[Edgar Jeffter]

Atokiausia miško pakampė, tai tolimiausia vieta Hogvartso pilies atžvilgiu. Joje egzistuoja nedidelė aikštelė. Į ją atveda palaipsniui vis siaurėjantys ir siaurėjantys medžiai, tarp kurių yra įsimaišęs ir vienas kitas krūmas. Ant vieno iš aplinkui ją supančių medžių yra magijos pagalba išraižytas vardas Junko Enoshima. Iš tos pačios aikštelės pažvelgus aukštyn yra matomas nedidelis dangaus lopinėlis, per kurį vidurdienį matysi tiesiai virš tavęs kybsančią saulę, o naktį spindinčias žvaigždes. Kadangi į aikštę beveik neužklystą net joks miško gyventojas ir retai joje pamatysi žmogų, ji yra pasidengusi vešlia, ryškiai žalia spalva tviskančia žole.

Grifas pagaliau įbėgo tekinas į Uždraustąjį mišką, pasidengusį tamsa, ir rytmetinių saulės spindulių matyti nebebuvo. Visa laimė jis iš savo akių nepaleido merginos, kuriai bėgo įkandin. Atstumas nuo jos nebebuvo toks didelis, o jos balta suknelė išsiskyrė tamsumoje. Žinoma, čia gaudynės netapo lengvesnės. Gal atvirkščiai sudėtingesnės. Juk turi žiūrėti po kojomis, kad neužkliūtum už iš po žemių išsivinguriavusios medžių šaknies, ar nesutryptum kokio mažojo miško gyventojo. Be to ir pamesti kitą čia labai lengva. Vienas, kitas medis ir nebeaišku, kur ką tik regėtas objektas tarsi išgaravo lyg jo iš vis nebūtų buvę. O ir klausa negali čia pasikliauti, nes keliamas miško aidas itin klaidinantis.
Kaip bebūtų, kol savo žaliose akyse Edgar'as regėjo draugę, tol per daug ir nesistengė jos pavyti, svarbu buvo jos nepamesti iš savo akiračio. Juolab ir energijos tausojimas, stebint į nesiruošiančią sustoti bėgikę, buvo tikslingas. Juk iriantis gilyn į miško gilumą didėjo ir pavojaus rizika, kuriam iškilus automatiškai prireiktų papildomų jėgų norint su juo susitvarkyti.
Šeštakursiui teko prasilenkti su dalimi jau ir pačio aplankytomis miško vietomis. Bet netrukus papuolė į zoną, kurioje dar nebuvojo. Ir tik remdamasis tuo ką pažinojo, suvokė, kad atsidūrė pakankamai toli nuo miško pakraščio. Tai jo nebaugino, tiesiog dar vis nesuprato, kokio velnio Junko vis braunasi tolyn ir tolyn. Gal ji manė, kad bendrakursis nesutiks jos lydėti į atokią vietą, kur jai reikėjo dėl kokio nors dalyko, dėl kurio būtų Edgar'as bandęs ją atkalbėti eiti, nes tai per daug kvaila. Būtent gal ji pasirinko tokį būdą prisivilioti jį. Tai buvo vienos iš tų minčių užplūstančių jaunuolį šiuo momentu. Jis, aišku, galėjo ją pašaukti, raginti sustoti, bet nutuokdamas, kad šioji žino, kad ir taip jis eina iš paskos, todėl, jei būtų to norėjusi, jau seniausiai būtų stabtelėjusi ir viską paaiškinusi.
Stumiantis tolyn ir tolyn, medžiai ėmė tankėti, kol galiausiai pro juos teko brautis vos ne šonu ir remiantis į juos. Klastuolę įžiūrėti irgi buvo nebe taip lengva, kol visiškai jos nepametė iš savo regimos zonos, kai megztinio rankovė užsikabino už medžio drevės ir taip pristabdė Grifų Gūžtos atstovą. Nervingai timptelėjus ranką nuaidėjo plyštančio audinio garsas. Dabar, nors ir nebematė bendraamžės, Jeffter'is nuėjęs tokį kelią neketino gręžtis atgal tad nėrėsi gilyn, kol iššoko į aikštę, apsuptą daugybės medžių. Jų tankumas atrodė agresyvus. Vaikinas pasijuto lyg būtų bėgęs nuo šių augalų ir galiausiai įspęstas į kampą. Kur traukti toliau jau nebežinojo. Tai būtų prilygę loterijai, kur galimybių turi daugelį ir tik viena galinti atnešti sėkmę.
Paėjėjęs juodaplaukis ties aikštukės viduriu pažvelgė į tamsiai rausvą dangų tada į besitabaluojančią atplyšusią rankovę, kurią nuplėšė visiškai ir numetė sau po kojomis. Tačiau visas liko dengiamas juodų drabužių, mat rankovė buvo nuo rankos, kuri vienintelė slepiama po pirštine, siekiančia jo alkūnę. Dar apsisukęs aplink savo ašį nebeištvėrė ir suriko taip garsiai, kad galėjai girdėti ne tik jį, bet ir kelių šimtų metrų spinduliu pakylančių, nusigandusių paukščių sparnų plazdėjimo sukeltą ataidį.
- Junko! Kur tu?! Pagaliau gal neversi vytis tavęs ir paaiškinsi, kur tu mane vedi ar norėjai atvesti?!

[Celeste Victoria Lavenza]

Tekinomis lėkė ir bėgo, peršokdama per šakas, kurios atrodė, kad visą laiką čia ir tebuvo, kad niekaip nepakeitė savo įsitaisymo pozicijos - manė, kad žinojo, kur skuodžia, tačiau pradėtų po kojomis landžioti šakų galybė, per kurią niekad nepraėjus buvo, rodė visiškai kitaip.
Ne kartą pirmą koja užsikabino už kokios šaknies, iš po žemių styrančios tiesiog - ne kartą atrodė, kad paims ir nukris tiesiog, tačiau visuomet sugebėdavo išsilaikyti pusiausvyrą, nesustoti, toliau ropštis priekin į nežinomąją miško dalį.
Jau seniai ji nebebuvo laisvai plasnojantis paukščiukas, pilnas laisvės, laimės ar gebėjimo daryti visko - rodos, taip neseniai buvo apsiėmusi nekantrios visą sužinoti jauniklės vaidmenį, tačiau dabar jau buvo į mirtį težvelgianti susenusi paukštienė, kuri tik laukė, tol stipresnis ir vikresnis grobuonis ją pasiims myriop. Spraudžiantis per tankius medžius šakos nubrozdino skruostus, paliko aršius raudonuojančius ir mažais kraujo lašeliais nusėtus rėžius visur, kur tik pasiekė. Baltas apdaras vietomis nusidarė purvina ruda spalva, į nėriniuotą medžiagą įsipynė lapai ir mažos šakelės - tas pats ir palaiduose plaukuose, kuriuos palaimino ir ne vienas miniatiūrinis gyvasis miško organizmas.
Gebėjo jausti, kaip širdis dunksi krūtinėje, kaip sveiko proto balselis klausia, ar verta kažką daryt, kodėl ji taip daro, kodėl nusimetą tokį neapykantinį aktą ant savęs, kai neturi jėgų, yra silpna ir net nesugeba gaudytis esamoje erdvėje, taip netinka, tai kvaila buvo gi.
Tačiau taipogi burtų lazdelė, prie šlaunies prispausta - ak, kas gi per burtininkė būtų be šios kasdienybėje - tik dar labiau kurstė imtis neatidėliotinų veiksmų, kurių galbūt nesigailės, kurie galbūt ją išlaisvins dar labiau, kurie leis jai paskutinį kartą atsikvėpti.
Norėjosi tiesiog šykščiai nusijuokti. Taip, žinoma.
Nesinorėjo pripažinti, kad nutuokė viso pabaigą tik įžengus miškan.
Jau verčiau apgaudinėti save apsimetant, kad viskas išeis į gerą.
Tik prabėgusi aikštę mergina sustojo, apsikabino liaunesnio medelio kamieną ir žiūrėjo į vos regimą juodaplaukio siluetą - į tai, kaip šis akimirką trumpą dairosi aplink tol, kol nusprendė būti vokalus.
Tankus miškas pasigavo balsą jo, nešė toliau, kūrė aidą, kuris nė nebepanašėjo į žmogaus balsą. Giliai įkvėpusi, mergina paleido medelio kamieną, vienu šoktelėju atsidurdama aikštės viduje, kad ir pačiame užkampyje. Tyliai susijuokė, bandydama į grifą žiūrėt iš aukšto.
-Negyvųjų kvietimais nesugrąžinsi, brangut, tačiau abejočiau, kad net galėdama klajojanti siela atsilieptų tau būtent. Kamgi nuotaiką gadintis jiems, mh?

