0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 228
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: I AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #30 Prieš 6 metus »
Vaizdui ryškėjant, Dawn girdėjo mažos mergaitės kikenimą. Ooo, tai tikriausiai aš! Mergina nekantravo pamatyti savo prisiminimą, kadangi jį neprisiminė taip ryškiai, tačiau žinojo, jog jis yra jos mėgstamiausias. Staiga Dawn pajuto žemę po kojomis ir prieš jos akis atsirado visai kitas pasaulis. Trečiakursė stovėjo užkandinėje. Nosį kuteno mėsainių ir keptų kiaušinių kvapas. Užkandinėje daug žmonių nebuvo, tačiau gale sėdėjo du žmonės: 5-erių metų mergytė Dawn su jos teta Adina. Mergytė krykštavo, kai gražuolė Adina rodė jai įvairius magiškus triukus. Teta, pasilenkusi prie stalo, jog niekas kitas nematytų, lazdele palietė druskinę, sumurmėjo "Avifors". Druskinė pavirto į paukštį ir pradėjo skraidyti, ėmė lėkti į visas puses, norėdamas ištrūkti iš užkandinės. Iš virtuvės išbėgo storas vyras su šluota, apimtas įniršio bandė išvaryti paukštį.
-Nagi, kas čia vyksta? Šią savaitę jau antrą kartą šitaip!-rėkė vyras, makaluodamas savo šluota į visas puses.
Mažoji Dawn prunkštė ir krizeno. Adina taip pat juokėsi, tačiau pridėjusi prie lūpų pirštą.
-Gi mes nenorime piktai dėdei išsiduoti, taip?-švelniai tarė Adina.
-Dar, dar!-linksmai kumštukais trinktelėjo į stalą Strain.
Adina sugavo piktą vyro žvilgsnį ir tik krustelėjo pečiais.
-Na, gal kitą kartą. Šiandien tau ir taip daug nuotykių,-sušnabždėjo Adina.-Valgyk savo blynus, kol neatšalo,-paragino mergaičiukę.
Dawn, susimąsčiusi, su šakute pamaigė didžiulius nepaliestus blynus.
-Teta Adina?-kreipėsi rudaplaukė mergytė,-Kada tu grįši? Kada galėsi ir mane pamokyti visų šitų dalykų?-plonyčiu balseliu paklausė.
Rusvaplaukė Adina gurkštelėjo kavos iš puodelio ir tyliai pasakė:
-Man tavęs nereikės to mokyti, išmoksi pati, kai eisi į mokyklą. Ne šiaip bet kokią mokyklą, bet stebuklingą.
Mergytė žiūrėjo į tetą didžiulėmis blizgančiomis akimis. Tuo metu keturiolikmetė Dawn nebegalėjo daugiau būti savo prisiminime ir ištarė:
-Esonpiher
Laikas trumpam tarsi sustojo ir Dawn vėl apgaubė tamsa. Kai atsimerkė, varniukė vėl stovėjo lauke - aplink buvo kiti mokiniai, girdėjosi pasakojimai, dainos, profesorė taip pat buvo netoliese. Merginos akys buvo pilnos ašarų, kadangi teta Adina taip ir nepasakė, kada grįš. Ji taip ir negrįžo. Trečiakursė taip ir neišvydo kitų magiškų triukų, o tėvai niekada ir nepasakė, kas atsitiko Adinai. Strain pažvelgė į savo delne miegančią mulfidę ir ją nunešė profesorei.
-Užduotį atlikau, praeityje pabuvau. Gal jau galiu grįžti atgal į pilį?-tyliai tarė Dawn, stengdamasi nešniurkščioti.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: I AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #31 Prieš 6 metus »
Mažasis padarėlis padarėlis pasimuistė, pasiražė, nusižiovavo ir atsimerkė. Pavyko! Nudžiugo grifas. Tik nežinia kas, jo dainavimas ar jo graudus dainavimas paskatino pabusti fėją. Tai jau buvo vaikinui nė motais. Svarbiausia buvo rezultatas. Dar keletą akimirkų pirštukinio dydžio mulfidė paklapsėjo akimis ir uždainavo. Laikas.. susivokė, kad reikia nedelsiant sakyti burtažodį.
