0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai:
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #45 Prieš 3 metus »
 Pavasarinė saulutė maloniai kvietė išeiti į lauką. Zoey nusprendė, kad jai būtų visai neblogai apsilankyti lauke. Blondinukė apsirengė šiltesnius drabužius - gelsvos spalvos megztinį, o ant jo juodą striukę. Aišku striukė nebuvo labai šilta, bet mergaitė nusprendė, kad to užteks, jog nesušaltų.
 Richter pavardės savininkė išėjo iš Švilpynės mergaičių miegamojojo, o galiausiai ir iš pilies. Lėtai slinkdama kiemeliu ji priėjo vienas dureles. Jas lėtai atrakino ir išleido savo draugę Dailę. Šunytę blondinukė surado visai neseniai, netoli Hogvartso. Jo koja buvo sužeista, o ir kailiukas nežvilgėjo, buvo nušiuręs. Kol kas į pilį jos parsivesti nedrįso, tad kol kas slėpė sandeliuke, kurio raktą atrado netyčia.
 Švilpynės mokinė žingsniavo uždraustojo miško link. Dailei reikėjo pasivaikščioti, o Zoey pravėdinti smagenis. Abi merginos jei jas taip galima pavadinti, žingsniavo mišku. Aplink girdėjosi įvairūs garsai, kurie blaškydavo Dailę, ko pasekoje ši visur šmirinėdavo ir taip gąsdindavo mergaitę.
- Daile, fu, - galiausiai subarė mergaitė šunytę. Ji kaip reikiant išsigando juodai balto šuns lojimo ant krūmo, kuriame nieko nebuvo. Staiga pati Zoey išgirdo kažkokį garsą. Tai buvo kažkoks it šakelių lūžinėjimas. Atrodė, kad kažkas vaikšto.
- Daile, pulk, - sušnabždėjo blondinė ir Dailė atliko naujai išmoktą komandą pradėdama loti bei šokdama pulti kažką esantį už krūmų. Šuo įlindo į krūmus ir lojo toliau. Zoey nusekė paskui ją ir čia pamatė mergaitę.
- Daile, užteks, - ištarė. - Atsiprašau, jei mes išgąsdinome tave. Aš Zoey, - pasakė mergaitė.

*

Neprisijungęs Delilah Luella Grant

  • III kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
  • Padovanokit porą siklių arbatai. Labai dėkoju.
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #46 Prieš 3 metus »
Delilah ignoravo viską aplink ją – nuo paukščių čiulbėjimo ir medžių ošimo (visgi miškas, ko dar tikėtis) iki šviesiaplaukę apsupusio ramybės sluoksnio. Atrodė, kad ji čia viena. Tik ji ir jos nepakeliamos mintys, kurių, kaip viso kito ignoruoti nepavyko nepaisant begalinio noro. Luella nejučia pradėjo rauti ryškiai žalia spalva tviskančią žolę. Susivokusi, kad padarė tokį nelabai gerą, bet visai raminantį dalyką, Grant pradėjo maišytis tarp dar didesnio kiekio apmąstymų. Jau atrodė, kad visa šita minčių beprotybė niekada nesibaigs ir švilpė taip ir numirs – kažkur miške, toli nuo pilies ir namų, pasislėpusi nuo visų ir tuo pačiu niekieno, su savo kažkaip ne taip funkcionavusiomis smegenimis.
Aplink tylu ir ramu. Beveik. Iš kažkur girdėjosi žingsniai, kurie vis labiau ir labiau artėjo. Girdėdama šlamančių krūmų, lojimo ir kažko panašaus į šuns šnopavimą mišinį, geltoną megztinį vilkinti pirmakursė jo praignoruoti nebesugebėjo. Ir gerai, kad į situaciją atkreipė nemažą dalį savo dėmesio.
Iš krūmų iššokęs šuo lojo nesustodamas, taip nemenkai išgąsdindamas dviejų vardų savininkę. Supratusi, kad šaukti būtų be galo neprotinga, Delilah pažvelgė gyvūnui tiesiai į akis ir nežymiai šyptelėjo, stengdamasi neparodyti baimės. Iš krūmų išlindus panašaus amžiaus paauglei pirmakursė atsistojo.
– Viskas gerai, – pamelavo atsisukusi į merginą. – Aš Delilah, bet gali mane vadinti Del, – nusišypsojo prisistačiusi.
if no one comes from the future to stop you from doing it then how bad of a decision can it really be?

