[Auris Senkleris]

Nejučiomis Auris užsižiūrėjo į šokančias snaiges. Jos krito ir krito, dangus maišėsi su žeme. Šalta. Pagalvojo vaikinas drebėdamas nuo galvos iki kojų. Pala, ką aš čia veikiu? Jis krūptelėjo. Ir pamatė, kad Henrietos nėra šalia. Prakeiktas demonas su savo iliuzijomis... Jis puolė per sniegą. Henrieta lėtai, bet užtikrintai klampojo rato link.
- Aš tau neleisiu. - Pasakė jis Henrietai, bet balsas paklydo vėjo staugime. Jis sučiupo mergaitę už rankos ir prisitraukė artyn.
- Nedrįsk! Girdi ką aš tau sakau, atsiribok nuo jo! - Auris tvirtai ją laikė, neketindamas paleisti. O tada pasigirdo demono balsas.
- Henrieta, mudu juk draugai, o jis tavo priešas. Priešinkis jam ir ateik pas mane. - Auris ėmė tolti nuo rato, kartu tempdamasis ir Henrietą. Norėjo atsistoti atokiau. O iš dangaus toliau biro sniegas. Jis grasino tuos du žmones paskandinti, užversti. Gūdi naktis pamažu įsibėgėjo.

[Henrieta Poter]

  Henrieta žingsniavo į priekį, Vendigo link. Grifė nebekreipė dėmesio į aplinkui krentančias snaiges ir šaltį. Viduje dar likusi neužvaldyta smegenų dalis iš visų jėgų stengėsi atsispirti demono kerams, tačiau mergina vis tiek per pūgą lėtai klampojo į priekį. Viltis išsigelbėti su kiekvienu žingsniu atrodė vis tolimesnė, o Vendigo poveikis, kuo arčiau ji buvo, stiprėjo.
  Staiga Henrieta pajuto kaip kažkas sugriebė ją už rankos ir patraukė tolyn nuo demono. Grifė pasimuistė. Mergina lyg tolimą aidą girdėjo Aurio žodžius. Dabar jos dėmesys buvo sutelktas į Vendigo. Jo balsą pūgoje ji girdėjo puikiai. Trečiakursė vėl pasimuistė ir pabandė ištraukti ranką iš Aurio delno. Tačiau ištrūkti nepavyko.
  Galvoje dar likusi mąstanti smegenų dalis stengėsi išsilaisvinti iš Vendigo kerų. Tačiau galvoti sekėsi sunkiai. Toliau bandydama ištrūkti pas demoną mergina tempiama Aurio tolyn stengėsi rasti būdą kaip išsilaisvinti iš demono kerų. 

[Auris Senkleris]

Nieko gero. Ji ir toliau veržėsi pas demoną. Auris pamažu pradėjo jausti siaubingą nuovargį. Turiu atlaikyti šią naktį. Kartojo sau, tarytum kokią mantrą. Ką daryti su Henrieta? Jei visą naktį taip kausimės tai nežinau... Vaikinas nutarė imtis drastiškesnių priemonių nei žodžiai.
Besipriešinančią mergaitę jis pargriovė ant sniego ir ėmė smarkiai jame murkdyti. Atsibusk po galais. Siuto jis.
Vėjas ūžė vis baisiau. Jei taip ir toliau, mus čia užvers... Galvojo Auris. Kaip šalta, kaip būtų gera užmigti. Ne, jeigu užmigsiu, ratas iširs ir demonas pabėgs ir tada... Bet noriu miego. Labai, be krašto. Jis paleido Henrietą ir atsisėdo ant žemės. Truputį, labai trumpam.
- Auri! - Kažkas jį šaukė.
- Auri! - Tylėk. Aš nemiegu, aš tik truputį ilsiuosi. Adriją apėmė panika. Vėl pajuto tą silpnumą, kai nieko, o nieko negali pakeisti.
- Senkleri! - Taip jaudinosi, jog stiklas kaiste įkaito. Auris pajuto jo karštį. Negalvodamas ką daro įkišo ranką į kišenę, gal norėdamas jį tiesiog išmesti, kad netrukdytų. Bet tada ranką nudegino skausmas.
- Ai. - Aiktelėjo jis ir pašoko. Suvokė, kad ką tik vos nepaleido visko vėjais. Ranka tvinksėjo. Bet užtai jis vėl buvo gyvas ir kur kas žvalesnis.