- Levart,- akis užliejo migla. Juodaplaukis galvojo apie pirmą kursą. Pirmą transfigūracijos pamoką, kurioje kilo konfliktas. Ne, visai nenorėjo analizuoti ar prisiminti pačio konflikto. Jis tenorėjo pamatyti drakoniuką, tą, kurį pats išsibūrė. Tą dieną jis galvojo, jog turės naują augintinį, tačiau.. Tačiau pačio išdykumas nulėmė tai, kad tą pačią dieną jo kūrinys, pats pirmasis kūrinys, buvo paverstas į antį. Juodaplaukis regėjo kaip atsiduria transfigūracijos klasėje. Tuomet profesoriaus kriesle sėdėjo Syberg. Pats vaikis sau net atrodė keistai. Toks neaukštas, nieko pernelyg nesirūpinantis ir dar vis su sveika savo ranka. Matė tuos kelis savo drakonu leidžiamus liepsnos bliūpsnius, kuriuos pats ir paskatino leisti į klastuolę Melody, kuri jau nebesimoko Hogvartse. Vėliau sekė merginos priėjimas prie jaunesnio kurso atstovo ir jo mielo nediduko drakono pakeitimas. Dar vėliau lūžtanti klastuolės lazdelė ir jos atsakymas kumščiu į tuometinio pirmakursio nosį. Šis prisiminimas kėlė šypseną Edgar'o veide. Seni geri laikai kiek su nostalgija pagalvojo ir ištarė:
- Esonpiher- vėl ta pačia migla, šeštakursis buvo sugrąžintas iš prisiminimų į realybę. Iš to prisiminimo, kurį pasirinko, vien dėl to, kad šiai dienai jis buvo vienas mieliausių, su daugybę emocijų ir potyrių. Be viso to vienas iš pirmo kurso prisiminimų jam leido suprasti, kaip toli jis nuėjo. Jam liko vos keli metai, kuriuos jis norėjo paversti ne ką mažiau įsimintinais.
Grįžęs į realybę prieš save matė rankose tebelaikomą žiedą, kuriame gulėjo ilgaplaukė nykštukė, kuri ne jučia vėl paniro į sapnų karalyste. Nuėjęs prie fontano, į jį atgal padėjo žiedą su magiška jo gyventoja, o pats atsisėdo ant jo borto laukti varpo dūžių, skelbiančių apie pamokos pabaigą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Cessiondi Shetaka Khanna »

*

Neprisijungęs Brooklyn Garcia

  • IV kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: I AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #32 Prieš 6 metus »
Rozellin pamatė, kaip fėja atsibunda, bet nedrįso jos trukdyti. Ir gerai padarė. Fėja pradėjo zyzti.
- Kodėl ji zyzia? Gal man pasitaikė koks vabalas?- balsu paklausė savęs Rozellin.
Gal kokią minutę pastovėjusi išgirdo nuostabų dainavimą. Neilgai paklausius šios nuostabios melodijos ji tarė burtažodį:
-Levart,- mergytę užliejo tamsa ir tyla. Ir tada pakilo į orą. Po visos amžinybės ar po poros minučių (kurios Rozellin truko labai ilgai).
Ji atsidūrė... Lauke su savo broliu?! Jau buvo pamiršusi šią dieną. Ak, kodėl aš apie šią vietą galvojau... Jau tiek to. Nieko nebepakeisiu.
Iš pradžių brolis su sese taip gražiai žaidė. Kad taip būtų kiekvieną dieną...
- Rozellin pasitrauk aš noriu pataikyti į taikinį,- įsakė brolis.
Dabartinė trečiakursė šiek tiek išsigandusi dėl valdingo tono, bet norėdama būti gera sese pasitraukė ir atsitūpė. Jis jau taikėsi... Rodos, ji apsidžiaugė, kad jos vienintelis brolis pataikė, bet... Pagalys atšoko nuo taikinio ir pataikė raganaitei į galvą.
-Esonpiher,- tarė Rozellin, nes nenorėjo daugiau nieko matyti. Bet nepavyko. Turbūt ji buvo per daug įsijautusi į praeities vaidmenį. Jau matė, kaip mama atskuba jai padėti. Nenorėdama to matyti užsimerkė.-Esonpiher!
