Ar žmonės dažnai jaučia bejėgiškumo jausmą? Tokį, kai lyg žinai, kad gali kam nors padėti, bet širdis sako ką kitą - geriau nesikišti. Claudie dabar jautėsi panašiai. Rodos, kad girdėjo Klarės skausmą. Bet tai turbūt tik iliuzija. Tik liūdesys iš tos pusės, kur sėdėjo draugė jautėsi. Dėl to ir pati Amneta nesijautė labai gerai. Sunkumas užgulė ir jos mažą širdelę.
Mokinė apžiūrėjo lentyną su magiškaisais augalais. Šiek tiek pasižvalgiusi rado stiklainį su daugybe raudonų žiedų. Ant stiklo buvo popierėlis su užrašu
Magiškos raudonos medetkos. Clau ištraukė šešis žiedelius ir nuėjo pasidėti jų ant suolo. Priežastis paprasta - ji neprisiminė kitų sudedamųjų dalių. Greitai peržvelgė sąrašą ir pamatė pastabą, kad reiktų pasiskaityti apie sinzilio rūgštį. Greitai atsivertė reikiamą puslapį ir bėgiojo akimis po tekstą.
Sinizilio rūgštis yra labai pavojinga. Ne taip naudojant, užtiškus lašeliui ant odos, gali deginti, graužti. Odos sluoksnis susigadina. Vėliau rūgštis skverbiasi giliau. Gali pažeisti gilesnius audinius. Ji tokia stipri, kad gali ištirpdyti kaulą ar dantį. Kartais naudojama eliksyruose. Nukenksminti ją pavyksta fenikso ašaromis. Dažniausiai būna metaliniame buteliuke, kuris yra apdengtas stipria ir stora oda. Beveik negadina tos rūšies metalo. Naudoti labai atsakingai!
Na, čia tai įdomu... Tikėkimės, neprarasiu pirštų ar plaukų. Ir nesugadinsiu stalo. Nuostaba atsispindėjo grifės veide. Bet ji drąsi. Greitai persirašė likusius ingredientus ir nuskubėjo link didelių spintų ir lentynų, kuriose buvo daugybė stiklainių, buteliukų, maišelių ir visokio kitokio gėrio, kurį labai vertino profesorius von Sjuardas. Tikriausiai. Kaip gi galima dėstyti dalyką, jei jo nevertini? Visas sudedamąsias dalis, eliksyrus, profesorių ir nuodų ir vaistų dalyką Claudie taip pat gerbė ir vertino. Gan įdomu, sunkoka, bet patinka. Dėl šios priežasties ji susirado vilinos bičių atnešto medaus, sviesto ir sezaminio žalčio riebalų. Nunešė juos ir padėjo šalia medetkų, išbraukė atsineštus ir dar sįkį žvilgtelėjo į pergamente parašytus likusius ingredientus. Jų ir nuėjo pasiimti. Fenikso ašaras rado lengvai, jau ne kartą jai jų prireikė. Vilko iltis buvo prie įvairių gyvūnų kaulų ir dantų. Vandeniui reikia tik dubenėlio, galima jį išsiburti. O sinzilio rūgštis buvo paslėpta prie pavojingesnių sudedamųjų dalių. Juk nereikia, kad koks pirmakursis ką nors sugadintų. Clau nusišypsojo. Dar ir ji pati nėra didelė. Trečias kursas priskiriamas prie mažesnių. Bet ji atsakinga. Pasistengs pati sau neprisidirbti košės.
Kai į dubenėlį pribūrė vandens, o visi ingredientai buvo ant suolo, mergaitė persiskaitė paruošimo būdą:
Gaminimas:
- Visų pirma supilkite pusę vandens į katilą vandenį ir jį užkaiskite. Kai užvirs ir pradės kunkuliuoti, įdėkite raudonosios medetkos žiedus. Leiskite pavirti penkias minutes, o tada nukaiskite nuo ugnies. Leiskite kiek pravėsti ir išgaruoti daliai vandens. Kuo daugiau išgaruos, tuo geriau, bet leiskite garuoti natūraliai. Tada dar kartą užkaiskite, pavirkite penkias minutes ir perpilkite į kitą dubenėlį. Tegul ten dar šiek tiek išgaruoja ir pritraukia.