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai:
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #47 Prieš 3 metus »
 Zoey visai patiko miškai. Jie visada nuramindavo mergaitę ir panašiai. Lankymasis miškuose jai visada būdavo lyg trumpa pertrauka nuo viso skubėjimo gyvenime ir panašiai. Taip pat čia ji galėjo žaisti su Daile visiškai nebijodama, kad kas nors pastebės tai, jog ji turi šunį ir panašiai. Juk jei kas sužinotų, tada iš karto ją paskųstų koledžo vadovui, o tas iš karto atimtų šunelį iš jos. Juk šuo po lova nėra labai geras variantas...
 Juodai baltai šunytei nutilus, Richter pažvelgė į mergaitę sėdinčią čia. Tikėjosi, kad Dailė neišgąsdino jos su savo lojimu. Išgirdusi, kad viskas gerai, blondinukė nusišypsojo draugiška šypsena.
- Malonu susipažinti. Ką veiki čia? - pasidomėjo mėlynų akių savininkė. Gal jos sutikta mergaitė pasiklydo ir jai reikia pagalbos išeinant iš čia, o gal nutiko kas kito. Scenarijų švilpės galvoje buvo nemažai, bet ji net nenutuokė, kuris turėtų būti teisingas, tad tiesiog laukė kitos blondinės atsakymo.

*

Neprisijungęs Delilah Luella Grant

  • III kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
  • Padovanokit porą siklių arbatai. Labai dėkoju.
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #48 Prieš 3 metus »
   Delilah spoksojo į, regis, šunytę. O gal geriau būtų sakyti, kad žiūrėjo? Tada tai neskambėtų taip žiauriai. Nors... Kas iš tiesų yra žiaurumas? Kaip atskirti, kas yra žiauru, o kas ne? Gal spoksojimas nėra žiauru, galbūt tai tik kiek keista?
   Taigi, Delilah žiūrėjo į judantį padarėlį, kurio vardas lyg ir buvo Dailė. Juodai baltas gyvūnas iš pirmo žvilgsnio atrodė žiobariškas. Iš antro, nors tokio įprastai nebūna, šunytė vis dar atrodė žiobariškai. Na, su tuo nėra nieko blogo.
– Nieko ypatingo, – šyptelėjo švilpė. Suprato, kad toks atsakymas Zoey netiks, tad pradėjo galvoti, kaip jį papildyti. Nei meluoti, nei sakyti tiesos Luella nenorėjo. – Šiaip išėjau pasivaikščioti, nes visai geras oras. Ir kažkaip užklydau čia, – atsakė dviejų vardų savininkė.
   Ji melavo. Taip, ir vėl. Bet šiuo, kaip ir beveik visais kitais atvejais meluoti reikėjo, nes tiesa nebuvo viena maloniausių. Na, arba šviesiaplaukė manė, kad taip daryti geriau. Nežinia, ar tai išties buvo gerai, bet svarbiausia, kad ta mintis bent kažkiek patiko mergaičiukei, kurios galvoje ji tupėjo.
 – Ar ji tavo? – mostelėjo į šunytę žalių akių savininkė.
   Delilah labai norėjo nukreipti temą. Mėlynos nepažįstamosios, bet kartu ir dalinai pažįstamos merginos akys vertė švilpę jaustis kažkaip keistai, neįprastai... Lyg skrajoti padebesiais... Kas man darosi?
if no one comes from the future to stop you from doing it then how bad of a decision can it really be?