Pagaliau pavyko išsilaisvinti iš to blogo prisiminimo. Mokinė išsigandusi išplėtė akis ir bandė nusiraminti. Kad ir kaip tankiai mirksėjo, bet ašaros vis tiek pasirodė akysi. Pirštu jas nusibraukusi mėgino mirksėti dar labiau, bet prisiminė fėją. Ji pavargusi, lyg po ilgos dienos atsigulė į žiedą. Ir užmigo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Rozellin Lorelike »

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: I AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #33 Prieš 6 metus »
((Pasviruoju šriftu aprašyti Caroline veiksmai praeityje, o paprastuoju - kaip stebėjotos))
Akis apgaubė migla. Vaizdas aptemo, ėmė suktis, kažkur pranyko ir sodas, kuriame Carol stovėjo su žiedu rankoje. Liko tik Mulfidės balsas, jos daina, nešanti per minčių platybes. Caroline jau žinojo, kur atsidurs. Jau regėjo krintant baltas tirštas snaiges. Staiga ji panoro ištarti kerus atšaukiantį burtažodį, grįžti į klasę ir jau niekad nebeprisiminti šio siaubingo laikotarpio dar kartą. Ji prisivertė tęsti tik dėl to, kad tai pamokos užduotis. Be to, pasak Džei, baimei reikia žvelgti į akis. Ir nebijoti judinti žaizdų. Tačiau ji bijojo. Nenorėjo. Bet nebebuvo kelio atgal. Čia tik filmas. Tai vyksta ne tau. Tai kažkokia nepažįstama kvaila mergina bandė save raminti Carol. Bet nekaip sekėsi. Teks viską stebėti negalint nieko pakeisti. Regos laukas prašviesėjo ir mergina viską matė kaip ant delno. Tarsi pati ten būtų.
Juodu apsiaustu apsigobusi mergina lėtai žingsniavo kalnų takeliu. Jau temo, iš dangaus krito ir krito snaigės. Šlapios, sunkios. Sulyg kiekvienu žingsniu mergina vis labiau silpo. Lyg iš oro už posūkio stovėjo užeiga. Nedidukė smuklė su vėjyje girgždančia iškaba, kurios veik nesimatė per sniego sluoksnį. Šviesa iš langų apšvietė juodas garbanas ir žiburiuojančias šitas rudas akis. Nors mergina buvo pavargusi, veidas sukritęs, tačiau akys atrodė tarsi besijuokiančios. Jai akivaizdžiai palengvėjo pamačius užeigą. Sunkiai žengusi dar kelis žingsnius juodaplaukė sustojo ant smuklės slenksčio. Sutrikusi Caroline stebėjo save. Nors viskas įvyko visai neseniai, atrodė, jog Carol juodu apsiaustu bent penketu metų jaunesnė už suknele vilkinčią niūrią būtybę. "Neik ten!" šūktelėjo Carol, tačiau jos žodžius tarsi užgožė vėjas. Tarsi nusišypsojusi pati sau Caroline spustelėjo rankeną ir žengė vidun. Atsidususi Carol nusekė paskui. Kambarys buvo nedidelis, tačiau jaukus. Vėlyvas metas, tad beveik tuščias. Gale šiltai spragsėjo židinys, kito apšvietimo, išskyrus kelias žvakes prie baro net nebuvo. Senukas šeimininkas valė statmenai nuo įėjimo sustatytus ilgus stalus. Sienos buvo apkabinėtos įvairiais medžioklės trofėjais, o priešais dešinėje esantį barą paklotas dailus kilimas. Ant lentynėlės jau pavožti išplauti bokalai, baras nublizgintas, žvakės baigia sudegti. Šiltai nusišypsojusi Carol nusismaukė gobtuvą paleisdama savo šlapias juodas garbanas. Šeimininkas pakėlė galvą nuo darbo ir šyptelėjo. Netaręs nė žodžio nudrožė prie baro ir pasičiupęs arbatinį bei puodelį, užkaitė arbatos. Tai atlikęs mostelėjo židinio link. Ten stovėjo keletas į ugnį atsuktų krėslų aukštomis atkaltėmis. Padėkojusi mergina patraukė prie jų. Iš tolo atrodė, jog krėslai tušti, tačiau viename jų buvo įsitaisęs vaikinas. Caroline nebyliai suriko, puolė prie savęs pačios (dar tokios jaunos) ir norėjo atitraukti nuo krėslų. Tačiau negalėjo pajudėti, stovėjo kaip įkalta. Turėjo tiesiog stebėti. Vaikino veidas buvo šešėlyje, jis neatsisuko, tačiau tarstelėjo:
 - Ir ką tokia graži mergina tokiu metu veikia taip toli kalnuose? Neturėtum čia bastytis viena,- net prieblandoje nusišypsojus blykstelėjo jo dantys.