[Edgar Jeffter]

Aidui, sukeltam jauno Hogvartso moksleivio, šiek tiek prireikė laiko pradingti. Vaikinui gilia kvėpuojant nuo bėgimo taip pat reikėjo šiek tiek laiko susiprasti ir apvirškinti tą informaciją ką jis čia veikia, kokio velnio bėgo, jei vis tiek savo tikslo taip ir nepasiekė. Bent jau taip galvojo jis. Tik tas mintis nutraukė balsas. Kadaise girdėtas balsas. Ir iš tiesų seniai girdėtas. Edgar'as pasukęs truputėlį į šoną savo juodais, vešliais plaukais dengiamą galvą, tolumoje, prie medžių išvydo Junko. Ir tik pamatęs susivokė, kad tai jos balsas, tos kitos Junko dalies, kuri karts nuo karto užvaldydavo tikrąją kūno savininkę. Jos kelis metus jau nebuvo regėjęs. Šis susitikimas jam nebuvo itin daug džiaugsmo keliantis. Prisiminus kas buvo seniau, dabar turėtų laukti ilgas ir nuobodus pokalbis apie tai, kaip Junko jo nemėgsta ir panašiai. Aišku, pasitaikydavo ir nudraskymų, kuriuos sukeldavo ši būtybė, bet tai nebuvo ant tiek pyktį keliantis dalykas, kaip tos kvailos kalbos, kuriomis buvo stengiamasi išvaryti dar tuo metu pirmųjų kursų moksleivį.
Ne išimtis buvo ir dabar. Mergina vepėjo apie negyvėlius. Nieko stebėtina, bet tikrai erzinančio, ir nors šeštakursis ir planavo bei sakė jai, jog pasistengs išvyti ją iš tikrosios savininkės kūno, to padaryti dar kol kas nepavyko. Net rasti užuomazgų leidžiančių apie galimybę tai padaryti nebuvo dar radęs.
- Kokie dar negyvėliai?- paklausus iš tamsiaplaukio buvo galima išgirsti nežymų, ironišką juoką. Gal čia ir nejuokinga buvo, tačiau tas eilinis neaiškumas kažką sukuteno.
- Gali vieną kartą šnekėti be užuolankų ir suprantamai man?- griežtas tonas sunaikino buvusio juoko užuomazgas, - Jei tavo tikslas buvo mane paklaidinti miške, jis tau nepavyko. O dėl mano susitikimo su tikrąją tavimi.. Galiu pradžiuginti Tave, kaip matai įgyvendinai tai,- kiekvienas ištartas žodis skambėjo tvirtai ir piktai. Norėjo leisti suprasti, kad nėra pasiryžęs taikstytis su tokiais padaro apsireiškimais.
Menė prisiminė grifas, kur sutiko nusiverkusią klastuolę. Dabar manė, kad ji buvo tokia sugniuždyta dėl jos. Jis manė, kad ji tikriausiai iš paskutiniųjų bandė suvaldyti tą kitą pusę, kuri primigtinai mėgino išsiveržti į paviršių. Grifas dabar jautėsi mažumėle kaltas, kad tada jos nebandė sulaikyti ir padėti. Nors ką gi būtų padėjęs, jei kitas vidinis padaras jau buvo belendantis paviršiun.

[Celeste Victoria Lavenza]

"Ji norėjo gyventi amžinai, tačiau kasdien po dalelę mirdavo."
Kažkas, ką per tūnėjumus Klastūnyno kambary perskaitė ji - frazė, įstrigusi į galvą taip gerai, kad atrodo, galėtų tai būti nedėkingieji paskutiniai žodžiai.
Ironiška, kaip gerai tai galėjo apibūdinti Junko, tą tikrą ir jau mirusią Junko, tačiau buvo ir visapusiška tiesa tai Mei, kuri dabar stovėjo prieš grifą. Kaip beviltiška, kad pačiame gale, be išimčių jokių, tiesiog sugrįžti į tašką, iš kurio esi ir kilęs. Kaip juokinga.
Kaip su kiekvienu kursu prastėjo Junko, taip su kiekvienu gyvybingėjo jinai - pradėjo it vaikas, visiškai čia nesigaudąs, tik žinąs, kad turi šansą antrą; atliko tą, aną, pati nė nesuprasdama reikšmės to, kol pati nė nejausdama to brendo ir darėsi realiu, tvirtu ir gyvu žmogumi. Keista buvo tai sakyti, tai pripažinti, tačiau sena, jau seniai pranykusi jinai, kuri nė negyvavo savos šeimos giminės sąrašuose, buvo visiškai skirtingai išsivysčiusi asmenybė, net jei buvo tas pats žmogus ar tai siela klajoklė.
Tereikėjo skirtingų aplinkybių, ir galbūt šiame pasauly ji būtų buvusi kitokia.
Galbūt - tik galbūt - net būtų turėjusi laimingą pabaigą su žmogumi, su kuriuo jautėsi rami ir jokių minčių neslegiama, it būtų tik lengva plunksnelė, kuriai jo citrinvaisiais atsiduodą plaukai pasirodė pati tinkamiausia vieta įsitaisyti.
-Jėzus Šventasis, nė aplinkybių nežinąs, greičiau ką susiprastų už tave,- susiraukė - šventuma baisingoji, ar dabartinių žmonių atmintis tokia prasta buvo?,- O dar pats jos nesulaikei nuo savižudybės, ak ak..
Užlenkė rankas už nugaros, sukabino pirštus - nekaltai ant kulnų sūpavosi, akimis žiūrėdama į lėtai, be galo lėtai ir vos regimai šviesėjantį dangų.
-Paklaidinti? Atsiprašysiu, tačiau miškas greičiau tą padarys, negu aš. Kodėl išvis turėčiau taip elgtis? Aš tik kelią rodžiau,- suklapsėjo blakstienomis, it atsiprašytų - žinoma, iš tolio tokio nieko tokio neįmatys Edgaras, tačiau motais tai nebuvo.
Giliai įkvėpė. Neatėjo čia šnekučiuotis.
-Ed-ga-rai..- tylomis suskiemenavo vardą jo, viso to veikme išsitraukdama lazdelę - galiuku pabaksnojo į lūpas, pykčio perpildytas akis atitraukė nuo dangaus,- Ar žinai, kaip siaubingai mano planus visus sujaukei, a? Pasigailėtina. Šlykštu. Apgailėtina, kad toks žmogiūkštis, pasauliui reikšmės neturįs, geba tokias aibes kitiems prikrėsti.