- Į katilą sudėkite sezaminio žalčio riebalus. Juos pašildykite, galite leisti ištirpti, bet neužkeitinkite. Prie jų pridėkite sviestą. Nebekaitinkite, tiesiog leiskite sviestui įgauti minkštą kremo konsistenciją. Jei medus skystas (taip būna retai), tada jį tiesiog supilkite ir išmaišykite. Jei kietas, sudėkite medų ir šiek tiek pašildykite. Gerai išmaišykite. Dabar turite skystą ar šiek tiek tirštesnę masę.
- Į metalinį dubenėlį įdėkite vilko iltį. Užlašinkite ant jos lašelį sinzilio rūgšties. Stebėkite, kaip ji graužia ir tirpina iltį. Jei reikia, užlašinkite dar lašelį. Stebėkite, nes lašų skaičus priklauso nuo vilko rūšies, amžiaus ir ilties stiprumo. Daugiausia galite panaudoti septynis lašus. Bet, geriau mažiau. Kai iš ilties liks tik milteliai ir skystimas, o rūgštis susimaišys ir pradės putoti prie metalo, sulašinkite septynias fenikso ašaras. Išmaišykite. Dabar turite dar vieną komponentą.
- Magiškas raudonąsias medetkas ištraukite iš vandens ir stipriai suspauskite. Vandens liko mažiau, nei penkiasdešimt mililitrų, likęs tapo stipriu nuoviru. Šį nuovirą supilkite į vilinos bičių medų, sviestą ir žalčio riebalus. Gerai išmaišykite. Geriausia masę perdėti į mažesnį dubenėlį, arba medaus, riebalų ir sviesto masę sudėti į nuovirą. Tą mišinį su indu įdėti į didesnį indą. į didijį indą supilti likusį vandenį ir lazdelės pagalba pašaldyti, išburti ledukų. Tegul masė kiek pašala minutę. Į šalančią masę palengva pilti nukenksmintą rūgšti su vilko ilties milteliais ir skysčiu. Pastoviai maišyti. Nukenksminta rūgštis padarys tepalą kiek tvirtesnį.Dar sykį pamaišyti, masę sudėti į indelį, kuriame ir laikysite tepalą. Dar šiek tiek palaikykite ir galite naudoti.
- Jei tepalas labai kietas, galima jį palaikyti šiltoje patalpoje ar šiek tiek pašildyti. Tepti nosį, po akimis, virš antakių ir tarp jų. Susigėręs tepalas turėtų padėti. Tik reikia po ranka turėti vienkartinių nosinių, nes jis gleivių nepradangina. Gali būti, kad tepti reikės kelis kartus. Ne visada viskas sėkmingai įsigeria.
Na jo... Ar ne per daug užsinorėjau? Gaminimas labai ilgas... Bet man turėtų pavykti. Daugiausia čia patarimai ir kitokie smulkesni aprašymai. Ji atsiduso, nes to anksčiau nepastebėjo.
Bet, jeigu man pavyks, gausiu daugiau taškų. Gal jau nėra taip blogai? Šyptelėjo ir jau nežinia kurį kartą per šiandien, dėbtelėjo į mokinius su Varno Nago uniforma. Priešai yra prešai. Ir nieko čia neprigalvosi.
Claudie dar sykį perskaitė pirmą punktą ir matavimo indu atmatavo 100 mililitrų vandens. Greitai supylė į savo alavinį katilą ir užkūrė ugnį. Netrukus mokinės ausis pasiekė burbuliavimo garsas. Grifė dar sykį apžiūrėjo medetkas ir jas įmetį į vandenį. Jos pirma plūduriavo paviršuje, bet vėliau pritraukė vandens ir ėmė leistis. Mergaitė nekantriai išlaukė tas penkias minutes ir nukėlė viralą nuo ugnies. Įdėmiau pažiūrėjus buvo galima pamatyti, kad vanduo darosi raudonas kaip kraujas. Kol kas dar ne, jis tik šiek tiek rausvas. Nežinia kokios spalvos bus pabaigoje.