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai:
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #49 Prieš 3 metus »
Zoey tylėjo. Jos akys nuslinkdavo tai prie Dailės, tai prie kitos švilpės. Ji nežinojo ką galėtų pasakyti, kadangi jai buvo kiek sunku pradėti pokalbius su nepažįstamaisiais. Jei tai būdavo kokia Liucija ar šiaip koks dažnai matomas žmogus, draugas tai pokalbiai prasidėdavo gana lengvai. Gal padariau šiokią tokią klaidą užkalbindama mergaitę... pagalvojo blondinukė. Greitai sulaukė atsakymo į savo klausimą. Pasirodo mergaitė čia užklydo netyčiomis.
- Ar nepasiklydai? - pasidomėjo Richter pavardės savininkė, kadangi pati visai neprastai orientavosi miške ir galbūt galėtų iš jo išeiti arba jos Dailė tiesiog išvestų mergaites. Juk ji puikiai mokėjo orientuotis pagal kvapus ir panašiai. Juk atrodo, kad šunytė turi pėdsekių kraujo. Aišku Zoey apie tai per daugiausiai nenusimanė. Nebuvo kažkokia super duper magizoologė ar kas nors panašaus. Tiesiog taip mąstė, o gal labiau spėjo.
- Taip, ji mano, - pasakė gal iš dalies ir sumeluodama, bet pastarosiomis dienomis juk būtent ji rūpinosi Daile. O ir jokie šeimininkai, deja, nepasigedo juodai baltos šunytės. Jei Richter kada nors būtų turėjus šunį, o tas šuo pasimestų, tai mergaitė it pametusim galvą jos ieškotų.

*

Neprisijungęs Delilah Luella Grant

  • III kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
  • Padovanokit porą siklių arbatai. Labai dėkoju.
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #50 Prieš 3 metus »
  Delilah jautėsi nejaukiai. Buvo kiek nedrąsu čia taip stovėti ir laukti, kol ji galės pabūti viena, bet kartu švilpė troško ir niekad nepaleisti tos akimirkos. Kiek vyresnės merginos akys keistai traukė pirmakursę. Susiimk. Jos mintys, kurių buvo nesuskaičiuojama galybė, vis stipriau ir stipriau spaudė šviesiaplaukę – noras bent kuriam laikui sustabdyti savo egzistavimą tapo beveik nevaldomas. Tvardykis.   
 – Kol kas manau, kad kelią rasčiau lengvai, bet dar nežinau, ar tikrai jį rasiu, – keistai nusijuokė Grant ir nusprendusi, kad juoktis ne laikas ir ne vieta, dar keisčiau atsikrenkštė.                 
  Zoey patvirtinus, kad šunytė yra jos, dviejų vardų savininkė nusišypsojo ir pritūpė tikėdamasi, kad Dailė prieis bent apuostyti susipažinimui. Su šunimis Luella elgtis nemokėjo ir tai puikiai matėsi.     
 – Taigi, kaip gyveni? – vis dar tupėdama pažvelgė į naują pažįstamą ir pasitaisė savo tamsiai geltoną megztinį, kuris puikiai saugojo nuo vėsaus pavasarinio vėjo.           
if no one comes from the future to stop you from doing it then how bad of a decision can it really be?

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai:
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #51 Prieš 3 metus »
Zoey draugiškai nusišypsojo. Kita švilpė atrodė kažkuo įdomi ir kažkaip traukė mergaitę. Blondinukei atrodė, kad ji niekur eiti nenori. Tiesiog nori bendrauti su Delilah. Iki pačio vėlaus vakaro. Nenorėjo grįžti į pilį. Norėjo būti čia, dviese su ja, nes mergaitė atrodė stebuklinga it kokia fėja. Na, žinoma geroji ne kokia blogoji ar panašiai.
- Gerai, kad rastum kelią atgal, nes žinai labai paprasta pasiklysti Uždraustajame miške, - tarė blondinė atsisėsdama ant žemės ir sukryžiuodama kojas. Prie kitos švilpės priėjo Dailė ir pasitrynė į ją, norėdama, kad mergaitė paglostytų ją. Dailė nors ir buvo nedrąsi, panašu, kad Delilah patiko ir jai. Zoey sulaukusi klausimo jau norėjo prasižioti, bet nežinojo ką sakyti. Tiesą apie tai kokia liūdna ir vieniša ji yra ar meluoti, kad viskas gerai ir jai sekasi nuostabiai.
- Gyvenu gana normaliai. Na, žinai per viduriuką. O tu? - paklausė.

