0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #15 Prieš 6 metus »
Paskutiniai dialogo žodžiai nutiko, mišką apgaubė ramybė, kurios, atrodo, niekad jis nebuvo jautęs - trumpa akimirka be rėksmų, be kėsinimųsi kažką daryti, tik krauju suteptos mintys, abiejų mokinių, taipogi ir miško, atvaizde atsispindinčios.
Ar čia ir buvo realybė?
Kokia prasta, kokia netikusi ji buvo. Daug lengviau, ne, daug maloniau patikėti buvo, kad šis pasaulis - tik sapnas, tik trumpa iliuzija.
Galbūt čia skaistykla, kurią užėmė pragaras.
Galbūt čia pragaras, kurį užėmė dangus.
Kaip apgailėtina.
Tarsi jau tikra mirusioji būtų, tarp varytų žolių ir žemių gulinėdama - tikriausiai burtų kaltė buvo, kad vietose ant žemės jau žiojėjo mažos skylės - mergina tyliai, vos girdimai jai pačiai, nusijuokė.
Lietaus lašas užtiško ant skruosto, nuriedėjo žemyn, susimaišydamas su ašara, kuri ištryško burtui perpjovus blauzdą - vis dėlto, ji buvo žmogus, kuris žmogiškai reagavo į skausmą. Koks skirtumas, kad žmogiškumas jos buvo kitoks, perteptas su ta pačia magija, kurios ji dalelę nekentė. Kodėl magų tikslai yra tokie didūs, tačiau tokie kvaili? Kodėl jie vaidino dievus, viso to pasekmėje žeisdami kitus?
Atvirai, Mei nebijojo mirties - žinojo, kad prisikels, prakeliaus vėl pro mirusiųjų pasaulį tol, kol suras kitą nelaimėlį. O net jei taip ir nenutiks, ji bus savo laiką atgyvenusi. Tikriausiai. Norėjo taip galvoti, tačiau nežinojo, ar tai nebuvo tik apgaudinėjimas savęs. Bijojo jinai užmaršties, bijojo pranykimo - taip pat, kaip atradus mylimą žmogų nesinori, kad jis tave kada nors užmirštų ir pamirštų amžiams. Galėjo tikėtis, kad bus prisiminta.
Galėjo.
Tačiau be galo tuo abejojo.
Norėjo dar kartą su juo atsisveikinti. Nenorėjo atsisveikinti iš viso.
Vienas, kitas lietaus lašas persimainė į kelioliką - smulkūs, tačiau dažni vandens lašai krito ant jos, ant žemės, ant kažkur netoliese gulinčio grifo; krito į akis, plovė kraują ir prakaitą. Kaip gaila, kad lietus nesuteikia tyrumo, kaip gaila, kad jis tik sukuria iliuziją to.
Žinojo, kas šiandien turėjo būti padaryta. Žinojo, kad šiandien paskutinioji diena, ir viskas tik per jos pačios kvailumą. Kokia neviltis. Maudė širdį, dirgino akis. Jau dabar buvo nusilpusi - kokia nuostaba, kad kerai vis dar veikė, ypač tokie stiprūs, kaip nedovanotini.
Staiga susiprato, kad koridoriuje pametė paltą - paliko jį ten gulinėtis it pamestą šuniuką, kuris niekad nebesulauks savo šeimininko. Tokia mintis privertė nusišypsoti - kaži, bus manoma, kad mirė natūraliai ji? Ar niekas nė nepastebės?
Kaži, kokiu vardu ji vadinsis naujajame gyvenime?
Jai pačiai buvo įdomu.
Tyla prieš audrą. Kokios nedovanotinos tos audros, kurias sukuria pats žmogus - tik naikina ir naikina, be menkiausio pasigailėjimo.
Pabandė stotis - suknelė prilipus prie kūno, visa apačia šios buvo permirkusi krauju, kurį į rožinį išplovė lietus. Akys - pavargusios, kūnas - it iš negyvųjų prikelto zombio.
Skausmingai susiraukė dėl skaudulingo pojūčio iš blauzdos, dėl dar vienos kraujo srovelės, kuri nutekėjo žemyn. Vos pastovėjo - koja, į kurią pataikyta bus, atrodė, kad vos ne vos vilkosi žeme. Sunkiai pajudėjo priekin - žingsnį, du, tris, tačiau daugiau nebepajėgė. Jautė, kaip kūnas šaukte šaukė apie skausmą, kurį gauną su kiekvienu krustelėjimu.
Papūtė vėjas, lietaus ruožas dar stipriau ėmė kulti išsekusius mokinius - bandydama iš visų jėgų neužsimerkti iš lašelių kritimo į akis ir nepargriūti dėl jaučiamo skausmo, mergina dar kartą lazdelę nukreipė į Edgarą.
-Crucio,- net pati nustebo, kad burtas išėjo - visiškai mažu žaibu vainikuotas, su veik permatoma spalva apsidangstęs,- Crucio.
Antrą kartą šiek tiek nusijuokė - tik lazdelės gale žibtelėjo maža švieselė, tačiau niekas neišėjo. Viskas. tiek magijos ji buvo verta, tiek gyvybės ji turėjo. Užsimerkė, leido lietui paslėpti mažą ašarą, susikaupusią akies kampe.
Būna tai sapnų, būna tai realus pasaulis, tačiau atėjo pabaiga.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #16 Prieš 6 metus »
Patiko ta ramuma vaikiui, kurią jautė šiuo momentu esančią aplinkui, tačiau žinojo, kad ji laikina. Bent jau kol kas, kol visiškai vienas iš šios dienos pagrindinių veikėjų visiškai neišseko ar net dar blogiau - nepribaigė kažkatras kažkurio. Paūmėjus lietui, nežymiai, bet truputėlį lengviau jautėsi jaunuolis. Bent kvėpuoti buvo, kur kas lengviau. Tas gniužulas tūnojęs plaučiuose kiek apmažėjo. Lietus dalinai numušė ir troškulį, kuris jau kurį laiką tūnojo gerklėje.
Netoliese ėmė girdėtis bruzduliukas. Aišku. Ten judėjo trumpaplaukio oponentė. Įsitikinti nenorėjo, nes ir taip devyniasdešimt devyniais procentais buvo įsitikinęs, kad ten ji, todėl nenorėdamas eikvoti ir taip nežinia kiek likusių jėgų, nesivargino pakreipti galvos jos link ir pats telkė jėgas pakilti nuo žemės.