[Edgar Jeffter]

- Ką-ą..,- vos ne vos išlemeno Edgar'as, kai įžūliai skambantis balsas lyg ir kaltino jį dėl jo draugės savižudybės. Trumpaplaukis nesuvokė apie kokią savižudybę šnekama. Jis juk matė prieš save stovinčią merginą. Nebūtų nė per kruopelytės juodimą įtaręs, kad būtų įmanomi dalykai, kaip kad buvo įvykę su ja. Dėl tos priežasties jis tik grįžo vėl prisiminimais atgal, kai būtybė teigė, jog jei norėtų galėtų užvaldyti kūną, kad ir visam laikui. Juk ji keldavo nenumaldomą galvos skausmą Junko, norėdama perimti jos kūno valdymą. Negi, ji pasidavė? žalioms akims suvirpėjus, jos pasidengė tarsi plonyčiu ledu ir stingo vietoje.
Nežinojo ar dabar imti kaltinti save dėl menės ar ne. Bet jis, juk nebūtų galėjas sukliudyti išsilaisvinti būtybei. O gal? Negeros mintys jį tik erzino dar labiau. Erzulys savo ruoštu truputėlį ir padėjo atsikvošėti.
- Aš tave pažįstu! Tu mane maustai.. Tau juk įprasta kabėti, tokius dalykus, kurie erzintų ir keltų skausmą kitiems,- pro dantis, bet garsiai iššnypštė grifas. Jo akys liko ledinės. Tik nuostabą ir išgąstį dėl draugės netekimo pakeitė, piktumo ir įniršio sluoksnis, kuris veikiausiai būtų atsiradęs, bet kokiu atveju, nepaisant ar tai būtų visiškas Junko pašalinimas iš jos paties kūno, ar piktosios jos dalies bandymas suerzinti.
Rodei kelią į kur? savyje klausė atviliotasis į velnias žino kokį miško kampą. Norėjo suprasti tikslą, kuris pamažu galbūt ėmė aiškėti vos tik išgirdus savo vardą, kai šiam prieš akis blogio įsikūnijimas išsitraukė burtų lazdelę. Instinktyviai ir pats savo pirštinuotą ranką pridėjo prie juodų kelnių kišenės, kuri slėpė jo lazdelę.
- Aš sujaukiau tavo planus?!- šūktelėjo, - Ar tu bandai sujaukti manuosius, Junko ir kitų nieko dėtų tik dėl savo kvailų išsidirbinėjimų?!- perklausė kaltintojos. Tuomet ranką pridėtą prie kišenės palengva pakėlė sulig pečiais. Joje nebuvo lazdelės. Bent kol kas ji atrodė nereikalinga ir ištiesęs rodomąjį pirštą į klastuolę, jį juo pajudino į šonus prakalbdamas grubiu, bet ramiu tonu.
- Nesugalvok ko nors kvailo.. Nenoriu skriausti tavęs, kad ir kas per padaras būtum,- vis dar nežinojo, kaip ji save vadino, nes visada ji teigdavo, jog nėra Junko. Sužeisti tikrai nenorėjo ir to blogio, bet labiau šešiolikmečiui šią akimirką rūpėjo pats tikrosios savininkės kūnas, nes nebuvo įsitikinęs, ką girdėjo yra tiesa.

[Celeste Victoria Lavenza]

Suraukė antakius, akimis dar labiau įsispigino į vaikiną, kurio tamsūs apdarai po truputį ėmė kontrastuoti su šviesa, kuri pro tankias medžių šakas prasiskverbė vidun - jautė, kaip visa viduje tiesiog kunkuliuoja, it užvirtas, bet neprižiūrėtas katiliukas. Jeigu tik būtų neturėjus dar vieno varžtelio, jeigu saugos jausmas jau būtų iškritęs iš jos kasdienių funkcijų ir pajutimų, tuomet tikriausiai būtų beatodairiškai atsidūrus prie pat vaikino - galbūt ir toliau spigiai kažką rėktelėjus, galbūt bandžius kažkaip pasimosikuoti lazdele, visiškai nekreipdama dėmesio, kad taip tik tebūtų pabaiga jai.
-Ak, maustau, melus skleidžiu aš,- atsiduso, teatrališkai atmesdama plaukus atgal. Paėjėjo kelis  žingsnius priekin, lengvučiu šoktelėjimu atsidurdama labiau Saulės spindulių numalonintoje aikštės vietoje,- Taip, tikrai, žinoma, gi mieloji, brangioji, švelnioji Junko tikrai neitų pasikarti, tikrai virvė nesiūbuotų pirmyn atgal, o kojos nesiblaškytų į puses visas, taip neįmanoma, gi negalėtų nutikti,- pašiepiamu balsu tęsė, akimirką sustodama - trumpą trumputę, per kurią ir taip kiek pradriskusią nėriniuotą apykaklę patraukė žemyn, atidengdama niekaip nesugebantį sugyti randą, vis dar raudoną ir pūliuotą, paliktą prieš metus smaugiančios ją virvės,- Žinoma, tikrai nekaltas būsi tu, kad nesulaikei išeiti jos, kad pakišai jai tokią galutinę mintį, a?
Paniekinamai gergždžiantis juokas išsprūdo iš gerklės, nuvilnijo per visą aikštę - kokia betvarkė, kokia netvarka, neteisybė, nesupratimai, melai ir nesąmonės nesutvarkytos, kokia šlykštuma šlykštuma šlykštuma.
Lazdelę įbedė tiesiai į jį - į beginklį, tačiau pilną tokios pat neapykantos, kaip ir ji; kaip keista, kad iš visų neigiamų jausmų, į ją kreiptų, Mei tiesiog išsijuokdavo, visa tai buvo tik juokas ir linksmumas jai, tačiau mintis, kad grifas laiko tai kažkokią nemėgimo emociją jai tiesiog pykino. Žinoma, tikrai suprantama būt turėjo, kad tai nebuvo identiška tam pačiam neapykantos nenorėjimui kaip iš Izaac - tai buvo visiškai skirtingi dalykai; visgi, net jei vyresnysis vyras pakęsti negalėtų jos, ji galėtų lengvai iš to nusijuokti ir tęsti savo kasdienį klaidžiojimą antro šanso pasaulyje, net ir papuošta tokios anokios širdgėlos.
Tačiau bet kokios emocijos, iš grifo į ją nukreiptos, buvo tarsi smūgis pilvan, tarsi girdymas per prievartą nuodų, tarsi kankinimas visais šlykščiais viduramžių būdais; galbūt ji tiesiog negalėjo pakęsti tų emocijų mišinio, kurios gavosi jam norint apsaugoti Junko ir atsikratyti jos. Kokia painiava.
-Skriausti, siaubas Dievastingasai, nejaugi džentelmenu patapai, a? Mergaites myriop siunti, kaltės neapsiėmi, nė nesupranti, ką blogo ir skaudinančio pasauly šiam padarei, tačiau skriausti kitus, melagi brangus, per tyras esi? Pasigailėtina.

[Edgar Jeffter]

Ar tikrai taip įmanoma? Ar įmanoma, kad vienai dalis miršta, o kita lieka gyva? intensyviai savo galvoje svarstė vaikinas klausydamas kalbos apie Junko nusižudymą. Tarp tų minčių pro tarpiais įsiterpdavo ir tos mintys, verčiančios sudvejoti tuo, ar tikrai jis galėjo sulaikyti tą Junko, su kuria pasimatė pirmąjį kartą pirmame kurse, nuo to nutikimo. Bet ir vėl dar neaišku ar tas nutikimas tiesa, ar melas būtybės, siekiančios pakenkti kitiems. Tas neaiškumas ėmė blėsti, kai klastuolė atidengė savo užpūliavusį kaklą. Ant jo matėsi raudona žymė, kuri iš tiesų galėtų atitikti virvės nuospaudus. Net nebežinojo, ką ir begalvoti toliau. Nors ir magijos pasaulyje viskas įmanoma, vis tiek visa tai buvo pernelyg sunkiai paaiškinama Edgar'ui.
Besitęsiantys kaltinimai vaikino atžvilgiu, jam dar labiau kaitino kraują. Pasakymas, kad jis, būtent jis, pakišo tokią mintį savo draugei, privertė jį dar stipriau sugniaužti, jau ir taip ganėtinai stipriai sugniaužtą, pirštine paslėptą, kumštį. Ir po to pasisakymo, aidu nuskambėjus merginos juokui, kaitintas juodaplaukio kraujas užvirė. Nesibaimindamas atkištos lazdelės į jį, kaip ir netikėdamas, kad ja pasinaudos blogiukė, greitai žygiavo jos link. Priartėjęs šalia jos užsimojo pirštinuota ranka ir sukliko.
- Tyyyylėėėk!- blaivaus proto nebuvo praradęs, todėl neketino smogti merginai. Jis tik iš savo staigaus užmojo tvirtai pačiupo kūno vagilės riešą, kuris buvo atkištas jo link.
- Nedrįsk, taip sakyti!- pagiežingai skambėjo žodžiai. Šeštakursis tuo jau netikėjo, net nesuvokė, kuo būtų galėjęs pastūmėti draugę tokio pasirinkimo link. Tai buvo visiška nesąmonė.
- Tai tu! Tu ją privertei tai padaryti norėdama pasiglemžti jos kūną. Tu visad būdavai nepatenkinta ja!- palenkęs galvą žemiau ir per antakius nukreipęs savo žalias įniršiu liepsnojančias akis, per sukąstus dantis traiškė nepasitenkinimą blogį nešančiu padaru. Be tuo savo kalbos nebaigė. Atsakinėjo ir į kitus sekusius bendrakursės teiginius.
- Jei naikinčiau kitus, kaip sakai! Tikrai čia prieš mane nebestovėtum! Ir vienintelis apgailėtinas dalykas esi tik tu, bjaurastie! Gailiesi to ką padarius sėdėdama Azkabano kameroje, tarp kitų tokių padugnių, kaip tu, nors tai tau per menka bausmė!- kiekvieną sakinį bei žodį atkartojantis miškas nuo paauglių riksmų, tikriausiai, jau buvo išbaidęs visus paukščius buvusius aplink.

