniausiai tai nusišypsodavo proga sekmadieniais - kaip ir šiandien. Deja, kai kuriuos sekmadienius Nihala tiesiog kažkaip mistiškai praleisdavo. Štai va, kaip ir šį kartą - čia tu ramiausiai sėdi ketvirtadienio apsigynimo nuo juodosios magijos pamokose, štai tą pačią akimirką jau sekmadienio popietė, kurią velniai žino kodėl, leidi tarp mokyklos sienų. Tokios gyvenimo epizodų iškarpos pasikartodavo dažnai, - labai dažnai - tačiau Nihala jau stengėsi nebekreipti dėmesio į tai ir, turiu pripažinti, jai visai neblogai sekėsi, tačiau tai vis vien trikdydavo - kam gi netrikdytų gyventi tokios bala žino kur dingstančios valandos, dienos ar netgi savaitės?
     Kaip jau buvo tenai, taip jau buvo, tačiau vos tik grįždavo po „dingimo“, Nihala iškart puldavo veikti, kad tik nepražiopsotų dar daugiau laiko. Šį kartą ji, kaip tikrai neretai, vėl nusidanginio į mokyklos kiemą, o per jį ir į Uždraustąjį mišką, kuriame bastydavosi jos prisijaukintas žirgas Pixelis, ant kurio ji pastoviai jodinėdavo. Pašaukusi jį savo švilpimu, Nihala netrukus pajuto, kaip jo uodegos plaukai švystelėjo merginai per veidą.
     - Pixeli... - meiliai pasisveikino Nihala ir paglosčiusi žirgo snukį, apgraibomis užsiropštė ant jo. - Varom pajodinėti!
     Įsikabinusi į Pixelio karčius, Nihala nudūmė pamiške, kur netikėtai prajojo kažkokią buveinę, pati to nepajusdama.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Vėtrūnė Kristė de Leighi »
Nėra nieko stipriau už norą gyventi


*

Prisijungęs Dori Mendel

  • VI kursas
  • *
  • 1309
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Buveinė gūdžioje pamiškėje prie ežero
« Atsakymas #173 Prieš 7 mėnesius »
Buvo pavasaris. Sekmadienis. Dori turėjo krūvą namų darbų, kuriuos pagaliau reikėjo padaryti. Taip pat - pats metas pradėti ruoštis egzaminams, bet... Bet Dori kažkas darėsi. Ji taip tingėjo mokytis, kad visais būdais bandė atkelinėti tuos veiksmus ateičiai. Ryt pirmadienis ir jau tikrai nebebuvo kur dėtis, tačiau vietoj to, kad Mendel susiimtų ir prisėstų prie namų darbų, ji sugalvojo be tikslo nueiti į būstinę, kurią atrado kažkada praeitais metais. Sėdėdama joje ir stumdama laiką, mergaitė lauke išgirdo kažkokį triukšmą. Iškišusi nosį iš namelio ji pamatė Vėtrūnę. Trečiakursė nusileido kopėčiomis žemyn.
- Vėtrūne? - garsiai kreipėsi. - Ką tu čia veiki? Iš kur šitas arklys? - nužvelgė gyvūną. - Dėl Merlino barzdos, nesibastyk viena po mišką, čia pavojinga.
Iš kur visi ir visada traukia visokius gyvulius, mintyse suniurnėjo.

*

Neprisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 186
  • Tinginystė tik atrodo viliojamai bet tik darbas teikia pasitenkinimą
Ats: Buveinė gūdžioje pamiškėje prie ežero
« Atsakymas #174 Prieš 7 mėnesius »
[Nihalos asmenybė]
                                           
     Kad Nihala prajojo kažkokią jai nežinomą buveinę, pati net nebūtų pastebėjusi - žinoma, kaip gi kitaip, jugi ji akla. Tačiau, kad arklys, bala žino kodėl, tiesiog staiga sustojo, vos nenumesdamas Nihalos nuo savęs, tikrai neįmanoma nepajusti.
     - Pixeli! - piktai sutramdė arklį Varno Nago mokinė. - Kas tau darosi?
     Nusprendusi, kad galbūt tai kažkoks ženklas, Nihala nučiuožė nuo arklio ir tvirtai suėmusi jį už snukio, sumurmėjo:
     - Palauk manęs čia, gerai?
     Nematydama, tačiau jusdama kur eina, balstaplaukė patraukė kažkur pirmyn. Ji visiškai nežinojo ko čia tikėtis, nes čia buvusi tikrai dar nėra. Tačiau kažkas ją - ją, bet ne jos vardu, nes nieko daugiu aplinkui be Pixelio, pačios Nihalos ir to kažko, daugiau nebuvo justi - pašaukė.
     - Aš. Ne. VĖTRŪNĖ!!! - piktai suriko Nihala. - Ir iš vis, kokio velnio vadini mane Vėtrūne?! Ir kas tu, kad mane vadini taip?
     Tai, kad vis ją vadino Vėtrūne, vedė iš proto. Kokia. Aš. Jums. Dar. Vėt-rū-nė?! Iš kur visi šitą vardą ištraukia? Piktinosi Nihala.
Nėra nieko stipriau už norą gyventi


*

Prisijungęs Dori Mendel

  • VI kursas
  • *
  • 1309
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Buveinė gūdžioje pamiškėje prie ežero
« Atsakymas #175 Prieš 6 mėnesius »
Vėtrūnė paliko arklį kiek tolėliau ir, regis, pagal garsą bandė susirasti Dori. Netrukus bendrakoledžė atsirado visai netoli, tačiau... tačiau čia kažkas, dėl Gringotso goblinų, buvo ne taip. Mendel susiraukė. Vėtrūnės kalbėjimo maniera skambėjo visiškai kitaip nei įprastai. Na, tiesą pasakius, kalbėjimo maniera apskritai buvo dingusi. Mergina šaukė. Ir šaukė ji ne kažką normalaus, bet visiškas nesąmones. Kad ji ne Vėtrūnė. Dar klausė, kas tokia yra Dori.
Kelias akimirkas Dori tylėjo bandydama suprasti, kas čia vyksta. Ar tai galėtų būti pokštas? Vargiai. Vėtrūnė, bent jau kiek Mendel teko ją pažinti, buvo ramaus ir taikaus būdo. Jai nelabai tiko mokytis Klastūnyne. Mergaitė abejojo, kad ji galėtų šitaip juokauti. Po velnių! Jai kažkas kažko sugirdė!
- Vėtrūne, ko šiandien gėrei? - pakankamai griežtai paklausė Dori. - Ar kas nors ko nors davė didžiojoje salėje sakydamas, kad tai moliūgų sultys?
Ar galėtų mokiniai šitaip šlykščiai pajuokauti? Tai žinoma. Kai kurie tikrai bjaurūs. Gal norėjo pasityčioti iš neregės panelės.
- Gerai. Jeigu tu ne Vėtrūnė, tai koks tada tavo vardas? - paklausė Mendel norėdama žinoti, ar bendrakoledžei stipriai pačiuožė stogas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Dori Mendel »