[Skarletė Siuzana Vein]

Hannah su savo balta, neriniuota suknele atrodė lyg šelfinis ledynas, plaukiantis dar tuščiais Hogvartso koridoriais. Eidama girdėjo tik vėjo švilpimą, galvojo, kodėl taip tuščia. Staiga susišvietė, kad vasara tik ką praėjo, dauguma turėtų veluoti į pamokas. Išleisdama šilto dūmo atodusį, palengva sugrįžo į metus nematytą kabinetą. Šis buvo visai kitoks nei profesorei jį palikus. Atsisėsdama ant savo kėdės, trūktelėjo burtų lazdelę iš savo daiktų krepšio ir vėl atsistojus pradėjo keisti klasės spalvas ir baldus. Nenorėjo sugrįžti prie seno įvaizdžio, palikti dabartinį irgi buvo nekokia idėja, o naujasis turėtų atrodyti ypatingai, pažymint kokia mokytoja čia dirba. Sienas ji nudažė smėlio spalva, praplatino langus, kad jie vos liestųsi, o užuolaidas nuspalvino netikro aukso spalva. Duris, savo ir mokinių stalus, kėdes bei spintas išbūrė iš naujos ir šviežios beržo medienos. Visus suolus per visą klasė išmėtė po du, kėdes net papuošė užuolaidų spalvos pagalvėlėmis, kurios jau tapo Hanos skiriamuoju bruožu. Savo stalą ir dvi spintas iš abiejų pusių pastatė ant kiek paaukštintų grindų – platformos. Į dideles, šviesias spintas sugrūdo visus savo daiktus, kurie bus skirti tiek pamokai, tiek pačios profesorės reikmėms. Vidury klasės pakabino projektorių, kurio prireiks pamokose, o priešais visus stalus – ekraną, pro kurį mokiniai galės stebėti visą reikiamą informaciją. Dabar šis kabinetas atrodė per daug šviesus, vienspalvis, gal kol pamoka dar neprasidėjo spės pridėti kokių spalvotų mažmožių, bet mintys vis nekilo ir nekilo. Galiausiai sugalvojo aplinką padabinti šonais sklandančiais, bet į vidurį nepapuolančiais jos plaukų spalvos blizgučiais. Kvapą pakvėpino nematytu purškiamuoju serumu, kurį kiekvienas mokinys užuos savaip. Pavyzdžiui, Hannah jaučia egzotiškų vaisių kvapą, kuris labai jau primena vasarą. Iki pamokos likus kelioms minutėms, mokytoja susišukagvo blizgančius, banguotus plaukus, susiruošė pamokai bei ant stalų išdalijo po kelis lapus, spalvotus ir paprastus pieštukus, dar reikalingų pamokai dalykų. Nepamiršo, kaip visada, išdėlioti kiekvienam po šokoladinę varlę, tai dar vienas jos atributas. Vos mokiniams pradėjus rinktis, suskambo ir didysis varpas, skelbiantis pamokos pradžią.
-Labas rytas,- skaisčia šypsena apdalijo mokinius, siekdama pabudinti iš vasaros miego,- labai malonu Jus vėl čia matyti. Kaip praleidote vasarą?- kiek nukreipė temą ne į pamokos pusę,- gerai, gerai. Jei kas iki šiol nesusipažinote per visus mokslo metus, praleistus čia, arba esate pirmakursiai – Esu Hannah von Peach ir šiemet vėl dėstysiu magijos istoriją. Prieš pradedant pamoką norėčiau, kad visi susirastų sau darbo porininką ir atsisėstų kartu prie suolo. Nesvarbu ar tai draugas, ar priešas, kitos lyties, kito kurso, koledžo, nėra skirtumo, vistiek dirbsite kartu. Taip pat, kol nepaskelbsiu pamokos užduoties, nelieskite jokių daiktų ant stalo, išskyrus šokoladines varles, kurias jau galite suvalgyti,- vėl šyptelėjo, įjungdama projektorių, nuleisdama ekraną bei laukdama kol visi mokiniai susiras sau porą ir atsisės drauge.