*

Neprisijungęs Delilah Luella Grant

  • III kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
  • Padovanokit porą siklių arbatai. Labai dėkoju.
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #52 Prieš 2 metus »
   Švelnus vėjas vertė aplink augančius medžius prabilti. Jų lapai šlamėjo tarsi skubėdami pasakodami nutylėtas istorijas, bijodami, jog juos tuoj užčiaups. Kažkur šalia skleidėsi laukų gėlės žiedas, bet, žinoma, šito jau niekas negirdėjo.
    Delilah žiūrėjo tiesiai į pašnekovės akis, kurioms neprilygo net galaktikos platybės. Švilpė keliskart linktelėjo, pritardama, kad Uždraustasis miškas tikrai painus – dar rudenį pati tuo įsitikino. Švelnus Dailės kailis slydo tarp pirmakursės pirštų ir tai šviesiaplaukei kėlė džiaugsmą. Zoey atrodė kaip nuostabus žmogus, bet Luella kažkodėl neišdrįso to pasakyti.
 – Aš..? Aš taip pat kažkur per viduriuką, – ji įkvėpė vėsaus miško oro, – gal net visai gerai, – šyptelėjo.
  Vėjo gūsis šviesius garbanotus plaukus nubloškė veidan – nosį skaudžiai kuteno, o į burną pateko kelios plaukų sruogos.
 – Gal žinai, kaip galėtumėm čia atsigabenti maisto? Į pilį grįžti nenoriu, bet pusryčiai čia, – Grant rankomis parodė aplinką, – skamba kaip visai smagus dalykas.
  Ir vėl pamiršai pasiruošti netikėtoms situacijoms, Del. Ar taip sunku buvo įsidėti kokių sausainių?! Nusivyliau tavimi.
if no one comes from the future to stop you from doing it then how bad of a decision can it really be?

