[Edgar Jeffter]

Dvidešimtmetis vilko kailyje dabar gulėjo dulkių kamuolyje. Keltis ir imtis kitų veiksmų buvo per ne lyg sunku. Deja, vilkolakis gerokai jį trinktelėjo, kad nebeužteko laiko, jog galėtų suspėti įsiterpti į kovą. Nors gal dar buvo laiko. Gal nutilę kovos garsai tarp dviejų būtybių tebuvo laikinas dalykas. Vilkas netrukus įsitikino, jog veikiausiai nebus spėjęs, kai pajuto kažką liečiant jo snukį. Nelabai tai jam patiko. Nežinojo kokių kėslų vedamas kažkas drįso prie jo liestis. Bet prisilietimas netruko ilgai. Vėliau išgirdo, kaip buvo jam padėkota ir po truputėlį tolstančius žingsnius. Šiuo metu jau nebebuvo sunku suprasti, kuris iš padarų čia buvo.
Jaunuolis bet kokiu atveju norėjo išsiaiškinti, kas čia buvo, bet to negalės padaryti, jei leis būtybei išeiti tuo metu, kai patsai gulės ant žemės, pridaužtas. Todėl iššiepė snukį ir iš visų jėgų pasistengė pakilti. Sunkiai, tačiau pavyko. Keturkojis gyvūnas nejučia atvirto į žmogų. Juodaplaukis, pilna galva dulkių, iš lėto pakilo nuo žemės. Porą kartų kostelėjo, nes tvyrančios dulkės kambaryje buvo ne itin malonios žmogiškajai nosiai. Dėl visa pikto išsitraukė savo lazdelę ir pasiremdamas į tvirtumu nepasižyminčias namo sienas po truputėlį ėmė slinkti. Šiaip ne taip praėjęs kambarį, kurioje dar prieš keletą akimirkų virė kova, Edgar'as atsidūrė koridoriuje. Tame pačiame, kuriame buvo ir vampyras. Jis buvo kitame namo gale. Gulėjo ar sėdėjo, sunku tamsoje buvo pasakyti, ką jis konkrečiai daro. Jeffter'is perėmęs į kairę ranką lazdelę, savo pirštinuotają atsirėmė ir išsitiesė tiek kiek pajėgė. Tuomet nukreipė lazdelę į tą siluetą.
- Geriau nė nemėgink judėti,- ramiu, bet ganėtinai piktu tonu kalbėjo žaliaakis. Tas pyktis nebuvo vien siekiantis ką nors išgąsdinti ar kilęs vien dėl to, jog kažkas drįso apsimesti gerbiamu nuodų ir vaistų profesoriumi. Prie to pykčio šiek tiek prisidėjo ir skausmas, juntamas vaikinuko šone.
Kautis animagas nebelabai norėjo. Na, nepaisant to, kad ir šiaip jis stengtųsi išvengti kovos kiek įmanoma, kažin ar būtent šią akimirką jis išvis beturi pakankamai jėgų kautis.
- Keliausi su manimi, apsimetėli!- paskutinį žodį tiesiog iškošė pro dantis ir čia suprasti jo nepasitenkinimą neturėjo būti sunku. Ir nepaisydamas savo dabartinės būklės, Edgar'as nebuvo pasiryžęs leisti pasprukti asmeniui, atrodančiam taip, kaip jo buvęs profesorius ir koledžo vadovas Hogvartse.

[Sorenas von Sjuardas]