[Bethany Landworth]

   Bethany susiraukusi sliūkino į Magijos Istorijos kabinetą. Jos nesugebėjo pradžiuginti net naujos juodos kelnės bei nauja madinga maikutė be pečių. Kur tau, juk šiandien baigėsi vasara ir prasidėjo nauji mokslo metai, kurių turbūt nelaukia nei vienas, net profesoriai.
   Vis gi, kabineto stilius Betę kiek pralinksmino. Jis jai priminė paplūdimį ir netoliese esantį miškelį. O kvapas... Ah, kaip ji pasiilgo to gaivaus pušų ir jūros kvapo. Atrodo, tai vienintelė vieta, kurioje mergina ateinančius devynis mėnesius galės užuosti tą skanų kvapą. Tad gal nėra jau tokia bloga ta mokykla?
   Ketvirtakursė (tiesą sakant, ji net negalėjo patikėti, kad jau yra ketvirtakursė) klestelėjo į pirmąjį vidurinį suolą ir apžvelgė visus daiktus, esančius ant jo. Popieriai, pieštukai, flomasteriai... ir šokoladas, kuris grifės neviliojo. Kaip kiti jį išvis gali mėgti? Bethany to niekad nesuprato ir nesupras. Tačiau kaip gi gali nesuvalgyti saldainio, gulinčio tau prieš nosį? O ypač pamokos metu. Dažniausiai tai tik svajonės Betės galvoje, bet tai tikrovė, ir praleisti tokią progą... tiesiog neįmanoma. Net jei ir saldainis nelabai skanus.
   Galiausiai rudaplaukė atkreipė dėmesį į profesorę. Neįsivaizduojat, kokia laiminga viduje ji buvo. Pagaliau panelė von Peach grįžo į Magijos Istorijos profesorės darbą. Buvusi mokytoja ne itin tiko, tad praeitais metais Bethany tik ir laukė Hannos jos vietoje.
   Mėlynakė susikišo šokoladinę varlytę į burną ir ėmė laukti prie jos prieinančių mokinių. Ji manė, kad atėjo toks metas, kai mažiukai turi prieiti prie jos, o ne ji prie jų.

+1

[Lisette la Claire]

Lisette šį rytą buvo nusiteikusi ypač linksmai - prasidėjo nauji mokslo metai. Ne, nesupraskite neteisingai, rausvaplaukė tikrai nesiskundė dykaduoniavimu karštomis vasaros dienomis, tačiau pasiilgo ir šių vėsių, šurmulio pilnų koridorių.
Klastūnyno atstovė dėvėjo naują uniformą (senąją jau išaugo), kurią ties mergaitės širdimi puošė jos koledžo emblema. Klastuolės rausvi plaukai buvo kiek susivėlę, virš mėlynų akių esančias blakstienas šiek tiek paryškino nedidelis blakstienų tušo sluoksnis, skruostai buvo įgavę natūralų raudonį, o viską įtvirtino blyškų veidą dabinanti šypsena.
Pirmoji šių mokslo metų pamoka - Magijos Istorija. Lisette greitu žingsniu keliavo kabineto link, mat norėjo užsiimti mėgstamą vietą ir, žinoma, nenorėjo pavėluoti. Priėjusi MI kabineto duris, Lis švelniai palenkė rankeną ir jas pravėrė. Pirmasis Vau - tai visiškai pasikeitęs kabinetas, antrasis Vau - rausvaplaukės nosies receptorius pakutenęs mandarinų kvapas (profesorė, lyg žinodama, lyg tyčia, parinko mėgstamiausią mergaitės kvapą), tačiau didysis Vau buvo tada, kai Lis pastebėjo sugrįžusią profesorę von Peach.
-Bonjour, Madmoiselle,- sukikeno rausvaplaukė, peržengusi durų slenkstį,- malonu Jus vėl čia matyti. Kaip praėjo Jūsų vasara?- Vargu, ar klastuolė šitaip bendrautų su kitais profesoriais, tačiau su šia buvo drąsu. Gal todėl, kad ji seniau buvo Klastūnyno vadovė, o gal tiesiog todėl, kad visus rausvaplaukės metus Hogvartse panelė (ponia?) von Peach mokė vieną ar tai kitą mokomąjį dalyką.
Lisette apsižvalgė. Jos mėgstama vieta (antrasis suolas prie lango) vis dar buvo laisva, tad ji, nieko nelaukusi, ją ir užsiėmė. Mėlynos Klastūnyno atstovės akys lakstė visur: tai prie smėlio spalvos sienų, tai prie profesorės balta suknele, tai prie jos plaukų blizgučių, skralandančių ore, tai prie keisto ir nematyto įrenginio, tai prie durų, pro kurias pamažu rinkosi moksleiviai.
Pagaliau suskambėjo varpas, pranešantis pirmosios šių mokslo metų pamokos pradžią. Lis džiaugėsi, kad sugrįžo senoji profesorė. Žinoma, ji nesiskundė ir panele Faun, deja, nespėjo susidaryti ypatingo nuomonės ar geriau pažinti profesorę,  mat dalyvavo vos vienoje pamokoje. Dėl šito nesidžiaugė, tačiau kaltino savo amžių - rausvaplaukei atrodė, kad tai skaičius 13 buvo kaltas (juk jis, pagal įvariais legendas, neša nelaimę, tiesa?), tad tikėjo, jog keturiolikmetė Lis bus daug labiau susikaupusi.
Darbas poromis... rausvaplaukė neitin mėgo darbą poromis. Jai daug labiau patiko viską daryti pačiai ir žinoti, kad dėl visko, ką padarys, bus atsakinga tik ji. Na, bet tiek to, užduotis yra užduotis. Lisetė nusuko akis į klasę ir ėmė ieškoti pažįstamo veido.