Prispausdamas prie žolės savo iš medžio graviruotą ginklą, grifas suleido pirštus į minkštą žemę. Palengva kėlėsi. Per juodus murzinus ir apdriskusius drabužius matėsi nubėgantis purvas. Veidas buvo ne ką švaresnis. Juoduose, prie galvos nuo lietaus prilipusiuose plaukuose galėjai pastebėti įsimaišiusios tos pačios žolės. Edgar'as pakilęs prieš save matė jau stovinčią Junko. Tiksliau buvusią Junko. Ji jau vėlei buvo nusitaikiusi į jį. Kodėl ji nesiliauja? matė, kaip kenčia ir pats priešas, matė, kad kankinasi iš skausmo, bet nesuprato, kodėl neatsisako savo kvailų planų ir toliau mėginasi jį nudėti ar negrįžtamai sužaloti. Galiausiai pasigirdo burtažodis, kuris jau pasigirdo ne pirmą kartą iš bendrakursės lūpų. Jo skleidžiama šviesa buvo blausi, net į tikrąją spalvą ne panaši.
- Protego,- suvokęs, kad daug neturėtų prireikti pasirinko patį paprasčiausią apsisaugojimo būdą. Susidūrus dviem jėgoms netoli grifo, susidarė nedidelis sprogimas, kuris stumtelėjo kelis žingsnius mokinį atgal, taip priversdamas šį atsiremti nugara į medį. Per nugara nuriedėjo skausmo banga, lyg būtų atsirėmęs į nedidelių adatėlių sieną. Iš skausmo iššiepė dantis, per kurios varvėjo seilės. Mat ir tas pačias ryti ir laikyti burnoje buvo tarsi būtų prisikišęs kaulų ašakų į ją. Aptinusios akys stebėjo klastuolę, kuri be atvangos drebia kerus. Paskutinį sykį ištartas nedovanotinų kerų burtažodis net nesuveikė, kas parodė, kad ji nusilpo.
- Viskas baigta,- garsiai alsuodamas vėl prabilo jaunasis burtininkas, - Tu pralaimėjai,- be užuolankų konstatavo faktą ir po truputėlį ėmė žengti sunkiais žingsniais į priekį, jos link.
- Metas grįžti į pilį.. Kur bus tinkamai tavimi pasirūpinta,- balsas skambėjo tarsi užkimęs, tik neaišku ar tai nuovargio pasekmė buvo, ar tiesiog jau buvo prarėktas balsas. Užsimindamas, jog bus pasirūpinta šeštakurse, turėjo omenyje tiek jos žaizdų sutvarkymą ir būklės atstatymą, tiek tai, kad jei teks susidurti su Magijos Ministerija, kuri turėtų atitinkamai irgi pasirūpinti. Juk krūva nedovanotinų kerų buvo vien šiandieną panaudota. Nors norėjo, kad būtų nubausta ir už Junko sunaikinimą. Tačiau ar tai būtų buvę įmanoma išsiaiškinti? Didelė nežinia ties ta vieta buvo grifų prefekto galvoje.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #17 Prieš 6 metus »
Laikė pilkai mėlynas akis įsmeigtas į Edgarą, tik žiūrėjo, žiūrėjo ir žiūrėjo - nebebuvo tikra, kodėl laikė tokį stiprų nemėgimo nusistatymą prieš jį. Žinoma, jis buvo įkyrus, erzinantis ir taip suvėlęs jos kasdienį gyvenimą, kad siaubas. Kartu ir per daug panašus į praeities žmogų, kurio neapkentė.
Tačiau.
Tačiau kur tame įsitvirtino neapykanta? Mei nebūtų galėjusi pasakyti tiksliai - galbūt jai tereikėjo atpirkimo ožio, o taip ne ką ten mėgstama persona buvo tiesiog tobulas to pasirinkimas.
O galbūt tai jausmai, sukilę iš Junko - savotiška neapykanta už tai, kad prarado jį kaip draugą, kad buvo išvadinta monstru, kad nebuvo išgelbėta?
Net nežinojo, ką derėjo matyti.
Keliskart tankiai sumirksėjo, leidžiant blakstienoje įsitvirtinusiam lašeliui nusiridenti skruostu ir pakabojus ant smakro, kristi į išmindžiotas žoles - nors gal jau ir purvyne derėjo tai vadinti.
Norėjo mesti lazdelę į šoną, nebebuvo jau iš jos jokios naudos išpešti galima - grifas apsisaugojo nuo burto, jėgos išnaudotos. Tol, kol buvo užtektinai grakšti iškelti koją virš galvos ir žinojo, kad verčiau trenkti ne krumpliais, o kietąją delno dalimi būtų bandžiusi su juo susiremti ir be magijos - gal per perlaužtų perpus lazdelę, vien tam, kad būtų koks nors aštresnis smaigalys.
Tačiau - tačiau norai nėra išpildomi, o su sunaikinta blauzda ir išnirusiu riešu nebūtų nieko padariusi. O gal ten kaulas lūžo? Nežinojo. Nebuvo svarbu.
Kokia neviltis, kokia bjaurastis.
Tikrai, jeigu būtų galėjusi, mergina būtų atsiklaupusi ir juokusis be sustojimo. Pasigailėtina, siaubinga, šlykštu!
Grifo žodžiai dar labiau ją linksmino, dar labiau siutino - ant tiek, kad nežinojo ką daryti.
Nebent, žinoma, galą sau pasidarytų pirmoji. Tai visada išeitis. Arba.
Arba.
Dar viena nevykusi mintis. Dar vienas nevykęs bandymas.
Giliai įkvėpė, iškvėpė, kartojo veiksmą kelis kartus - bandė nejudėti per daug, nekalbėjo, tik stengėsi atsipalaiduoti. Ramuma, ramuma.
Kaulai, kurie nebėra saugomi ir sutrupa.
Mėsa, kuri ištikrųjų tėra musių maistas, jau visa supuvusi.
Kūnas, kuris neegzistuoja.
Dvokas, nuo kurio niekas nebegalės apsaugoti.
Savo magijos ji nebeturėjo, tačiau - tačiau vienas dalykas ją toliau palaikė gyvą, net kai šio kūno savininkė pranyko iš gyvųjų pasaulio.
Bandė galvoti, greitai galvoti - kerai, kurie nereikalauja daug magijos.
Pirmakursiški? Antrakursiški? Tačiau užtektinai stiprūs.
-Negirdėjai? Aš niekada nepralaimiu,- atsistojo tiesiau, leido sustiprėjusiam lietui ir vėjui šiaušti plaukus, plauti veidą,- Petrificus totalus.
Kaip apgailėtina, kad tai buvo viskas, ką ji sugebėjo - sudėjo į kerus viską, ką galėjo ir ką turėjo. Pačiai norėjosi pasibjaurėti savimi, tačiau nuo savo magijos ji buvo išsiurbta, vos sugebėjo pastovėti. Vos vos, garbė neleido kristi atgalios į žoles.
Jautė, kaip lėtai merkiasi akys. Velnias, kokia ji buvo mieguista, tik dabar pajuto. Nedaug trūko, kad lazdelė iškristų iš rankos - iš kairiosios, kuri nė nebuvo jos pagrindinė.