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai:
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #53 Prieš 2 metus »
Dabartinė miško ramuma Zoey patiko. Tylia kartais jai padėdavo nusiraminti, o kartais kaip tik priversdavo nervintis ir kaltinti save. Juk tyla dažnai reiškia buvimą vienam, o Zoey būti vienai kartais nelabai patikdavo. Juk vienišumas kartais žudo visus.
Richter pavardės nešiotoja pažvelgė į prieš ją esančią šviesiaplaukę nieko nesakydama. Delilah jai atrodė nelabai matyta, kas buvo labai keista. Juk ji iš to pačio koledžo kaip ir mėlynų akių savininkė.
- Džiugu, kad ir tu laikaisi visai neblogai. O kur šiaip leidi laiką? - pasidomėjo švilpukė norėdama tęsti pokalbį su žaliaake.
- Na, pusryčiai čia iš tiesų skamba neblogai, bet vienintelė vieta, kurioje galime rasti maisto tikriausiai yra virtuvė, tad mums vis tiek teks grįžti į pilį, - ištarė jaunuolė kiek pamąsčiusi. Ji irgi visai norėtų papusryčiauti čia.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #54 Prieš 2 metus »
Vien atėjimas čia reikalavo kantrybės. Jie brovėsi per miško tankumyną, o Auris svarstė ar tik jie nepaklydo. Tą aikštelę jis žinojo nuo senų mokyklos laikų, kai pats čia dar mokėsi.
Einant jis nieko nekalbėjo, nekalbino Henrietos, Nieko jai neaiškino. Buvo paskendęs savose mintyse, o paskui tiesiog ieškojo kelio į aikštelę.
Pagaliau, kai jis išnaudojo visas savo keiksmų atsargas jie atėjo į vietą. Ir tada jis pagaliau prabilo.
- Žinai Henrieta, gyvenimėlis vieniems trumpas, kitiems ilgas. Koks bus taviškis? Na, nereikėjo lįsti kur nepriklauso. Galvoji aš kovosiu su demonu, kišiu save į pavojų dėl žmogaus, kurio nepažįstu? Tikrai ne. Nesijaudink, viskas greitai pasibaigs. Vendigo pasiims tave ir viso gero. Adrijas sakė, jog gyvenant tame pasaulyje galima išmokti visokiausių įdomių dalykų. Taigi, tau turėtų būti visai smagu. Ne tą žmogų pasirinkai pagalbos prašyti. - Kalbėdamas visas tas nesąmones jis nestovėjo vietoja. Sudegė žvakes. Jas išdėliojo Taip, kaip buvo pavaizduota knygoje esančiame piešinyje. Simbolis priminė V raidę. Tada jis mostelėjo lazdele ir ant sniego pasirodė ryškus ratas, tarytum nupieštas kreida. Jo viduryje turės būti įkalintas Vendigo. Žvakės degė vienoje rato pusėje, o kitoje jis sustatė stiklinius indelius. Į vieną pripylė vandens, į kitą įdėjo akmenuką, į trečią įmetė kuokštą džiovintų žolelių.
- Na nesirūpink Henrieta, nieko nepadarysi. Toks jau negailestingas tas gyvenimas. - Pasakė nerūpestingai. Šitaip su ja elgėsi todėl, kad norėjo, jog demonas pajustų jos liūdesį ir baimę. Ir tikrai patikėtų, jog gaus tai ko nori. O išties jis bus įkalintas rate, kurio galią Auris turės išlaikyti visą naktį iki pat aušros. O vos atėjus rytmečiui demonas pranyks ir daugiau nebegalės persekioti Henrietos. Bet tai buvo pavojinga, nes teks ištemti visą naktį. Jeigu Auris nepajėgs nulaikyti Vendigo rate, tada... Na, bet ar buvo kitų pasirinkimų? Beliko tik pradėti kviesti demoną. Rankose jis laikė sąsiuvinį su užkalbėjimu.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #55 Prieš 2 metus »
  Henrieta paskui Aurį brovėsi pro miško bruzgynus. Mergina nežinojo kur jie eina ir kas šiąnakt turėtų vykti, tačiau ji vis tiek vylėsi, kad profesorius jai padės. Daugiau nebuvo į ką kreiptis. Grifė jautė šešėliuose slypintį demoną. Vien pagalvojus apie jį trylikametės kūnu perbėgo šiurpas. Trečiakursė buvo pasiryžusi padaryti bet ką, kad tik netektų pakliūti į Vendigo pasaulį.