[Celeste Victoria Lavenza]

Matė, kaip žodžiai taiko tiesiai į dešimtuką, kaip grifas ima abejoti ne tik ja, bet ir savimi - kad ir trumpą akimirką atsiradęs sąmyšis tebuvo, tai vis vien buvo geras dalykas; kaip ten sakoma buvo, stiklinė žibalo sugadina statinę midaus, panašus dalykas vykti galėjo ir dabar - viena neigiama mintis galėjo visiškai užteršti grifo galybę.
Vargšai miško gyventojai - tikriausiai nebuvo pirmas kartas, kada dvi aršumos, žmonių pavidalu užsidengusios, pyktį viena ant kitos liejo, tačiau riksmai, aidintys iš vieno ar iš kito, atrodo, niekada miške nepranyksta, tik tolyn keliauja - į visus kampus miško, į užkampius; įsitaiso pavėsyje medžių ir žiūri į kaltininką riksmų, toliau skleidžiantį jam brolius ar seseris..
Keliskart tankiai mergina sumirksėjo - nedaug trūko, kad ir per žandus sau pasiplekšnotų, kad atsibustų, nustotų galvoti apie tai, kas nesvarbu dabar buvo. Minčių klajonės į kitas puses, užsimiršimai, dėmesio nukrypimas nuo vieno iki kito buvo per dažnai ėmę kartotis įvykiai, ir net žinodama, kad dabartis - ten, kur dabar stovi, ten, kur dabar rėkauja ir kaltina - yra svarbesnė, niekaip negalėjo prilaikyti žvilgsnio prikaustyto prie vieno. Regis, dar minutės kelios, ir apsisuks mergina, traukdama į kitą pusę, per petį ranka pamodama. Koks siaubingas, siaubingas neatsargumas - teliko sukąsti dantis ir priešintis tokioms mintims.
-Ar tiesa taip smarkiai per paširdžius kerta?- drąsiai žiūrėjo į akis grifo - nesitikėjo, kad jis trenks, per daug pašlemėkiškos garbės turėjo vaikinas, kad taip pasielgti galų,- Nieko keisto, kad grifų politika tokia, viską sprendžiat tik kumščiais ir mušimaisis. Manai, kad toks drąsuolių tipas kaip tavo nesugebėtų merginos link mirties pastūmėti, a?
Apsuko riešą - jautė ir girdėjo, kaip kaulas trakštelėjo -- žinoma, atmeskime tą faktą, kad puslavonių kaulai labai trapūs, tad nieko keisto realiai čia nebuvo -- o per kūną nuvilnijo siaubingo skausmo banga, tačiau per žingsnį prie vaikino priartėjus, gebėjo lazdelės galą pakišti po smakru jam.
Visa ranka dilgčiojo iš skausmo - nuo to, kaip buvo persuktas ir galimai išsuktas riešakaulis iki to, kokį diskomfortą kėlė toks jos rankos sugriebimas, kaip buvo padaręs Edgaras.
-Tu žinojai, kad ji kenčia. Žinojai, kad jai reikia pagalbos, ir žinojai, kad ji tik trapi ir kvaila mergelė. Žinojai, tačiau ignoravai faktą tą, nes nenorėjai dar vienos naštos, tiesa? Kodėl gi turėtumei padėti klastuolei, pažįstamai nuo kurso pirmo, ypač kai kenčia ji taip? Ar gražu buvo išvadinti monstru ją kažkurioje čia pamokoje, prieš kursus kelis? Ar žinojai, kad ji niekad to nepamiršo? Tu nei tiesei jai ranką pagalbos, nei kada sakei, kad ji tau svarbi, kad pabaisa ji nėra?- juokas toliau sprūdo iš lūpų jos, maišėsi su atitinkamai garsėjančiu balsu, kuris nuolat užsikirsdavo - dilgčiojantis skausmas susuko galvą, privertė giliau ir tankiau kvėpuoti. Lazdelės galiuką, kad ir skausmą didesnį sau sukeldama, toliau ir smarkiau laikė įbestą po smarku.
-Kodėl turėčiau norėti, kad ji nusižudytų?- prunkštelėjo, pilkai mėlynomis akimis pašiepiamai žiūrėdama į vaikiną. Ir realiai, kaip matyti buvo, jokios naudos iš to nebuvo jai,- Ar žinojai, kad ji mokėjo mane suvaldyti? Ji pati leisdavo man pasisavinti kūną jos ir veikti ką noriu, jai nerūpėjo. Tada, kai korėsi, mane paliko ji be jėgų, negalinčią nieko nedaryti - manai, kad būčiau leidus jai mirti?! Aš bent bandžiau ją gelbėti, priešingai negu tu. Ar tikrai manai, jog aš čia esu toji bjaurybė, nusipelnius Azkabano?

[Edgar Jeffter]