Galėjo užuosti, kad lavonienos kvapas, ją ištisus metus vieną persekiojąs - ant tiek, kad net priprato prie šio - lėtai sklinda ir po mišką. Nieko neturėjusi nuo pat savo atsirado - ne čia, o ten, kitur, kitoje šeimoje ir gyvai dar būnant - mergina sugrįžo į tokią pat neturą. Vieniša. Tuščia.
Kokia likimo ironija.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #18 Prieš 6 metus »
Nenuleido Edgar'as savo vos neužsimerkiančių akių nuo mėlynųjų, stebinčių jį. Nebeaišku, kas jau dėjosi jos galvoje net kalėti nekalbėjo. Galima buvo manyti, jog ji susiprato, ką padarė, ir kad nebeturi jokių šansų.
Uždraustojo miško lankytojas dar vis vilko kojas, draskančias žolę. Jis buvo be galo išsekęs. Tai atsispindėjo ir iš jo veido ir iš jo judesių. Taip pat ir sužalotas. Gal fiziškai tų sužeidimų ir nesimatė, atvirkščiai nei pas merginą, tačiau iš vidaus degino skausmas. Jį kaip įmanydamas stengėsi ignoruoti, nors ir sunkiai sekėsi. Net dalis metalinės rankos, kurioje laikė burtų lazdelę, jį traukė prie žemės, sunku darėsi ją išlaikyti.
Jis nenorėjo šiandien nieko žeisti. Nenorėjo, kad kažkas vėliau būtų teisiamas už nedovanotinų kerų panaudojimą. Nors ir pats vienus buvo išmokęs dar praeitų mokslo metų gale. Bet jų šiandieną nesiryžo naudoti. Bet ir nebuvo prasmės, juk ir be jų apsiėjo. O be to prisižadėjo, kad juos panaudos tik tuomet, kai jų reikės kraštutiniausiu atveju. Jis suvokė visą nešamą atsakomybę naudojant juodąją magiją. Ji tau gali suteikti daug galios, gali naikinti visus tuos, kurie maišo tavo tikslams. Grifui toks kelias nepriimtinas. Jis, žinoma, norėjo kovoti prieš blogį, tačiau to pasiekti, norėjo naudodamasis tik legaliomis priemonėmis. Norėjo išvalyti blogį be kraujo, be paaukotų gyvybių nesvarbu kurioje pusėje.
Vėl išgirdo žodžius. Klastuolės žodžius. Kurie pranešė, kad ji neketina pasiduoti. Tai buvo, kvaila nes intensyviai kraujuojanti koja atrodė, kad gali pribaigti ją bet kurią akimirką. Tamsiaplaukis ištiesė savo ranką su lazdele, kai išvydo dar kart į kovinę padėtį stojančią Junko. Nors netikėjo, kad jai pakaks jėgų dar kartą smogti. Vaikinas klydo.. Ji buvo pajėgi iššaukti kerus, bet šį sykį nebuvo nedovanotini. Jie buvo paprasčiausi paralyžiavimo kerai.
Sustingus žaliaakiui, greičiausiai jis būtų pribaigtas savo priešo. Nebuvo įsitikinęs ar pajėgtų apsiginti su prieš tai naudotais protego apsauginiais kerais.
- Protego Duo- šį sykį panaudojo stipresnius kerus, kuriems prireikė įdėti nemažai energijos ir jam. Kažin dar kiek ilgai begalėtų gintis. Vis gi nuovargis ir kerai pasiekę jį darė savo.
Tarp moksleivių atstumas nebuvo didelis. Susidūrus puolamiesiems ir gynybiniams kerams pasigirdo stiprus dundesys. Tartum griaustinis nugriaudėjo sublyksėjus žaibui visiškai šalia. Iš burtų susidūrimo vietos į šonus išsimėtė susikūrusios liepsnos, kurioms iš paskos atsekė ir juodi dūmų kamuoliai.
Burtų sukelto sprogimo metu, jaunasis raganius pirštinuota ranka prisidengė veidą nuo į jį plūstančios ugnies. Nors tai ir nebuvo itin galingas atominis sprogimas, tačiau grifas stovėjo pakankamai šalia, kad praradęs pusiausvyrą vėlei sukluptų.
Išblėsus liepsnoms, Jeffter'iui iš rankos iškrito lazdelė. Pats rankomis įsikniaubė į žemę ir nuleidęs galvą paskendo dūmuose. Praktiškai parimęs jis buvo ant kairiosios rankos. Dešiniąją ranka kažin ar būtų įmanoma išsilaikyti. Ją buvo vos įmanoma pajudinti. Gyvoji tos rankos dalis buvo tartum giliai braižoma aštriais nagais. Tas liepsnų pliūpsnis ją nuvargino dar labiau, tuo pačiu sustiprindamas skausmo kerų poveikį joje.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #19 Prieš 6 metus »
Skaudėjo.
Siaubas, kokiu stiprumu visą kūną raižė skausmo bangos, kaip kartais suimdavo trumpai trunką traukuliai. Pro vos vos atmerktas akis matė, kaip pilki debesys paslėpę visą dangų esti, tačiau lietaus nebejuto.
Viską prisiminė miglotai - burtas, paleistas jos, vos vos rankose laikoma lazdelė; Edgaro apsauginis burtas. Susidūrimas. Sprogimas? Tikriausiai.
Kažkoks aiškus garsas. Dideli vėjo gūsiai, stumiantys atgal. Dūmai? Kodėl jei čia?
Suprato tik tai, kad nebebuvo aikštės viduryje - gebėjo matyti vis dar vėjo plaikstomas šakas ir lapus, kurių kuris tai vis nukrisdavo šalimais jos. Tikriausiai vėl buvo pakraštyje - ten, nuo kur prasidėjo visi kaltinimai, kovos ir. Ir? Kas ten buvo išvis?
Mergina neprisiminė. Atrodė, tarsi kas lengvai semtų visus jos prisiminimus į šiupelikę ir perduotų vėjui, kad neštų kur toli.
Akis ėmė kažkas griaužti, gerklė prisipildė dūmų, jau pirmais jaustų. Kodėl jie čia buvo? To ji nesuprato. Kelis kartus sukosėjo, tačiau to padarinys buvo tik dar giliau įtrauktas oro - šiuo atveju, dūmų - gurkšnis, slenkantis žemyn gerkle. Galiausiai nė nebesipriešino - leido dėl griaužiančių dūmų tekėti ašaroms, leido sau prisikvėpuoti mirtinų dūmų.
Net ji nebuvo tokia kvaila, jog nesuprastų, kad tai ir buvo pabaiga.
Prakirsta blauzda tvinksėjo ir kėlė skausmą, riešo nebegalėjo nė kiek pajudinti - pati šiek tiek susirietusi gulėjo tarp ją apglėbusių dūmų, kurie lėtai, tačiau užtikrintai retėjo aplink ją. Nebebandė pramerkti akių - žinojo, kad neverta.
