[Henrieta Poter]

  Henrieta tikrai nesidžiaugė praleidusi kerus į Aurį. Tačiau ji nežinojo ką daugiau galėtų padaryti. Iš galvos vis nedingo mintis, kad galbūt jai iš tiesų lemta pakliūti pas demoną, bet grifė nenorėjo paprasčiausiai pasiduoti. Jeigu Poter nebūtų praeitais metais su Alanu ieškojusi slapto bibliotekos skyriaus po grindimis, greičiausiai niekada nebūtų pakliuvusi į poezijos knygelę ir dabar nereikėtų kautis su demonu. Tačiau, kaip visada ji sugebėjo netyčia pakliūti į tokius pasaulius. Tik šiais metais tam nebuvo laiko.
  Henrieta stebėjo kaip ratas pradėjo irti. Ji nenorėjo užpulti Aurio, laikančio ratą, tačiau tuomet nematė kitos išeities. Grifė kažkur giliai viduje dar vylėsi, kad tai dar nepabaiga, kad likus tiek nedaug iki aušros dar pavyks išlaukti iki saulės patekėjimo. Tačiau šios viltys buvo kone beprasmės. Buvo aišku, kad Auris nebeišlaikys rato ir Vendigo ją pasiims.
  Demonas jau buvo viena koja išžengęs iš rato ir penktakursė pasiruošė, kad tuoj teks atsisveikinti su šiuo pasauliu, tačiau tuomet Henrieta išgirdo Aurio balsą. Jis skambėjo grėsmingai. Poter stebėjo kaip Vendigo grįžo į rato vidurį. Buvo justi jo pyktis. Penkiolikmetė pažvelgė į kiek tolėliau stovintį profesorių. Buvo matyti, kad jis jau nebeturi jėgų išlaikyti ratą. Beliko tikėtis, kad Auriui pavyks ištverti iki aušros. 

[Auris Senkleris]

Auris stovėjo šalia tos mergaitės. Kas tą paskutinę atkarpą suteikė jam jėgų? Matyt tik tai, kad žinojo, jog liko ne daug.
- Aš tikrai dirbu mokykloje? - Paklausė. Balse buvo justi nuostaba.
Demonas ėmė piktai šnypšti ir rangytis. Plūstis. Bet laikas tekėjo nenumaldomai, ėjo į priekį artindamas pabaigą.
- Auri, ištrauk peilį iš žemės ir mesk į demoną. - Pasakė tas kažkas iš veidrodžio, kuris jau dabar buvo pas Henrietą. Na, regis to kažko reikėjo klausyti. Auris nežinojo kam to reikia, bet pakluso.
Kai tik pradėjo brėkšti jis ištraukė peilį ir švystelėjo į demoną. Pasigirdo kauksmas, pakilo dūmų stulpas ir padaras pradingo. Užgeso žvakės. Nustojo pūsti smarkus vėjas.
Tuo pat metu visi vabalai, kuriuos jis įsivaizdavo nustojo ropoti ant veido ir po drabužius. Praėjo galvos skausmas ir nukrito temperatūra. Ir protas susidėliojo į vietas.
- Fu kaip šalta. - Sumurmėjo Senkleris, nes vis dar buvo šlapias nuo sniego. Ir dar tos akys, ašarojo ir bjauriai skaudėjo.
- Henrieta. Ar tau viskas gerai? - Jis pasileido nuo rato link jos. Pajuto užgriūvant kaltę dėl to, kad vos nenustūmė jos į tą ratą.
- Aš atsiprašau. - Pasakė.
- Aš... Man dar taip niekada nėra buvę. Tas padaras. - Tas keistas jausmas, kai buvo užtemęs protas buvo išties klaikus. Ir giliai įsirėžė į jo atmintį.
- Einam. Einam iš čia. Pagaliau viskas baigta.

[Henrieta Poter]

  Henrieta stebėjo Aurį ir dangų, kuriame jau po truputį buvo matyti brėkštantis rytas. Į ratą Poter bijojo atsukti žvilgsnį, kad Vendigo nepasinaudotų paskutine proga ją prisikviesti pas save. Grifė jautė, kad jau liko nebedaug ir po šios nakties Vendigo daugiau nebegalės jos persekioti. Iš minčių srauto grifę pažadino Aurio balsas.
- Taip, Auri, tu tikrai dirbi mokykloje. Esi Hogvartso apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas. - atsakė į klausimą Poter.
  Grifė išgirdo garsus sklindančius iš rato ir nejučia atsisukusi ėmė stebėti besiplūstantį demoną. Staiga pasigirdo Adrijo balsas iš veidrodėlio. Henrieta stebėjo kaip Auris ištraukė iš žemės peilį ir sviedė Vendigo link. Netrukus pasigirdo kauksmas ir iš demono liko dūmų stulpas kuris taip pat netruko išnykti.
  Dingus Vendigo užgeso žvakės, kurios buvo sustatytos aplink ratą ir Henrieta pažvelgė į Aurį. Atrodė, kad jam irgi pagerėjo. Staiga profesorius pakilo ir pasileido jos link. Grifė klausėsi profesoriaus atsiprašymų, nors ir nemanė, kad jis turėtų atsiprašinėti. Vis dėlto, ji įtraukė jį į visą šį reikalą ir Vendigo užkerėjo jį, juk kitaip jis nebūtų bandęs jos atiduoti jam.
  Pagaliau viskas buvo baigta. Buvo galima nebesijaudinti dėl Vendigo persekiojimų. Tad brėkštant rytui Henrieta su Auriu patraukė atgal į pilį. Adrijas vis dar gulėjo grifės kišenėje ir Poter susimąstė, kad kada nors reikės jį atiduoti Alanui. Taip pat, reikėjo nepamiršti Adrijui duoto pažado ir imtis ieškoti būdo išlaisvinti jį iš veidrodžio ir suteikti kūną.