Carol pakerėta klausėsi vaikino balso. Jis buvo toks... nežemiškas. Mergina veik nesuprato žodžių prasmės, tačiau troško, kad jis kalbėtų ir kalbėtų.
 - Pasiklydau,- švelniai tarė ji.- Tačiau to paties galiu paklausti ir tavęs,- žybtelėjo ji tomis savo degančiomis, besijuokiančiomis akimis. Atsišliejo į krėslo atkaltę - buvo labai pavargusi, kad net nenusivilko apsiausto.
Vaikinas pasisuko į Caroline ir ištiesė ranką. Švelniai palietė merginos plaštaką, besiilsinčią ant ranktūro.
 - Vienai čia nesaugu. Jei nori, pernakvok čia, o ryte parodysiu kelią. Šiaip jau, aš čia gyvenu,- nerūpestingai kalbėjo jis.- Užeiga priklausė mano tėvui. Šeimos verslas.
Carol nenorėjo parodyti kaip stipriai ją veikė vaikino prisilietimas. Tarsi elektra nupurtė visą kūną.
 - Labai malonu iš tavo pusės. Gal bent galėčiau sužinoti žmogaus, pas kurį apsistojau vardą? Jei ką, aš Caroline. Carol,- charizma buvo neatsiejama nuo merginos, net šiai sutrikus.
 - Vadink mane Ašu. Malonu susipažinti, Caroline,- jis nepaleido merginos rankos. Švelniai ją laikė pirštais brėždamas apskritimus.
 - Man irgi.
Carol nenorėjo žiūrėti, kaip pati susigriauna sau gyvenimą. Tačiau nenoromis prisiminė tuos šiurpuliukus, kuriuos tada jautė, kai Ašas pirmąkart paėmė jos ranką. Kaip norėjo justi jo odą. Tačiau vėliau jautė ne tik ją. Jautė ir karštas adatas. Ir Nukryžiavimo kerus. Viską. Ir kas baisiausia, būtent šia vieta ji iš dalies mėgavosi. Tačiau netrukus prisiminimai, vėlesni prisiminimai užgriuvo su kaupu. Ji suklykė. Norėjo grįžti. Negalėjo grįžti. Privalėjo stebėti.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: I AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #34 Prieš 6 metus »
Tomas Viljamas Ridlis sėdėjo kabinete, kai iš už lango pasiekė nepatenkinti mokinių balsai, kam mokytoja padariusi pamoką sodelyje ir niekam nieko nepranešusi. Paskui, pradėjo kalbėti ir pati kolegė Amika, ateities būrimo profesorė. Šioji buvo mokytojo darbe naujokė kaip ir Viljamas, todėl itin susidomėjęs įtempė visą savo vampyrišką klausą ir ėmė klausytis, tai apie ką gi bus pirmoji pamoka. Išgirdęs minint sulfides ir mulfides vaikinukas be galo susijaudinęs pašoko iš vietos, kaip galėjo anksčiau apie jas nepagalvoti? Juk tai puikus būdas išsiaiškinti savo praeities klaidą, jei žinoma tokią padarė. Na ir kas, jei ir nepadarė, turi viską pamatyti ir pradėti aiškintis kas dar išmano sapnų burtus. Kol susitvarkė taip, kad galėtų išeiti į žmones, mat buvo neseniai sukirtęs vieną tokią apvalainą rudaplaukę žiobarę, praėjo daugiau nei pusė pamokos. Vis dėlto, netrukus aukštas juodaplaukis ramiu grakščiu žingsniu jau ėjo per sodelį purpurinių plaukų savininkės link, kuri kaip ir visi pirmus metus dėstantys, matėsi truputėlį apimta pirmosios pamokos jausmų. O ką, jaunutė mergina, be to tokia mergaitiška, viskas suprantama. Mokiniai, jau matės, baiginėjo užduotį, keli prieš jam prieinant prie kolegės jau spėjo grąžinti jai mulfides, kiti dar tebebuvo praeities transe. Žaliaakis pagaliau pasiekė panelę Lordess ir mandagiai pasisveikino.