+1,5

[Rosemarie Mortimer]

Rosemarie apsnūdusi bei trindama nugulėtą skruostą žingsniavo pirmosios šių metų pamokos link. Akys lipte lipo, mat septintakursė gavo pamiegoti vos ketvertą valandų. Gal kam nors jų ir būtų užtekę ištverti dienai, tačiau varnė šiuo aspektu nepasižymėjo ištverme. Stebėtina, jog iš vis sugebėjo išsiristi iš lovos ir surasti jėgų šiam didžiam žygiui iki kabineto.
Įslinkusi pro duris, mergina neaiškiai murmtelėjo sveikindamasi su profesore ir nelabai žvalgydamasi numynė į priešpaskutinį suolą šalia lango. Tiesą sakant, ji nė negalėjo atminti, kada paskutinį kartą sėdėjo kur kitur. Šiaip ar taip, sudribusi kėdėje bei pasirėmusi galvą ranka, Rose apžvelgė patalpą. Kol jos ne itin žvalios smegenys suvokė, ką regi, praėjo tikrai ne viena akimirka, tačiau galų gale varniukė blankiai šyptelėjo. Rosemarie seniai galvojo, kad langai pilyje turėtų būti gerokai platesni, jog įleistų daugiau saulės spindulių, o sienos bent kiek nuotaikingesnės. Pagaliau bent kažkas susiprotėjo.
Džiaugdamasi tokiais pasikeitimais, septintakursė padėjo galvą ant rankų ir užsimerkė. Tik vieną minutę, - tyliai šnabždėjo balselis galvoje, o nosį pakuteno šviežios medienos kvapas.

+1

[Urte Gedvilaite]

Nivėjai įžengus į klasę dvelktelėjo pažįstamas kvapas, ji įkvėpė ir trumpam užsimerkė. Istorija... Toks malonus širdžiai dalykas. Kiti sako jog labai neįdomu dalykai kurie jau įvyko, kad tai praeitis. Kokie tie žmonės kvaili. Dar spėjo pagalvoti antrakursė, kai išgirdo mokytojos pasisveikinimą. Jai atsakius tuo pačiu, klasei buvo užduotas klausimas apie atostogas. Ji tik numykė nelabai ką įdomaus nuveikusi ir klestelėjo į suolą šalia mergaitės žinomos Bethanį vardu.
-Labas, norėtum dirbti kartu?- kiek neįprastai pasielgė Nivėja. Paprastai kiti žmonės prisėsdavo prie jos, bet šiandieną kažkas pastūmėjo ją pačią susirasti naujų draugų.
Mergina maktelėjo į burną puikiai pažįstamą šokoladinę varlę ir patogiau įsitaisė laukdama dar vienos magiškos pamokos.