[Henrieta Poter]

  Henrieta ir toliau stengėsi ištrūkti pas demoną. Vienintelėje likusioje neužvaldytoje smegenų kertelėje grifė stengėsi rasti būdą kaip išsilaisvinti iš demono kerų. Staiga kažkas merginą parvertė ir ėmė murkdyti sniege. Sniegas kiaurai permerkė ir taip šlapoką apsiaustą. Truputis sniego užkrito už apykaklės. Pasijuto siaubingas šaltis, kurio dėl demono kerų mergina prieš tai nebuvo pajutusi.
  Henrieta nebematė demono, tik sniegą. Kažkokia jėga vertė stotis ir keliauti toliau. Tačiau grifė nenorėjo paklusti tai jėgai. Iš visų jėgų mergina stengėsi nusukti mintis nuo Vendigo, užsiverti nuo jo. Gulint sniege akyse iškilo Didžiųjų Hogvartso sniego žaidynių ir popietės per kurią ji su Dori ir Alanu svaidė sodo nykštukus ir mėtėsi sniegu prisiminimai. Vendigo dingo iš trečiakursės minčių.
   Po kurio laiko murkdymai sniege liovėsi. Henrieta dar kurį laiką pagulėjo sniege, tačiau neužilgo atsisėdo ir nusuko žvilgsnį nuo demono. Grifė stengėsi negalvoti apie toliau aikštėje esančiame rate įkalintą demoną ir, kad ką tik pati bandė nueiti pas jį. Kaip jai pasisekė, kad Auris sutiko jai padėti.
  Henrieta pažvelgė į profesorių. Jis sėdėjo ir žvelgė į vieną tašką. Atrodė lyg tuoj turėtų užmigti. Grifė išgirdo kaip Adrijas šaukia Aurį, tačiau neatrodė, kad šis klausosi. Trečiakursė matė kaip profesorius įkišo ranką į kišenę ir tikriausiai ketino išmesti Adriją, tačiau to nepadarė. Trylikametė pažvelgė į profesorių.
- Auri, ar viskas gerai? - paklausė.

[Auris Senkleris]

Ranka tvinksėjo tiesiog pasiutiškai. Auris nužvelgė delną ant kurio pradėjo kilti nudegimo pūslės. Jis pasisėmė sniego ir šaltis palengvino skausmą.
Henrieta regis irgi pagaliau išsikapstė iš demono apžavų.
- Ar viskas gerai? - Pakartojo jis. Balsą skandino kaukiantis vėjas.
- Ne. - Pasakė. Miegas vis tiek lipdė akis. Taigi, jis nusišluostė ranką į striukę, kad neliktų šalto sniego ant delno ir skausmas pamažu vėl ėmėsi savo darbo.
- Henrieta, kalbėk su manim, pasakok kažką, klausk manęs bet ko. Negalim tylėti. Aš užmigsiu, o tu vėl imsi keliauti į ratą. Nežiūrėk į Vendigo, apsimeskim, kad... - Kad iškylaujam? Pašiepė save mintyse.
- Apsimeskim, kad jo čia nėra. Įsivaizduok, kad mes pamokoje. Kad... Nežinau. Bet tiesiog negalvok apie tą padarą. - Demonas girdėjo ką kalba tas žmogiukas. Juokingas padarėlis metęs jam iššūkį. Vendigo išsiviepė savo siaubinga šypsena. Tada lyg burtų lazdele mostelėjus pūga nutilo, lyg nebuvusi. Apie ją liudijo tik sniego kalneliai. Auris pašiurpo. O kas dabar? Pagalvojo. Bet greit nukreipė mintis šalin ir ėmėsi savo plano.
- Na, papasakok apie save. Kas tau patinka? - Kreipėsi į Henrietą lyg niekur nieko.

[Henrieta Poter]