-Sveika, Amika, Atleisk, kad aš taip į pamoką įsiveržiau, bet norėjau paklausti, ar negalėtumei man paskolinti vienos mulfidės, na, kad padainuotų prieš miegą? – pamerkęs vieną akį nusišypsojo šypsena, kuri nuginkluodavo daugelį dailiosios lyties atstovių. Žinoma, niekam nepakenks, jog pasiskolins tą mulfidę ir pasinaudos jos kerais, bet nusišypsoti žaviai damai visad smagu. Šitaip padaręs išvengtų reikalo laužtis į magijos ministeriją ir vogti iš ten laiko atsuktuvo, kuris beje, tiek laiko jo net ir nenukeltų praeitin kiek jam reikia, taip kad viskas būtų veltui, o greičiausiai dar ir apsišviestų.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: I AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #35 Prieš 6 metus »
Privalėjo stebėti.... O gal ne? Gal jau galėjo grįžti, palikti praeitį praeityje, mintis mintyse, prisiminimus prisiminimuose? Caroline bejėgiškai suklupo ant dailiojo kilimo. Kodėl, kodėl, kodėl, KODĖL?? Kodėl ji tokia jaunutė sugalvojo leistis į savarankišką praktiką? Kodėl neišėjo valanda anksčiau? Kodėl pasuko būtent to namo link? Kodėl negalėjo paeiti dar kelių žingsnių? Beprasmiai klausimai, nieko nepakeisiantys. Vis tiek jie ateina, vis tiek prašosi būti nagrinėjami, paaiškinami, atsakomi. Nesvarbu, kad to visai nenori.
Mergina nebeturėjo jėgų žiūrėti į save pavargusią, sėdinčią krėsle aukšta atkalte ir tirpstančia nuo Ašo pirštų prisilietimo. Besimėgaujančia tuo. Kvaila. Ji klykė, kad užgožtų balsus, aidinčius galbūt jos pačios galvoje, nebenorėjo to girdėti, nei akimirkos daugiau. Tačiau skausmas išplovė iš atminties grįžimo realybėn burtažodį. Daugiausia, ką galėjo padaryti Carol, tai buvo išbėgti iš tos mažytės smuklės. Plačiai atlapojo sunkias duris. Į vidų plūstelėjo vėjo gūsis, įnešdamas glėbį snaigių. Jos krito ant kilimo, tirpo, palikdamos drėgnus plėmus. Nei smuklininkas, nei Ašas, nei jaunoji Carol nesureagavo į tai. Tarsi merginos čia nė nebūtų. Tuo ir žiaurios Mulfidės. Leidžia skausmingai išgyventi kažką, bet neleidžia pakeisti, ištaisyti klaidų. Caroline puolė lauk į pūgą. Kasėsi per pusnis, siekiančias iki pusės juosmens. Žinojo, kad toli pabėgti negalės. Nepaisė šalčio, kurį tikriausiai kūrė jos smegenys. Kuris skverbėsi kiaurai kaulus, pasiekdamas smegenis. Snaigės krito į plaukus, vėlė juos, kol galiausiai šešiolikmetė nieko nebematė. Tiesiog suklupo pusnyje. Jautė, kaip grimzta į sniegą. Galbūt pasaulis suliepsnos/ Galbūt sustings šaltam lede./ Mylėjau, ir nuo tos dienos/ Tikiu, kad žūsim nuo liepsnos./ Bet jeigu mirsim du kartu/ Tebūna ledas, sutinku./ Po praradimų ir skausmų/ Puiku ilsėtis po ledu.