Nė neįsivaizdavo, kur buvo nusimetusi lazdelė. Galbūt ji čia bus palikta, galbūt bus sulaužta ir užmiršta - o gal toks stebuklas nutiks, kad ims ir iš jos išaugs didus maumedis, kaip paprastas medis, visą magiją išnaudojęs augimui.
Kaži, ko ji dar neaptiko? Ko dar neapskaičiavo, kad nutiks, nenutiks, egzistuos ir ne?
Nebežinojo.
Koks skirtumas.
Karasuna Mei juto, kaip smarkiai ją traukia miegoti - sakė, padarysianti tą vos tik aplink ją bus grynas oras, o šio kas akimirką daugėjo. Ką gi.
Kaži, kiek laiko jau prabėgo? Jie pradėjo.. penktą? Pusę penkių? Pusę šešių? Neprisiminė. Nors ar tokia smulkmena buvo svarbi? Nelabai.
Pusę lūpų šyptelėjo. Gal taip ir buvo geriau, išeiti dabar vietoje to, kad kankintųsi dar mėnesį ar du.
-Sudegink tą paltą. Koridoriuose. Dėl jos,- pratarė tyliai - taip, tarsi verbališkai vardintų šiandienos užduotis. Nežinia, kur grifas buvo, gal taipogi tysojo kur pametėtas kaip ir ji.
Nieko, tai taipogi nebuvo svarbu.
Keista, tačiau nesijautė pralaimėjusi.
Giliai įkvėpusi, mergina paniro į miegą - ar verčiau sakyti būtų galimą, į kelionę. Tikėjo, kad prisikels, tikėjo, kad šį kartą tai bus greičiau. Net ir paskutiniems atokvėpiams paliekant mėlynių, randų ir kraujo išvagotą kūną, mergina tyliai nusijuokė - nors realistiškai sakant, tai tebuvo gargaliavimas, kurio eigoje nuo lūpų kampelio ėmė tekėti kraujo ir sielių priemaiša.
Bent jau spėjau atsisveikinti - vienintelė teigiamybė pratęstame gyvenimo cikle.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #20 Prieš 6 metus »
Griežė dantis iš skaudulio grifas. Rankoje jis buvo, kur kas stipresnis nei aplamai, net rodos skausmas skausmą žudė, todėl praktiškai išsiviepęs buvo vien dėl rankos. Ją šį syk gėlė labiau nei per viziją, kuri buvo sukelta bendrakoledžės. Toje vizijoje jis matė tą vakarą, kai jam buvo sužalota ranka. Besisklaidantys dūmai, leido įkvėpti daugiau oro. Leido matyti skaudančią ranką, kurios pirštinė buvo apsvilusi. Pro joje išdegintas skyles galėjai matyti žvilgų, sidabro spalvos, metalą. Būtent ta rankos puse, kurioje buvo metalinė rankos dalis, jis dengėsi nuo liepsnų.
Likus tik pavieniams dūmams vaikinas kilstelėjo besisukančią galvą, apsidairęs toli prie tankių medžių, kurie atveda čia, regėjo nublokštą rausvaplaukę. Ji kosėjo, ar labiau springo. Atsisėdęs ant tešlomis virtusios žolės, puškuodamas jaunuolis bandė stotis. Pasičiupęs ir savo išterliotą burtų lazdelę pakilo. Bet tai truko ne vieną ir ne dvi minutes, kol pilnai stovėjo ant kojų. Smalkėmis aplipusiu veidu, traukė tįsančios merginos link. Žingsniuoti buvo sunku. Lengviau nei prieš tik gavus kerų dozę į save, bet vis tiek sunku. Vienintelė ranka dabar telaikė skausmą kuri tiesiog kabarojo palei šoną, tartum būtų išsinarinusi iš pečio, nors taip nebuvo. Paprasčiausiai pernelyg skaudėjo, kad būtų įmanoma normaliai įtempti raumenis.
Artėjant prie medžių, po kuriais gulėjo mokinė, nesimatė jokios reakcijos iš jos, nei judėjo, nei kalbėjo. Net nebekosėjo. Negi..? negera nuojautą persmelkė juodaplaukį. Pala. Rodos, kažką išgirdo. Mergina suvepėjo kažką apie palto sudeginimą. Būtų pasirodę, kad tai keistos vapalionės, tačiau juodaplaukis visiškai nesuprato ar tai tiesiog, kažkokie sklindantys nusišnekėjimai ar protingai sudėlioti žodžiai. Į tokius dalykus jau buvo pernelyg sunku susikoncentruoti.
- Ei?- priartėjęs bandė atkreipti dėmesį. Lazdelės nepaleido. Buvo įsikandęs jos, jei maža kas. Klastuolė nejudėjo, nekalbėjo. Buvo užsimerkusi. Net krauju pasruvusi koja, rodėsi buvo nustojusi kraujuoti. Priklaupęs ant kelio, atsargiai pajudino ją, pirštais patapšnojo per skruostus. Patikėti tuo, kas greičiausiai nutiko negalėjo. Pridėjęs pirštus prie jos kaklo bandė užčiuopti pulsą. Pulsą, kurio jau nebebuvo. Akimirksniu vaikiną persmelkė slegiantis jausmas. Jo akyse pasirodė ašaros iškart ėmusios riedėti skruostais. Jam nebuvo gaila, kad neliko būtybės apsėdusios Junko kūno. Jam buvo gaila, kad ji užbaigė dienas ne įprastai, o nuo jo rankos. Jis negalėjo patikėti, kad dabar tapo ne ką geresnis už ją, gal dar net blogesnis. Galėjo tik svarstyti ar tai buvo kraujavimą sukėlusių kerų pasekmė, ar sprogimo iššauktas padarinys. Kaip bebūtų prie abiejų dalykų jis prisidėjo. Net nereikėjo jo neseniai išmoktų nedovanotinų kerų, kuriuos žadėjo naudoti tik tuo atveju, jei bus tikrai reikalinga. Galėjo užtekti matomai net gynybai skirtųjų. Ir iškart aplankė suvokimas, kad bet kokios magijos naudojimas yra atsakomybė.
Pamažu pradėjo lįsti ir mintys apie Junko, kaip pasirodo galėjo ją išgelbėti, bet to nepadarė. Prisiminė jų pirmąjį susitikimą, o žvelgdamas prieš save matė paskutinįjį. Bent jau su jos kūnu. Ašaros nesiliovė.
Ką daryti dabar? klausė savęs, kas nepažinojo kitos Junko pusės, tas manys, kad buvo nukauta Junko. Kaip reaguos teismas? Ar uždarys jį į Akabaną, kaip žudiką, ar pateisins jo gynybą? Jau ir tokios mintys užliejo Edgar'o smegenis.