[Rafaela Ginoble]

 Spėkit, kas vasarą atsigavo ir vėl atgavo žmogiškumą?
 Žinoma, ne Dallifrėja.
 Taigi ji sėdėjo pirmame suole - kaip visada per magijos istorijos pamoką, nepriklausomai nuo profesorės. Tik šįkart viskas buvo kažkaip ne taip. Trūko dėmės ant juodo stalviršio. Ak, taip, juodo stalviršio irgi trūko - šis dabar buvo iš šviesios medienos, berods, beržo, nors Dalli nebuvo tuo įsitikinusi. Nebuvo gera medžių žinovė. Apskritai, ko nors žinovė iš jos buvo nekokia. (Haliucinatai tai išimtis, o, kaip žinoma, išimtis patvirtina taisyklę).
 Tačiau vėl grįžo pagalvėlės ir šokoladinės varlės - visai kaip tada, prieš daug daug metų. Kai ji dar buvo gerutė nekaltutė mergelė. Visomis įmanomomis prasmėmis.
 Ko ji tokia šiandien linksma? Argi neturėtų verkšlenti pakampyje ir į visus žiūrėti iš padilbų - paklausite. Ne, neturėtų. Prieš pamoką spėjo užsitraukt dūmo (magiško nemagiško), tai jai buvo linksma. Po to susitikimo su profesorium miške vis dažniau "persimesdavo" iš haliucinatus į nekaltą žolytę. Reiktų pastebėt, jai tas labai patiko. Tik kad valgė žymiai daugiau, bet, ačiū deivei Niktei, genetiškai paveldėjo neįprastą lieknumą, tad iš jos nesimatė, kiek kirto.
 Išgirdusi, kad reikės dirbti poromis, pašnairavo į susirinkusiuosius. Nieko iš jau esančių mokinių artimiau nepažinojo (taip, mokėsi Hogvartse jau šeštuosiusius metus, tačiau draugų neturėjo, vos vieną kitą artimesnį (na, kaip artimesnį - su kuriuo teko dirbti per pamoką) pažįstamąjį).
 Normaliomis sąlygomis (skaityk - ne po žolės) būtų paniurusi ir dabar sėdėtų įbedusi nosį į stalviršį ar kokią pirmą po ranka pakliūvusią knygą. Tačiau šiandien jai buvo linksma, o visas įgimtas nedrąsumas bei kuklumas kažin kur išgaravo.
 - Gal bus norinčių prisėsti prie manęs? - linksmai pasiteiravo garsu, atsigręžusi į susirinkusiuosius mokinius.

+1

[Edgar Jeffter]

Šeštakursis tik įžengęs į magijos istorijos kabinetą išsyk atkreipė dėmesį vėl į šį postą sugrįžusią, po metų pertraukos, jam jau gerai pažįstamą, profesorę Rochell. Tiksliau jau ilgą laiką žinomą, kaip von Peach. Tai vaikinui nekėlė nei didesnių, nei mažesnių emocijų, mat visi iki šiol šiai pamokai vadovavę profesoriai jam patiko. Jie visada sugebėdavo jį sudominti, nors tai ir nebuvo jo mėgstamiausia pamoka. Įėjęs kabinetan juodaplaukis pasinešė tiesiai link pirmųjų suolų, kur išsirinkęs sau patogiausią vietą ir prisėdo. Nuskambėjus varpui, kaip ir visada išklausė profesoriams būdingą prisistatymą, po to keletos mokinių įspūdžių, patirtų per vasarą. Visam tam pasibaigus, pamokos vadovė liepė susiskirstyti į poras, kas bus reikalinga norint įgyvendinti šiandienos pamokos tikslą. Grifas kilstelėjęs galvą apsidairė po klasę ir savo žvilgsnį sustabdė ties Rosemarie. Seniai nebendravom pamintijęs nusprendė, jog vertėtų padirbėti šiandien su sena drauge, ypač susivokdamas, kad tai paskutiniai metai, kai ji mokosi ir galbūt paskutiniai, kai su ja gali pabendrauti. Juolab šešiolikmetis nepamiršo, jog dar yra skolingas skanėstų jai, o pažadus jam visada knietėjo įvykdyti.
Nieko nelaukęs Edgar'as pakilo iš savo vietos ir nužingsniavo į gale esantį suolą, prie lango. Atsisėdęs šalia merginos, kuri šiuo metu, rodos, dar bandė išspausti bent vieną kitą minutę miego ir savo delnu paslėptu po juoda pirštine patrynė jai per galvą, taip kiek paveldamas jos plaukus ir iškart pasiteiravo.
- Tai norėsi būti mano porininkė,- atitraukdamas ranką išraiškingai nusišypsojo.

+1

[Kaspijanas Blekmitas]

Kaip pasiilgau šio kabineto! Kasparas apžiūrėjo kiekvieną detalę, kiekvieną mokinį ir linktelėjęs mokytojai, kuri dėstė užduotį klestelėjo į suolą maždaug per vidurį klasės. Staiga Kasparas pajuto saldų, vos prasiskleidusių hiacintų kvapą ir jį užplūdo džiaugsmo banga. Šiais mokslo metais MI kabinetas ko gero bus pats lankomiausias. Netikėtai Kasparo nosį užplūdo kitais taip gerai pažįstamas, su niekuo nesupainiojamas kvapas - šokoladas.  Tuoj čiupęs varlę ir atsikando dalies kojos ir pagalvojo:
 Tiesiog nuostabu! Šokoladas aukščiausios kokybės! Kasparas netikėtai pajuto, kad už dviejų suolų sėdinti mergaitė keistai į jį žiūri. Vargutėliau! Juk reikia pasiskirstyti poromis! Ir tuoj nieko nelaukęs nuskubėjo prie Dallifrėjos suolo.
- Na ką gi smagu susipažinti tikriausiai dirbsim kartu. - Kasparas pasijutęs laimingu ėmė laukti pamokos.

[Rafaela Ginoble]

 Stebėjo, kaip jos link suskuba vaikinukas, irgi varniukas, iš pažiūros - greičiausiai antrakursis. Buvo gana skeptiškai nusiteikusi prieš mažiukus, tačiau ir pati tokia kadaise buvo. Ot, gal tik reikės daugiau dirbt, nes negalės suversti trijų ketvirtadalių darbo savo porininkui.
 - Jo, smagu, labai - sarkastiškai vyptelėjo ir iš karto prapliupo juoku.
 Gūžtelėjo pečiais, labiau sau negu kam kitam. Iš esmės porininkas jai jokio skirtumo nedarė, jai buvo linksma nežiūrint į nieką ir vargu, ar kas galėtų jos gerą nuotaiką sugadinti.
 Jau buvo pasiruošusi dirbti, tačiau kiti neskubėjo, porelės kūrėsi labai pamažu, tad ir profesorė neskubėjo. Dalli jau juto alkį - įprasta organizmo reakcija į kanapes - o jai prieš akis gulėjo/stovėjo/šokinėjo šokoladinė varlė, kuri kaip mat atsidūrė jos delne. Netrukus delnas buvo tuščias, užtat burna ištepta šokoladu - ne kažin koks įvaizdis šešiolikmetei. Nusivaliusi burną marškinių rankove išsiviepė, žvelgdama į profesorę. O akys linksmai blizgėjo.

+1

[Dawn Strain]

Laikas bėgo nepastebimai, ir štai Dawn - jau trečiakursė, stovi Magijos Istorijos kabinete. Pasisveikinusi su profesore, mergina pradėjo tyrinėti aplinką, kadangi šis kabinetas buvo šiek tiek pasikeitęs: smėlio spalvos sienos, auksinės užuolaidos, įvairios pagalvėlės. Tai šaukte šaukė, jog pamoką dėstys nauja profesorė. Gal ir gerai, jog profesoriai keičiasi kiekvienais metais, kadangi Dawn nepatiko pastovumas, o ją pačią erzindavo vis ta pati rutina. Eidama link suolo, varniukės nosį kuteno įvairūs kvapai - nuo šviežiai nupjautos žolės iki benzino. Mergina, apdujusi nuo kvapų, atsisėdo į artimiausią suolą ir likusį laiką klausėsi profesorės, o atėjus metui išsirinkti poras nežinomai užduočiai, sutriko. Ką gi, nežinojau, jog ši diena prasidės taip sudėtingai. Dawn akys užkliuvo už šokoladinės varlės, padėtos ant suolo, ir ją užplūdo prisiminimai apie praeitų metų žiobarotyros pamoką. Sunkumai, bandant atversti daiktus į šokoladines varles, bei stengiantis jų nesuvalgyti tą pačią sekundę.. Mergina slapčia šyptelėjo ir paėmusi varlę, atsikando mažą gabaliuką. Stebėdama, kaip dauguma jau turi susiradę porininkus, Strain pašoko iš suolo ir sušuko:
-Ei, gal kas neturite porininko?

[Karina Kalinskaitė]

Mergaitė kiek apsimiegojusi, įlėkė į kabinetą.  Antrakursė pamatė, kad po atostogų padaugėjo mokinukų šioje pamokoje. Mokiniai jau rinkosi. Klastuolė pasirinko suolą prie lango, kad kaip ir praeitais metais galėtų stebėti vaizdą ir kartais pasvajoti. Nedaug ką ji pamena iš pirmo kurso - ne dažnai lankėsi, o vasara privertė pamiršti beveik viską, ką buvo išmokusi.
Netrukus triukšmas, kilęs tarp mokinių pritilo ir visi ėmė stebėti kaip visada nuostabiai atrodančią profesorę.  Ant stalo gulėjo šokoladinė varlė, vienas mėgstamiausių Karinos skanėstų iš saldumynų parduotuvės.
Išgirdusi, kad reikia pasirinkti porą, antrakursė kiek sumišo. Ši sėdėjo viena, o draugės ar draugo, su kuriuo būtų buvusi neturėjo. Karina nenorėjo parodyti liūdesio. Mergaitė pasistengė išlikti rami, nors jos delnai prakaitavo. Buvo galima suprasti, kad ji nervinosi. Net nepalietė savosios varlės gulinčios ant stalo, kol kiti jau buvo pradėję valgyti.

[Klarisa Horasija]

Vasara Klarisai prabėgo kaip vienas vienintelis jos akies mirktelėjimas. Ji vos spėjo pailsėti nuo visų praeitų mokslo metų namų darbų ar ypač egzaminų. Bet štai ir vėl! Nauji mokslo metai. Keista, tačiau Klarisa jau ketvirtakursė, dar šioji prisimena kaip atvyko pirmą kartą į Hogvarstą ir nieko nė nepažinojo.
Tačiau kai kurie profesoriai nuo paties pirmo kurso išliko ir atmintyje ir pačioje mokykloje pavyzdžiui magijos istorijos profesorė - Hannah von Peach. Šią profesorė mergina praeitais mokslo metais matė transfigūracijoje, o užpaeitais ir transifigūracijoje ir magijos istorijoje. Nuo pat pirmo kurso ši moteris tapo viena iš mėgstamiausių profesorių Klarisai Horasijai.
Kaip tik šiuo metu žygiavo ji į magijos istorijos pamoką ir vėl tikinti pamatysiąs Hannah von Peach.
Pravėrusi medines, gražia ruda spalva nudažytas duris, pamatė savo numylėtąją profesorę. Klarisos lūpos pakilo iki skruostų, kai ją išvydo, taip patenkinta atsisėdo į priekinį suolą, kuris stovėjo šalia lango.
Profesorei pradedant vesti pamoką, mergina šiek tiek pasimuistė savo suole ir pradėjo atidžiai klausytis von Peach žodžių.
Kai profesorė paminėjo susirasti porą, ketvirtakursei ant kaktos išdygo akys, o širdis nusirito į kulnus. Klarisa niekada nemėgo dirbti poromis ar pažindintis su nepažystamaisiais. Mergina žinojo, kad negalės atsisakyti dirbimo poromis pradėjo žvalgytis tinkamo burtininko,kuris tiks jai į porą.
Po ilgų žvilgčiojimų po klasę, šviesiaplaukė išgirdo profesorės žodžius apie šokoladines varlytes, kurias tik po mylimos profesorės žodžių pamatė. Pamačiusi varlytę ant savo suolo, greitai įsidėjo į burną ir varlytė dingo Klarisos kūne, iš to skanumo mergina net apsilaižė savo rankų pirštus, tikrąją to žodžio prasme.
Po skanumyno suvalgymo varnanagė vėl pradėjo dairytis po klasę tinkamo žmogaus, nors žinoma ji norėtų, kad tai būtų varnis ar bent bendraamžis.