Esonpiher mintyse trūkinėdama ištarė Caroline. Nebuvo tikra, kad kerai pavyks, nes buvo visiškai išsekusi, tačiau akis apgaubė migla. Nors tai dar nereiškė sėkmės. Tačiau ne - ji vėl išgirdo Mulfidės dainą, tarsi lopšinę, nešančią ją per minčių platybes, per skausmo vandenynus ir džiaugsmo ežerus, po netekčių kalnus. Per visą jos mažą pasaulėlį, kol galiausiai Carol atmerkė akis. Ji stovėjo kaip stovėjusi, rankose laikydama žiedą, drebančiomis rankomis. Kai kurie mokiniai jau buvo gražinę žiedus, kai kurie dar žvelgė savo praeitin. Net ir Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas buvo čia atkėblinęs. Kokio velnio, nežinia. Tik labai jau meiliai kalbėjosi su Ateities būrimo profesore. Pavarčiusi akis Carol žengė prie fontanėlio padėti atgal žiedelio su Mulfide, tačiau nuo nesenų išgyvenimų ir šiaip balažin kokio velnio jai susisuko galva, visas kiemelis apsisuko taisyklingu ratu ir mergina krito ant žemės, galva trinktelėdama į fontano atbrailą. Akyse aptemo, tarsi dainuojant fėjai, šešiolikmetė jautė kažką karšto srovele tekant kaklu, tikriausiai tai kraujas pamanė ji ir smegenys galutinai atsijungė.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: I AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #36 Prieš 6 metus »
Malonus vėjelis glostė garbanotus Amikos plaukus.
Ji tyliai stoviniavo prie marmurinio, balto, dailia statula papuošto fontano.
Keletas mokinių jau baiginėjo savo praktines užduotis ir grąžinėjo savuosius žiedus, o vienas ponaičiukas net sugebėjo išsliūkinti į pilį.
Ehh, koks padauža.. Na, bent užduotį atliko. Pakraipė purpurinių plaukų kuokštą Mikusia ir atsigręžusi į kažkokią mergaičiukę silpnai šyptelėjo:
- Turėtumėme sulaukti varpo dūžio, pranešančio apie pamokos pabaigą, panele Strain, - nužvelgusi vos ne kūkčiojančią varnanagę, Bela pavartė tamsias akis. Ko jau ko, bet verkimų ir ašarų upių jai nereikėjo. Tad giliai įkvėpusi ir iškvėpusi šviežiena linktelėjo:
- Nors, manau, niekas labai nesupyks, jeigu tyliai grįši į pilį. Bet geriau niekam nesakyk, kad išleidau anksčiau. Kaip prižiūrintis asmuo, esu atsakinga už tave ir tikrai nenoriu nemalonumų. Ir beje, tai paskutinis kartas.. - viską išdėsčiusi violetinės suknios savininkė išspraudė šypseną mergaičiukei.
Popietė sodelyje buvo tikrai puiki, šiltas vėjelis ir ryškūs saulės spinduliai. Lordess besimėgavo grynu, vasaros gaiva atsiduodančiu oru. Deja, malonumai truko neilgai. Staiga it perkūnas iš giedro dangaus prieš jaunuolę iššoko vyriokas.
Apsiginimą nuo juodosios magijos dėstanti persona gudriai šyptelėjusi pasisveikino su kolege.
Pakėlusi šviesius antakius, Bela neslėpė nuostabos savo snukutyje.
Tomas Viljamas Ridlis, tikrai ne šiaip gerai išauklėtas prancūzaitis iš Biobetonso. Įdomu, ką šis milijonų apkalbų susilaukusio vardo savinkas sumanė šįkart.. Pamintijo rausvaplaukė  ir nuskenavusi vaikinuką surado tai, ko ieškojo.
- Labas, labas, Viljamai. Tai sakai, kad padainuotų prieš miegą, hmm? O aš maniau, kad vampyrai nemiega, - gudriai it lapiokė prisimerkė ir šyptelėjo naujokė.
Taip, ji buvo drovoka ir rami, ypač susipažindama su naujais žmonėmis, kaip kad su šiais mokinukais. Tačiau kažkas jos viduje, truputį giliau nei žarnyne, neleido mažam sarkazmo prieskoniui nurimti.
O jau ta neišpasakytai tobulumo pilna šypsenėlė žaidžianti kolegos veidelyje.
Mergina apsižvalgė ir paėmė į delną gražiausią žiedą su snaudžiančia fėjike.
- Ak ir kodėl, ponaiti Ridli, turėčiau jums duoti šią Mulfidę, kodėl tiesiog nepaprašote laiko atsuktuvų iš Magijos Ministerijos? Neabejoju jie atsižvelgtų į tamstos norus, - suklapsėjusi ilgomis, juodomis blakstienomis Amika šyptelėjo.
Jei jis mano, kad aš tokia naivi tai klysta.. Pamąstė juodaakė ir tyliai pridėjo: aš dar naivesnė..
Suraukusi antakius, Ateities būrimo profesorė vėl apžvelgė vaikus.