- Atleisk, bet ne dabar..,- sukuždėjo žvelgdamas į negyvėlę ir prisimindamas, turįs keletą pažadų. Jų svarbiausias buvo duotas dar vienai gerai draugei, kuri pastaruoju metu žiūrėjo į viską depresyviai. Per dvikova drėbti kaltinimai, kad nesulaikė Junko, skatino imtis veiksmų, jog neatsitiktų kažkas panašaus su kitu jam svarbiu asmeniu.
Parneštas kūnas greičiausiai būtų tik planų žlugdymas, o kitą vertus jam parnešti neturėtų jėgų, žinant dar ir tai, kad yra labai toli nuo Hogvartso. Todėl sveikąja ranka, vargais ne galais, išrausė duobę, į kurią sunkėsi vanduo. Lyti dar nebuvo nustoja. Oras buvo toks niūrus, kaip ir vaikino nuotaika. Tik gal pastaroji buvo žymiai niūresnė. Į duobę, iškastą po vienu iš aikštę supančių medžių, jis įrideno kūną. Tarp medžių tolėliau pastebėjo merginos lazdelę, kurią puškuodamas atgabeno ir padėjo į jos užmėlusią ranką. Dar sekundėlę pažvelgęs į ją, į savo nebeegzistuojančią draugę, nebelaukė. Užkasė ją. Burtų pagalba ant medžio, po kuriuo dabar gulėjo mėlynakė, išdegino jos vardą: Junko Enoshima. Nenorėjo palikti nepažymėtos vietos, kur ji palikta, kaip ir nenorėjo jos palikti gulėti atviroje vietoje, kur bet kada nežinia kas galėjo sudarkyti jos kūną, nors ir atrodė, kad ši vieta nebuvo dažnai lankoma. Bet kas žino, kaip čia kas gali nutikti.
Dar išbūręs gėlių ant suraustos žemės, tamsiaplaukis, visas sukrypęs, patraukė atgal Hogvartso pilies link. Jis žinojo, kad čia sugrįš. Žinojo, kad ir ne tik jis sugrįš. Jei kas anksčiau laiko neišsiaiškins apie šį nutikimą, Jeffter'is jį buvo pasiruošęs atskleisti nepaisant pasekmių jam. Tik prieš tai jam dar reikėjo įgyvendinti keletą tikslų.

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #21 Prieš 6 metus »
Sutemus, mergaitė apsisiautė tamsiu apsiaustu, pasiėmė burtų lazdelę ir nedidelį sąsiuvinuką su svarbiausiais burtažodžiais. Ir nors ji žinojo, kad burti jai sekasi ne per geriausiai, bet į mišką tuščiomis rankomis eiti nesiruošė. Nors ir nebuvo Grižų gūžtos mokinė drąsos jai netrūko. Iš tiesų, geriau pagalvojus, drąsa nebuvo pati stipriausia Torės pusė. Ją viską daryti savaip ir klausyti savo širdies, vertė begalinis smalsumas. Kartais jį sugebėdavo įveikti Varniški prioritetai, bet net ir protas kartais nesugebėdavo nieko pagelbėti. Torė privalėjo išbandyti viską.
Mergaitė tylomis nusileido iš Varno nago bendrojo kambario bokšto ir nepastebėta išslinko į lauką. Rankoje spausdama maumedžio lazdelę pirmakursė užtikrintais ir tyliais žingsniais kulniavo link Uždraustojo miško. Žinojo, kad jei užtiks koks profesorius ar pareigingas mokinys - bus galas. Nors mokyklos taisyklėms tarnaujantis moksleivis jai tikrai negrėsė, jo niekas neprivers ateiti iki miško.
Ji dar ilgokai ėjo iki tos vietos, kad būtų saugiu atstumu nutolusi nuo mokyklos.
Įžengusi į mišką ir kiek paėjus gilyn į mišką ir stebėdama siaurėjančius medžius galiausiai priėjo nedidukę proskyną. Vis dėlto mergaitė nebuvo suplanavusi ką veiks miške, jos planas buvo ateiti iki miško. Tada Varniukė tik atsigulė ant žemės patiesusi savo apsiaustą po savimi. Vasaros naktinis dangus buvo giedras, o žvaigždės ryškios. Kiekviena žvaigždė tikriausiai turi savo istoriją pagalvojo. Norėdama taip pat uždegti vieną žvaigždelę, Torė pasiėmė burtų lazdelę ir sušnabždėjo:
- Lumos,- lazdelės gale pasirodė švieselė. Torė nusišypsojo, nes tai buvo pirmas kartas kai jai pavyko koks nors burtas.- Nox,- vėl sušnabždėjo ir švieselė užgeso. Jis vis kartojo ir kartojo tuos du žodžius, galiausiai sustojo ir tiesiog stebėjo žvaigždes. Mergaitė pajuto, kad miegas bando ją palaužti, ji nebegalėjo jam atsispirti tad nusprendė tik minutėlei užmerkti akis, nors ir žinojo kokia bloga mintis yra užmigti Uždraustajame miške.
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #22 Prieš 6 metus »
Gana šiltą vakarą, mergina Elena LoveGood kaip ir visada žingsniavo link uždraustojo miško. Ne, ji nėjo pas testralius. Gana keista jog šiandien pas juos nebuvo, tačiau Grifiukė ėjo link miško dėl savo sapnų. Šias dienas jai neduoda ramybės jos sapnai, kuriuose Elena mato daugybe mirties valgytojų, bei kito plauko tamsos būtybių. Labai keista, bet sapnuose jie keliauja vis artyn prie Hogvartso. Prisiminusi savo sapnus, Elena nusipurtė. ,,Baik apie tai galvoti, juk čia tik sapnas. Geriau pagalvok kokia šiandien bus tavo plaukų spalva.” Apie tai pagalvojusi Grifiukė susimąstė ir nuspręndė šiandien pabūti su šviesiai violetiniais plaukais.
 Įžengusi į uždraustojo miško ribas, Elena apsidairė. Kad ir kiek kartų ji čia yra buvus, jai vistiek baisu jog ją vėl užmatys koks Profesorius ir skirs areštą. Įsitikinusi jog niekas jos nemato, Grifiukė pradėjo greitai bėgti. Bėgusi išties daug laiko, raudonakė sustojo ir pamatė jau gerai pažįstama aplinką. Tie patys aukšti, niūrus medžiai kurie naktį atrodo išties baisiai. Tas pats Elenos pramintas takelis kuris veda link testralių olos. Tačiau šį kartą Grifiukė pasuko visai į kitą pusę. Kiek mergina yra girdėjusi, atokiausiame miško kampelyje yra aikštė. Mergina išties norėjo ten nueiti. Gal tyla ir ramybė padės užsimiršti apie visus šiuos sapnus ir netgi jų nebesapnuoti? Staiga pro Elena praskrido mėlynas su baltais taškeliais drugelis. Visai toks pats kuris buvo nutūpęs ant Elenos peties tą vakarą, per kurį Grifiukė vėl buvo su testraliais.
 Raudonakė užsisvajodama vis ėjo. Mergina nieko kito daugiau negirdėjo tik paukščių čiulbesius. Nors ir buvo naktis, Grifiukė nebijojo vaikščioti po uždraustąjį mišką, tačiau dėl visa ko ji pasiėmė į rankas savo lazdelę su fenikso plunksnos šerdimi.
 -Lumos,- tyliai sušnabždėjo Grifiukė. Netrukus iš jos lazdelės pasirodė šviesa, taip apšviesdama bent dalį kelio. Staiga Elena pamatė švieselę, kuri vis atsiranda ir dingsta. Raudonakė neišsigando ir nepabėgo, o priešingai - nuspręndė nueiti ir pasižiūrėti kas ten. Priėjusi gana arti, Grifiukė išlindo iš už mėdžių ir pakėlė savo raudonas akeles į dangų.
 -Gražu, tiesa?- prakalbo Grifiukė ir priėjo arčiau prie nepažįstamojo.

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #23 Prieš 6 metus »
Kai jau buvo beveik užmerkusi akis ir nugrimzdusi į miego lopšį, mergaitė išgirdo žingsnius. Buvo tiesiog persigandusi, taigi, tik gulėjo taip lyg nieko nei nebūtų pastebėjusi ir tikėjosi, kad paslaptinga būtybė ar žmogysta ramiai trauks savo keliais. Bet žinoma, jeigu jau vieną vienintelį kartą pažeidi taisykles, tau būtinai nepasiseks. Žingsniai artėjo, iš lėto ir atsargiai, bet Torė galėjo prisiekti, kad dabar jai mažai nepasirodys. Kai būtybė buvo visiškai priartėjusi Varniukė išgirdo žodžius ir bent jau šiek tiek nusiramino. Tai tikrai nebuvo kažkokia ypatinga, tik miško glūdumoje egzistuojanti būtybė. Kai mergaitė įsidrąsino pažvelgti merginos balso pusėn, buvo kelioms sekundėms apakinta iš lazdelės sklindančios šviesos. Apsipratus akims mergaitė pamatė panašaus amžiaus mokinę. Gal metais ar dviem vyresnę. Greitai pastebėjo, kad mergaitė lengvai išsiskirtų iš minios. Jos akys žibėjo raudona spalva, o plaukai buvo violetiniai. O jei ji kokia vampyrė? Gal mielas įvaizdis čia tik maskuotė? mintis šmėstelėjo Torės galvoje, bet ją greitai nuvijo šalin. Kvailoka mintis. Tiksliau visiškai kvaila.
- Žinai, tavo akys raudonos,- nespėjo sulaikyti liežuvio už dantų.- Oj, atsiprašau. Norėjau pasakyti - taip, gražu,- šyptelėjo mergaitė, o jos skruostus nudažė raudonis. Ji šiek tiek pasislinko nuo apsiausto (pavirtusio paklotu) vidurio į jo šoną.
- Prisėsk,- tarė paplekšnojusi delnu laisvą vietą paliktą atėjusiai mergaitei.- Aš Torė, o kuo tu vardu?- pasiteiravo žaliaakė ir laukė atsakymo.
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #24 Prieš 6 metus »
Elena išgirdusi merginos pirmuosius žodžius, nusišypsojo. Atrodė taip, jog nepažįstamoji jos bijotų.
 -Tai neproblema, galiu jas pakeisti jai tau jos nemalonios,- sukikeno Grifiukė ir užsimerkė. Atsimerkusi jos akys turėjo jau būti žalios it smaragdas,- raudonos akys mano natūralios, bet jeigu tau jos atrodo baisiai, jos bus žalios,- sukikeno jaunoji Grifiukė. Netrukus Elena vėl pažiūrėjo į dangų. Visas tamsus dangus buvo nusietas mažomis švieselėmis, o mėnulis blausiai apšvietė mišką.
 -Tavo gražus vardas, Tore,- išgirdusi kaip prisistatė mergina, atsakė Grifiukė,- Aš Elena. Elena LoveGood,- prisistatė žaliaakė ir padavė Torei ranką. Atsisėdusi šalia jos, Elena atsigulė ant šaltokos žemės ir pradėjo stebėti dangų.
 -Kaip buvau maža, galvodavau kad mano mirusieji giminaičiai ir yra tos žvaigždės,- nusijuokė žaliaakė ir toliau stebėjo dangų,- bet kaip mama paaiškino kas yra žvaigždės, daugiau taip nemanau,- leptelėjo Elena ir atsisuko į Torę,- bėja, aš iš Grifų Gūžtos, o tu?- mandagiai paklausė žaliaakė ir atsisėdo. Lengvas vėjalis kedeno jos ilgus, violetinius plaukus, tačiau Elena į tai dėmesio nekreipė. Pasiėmusi savo lazdelę, jaunoji Grifiukė priėjo prie medžio lapų ir ištarusi kelis burtažodžius, keli medžio lapai virto į pagalves ir pledus. Pasiėmusi juos visus, Elena grįžo į tą pačią vietą kur sėdėjo. Numetusi visas pagalves ant žemės, žaliaakė krito veidu į jas.

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #25 Prieš 6 metus »
- Tau nebuvo būtina pakeisti akių spalvos,- šyptelėjo,- Kai jos raudonos atrodai ypatinga. Nors iš tiesų, tai dabar matau, kad tokia ir esi. Kaip tu sugebėjai pakeist akių spalvą? Ar tu metamorfmagė?- paklausė Varniukė. Dabar šalia stovinčios mergaitės akys žėrėjo žalia smaragdo spalva. Torė nusisuko nuo mergaitės ir vėl pažvelgė į dangų. Šią naktį žvaigždės buvo ryškesnės nei bet kada.
- Ačiū,- išgirdusi komplimentą nusišypsojo ir pažvelgė į šalia stovinčią mergaitę.- Tavo vardas taip pat labai gražus,- pridūrė ji kai mergaitė atsisėdo šalia. Abi mergaitės kurį laiką tiesiog tylomis stebėjo žvaigždes.
- Nors ir žinau, kad žvaigždės turi mokslinį paaiškinimą, bet vis tiek mėgstu galvoti, kad kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę, kai gimsta žvaigždė atsiranda, o kai žmogaus nebelieka - ji užgęsta. Užgęsta ten toli, o mes vis dar ją matome taip pat kaip ir prisimename tą žmogų. Kai pasaulyje nebelieka nei vieno, kuris prisimintų mirusįjį - žvaigždė išnyksta net ir čia ir niekas jos nebegali matyti. Iš tiesų turbūt kvaila taip galvoti, bet man patinka. Juk viskas susidėlioja kaip dėlionės detalės,- nusišypsojo mergaitė baigusi pasakojimą. Torė, kurį laiką nuklydo į savo mintis. Tada išgirdo, kad šalia sėdinti mergaitė iš Grifų gūžtos.