  Henrieta sėdėjo ir klausėsi Aurio. Trečiakursė stengėsi negalvoti apie čia pat esantį demoną. Ji suprato, kad jei dar kartą pasiduos jo kerams, greičiausiai niekada nebeišvys šio pasaulio. Grifė suvokė, kad Auris teisus. Jeigu jie ir toliau sėdės tylėdami, trylikametė ir vėl gali imti galvoti apie Vendigo, o Auris nebepajėgs jos sulaikyti. Tačiau į galvą nekilo jokia mintis apie ką būtų galima kalbėtis.
  Pūga nurimo lyg nė nebuvus. Aplinkui liko tik sniego pusnys. Buvo tylu. Tačiau Henrieta nemanė, kad tai audros pabaiga. Greičiau tyla prieš audrą. Juk demonui turėtų būti vienas juokas užleisti ką nors pavojingesnio nei pūga. Tačiau reikėjo nukreipti mintis nuo Vendigo. Grifė pažvelgė į Aurį.
  Išgirdusi profesoriaus klausimą Henrieta susimąstė. Ji retai kalbėdavo su kuo nors apie savo pomėgius, o šiais metais iš galvos nelindo mintys apie Vendigo ir kartais net nebūdavo laiko užsiimti patinkančia veikla.
- Didžiąją laisvalaikio dalį stengsiuosi leisti su savo draugais, nes tai padeda užsimiršti apie tėvų netektį, o šiais metais ir apie Vendigo. - tarė grifė. - Taip pat mėgstu užsiimti kerėjimu, nes vėliau tai praverčia leidžiantis į kokį nuotykį.
  Henrieta prisiminė, kad per praeitų metų nuotykį, kai susitiko Vendigo, panaudojo prieš demoną kerus. Gal dėlto jis ją persekioja? Mergina nusprendė negalvoti apie demoną.
- Auri, ar mokydamasis įsiveldavai į kokį nuotykį? - klausimas tiesiog išsprūdo iš grifės lūpų.
Trečiakursė susidomėjusi pažvelgė į profesorių. Buvo sunku įsivaizduoti kaip profesorius laužo mokyklos taisykles, tačiau juk jis irgi buvo mokinys, tad visai tikėtina, kad ir jis bent kartą pažeidė mokyklos taisykles, kad paįvairintų gyvenimą. 

[Auris Senkleris]

Tyla Auriui nepatiko. Per tylu. Galvojo jis visas įsitempęs. Ratas jį slėgė, taip norėjosi paleisti viską, pailsėti nuo visko. Laikyti jį galėjo tik sava valia.
- Taip, nuotykiai matau tikrai tavo stichija. - Pasakė ir nusišypsojo jai.
- Būtų neblogai, kad kitais metais neįsiveltum į tokio mąsto nuotykį kaip šis. Kitą kartą būtų neblogai kas nors paprastesnio. - Pridūrė. Visgi neklydau, čia ta pati Poter, kurios tėvai mirę. Ir ką? Dėl to įsivėlei į šitą nesąmonę? Piktai paklausė savęs.
- Aš... - O ką aš galiu jai papasakoti? Apie peštynes, dvikovas? Jis gerai mokėsi ir nekonfliktavo su mokytojais. Norėjo sugerti jų žinias, todėl nekėlė jiems problemų. Dažnai lindėjo hogvartso bibliotekoje, gerdamas knygų išmintį. Bet jis buvo problemiškas mokinys. Amžinai įsiveldavo į dvikovas, turėjo draugužių, su kuriais keldavo rūpesčius kitiems mokiniams. Dažniausiai pasirinkdavo vyresniųjų kursų, todėl, kad jie manė, jog puldinėti mažesniuosius nyku ir nuobodu. Nėra tikslo. Bet šito pasakoti nereikėjo. Nes tai nebuvo gražūs ir smagūs pokštai.
- Manau nėra mokinių, kurie nepažeidinėja mokyklos taisyklių. Na aš dažnai eidavau į šį mišką. Ne kartą dėl to gavau areštą. - Staiga prisiminė ką tikrai jai galėtų papasakoti.
- Kai buvau ketvirtame kurse, mes, keturi Klastuoliai bandėm sukurti muzikos grupę. Aš grojau gitara, buvo solistė, būgnininkas ir mergina grojanti pianinu. Mes visi įsivaizdavom, kad išrūksime į gastroles po pasaulį. Kūrėme planus, dainų tekstus. Repetuodavome kambaryje iki pareikalavimo. Grodavome jaunimo sueigose, kavinėse, kuriose ir grodavo tokie pradedantieji kaip mes. Grupė išliko iki pat mokyklos baigimo. O paskui mes išsiskirstėm. - Nes atsirado kiti reikalai. Tu susidėjai su Dolohovais, o ir kitus narius išnešiojo vėjas. Auris jų seniai nematė. Paniro į nostalgiją. Toji grupė buvo jo sielos atgaiva. Vasaros leidžiamos visokiose kavinėse, savaitgaliai ir kitos atostogos buvo skiriamos muzikai. Ji padėdavo pabėgti nuo visų persekiojančių problemų.
- Tai nėra kažkoks nuotykis, bet tai užėmė didelę mano gyvenimo dalį, kai buvau mokinys. - Pabaigė pasakoti. Norėjo dar kažko užklausti, bet staiga pašoko ant kojų, nes sėdėjo ant sniego.
Nuo demono pusės staiga pasigirdo kažkoks zyzimas. Link jų šovė spiečius kažin kokių vabzdžių.
- Aš negaliu naudoti savo burtų lazdelės, jei taip padarysiu, suirs ratas. Henrieta, bėk iš čia. - Balsas buvo persmelktas jaudulio. Jis neabejojo, kad tie padarai gelia, ar daro kažką pavojingo.
Bet kur jai bėgti, jų tuntas tikrai pavys. O juk ir šitiek prisnigta, sunku būtų klampoti per pusnis.
- Ne, nespėsi. Verčiau trauk savo burtų lazdelę.

[Henrieta Poter]

  Henrieta sėdėjo sniege ir žvelgė į Aurį. Grifė ir pati puikiai suprato, kad nuotykis privedęs ją prie dabartinės situacijos nebuvo paprastas taisyklių laužymas, tačiau į knygą ji, galima sakyti, įvirto ne savo noru, o pabaidyta tarsi iš niekur prabėgusių žiurkių. Mergina mintyse atsiduso. Jei ji nebūtų įvirtusi į knygą ir kartu su Alanu išklausiusi Kruvinąjį Baroną, pasirodžiusį jai pradingus knygoje, dabar nereikėtų kovoti su Vendigo dėl savo sielos.
  Auriui pradėjus pasakoti apie save, Henrieta nusuko mintis nuo nuotykio knygoje ir susidomėjusi ėmė klausytis profesoriaus pasakojimo. Iš pradžių buvo matyti, kad jis mąsto ką galėtų pasakyti. Grifė vis dar sunkiai galėjo įsivaizduoti profesorių laužantį taisykles, tačiau mintis, kad koks nors mokinys nebūtų nė karto pažeidęs nors vienos, kad ir kokios nereikšmingos, taisyklės, atrodė dar keistesnė.
  Henrieta susidomėjusi klausėsi Aurio pasakojimo apie klastuolių muzikos grupę. Mokykloje dar nė karto neteko girdėti, kad mokiniai jungtųsi į panašias grupes ir kurtų muziką. Grifė įsivaizdavo kaip turėtų atrodyti panašus koncertas kokioje nors smuklėje, apie kokius pasakojo Auris, tačiau nelabai kas iš to išėjo.
  Staiga pasigirdo kažkoks zvimbimas, sklindantis nuo rato, kuriame buvo įkalintas Vendigo. Henrieta pašoko ir pažvelgė į jų link lekiantį vabzdžių spiečių. Henrieta išsitraukė lazdelę. Galvoje ėmė lėkti burtažodžiai, tačiau kol kas nepavyko prisiminti jokio tinkamo burtažodžio. Vabzdžiai su kiekviena sekunde vis artėjo. Atrodė, kad prisiminti burtažodžio niekaip nepavyks. Staiga, kai iki vabzdžių puolimo liko vos kelios akimirkos, grifės galvoje iškilo, dabar tinkamiausias žinomas burtažodis. Nieko nelaukdama trečiakursė suspaudė lazdelę ir tarė:
- Protego.
Vos trylikametė spėjo ištarti burtažodį, aplink ją ir Aurį susidarė apsauginis laukas, į kurį praėjus keletui sekundžių ėmė trankytis dideliu greičiu lėkę vabzdžiai.

[Auris Senkleris]

Henrieta ėmėsi veiksmų ir tie padarai nebegalėjo jų pulti. Galiausiai, jų įkarštis nuslūgo ir jie pradingo. Kaip pūga nustojo siautėti, taip ir vabzdžiai dingo lyg nebuvę.
- Na žinai... - Tyliai tarstelėjo Senkleris. Norėjo dar ką nors pasakyti, gal ką padrąsinančio, bet prieš akis stojo jo mama. Mirusi motina.
- Mama? - Prabilo, nors kažkur giliai sąmonės kertėje žinojo, kad to tiesiog negali būti. Visi pavojų skelbiantys varpai suskambo galvoje, bet mama jį kvietė, prašė ateiti. Auris pamiršo Henrietą, pamiršo, kad kovoja prieš demoną. Viskas išrūko iš galvos ir jis žengė iš vietos, kurią gaubė skydiniai kerai.
O tada pajuto dūrį, nesmarkų dilgtelėjimą į skruostą. Pasirodė, jog vabzdžiai niekur nedingo. Vendigo paveikė Aurio protą ir jam atrodė, kad jų tiesiog nėra, nors tie padarai ir toliau visur zujo aplinkui.
- Mama, - Dar kartą pasakė jis, nors jos žinoma čia irgi nebuvo. Veidas ėmė tinti. Užplūdo siaubingas karštis. Ir tik tuomet, kai vabzdys įgėlė Senkleriui į skruostą jie pradingo iš tikrųjų.
- Na va Henrieta, tavo gynėjas išėjo iš rikiuotės. Dabar jį ištiks siaubinga karštinė, jis paleis ratą, ir mudu susitiksime ir iškeliausime. Smagu buvo su jumis pažaisti, bet nakties laikas trumpėja, ir man jau pradėjo nusibosti. - Prašneko demonas. O Auris atsisėdo ant sniego. Tada atsigulė. Protas jaukėsi, galvoje siautėjo sumaištis. Jam vis kilo ir kilo temperatūra. Pylė tai karštis, tai šaltis. Galvoje maišėsi haliucinacijos. Jis regėjo savo motiną. Atrodė, kad visur ant jo kūno knibžda kažkokie bjaurūs šliužai. Jis jautė, kaip visur ant veido tūpė musės, kurios lindo į akis, ausis ir nosį. O toji mama, kurią regėjo kalbėjo kažką siaubingo. Kaltino dėl savo mirties ir kvatojosi juoku, kuris nei kiek nepriminė tikrojo Aurio mamos juoko.
Vaikinas prarado laiko pojūtį. Paskutinį neužtemusios sąmonės likutį sutelkė į ratą. Nežinojo kodėl konkrečiai reikia jį išlaikyti, neprisiminė, bet jautė, kad negali paleisti, negali.
- Nagi žmogiūkšti, nepykdyk manęs ir paleisk jį. - Sušnypštė Vendigo. Bet Auris nenorėjo klausyti to bjauraus balso.
- Gerti. - sušnibždėjo tyliai. Nežinojo kam sako, nes juk buvo čia vienas, o aplinkui knibždėjo ir šliaužiojo šlykštūs kirminai ir musės. Bet jis labai norėjo vandens. Gerti. Galvojo. Mirsiu, jei negausiu bent lašo vandens.

[Henrieta Poter]

  Henrieta žvelgė į vabzdžius. Jie buvo dideli, su žalsvai mirguliuojančiais sparneliais. Jų buvo tiek daug, kad pažvelgus į rato pusę, nebuvo galima jo įžiūrėti. Grifė pasidžiaugė, kad laiku sugebėjo prisiminti burtažodį, nes būtų buvę tikrai nemalonu būti užkluptam tokio spiečiaus vabzdžių kurių gėluonys tai šen tai ten švysteldavo ties apsauginiu lauku.
  Staiga mergina išgirdo kaip Auris į kažką tyliai kreipėsi ir žengė iš rato tiesiai į spiečių. Išsigandusi grifė stebėjo kaip vienas iš vabzdžių įgėlė profesoriui ir šis atsigulė sniege. Vos tik pradingus aplinkui skraidžiusiems vabzdžiams, Henrietos sukurtas apsauginis laukas dingo ir trečiakursė puolė prie sniege gulinčio gelbėtojo.
  Poter nekreipė dėmesio į Vendigo žodžius. Henrieta nenorėjo tikėti, kad turės iškeliauti su demonu. Bent jau ne po to, kai Auris sutiko jai padėti. Grifė žvelgė į ištinusį profesoriaus veidą ir tikėjosi, kad dar yra vilties išsigelbėti nuo tarnystės Vendigo.
  Staiga Henrieta išgirdo tylų Aurio prašymą. Mergina karštligiškai ėmė ieškoti ko nors, į ką būtų galima įpilti vandens, kad profesorius galėtų atsigerti. Grifė pakilo ir nubėgo apsižvalgyti prie miško. Staiga išgirdo kažkokį cyptelėjimą ir ant kelmo greta, pastebėjo nedidelę žiurkę. Pripuolusi prie graužiko trečiakursė nukreipė į jį savo lazdelę ir tarė:
- Revererto.
Žiurkė ėmė keistis ir neužilgo rankoje Poter jau laikė taurę.
  Pribėgusi prie Aurio, Henrieta nukreipė lazdelę į taurę ir tarė:
- Aquamenti.
Taurė prisipildė vandens ir grifė atsitūpusi sniege prie profesoriaus, pridėjo taurę prie jo lūpų, kad jis galėtų atsigerti. 

[Auris Senkleris]

Pasaulis sukosi ir mainėsi. Auris nežinojo kur tiksliai yra, nežinojo ką tiksliai veikė. Didžiausias jo priešas dabar buvo baisus troškulys. Bet vandens nebuvo ir nebuvo, jautė tik tuos vabalus ir šliužus, kurie kėsinosi jį išvesti iš proto.
Bet staiga pajuto kažką vėsaus, gal stiklinį indą, ir pagaliau jį pasiekė taip trokštamas vanduo. Vanduo kiek prablaivė jo karščiuojančią sąmonę ir raudonplaukis suvokė, kad tyso miške ant balto sniego. Jis pažvelgė į kažkokią mergaitę, kuri buvo čia pat. Keista, juk akyse ropojo musės, bet jos netrukdė matyti.
- Kas tu tokia? - Paklausė jis. Balsas skambėjo silpnai. Ar toji mergaitė užsiundė ant manęs visus tuos vabalus?
- Ar mudu pažįstami? - Toliau kamantinėjo jis.
Auris kilstelėjo rankas nuo sniego ir pabandė nubraukti bent jau nuo veido visus tuos parazitus, bet nieko nejautė, tik savo odą. Kaip keista. Pagalvojo vaikinas. Jis ėmė dairytis, bet mamos, kurios balsas vis dar aidėjo galvoje nebematė. Pastebėjo tik kažkokią pabaisą, stypsančią rate ir persigando. Auris spoksojo ir spoksojo į Vendigo. Paskui sumirksėjo tikėdamasis, kad jisai pranyks, bet ne.
- Paleisk ratą žmogiūkšti. - Vėl piktai sušnypštė demonas. Ar tas ratas laiko tą pabaisą įkalintą? Ar tai aš jį laikau? Bandė suregzti kokią protingesnę mintį Senkleris. Ne, jeigu tai aš jį laikau, nepaleisiu nei už ką. To padaro Auris bijojo, mergaitės irgi, nes ji užleido jį visais tais padarėliais. Kurių Auris negalėjo paliesti, bet jautė, tikrai jautė juos visur ropinėjant.
- Kodėl tu taip elgiesi su manimi? - Paklausė jis Henrietos. Kur aš esu? Ką čia veikiu? Bandė prisiminti jis. Kiek laiko aš čia? Kaip bloga, karšta, degu. Ar aš mirštu? Bet visos mintys pamažu paliko Aurį. Jis įsikibo tik vienos. Turiu išlaikyti ratą. Norėjo dar vandens, norėjo, kad kas nors atvėsintų kaistantį veidą. Norėjo pabėgti, bet negalėjo atsistoti.

[Henrieta Poter]

  Henrieta nerimavo dėl Aurio. Tikrai neatrodė, kad jis būtų sveikas ir galvoje vis sukosi mintis, kad jei ji nebūtų tą naktį su Alanu ėjusi į biblioteką ir pakliuvusi į tą eilėraščių knygelę, dabar profesorius neturėtų to kęsti. Taurei, iš kurios gėrė Auris ištuštėjus, grifė pastatė ją ant sniego greta, nes dar galėjo jos prireikti.
  Atrodė, kad profesoriui šiek tiek pagerėjo, nors tiek, kad dabar, kaip atrodė, vėl ėmė geriau matyti. Išgirdusi Aurio klausimus, Trečiakursė nieko nelaukdama atsakė:
- Čia aš - Henrieta, Auri.
Buvo aišku, kad jam toli gražu nieko gero. Mergina kartšligiškai mąstė kaip būtų galima pagelbėti Auriui, tačiau jokia tinkama mintis nešovė į galvą.
  Pasigirdus Vendigo balsui Henrieta dar labiau susikaupė. Reikėjo, kad Auris pratemptų šią naktį nepaleidęs rato, o tuomet bus galima jį gabenti į ligoninės sparną. Grifė tikėjosi, kad tuomet dar nebus per vėlu. Išgirdusi profesoriaus klausimą trečiakursė nejučia žvilgtelėjo į ratą. Ar tai Vendigo padarė, kad Auris manytų, kad tai jos kaltė? Vis tik, tame buvo tiesos. Jei ji nebūtų sutikusi Vendigo ir, juolab, paleidusi į jį kerų, dabar profesoriui nereikėtų to kęsti.
  Henrieta paėmė taurę ir vėl pripildė vandens. Matėsi, kad profesoriui reikia nors atsigerti, o kitų būdų kaip jam padėti nepavyko sugalvoti. Žvilgtelėjusi į dangų, grifė pastebėjo, kad dangus pamažu šviesėja, tačiau iki aušros dar buvo likę nemažai laiko.

[Auris Senkleris]

Henrieta, Henrieta. Ar aš ją pažįstu? Kažkur girdėtas vardas. Sukosi mintys galvoje.
- Ar tu iš eksperimentinių kerų centro? - Užklausė, bet tada pagalvojo, kad ji tikriausiai per jauna ten dirbti. Tikrai labai per jauna. Gavęs dar vandens pasijuto gerėliau.
- Auri, ji iš Hogvartso. Tu juk dirbi mokykloje. Tu dabar kovoji su Vendigo. Aš esu Adrijas Volkeris, siela įkalinta veidrodyje. - Jis net pašoko išgirdęs tą balsą sau iš striukės kišenės. Aš dirbu mokykloje? Juokinga. Nesąmonė. Aš gyvenime nedirbčiau jokioje mokykloje. Aš dirbu su Dolohovais, mes gabename kontrabandą ir kuriame juodosios magijos užkeikimus ir dar daug kitų dalykų. Jis atsisėdo. Nebesijautė toks silpnas. Auriui visai nepatiko, kad yra šlapias nuo kvailo sniego, ant kurio gulėjo nežinia kiek laiko.
- Nedirbu aš jokioj mokykloj. - Piktai pasakė. Tada ištraukė veidrodį iš kišenės. Į vaikiną žvelgė jauno vaikinuko akys. Liūdnos ir pavargusios akys. Tas žvilgsnis atrodė lyg suaugusio ir daug patyrusio žmogaus. Auris sviedė tą daiktą ant sniego. Jam jo tikrai nereikėjo.
Jautėsi blogai, dar vis smarkiai karščiavo, bet iš kažkur atsirado jėgų. Ir mergaitės jis nebebijojo. Ko jam, Senkleriui bijot kažkokios mažės? Bet reikėjo dingt iš čia. Ką aš čia darau? Jis vėl nužvelgė Vendigo. Tas padaras kažko vaipėsi. Prakeikimas ir kur įsivėliau? Vabalai teberopojo visur ir baisiai nervino. Reikėjo persirengti ir šituos rūbus sudeginti. Bjaurus reikalas. Prakeiktas miškas, man čia visai nepatinka.
- Aš nesu joks mokytojas, gyvenime nedirbčiau su vaikais. Lyg neturėčiau ką veikt. Neturiu supratimo kaip čia atsiradau, bet neketinu likt čia nė sekundės ilgiau. - Jis atsistojo ir nusisuko eiti. Ak taip ratas... Po velnių, jeigu paleisiu ratą, tai tas Vendigo šoks ant manęs. Tikriausiai. Demonas ir toliau vaipėsi, trumpam vėl atsisukęs į jį Auris tai matė.
- Aš laimėjau. Na, tai eik Auri. Būtent, mokytojas. Tau net pačiam neįtikėtina ši mintis ar ne? Eik, man tavęs nereikia, man reikia tik jos. - O ko jis man dabar aiškina ką daryt? Auris sugrįžo atgal prie Henrietos, mat jau buvo paėjęs truputį toliau.
- Tau reikia tos mergaitės? - Paklausė jis demono.
- Taip. Būtent. - Atsakė tas.
- Tai gerai, pasiimk ją. Neketinu čia gaišti laiko. - Auris paėmė Henrietą už rankos ir ėmė vesti prie rato. Jam galvoj netilpo ką veikia šioje vietoje. Norėjo nusikratyti Henrietos ir dingti į dvarą ar dar kažkur. Ak, kaip skauda galvą. Ji tokia sunki. Kaip bloga. Dejavo mintyse, temdamas mergaitę prie rato. Greičiau viską reikia pabaigti.
- Ne Auri, ne! - Isteriškai šūktelėjo balsas iš veidrodėlio, bet Senkleris nepaisė to šauksmo.
- Ša Adrijau. - Džiugiai prabilo Vendigo. Iki rato liko keli žingsniai. Tereikėjo tik truputį ją stumtelėti ir Henrieta įlėktų tiesiai demonui į rankas. Bet ji vaikas... Ar galiu taip padaryti vaikui? Pražudyti ją. Aišku. Po galais man tas pats. Ir visgi jis dvejojo.

[Henrieta Poter]