Viena Grifų Gūžtos atstovė ketino atiduoti mokytojai žiedą su ten bemiegančia oro dvasia, tačiau susvyravusi tėškėsi ant žemės it blynas ant keptuvės ir dar sugebėjo atsitrenkti į fontano atbrailą.
Supanikavusi šviežiena tūptelėjo šalia grifės ir pakraupusiu žvilgsniu persmelkė gudrųjį ponaitį Tomą.
- Nestovėk kaip įbestas, padėk! - suriko Lordess, kiti ugdytiniai tikriausiai atkreipė dėmesį, tačiau tai nerūpėjo pasimetusiai, pirmosios medicininės pagalbos nemokančiai suteikti garbanei.
Žinoma, ji puikiausiai būtų pasinaudojusi tokiu burtažodžiu kaip Enicidemer ar Plehium, tačiau nuplėšusi skiautę nuo dailiosios suknės apačios, Mikusia aprišo ja sužeistosios galvą.
- Kokia žiopla, kokia žiopla.. Per pirmąją pamoką ir duok tu man šitaip... Ehh, grifiokė.. - burbėjo po nosimi nepatenkinta ilgaplaukė. Kur gi būsi patenkintas, kai esi naujas mokytojas drebančiomis kinkomis, bandai pravesti pamokikę mokiniams, iš kampo į kampą beslankiojantiems, o dar ir traumos visokios atsiranda.
Amika pakėlė mergaičiukę ir įdavė kolegai į rankas.
- Nunešk ją į ligoninės sparną, grįžęs gausi tą Mulfidę.. Jos niekur nedings, o vat šita,- linktelėjo, berods Caroline vardu pavadintos grifės pusėn,- gali bet kada nukraujuoti. Eičiau kartu, bet čia nepasivaikščiojimas parke ir kam nors reikia globoti tuos vaikus.
Amika išbėrė visą monologą ir ėmė kramtyti lūpą, mąstydama kaip reaguos mokiniai ir ką teks jiems pasakyti.
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: I AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #37 Prieš 6 metus »
Toji kolegė buvo visai nekolegiška Viljamo požiūriu. Kabinėjosi, ieškojo atsakymų į klausimus, kurie jai tikrai neturėtų rūpėti. Todėl nusprendė pasielgti gana senamadiškai. Įmantriai, nors ir nelabai mandagiai, atsakyti klausimu į klausimą.
-oh, Madam, - pratarė savuoju prancūzišku akcentu – kodėl jūs, būdama tokia žavi dama, kreipiate dėmesį į tokius nemoteriškus dalykus? – galantiškai palietė purpurinę Amikos suknelę, bei reikšmingai žvilgsniu nuvėrė tokius pat plaukus. Kai viena ypač smagi grifiukė, panelė Wilding, nusprendė, jog kietas paviršius tikrai be galo ilgisi jos pakaušio, Tomas tik suraukė antakius ir paėėjo kelis žingsnelius atatupstas, kol naujoji profesorė panikavo kaip įprasta pirmamečiams. Žinoma, pats irgi toks buvo, tačiau turėjo tikrai daugiau nei aštuoniolika, nesvarbu ką suokė pasas ar berniokiškas veidelis. Palaukęs kol moteriškos isterijos baigėsi čiupo ššeštakursę grifę į glėbį.
-mano brangioji Mikusia, - žodžių gijomis vėl nuvilnijo prancūziškas akcentėlis – jūs taip nesijaudinkite, dar kas pagalvos, jog labai bijote to, ką dirbate. O mulfidę jums leidus pasiimsiu dabar, kiemas jau bus nepakeliui kai grįšiu iš ligoninės sparno, be to ir pamoka manoji tuojaus turėtų prasidėti. Be galo dėkoju brangioji Mika. – tuo metu kol flirtavo ne ką mažiau hipnotizuojamomis intonacijomis nei mulfidė arba dar geriau sulfidė, išviliojęs švelniai paslėpė žiedelį su fėja laisvame delne ir nužingsniavo pilies link. Pusiaukelėje dar atsigrįžo, nualpėlė ramiai ilsėjosi sutvarstytą galvą laikydama ant jo peties, tiesa, ji to nežinojo, nes buvo be sąmonės. Žaliaakis metė padrąsinamą žvilgsnį violetinės mokytojos pusėn ir sukėlęs dulkių šuorą pradingo Hogvartso duryse.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."