- Na, tada nieko nuostabaus, kad patraukei į mišką naktį. Juk Grifai pasižymi drąsa,- nusišypsojo.- Aš iš Varno nago.
Elena išbūrė šiltus apklotus ir pagalves ir numetė ant Torės apsiausto. Varnė užsiklojo ir pažvelgė į mergaitę.
- Žinai, spėju, kad į mišką šiandien tave atvedė drąsa, o aš čia esu dėl begalinio smalsumo. Smalsumo, kuris verčia sužinoti daug dalykų,- ištarė tylomis. Tada dar pridūrė:
- Papasakok ką nors apie save,- šyptelėjo žaliaakė ir vėl pažvelgė į nakties dangų.
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #26 Prieš 6 metus »
 Elena gulėdama veidu į pagalves klausėsi Torės.
 -Jeigu jos tavęs netrikdo, galiu vėl jas padaryti raudonas,- sukikeno Elena ir užsimerkė. Atsimerkusi Grifiukė savo raudonom akelėm pažiūrėjo į Varnanagę,- ir taip, aš metamorfmagė. Jeigu mes esame Hogvartse, manau visi esame ypatingi. Aš ne išimtis,- sukikeno raudonakė. Baigusi kalbėti, Grifiukė vėl pakėlė savo akeles į viršų, bei vėl klausėsi Varnanagės.
 -Tuomet mano žvaigždė ta,- ranka mostelėjo į mažą, bet labai šviesią žvaigždę,- nors ir mažytė, tačiau šviečia pasakiškai...- nutesė Grifiukė.
 Išgirdusi kitą Torės klausimą, violetinių plaukų savininkė suglumo. Elenai išties patinka čia ateiti, žaisti bei būti su testraliais arba šiaip pabūti viena. Tačiau šį kart Grifiukė atėjo čia užsimiršti apie savo košmarus. Tiesiog pabūti tyloje ir galvoti apie daug geresnius dalykus.
 -Na... Aš beveik kiekvieną dieną čia ateinu, manau man tikrai drąsos netrūksta,- sukikeno Elena,- tačiau šį kart atėjau čia norėdama užsimiršti. Pastarosiomis dienomis sapnuoju kad daugybę mirties valgytoju, bei kito plauko tamsos būtybių eina link Hogvartso. Bet manau tai tik blogi sapnai, taip atsitikti tikrai negali,- giliai įkvėpė raudonakė ir stengėsi apie tai negalvoti. Patogiau įsitaisiusi į patalus, Elena užsimerkė ir galvojo apie gerus ir gražius dalykus. Tačiau išgirdusi tai, jog Torė nori sužinoti ką nors apie Elena, Grifiukė atsisuko į ją, tačiau akių neatmerkė.
 -Esu paprasta mergina kuri labai gražiai piešia ir dainuoja. Ištikrųjų piešimas ir dainavimas yra mano hobiai, be jų neįsivaizduoju savo dienos. Štai Hogvartso Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje po savo lova turiu daug piešinių kuriuose buvau pavaizdavusi Hogvartso apylinkes, Hogvartso koridorius, didžiąją salę, kabinetus ir net patį Hogvartsą! Dar mėgstu groti pianinu bei gitara, groju išties gerai. Taip pat mėgstu vaidinti. Labai domiuosi aktoryste, tačiau užaugusi norėčiau būti Aurore,- pagaliau baigusi pasakojimą apie save, Elena pagalvojo. Gal dar ir apie savo šeimą papasakoti? Taip pagalvojusi antrakursė vėl išsižiojo.
 -Taip pat turiu brolį Fredį, jam dvidešimt ir jis jau baigęs Hogvarstą. Turiu abu tėvus, tačiau prie mano akių mirties valgytojai nužudė mano senelius, todėl aš ir matau testralius. Šiaip daugiau neturiu ką ir papasakoti apie save. Na... Dabar tavo eilė, papasakok apie save,- paprašė Grifiukė ir vėl atsimerkusi pažiūrėjo į žvaigždėtą dangų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Elena LoveGood »

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #27 Prieš 6 metus »
Mergaitė atidžiai klausėsi Elenos. Juk turėtų būti taip įdomu būti metamorfmage. Galėtum kiekvieną dieną atrodyti vis kitaip ir kitaip, bet atvirai sakant tai Torė buvo patenkinta savo išvaizda ir ką nors pakeistų nebent dėl įdomumo.
- Na, taip, tavo tiesa,- šyptelėjo mergaitė nuskambėjus žodžiams, kad kiekvienas esam ypatingas.- Bet jei gerai pagalvojus tai ne tik mes Hogvartse esame ypatingi. Juk net kiekvienas žiobaras skiriasi vienas nuo kito,- šyptelėjo ir vėl užsižiūrėjo į žvaigždes. Kiekviena jų buvo skirtinga ir ypatinga visai kaip žmonės. Tada mergaitė užsimerkė ir padėjo galvą ant pagalvių.
- O aš negaliu pasakyti kuri žvaigždė yra mano. Mielai išduočiau, bet pati nežinau. O kito žvaigždę pasisavinti baisu,- Torė atmerkė savo žalias akutes ir pažvelgė į grifę. Elenai papasakojus apie save atėjo laikas ir varniukei papasakoti apie save.
- Aš miške esu pirmą kartą ir tiesą sakant piešti aš visai nemoku,- nusijuokė.- Bet užtat sugebu dainuoti. Geriausiai be muzikos, tiesiog mėgstu niūniuoti mintyse skambančias melodijas. Taip pat labai mėgstu skaityti,- Torė vėl nutilo užsigalvodama apie skaitomą knygą.- O jei kalbant apie šeimą, tai turiu sesę Elizabetą. Ji visai kitokia nei aš. O šiaip turiu močiutę žiobarę. Ji vis tiek pati nuostabiausia močiutė. Išmokė mane daug gudrybių, kurioms nereikia burtų. Dar galiu pridurti, kad esu iš Norvegijos. Galbūt dėl to taip pasiilgstu šalčio ir sniego,- nusišypsojo baigdama kalbą ir vėl pažvelgė į dangų.
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #28 Prieš 6 metus »
Grifiukė klausėsi Torės viena ausim. Tiesiog Elena per daug užsižiūrėjo į tą mažą žvaigždutę.
 -Na taip, kiekvienas žmogus yra ypatingas, nėra tokio, kuris būtų kažkuo išskirtinis, visi esame lygūs,- Elena išsakė savo mintis ir pažiūrėjo į Varnanagę. Šioji vėl prakalbo.