- Na, tu ir įžūli,- toliau per dantis griežė žodžius grifas. Ar tiesa jį taip žeidė? Greičiausiai ne. Jis juk nieko nepadarė, tiesiogine to žodžio prasme nieko nepadarė. Nebent dėl to, ko nepadarė ir galėjo save tik graužti, bet dabar tam gal kiek ir trukdė būtybė, besistengianti jį emociškai palaužti.
- Ir grifai!- sužvitrėjo įniršusios akys, - Jie niekada nieko nesprendžia taip, kaip ką tik drįsai teigti! Nebent tokios būtybės, kaip tu jiems nepalieka kito pasirinkimo!- gynė savo koledžo mokinius moksleivis. Tokią beviltišką sapalionę jis išgirdo pirmą kart. Grifai nors ir turėjo narsos, tačiau niekuomet bent jau stengdavosi neskriausti kitų be reikalo. Į šį teiginį Edgar'as turėjo spjauti velniop. Taip ir būtų padaręs, tačiau ir taip suirzusiam vaikinui toks šmeižtas buvo pernelyg didelis išsireiškimas, kad neatsakytų sava replika.
Įniršio akys staigiai persimainė į trumpalaikio išgąsčio užpiltas, kai išgirdo merginos rieše sutraškantį kaulelį. Šeštakursis išsyk paleido jos ranką. Tačiau viską teko interpretuoti jam, kai tiesiog menką trakštelėjimą, nes padaras Junko kūne, kaip mat pristatė lazdelę jam po smakru. Kiek juokingai jam atrodė tie jos atliekami gestai su burtų lazdele, bet juoktis nebuvo kada. Ir taip buvo todėl, nes tik atrodo atsiradusią galimybę nurimti, sunaikindavo klastuolės drebiami komentarai. Šį sykį ji nepasidrovėjo ir drėbė tokią jų laviną, kad Edgar'as juos išgirdęs tik spoksojo į ją, kol galiausiai jo žvilgsnis vėl susitraukė.
- Taip nebuvau aš jai gal pats geriausias draugas,- dabar lyg ir ramiau šį sykį ėmė dėstyti savas mintis, - Apkaltinau ją nebūtais dalykais, nepamiršau ir pats to. Bet ji man buvo svarbi, kaip ir kiekvienas mano draugas. O draugai niekada nebus našta, jie kaip tik atvirkščiai, stumia tave į priekį, bet tu to nesuprasi..,- po truputėlį balsas ėmė vėl kilti ir atsiduoti piktumu, kaip ir prieš tai, - Tu juk monstras! Niekada neturėjai ir neturėsi draugų! Todėl nežinosi, ką tai reiškia! Nežinosi ką reiškia prarasti draugą ir dar prarasti, kai jį atimą kažkokia pabaisa!- ta minima pabaisa stovėjo priešais jį. Ji smeigė dar labiau savo lazdelę po jo smakru, tarsi norėdama jį persmeigti. Tie bereikšmiai gestai su lazdelė po truputėlį irgi ėmė įgrįsti trumpaplaukiui.
- Ir tai viskas ką sugebi?- paklausęs žengė žingsnį atgal.
- Tave mokėjo suvaldyti? Norėjai išgelbėti? Ką čia pastai!- jaunuolio įtūžis ir toliau liejosi per kraštus. Jei dar susimąstė, kad suvaldyti Junko ją jau ir sugebėjo, vis tiek netikėjo dėl pareiškimo apie bandymą gelbėti.
- Pati sakei man anksčiau, kaip nori jos atsikratyti. Tad nebeskiesk gerai?!- giliai įkvėpęs gaivaus miško oro tęsė, - Ir, jei turėjai galimybę išgelbėti ją ir žinojai ką ji ketina padaryti, priešingai nei aš, kodėl to nepadarei?!- rėkdamas kaltino būtybę, nors viduje iš dalies ir save. Žinojo, kad galėjo kažko imtis, tačiau nenorėjo būti įkyrus. Nenorėjo bereikalingai kamantinėti Junko, juolab ji kiek ir vengė atskleisti viską. Vienus tai pykdo, kitiems gal padeda. Bet juk visiems į dūšią neįlįsi.
- Ir, jei čia atėjai pasisakyti, ką esi blogo padariusi, tą jau pasakei. O dabar galime eiti pas Hogvartso mokyklos administraciją, kuri sugalvos ką su tavimi daryti! Nebent sumanei pabėgti. Bet, žinok, manau greitai tave suras,- taip kalbėdamas vaikinas davė suprasti, kad jai neleis praslysti be teismo, kurio juo manymu ji nusipelnė ir buvo pasiruošęs apie viską pranešti atitinkamiems asmenims. Laukdamas bendrakursės pasirinkimo, Jeffter'is užmetė žvilgsnį į aplinkui stoviniuojančių medžių viršūnes, kurios ėmė siūbuoti nuo nepastebėtai pakilusio vėjo.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Ar tikrai? Tai kodėl gi tavo ranka pakelta į viršų vis dar esti, tarsi neapsisprendęs ar smogti, ar ne dar būtumei tu?- žibtelėjo akimis, klausydamasi įpykusių rėksmų - dieve, dar apspjaus ją, jeigu toliau tokiu tempu taip agresyviai kalbės.
Atvirai, niekada nesuprato, kodėl koledžo svarbumas buvo toks didelis, kad gynė šį žmonės dažni labiau už save. Ar tai neturėjo būti nukvakusio proto simbolis, gynimas to, ko neapginsi nuo žodžių kitų tuomet, kai pats tą terši? Tačiau ką Mei ten kalbėti, kai pati keistai, tačiau visai smagiai ne kartą buvo atsidavusi pilnai Klastūnyno šventėse, padėdama koledžo vadovei organizuoti šias ar prižiūrėti jaunėlius - nors nemanė, kad verta buvo leistis iki tokio žemo lygio ir ginčytis dėl menkniekių tokių.
-O ar žinojai, kad buvai jai svarbiausias draugas? Na, gal antras pagal svarbumą, tačiau pirmoji nė nepastebėjo, kad Junko jau seniai nebėra vien Junko, kad ji kažkuo pasikeitė. Aš esu Junko. Junko buvo manimi. Ar tai nesiskaito, kad ji ir mano draugė? Ar tu neturėtumei būti draugas mano taipogi?- šypsena atsirado ant jos lūpų, toliau liejantis ilgiems sakiniams, kaltinimams, paaiškinimams, minčių susukimams - vadinki kaip nori. Atsiduso, laisvąją ranką uždėdama sau ant skruosto - tarsi dėl kažin ko apgailestautų, šiuo atveju tai tikriausiai buvo grifo proto trūkumas,- Žinoma, kad atsikratymas tau lygu mirčiai yra. Kaip nuvalkiota. Net protingu nereiktų būti tam, kad pamatyti, jog mirtis Junko nė kiek nėra vertinga man. Nė per trapiausią kruopelę aguonos.
Mirtis buvo per daug tiesmukas, per daug greitas ir per dažnas dalykas. Net jei pagautumei priešingą iš pusės kitos, nustebintumei ir regėtumei, su kokia kančia ir nustebimu krenta jie žemyn paskutinę akimirką savą, tai buvo savotiškai blankus, net tuščias reginys. Žinoma, efektyvu ir greita.
Tačiau sadistiška, daug laiko turinti ir neapykantos perpildyta siela, net nebe žmogus jau, tikrai nesirinktų to kaip pagrindinio ginklo, kaip paskutinio atsisveikinimo.
-Jetau jetau, manai, kad administracija yra šventuoliai? Manai, kad Hogvartsas - vien gėris? Ar tu bent žinai, kokia didelė dalis mokinių jau yra sutepę lazdeles, ir ne tik savas, su neleistinai kerais? Ar žinai, kaip mokykla visus tuos mokinius, šaltakraujiškai kitus žudžiusius, saugo nuo teismo, neleidžiant Ministerijai jų nubausti, kitų naudotųjų net susekti?
Plaukai plaikstėsi į šonus visus - vieną akimirką į akis lindo, kitą it neblogai pervertintame filmų siužete it keistai rausva upė driekėsi už nugaros. Arši stichija gamtos kabinosi į visus nuogos odos lopinėlius, tarsi bandytų ją sulaikyti, tarsi bandytų ją dar labiau silpninti, dar labiau kirsti per griūvantį kūną - tačiau toks pasiutimas vėjo tik dar labiau audrino merginą, kuri ir taip sunkiai laikė perdėtas emocijas viduje.
-Ar tu bent žinai, prieš kiek laiko ji pasikorė? Tu net to nepastebėjai,- tyliai, tačiau užtektinai aiškiai, kad ir šis išgirstų pratarė, pati giliai įkvėpdama - lazdelė vis dar atkiša į grifą, jau beveik nebepajudinama ranka vis dar styranti toje pačioje pozicijoje. Dar tyliau išsprūdo ir kiti, jau kurį laiką smegenų gale besipynę žodžiai,- Crucio.
Žinoma, jos lazdelė buvo viena tų, kurios jau buvo suteptos, kurios buvo galingos savo pačios nelaimei - maumedis, iš kurio buvo gamintas magiškasis įrankis, per daug blogio ir pati savyje tikriausiai turėjo, leisdama šeimininkei - jai, ne Junko, o jai - elgtis kaip tinkamai.
Tarpą, esantį tarp abiejų mokinių nušvietė vos regima rausva spalva, panaši į jos plaukus; Mei teliko caktelėti liežuviu regint, koks silpnas, kad ir minimaliai veiksmingas, buvo burtas iš jos lūpų išėjęs. Ką ten padarysi - mirtis atėmė per daug magiškų galių, kaip tik iš Junko liko tik tos, kurios palaikė visus randus ir žymes, skatinant kūno yrimą ir merginos paranoją -- keista, kaip keista, kad visai greitai galima priprasti prie lavonienos dvoko -- o jos pačios, pusiau magiškos ir atgamtiškos sielos maginis potencialas smarkiai krito su kiekvienu tolimesnio pragyvenimo akimirksnio žiupsniu.
Tačiau kas sakė, jog prieš mirtį mergaitės negali pasilinksminti? 