Eliksyrininkas sunkiai įkvėpė oro, viena ranka ieškojo kažkokio gydomojo eliksyro butelaičio - vis vaidenosi, kad jis jį turėjo, nors kas sekundę viltis slopo. Kita ranka vyras stabdė lėtai srūvantį juodą kraują, nors šis jau ir krešėjo. Pažvelgęs į dulkių debesį ties vieta, kurioje numanė esant vilką, von Sjuardas kiek pamąstė ir išsitraukė mažytį butelaitį su skaidriai žaliu skysčiu. Nuleido galvą žemyn, kažką svarstydamas, žvilgtelėjo į dulkes, išgirdęs kosčiojimą. Taigis, atrodo, dulkės nebuvo pats maloniausias dalykas daugelio gyvųjų kvėpavimo takams. Ko gero, ir negyvųjų, jeigu tik šie gali kvėpuoti, kas greičiausiai yra ganėtinai retas reiškinys.
   Išgirdęs vyrišką grasinantį balsą von Sjuardas nustebęs pakėlė akis. Pirmiausia išvydo į jį nukreiptą burtų lazdelę, o tada išryškėjo ir varganai ant kojų besilaikančio jaunuolio siluetas, palaipsniui vis ryškėjantis dėl nusėdinėjančių dulkių. Vampyras patylėjo, auksinėmis akimis nagrinėdamas priešais jį stovinčiojo veidą, nusistebėjo, kas gi galėjo jį šitaip sužaloti. Į šnerves įsiveržė šviežesnio jau pažįstamo kvapo ir pamažu apdujusio, suglumusio juodabarzdžio smegenys surišo galą su galu.
   - Edgar'ai? - atpažinęs savo sūnaus krikštatėvį kiek užkimusiu balsu kreipėsi Sorenas. Nežinia, ar tai būtų galima pavadinti klausimu, ar pasitikslinimu, ar žodžiu, slepiančiu nuo Antikos žinomą frazę ,,Ir tu, Brutai?". Bet gal Jeffter'is visgi nesiruošė jo nužudyti taip, kaip tasai Brutas Cezarį, ar ką ten tokį. Soreno akys šiek tiek apsiblausė iš slepiamo liūdesio. Išgirdęs kitą repliką buvęs profesorius kilstelėjo antakį.
   - Kodėl tu mane laikai apsimetėliu? - tyliai paklausė, rankose tebelaikydamas skaidriai žalią gydomąjį eliksyrą. Žaizda ant krūtinės labai lėtai traukėsi, bet kaži, ar neliks randų, juolab turint mintyje, kas padarė šias žaizdas ir kaip tas padaras susijęs su Sorenu.
   Mąstė pasiūlyti eliksyro buvusiam Grifų Gūžtos prefektui, bet numanė, kad dabar nėra pats geriausias laikas tai padaryti. Pykčio kibirkštėlės grifo akyse aiškiai rodė, kad šis veikiau sudaužytų tą buteliuką, nei juo pasinaudotų.
   ,,Kodėl aš jam atrodau apsimetėlis?" - paklausė savęs von Sjuardas. Į mintis veržėsi įvairiausios spėlionės - galbūt dėl netvarkingos, jam nebūdingos tokios barzdos? Galbūt dėl to, kad gerbiamasis profesorius neitų į tokius įtartinus užkampius? Ar paprasčiausiai von Sjuardas turėtų būti savo požeminėje Hogvartso klasėje?
   - Aš nebedėstau Hogvartse, - tarė eliksyrininkas, bandydamas užbėgti už akių pačiai, rodos, įtikinamiausiai teorijai, kas nustebino Jeffterį. Bet dar pamintijęs suprato, kad labiausiai animagą nustebinti turėjo jo iltys ir visai ne intelektualus, kaip dera profesoriui, elgesys.
   Darsyk žvilgtelėjo į lazdelės smaigalį, kaži, ar iš tikrųjų, ar tik dulkių ir šviesos spindulio žaismas sukūrė iliuziją, kad jame grėsmingai žybtelėjo švieselė. Auksaakis nejudėdamas įsižvelgė į Edgar'o akis, tylėjo. Pamanė, kad būtų visai nesunku atimti lazdelę ar šiaip pabėgti, bet sustabdė pats save, supratęs, kad tokiu elgesiu, ko gero, išduotų bet kokį galbūt draugo žmogaus pasitikėjimą ar prišauktų dar didesnę bėdą. To visiškai nesinorėjo.

[Edgar Jeffter]

Senolio balsas irgi buvo panašus į Soreno. Šis taip pat žinojo ir jauno burtininko vardą. Bet faktas, kad jis yra vampyras, Jeffter'iui nesuteikė galimybės manyti, kad tai jo buvęs profesorius. Nebūtų galėjęs pamanyti, kad šis slėpė tokį faktą. Net nematė reikalo to daryti. Juk niekas nedraudžia tau profesoriauti ar dirbti magijos ministerijoje, jei tu esi kiek kitokios rasės. Burtininkų pasaulyje tai normalų.
Juodaplaukis išgirdęs savo vardą, giliai iškvėpdamas orą, šyptelėjo.
- Geras bandymas, smailiadanti melagi!- vaikiną erzino melas ir toks ganėtinai primityvus, - Manai ištaręs mano vardą, ką nors man įrodysi?- bandydamas apsimesti kitu asmeniu kažin ar tai darysi dėl smagumo nė nemėgindamas jo ar jo aplinkos nei truputėlį pažinti.
- Taip, tu dėstai Godriko Dauboje..,- kvailesnio pasiteisinimo, rodėsi, jog ir negalėjo išgirsti animagas. Jis savo lazdelę lėtai pakreipė į buteliuką, laikomą von Sjuardo rankoje.
- Padėk jį ant žemės. Ir visą savo tašę,- ragino nenuleisdamas akių nuo barzdylos. Tokį prašymą pateikė nenorėdamas, kad šis, jo manymu nepažįstamasis, nesumanytų ko nors. Nežinia, ką gali slėpti savo krepšyje. Kad ir ta pati burtų lazdelė ten gali tūnoti. O šiaip gėralai irgi itin galingas ginklas ir tuo ne kartą buvo įsitikinęs pats Edgar'as.
- Kokiu tikslu atsliūkinai į Godriko Daubą? Kokie tavo kėslai?- sunkiai kvėpuodamas vis tiek nesiliovė siekti savo ir ėmė tardyti sutiktąjį. Rūpėjo sužinoti, kam kažkam apsimetinėti eliksyrų meistru. Dar labiau rūpėjo dabar įsitikinti ar Fasiras sveikas. Iš jo negavo jokių žinių jau ilgą laiką. Bet pats ir nebesikreipė į krikštasūnį, nes pastarasis buvo pareiškęs, kad byla sudėtinga ir tai gali atimti laiko. Todėl, kaip tikėjosi, tai tiesiog magijos ministrui leido dirbti savo darbą. Vylėsi, kad vis dar tai ir leidžia daryti, nes dabar į galvą buvo įsiskverbusios ir kiek prastesnės mintys, apie tai, kad jaunasis von Sjuard'as galėjo nukentėti. Būtų per daug keista, jei kažkas apsimetinėjantis kažkieno tėvu imtų ir tiesiog atsitiktinai atsidurtų tame pačiame mieste, kaip ir jo sūnus.
Trumpaplaukis dar kiek tiestelėjo lazdelę į priekį ir pažvelgė į ant grindų sėdinčią personą. Susivokė, kad akimirkai buvo paskendęs mintyse, bet, rodos, tai nepakenkė. Visa laimė. Jeffter'is puikiai žinojo, jog tokiomis akimirkomis negalima prarasti budrumo. Jo praradimas gali daug kainuoti ypač, kai pats nesi pačios stabiliausios būklės.

[Sorenas von Sjuardas]

   - Kokie epitetai, - liūdnai vyptelėjo Sorenas, o voras atsargiai kyštelėjo žabtus, lipdamas nuo pakaušio ant viršugalvio. Ak, tai štai, kas privertė Jeffterį suabejoti profesoriaus realumu - dantys, kaip tai išdavė jo kreipinys. Visai nieko keisto, juk von Sjuardas mažai kam sakė apie savo rasę.
   - Ką turėčiau pasakyti, kad įrodyčiau? - paklausė juodabarzdis profesorius. Atidžiai stebeilijo į, matyt, gana nervingą animagą. Visai nenuostabu, kad šis taip reagavo į jį - juk visgi buvo ir susitrenkęs, ir šokiruotas. Kita vertus, tai galėjo būti išmoningas vaidinimas... Bet Sorenas nemanė, kad šis grifas galėtų įsitraukti į tokius kvailus žaidimus.
   - Ne, aš vienuolika metų dėsčiau Hogvartse. Šiemet ten nebedirbu, - patylėjęs tarė kantriu balsu. - Iš čia turėjau išvykti į Londoną.
   Sorenas tyliai atsiduso ir pakraipė galvą, tada įdėjo butelaitį atgal į krepšį ir nustūmė jį arčiau sūnaus krikštatėvio. Atsargus vaikis, nieko nepasakysi, neišdurnintas gyvenimo. Viskas taip, kaip pridera. Tik įdomu, kiek dar žais.
   Išgirdęs kitą klausimų tiradą von Sjuardas pajuto, kaip Spaikas įsitempia. Kažkodėl nesuprato, kokio gi velnio.
   - Aplankiau kapus ir bažnyčią prieš išvykdamas, - bejausmiai išdėstė faktus von Sjuardas. - Kaip minėjau, iš čia turėjau išvykti į Londoną, o iš ten - pas gimines.
   Pastebėjęs mąslų Edgar'o žvilgsnį Sorenas atsipalaidavęs kantriai lūkuriavo, kol šis vėl susitelks į pokalbį. Tikėjosi veikiai būti surištas ar apsvaigintas, nors kol kas Jeffter'is to nedarė. Įdomu, ko delsė? Ar susirenkė tiek, kad nesupranta pavojaus? Ar laukė kokio ženklo? ,,O gal laukia vilkolakio, kad pateiktų tave ant lėkštutės?" - pašaipiai spėjo Spaikas. Juodaapsiausčiui apdulkėjusiais plaukais darsyk kilo pagunda viską užbaigti greičiau, pavyzdžiui, atimant burtų lazdelę.
   - Galiu kai ko paklausti? - diplomatiškai kreipėsi von Sjuardas. - Ar nemanai, kad, jeigu turėčiau piktų kėslų, tu dabar nestovėtum prieš mane, praktiškai įrėmęs į kaktą lazdelę? - tėvišku balsu paklausė ir liūdnai šyptelėjo. Ech, tai irgi galėjo nuskambėti kaip apsukrūs melai. Aišku, kad apsimetėlis galėtų ir nieko blogo nepadaryti, jei tik tas jam duotų daugiau naudos. Logiška.
   Kas toliau? Ar ryšis jaunuolis iškraustyti jo krepšį? O gal tiesiog kažkam praneš? Velniai žino, ko reikėjo tikėtis.
   - Tave čia kažkas atsiuntė? - pasiteravo juodaplaukis.

[Edgar Jeffter]

Galėtum greičiau viską paaiškinti ir be to sarkazmo jaunuolis susilaikė ir pasakė savo galvoje tai, ką norėjo išrėžti garsiai auksaakiui. Vis gi nuo to susilaikė, nes taip tik užvilkintų dar labiau laiką leisdamasis į nereikšmingą apsižodžiavimą.
- Ką pasakyti?- neatrodė Edgar'ui, kad vampyras galėtų kažką pasakyti. Sorenas vampyras. Nuo kada? Tai jaunam burtininkui neatrodė įtikinama.
- Eisi su manimi,- pareiškęs juodaplaukis pasiramstydamas apdulkusia pirštinę į sieną prisiartino arčiau garbaniaus ir dar arčiau jo padėto krepšio. Pačiupęs nuo žemės įtartino asmens tašę, Jeffter'is persimetė ją per petį. Susiraukė iš skausmo, nudelgusio eilinį sykį šoną. Krepšys buvo sunkus. Bet tik tą faktą ir tepastebėjo tamsiaplaukis. Kuistis po svetimus daiktus nesiruošė. Kad ir kas buvo šis žmogus, su jo daiktais neketino nepagarbiai elgtis. Juolab jis ne koks auroras ar dar koks magijos pasaulio pareigūnas, kuris galėtų tikrinti kitų daiktus. Dar žiūrėk paskui ir pats prisivirs daugiau bėdos. Nors svetimos tašės iššniukštinėjimas kažin ar būtų didelis nusikaltimas. Kaip bebūtų, bet kokiu atveju tai nebuvo priimtina Jeffter'iui.
- Taip, taip, taip. Puikiai žinau ką veikia gerbiamas von Sjuardas. Tik man įdomiau būtų sužinoti, kas tu toks ir kokia tavoji profesija?- paskutinius žodžius išdėstė griežčiau, parodydamas, kad nenori girdėti to ką pasakytų ir pats Sorenas von Sjuardas.
Animagas primerkė akis ir truputėlį šyptelėjo. Jis savo pašnekovo tolimesniame pasakojime užfiksavo spragą.
- O gal daugiau nebešnekėk,- dabar dvidešimtmetis dar akyliau žvelgė į gerokai vyresnį vyrą neketindamas nuo jo nuleisti lazdelės. Nepasitikėjimas padidėjo. Kad ir kaip vyras bandė įtikinti Edgar'ą sakydamas jam galimai realius faktus, juos kone visus nubraukė Fasiro nepaminėjimas. Buvo keista, jog aplankė kapus, bažnyčią, kažkokias vietas, o sūnaus ne. Tai per daug painiojo siūlus žaliaakio galvoje.
- O gal tu nebeturėtum, galimybės paklausti šio klausimo, jei turėtum piktų kėslų?- vis tiek sulaukęs klausimo iš vampyriškos būtybės, buvęs Hogvartso mokinys įžūlokai drįso atsakyti. Atsakymas jam pačiam nepatiko. Nuskambėjo per žiauriai. Tai suvokęs Edgar'as, tyliai sušnabždėjo:
- Atsiprašau,- jis nenorėjo blogiems būti atlaidus, bet negalėjo būti blogo linkintiems ir per grubus.
- Niekas nesiuntė, mane atviliojo tik profesoriaus von Sjuardo veidas,- atsakęs į dar vieną vampyro klausimą, magas sumosuodamas lazdele paragino jį pakilti nuo žemės, - Laikas keliauti, kur su tavimi bus atitinkamai pasirūpinta.

[Sorenas von Sjuardas]

   - Nežinau, ką turėčiau pasakyti, vaikine, - gūžtelėjo Sorenas vis dar tebesėdėdamas nugara į išlinkusią sieną ir iš žemai žvelgdamas į stovintį Edgar'ą. - Kad nemanytum mane esant apsimetėliu.
   Patylomis eliksyrininkas svarstė, ką gi galėtų nupasakoti sūnaus krikštatėviui, kad įrodytų, kas esąs. Įrodyti, kad tu esi tu - koks absurdas, kai pagalvoji, nors magijos pasaulyje, matyt, ne taip jau ir stebėtina. Būtų galima papasakoti kokią sceną iš Hogvartso mūšio - bet ten juk daug kas dalyvavo... Būtų galima prisiminti kokį nors pokalbį iš arešto ar dar kur, juk buvęs Grifų Gūžtos prefektas ne sykį lankėsi von Sjuardo kabinete. Ar šiaip kokį įdomesnį vaizdelį iš pamokos... Betgi Jeffter'iui galėtų pasirodyti, kad Sorenas išsiplepėjo arba jo mintys buvo perskaitytos. Ne visi žino, kad vampyras išmanė oklumantiją. Deja, legilimantijos - ne. O praverstų. Bet kuo toliau, tuo apgailėtiniau atrodytų pasakojimai, bandant įrodyti. Kaip elgtis kuo savočiau ir soreniškiau?
   Von Sjuardas sumirksėjo akimis, kai gavo įsakymą, pateikiamą kaip elementariausią faktą. Tikras grifas, kaip buvo galima patvirtinti, turint Soreno patirties. Drąsus, sąžiningas, bet kartkartėmis pervertinantis savo jėgas. Na, kaip ir pats juodabarzdis, dabar tebetupintis ant grindų kaip banguotoji papūgėlė. Tik mažiau spalvota. Dauuug mažiau. Ir banguota mažiau. Nors nelabai. Kur ten pas tas banguotąsias tos bangos? Ant skruostų? Kaip ir pas Sorą. Ir pas papūgėles, kiek pastebiu, skruostai būna balti. Mano spėjimu Sorui iki to dar teks pagyventi kokį šimtą kitą metų. Nors pamažėle vos regima žilė smelkėsi ir į jo smilkinius. O ką? Nebe pirma jaunystė, netgi kartkartėm pasportuojančiam ir savimi pasirūpinančiam vampyrui.
   Sorenas prisimerkė, Edgarui užsimetus ant peties jo krepšį. Matė, kaip skausmas perkreipė vaikio veidą - matyti, gerai buvo trinktelėtas į sieną. Jėgos nepagailėta. Pasirodo, kad nebuvo jis vilkas, paklusnus vilkolakiui. Magizoologas tuo nusiviltų, bet profesorius - ne. Nebent čia tebuvo labai geras spektaklis.
   Bet Edgar buvo animagas! Von Sjuardas niekada jo neįsivaizdavo, virstančio į žvėrį. Gal todėl, kad prefektas buvo gana ramus ir pareigingas, nekeldavo problemų, dėl ko vadovui būtų reikėję eiti aiškintis. Vilkas. Sorenas nežymiai nusišypsojo.
   - Atleiskit, pone vilke, - neištvėręs suvapėjo. Kokia velniškai paradoksali situacija, kai prisimeni. Kodėl Sorenas taip padarė? Matyt, pamintijo, kad nieko blogo jau nenutiks, visgi dar pasitikėjo buvusiu mokiniu. O vėliau iš to bus galima ir nusijuokti. Dar norėjo kažką pridurti, bet persigalvojo.
   - Geras pastebėjimas, - atsiduso juodabarzdis. - Bet visgi atrodai per daug prastai, kad kažką rimtesnio galėtum nuveikti, - pastebėjo ir pats, rimčiau nužvelgdamas Jeffterį. Į atsiprašymą tik linktelėjo. Jei nestovėtų dulkių pilname name su sutrenktu vilkolakiu ir dar labiau sutrenktu animagu, nepraleistų progos dar vieną hogvartsietį išmokyti mandagumo.
   - Ką gi, - stodamasis sumurmėjo mokytojas. - Ir kur gi tu žadi mane gabenti? 

[Edgar Jeffter]

- Kažin ar ką gali bepasakyti,- Edgar'as netikėjo, kad kažkas galėtų jį įtikinti. Nors, kai pagalvoji gal ir egzistavo kažkas, kas pakeistų nuomonę, tačiau labai abejotina. Ir abejotina tai dėl to, kad Sorenas buvo vampyras, o to tuo faktu negalėjo niekaip patikėti. Žinant eliksyrininką šis tikrai galėjo pakeisti pavidalą savo viralų pagalba. Juk taip buvo pasivertęs į vorą per vieną iš Helovyno vakarų. Bet čia ir vėl, reiktų laiko tam dalykui išaiškinti. Juolab tas faktas, kad slampinėti po Godriko Daubą prigėrus eliksyro, paverčiančio kažkokia tais būtybe, atrodė irgi ganėtinai nelogiškas.
- Aš ne..,- ir nutrūko teiginys, kurį norėjo užbaigti juodaplaukis. Niekas neprikaustė jo dėmesio ar kaip kitaip jį išblaškė. Jis pats susilaikė suprasdamas, kad pasakymas, jog jis nėra joks ponas, tik įtrauktų į tą žodžių žaidimą, nuo kurio jau susilaikė ir keletą akimirkų prieš tai. Nors žaliaakis ir nutylėdavo dalį paprastų replikų, sklindančių iš Soreno lūpų, užvestos diskusijos, kurioje kiekvienas tarsi mėgino žodžiais pateikti, kas už ką yra pranašesnis, vis dar nenutraukė.
- Taip manai?- akimis persmelkė Soreną, - Tuomet įdomu, kodėl dar nesusidorojai su manimi?- žinojo, kad rizikuoja prisišnekėti ir išprovokuoti kovą, kurios nenorėjo. Gal ir atrodė, kad vaikinas mėgina žodžiais perspjauti Hogvartso profesorių, kaip ir pastarasis dvidešimtmetį, tačiau Edgar'as tarsi norėjo greičiau įrodyti tą faktą, kad kalbasi su apsišaukėliu, kuris nepuldamas ir paklusdamas bando suvaidintai parodyti, jog yra jaunuolio pusėje. Jeffter'io apsimetėliu laikomas buvęs nuodų ir vaistų profesorius, atrodo, ir toliau nesirengė priešintis. Jis pakilo nuo žemės ir buvo pasiruošęs keliauti. Na, šis variantas tiko ir grifui. Nes ten, kur jie keliaus, viskas bus išsiaiškinta ir nebeliks jokių klausimų.
- Keliausime ten, kur pamiršai užsukti,- iš lėto ėjo link išėjimo iš dulkėmis paskendusios namo, tuo vesdamas Soreną priešais save, - Ai, palauk.. Juk tu nežinai, nes tu ne Sorenas,- pabrėžė tai ką mano prieš pagrįsdamas, - Keliausime pas ministrą, profesoriaus von Sjuardo sūnų, kuris tikrai nebūtų drįsęs jo pamiršti prieš iškeliaudamas,- atskleidė magas, tai ką praleido nakties būtybė ir tai kas sukėlė dar didesnių dvejonių jam. Netrukus abu pašnekovai pasišalino iš apleisto, dabar dar ir apniokoto, namo. Lauke juos pasitiko dangus, kuriame debesys sklaidėsi. Nebelijo. Galėjai jau pastebėti iš po jų išlendančias žvaigždukes ir besistengiantį taip pat pasirodyti pilną mėnulį.

[Sorenas von Sjuardas]

   - Gaila, - linktelėjo Sorenas von Sjuardas. Nepatiklus vaikis, šaunuolis. Jaunas, bet ne naivus. Gerai išauklėtas. Reikės pagirti tėvukus. Gal.
   Edgarui pradėjus mintį ir jos neužbaigus vampyro akys smigo į animago. Sorenas vėl nežymiai liūdnai šyptelėjo.
   - Vadinas, neatsimeni, - gūžtelėjo pečiais. O ko gi dar tikėtis? Labai jau daug kas atsimena kiekvieną pamoką, vykusią prieš šešerius ar daugiau metų. O štai prieš kokis šešerius - septynerius metus, Edgar, dar būdamas visai pyplys su raudonu kaklaraiščiu, išbėrė šitą frazę tiesiai profesoriui į akis. Haliucinatų pamoka, atrodo, turėtų būti gerai įsiminta. Bet turbūt tokie ir bet kokie kiti eliksyrai turėtų žavėti tik tuos, kurie jiems iš tiesų ir patinka. Jei nepatinka - didelis tau čia skirtumas, ar haliucinatas, ar burbulionatas, ar karbonadas, ar amortensija, ar dar koksai grybas. Logiška. Taip pat tam įtakos turi ir gabumai. Nors, kiek mokytojas atsiminė, šis buvęs mokinys nebuvo nevykėlis jo pamokoje. Na, tik gebėdavo nuolat įsivelti į dramas su klastuolėmis. Tai irgi būtų galima palaikyti talentu, jei pagalvoji.
   - Taip, - Sorenas maloniai šyptelėjo, Edgarui pažvelgus į jį. Pirštu bakstelėjo į lazdelės, nukreiptos į jį, smaigalį. - Per arti laikai, galėčiau ištraukti. Nesusidoroju, nes tu mano buvęs mokinys ir mano sūnaus krikštatėvis. Kad ir... - vampyras sukando dantis, nuleisdamas frazę užmarščiai ir tylai. Apsimetė įsispoksojęs kažkur į lubas, nuo kurių į juos spoksojo keli Spaiko gentainiai.
   ,,Laukinių gauja, gyvena čia dulkėse", - Spaikas nusičiaudėjo.
   - Ir aš niekada to nedarau su žmonėmis, - patylėjęs pridūrė auksaakis, įkvėptas voro minties. Žmones kankino tik laukiniai arba senų tradicijų besilaikantys vampyrai. Sorenas buvo senas, bet jo šeima kaip vampyrai - ne. Kas čia tie šeši šimtai metų?
   Edgarui pradėjus kalbėti, Sorenas nuleido galvą į grindis. Kurgi jis pamiršo užsukti?
   Išgirdęs atsakymą von Sjuardas sustojo ir atsigręžė.
   - Fasas gyvena Godriko Dauboje? - lėtai pasitikslino tėvas, stebeilydamas į Edgar akis. Lėtai žengtelėjo atgal, varomas pro duris. Krūtinę užplūdo keistas jausmas - baimė. Ne, Sorenas nebijojo savo sūnaus. Ir Edgaro nebijojo. Šiaip, kalbant atvirai, nebijojo nė mirties. Ir net ne prideginto katilo su bebaigiančiu išvirti Felix Feliciu, beje, puikiai atsiminė, kas buvo paskutinis, kuriam jį virė.
   Baisu būtų susitikti su sūnumi, kuris išsižadėjo tavęs kaip tėvo.
   Sorenui irgi buvo baisu.

[Edgar Jeffter]

Ta mergina įsikabinusi į Edgar'ą atrodė, tarsi būtų nešnekėjusi metų metus. Į vaikino užduotus klausimus ar pasakytus žodžius atsakydavo su papildomomis detalėmis. Dabar ji buvo susigalvojusi atspėti jo vardą. Tiksliau paskirti jam vardą pagal išvaizdą. Aišku, jos sugalvotas vardas nebuvo tikrasis juodaplaukio vardas. Ji jį pavadino Edvardu, jo tėvo vardu. Žinoma, to fakto pati mergina neturėjo žinoti, bent jau taip galvojo pats Edgar'as.
- Man tinka,- nežymiai šyptelėjo magas leisdamas suprasti čiauškalei, kad jis nieko prieš, jog ji jį taip vadins. Neužilgo ji atsakė ir į jo klausimą. Ir atrodo visai normaliai, kas rodė, kad vis dėl to ji pamena, kaip čia atsidūrė.
Kai Mėlynojo parkas buvo apleistas ir magijos pasaulio atstovai atsidūrė gatvėje, Mayra atsitraukė nuo tamsiaplaukio burtininko, kas jam leido sugrįžti į savo įprastą komforto zoną, nors jau labai abejojo, kad sutiktoji jam norėtų pakenkti.
- Tiesiog per klaidą atsidūrei Godriko Dauboje?- einant apšviesta gatve žaliaakis toliau domėjosi aplinkybėmis atvedusiomis šią išsiblaškėlę, kuri atrodo po truputį vis labiau ir labiau susikoncentravo, į šį miestelį.
Neužilgo jie atsidūrė prie atokesnėje gatvėje esančio namo. Nė nestabtelėdamas Edgar'as pasuko link jo.
- Tikiuosi nesi išranki..,- tarstelėjo vos priėjęs prie namo durų manydamas, kad ši lūšna gali išgąsdinti Mayrą. Tikriausiai, daug kam net sunku būtų patikėti, jog čia dar gali būti židinys.
- Lumos,- tarė Edgar'as ir stumtelėjo namo duris laisva ranka, kurioje nelaikė lazdelės, kviesdamas Godriko Daubos lankytoją užeiti.

[Mayra Llewellyn]

 Pradėjusi judėti, Mayra šiek tiek prasiblaivė, nors apkvaitimas vis dar buvo akivaizdus. Bet galbūt tas chemikalų sukeltas atsipalaidavimas ir leido juodaplaukei nekreipti dėmesio į keistą ,,Edvardo" elgesį.
-Hm, gal ne per klaidą. Greičiau netyčia. Paskutiniai užknisantys popieriai apie Godriko Daubą kalbėjo, tad ir atsidūriau čia. Regis ir pikta buvau dėl tų popierių...-nebeprisimindama savo susierzinimo priežasties, nutęsė Mayra. ,,Edvardui" pasukus kažkokios lūšnos link, židinių tinklo reguliuotoja stabtelėjo. Jai vyriškis nebuvo panašus į bomžą, mat nei buvo prasmirdęs alkoholiu, nei prisidengęs šimtus kartų kerais lopytais skarmalais.
-Pala, tu čia tikrai gyveni?-įžengusi į keistuolio buveinę, paklausė juodaplaukė. Jos smegenys vis dar virškino informaciją, kad toks žmogus gali būti apsistojęs tokioje vietoje.
-E, jei darbo neturi, Ministerijoj visada reik žmonių, ypač jei žinai, už kurio galo lazdelę laikyt. Po... Pasikeitimų valdžioje trūksta rankų, kojų ir galvų visur. O tu ir į prasigėrusį benamį nepanašus, manau, židinio nesusprogdintum jį jungdamas į tinklą. Nu, negyvenk tokioj skylėj. Smirda čia,-smalsiai apžiūrinėdama aplinką kalbėjo Mayra. Galiausiai, jos akys užkliuvo už židinio.
-Liuciferi, padėk. Kada paskutinį kartą jį kas tikrino? Siaubas, koks čia adresas? Popieriai šitos skylės bent yra skyriuje?-nužirgliojusi prie židinio, juodaplaukė išsitraukė lazdelę, nepilną saują kelionmilčių ir, murmėdama kažką, metė miltelius ir mostelėjo lazdele. Židinyje trumpam žybtelėjo smaragdinė ugnis.
-Veikia,-patenkinta savimi tarė sau Mayra.-Gal galiu kaip nors atsidėkot? Tik nebandyk į lovą nusitempt, susižadėjusi,-moterytė pamojavo kaire ranka su sužadėtuvių žiedu.

[Edgar Jeffter]

- O ar aš sakiau, jog gyvenu čia?- paklausė šypteldamas Jeffter'is ir įžengė į namą pats. Jo veide buvęs šypsnis taip apt dingo. Tam turėjo įtakos ir prakalbusi mergina, kuri kalbėjo apie ministeriją. Edgar'ui tai vėl sukėlė šiokį tokį nerimą, nors ir nujautė, kad Mayra apie jį nieko nežino.
- Pasikeitusi valdžia?- su nuostaba pasiteiravo vaikinas. Gal tuomet ir mano byla nutraukta ar bent numesta į šalį ėmė svarstyti burtininkas. Jei jis ministerijai šiuo metu neįdomus, tai tuomet jis galėtų tęsti savo pradėtus darbus nesukdamas galvos apie aurorus, kol vėl nepapuls į Magijos minsterijos akiratį.
- O tai kas dabar ministerijos valdžioje?- teiravosi toliau Edgar'as praignoruodamas darbo pasiūlymus ir komentarus apie šią vietą. Aišku, jis nesistengė ignoruoti merginos, tačiau jam dabar kur kas aktualiau buvo sužinoti apie ministerijos reikalus.
- Šis namas stovi bažnyčios gatvėje,- į kitą klausimą žaliaakis jau atsakė. Tik nelabai tiksliai, nes pats nežinojo koks šio namo numeris. Kai židinių remontininkė priėjo prie židinio Edgar'as kiek nusistebėjo, kaip ji tokioje tamsoje kažką mato. Nors visiškai tamsu nebuvo, nes nuo mago lazdelės sklido šviesa, tačiau kažin ar jos buvo pakankamai, kad ji aprėptų didelį plotą.
Ir ką tu tuo nori pasakyti? Nesusilaikė buvęs Hogvartso mokinys nešyptelėjęs, kai jam priešais akis Mayra sumosikavo ranka, norėdama parodyti žiedą.
- Na, tai sveikinimai,- Edgar'as pasakė tik tiek nežinodamas, ką daugiau galėtų pasakyti. Kai mergina paklausė kuo galėtų atsilyginti, juodaplaukiui pirma kilusi mintis buvo, jog ji galėtų gauti jam informacijos iš antrojo magijos ministerijos lygio, apie šiuo metu ten nagrinėjamas bylas.
- Tikriausiai bus geriausia, jei mane tiesiog pamirši,- žvelgdamas tiesiai į vos matomas Mayros akis tokį prašymą pateikė apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas. Jis nusprendė, kad ši čiauškalė yra pernelyg kupina teigiamų emocijų, kurias būtų nesąžininga iš jos atimti įveliant ją į nemalonumus.

[Mayra Llewellyn]

 Storokas dulkių sluoksnis gaubė viską be jokios išimties. Mayrai įėjus į svetainę, visos šios nepaprastos dalelės pakilo į orą ir dabar kuteno merginos nosį. Juodaplaukė garsiai nusičiaudėjo.
-Aha, dabar matau, kad negyveni,-į rankovę nusivalė nosį.-Dabar valdžioj kaip ten jis, ne Igoris... Ianas, va. Dabar visas antras lygis von Sjuardo ieško kaip užsimušę. Žinoma, nieko neranda, tik mums dar protą paknisa. Bent jau jų dėka kažkokį obuolių pyrago receptą nugirdau. Žinai, jeigu negirdėjai apie mūšį ir Ianą, tai tikrai po kokiu akmeniu gyveni,-garsiai paskelbė savo išvadą Mayra. Bet dėl prašymo tiesiog susiraukė. Norėjosi čia įžvelgti kokią apgaulę, kuri vėliau ją pasivijusi įkąstų. Susimąsčiusi, net pamiršo apie namo adresą.
-Tikrai? Tau tikrai viskas gerai?-jos patirtis sakė, kad tų, kurie prašosi pamirštami, kaip tik nereikia užmiršti. Po to tik ir randi tokį nelaimėlį po tiltu pasikorusį.-Šito nedarysiu. Jei nori, kad tave pamirščiau, turėsi pats pasidarbuoti. O dabar,-nužvelgusi sofą, Mayra atsisėdo ant grindų veidu į ,,Edvardą",-Galvok kažką kito. Nemėgstu palikt po savęs skolų. Po to jos visada pačios apsimoka ir nebūtinai taip, kaip tau patinka.

[Edgar Jeffter]

- Ianas?- perklausė Edgar'as. Tik tai padarė nenorėdamas pasitikslinti vardą, o tiesiog iš inercijos, nes puikiai girdėjo ką pasakė mergina. Tai vadinasi išspyrė jį lauk kiek aiškiau dabar buvo burtininkui, kodėl jo krikštasūnis yra paslėpęs savo namus.
- Ar tikrai ieško?- susijuokdamas paklausė tamsiaplaukis, nes juk rasti tą ten, kur jis ir gyvena neturėtų būti sunku. Nebent į valdžią atėjo nevertėlių šaika, kuriai iš tiesų kiltų problemų norint patikrinti ar ta tuščia pieva, esanti vietoje, kur turėtų būti jaunojo von Sjuardo namas, yra paveikta kerų.
- Sakykime, jog po tokiu ir gyvenau,- tarstelėjo Jeffter'is sutikdamas, kad daug ko nežino. Jis prieš palikdamas Godriko Daubą apie neramumus ministerijoje žinojo, tačiau kas per tą laiką, kol jis buvo Amerikoje, nutiko - ne.
- Man tikrai viskas gerai,- atsisėdus magijos ministerijos darbuotojai ant grindų, prieš ją pritūpė ir magas laikantis lazdelę su šviesos spinduliu tarp jų, - O tu tikrai norėtum, kad prieš tave panaudočiau užmaršinimo kerus?- pasiteiravo josios, nes šioji netiesiogiai jam tarsi pasakė "jei nori priversk mane užmiršti pats". To daryti, aišku, jis nesiruošė. Tam jis neturėjo nė menkiausios priežasties.

[Mayra Llewellyn]

 Iš ,,Edvardo" replikos apie dabartinį aurorų skyrių, Mayra garsiai nusijuokė. Taip, tiesa buvo ta, kad ministro beveik niekas rimtai neieškojo. Reikia jo Ianui? Tegul susiranda pats. Todėl likę aurorai gurkšnojo kavutę  ir pirmi išpirkdavo bandeles iš valgyklos. O tie dangiški kepiniai nešė ant savo trapių pečių didžiosios dalies Ministerijos darbuotojų viltį apie geresnį gyvenimą. Nesvarbu, kad bandelė čia kainavo 6 siklius, o kepykloje - tik 3. Svarbu buvo naivi viltis.
 Vyriškiui prisėdus ant grindų, Mayra pasislinko arčiau jo. Ji pasilenkė, kad būtų dar arčiau juodaplaukio veido. Mergina labai įdėmiai ir nemirksėdama įsispoksojo į jo žalias akis ir šnabždėjo:
-Išdrįstum? Negi taip nori pabėgti iš šio pasaulio ir jo kvailų problemų, kad ryžtais panaikinti net menkiausią prisiminimą apie tave? Tada padaryk tai. Ir pasistenk sunaikinti viską, kad pamirščiau, kas esu. Kas gi yra dar vienas žmogelis, didingame Gyvenimo plane?-pusiau transo būsenoje sėdinčios rudaakės balsas pradėjo kilti crescendo, o žodžiai piltis vis greitesniu ritmu,-Vienas lavonas šen, kitas ten - visa tai beprasmiška. Kaip žuvis, išmesta ant kranto ir laukianti žvejo malonės. Niekas nuo tavęs nepriklauso, net ir tai, ar ryte atsibusi dar gyvas. O galbūt atsibudęs pamatysi tą kraują ant savo rankų, žaibų pilną audrą ir smėlį akyse, kuris trukdo matyti, matyti ir girdėti, nes niekur prasmės nėra, nes net jeigu ir taptume Viskuo, mūsų niekas neprisimintų, kaip neprisimena dulkės dykumoje ar rasos lašo, kuris ką tik nukrito ant žemės ir ją pagirdė, suteikdamas pradžią gyvybei ir pradėdamas naują ciklą, o galbūt, tik galbūt, mes esame tie gyvenimo vabalai, valdomi oranžinių virvučių, o kažkas užkulisiuose vis juokiasi ir juokiasi ir juokiasi ir juokiasi, nes mes esame tokie niekingi! Apgailėtini! Padarai!
Mayra pagaliau mirktelėjo.

[Edgar Jeffter]

Mayrai atsakius tamsiaplaukiui magui juoku liko mažai abejonių, kad jo krikštasūnio kažkas ieško. O, jei šis tarsi ir turėtų būti vienas pagrindinių taikinių, vadinasi pats Jeffter'is yra visai kitame plane, jei dar iš viso kokiame nors yra. Vaikinas tik šyptelėjo, nes galbūt nebeteks leisti laiko šiame apleistame name. Apie tai sužinos vos tik išvykus Godriko Daubos viešniai. Tuomet jis ketino nueiti prie savo namų ir patikrinti ar ten viskas ramu.
- O turėčiau neišdrįsti?- pakreipė galvą kiek į šoną nenuleisdamas žvilgsnio nuo Mayros akių po gobtuvu besislepiantis burtininkas. Išdrįst jis išdrįstų, tačiau nenorėjo naikinti merginos prisiminimų, kad ir menkų, kaip atkeliavimas į Godriko Daubą, vien dėl to, kad pats galėtų pasijusti saugiau. Tamsiaplaukė kalbėdama toliau vis labiau didino savo balso toną, o ir dalykai, apie kuriuos ji kalėjo, Edgar'ui darėsi sunkiau suprantami. Ką iš žaliaakis manėsi yra supratęs, kad Mayra kažkuo gali būti nusivylusi.
- Nemanau, jog viskas taip bereikšmiška, jog būtų verta panaikinti visus prisiminimus,- prakalbo Jeffter'is, kai nutilo ministerijos darbuotoja.
- O dėl skolos.. Tai ją jau grąžinai,- vėl šyptelėjo Edgar'as. Tas jos juokas, leidęs buvusiam Hogvartso moksleiviui susidaryti vaizdą, kad ministerija šiuo metu nelabai kuo užsiima, buvo tarsi informacija, kuri galimai jam pagelbės. Aišku, tokia informacija galėjo būti netiksli, tačiau ji tenkino apsigynimo nuo juodosios magijos specialistą.