Kadangi laikas spaudė, mokinė tuo metu, kol viralas vėso, apžiūrėjo vilko iltį. Ji buvo gal penkių centimetrų ilgio, kiek gelsvos spalvos, iš pradžių švelni, bet po kiek laiko, nebe tokia. vos matomi atspalviai kiek keitėsi. Ilties galiukas, smaigalys buvo kiek šviesesnis už galą, kur turėjo būti danties šaknys. Bet jų čia nėra. Kaip ir vilko. Pasanprotavus ir paspėliojus, koks buvo vilkas, nuoviras atvėso. Claudie greitai alavinį katilą vėl užkėlė ant ugnies. Penkios minutės nepaprastai prailgo. Įdomu, kiek kiti mokiniai sugaišo prie pirmo punkto? Klausimams nebeliko laiko. Medetkų viralas jau nukeltas nuo ugnies ir perpiltas į kitą dubenį. Ten jis atvės ir pritrauks, o dabar reikia užsiimti kitu, antruoju punktu. Mokinė greitai atsvėrė ir į katilą įdėjo vos dešimt gramų sezaminio žalčio riebalų. Tie net neužkaisti ištirpo.
Kaip suprasti? Ar reikia juos dar pakaitinti? Ne, receptas kaitinti jų neleido. Clau tiesiog ėjo toliau - sudėjo sviestą. Šis, beveik visų šeimininkių naudojamas namie produktas greitai suminkštėjo. Tamsiaplaukė jį pamaišė šaukštu. Lengvai maišėsi. Atėjo eilė ir medui. Tas buvo tirštas. Jau nežinia kurį sykį ji užkūrė ugnį. Įdėjo medutį, kurį taip rūpestingai nešė vilinos bitės. Tai ypatingas medus. Nors, gan dažnas. Nesileidusi į apmąstymus, labai susikaupusi, maišė šaukštu masę. Tada greitai išjungė ugnį ir kelis kartus giliai įkvėpė ir iškvėpė. Prasideda darbas su rūgštimi.
Trečias punktas irgi praėjo be nesklandumų. Vilko iltis, kurią Claudie įdėjo į metalinį dubenį jau po pirmo rūgšties lašo pradėjo tirpti. Rūgštis graužė emalį. Prireikė kaip ir minėjo, septynių lašų, nes šešių nelabai užteko. Dabar skystis ir drumzlės, kurias paliko dantis buvo ant pačio dubens dugno. Neduotum daugiau, nei dešimties mililitrų. Bet tų, kurių mažiausiai, dažniausiai padaro didžiausią pažangą ir skirtumą. Raganaitė baigė šį mišinį - įlašino fenikso ašaras ir viską gerai išmaišė. Drumzlės sukilo ir nebenusileido. Rūgštis nukenksminta.
Nukenksmino rūgštį ir pasijuto pavargusi. Dar niekad taip susikaupusi nedirbo. Keista, visuomet jos mintis kas nors blaškydavo. Ar mintys apie koledžus, ar dar kažkas. O dabar, nors ir jautė kažkokį sunkesnį jausmą. Keista, bet tai užmiršo ir atsribojo. Dabar visą mąstymą, jėgas ir norą sutelkė į darbą. Kad taip būtų visada...