  Įžengus į proskyną, Henrieta pakilo iš minčių liūno ir pasiruošė klausytis ką sakys Auris. Ilgai laukti nereikėjo ir profesorius prabilo. Tačiau grifė tikėjosi išgirsti kaip jis planuoja padėti, o ne visiškai priešingą tam planą kaip ją atiduoti Vendigo. Dabar Alano perspėjimas ant sofutės bibliotekoje, kad Auris gali bandyti ją įduoti demonui atrodė daug realesnis nei sėdint mokykloje.
  Henrieta žvelgdama į Aurį, kuris kalbėjo ramiu balsu, lyg tikrai ketindamas ją atiduoti, nejučia žengtelėjo žingsnelį atgal, tačiau nespruko. Kokia prasmė? Jei ji pabėgtų vis vien įkliūtų Vendigo. Be to, dar buvo menka galimybė jog Auris jai padės, tačiau mergina, jusdama demoną kažkur netoliese, vis tiek bijojo, kad gali tekti pakliūti į tą pasaulį. Stovėdama sniege grifė žvelgė į profesorių ir laukė. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #56 Prieš 2 metus »
Auris tikėjosi,  kad išgirdusi viską ji mėgins bėgti. Bet ne. Keista. Arba ji priblokšta, arba labai bijo demono, arba su viskuo susitaikė.
Laiko mąstymams jis neturėjo. Beliko pabaigti. Galiu ją išties atiduoti demonui, tada nereikės niekuo rizikuoti. Pagalvojo tą paskutinę akimirką, prieš galutinai apsispręsdamas. Nors veikiausiai apsisprendęs buvo visada.
Auris įbedė akis į popieriaus lapą, kuriame buvo užrašytas užkalbėjimas, turintis prikviesti tą padarą. Viena ranka spaudė sąsiuvinį, kita lazdelę. Jis nukreipė ją į ratą ir pradėjo.
Vaikinas skaitė tuos žodžius. Turėjo viską sakyti mintyse, o ne garsiai. Tai buvo kažkas panašaus į bežodžius kerus. Teko net kelis kartus repetuoti dar kabinete su Adrijumi, kadangi tas užkalbėjimas buvo pateiktas net ne lotyniškai, o viena iš indėniškų kalbų. O Auris jose nieko nenusimanė. Kažin, jei Adrijas nebūtų padėjęs ar kada nors jis būtų viską perskaitęs teisingai.
Skaitė tą užkalbėjimą kelis kartus. Jau ėmė nervintis, nes nieko nevyko. Matyt kažką ne taip tariu. Nervinosi. Bet pagaliau.
Pasidarė dar šalčiau nei buvo. Atrodė, kad tamsa paliko apčiuopiama. Rato vidury iškilo lyg didžiulis dūmų stulpas, bet iš jų štai išniro pats Vendigo. Vieną akimirką Auris ir pabaisa žvelgė viens kitam į akis. Vaikiną apėmė baimė, kaip ir visus žmones, kurie susiduria su juo. Nesąmonė, jo išvaizda bjauri ir ką? Tai matyt kažkokie kerai verčia jo šitaip bijoti. Auris Greitai nusisuko nuo demono.
- Voliero Notrevo. - tyliai pasakė ir ratas apie demoną užsiplieskė ryškia šviesa. Auris išsitraukė peilį, kurį irgi buvo pasiruošęs ir įsmeigė tarp rato ir savęs su Henrieta. Peilis kietai įsibedė į miško žemę.
- Tu įkalintas. Tu mano valioje. Žinai, jog jeigu per šiąnakt iš rato neištrūksi, mergaitės negausi.
- O kas tau sakė, kad neištrūksiu? - Paklausė demonas. Jo balse skambėjo džiaugsmas. Jam patiko šitas žaidimas. Jis žinojo, kad nugalės tą žmogiūkštį.
- Aš taip sakau Vendigo aišku?
- Puiku. Gerai. Seniai nežaidžiau šio žaidimo. Sveikutė Henrieta, Greitai mudu iškeliausime į manąjį pasaulį.
- Nedrįsk su ja kalbėtis.
- O kodėl? - Nusijuokė demonas.
- Ar tai tu man irgi draudi? Henrietai patinka su manimi kalbėtis. Ar ne Henrieta? Kai aš ją pašauksiu, ji pati peržengs ratą ir ateis pas mane.
- Nesivelk su juo į pokalbius Auri, susikaupk. - Prabilo Adrijas. Veidrodėlis gulėjo Aurio striukės kišenėje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #57 Prieš 2 metus »
  Henrietai bežiūrint į Aurio pusę, jis išsitraukė kažkokį lapelį ir prasidėjo demono kvietimo ceremonija. Grifė baikingai pažvelgė į ratą. Staiga jo viduryje pakilo dūmų stulpas ir iš jo išžengė Vendigo. Trečiakursė žengtelėjo žingsnį atgal. Ji nenorėjo vėl susitikti su demonu. Galvoje iškilo prisiminimas iš paskutinio karto, kai matė Vendigo bibliotekoje. Tuomet jis vos jos nepasiimė. Kas bus šįvakar? Poter nebūtų galėjusi atsakyti.