[Edgar Jeffter]

- Ar toji ranka tave prilietė?!- klausė grifas, nors iš tiesų ir norėjo vožtelėti taip, kad mažą nepasirodytų ir susiprastų ką ji kalba. Taip pasielgti net ir apimtas begalinio įsiūčio negalėjo. Įsiūčio, kuris kilo tik dėl žodžių, kurie jį žeidė. O žodžiais vargu ar išprovokuosi grifų atstovą imtis smurto. Jie nebuvo linkę skriausti kitus už žodžius, net jei ir pastarieji labiau žeidė nei pats fizinis kontaktas.
- Jei būčiau norėjas, jau seniai būtum įsitaisiusi guzą ar mėlynę po akimi,- patikino šešiolikmetis.
Iš jaunuolio pasigirdo nežymus ironiškas juokas. Ši bjaurastis jo draugė? Ko dar neprigalvosi? Nesirengė laikyti šios, jo akimis, menkos būtybės savo drauge. Net tokios minties neturėjo. Ji per daug jam nervų prigadino ir dar vis gadina dabar. Vien draugės netektis, dėl kurios kaltino ir ta būtybę, visiems laikams nubraukė tarp jų žodį "draugystė", kuris ir taip, kaip diena aišku, niekada ir neegzistavo. Ištarti žodžiai, jog buvo vienas svarbiausias Junko draugų, gal ir būtų privertęs, juodaplaukį imtis graužtis dar labiau, bet čia įsiterpė nepasitikėjimas mergina, stovinčia prieš jį. Jam vos ne kas antras jos žodis rodėsi apsuptas melo.
- Tu niekada nebuvai ir nebūsi Junko! Tu daug prastesnė ir menkesnė nei ji!- be užuolankų liejo, ką mano, - Lygiai taip pat! Kaip ir aš niekada! Atmink! Niekada! Nebuvau ir nebūsiu tavo draugas! Ar aišku!?- jau vos nekimti ėmė Jeffter'io balsas. Jis, paskatintas pykčio, nebegalėjo šnekėti ramiu tonu.
Anksčiau ar vėliau, visi už tai sumokės,- kiek švelniau tai nuskambėjo. Vaikinas turėjo omenyje tuos, kurie netinkamai elgėsi per Hogvartso mūšį ir dar kol kas liko nenubausti. Žinojo, kad ir Magijos Ministerija nėra visiškai švari, nuo kurios visa sumaištis ir buvo kilus. O dar ir profesorių Hogvartse yra likusių, kurie klaidžioja mokyklos koridoriais, kaip niekur nieko. Svarbiausia, kad tie asmenys šiam momentui nekėlė jokio pavojaus, o šeštakursis tikėjo, jog išauš diena, kai korupcijai ateis galas ir visi blogieji atsakys už savo padarytas skriaudas kitiems.
Nepastebėjau? susimąstė Edgar'as, kada galėjo netekti draugės. Iš vis, kaip galėjo pastebėti, jei tik šiandien apie tai sužinojo. Mintys sukosi tarp paskutinių dviejų susitikimų, prieš šį. Žaliaakis prisiminė susitikimą menėje ir jam keistai pasirodžiusį Junko atsisveikinimą. Dabar tie žodžiai lyg ir sudėliojo paskutinės keblios dėlionės detales, kurios dėjo daugiau naštos ant moksleivio pečių.
Užsigalvojimas visiškai buvo nusiuntęs Edgar'ą kažkur kitur, kad šis atsitokėjo tik išgirdęs klastuolę kažką sumurmant.
- Kąąą?!- išsigandęs sušuko. Tai ką išgirdo, buvo nedovanotinų kerų burtažodis. Reaguodamas į tai stvėrė savo lazdelės tūnojusios kišenėje. Deja, kerai pasiekė Grifų Gūžtos narį anksčiau nei jis spėjo imtis atsakomųjų veiksmų. Baimės perpildytomis akimis dėjo keletą žingsnių atgal, kol nepradėjo justi skausmo, geliančio nuo galvos iki kojų. Jausmas buvo itin nemalonus, tačiau nebuvo nepakenčiamas.
Užkerėtasis netikėjo, kad rausvaplaukė ims naudoti kerus prieš jį, o tuo labiau nedovanotinus. Jo laimei skausmą keliantys kerai bent kokį dešimt kartų buvo silpnesni, bet to pakako sukelti diskomfortą. Net kvėpuoti buvo sunku, tai ką kalbėti apie norimus atlikti veiksmus. Grifo veido išraiška nesuprasi buvo pikta ar skausmo perverta, nors realiai galėjo būti dvejopa. Paraudusiomis akimis šiaip ne taip pažvelgė į raganą, kuri taip drįso pasielgti ir sukandęs dantis išlėto kilstelėjo pirštine dengta ranką, kurioje laikė pasičiuptą savo burtų lazdelę.
- Ex-pe-lliarmus,- sunkai ištarė burtažodį siekdamas nuginkluoti savo oponentę, jog šioji nesugalvotų dar ko baisesnio. O ir pačiam buvo reikalinga akimirka, kita bent šiek tiek atsigauti.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Svarbiau ne veiksmas, o mintis. Tai kas, jeigu susilaikysi, bet trokši to visa širdimi?- liežuvio galiuku palietė viršutinius dantis, perbraukė per vos jaučiamus kauburėlius tarsi nuobodžiautų. Norėjo, kad jis suprastų, kokiu pasitikėjimu spinduliavo mergina, kaip ji žinojo, kad yra viršiau jo, viršiau visko.
Narcisizmas buvo savybė, kurios ji niekada nebandė atsikratyti.
-Mintys nusako žmogų. Veiksmai tėra poelgis to, kaip nori, kad kiti tave regėtų. Šiuo atveju,- mestelėjo abejotiną žvilgsnį į jo leteną, vis dar ore kabančią,- tebūsi melagis. Nori, kad visi tave regėtų kaip dorą, tinkama žmogų, kai pats nori mušti mergaites ir lieti pyktį ant visko, kas pasitaiko aplinkui?
Romiu žvilgsniu žiūrėjo, kaip šis juokiasi - jau priprato prie nuolat besikeičiančio balso tono, sklindančio iš abiejų mokinių; tarsi visiškos priešingybės, rėkė ir tylėjo, tylėjo ir rėkė.
-Tuomet kodėl aš čia? Jei tai nebūtų Junko, aš nebūčiau egzistavusi bet kur kitur. Ar tai nereikštų, kad tai ji pasirinko mane, o ne aš ją?
Sakė tiesą - būtų daug greičiau ėmusi jaukti tvarką pasaulyje, jeigu tik būtų suradusi tinkamą kūną. Tačiau, pasirodo, dar tuomet neseniai devintą gimtadienį atšventusi jauniklė buvo vienintelis kūnas, tikęs jai. Ar tai neturėjo reikšti, kad tai Junko pasirinko ją? Galbūt paprasčiausiai kitas žmogus buvo per daug pilnas kažko žmogiško, jog ji galėtų įsitvirtinti kūne tame; galbūt pati Junko Enoshima norėjo, kad jos esybė pataptų kažkuo kitu.
-Ar tai nereikštų, kad mes esame tas pats žmogus, tik atspindintis skirtingas emocijas? Visko, ko neišreiškia ji, turiu padaryti aš. Ar tai nereikštų, kad negali priimti savo draugės tokios, kokia ši yra? Apgailėtina.
Tik prunkštelėjo tokį pareiškimą išgirdusi. Tarsi taip galėtų įvykti, tarsi kada pasaulis galėtų prisipildyti taikos. Nesąmonė. Niekada taip nebuvo, niekada nebus - norėjosi pasakyti, tačiau nebematė prasmės aušinti gerklės. Tikriausiai nė nepatikėtų į pasakymus, jog seniau proproseneliai tų, kur dabar Ministerijoje sėdi, patys prižiūrėjo ir leido eksperimentų įvairovę, kurių didžioji dalis net nebuvo žmogiška - ir viskas tik dėl to, kad žinotų pilna burtininkų potencialą. Ar šie galėjo paversti akmenį auksu? Ar galėjo vandenį paversti vynu? Ar galėjo būti nemirtingi, ar galėjo keliauti į kitas dimensijas, ar galėjo versi keliauti sielą, ar galėjo užsiimti jau mirusiųjų sielos žmonių kūnus, kad egzistuotų tik burtininkai?
Tikriausiai būtų ir apsimetęs, kad didingiausi, prieš šimtmečius tikrus karaliavę protingiausi burtininkai nebuvo tie, kurie pradėjo burtų kaip crucio atsiradimą; gi tai, kad burtas nesuteikia fizinės žalos, o tik stimuliuoja receptorius, buvo tarsi savotiška užuomina, kad tik intelektualas galėjo kažką tokio sugalvoti.
Dėkui die, kad daugumos burtų pirma pasimatydavo šviesa, tik paskui poveikis; tik išgirdus įprastinio burto pavadinimą - ką jau, net pradžios užteko - pradėjo trauktis į šoną, blykstelėjus šviesai kristelėdama į purvus, žoles ir visa, kas tik buvo tos aikštės paviršiuje išsidrabstę. Suknelė jau buvo sugadinta, tad koks gi skirtumas.
Gerai, kad ir silpnai, tačiau suveikė jos paleisti burtas - bent dabar jų jėgos dalinai lygios buvo; užtektinai, kad bent vienas nuo kito pabėgtų.
-Crucio,- tą patį dalyką tylomis ištarė, vis dar žolėse išsitiesusi. Nežiūrėjo, ar kaip nors burtas priešininką pasieks, jai tereikėjo akimirkos trumpos - nenorėjo žiūrėt, ne, nederėjo žiūrėti, kadangi nežinojimas reiškė nejutimą, tačiau akys niekaip nesugebėjo pabėgti nuo tamsiai violetiškai mėlynos mėlynės, ant riešo įsitaisiusios.
Sukandusi dantis pabandė kiek šį patraukti, galbūt kaip nors gražinti kaulą į jo reikiamą vietą, gal įvertinti žalai - pati nebežinojo jau, ką darė. Prieš akis mirgėjo, jautė pulso trankymasi smilkiniuose. Žinojo, kad ilgai netruks.
Lazdelę smarkiai sugriebė kairiąja ranka - ne ta, kuri buvo jos pagrindinė, tačiau bent sveika - tikėdamasi, kad burtas per daug iš vėžių neišmes. Giliai įkvėpusi, greitomis vėl šoktelėjo ant kojų, susvyruodama į akimirką trukusį vaizdo pajuodavimą.

[Edgar Jeffter]

Mintis svarbiausia? susimąstė trumpaplaukis ar taip galėtų būti iš tikro. Ne, taip nėra! su tuo drįso nesutikti. Svarbiausia jo akimis buvo, kaip tik veiksmas. Mintys liks mintimis, jomis niekaip nesužeisi ir nepakenksi, atvirkščiai nei įgyvendindamas tam tikrą veiksmą, kuris gali pakenkti. Tu gali galvoti visiškai priešingai nei pasielgsi, tačiau tik poelgis parodys tavo pasirinkimą.
- Kiekvienas veiksmas yra tavo paskutinės minties, kuri atrodė tau priimtiniausia, rezultatas. Todėl gerai pamąstyk ar mintys tikrai svarbiausia? Ar tau neįmanoma to padaryti, nes savo mintis verti realybe? Tau juk viskas vis viena..,- prieštaravo Edgar'as klastuolei.
Nejučia šeštakursis vėl buvo priverstas ironiškai susijuokti. Kad ji ir Junko yra vienas irtas pats, jam buvo gryniausi skiedalai.
- Tu ir Junko tas pats?- išraiškingai piktai paklausė, - Mano manymų ne tik emocijos skirtingo, bet ir asmenybės. Junko niekada nesielgtų, kaip tu. O ir šiaip kalbėdama apie save ir mano draugę, pati išskiri jus abi į skirtingus žmones,- papurtė galvą į šonus nudelbdamas žvilgsnį, sakantį, jog šis bandymas prisibelsti į jo širdies gelmes, kuriose pabustų graužatis, sakanti, kad jis dabar akis drasko savo draugei, buvo nevykęs. Dabar dėl ko, jei ir galėjo graužtis, tai buvo tik tas faktas, kad neapsaugojo vienos iš pirmųjų savo draugių Hogvartse. Tad supratimas, jog jos nebėra, tik patvirtino tai, kad būtybė yra visiškai kita persona, tik besislepianti po jos veidu.
Pakilęs vėjas rytmetinius saulės spindulius, matomus virš aikštės, ėmė slėpti po tamsesniais debesimis. Oras keitėsi, tartum perimdamas neigiamas emocijas iš dviejų paauglių, kurie be perstojo riejosi.
Sublyksėjus keletui šviesų, sukeltų nuo ką tik panaudotų burtų, kurių pastarasis buvo vaikino, šis parkrito ant kelių. Kluptelėjimas ant minkštos žolės realiai neturėjo būti skausmingas, tačiau jaunasis magas paveiktas, skausmo keliančių kerų, jautė lyg būtų kritęs ant daugybės nedidukų akmenų. Galva irgi spengė nuo skausmo. Per paraudonavusias perštinčias akis matė, kaip klastuolė išvengė jo burtažodžio. Juk ji turėjo turėti pranašumą užkerėjusi jį. Nesvarbu, kad kerai gal ir nebuvo panaudoti visu pajėgumu.
Dar vienas rausvas blyksnis pasimatė lekiantis iš begulinčios merginos pusės. Jį tik nervingu žvilgsniu nulydėjo grifas. Kerų banga praskrido šalimais jo veido ir peties. Nereikėjo nei gilintis. Buvo aišku, kad atsitiktinumo dėka šie praskriejo greta, nes paleidusi be jokios dvejonės kartą burtus tiesiai į jį, antrą syk neturėtų reikalo stengtis prašauti.
- Ar vi-sai tau pasimai-šė?- sunkiai tebedėliodamas žodžius paklausė. Kilusi situacija neramino. Vien nedovanotinų kerų panaudojimas bylojo apie tai, kad be pasekmių nebus bus apsieita. Tik vienintelis klausimas kokio dydžio jos bus. Iš žolių pakilusiai Edgar'o bendraamžei, jis išsyk ėmėsi savo ėjimo. Nenorėjo sužinoti to kas nutiktų, jei dar kartą jį pasiektų tokio tipo burtai.
- Sectumsempra- skaudžiai, bet šį sykį be strigimų ištaręs burtažodį, jaunuolis iš savo lazdelės galo paleido baltą šviesą, kuri buvo nukreipta kažkur rausvaplaukei po kojomis. Pats šešiolikmetis prikėlė vieną koją norėdamas mėginti atsistoti. Sunku buvo jam suprasti ar koją gelią, lyg ši būtų nutirpusi, ar ji tartum mėšlungio traukiama. Jausmas buvo dvejopas, kiekvieną sekundę besikeičiantis.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Ar tikrai? Veiksmai yra lemiami to, kaip nori, kad tave regėtų kiti. Jie taip įtakoti visuomenės, kad netgi manai visą gyvenimą, kad yra visiškai tavęs vieno atliekami, tačiau veiksmai yra įtakojami. Visi. Mintys - ne, kadangi esti šios tavo vienos, be jokių pasidalinimų su kita visatos dalimi. Ekspromtalūs veiksmai tėra to įrodymas, nes dėl jų vėlei gailiesi arba gėdijiesi, nes atlikti jie buvo be jokio priešankstinio pasipriešinimo iš kitų pusių, sakančių, kad už tai susilauksi visuomenės bausmės.
Pradėjo nuobodžiauti - ar taip sunku buvo suprasti visą lengvą tiesą, kuri vainikavo jų pokalbį? Tikriausiai ne, vis ji žinojo, kad kitų idealai ir pasaulio supratimas buvo kituose lygmenyse, kitose sampratos linijose išsidėstę, tačiau savotiškas nervulys imdavo, kai nesutikdavo su ja - gi ji dažnai būdavo teisi, ji buvo ilgiau pragyvenusi ir mačiausi visą sauja daugiau negu vaikinas kada galėjęs įsivaizduoti.
Praleido likusią pokalbio dalį - velniop, velniop, velniop - susikoncentruodama tik prie savęs. Pagrindinė kova prasidėjo, kas vertė pulsą dar labiau pagreitėti, apimti kūną keistam adrenalino pojūčiui, kuris žinojo, kad ją nuvarys į kapus.
Kaip gaila, kad nepasiėmė žiobariškųjų kovojimo įrankių - net paprastas virtuvinis peilis, nuo bakterijų neapsaugotas, būtų daug pranašingesnis. Niekad nesuprato, kaip galima buvo kovoti vien su lazdele, juolab kai automatiškai tai pavirsdavo į vienos pusės pranašingumą - tik knygose veikėjai galėdavo sulaukti to, kad perpus silpnesni, net išrinktieji būdami, galėdavo įveikti šimtmečius karaliavusį blogiuką, kurio viskas yra stipriau.
Vos suvaldė save - viskas akyse temo, ausyse spengė, sunkiai galėjo įkvėpti ar juolab pastovėti, tačiau aršulys, apėmęs ją, vertė irtis pirmyn, į ten, kur turėjo būti jos tamsiosios durys, pro kurias vėl šimtmečius klaidžios, kol aptiks kažką kitą.
Kažin, ar dar kartą ji prisikels?
Nė karto tuo nebuvo suabejojusi. Manė, kad turėtų.
Ne, žinojo, kad privalėjo prisikelti.
Tačiau ar tikai? Ar jos bus pasigailėta? Ar ji bus toliau kalinta toms pačioms kančioms?
Pažadėjo, kad jį aplankys. Prisikels ir aplankys.
Kas, jei to nebegalės padaryti?
Tikriausiai jai naują gyvenimą išvydus jis bus arba senolis, jos neprisiminęs, arba miręs. Svarbu buvo jį aplankyti, ne itin kaip jis atrodys, kai tai bus padaryta.
O kas, jei neprisikels?
Širdis sudunkstėjo krūtinėje, baimė užvaldė protas. Ne, ne ne ne ne. Taip būti negalėjo. Nė už ką.
Jautė, kaip akys akimirką pritvinko sunkaus skysčio, kurį sugebėjo, kaip pati matė, paslėpti.
Velniava.
Nė nebepastebėjo Edgaro, toliau atkišančio lazdelę į ją - dabar buvo svarbu kiti dalykai, iš kitur kilusi baimė.
Taip svarbu, kad net nepastebėjo burto, į ją lekiančio - akys kryptelėjo į šviesios spalvos ruožą, bet net tuomet žinojo, kad buvo per vėlu.
Pirmiau pajuto stingdantį skausmą priekiniame blauzdos raumenyje, tuomet - šlapią skystį, tekantį žemyn ir kapsintį ant žemės.
Lūpas paliko nenorėtas klyksmas, akys nukrypo į koją, kurios apačia vis greičiau buvo dengiama kraujo srauto. Vos atsistojusi, ji vėlei krito žemėn, į tuos pačius purvus ir žemes, kuriuos sujaukė prieš tai. Ausų būgneliai buvo užspausti, net nebežinojo, ar kitas klyksmo proveržis paliko jos lūpas.
Net jei išgyventų, ta koja būtų nebereikalinga. Nebegalėtų su ja vaikščioti ar ką kitą daryti.
Pilkai mėlynų akių savininkės regimas vaizdas vis tamsėjo, vis labiau darėsi panašesnis į apgaubtą rūku - neiškentusi, ji pasiuto, atsisakydama visų savo praeitų idealų, tarsi būtų tik laukinis žvėris.
-Avada Kedavra,- lygus gergždžiantis balsas paliko gerklę, nutaikant lazdelę ten, kur matė bent judantį šviesos ruoželį,- Crucio, Cru--cio..
Sunkiai gaudė orą - žinojo, kažkur viduje balselis rėkė, kokia ji kvaila. Neturėjo pajėgumo, kad kerai galėtų pridaryti norimos žalos, tačiau taip širstant viduje, liejant neapykantą ir pyktį tik neleistinais burtais, ji pati greičiau užbaigs savą egzistenciją.