Iš pradžių, kaip instrukcija ir reikalavo, iš medetkų nuoviro ištraukė gėlytes ir iš jų išsunke skystį. Mokinė susikaupusi šaukštu nuo katilo sienelių gramdė medaus, sviesto ir žalčio riebalų mišinį. Kadangi jau nebe skystas, bet minkštas, lengvai gramdėsi. Tą masę ji sudėjo į dabar jau raudoną medetkų nuovirą. Clau atsargiai maišė abu mišinius. Gelsva spalva maišėsi su raudona, išgaudama orandžinės atspalvį. Tada paėmė didesnį indą ir į jį supylė likusį vandenį. Greitu lazdelės mostu išbūrė ledukų. Dubuo atvėso, sušalo, taip vėsindamas ir tirštindamas masę. Nieko nelaukusi grifė ėmė pilti nebe tokią pavojingą rūgštį. Po kelis lašelius, vis pamaišydama. Iš puraus gremo konsistencijos, tapo tokiu, primenančiu maskarponės sūrį. Ne kietas, o lengvai tepamas, bet ne per minkštas. Mokinukė greitai ištraukė dubenį su tepalu iš ledinio vandens. Greitai šaukštu kabino jį ir dėjo į plastikinį, tepalui išrinktą indelį. Daugiau įdėjusi kita šaukšto puse paspaudė, kad neliktų daug oro tarpų, tepalas užimtų mažiau vietos ir ilgiau stovėtų. Šaukštelis po šaukštelio, dubenyje tepalo nebeliko. Receptas minėjo, kad reikia leisti šiek tiek pastovėti. Bet laiko liko ne per daugiausiai. Reikia greitai susitvarkyti, išgerti nuodus ir pasitepti minėtas vietas, pagyti. Claudie greitai tvarkėsi, bet prisiminė ir tai, kad reikia popierinių nosinaičių. Pirmiausiai pastebėjojo jau nebereikalingus, panaudotus medetkų žiedus. Burtų pagalba jie pakeitė pavidalą, tapo baltut baltutėlėmis nosinaitėmis. Tokiomis, kokių mokinei ir reikia. Grifė nusišypsojo ir baigė tvarkytis.
Baigusi atsisėdo ir dar šiek tiek rankose pavartė pilkąjį buteliuką, lyg taip jai geriau pasisektų. Dabar galima pasitikėti savo jėgomis, tepalu ir sėkme.
-Profesoriau,- tarė.- Aš gersiu nuodus,- įspėjo, o gal tik informavo. Atsargiai atidarė buteliuką, neuostydama gurgštelėjo nuodų ir kuo greičiau nurijo. Vis dėl to, skonis buvo siaubingas. Sutraukiantis, šlykštus ir dar nežinia ką primenantis. Ant liežuvio likusį skonį bando nubraukti dantimis ir tai šiek tiek padėjo. Bet galvoti, kaip toliau pašalinti tą neskanų skonį, neteko. Staiga ėmė skaudėti kaktą, užgulė nosį. Iš pradžių grifė bandė paprasčiausiai išsipūsti nosį. Nepavyko. Tada atsargiai pirštu pagramdė tepalo. Taip, tepalas ir buvo tas žodis, kuris išsiliejo vadovėlyje. Dabar tai stojo į vietą. Kai ant piršto atsirado gan daug tepalo, mokinė ėmė ta orandžine mase teptis nosį. Ji nebekreipė dėmesio į šiuo metu pradėjusias skaudėti ir raudonuoti akis.
Turbūt atrodau komiškai... Tikėkimės, kad daug kas nepastebės. Plonutis sluoksnis netrukus padengė ir tarp antakių, virš jų. Šiek tiek po akimis, kur buvo sinusai. Netrukus ėmė tekėti nosis. Ne taip, kaip įprastai sergant, bet du - tris kartus greičiau.
Va kam prireikė servetėlių... Burtų pagalba panaudotas keitė švariomis. Kaktą jau nebe taip skaudėjo, bet akių skausmas dar nesibaigė. Dar sykį, tik šį kart storenį tepalo sluoksnį užsitepė ir toliau sąžiningai pūtė nosį. Kai ir akių nebeskaudėjo, jos buvo nebe tokios raudonos, su servetėle rankoje ir tepalo indeliu kitoje, priėjo prie von Sjuardo.
-Profesoriau...- prie nosies priglaudė servetėlę.- Per pamoką galiu nespėti išsigydyti, nes nosis dar šiek tiek užgulta. Tepalo dar šiek tiek liko. Galėsiu jį pasiimti?