  Auriui paklausus apie eksperimentinių kerų centrą Henrieta nenoromis prisiminė tėvus. Trečiakursė žinojo, kad prisiminimai apie juos jau ne kartą suteikė Vendigo pranašumą, o šiąnakt tikrai reikėjo pasistengti, kad demonas vėl jos neužvaldytų. Vieną kartą šią naktį Auris jau turėjo gelbėti ją iš tos padėties, o dabar vargu ar iš viso prisimena ką čia daro, jeigu nepamena vien to, kad dirba mokytoju.
  Poter giliai įkvėpė oro ir pasistengė nustumti prisiminimus tolyn. Staiga pasigirdo Adrijo balsas. Jis stengėsi priminti Auriui, ką jis čia veikia. Tačiau Henrietos siaubui, profesorius tiesiog išsviedė veidrodėlį į sniegą. Trečiakursė negalėjo patikėti šiuo Aurio poelgiu. Jeigu, jis tikrai nieko nepamena, gali būti, kad profesorius nuspręs iš tikrųjų ją atiduoti demonui ir tiesiog pasišalins.
  Henrietos baimės pasitvirtino. Neužilgo pasigirdo šaltas Vendigo balsas. Poter bijojo net pažvelgti į jo pusę. Ji su siaubu klausėsi kaip Auris kalbasi su demonu. Iš jų pokalbio jau nebebuvo galima tikėtis nieko gero. Nejučia grifės rankoje atsirado sniege gulėjęs veidrodėlis ir mergina įsimetė jį į apsiausto kišenę.
  Staiga profesorius paėmė trečiakursę už rankos ir pradėjo vesti rato link. Henrieta iš visų jėgų stengėsi ištraukti ranką iš Aurio delno, tačiau to padaryti niekaip nepavyko. Galiausiai iki rato liko vos keli žingsniai. Poter jau antrą kartą buvo prie pat demono. Atrodė, kad išsigelbėjimo nebeliko. Tačiau tuomet grifė prisiminė, kad yra burtininkė.
  Akimirksniu Henrietos rankoje atsirado lazdelė ir, kad ir kaip būtų norėjusi apseiti be kerų panaudojimo, ji ištarė:
- Conjunctivitus!
Profesoriui pagaliau atleidus ranką, Poter kuo greičiau pasitraukė tolyn nuo rato ir nusuko žvilgsnį nuo demono, šiam nespėjus jos užvaldyti. 

[Auris Senkleris]

Mergaitė siaubingai priešinosi, bet jis vis tiek stovėjo prie pat rato ir tvirtai laikė ją už rankos. Stovėjo, stovėjo ir nors tu ka, negalėjo jos galutinai pastumti į rato vidurį. Demonas varstė jį akimis. Iki aušros jau buvo likę labai nedaug.
- Mirsi Auri, jeigu tu... - Bet jis nespėjo baigti, nes Henrieta paleido kerus ir Auris ją paleido ir ranka užsidengė skaudančias akis. Prie pasiutiško galvos maudimo prisidėjo ir akys. O jam pasirodė, kad išsikraustys iš proto. Jeigu dar neišsikraustė. Vabalai ir skausmas. Regis jie dabar pasidarė neatsiejami nuo vaikino gyvenimo. Tą akimirką negalvojo apie ratą ir pajuto, kad mintyse jis pradėjo irti.
- Pati prisidirbai Henrieta. - Nusijuokė demonas.
- Visai išvedei šį žmogiūkštį iš rikiuotės. O jis taip abejojo stumti tave į ratą ar ne. Užtai dabar neprireiks. - Jis žengė į rato pakraštį. Vis dar stovėjo už ribos, bet viena koją perkėlė į išorę.
- Tuojau išeisiu ir mes susitiksim Henrieta. - Džiugiai kalbėjo pamėklė. Aurio mintis pasiekė jo žodžiai. O kai užtinusiomis akimis pažvelgė į demoną pašiurpo, nes jis buvo beveik laisvas. Į galvą ėmė lįsti keisti vaizdiniai. Lyg jis tikrai kažkada sėdėjo kažkokiame Hogvartso kabinete. O balsas iš veidrodžio, to, kurį išmetė ant sniego aiškino jam apie kažkokį Manitu. Ar aš tikrai dirbu mokytoju? Pagalvojo. Manitu, ar tu čia? Dar pagalvojo. Šioje mintyje buvo labai daug beviltiškumo. Mums galas Manitu. Pasakė. Nebegaliu jau.
Bet nieko nenutiko. Jautėsi taip pat apgailėtinai.
- Atgal, eik atgal. - Piktai ištarė Senkleris.
- Priversk. - Vaipėsi Vendigo.
Tą kartą Auris sukaupė visą likusią energiją. Aš noriu išlaikyti ratą. Galvojo. Užmerkė akis, kad mažiau jas skaudėtų. Susikaupė. Aš galiu išlaikyti tą ratą ir demoną viduje. Tvirtino sau. Ir kai atmerkė akis demonas stovėjo rato viduryje ir niršo.
- Tuojau prašvis Vendigo, ir tu dingsi iš čia. - Ramiai pasakė ir paėjo toliau nuo rato. Prisiminimai vis dar negrįžo. Auris vis dar nesuvokė kaip čia atsirado. Bet logiškiausias atsakymas buvo tas, kad tikrai dirba mokykloje. Ir kad vos nepražudė savo mokinės.