  Staiga ratas užsiliepsnojo ir Auris ėmė kalbėtis su demonu. Henrietai nepaprastai palengvėjo suvokus, kad profesorius vis tik neketino atiduoti jos demonui, tačiau atrodė, kad Vendigo buvo užtikrintas, kad šiąnakt jis ištrūks ir kartu pasiims ir Henrietą. Staiga demonas ėmė kalbėti su trečiakursę. Mergina išsigandusi klausėsi tų demono žodžių. Šiandien, kaip ir tą vakarą bibliotekoje, demonas atrodė kone linksmas ir užtikrintas, kad pavyks ją pasiimti su savimi. Tai gąsdino.
  Beklausydama Vendigo Henrieta tylėjo. Jos žvilgsnis buvo įsmeigtas į sniegą. Besiklausant demono apėmė lyg koks mieguistumas ar kas nors panašaus. Jausmas priminė, tą akimirką, kai Poter žvelgė Vendigo į akis, jam pasirodžius bibliotekos veidrodyje. Su baime Poter suvokė, kad jam paliepus kažkokia nematoma jėga iš tikrųjų ją nuvestų pas jį. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #58 Prieš 2 metus »
Nulaikyti ratą nebuvo paprasta. Auris žinojo, kad pavargs vis labiau. O kas bus iki nakties pabaigos? Staiga, galvon ėmė lįsti mintys, kurios vertė abejoti savimi. Ne, aš neišlaikysiu. O jeigu nusilps mano ryžtas, tada demonas išeis ir viskas pasibaigs. Aš nega... Stop! Jis net nusipurtė. Prakeiktas Vendigo su savo nesąmonėmis. Aš jam nepasiduosiu. Tegu nebando brukti man šitų vėjų. Jis pažvelgė kaip laikosi Henrieta, atrodė taip, lyg tikrai pati galėtų nužengti į rato vidurį. Jis priėjo artyn ir paėmė ją už rankos.
- Pažiūrėk man į akis Poter. - Prabilo griežtai, kad ji atkreiptų dėmesį.
- Nežiūrėk į tą pusę ir užsiverk. Tas demonas tai tas pats, kaip tamsūnai. Prisimink, jog iš jų magijos išsilaisvinai ir gana paprastai. Todėl ir dabar gali. Susikaupk. Susiimk. - Jam bekalbant Demonas juokėsi. Ak, koks mielas naivuolis. Galvojo Vendigo.
Staiga, pakilo siaubingas vėjas. Iš dangaus pradėjo kristi stambios snaigės. Pamažu įsiūžavo tikra pūga. Auris išsigando, kad ji pažeis žvakes ar indelius. Bet greit dėl to nurimo, nes šie daiktai buvo rato dalis ir prasidėjus pūgai žvakės ir indeliai pakilo į orą, o juos apgobė apsauginis perregimas burbulas.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #59 Prieš 2 metus »
  Henrieta žvelgė į demono pusę. Ji iš visų jėgų stengėsi atsiriboti nuo jo, tačiau Vendigo ją laikė tvirtai prikaistęs. Grifė žinojo, kad šiąnakt viskas gali pasibaigti ir ji daugiau niekada nebesutiks Vendigo. Tai teikė šiek tiek jėgų. Aplinkinį pasaulį trečiakursė regėjo ir girdėjo tarsi pro tankų rūką. Ji visaip stengėsi atsiriboti nuo demono burtų, tačiau tai buvo tikrai nelengva užduotis.
  Henrieta žvelgdama į demoną nepajuto kaip prie jos priėjo Auris. Tik jam paėmus už rankos ir griežtai prabilus grifė lyg apdujusi ėmė klausytis profesoriaus. Atrodė, kad Auriui prabilus aplinkinis pasaulis dar labiau atitolo ir aplinkui tvyravęs rūkas tapo kone tamsa. Tačiau trečiakursės mintis vistiek pasiekė žodžiai apie tamsūnus.
  Grifė iš visų jėgų pasistengė užsiverti nuo demono. Mintyse ėmė skrieti linksmi prisiminimai, kaip ji leido laiką su tėvais, o jiems mirus su Dori ir Alanu. Tamsa vyravusi aplinkui pamažu vėl virto į rūką. Likus visai nedaug, kad išsilaisvintų grifę užliejo vis stiprėjanti pūga. Ji tarsi dar labiau atitolino ją nuo aplinkos nei grifė buvo atitolusi prieš tai. Mergina stipriau įsisuko į apsiaustą. Aplinkui vėl įsivyravo tamsa ji jau nieko negirdėjo, tik matė demoną ir jautė šaltį. Staiga merginos galvoje pasigirdo Vendigo balsas:
- Ateik pas mane, Henrieta.
Grifė iš visų jėgų stengėsi atsiplėšti nuo ją veikiančios jėgos, tačiau savo siaubui Poter suvokė, kad jos kojos pačios ėmė lėtai klampoti per pusnis demono link. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras