[Sorenas von Sjuardas]

   Dar labai anksti ryte požemiuose tyliai aidėjo tylutėlis švilpavimas. Kas nors mažumėlę klausėsi lietuviškos muzikos, galėjo atpažinti tokią dainą: ,,Kelias bėga greit, bėga mintys ir žmonių veidai...", nors reikėtų pažymėti, kad mūsų švilpautojas mažumėlę traukė pro šalį. Rovė grybą. Kas gi galėtų švilpauti gana baugiuose, nors dažnai visai maloniai kvepiančiuose požemiuose? Nors tai ir gana retas fenomenas, ir šiaip - gana šiurpus, ko gero, iškart būtum prisiminęs senąjį profesorių von Sjuardą. Ir nesuklystum - priglausi ausį prie durų ir išgirsi, kaip karts nuo karto bilsteli kažkas stiklinis, dedamas ant stalo, kažkas patykšta, skimbteli, pateliuskuoja, ant kitokio medinio paviršiaus išgirsi kažką, panašų į žiemą po šalčio traškantį sniegą, o paskui - tylų sėlinimą... Oi, nors teisybė, tu to neišgirsi. Tu juk nesi vampyras. Greičiausiai.
   Durys į Nuodų ir Vaistų kabinetą buvo plačiai atvertos jau penkiolika minučių prieš pamokos pradžią. Įėję pasidėti daiktų jau galėjo pamatyti ant kiekvieno stalo padėtą po vieną butelaitį su pilku skysčiu, o ant profesoriaus stalo sudėtus tris buteliukus su nuo klasės nusuktomis etiketėmis ir šviesiai mėlynais, salotiniais bei rožiniais skysčiais. Klasė visai maloniai kvepėjo, o už stalo sėdėjo profesorius, maloniai pasveikinantis kiekvieną įžengusį. Kai pamoka prasidėjo, vyras jau stovėjo priešais klasę.
   - Labas rytas visiems, sveikinu jus su naujų Mokslo Metų pradžia. Daugeliui jūsų aš esu jau žinomas - esu profesorius Sorenas von Sjuardas, jūsų visų keltininkas per Nežinios vandenis į Nuodų ir Vaistų pasaulį. Šiandienos mūsų pamokos tema yra viena labai svarbi eliksyrų rūšis, be kurios žmonėms būtų dauuug sunkiau gyventi. Tris paprastus pavyzdžius, kuriuos galimai daugybę kartų matėte vaikystėje, matote ant stalo. Kas galite įvardyti, kokius eliksyrus mokysimės šiandien?

[Rafaela Ginoble]

 Dallifrėjos akelės žibėjo, o ant lūpų žaidė plati šypsena. Linksmai įžengė į kabinetą.
 - Sveiki, profesoriau, - guviai pasisveikino ir pati sau nusijuokė.
 Įpuolė į pirmą suolą, tuojau priešais mokytojo stalą. Smalsiai pažvelgė į buteliuką su pilku skysčiu ir pasukinėjo jį delne. Neatrodė pažįstamai, taigi vargu, ar tai bus kas nors gero.
 Skysčiai ant profesoriaus stalo irgi neatrodė pažįstami. Jų spalvos paauglei nepatiko, labai jau priminė šleikščiai saldžius saldainius. O ir profesorius šiandien buvo šleikščiai saldus su savo nesąmoninga prakalba į malonųjį klausytoją. Dalli greičiausiai turėtų irzliai pavartyti akis ar piktai debtelėti, tačiau ne. Ji tik besijuokiant nusivaipė, pati sau mintyse pamėgdžiodama von Sjuardo kalbėjimo manierą.
 Nusprendė susimąstyti, kas tai per gėralai, tačiau mąstymas ėjosi laaaabai sunkiai. Į galvą telindo vaistai, tačiau jie yra artimi priešnuodžiams, kuriuos jie ėjo praeitais metais, tad šią versiją atmetė kone iš karto. Hm, ką gi ji galėtų daug kartų matyti būtent vaikystėje?
 Daugiau jokių idėjų neturėjo, tad smagiai įsižiūrėjo į profesoriaus akis, bandydama klausytis bendramokslių atsakymų.

[Rosemarie Mortimer]

Rosemarie, pirštais žaisdama su medaliono grandinėle, žingsniavo nuodų ir vaistų kabineto link. Rytas buvo nuostabus, tad varnanagė net kiek gailėjosi, jog tenka lįsti gilyn į požemius. Ji niekaip nesuprato, kodėl šio dalyko kabinetas visuomet buvo po žeme – negi pilyje per maža vietos?
Suraukusi antakius ir silpnai purtydama galvą, septintakursė, pagaliau pasiekusi kabinetą, pasisveikino su profesoriumi bei susirado laisvą suolą priešpaskutinėje eilėje. Jai patiko matyti priešakyje visą klasę, tačiau taip pat nenorėjo sudaryti vaizdo, jog į pamoką žiūri atsainiai, tad paskutiniąją eilę visuomet palikdavo ramybėje.
Įsitaisiusi kėdėje, rausvaplaukė apžiūrėjo ant suolo padėtą, pilko skysčio sklidiną buteliuką, bei nukreipė žvilgsnį į profesoriaus stalą. Ant jo taip pat rikiavosi trejetas skirtingų eleksyrų, pripildančių klasę maloniais kvapais. Rose pakraipiusi galvą susimąstė. Pasaulyje gausu tiek daug dalykų, palengvinančių gyvenimą, kad ji sunkiai galėjo spėti, kas sutalpinta tuose buteliukuose.
- Galbūt vaistinius eliksyrus? Ne kažkokius sudėtingus ar įmantrius, bet kasdienius, gelbstinčius nuo peršalimo, galvos skausmo, alergijos ar panašių dalykų, - lengvai kilstelėjusi ranką pasidalino prielaidomis mergina.

[Lisette la Claire]

Naujų mokslo metų pradžioje Lisette buvo nusiteikusi mokytis, tad net į Nuodų ir Vaistų kabinetą žingsniavo visai nesiskųsdama. Žinoma, jai buvo baisu, kad Hogvartso požemiuose gyvena magiški vorai, kurie tik ir tyko nekaltų aukų (tačiau ko išvis eiti į NIV pamokas, jei bijai tų padarų, juk visi žino, koks didis vorų gerbėjas yra ponas von Sjuardas).
-Labas rytas,- maloniai šyptelėjo Lis ir klestelėjo į antrąjį suolą. Priešais save klastuolė matė buteliuką, pripildytą pilko skysčio. Žinoma, tas skystis jai ne itin rūpėjo. Daug įdomesnis buvo susiliejęs mergaitės veido atspindys ant stiklinio buteliuko. Lisetė tik norėjo įsitikinti, kad šįkart nepamažintas blakstienų tušo sluoksnis neatsirado ant jos veido. Regis, nieko,- trūktelėjo pečiais  Klastūnyno atstovė, ranka perbraukdama per susivėlusius rausvus plaukus.
Visą likusį laiką mergaitė praleido stebėdama ir skaičiuodama pro duris įžengiančius mokinius. O kai pagaliau suskambėjo varpas, reiškiantis pamokos pradžią, mėlynakė kiek ištiesė nugarą ir įsiklausė į vyrišką profesoriaus balsą. Šiais metais ji pasistengs į Nuodus ir Vaistus žiūrėti iš visai kitos pusės ir tikrai (gal) stengsis jų nepraleidinėti miegamajame su obuolių pyrago gabalėliu rankose.
-Galbūt tai vaistiniai eliksyrai?- Lisetė, pakėlusi ranką, ėmė dėstyti savo atsakymą,- arba galbūt eliksyrai, kurie suteikia žmogui galios, jėgos?- mergaitė prisiminė vieną knygą, kurią kažkada skaitė, tad dalį savo atsakymo pateikė pasiremdama ja,- vienoje prancūziškoje knygoje skaičiau, kad seniau žmonės virdavo įvairius eliksyrus, kurie suteikia ištvermės bei jėgos ir šitaip yra lengviau apsiginti nuo priešų.- Baigusi dėstyti savo atsakymą, Lis trumpai mėlynomis akimis žvilgtelėjo į profesorių, tačiau po keletos akimirkų nusuko jas į kitus atsakinėjančius mokinius.

[Urte Gedvilaite]

Šaltu ir niūriu koridoriumi šiandieną laisvai, nesivaržydama nejaukių garsų, ėjo jauna mergina. Šiandieną jos plaukuose nežaidė saulės zuikučiai, nes tai buvo pažemyje, tačiau Nivėjos veidą puošė lengvas šypsnis. Varnanagei įėjus ir susiradus puikiai pažįstamą vietą, kur jau anti metai ji šiek tiek su nekantrumu taisydavo eliksyrus. Antrakursei tai buvo šioks toks išbandymas, nes kantrybės Dievas jai nebuvo atseikėjęs su kaupu, tačiau rezultatas dažnai stebindavo. Tik dėl tos nežinomybės Nivėja dar vaikščiojo į Nuodus ir Vaistus.
Šiandieną ji įdėmiai nužvelgė tris, labai įdomių, sakytum netradiciškų, spalvų eliksyrus. Jie tikrai traukė akį. Jai pamąsčius į galvą lindo tik vaistai ar kokie kitos gydomieji nuovirai, tačiau tai jau buvo pasakyta. Mergina nusprendė tik pritarti.
-Aš palaikau nuomonę dėl vaistinių eliksyrų, tačiau vienas jų, tas mėlynasis, man primena švarinimosi eliksyrą, kurį mama sutaisydavo man kai nenorėdavau tvarkytis, o tas žalias panašus į vaistą nuo vidurių užkietėjimo.
Išsakiusi visas idėjas Nivėja tyliai šyptelėjo.

[Bethany Landworth]

   Betė greit šmurkštelėjo į kabinetą ir nežymiai linktelėjo bei pagarbiai pasisveikino su profesoriumi:
   - Labas rytas, profesoriau.
   Nors suprato, kad toks didžiulis pagarbumas nereikalingas, kai profesorius von Sjuardas yra ne tik mokytojas, bet ir koledžo vadovas (beje, dar ir labai malonus), bet, vis gi, norėjo išreikšti savo pagarbą ir susižavėjimą šiuo nuostabiu profesoriumi bei vadovu.
   Grifė atsisėdo į arčiausiai esantį laisvą suolą ir apžvelgė klasę. Taip, niekas nepasikeitė. Bet gal būt taip geriau, nes kiekvienas profesorius turi turėti savo stilių ir jo per dažnai nekeisti. Ir mokiniams galva nesusisuktų nuo per didelio kaitaliojimo, ir įėjęs į klasę mokslo metų pradžioje iš kart žinotum, ar profesorius pasikeitė, ar ne.
   Besižvalgydama Bethany net nepamatė buteliuko su pilku skysčiu. Mergina netyčia stumtelėjo jį alkūne, o jis ėmė riedėti link stalo krašto. Ketvirtakursė paskutinę minutę jį sugriebė ir piktai pastatė stalo viduryje. Rimtai? Reikėjo tau krist? Galėjai į šalį pasislinkt, juk matei, kad tavęs nematau. Kad ir kaip pyktų ant buteliuko, rudaplaukė labiau kaltino save. Juk jei nebūtų tokia atgrubnagė, viskas būtų gerai. Pasižadu, kad atėjusi į klasę visų pirma apžvelgsiu suolą, ir tik tada aplinką. PASIŽADU.
   Kad ir kiek mąstė, Bethany nieko nesugalvojo. Na ir kokie eliksyrai yra tuose buteliukuose? Koviniai? Pala, tokių iš vis būna?.. Padeda namų ruošos darbuose? Nemanau... Pala. O jeigu vaistiniai? Juk mano mama ne kartą su tokiais eliksyrais mane gydė. Ir aš pripažįstu, kad jeigu jų nebūtų, dabar į mokyklą eičiau suluošinta.     
   Betės veidas nejučia persikreipė ir prisiminimai ėmė atakuoti jos smegenis. Tuo metu ji ir pražiopsojo savo šansą. Kitos mokinės irgi nebuvo kvailos, susiprato, kad tai turbūt vaistiniai eliksyrai, bet taip pat nebuvo lėtapėdės, kaip Bethany. Grifė sugniaužė kumščius, bet tikrai neketino profesoriui vėl malti tą patį.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Beatričė Georgiana Riddle į pirmą paskutiniais savo mokslo metais nuodų ir vaistų pamoką būtų žygiavusi tikrai entuziastingai, jei tik ne tas vienas menkutis pasikeitimas. Pasikeitimų tiesa merginos veide ir ne tik, buvo daug. Rodės, jog per vienas, nieko nereiškiančias, trijų mėnesių atostogas septyniolikmetė mergaitė tapo kokių trisdešimties metų moterimi. Baltas it marmuras veidas suvargęs, kruopščia transfigūracija užburtos mėlyniausiu mėliu žibančios iš po pusinių akinukų akys apsiblaususios, po jomis puikavosi tamsiai violetiniai ratilai. Tai šeimyninė būitis, ant gerokai per jaunos panelės pečių, sudarkė gražius kontūrus, bet tai žinojo tik ji pati. Atsiskyrusi nuo tėvū, sesers bei brolių praleido visą vasarą, kad nieks nepastebėtų nėštumo ar kokio kitokio pasikeitimo grifės gyvenime. Tačiau dabar ji puikiai suprato, nors ir sūnų kurį laiką pavyks paslėpti, nepajėgs pasislėpti pati  nuo skvarbių Soreno von Sjuardo akių, jo paties genties bruožų, nors paprastų žmonių dėlei ir gali transfigūruoti akių spalvą, užsidėti visai nereikalingus akinius, įgyti rausvumo atspalvį odai eliksyro pagalba. Taip, eliksyro, lygiai tokio pat, kaip ir von Sjuardas vartojo, tai kur gi pasislėpsi? Slėpkis nesislėpęs, o vis vien tai juokinga, nepabėgsi nuo savo gentainio, lygiai kaip ir nepabėgsi nuo savęs. Net kvaila dabar būtų dangintis į paskutinį suolą, kur tuojaus gali atbėgti įprastas šios vietos savininkas Džeimsas Greywindas ir prisėdęs šalia gauti aparpuolį, todėl nudrožė tiesiai į savo įprastą vietą, į pirmą suolą priešais profesorių ir klestelėjo į vietą, esančią šalia linksmai nusiteikusios Dallifrėjos. Keista buvo matyti ją tokią linksmą, o save tokią pavargėlę, kai anksčiau jiedvi užimdavo atvirkščias pozicijas: Dalli dažnai liūdėdavo, o Tričė vaikščiodavo linksma, skaldydama bajeriukus. Et, toks jau gyvenimas, per vieną dieną viską gali apversti. Galvos linktelėjimu pasisveikino su Renu, ir atsakymą į jo klausimą apie eliksyrus žinojo, tačiau lūpų nepravėrė, baisu jai buvo savo pakitusio dainingo balso, nors dabar ir gergždžiančio, priveikto baisaus, net vampyrui juntamo nuovargio. Sėdėjo tiesi, tvirta, ilgi, klubus siekiantys banguoti plaukai šiandien žibėjo auksu. Jei sieloje negali džiaugtis, gal bent išorę gali susitvarkyti? Tai taip mąstė septintakursė. Visi trys Ridliai, gavę metamorfmagės amžinatilsį Delfinės nuodų, galėjo pasigirti šiokia tokia galimybe keitaliotis, nors ji buvo apgailėtino menkumo. Beatričė galėjo iš savo tamsiai rudų plaukų padaryti auksinius, tamsiai kruvinai raudonus, visiškai baltus it sniegas, arba visiškai juodus it varnos, bei atkeisti atgal į natūralius, tamsiai rudus, tačiau nei jų ilgio, nei banguotumo neįstengė reguliuoti. Tomas apskritai temokėjo iš visai juodų plaukų pasidaryti tamsiai rudus, šiek tiek kaštoninio atspalvio, o Donaldas plaukų keisti visai nesugebėjo, užtad jis galėjo žaisti akių spalva, dėl ko daugelis norinčių užsimaskuoti vampyriokų būtų atidavę visą savo turimą turtą. Berniukas iš įprastai auksinių akių gebėjo padaryti pilkai melsvas arba pilkai žalsvas, nuvarijuodamas iki grynai mėlynos arba žalios spalvų. Pasirėmusi delnu veidą mergina vartė vadovėlį, net nedrįsdama žvalgytis po klasę ar jis atėjo, nors puiki klausa gaudė ar neišgirs tylių žingsnių, kurių aidas kryps link paskutinio suolo. Nenorėjo, jog taip būtų, bijojo ir vis tempė tą akimirką.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris nukliūtino link Nuodų ir Vaistų pamoką. Jo tylutėliams žingsniams palietus Sjuardo karalijos grindis, jaunuolio vilkolakiškos, neagresyvios akys susitiko su profesoriaus auksinėmis. Švilpis su pagaba linktelėjo vampyro pusėn, taip pasisveikindamas su eliksyrininku, ir nužingsniavo link laisvo suolo. Igoris norėjo atsisėsti pačiam paskutiniam suole, mat iš ten kilo silptunt silpnutėlis Džeimso, jo įbrolio, kvapelis, tačiau susilaikė. Jam nuojauta kuždėjo, kad dėl šio sprendimo gali blogai
baigtis.
Lorijanas-Greywindas pažvelgė į eliksyrų buteliukus ant auksaakio profesoriaus stalo ir susisraukė.
-Tai vaistai,-išpyškino šis,- Tasai šviesiai mėlynas skystis  galbūt yra skirtas nuo kokių nors ligų, salotinis- nuo sužeidimų, bei rožinis- hmmm... Skirtas nuo parazitų, pavyzdžiui kaspiniuočių?-pasakė su klausimo intonacija šeštakursis, šimtu procentu  įsitikinęs, kad nuvažiavo į pievas ir kitokias lankas. Taip pat vylėsi, kad kas nors tikrai nesvajojo mintyse apie maistą: žmogieną, gyvūlių kraują ar panašiai.
Nors kvaila taip matyti, nes šioje patalpoje jau yra du vampyrai.
Igoris giliai įkvėpė oro. Taip, jis nesuklydo- du vampyrai- profesorius Sorenas Von Sjuardas ir dar kažkokia mokinė. Švilpis kietai sučiaupė lūpas. Taigi, vis daugėja vampyrų...-niūrai pagalvojo šis ir nudelbė akis į stalo paviršių.

[Claudie Amneta]

Taip, Claudie buvo laiminga. Gal ir nebuvo didžiausia nuodų ir vaistų fanė, bet profesoriaus von Sjuardo pamokos jai patiko. Ypač dabar, kai jaudė didelį priešiškumą Varno Nago mokiniams. Tikrai ne vienas profesorius buvo kilęs iš šio koledžo. O grifai? Pretenduoji į profesorių vietą, bet vis vien nepatenki. Nors ta mergina daug geriau dėstytų... Claudie ją prisiminus nusišypsojo. Ji tikrai puikiai dėstytų... Tiek daug minčių vien peržiangiant kabineto slenkstį! Taip, per atostogas mažoji (na, gal jau ji nėra tokia maža?) mokinė pasikeitė. dabar ji įsiplieksdavo kaip degtukas ir greitai užgesdavo. Tik tas mažytis degtukas, kuris priklausė pykčiui dėl Varno Nago jau virto stipriu ir gausiai liepsnojančiu fakelu. Būtent dėl tos priežasties ji geriausio profesoriaus pamokose nenorėjo pamatyti varnų. Įdomu, ką profesorius mano apie Varno Nago mokinius? Žinoma, jis turi būti neutralus, bet ar tikrai taip yra? Grifės mąstymus nutraukė profesoriaus balsas. Oi! Ji jau sėdėjo suole. Taip, ji taip įsijautė, kad nesuprato kaip į jį atsisėdo.
 -Labas rytas, profesoriau,- von Sjuardai- pabaigė mintyse.
Dažniausiai mokinei fantazijos pritrūkdavo spėliojant kokie eliksyrai slepiasi tuose mažuose buteliukuose. O veltui. Galėtų savo koledžui uždirbti kelis taškelius. O jų yrač reikia kovojant prieš Varno Nagą. Varnanagiai... Clau net nusipurtė nuo tokios minties. Pasistengusi susivaldyti, kad kas nors nepamanytų, jog jai prasidėjo koks nors priepuolis bandė prisiminti. Gal bus kur nors mačiusi tuos butelaičius? Vaistai! Buvo pirmoji jos mintis. Bet, ji pavėlavo. Mintis apie vaistus atėjo ne jai pirmai. Liko spėlioti kokie tie vaistai arba spėt dar kokią nors jų naudojimo paskirtį.
 -Taip, ir aš pritariu, kad kuriame nors buteliuke galėtų būti vaistai. Manau, kad tai bus salotinis skystis. Gal jis ,,numuša" karštį? Melsvas...- pamąstė, bet paskui prisiminė, kad jos laukia.- Gal melsvas skirtas dezinfekuoti? O rausvas... Gal rožinis čia išsiskiria? Na, pavyzdžiui palengvina siuvinėjimo ar kitokių rankdarbių atlikimą?
Na, bent jau pabandžiau. Dar sykį keistai žvilgtelėjusi ten, kuyr sėdėjo vienas Varno Nago mokinys ji patogiau įsitaisė ir atidžiai klausėsi kitų mokinių atsakymų.

[April Wolstenholme]

Pirmoji pamoka Hogvartse, pirmoji pažintis su magija. Eiprilė kiek nerimavo ir jaudinosi, bet vis tiek smalsiai tipeno paskui keletą kitų mokinių, einančių link nuodų ir vaistų kabineto. Mergaitę ne visai džiugino mintis apie tai, kad pamoka vyks būtent požemiuose; vienuolikmetė daug mieliau būtų įsitaisiusi jaukioje vietelėje prie lango, pro kurį matyti kiemas ar dar kas nors, su kuo šios didžiulės mokyklos teritorijoje ji dar nebuvo susipažinusi.
Vos tik įžengusi į klasę, Eiprilė nedrąsiai pasisveikino su nematytu profesoriumi ir įsitaisė maždaug kabineto viduryje, kad, kilus neaiškumams, galėtų bent akies krašteliu apsidairyti ar tikėtis, kad kas nors pastebės išsigandusį jos veidelį ir teiksis padėti. Stengdamasi nejudinti ant stalo stovėjusio buteliuko su skysčiu, iš kuprinės išsitraukė gana sunkų vadovėlį ir naujutėlaitį, niekuo neapipaišytą sąsiuvinį, taip pat pieštukinę su parkeriu ir keliais spalvotais pieštukais. Nežinojo, ar magijos pasaulyje tie daiktai naudojami, galbūt pamokai reikėjo tos tikros plunksnos ir buteliuko rašalo, kaip kad apie savo vaikystę buvo pasakojusi mokytoja ankstesnėje mokykloje. Tėvų nė neklausė - šie nebūtų galėję patarti -, o ta plunksna, tiesą sakant, nė nemokėjo rašyti, nors buvo tikra, kad tokia, suvyniota į popierinį maišelį, lagamino dugne guli. Jei prireiks ką nors užsirašyti, daug greičiau pasinaudos visai neblogai įvaldytu nemagišku parkeriu, o ne knebinėsis su rašalu ir dar kur nors jo prilies.
Švilpiukė atidžiai klausėsi kiekvieno profesoriaus žodžio, įdėmiai apžiūrėjo buteliukus su spalvotais skysčiais. Ne, nė vieno jų nepažino. Suklysti savo pirmuoju viešu leptelėjimu visai netroško, tad nusprendė likusią teorijos dalį tiesiog klausytis kitų mokinių atsakymų.

[Rokas Sviper]

Rokas atėjo į Nuodų ir Vaistų pamoką, bei pasisveikino su profesoriumi:
 – Labas rytas.
Tada varnis atsisėdo vidurinėje eilėje priešpaskutiniame suole ir laukė kol prasidės pamoka. Šiap nuodai vaistai įdomus dalykas ir reikia tikėtis, kad šiandien kažką virsime. Profesorius uždavė klausimą, tačiau atsakymo Rokas nežinojo, nors bandė kažkaip prisiminti. Mano šeimoje naudojame daug eliksyrų ir jų būna visokiausių spalvų ir paskirčių. Tokius eliksyrus tikrai esu matęs spintelėje, bet ką jie daro negaliu pasakyti. Gal gydo? Gal čia vieni tų su kurias plauname indus? Gal švarinimo?Tačiau visi buvę mokiniai sako, kad jie naudojami gydimui ir yra vaistiniai? Gal ir man pakartoti? Nors ne, o jeigu bes neteisingai.

[Marina Silvia Farley]

Iškėlusi savo šviesiaplaukę galvą Solveiga Silvia von Sjuard įžengė į nuodų ir vaistų kabinetą, šis kaip visada, kvepėjo įvairiais birzaliukais, kuriuos jos tėtis makalavo. Apžvelgusi klasę ir pastebėjusi, jog pirmas suolas jau užimtas sesers ir kitos vyresnėlės, varnanagė išsirinko vietą antrame suole, šalia rausvaplaukės klastūnyno atstovės. Pasisveikino su profesoriumi dailute mergaitiška šypsena ir išsitraukusi vadovėlį tuč tuojau į jį įniko, nenorėjo sakyti bele ko, o prašauti bijojo labiausiai, todėl tylėdama laukė, kas bus toliau. Tada, su siaubu užuodė kvapą, naujagimio kvapą, įsižiūrėjo į sesers auksinius plaukus ir to pakako varnės smegenims susivokti. Vadovėlis gulėjo nebereikalingas, mėlynos mergaičiukės akys išsiplėtė iš siaubo. Žaibiškai atsisuko atgal ieškodama klasės gale šviesiai mėlynų akių, tačiau kolkas jų ten nesimatė. Tykiai tykiai kaip švelnus pavasario pietys vėjalis, Solveiga pakeitė vietą, spjovusi į pirmūniškas vietas klasės prieky, įsitaisė pačiame paskutiniame suole, kur dar buvo juntamas kadais čia sėdėjusio djeveleno kvapas. Būtinai turėjo kuo greičiau su juo pasikalbėti.

[Donald Rock Riddle]

Donaldas Rokas Ridlis į pirmąją savo gyvenime pamoką įžengė išdidžiai, iškėlęs galvą. Greitomis nužvelgė buteliukus, sustatytus ant kiekvienos darbo vietos ir tetą, kitaip tariant bendrakursę Solveigą, kuri kaip tik užėmė jo nusižiūrėtą suolą. Sukandęs dantis jau ieškojo kito, kai mamos sesuo staiga persigalvojo ir nusidangino į patį klasės galą. Klestelėjęs į kėdę šalia rausvaplaukės mėlynakės klastuolės pasičiupo buteliuką, esantį ant stalo ir ėmė tyrinėti jame esantį skystį. Kaip ir kalbėjo kiti, šiandien greičiausiai mokysimės apie vaistus, manė Donaldas statydamas bonkę atgal, colis į colį, kur ji ir buvo. Prabilti berniukas neprabilo, mat jautėsi esąs unikalus, todėl kartotis nenorėjo.

[Mila Rozan]

Antri metai Hogvartse, Milai atplaukė be galo greitai. Ir atrodo ji taip jų laukė ilgai, bet atėjus antriems metams, mergaitė ėmė ilgėtis ilgųjų atostogų. Atsisėdusi rudaplaukė, dar ilgai apžiūrinėjo klasę, stengėsi įžvelgti bent truputėlį pasikeitimų, tačiau nieko naujo nepamatė. Dar žvilgtelėjusi į profesorių, taip pat pamatė tą patį gerąjį žmogų, kuris keistis, taip kaip ir aplinka, ne itin norėjo. Bet mergaitei tai netrukdė, ji visada mėgo profesoriaus charakteristiką, jo uždavinių išdėstymą ir visą kitą jo pamokose. Apsidairiusi kiek sutriko, nes daugelis mokinių jau reiškė nuomonę į profesoriaus užduotą klausimą, o Mila vis dar svajojo apie kitus jai šiuo metu nereikalingus dalykus, kas jai buvo itin būdinga. Supratusi mergaitė, jog jei nori kitais metais būti jau trečiakurse, o ne likti antakurse, ji ėmėsi savo banalių minčių išdėstymo:
-Labas rytas, profesoriau,-tarė ji kiek drąsiau nei praeitais metais.-Daugeliui kitų mokinių pritariu,-rudaplaukė numetė su ranka ant skruosto užkritusią sruogą ir apsižvalgė.- Manau, kad tai vaistiniai eleksyrai. Gydomieji. Tik kažkaip keista, kad pirmajai pamokai parinkote tokius eleksyrus,-kandžiai pridūrė antrakursė.-Nebent kažką su jais sugalvojote itin įdomaus arba daugelio mūsų atsakymai neteisingi,-kiek šyptelėjusi mergaitė susimąstė ar atsakymai galėtų būti neteisingi. Bet dar giliau pagalvojusi, ji prisiminė profesoriaus užuominą apie vaikystę.-Bet abejoju ar jie gali būti neteisingi,-Mila pažvelgė į ant stalo padėtus buteliukus ir kiek atsikvėpė, kad pagaliau buvo drąsi ir sugebėjo atsakyti į profesoriaus klausimą, o ne kaip ankščiau tylėti ir būti pilka pelyte tokiuose moksluose.

Sor: ačiū už atidumą.

[Dawn Strain]

Rytas būdavo pati baisiausia dienos dalis. Dawn sutinusiomis akimis įžengė į kabinetą, tarstelėjo vieną pasisveikinimo žodelį profesoriui, ir atsisėdo į suolą. Dar vieni nuostabūs bemiegiai mokslo metai. Prieš jos akis mirguliavo trys, o gal šeši buteliukai neaiškaus skysčio, ir į jos galvą pradėjo lįsti įvairios mintys. Dabar turėtų būti momentas, kai turėčiau prisiminti praeitų metų Nuodų ir Vaistų kursą, tačiau mano smegenys yra kaip tuščias popieriaus lapas. Ir aš labai noriu karštų skysčių. Karšto limonado. Karštų moliūgų sulčių. Svajodama apie įvairiausius dalykus, varniukė net nepastebėjo, jog pamoka seniai prasidėjo, profesoriaus žodžiai merginos ausims buvo slogūs, tarsi ji būtų rankomis užsidengusi ausis. Girdėdama įvairias kalbėjimo nuotrupas, trečiakursė tuo pačiu stengėsi laikyti savo akis atmerktas. Vaistai, ne vaistai...Žolė ne žalia. Parėmusi galvą ranka jautė, jog pradėjo snūduriuoti.