[Edgar Jeffter]

- Jei bandai pasakyti, kad veiksmai yra ribojami, tai jie ribojami tų minčių. Tos paskutinės pasirinktos minties derinys ir nesvarbu ar ji buvo paskatinta įstatymų ar dar ko. Juk tau pačiam rinktis,- dar bandė įaiškinti rausvaplaukei, kad poelgis yra žymiai svarbesnis dalykas nei mintis. Nors tikriausiai tai atlikti buvo neįmanoma. Bjaurastis turėjo savo nuomonę, kurios laikysis. Juk ji visada, ką įsikasdavo, tą ir aklai teigdavo.
Protarpiais praslenkantis vėjas vaikino kūnų jam aštrino skausmą. Jei jis juntą tokį skausmą nuo nesėkmingai panaudotų kerų, kas būtų jiems suveikus pilnumoje? Ne veltui kalba, kad šie burtai gali privesti iki beprotybės. Tuo jau galėjo ir dabar įsitikinti dalinai nukentėjęs magas. Juntamas skausmas erzino ir labai. Ką be darytų, kvėpuotų, judėtų, kalbėtų, justų išorinius dirgiklius, viskas kėlė skausmą.
Edgar'o paleistas paskutiniai kerai pasiekė merginą. Jie sužalojo ją. Tai juodaplaukis matė. Matė ir stebėjo su apgailestavimu. Norėjo atsiprašyti, bet tam nebuvo jėgų, kurios jam buvo reikalingos, nes suvokė, kad tiek nukentėjusiajai atsiprašymas būtų nė motais, o, kad nesulaukti atsakomosios reakcijos iš jos, manyti irgi buvo kvaila. Sužeidęs būtybę apsistojusią draugės kūne, šeštakursis žeidė ir save, tik žeidė emociškai, o ne fiziškai. Kas jį pažinojo, žinojo, kad jam skriausti gyvą padarą, nors ir kupiną blogio, būtų pernelyg sunku. Kiti net manė, jog išvis jis nieko nuskriausti negalėtų, nes atrodė per daug kupinas gėrio. Tik, deja, taip galvojusiu, ką tik jis nuvylė. Nuvylė ir pats save. Bet kol abu paaugliai dar dalinai sveiki, svarbiausias Edgar'o uždavinys buvo išvengti dar didesnių abipusių sužalojimų.
Įsikniaupęs į kelį, moksleivis bandė stotis, kol priešininkė gulėjo minkštutėlėje, bet jau išdraskytoje žolėje antrą kartą. Antrą karta gulėdama sviedė į kerus, tik šį sykį eilę jų. Pirmieji pagal bangos spalvą buvo galima suprasti, jog yra mirtį nešantis. Klastuolė viską, rodos, buvo pasiruošusi užbaigti greitai. Išgąstis persmelkęs vaikiną, paskatino jį staigiai stotis viską gėlė, bet instinktas išgyventi buvo stipresnis. Pavyko dėti kelis vikrius žingsnius, po kurių ėmė virsti lyg pastatytas vertikaliai pagalys. Tų kelių skausmingų žingsnių šonan pakako, jog būtų išvengta dar vienų nedovanotinų kerų. Pastarieji atsimušė į medžius silpnai nudegindami jų kamienus. Nebuvo didelio BUM, o tai reiškė, kad ir kerai nebuvo stipriai užkaupti eilinį syk. Net ir patys kerų pliūpsniai nebuvo ryškūs ir kupini energijos.
Veidu pylęs į žemę, žaliaakis pajautė, kaip dar prašvilpia greta jo kitų burtų kamuoliai. Atrodo visiškai išseko, išseko nuo skausmo. Padėta galva ant žolės traukė į miegus. Geras poilsis atrodo būtų buvęs į naudą. Bet šią akimirką miegoti negalėjo, kaip ir negalėjo pajudėti, nors labai norėjo.
Besiniaukstęs dangus visiškai apniuko, taip miško aikštelėje neleisdamas įsikaraliauti šviesai. Aklinai tamsu, kaip tik atsidūrus čia nebuvo, tačiau vieta buvo apimta prieblandos. Iš dangaus protarpiais buvo galima pajusti nukrentantį vieną, kitą lietaus lašą. Toks užkrito ir ant gulinčio išsekėlio. Tas lietaus lašo prisilietimas buvo skaudus ir suprantama dėl ko, tačiau jo skleidžiama gaiva, kiek ir malšino tą patį skausmą. Jeffter'is šiaip ne taip viena ranka pasistūmėjęs apsivertė ant nugaros ir žvelgė į tą pilką dangų, kuris mažumėle kartas nuo karto atrodė bent kiek jam padėjo.