 -Na taip... Negali savintis kitų žmonių žvaigždžių, tačiau nemanau kad kas nors yra pasirinkęs tokią mažą žvaigždę. Atvirai sakant man nerūpi ar kažkas sako jog ten jo žvaigždė ir taip toliau,- pridūrė Grifiukė ir vėl pažiūrėjo į tą žvaigždę. Netrukus Varno Nago globotinė pradėjo pasakoti apie save ir savo šeimą. Elenai visuomet buvo įdomu klausytis tai, ką kalba kiti. Tačiau niekada nemėgo klausytis tų, kurie valandų valandas pasakoja savo problemas. Tokių Grifiukė net nesiklausydavo.
 -Esi kada nors svajojus mokėti valdyti juodają magiją?,- prakalbo Grifiukė nutilus Torei,- Išsiduosiu. Aš net ir dabar norėčiau ją valdyti. Tačiau aš tikrai nežudyčiau žmonių ir nedaryčiau blogų dalykų. Tiesiog man įdomi šita magija ir tiek. Mano kiti seneliai praktikuoja ją prie manęs ir galiu teigti, kad man patinka žiūrėti kaip jie tai daro. Kada nors ir aš išmoksiu ją valdyti,- sukikeno Elena ir pažiūrėjo į Torę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Elena LoveGood »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nedidukė aikštė atokiausioje miško pakampėje
« Atsakymas #29 Prieš 4 metus »
Nuo pat nelemto susitikimo su varnanage Luna ir, sakykim taip, ne itin įprastais jos augintiniais, Dafydd neapleido mintis, kad reikia tai pasikėlusiai mergiotei kaip nors atkeršyti. Žinoma, magijos sugebėjimai tam netiko: klastuolis buvo visiškai įsitikinęs, kad bet kokioje kovoje mergina lengvai jį sutriuškintų. Vadinasi, reikėjo sugalvoti kokį nors kitą metodą. Ilgą laiką niekas neatėjo į galvą, kol velsietis suprato: ji be galo myli savo augintinius. Vadinasi, reikia kažkokiu būdu bent vieną iš jų pasigauti. O tada...
Žinoma, su drakonu nebūtų taip paprasta. Be to, Dafydd iki pat šiol nebuvo tikras, ar tas padaras yra realus. Atrodo, įrodymai buvo nenuginčijami. Tačiau labai nesinorėjo tuo tikėti. Tad klastuolis iš paskutiniųjų atmetinėjo tokią mintį.
Beliko vilkas. Užduotis, žinoma, irgi nėra iš paprastųjų, tad reikėjo gerokai pasiruošti. Raudonplaukis nutarė, kad lengviausia, ko gero, būtų jį įvilioti į kokią nors duobę, iš kurios padaras nesugebėtų išlipti.
Ilgokai klaidžiojęs miške Dafydd nieko tinkamo nerado. Teko kasti pačiam. Žinoma, jis tai darė žiobariškai, tad užtruko be galo ilgai, tačiau galiausiai rezultatas vaikiną tenkino. Velsietis buvo girdėjęs, kad kartais į tokias duobes yra prismaigstoma pagalių, kad žvėris žūtų. Tačiau mokinio tikslas nebuvo nužudyti gyvūno. Labiau norėjosi jį pagauti gyvą. O tada jau žiūrėsim, ką bus galima nuveikti.
Per tą laiką, kol paruošė duobę, Dafydd išgirdo apie partialis evanesco kerus. Taigi jis jau žinojo, ką veiks, kai vilkas bus pagautas. Už tai ačiū profesoriui Greywindui. Įdomu, ką ji pamanys, kai pamatys savo augintinį be galvos patenkintas pagalvojo Dafydd. Galvoje šmėstelėjo mintis ir apie tai, kad galbūt reikėtų išbandyti kerus su kažkuo kitu - vis tik jie nėra tokie paprasti. Tačiau... Tas prakeiktas vilkas yra labai puikus bandomasis triušis. Vilkas yra triušis? pasišaipė iš savęs Dafydd, keliaudamas link duobės. Jis tikėjosi, kad vilkas šiuo metu bus miške. Ir kad teiksis atklysti į tokį nuošalų užkampį. Tačiau bandyti reikėjo.
Dafydd apsirūpino žalia mėsa - tam reikalui apsilankė virtuvėje. Ten labai supykdė namų elfus, tačiau tai klastuoliui rūpėjo mažiausiai. Galiausiai penkiolikmetis atsidūrė prie duobės su visa krūva mėsos. Pradėjo svarstyti, kaip reikėtų įgyvendinti planą. Dafydd puikiai suprato, kad su tokiu nešuliu gali privilioti ne tik tą vieną vilką, bet ir ką nors daug blogesnio. Deja, buvo per vėlu.
Neilgai trukus velsietis išgirdo kažkokius žingsnius. Nenoromis teko pripažinti, kad plaukai piestu stojasi. Netrukus pamatė pro medžius žiūrinčias akis. Klastuolis nebuvo tikras, tačiau jos atrodė panašios į vilko. Žinoma, Dafydd nebuvo tikras, ar tai ir yra tas vilkas. Tačiau dabar, jau pradėjus operaciją, pradėjo atrodyti, kad tiks bet koks vilkas - netgi bet koks gyvūnas. Svarbiausia, kad būtų smagu.
Duobę velsietis primityviai pridengė medžių šakomis. Mėsos krūvą padėjo šalia duobės. Vilkas, bėgdamas tiesiausiu keliu, tikrai įkris. Dafydd pasitraukė nuo mėsos ir įlindo į kažkokį krūmą. Ilgai atrodė, kad nieko nebus. Kad vilkas jį pergudravo ir jis tik apsijuoks. Laimei, aplinkui nieko nebuvo. Tik, žinoma, tas bjaurus gyvūnas, spoksantis į... Mėsą!
Raudonplaukis žiūrėjo, kaip vilkas pradėjo artintis prie mėsos. Panašu, kad jis tikėjosi klastos: artinosi lėtai ir be galo atsargiai. Vis dėlto panašu, kad gyvūnas tokios klastos, kokia jo laukė, nesitikėjo. Išlindęs į atvirą vietą jis suprato, kad jo niekas nepuls, tad padidinęs greitį puolė prie mėsos. Žinoma, pagaliai neišlaikė ir netrukus žvėris buvo duobėje. Dafydd skubiai prilėkė apžiūrėti laimikio.
Klastuolis nebuvo tikras, ar tai yra tas vilkas, kurį sugauti buvo pirminis planas. Tačiau svarbiausia, kad kažkoks žvėris duobėje yra. Tiesa, penkiolikmečiui pasirodė, kad jis gerokai prisitrenkė. Tačiau tai buvo tik geriau. Velsietis išsitraukė lazdelę ir pradėjo svarstyti, ar iš karto naikinti galvą, ar pradėti nuo kokios mažesnės kūno dalies.