[Justina Goooo]

   Visai nekeista, jog tokiame sename miestelyje kaip Godriko Dauba yra apleistų pastatų. Vienas iš jų stovi nuošalesnėje gyvenvietės gatvėje, kažkada ten gyveno burtininkų šeima, tačiau dabar kartkartėmis tik vilkolakiai paryčiais čionai įsliūkina numigti ir sulaukti aušros. Palėpėj, o gal jau ir po visus kambarius gyventi seniai įsitaisiusios pelės ir įvairiausio plauko vabzdžiai. Kur tik rasi medienos, rasi ir kinivarpą; kur tik rasi pilką kailį ir pliką uodegą, rasi ir krūvą sočių blusų.
   Namas medinis, sukriošęs ir suklypęs, gal dar rastum kokį sveiką langą, bet jis bus toks apdulkėjęs, kad anei liepsnos kitoj pusėj per jį nepamatytum. Apsitrynusios durys irgi medinės, bet dabar kartkartėm stipresnis užėjęs vėjas jas darinėja ir tranko kaip durnas katinas. Kambariuose šen bei ten pažirę mėtosi stiklai ir apdužę nuotraukų rėmelių, buvusioje svetainėje vis dar likusi apdraskyta sofa iššokinėjusiomis spyruoklėmis ir ganėtinai gerai išsilaikęs pusiau mėlynas, pusiau rudas židinys. Neretai juo pasinaudoja daugiau žinantys turistai, norintys greit atvykti į Godriko Daubą, jeigu kas, šio namo adresas yra Bažnyčios gatvės 15.
   Taigi, išvada paprasta - pastatui kaži, ar begrįš šviesios dienos, egzistuoja jis paskutiniuosius savo gyvenimo metus.
Justina tyliai žingsniavo ramaus ir šilto miestelio gatvelėmis. Diena jau ėjo vakarop, todėl visi žmonės buvo sulindę į namus pas savo šeimas. Akmenimis grįsti keliukai buvo apdulkėję, atrodė, lyg jau ilgą laiką niekas jais nevaikščiojo ir nevažiavo. Justina eidama bandė prisiminti, kas kokiame name gyveno. Deja, beveik visi namai buvo perdažyti šiltomis, kreminėmis spalvomis, todėl hogietei sunkiai sekėsi užpildyti atminties spragas. Po neseniai įvykusios nelaimės jaunajai burtininkei sunkiai sekėsi sudėlioti savo atsiminimų nuotrupas į užbaigtus piešinius. Jausdama švelnų, gerumu ir šiluma dvelkiantį vėjelį, ji įnirtingai mąstė apie ankstyvos vaikystės nutikimus ir draugus. Taip net nepajautė, kaip priėjo seną, aptriušusį, apleistą, bet dar nenugriuvusį namą. Tai - Justinos senieji namai, čia gyveno dar kelios šeimos. Varnanagė pamena tik tai, kad bendravo su tų šeimų mergaitėmis. O kaip jos atrodo? Hogietė savo galvoje mato jas miglotai. Būtų smagu vėl sutikti savo vaikystės drauges.
Justina giliai įkvėpė ir sukaupusi jėgas pabandė atlapoti rudas apsitrynusias duris. Kad ir kaip bebūtų keista, jos atsidarė labai labai lengvai. Merginai kilo įtarimas, kad kažko čia būta. Vis dėlto, nieko nepaisydama ji įžengė į holą, kur mėtėsi seni nuotraukų rėmeliai ir stiklo šukės. Viskas atrodė taip netvarkingai. Staiga iš svetainės pasigirdo keisti garsai. Jie buvo panašūs į pelių krebždėjimą, bet truputį aštresni. Justina nedvejodama žengė per slenkstį į pustuštę svetainę, kurioje stovėjo suplyšusi sofa ir lūžęs kavos staliukas. Mergina suprato, kad yra ne viena, nes nuo kažkieno svorio, tikrai didesnio negu pelės, įlinko grindys už sofos. Hogietė priėjo arčiau ir labai tyliai pasilenkė per sofą. Ten slėpėsi mergina. Labai matyta. Mergina, kurią Justina kiekvieną dieną mato koridoriuose, bet atrodo, kad ją žino jau nuo seniau. Justina sutrikusi paklausė:
- Kas tu tokia? Ką čia darai?
Varnanagė netgi sugebėjo nutaisyti piktą, reikalaujantį žvilgsnį ir laukė atsakymo.

[Sallie Colinder]

Kažkada, kai dar nebuvo persikrausčiusi, Sallie gyveno apleistame name. Šiandien, kaip ir kiekvieno mėnesio tą pačią dieną, stengiasi jį aplankyti. Nors ir aptriušusį, apgriuvusį ir kažkada norėtą nugriauti namą.
Mergaitė įlindo pro labai pažįstamą skylę išdaužtame lange. Buvo tamsu, tad sušnabždėjo :
-  Lumos!
Apėjusi iš antro aukšto ar stogo nukritusias lentas. Sugirgždėjo grindys, Sallie įėjo į svetainę. Ir užgesino lazdelę. Pro dar neišdaužtą, per visą sienos ilgį buvusiame lange, švietė ryškus, pilnaties mėnulis. Staiga, pirmakursė išgirdo kitoje kambario pusėje girgždėjimą. Pagauta nerimo, ėmė dairytis. Akys, apimtos baimės, pagavo aptriušusią sofą. Tad mergaitė pasislėpė už jos.
Aidėjo žingsniai bei juos palydėjo grindų aidėjimas. Rudaplaukė apsikabino kelius, suspaudė rankoje lazdelę. Kas bus? Kas dabar bus? - tai klausimai, kurie dabar pynėsi mergaičiukės galvoje.
Per sofą, link jos pasilenkia labai matyta mergaitė. Koridoriuose, pamokose ir net koledže. Uždavus Sallie du klausimus, nubeldė piktą ir šiek tiek žiauroką žvilgsnį. Tačiau Sallie baimė dingo. Nors ir gumulas gerklėje trukdė kažką ištarti. Galiausiai, nurijus gumulą, ją užplūdo drąsa. Mergaitė atsistojo ir ėmė pasakoti :
- Kiekvieno mėnesio, tą pačią dieną, o tiksliau naktį, ateinu čia. Anksčiau gyvenau šiame name. Bendravau su lyg vyresne mergaite. Tačiau nepamenu. Šiame name tūno seniausi mano gyvenimo prisiminimai. Bet kai man sukako šešeri, kiek pamenu, tėvai persikraustė. Kartu ir aš su jais. Kad ir kaip bebūtų, šis namas man brangus. Ak, kaip norėčiau susitikti tą seną draugę. - užklupta varnanagė šiek tiek  patylėjo. - O tu ką čia veiki?

[Justina Goooo]

Justina iš nuostabos aiktelėjo.  Staiga, stebint apsilupusius tapetus ir bandant susikaupti, merginai šmėstelėjo prisiminimas. Šios mergaitės vardas Sallie. Vaikystėje jos dažnai būdavo šiame kambaryje. Dabar neryškūs geltoni tapetai vos laikėsi ant sienų, iš sofos pro plyšius lenda spyruoklės, šviesiomis medinėmis grindimis , kurios baisiausiai girgžda ir vos vos atlaiko galutinai neįlūžę, laksto pelytės. O anksčiau, gražūs geltoni tapetai  kėlė nuotaiką, ant kavos staliuko būdavo padėta pačių skaniausių saldainių, sofa laikėsi tiesiog puikiai, net kai ant jos susėsdavo daug žmonių. Pro platų langą kambarį apšviesdavo saulė. Namuose buvo pilna gyvybės. Viskas pasikeitė. Mėnulio šviesa, sklindati pro platų langą blaškė, bet mergaitė šiaip ne taip pradėjo kalbėti.
-Aš irgi čia gyvenau. Man buvo septyneri metai, kai išsikraustė pirmoji šeima. Tai buvote jūs? Žinai, manau, kad tai buvote jūs, nes vėliau liko dar viena pora, kurių dukra buvo žymiai vyresnė už mane. Net nepamenu kaip ji atrodė... Bet...
Hogietė prastai pasijautė. Susvirduliavo, atsirėmė į apiplyšusią sofą. Pradėjo giliai  kvėpuoti. Šis atradimas jai visiškai sujaukė mintis.
Justinos akyse pasirodė sąmyšis ir ašaros.
-Ar žinai, kas nutiko kitai šeimai?-virpančiu balsu paklausė.
Justina visa tai prisiminė. Nelaimę, po kurios sunkiai beprisimena vaikystę. Nelaimė buvo pats ryškiausias gyvenimo šiame name prisiminimas. O tai, kas buvo anksčiau-gana miglota. Sutiktoji mergaitė išsikraustė anksčiau, todėl gali nežinoti, kas įvyko.
-Tikriausiai nežinai...

[Sallie Colinder]

Sallie galvoje šmėstelėjo mintis, kad vyresniąją mergaitę jau buvo mačiusi anksčiau. Ši susvirduliavo, tad pirmakursė varnanagė kiek nusigando.  Negali būti!- aiktelėjo mintyse, išgirdusi balsą, kuris dabar jau atrodė pažįstamas.
- Na taip, tai buvo manoji šeima, kuri išsikraustė pirmoji. Visad norėjau sužinoti kodėl teko išsikraustyti, tačiau tėvai nieko nepasakojo, - kiek liūdnokai ištarė. Tuo metu vyresnė hogietė įsitvėrė į sofą ir net tamsoje Sallie pastebėjo jos ašaras.
- Lumos, - sušnabždėjo vos girdimai. Lazdelės gale įsižiebė nedidelė, melsva švieselė. Ne, prašau. Neklausk apie kitą šeimą.
  - mintys, kirbėjusios rudaplaukės galvoje. Tačiau ji visvien išgirdo šį klausimą.
- Ne, - stringančiu ir virpančiu balsu ištarė, vos laikydama lazdelę. Jai ėmė trūkti jėgų, tad griuvo į kiek kietą, tačiau vistiek malonią sofą. Jautė, kad šmėžuoja prisiminimai. Tačiau, nesuvokė ar tikri. Lyg kažkas baisaus nutiko kitai šeimai, atrodė, jog namas tai bandė perduoti mergaitei.

[Justina Goooo]

Justinai vis dar sunkiai sekėsi tvardytis. Keista, kad paprasti žmonės gali palikti blogus įspaudus tavo atmintyje. Mergaitė labai stengdamasi įsitaisė šalia neseniai atrastos savo vaikystės draugės. Gerklėje susidarė didžiulis gumulas. Prisiminimai vijo vienas kitą, viskas pasidarė ryšku ir aišku. Justina iš susijaudinimo pradėjo berti žodžius it žirnius:
 -Nepamenu, dėl ko išsikraustėt, bet žinau, kad ne veltui. Kai man buvo septyneri, kažkokie jauni žmonės įsilauždavo pas burtininkus ir terorizuodavo juos. Keista, bet taip būdavo tik mūsų apylinkėse. Niekur daugiau taip nevykdavo. Tie žmonės tikriausiai gyveno kur nors netoliese. jie kaltindavo mus dėl to, kad išmirdavo jų auginami gyvuliai. Jie sakydavo, kad mes kvaili raganiai, kad viską gadiname. kuo toliau, tuo jie darėsi žiauresni. O burtininkai negalėdavo naudoti magijos, kad neišsiduotų. Pirmą kartą pas mus įsilaužė per mano septintąjį gimtadienį. Jūs išsikraustėte maždaug po savaitės. manau, kad tavo tėvai išsigando, todėl ir išvykote. Po kelerių metų, -mergaitė atsikvėpė.-Po kelerių metų, viskas pasikartojo. Buvo birželis. Aš su mama ruošiau maistą, vyriausoji mergaitė skaitė knygą, man atrodo, ji buvo ketvirtakursė, labai protinga. Jos tėvai gėrė arbatą. Mano tėtis dar buvo darbe. Laukujės durys, kurios dabar vos laikosi ant vyrių, smarkiai atsilapojo. Kaukėti užpuolikai pasiskirstė po namus. Nespėjome net sureaguoti, o kažkokia nepažįstama jėga jau nešė mus į mano miegamąjį. Tai nebuvo paprasti žiobarai, jie taip nesugebėtų. mus visus parklupdė ant kelių. Jie pradėjo kvosti vyriausios mergaitės tėvus ir mano mamą,- Justinos balsas pradėjo smarkiai trūkčioti, o jaunesnė mergaitė labai įdėmiai klausė ir tikriausiai jau įsivaizdavo, kas galėjo nutikti.-Tėvai atsisakė kalbėti, todėl užpuolikai pagriebė brangiausią turtą - jų dukrą. Tada padarė kažką jos tėvams, po to įvykio jie visiškai nieko neatsiminė, tik tai, kad neteko dukros. Man irgi kažką padarė, nes neatsimenu kai kurių dalykų iš praeities. Mano mamai nepadarė nieko. Tikriausiai ji buvo kažkuo vertinga. Užpuolikai išeidami nepasivargino viską sudaužyti ir kažko paieškoti. Po jų vizito, su savimi jie išsinešė mergaitę ir  kažkokį dokumentą. Tada abi šeimos išsiskirstė savais keliais. Mes išvykome pas senelius, į priešingą pusę nuo senųjų namų, o apie kitą šeimą daugiau nieko negirdėjome.
Justina pastebėjo, kad kol pasakojo, buvo stipriai įsikibusi į sofą. Dabar, viską prisiminus ir papasakojus, pasidarė lengviau. antrakursė atsisuko į vaikystės draugę, iš kurios veido buvo neįmanoma suprasti, ką ji galvoja.

[Sallie Colinder]

Mergaitė klausė netekusi žado. Tai va, kodėl tėvas nuolat keikė šią vietą ir jos gyventojus, - susikrimtusi mąstė. Ji nustėro išgirdusi, kas nutiko mergaitei, kuri turėtų būti suaugusi, ypatinga mergina. Tačiau tikriausiai, jos nebėra šiame pasaulyje.
Sallie pastebėjo į ją žiūrinčią, vyresniąją varnanagę. Iš jos žvilgsnio mergaitė suvokė, kad jai pasidarė lengviau išsipasakojus.
- Man draudė čia eiti. Eiti į šį kaimą, - lyg praradusi jausmus ir įsižiūrėjusi kažkur tolyn, ištarė. Kiek pasimuistė,  mat nebuvo patogu sėdėti senoje sofoje, kurios dalis yra kažkur nukritusi bei nuriedėjusi. - Pamenu, kaip mane sekė tėvas. Ir buvau žiauriai išbarta, kai mane pagavo. Tačiau niekas manęs nebestabdė atvykti čia. Pabandyti prisiminti.
Žodžiai biro negalvojant. Kartais pirmakursei atrodė, kad smegenys net išsijungusios.
- Manau, kad turime bendrauti. Arba galime, - pasitaisė, - Kad ir kas nutiko praeityje. Turime gyventi toliau, - pagyvėjusiu žvilgsniu atsisuko į antrakursę. Lazdelė iškrito iš rankos ir kartu su šviesele nuriedėjo per svetainę.

[Justina Goooo]

Šviečianti lazdelė lūžtančiomis grindimis nuriedėjo iki popierių krūvos. Norėdama ją paimti, Justina ramiai atsistojo ir nuėjo iki šūsnies. Pasilenkusi pamatė, kad tai ne šiaip popieriai. Tai nuotraukos ir dokumentai. Senojo gyvenimo įrodymai. Vyresnioji hogietė paėmė kelias arčiausiai buvusias nuotraukas. Kiekvienoje-atskiros šeimų fotografijos. Pirmojoje nuotraukoje - Justina su tėvais, tie patys raudoni ilgi plaukai, tos pačios smalsios akys. Tėtis ir mama atrodė labai jauni, nerūpestingi. Antrojoje nuotraukoje buvo Sallie. Ji buvo beveik tokia pati kaip ir dabar. Jos tėvai atrodė rimti. Trečioji nuotrauka išgąsdino mergaitę. Kaip tai suprasti?-pagalvojo. Vyriausios mergaitės, kurią pasisavino užpuolikai, veidas buvo dingęs. Pati nuotrauka puikiai išsilaikiusi, bet ten kur turėtų būti merginos veidas, tiesiog išblukę. Justina nesusipratusi grįžo pas draugę nešina lazdele ir nuotraukomis. Jos veide buvo galime pastebėti susirūpinimą.
-Pažiūrėk,- tyliai ištarė mergaičiukė.-Aš jau galvojau, kad sužinosiu, kas dar gyveno su mumis...  O dabar, ši nuotrauka visai nepadeda. Bet šiandien ir taip daug sužinojau. Žinai, Sallie, manau, labai gerai, kad sutikau tave. Tu man padedi sudėti visus mažus atsiminimų trupinėlius į krūveles.
Justina nuoširdžiai nusišypsojo, nors net neįsivaizdavo, kodėl ta nuotrauka tokia keista, ir kas bus toliau. Bet žinojo, kad jai bus lengviau.

[Sallie Colinder]

Draugė nusekė paskui lazdelę. Ji lyg norėdama nuriedėjo iki nuotraukų. Ar šiaip popierių. Sallie neramiai sėdėjo, girdėdama sofos spiruoklių garsą. Kai vyresnioji varnanagė grįžo atgal su keliomis nuotraukomis bei mergaitės lazdele, pirmakursės drąsumas bei smalsumas nugalėjo, tad taip pat pažvelgė į visas nuotraukas. Draugės šeima, antroje jos.  Manoji šeima atrodo taip pat kaip ir nuotraukoje, - atsiduso. Paskutinėje nuotraukoje nesimatė mergaitės veido. Tikriausiai nenorėjo, kad prisimintų kaip ši atrodė , - pamanė.
- Džiaugiuosi, kad galiu tau padėti. Tačiau pati menkai ką pamenu. Vaikystės atsiminimai migloti, o viską apsunkina tėvų noras visą tai pamiršti.. Tačiau, kad ir kaip benutiktų aš visuomet būsiu šalia ir tau padėsiu, - ištarė atgaudama lazdelę ir šiek tiek šyptelėjo, pataisiusi plaukų sruogą. 

[Sorenas von Sjuardas]

   Išėjęs iš kavinės ir nebesukdamas galvos dėl to, kas į jį vėpsojo jam ten sėdint, Sorenas net ir lyjant lietui kėblino niauriomis Godriko Daubos gatvėmis. Kur čia dabar būtų galima rasti tą židinį? Prašytis pas kažką į namus visai nesinorėjo, laužtis vidun - tuo labiau... Būtų galima užsukti į savo senuosius namus, bet et, paliko juos senajai žmonai, tai ir bala jau jų nematė. Galbūt buvo šiek tiek kvaila tikėtis, kad visąlaik bus ūpo gyventi darbovietėje - Hogvartse, ir nepirkti normalių namų kitur. Kita vertus, kam Sorenui dabar namai? Tam, kad turėtų nuosavą židinį, iš kurio galėtų išvykti? Kažin, kažin...
   Bet štai - nenorėjus laužtis į svetimus namus ir nenorint prašinėti, Sorenas rado kitą variantą. Akivaizdžiai apleisti, niekam neįdomūs ir nereikalingi namai. Vyras apsidairė, ar niekas nematė - bet kas gi matys ar kam bus įdomu per tokį lietų? - ir atvėrė kiek aplūžusius vartelius ir praėjo nudžiūvusia žole, siekiančia juosmenį, iki namo durų. Jos buvo užrakintos. Kiek pamąstęs eliksyrininkas priėjo prie lango ir stipriai jį pastūmė. Kažkas trakštelėjo, langas atsivėrė. Von Sjuardas įšoko vidun ir uždarė langą. Šis kiek sugirgždėjęs prasivėrė - ech, matyt, buvo nulaužti ar aprūdiję vyriai, gerai jau nebeužsidarė. Numojęs ranka Sorenas ėmė šniukštinėti po namų vidų židinio.
   ,,Mes nepažeidžiam jokio įstatymo?" - paklausė voras. ,,Ai, nors pala, turėsim, kas ištrauks iš Azkabano už lango sulaužymą."
   ,,Tas kažkas veikiau pasodintų į Azkabaną už lango išlaužimą, negu ištrauktų." - niauriai atsiliepė von Sjuardas.
   ,,Visgi dėl to galėtum pabandyti pataisyti langą. Burtų lazdele. Juk nesunku." - zirzė Spaikas.
   - Nesišaipyk, - atsiduso vampyras. Neįtikėtinas negabumas kerėjimui jį erzino, bet ką padarysi. Neradęs dulkių pilname pirmajame kambaryje (ko gero, tai buvo veranda) židinio, Sorenas žengė į kitą ir ten rado koridorių. Grindys po vyro kojomis garsiai sugirgždėjo. - Velnias, ar neįlūš tik...
   Tada vampyras kuo garsiausiai nusičiaudėjo - nieko keista, kai pastebi, kiek čia dulkių. Ir kas labai erzino - per jas Sorenas beveik nieko negalėjo užuosti. O galbūt greičiau aptiktų, kur kvepia anglimi ir pelenais. Nors turbūt per tiek metų tylos ir netvarkos ir tie kvapai bus išsivadėję.

[Edgar Jeffter]

Edgar'as žingsniavo iš paskos, apsiaustu apsigaubusiam, vyrui. Šūktelti nedrįso, kaip ir priartėti šalimais, kad pastarasis nepagalvotų, jog yra sekamas. Bet čia su tuo delsimu ir dvejojimu juodaplaukis vėlei galėjo prisižaisti ir pamesti sekamą žmogų iš akiračio, kaip atsitiko vos prieš kelioliką akimirkų kavinukėje.
Kad ir, kaip akylai Jeffter'is bandė išlaikyti savo akiratyje galimai buvusį savo profesorių, to padaryti nevisai pavyko. Regis sekemas asmuo išnygo vos įžengė į zoną, kuri nebuvo apšviesta gatvės žibintų. Teigti, jog jaunasis burtininkas nenutuokė, kur dingo vyriškis, kuriam sekė įkandin, nebuvo galima. Toliau apšviestoje zonoje jis nepasirodė. Vadinasi liko tik tamsioji, kurioje lūkuriavo ir apleistas namas. Šis statinys tik padidino abejonę jaunuoliui apie galimai matytą buvusį nuodų ir vaistų mokytoją. Mat nelogiška jam būtų buvę eiti į apleistą vietą, kai šiame mieste turi ir pats savo namus, ir dar sūnus gyvena. Rodėsi, jog dabar priimtiniausia būtų traukti savais keliais. Žvelgiant į namo kiemą nieko nesimatė. Ausis tik pasiekė kažkoks čaižius garsas. Buvęs Hogvartso moksleivis jau norėjo suktis ir traukti atgal, bet staiga išvydo kažką nuskuodžiant link girgždesio pusės. Tai buvo vikrus padaras. Ir ganėtinai didelis padaras. Tai be jokios abejonės, sugebėjo atkreipti dvidešimtmečio dėmesį. Senokai nebuvo besileidęs į kažkokius nuotykius. Iš tikro net tokių situacijų patraukiančių akį buvo pastarosiomis dienomis mažiau. Bet čia juk ramus ir daugelio gerai žinomas miestelis, o ne Hogvartso pilis, slepianti daugybę paslapčių.
Edgar'as greitai irgi ėmė traukti link namo, per šlapią žolę, nuo kurios ėmė po truputėlį šlapti ir batai, ir kelnės. Vos tik prasiskynė kelią iki namuko, iškart pamatė pravirą langą, pro kurį kažkas įsiropštė. Ką spėjo pamatyti, tai leteną, primenančią, net pats nesuprato ką, bet buvo įsitikinęs, kad tai nebuvo žmogaus koja ar ranka. Jeffter'is priėjęs prie nuzulintų durų, paėmė už jų rankenos ir papurtė. Jos buvo užrakintos. Gerai.. žvilgtelėjo į pravirą langą, pro kurį ką tik įsliūkino padaras. Minutėlę užsigalvojo. Svarstė apie galimybę patekti vidun per tą pačią angą, bet staiga prisiminė savo lazdelę.
- Alohomora,- tarstelėjo atsigręžęs atgal į duris. Užraktas suklaksėjo ir trumpaplaukis iš lėto pravėrė duris bei atsargiai dairydamasis įėjo. Buvo tamsu. Perbraukęs ranka per savo šlapius plaukus, kad vanduo nevarvėtų ant akių, Edgar'as patraukė į kambarį, kurio langas buvo pravertas. Jame šiuo momentu nieko nebuvo. Nupėdinęs juodaplaukis išilgai kambario prie kitų jo durų, už jų išvydo koridorių. Iš jo, atrodo, buvo galima patekti į dar kelias patalpas, esančias iš šonų ir vieną, esančią priešais, koridoriaus gale. Būtent iš pastarosios, buvusiam grifui bespoksant į koridoriaus galą, pasigirdo garsus čiaudulys. Kas patalpoje buvo, buvo sunku pasakyti, kadangi durys buvo privertos. Iš šoninio kambario netrukus išlindo tikriausiai ir tas padaras, kuris vis dėl to paskatino tamsiai apsirengusį jaunuolį atsidurti šiame name. Būtybė buvo vilkolakis, kuris regis nepastebėjo Edgar'o ir sėlino kambario, kuriame buvo išgirstas čiaudulys link. Žaliaakis tik kantriai laukė ir viską sustingusiu žvilgsniu sekė. Nors suprasti nebuvo sunku, kad vilkolakis nenusiteikęs draugiškai, Jeffter'is vis tiek laukė iki pat to momento, kol būtybė nepravėrė, priešais esančio, kambario durų, už kurių buvo dar vienas siluetas, kuriam nieko nelaukęs kėsinosi smogti padaras, pasirodantis per pilnatį. Tik čia jį nuo smūgio paleidimo sulaikė už nugaros pasigirdęs garsus urzgesys. Vilkolakiui atsigręžus, prieš jį stovėjo tris, gal keturis kartus už jį mažesnis, tačiau mažiau grėsmingai atrodantis, juodas it smala vilkas. Jo kontūrus sunkiai galėjai įžiūrėti prie tokios šviesos, kuri dabar buvo name. Galėjai matyti tik jo baltas iššieptas iltis, skaisčiai raudonas akis bei priekinę, dešinę leteną, kuri tviskėjo sidabru. Pats kailis ant tos letenos buvo labiau panašus į metalą. Ir čia nebuvo iš kažkur išdygęs vilkas tarp Edgar'o ir vilkolakio, tas vilkas buvo pats tamsiaplaukis vaikinas, kuris nusprendė pasinaudoti savo, kaip animago gebėjimu.

[Sorenas von Sjuardas]

   Durys šalia durų į verandą koridoriuje vedė į virtuvę. Kaip ir būtų galima nuspėti, šiame kambaryje, nežiūrint į dulkes, atvertą tuščią spintelę su keliomis užsilikusiomis grikių kruopomis, stalą su trimis tvarkingai pristumtomis kėdėmis, nieko gero nebuvo. Tiksliau, nebuvo nieko naudingo von Sjuardui. Todėl atsidusęs jis uždarė duris ir į čia. Kažin, kodėl šitie namai buvo apleisti - juk ir baldų būta neblogų, ir šiaip neblogai įrengta... Galbūt koksai paskutinis turto paveldėtojas mirė... Arba kažkam taip ir nepavyko namo ,,prakalti". Kas gi norėtų kraustytis į kaži kur besantį užkampį. Juk daug patogiau gyventi arčiau Londono, Ipsvičo, Koukvorto ar dar kokio didesnio Didžiosios Britanijos miesto. Sorenas sunkiai atsiduso - visai neseniai juk ir pats čia gyveno, ech, deja.
   Nežinia, ar Sorenui vaidenosi, ar iš tiesų šituose namuose tarp papelijusių, nekaip kvepiančių sienų šiurpiai aidintys garsai buvo ne vien jo kvėpavimas, čiaudėjimas ir grindų girgždesys. Vyras krūptelėjo, kai kažkas kambaryje, iš kurio jis ką tik išėjo, garsiai dunkstelėjo. Padarė išvadą, kad tokį garsą sukėlė tik vargšas vėjo atidarytas langas - bet juk vėjo lauke tai beveik nebuvo! - ir žengė arčiau medinių laiptų, išklotų suplyšusiu ir bala žino kokių gyvių apkramsnotu žaliu ornamentuotu kilimu, nors jau ir nebe taip drąsiai, kaip anksčiau. Visgi ir nuojauta darė savo. Mat nosis per tiek dulkių kažko padaryti praktiškai negalėjo.
   ,,Čia dulkių daugiau, negu tavo smegenyse, seni," - čiaudulys purtė ne vien senąjį vampyrą, bet ir jo šaunųjį augintinį, kuris dabar ir nepraleido šaunios progos patraukti barzdočių antgamtą per dantį. Grindys po Soreno kojomis vėl garsiai sutraškėjo, vampyrui tai jau visiškai nepatiko. Atrodė, kad kažkas girgžda ne vien čia, bet ir kitur. Ar galima būtų tai prirašyti vien prie seno, niekam nereikalingo namo dejonių, ūžčiojimų ir verksmų? Kuo geriau būti - šizofreniku baikštuoliu, ar drąsuoliu, kuriam dzin? Kažin, bet šiuo atveju prigimtinis Soreno grifiškumas ir per didelis pasitikėjimas jam pakišo koją. Na, jeigu tiksliau, tai dar pakiš.
   ,,Namas supuvęs taip pat, kaip tavo humoro jausmas, ech," - į Spaiko daržą, ne, galbūt veikiau voratinklį, irgi atskrido mažytis akmenėlis. Sorenas dar kartą nusičiaudėjo, name įsivyravo tyla. Vampyras intuityviai sustojo, ranką uždėjęs ant turėklo. Šį kartą klausa jo jau nebeapgaudinėjo - vyras aiškiai išgirdo sugirdždant grindis ir trakštelinčią durų spyną. Tokių garsų vėjas neskleidė. Tokių garsų lietus negalėjo skleisti. Tokių garsų be niekieno ,,pagalbos" negalėjo skleisti ir šitas senas namas. Ar gali būti, kad šitose dulkėse kažkas gyvena? Ar gali būti, kad per šitas dulkes Sorenas negebėjo užuosti šviežesnio kieno nors kvapo? Ar galėjo kažkas atsitiktinai užeiti į namą ir patikrinti, ar jame nesilanko kokie nors nekviesti svečiai, pavyzdžiui, tie apskurę žiobarai, mėgstantys sėdėti patvoriuose prie bažnyčios, o pasinaudoję geraširdžių tikinčiųjų naivumu, naikinti pasaulio velnio lašų atsargas?
   Paskutinis garsas, kuris privertė Soreną lėtai atsigręžti - lėtai, kad kažko neįsiutintų - buvo urzgimas. Ir net per dulkes prasismelkusi šlykšti vilkolakio smarvė, kurios joks save gerbiantis vampyras nesumaišytų su niekuo kitu. O atrodė, kad po tiek metų bendravimo su Lorijanų klanu Sorenas jau buvo prie jos įpratęs... Ne, nė velnio. A, ir, tarp kitko, šitas vilkolakis nepriklausė minėtajai vilkatų giminei.
   - O... - išsprūdo vampyrui, kai atsigręžęs jis išvydo netgi ne vieną, o du vilkolakius. Vampyras suraukė nosį ir iššiepė ganėtinai klaikiai atrodančius dantis. Netgi du vilkolakiai, jį, žioplį, čia pričiupo. Bet glumino ne vien tai... Koridorius pradviso tik vieno vilkolakio kvapu, o šalia jo tvyrojo kitoks kvapas, kurį von Sjuardas jau buvo šiandien kažkur pajutęs. Ir jis jam atrodė pažįstamas, tik neatsiminė, iš kur, o ir laiko mąstyti nebuvo, mat vilkolakis, stovėjęs arčiau jo, jau šoko ant viršaus, taip sakant. Klaikus gerklinis urzgimas pasigirdo iš abiejų legendinių rasių monstrų gerklių, kai vilkolakis partrenkė vampyrą ant laiptų ir smarkiai perdrėskė krūtinę, o pastarasis savo ruožtu trenkė jį į sieną. Ši, pasirodo, buvo vien iš plonų gipso plokščių, kurias buvo nesunku įlaužti. Dabar auksinis Soreno žvilgsnis susidūrė su raudonu vilko, stovinčio prie durų. Vampyras ir iš jo tikėjosi užpuolimo, nors nenorėjo pulti pirmas. Todėl tik niršiai, kad labiau išgąsdintų, žvelgė į jį.
   ,,Bet tu įsižiūrėk, jis neatrodo panašus į vilkolakį..." - įsiterpė Spaikas.

[Edgar Jeffter]

Neteko Edgar'ui ilgai kautis akių dvikovoje su vilkolakiu. Pastarajam greičiausiai pasirodė nė nevertas dėmesio už jį daugiau nei perpus mažesnis vilkas ir todėl nusprendė pulti tą auką, į kurią ir buvo nusitaikęs pirma. Sidabrakojis norėjo pulti už iš nugaros būtybę, bet nespėjo nė padėti letenos į priekį, kai sustabdė, tai ką išvydo. Animagas vėlei buvo sutrikdytas. Nežinojo kam pulti į pagalbą. Ar tai personai, kuri prieš mėnulio pilnatį virsta vilku, ar.. Ar buvusiam nuodų ir vaistų profesoriui. Tiksliau tam, kuris drįsta juo apsimetinėti. Dvidešimtmetis puikiai užfiksavo šį syk veido kontūrus. Kas išsiskyrė, tai tik iššiepti vampyriški dantys, kas leido daryti prielaidą, jog tai ne jo profesorius. Netrukus pasimatė ir dar vienas neįprastas požymis. Jėga. Nublokštas vilkolakio aštriadantis davė jam atsaką trenkdamas jį į sieną ir, tiesiogine ta žodžio prasme, sumūrydamas jį į sieną. Visa tai vaikinui žvėrio kailyje nebuvo keista, ar kažkas stebinančio. Jis buvo girdėjęs apie tokius padarus. Tik jam įdomu buvo, kas slepiasi po von Sjuardo veidu. Kilo mintis, kad gal gerbiamas profesorius galėjo būti prigėręs kokių tai eliksyrų. Ir net pačiam Edgar'ui buvo tekę įsitikinti per viena helovino vakarėlį, kad jis turiu tokių gerimukų, galinčių pakeisti išvaizdą. Kita vertus, tai galėjo būti kas nors pasinaudojęs multisulčių eliksyru. Ir tai buvo labiau tikėtine, nes ką Hogvartso profesorius galėtų veikti apleistame Godriko Daubos name.
Dabar jau vampyro auksinis žvilgsnis susikirto su laukiniu raudonuoju. Matydamas išvieptas iltis ir gąsdinančiai iškreiptą veidą, buvęs grifas neketino nusileisti. Jis nebuvo pasiryžęs kam nors kenkti, tačiau taip pat neketino leisti vienai iš šių būtybių pribaigti vienai kitą. Raudonakis gyvūnas žengtelėjo lėtai į priekį iššiepdamas savus dantis dar labiau ir truputėlį suurgzdamas. Tada dėjo kitą žingsnį pakreipdamas galvą šiek tiek į kitą šoną ir užurzgė dar labiau, paslėpdamas už savo urzgesio visus namo girgždesius. Taip siekė parodyti vyrui su perdrėksta krūtine, kad paleistų priremtąją būtybę. Tik neaišku ar tai suprato nakties būtybė. Jai galėjo pasirodyti, kad mažesnis vilkas sėlina su kėslais pulti. Daug suprantamiau turbūt būtų buvę Edgar'ui atsiversti į žmogų ir pasakyti žmonių kalba, ko jis nori. Tačiau, tai šiam momentui neatrodė viena iš geriausių idėjų.

[Sorenas von Sjuardas]

   ,,Man irgi mažumėlę keista, kad nesmirdi kaip šiukšlynas", - atitarė Sorenas, bet neskubėjo nuleisti žvilgsnio ar daryti išvadų. Po teisybe, kaip magizoologas, von Sjuardas buvo girdėjęs apie tokius reiškinius, kaip vilkų bendradarbiavimas su vilkolakiais, nors tai buvo pripažinta kaip itin retas reiškinys. Bet argi čia vilko kvapas? Sorenas galėjo užuosti moliūgų sultis, lietų, dulkes.... a, šitas nė prie ko. Bet laukinio žvėries šlapias kailis turėtų smirdėti, apskritai, jeigu tai žvėris, bėgęs per lietų, tai jo kailis turėtų būti kone kiaurai peršlapęs. O taip nebuvo. Kažkas nesirišo. Kažkas netiko. Kažkas negerai. Dar vienas dalykas, trikdantis Soreną buvo tai, kad šioje kvapų maišalynėje buvo galima atpažinti ir žmogaus kvapą. Ar tai reiškia, kad kažkas prieš jį susimokė? Kokio velnio? Nejaugi Fasirui įniršis ir liūdesys taip užtemdė jauną protą, kad jis pasiuntė kažką Soreno suimti ar nudėti? Kas gi dar gali jausti tokią neapykantą buvusiam Hogvartso profesoriui?
   Vampyras akių krašteliu stebėjo, kaip vilkolakis pamažu kėlėsi iš sienos - atrodė nusilpęs ir gerokai sutrenktas. Bet pagrindinis dėmesio taikinys dabar buvo juodakailis vilkas. Švenčiausias Odinai, nuo kada vilkų akys raudonos? Ar tai galėtų būti pasiutligės požymis ir ar ji kenkia vampyrams? Von Sjuardas dar labiau susiraukė ir įsitempė, kai vilkas žengtelėjo į priekį ir suurzgė.
   ,,Tu man ką? Grasini?" - Sorenas buvo kiek nustebintas vilko drąsos. Pasirodo, vilkų potraukis kovoti už savus iki mirties, nėra visiškos legendos ar sapalionės. Visgi vampyras nedegė troškimu kovoti su kažkuo iki mirties, nesvarbu, kurios pusės.
   Štai ir dar vienas akibrokštas. Juodabarzdis niekaip negalėjo suprasti, ar suurzgimas ir galvos pakreipimas į vilkolakio pusę buvo proto požymis, ženklas vilkolakiui pulti, ar dar vienas pagrasinimas. O Sorenui nukreipiant žvilgsnį į besikeliantį vilkolakį, galbūt per langą ar atviras duris atsliūkinęs šviesos pluoštelis krito ant sidabrinės vilko kojos, taip atkreipdamas vampyro dėmesį. Soreno pyktį veide pakeitė nustebimas. Sidabrinė koja... Raudonos akys... Netradicinė juoda spalva... Gana protingas elgesys... Tai buvo jau galutinis įrodymas, kad šis vilkas nebuvo paprastas. Gal transfigūruotas? Gal paprasčiausiai išdresuotas?
   ,,Tarp kitko, pirmai jis suurzgė, nors galėjo tave užpulti iš pasalų," - įsiterpė Spaikas vėl.
   ,,Gal tai tik garbingos kovos požymis..." - negalvodamas atsakė von Sjuardas.
   ,,Laukiniam gyvūnui turbūt labai būdinga mąstyti apie garbę."
   ,,Ką turėčiau daryti?" - pasiteiravo juodaplaukis, bet nė nelaukęs atsakymo, prabilo.
   - Kas jus čia siuntė? Tu nesi tikras vilkas, teisingai? - paklausė Sorenas, blausiai šyptelėdamas raudonakiui - ir per blausią šypseną galėjai matyti iltinius dantis. Iš vilkolakio eliksyrininkas net nesitikėjo jokio atsakymo - ech, per pilnatį jie visai netenka proto.  Pralošia prieš savo prigimtį, kaip sakė budelis, vardu... Koks buvo jo vardas? Nikolajus? Aleksandras? Taip, Aleksandras...  Sorenas tarsi tik dabar susiprato, jog Čiorninovas ir Lorijanas buvo bendravardžiai. Bet, kalbant atvirai, atsakymo tikėtis nereikėjo ir iš vilko. Bet galbūt šnekėti kaunantis buvo įdomiau, negu tik stypsoti, apsimetant, kad žvilgsniu kažką nudursi.
   O vilkolakis pasinaudojo Soreno susimąstymu ir atliko antrą šuolį. Šįsyk von Sjuardas nesuspėjo pasiruošti jį nublokšti, todėl susiėmė. Kalbant atvirai, šiose kraupokose imtynėse daug reiškė ūgis ir kaklo ilgis - mat kuo ilgesnį jį turi, tuo lengviau gali perkąsti priešininko gerklę.
   ,,Vilkolakiai - J, P, V... Vendigai - V, J, P... Vampyrai - P, V, J..." - atsiminė maldą, iškaltą turbūt dar Durmštrange per Magiškųjų gyvūnų pamokas. Arba juodosios magijos. Vampyrai vilkolakius galėjo įveikti tik vienu dalyku, bet dabar Sorenas neturėjo idėjų, ką čia nuveikti. Kad nustumtų vilkolakį ir paspruktų, reikėtų į jį įsiremti, tokiu atveju monstras iškąstų jam gerą šmotą mėsos iš peties. Kad kažką pačiuptų, reikėjo laisvos rankos. Vilkolakis stipriai pastūmė von Sjuardą ir šis išsitiesė ant laiptų. Še tau, kad nori - protingesnis už vampyrą...

[Edgar Jeffter]

Edgar'as artinosi vis arčiau ir arčiau vampyro. Norėjo, kad šisai paleistų vilkolakį. Aišku, su pastaruoju visgi viskas ir toliau būtų neprognozuojama, jei jis būtų ir paleistas. Juk vilkolakiai savo veiksmų blaiviai nekontroliuoja. Virtę vilkais per mėnulio pilnatį būna vedami gyvuliško instinkto, tačiau jų patirti sužalojimai jausis ir tuomet, kai atvirs į žmogų. Jeffter'is norėjo dar kartelį suurgzti, tačiau užuot tai padaręs, stabtelėjo ir įtempęs savo vilkiškas ausis sukluso. Į jį kreipėsi Sorenas, na bent iš veido dalinai galėjai vadinti tą asmenį Sorenu, nes buvęs grifas niekada nebuvo regėjęs nuodų ir vaistų meistro pasipuošusiu vampyriškais dantimis.
Kas tave patį čia siuntė? Jei būtų galėjęs, būtų to perklausęs keisto padaro primenančio Soreną. O tu ne von Sjuardas? dar su vienu perklausimu dėjo savo sidabrinę leteną į priekį primerkdamas raudonas akis. Rodėsi, kad jomis ruošiasi kažką uždegti. Galbūt akys priminė tai, nes viduje jaunuoliui buvo pikta dėl kažkokios šiame apleistame name vykstančios kovos tarp vampyro ir vilkato. Taip pat pyktis ėmė ir būtent dėl to vampyro, kuriam norėjosi užduoti keletą klausimų. Taip ir nespėjus vaikinui, pasislėpusiam po vilko kailiu, sulaukti kol vampyras paleis vilkolakį, scenarijus pakrypo netikėtai kiek kita linkme. Kitas dalinai vilkų atstovas, atrodo, atgavo jėgas ir išsilaisvino iš garbaniaus gniaužtų. Tai padaręs pats ėmėsi puolimo. Kambarį užtvindė daugybė dulkių, kai Sorenas buvo nublokštas ant laiptų. Tiesą sakant, Edgar'as jo nebematė. Iš už dulkių matėsi tik kyšanti vilkolakio nugara. Netrukus pasimatė ir jo ranka, kuri atrodė tarsi užmota ir pasiruošusi kažkam trenkti. Kraujasiurbys jau ir taip buvo sužalota krūtine, todėl dvidešimtmetis nesiruošė stebėti, kaip šis dar labiau nukentės. Dar kartelį stipriai suurzgęs, juodakailis vilkas, su išimtinai sidabrine koja, pasileido vilkolakio link. Vienas, du ir jis atsispyrė nuo girgždančių grindų šoko, iššiepdamas tviskančias iltis, vilkolakio rankos link. Dabar sukaukė ant dvejų kojų stovintis vilkas. Juodasis kabėjo ore įsisegęs į jo ranką ir nė neketino jos paleisti. Dabartinė jo auka ėmė muistytis judindamas savo ranką į šonus, taip prasklaidydamas ir susikaupusį dulkių debesį. Jeffter'iui po truputėlį darėsi vis sunkiau išsilaikyti. Dantys slydo per vilkžmogio ranką plėšdama jam jo odą. Jam užsimojus dar kartelį, gyvūnas raudonomis akimis nebeišsilaikė ir nuskriejo kažkur į šoną, į kambario sieną, į kurią besitrenkdamas sucypė.

[Sorenas von Sjuardas]

   Tie grėsmingi ir grasinantys, tačiau atsargūs ir apskaičiuoti raudonakio vilko žingsneliai į priekį... Sveiku protu nesuvokiama, ką šis žvėris norėjo tuo padaryti. O gal von Sjuardas tik mąstė per sudėtingai? Matai, gi gudrus labai, senas padaras... Bet kaip gi būtų galima ignoruoti visus tokius ženklus, bylojančius apie vilko nepaprastumą? ,,Tai matyt, visas nepaprastumas pasimatys veikiai, tik ar aš jį dar pamatysiu, jeigu šitie užpjaus..." - niauriai pamintijo eliksyrininkas.
   Parblokštas intuityviai šliaužė laiptais nugara aukštyn, nejučia prisimerkė, kai vilkolakis užsimojo trenkti kraupiai naguota letena. ,,Jam reikia gero manikiūro..." - pastebėjo Spaikas, išleisdamas voratinklio giją ir ja prisitraukdamas prie vilkato nosies. Pasukdamas galvą šis vos neperkando voro pusiau, bet šis nusileido ant jo pagurklio ir skruostu užlipo aukštyn. Atsargiai atšoko, kai laisvąja ranka vilkolakis persibraukė sau per snukį, o tada pradėjo megsti voratinklius ant akių. Intelektualus kovotojas. Palauk, aš pasakiau laisvąja ranka? O kur buvo kita?
   Sorenas įsirėžęs išlaužė vieną laiptų turėklo strypą - reikia pripažinti, kad ir tai padaryti nebuvo sunku, mat šis medinis, gana įmantriai išdrožinėtas dirbinys buvo kiaurai pergraužtas medieną mėgstančių mažyčių žvėrelių. Vampyras smogė pagaliu vilkolakiui į pilvą, tačiau šis, mažai žalos tepadaręs, sulūžo ir sutrupėjo ant grindų, pabiro apkramtytos medienos dulkės ir tiek mažų bjaurasčių, kad turbūt net nestovint mirtinoje tyloje galėjai girdėti, kaip jos ėda.
   O tik tada juodabarzdis profesorius pastebėjo ant vilkolakio letenos kabantį juodą vilką - ech, atrodė juokingai, lingavo kaip lašinių paltis vėjyje, kai rūkyklos duris atidarai. Bet dabar juokas neėmė. Staigiai atkutęs von Sjuardas pašoko ant kojų, o sidabraletenis buvo nublokštas tolyn - per dulkes Sorenas tegebėjo išgirsti jo skaudų sucypimą. Dabar vilkolakis letenomis draskėsi voratinklius nuo akių, o Sorenas delnu pasėmė dulkių nuo laiptų ir į tas pačias akis jų gausiai pažėrė. Vilkolakis netekęs pusiausvyros ir iš netikėtumo susiūbavo, tvojo letena per orą, norėdamas trenkti priešininkui. Dulkių ore vis daugėjo, oras tvanko. Von Sjuardas karštligiškai mąstė, atsispyręs nuo laiptų rėžėsi į vilkolakio pilvą ir nubloškė jį tolyn, į duris laukan, o gal į namų prieškambarį...
   Į vampyrą ,,pasinešė" dulkių debesis, įkvėpęs jis užsikosojo, tada atsargiai, palei sieną ėmė slinkti durų link. Vos koja neužkliudė kažko gauruoto ant grindų - iš pradžių pamanė, kad vilkolakis, o tada išvydo dulkėmis apklotus juodus gaurus.
   - Ačiū tau, - tyliai tarė von Sjuardas vilkui. Pasilenkęs ranka kilstelėjo snukį, patikrino žvėries kakle pulsą. Lenkdamasis susiraukė - paskaudo krūtinę, kraujas vis dar kiek lašėjo. Per kailį buvo sudėtinga jį užčiuopti, bet įmanoma. Vilkas, nors ir gerokai pritrenktas, buvo gyvas. Išgirdęs triukšmą, vampyras atsitiesė ir nužygiavo prie vilkolakio. Šiam per gauruotą leteną varvėjo trijų spalvų kraujas, likantropas sunkiai kėlėsi. Sorenas pastebeiilijo į jį iš tarpdurio, o tada žengtelėjo prie jo ir uždėjo ranką ant kaklo lyg tikrindamas pulsą. Suabejojo, ką su juo daryti, darsyk kostelėjo ir vožė mistinei būtybei per galvą. Neužmuša, bet užtikrintai užmigdo.
   - Ech, - sunkiai atsiduso buvęs Nuodų ir vaistų mokytojas. Per lubas ropojęs voras siūlu nusileido jam ant galvos. Juodaplaukis apsisuko ir nužingsniavo į ten, kur turėjo būti virtuvė - deja, kaip ir buvo galima įtarti, vanduo iš krano nebėgo. Dėl to von Sjuardas grįžo į koridorių ir atsisėdo ant grindų, tuomet pradėjo kažko ieškoti savo eliksyrininko krepšyje, kaip visada, kabančiame ant šono.