+1

[Nora Kühnemund]

 Mažoji įėjo - ne, šokinėdama įlėkė - į magijos istorijos kabinetą. Čia ją pasitiko ne tik šviesi klasė ar gražios pagalvėlės, bet ir šokoladinės varlės. Ji be galo mėgo šokoladą, galėtų jį kimšti be perstojo. Būtent tuo ir užsiėmė vos klestelėjusi į suolą. Buvo jau bebaigianti krimsti varlytę, kai profesorė (labai miela ir draugiška) pasakė, jog jie turės dirbti poromis.
 Nora apsidairė. Niekur nesimatė jos draugių - nei varnės, nei grifės. Jau norėjo nukabinti nosį, tačiau galvon toptelėjo "geniali" mintis - likimas jai duoda progą susirasti dar daugiau draugų. O čia dar viena varniukė - rodos, trečiakursė, - klausė, ar niekas neturi porininko. Niekas kol kas neatsiliepė, tad vienuolikmetė nusprendė nesnausti; greitai pašoko iš suolo ir nuskriejo mergaitės link.
 - Aš neturiu, gal norėtum dirbti su manimi? - draugiškai pasiteiravo mergytės, ant kurios apsiausto buvo užrašytas vardas, - tu Dawn, taip? Aš Nora. Labai norėčiau dirbti su varniuke, tik, žinai, aš nesu labai protinga ir galiu daug plepėti, tai tau netrukdys? - nelaukdama atsakymo bėrė toliau, - kaip tau atostogos? Man jos buvo labai ilgos, žinai, labai laukiau naujų mokslo metų, o tu? Tu gerai mokaisi? - greitakalbe klausė net pamiršdama, ko klaususi prieš tai.

+1

[Aura Lojalioji]

Aura atėjusi į pirmą pamoką apžiūrinėjo visus visus ant spintų, spintelių, stalų padėtus daigtus. Atsisėdo pačiam gale viena.
Prasidėjo pamoka mokytoja pasisveikino visais mokiniais ir įsakė susirasti porininką su kuriuo turės sėdėti ateinančias visas pamokas. Aura atsisėdo prie mergaitės vardu Mira. Ji labai linksma, graži, protinga. Jos susidraugavo. Ir staiga suskambėjo skambutis į kitą pamoką mes susidėjome visus daigtus į kuprines ir išėjome.
 
Įrašas nesieka 600 simbolių, klasėje nėra jokios Miros, nėra jokio MES, trūksta daug kablelių, pamoka net neprasidėjo, o tavo post'e jau rašoma, kad pasibaigė, toliau - daiKtus. Turi viską pataisyti iki pamokos galo, kitaip Grifų Gūžta neteks vieno ar daugiau taškelių.

[Dawn Strain]

Buvo praėjusios vos kelios minutės, tačiau merginai tai buvo amžinybė. Ji sėdėjo savo suole kramtydama šokoladinę varlę, galvojo, ar kas nors ją išgirdo šaukiant. Gal jie visi jau susirado savo poras? Trečiakursę tai mažiausiai jaudino. Šokoladas aplipo krūminius dantis ir ji liežuviu, darydama įvairias grimasas, bandė iškrapštyti, tačiau Dawn tai nedavė jokios naudos. Dawn atsiduso, kai pamatė, jog šokoladas jau baigė ir ištirpti būnant jos rankose. Strain bandė sutvarkyti visą šitą netvarką, kai staiga krūptelėjo išgirdusi balsą, kuris, atrodo, kreipėsi į ją. Varniukė atsisuko į žmogystą ir pamatė, jog šalia stovi maža šviesaplaukė mergaitė.
-Sveika, Nora. Taip, mes galim dirbti kartu,- švelniai (kas buvo merginai nebūdinga) tarė Dawn mažajai varniukei. Trečiakursė stengėsi nusišypsoti, jog neišgąsdintų mergaitės, tačiau suprato, jog jai to nereikia daryti, kadangi Nora buvo labai plepi, ir maža tikimybė, jog pastebėjo merginos rūstų veidą.
-Ne, man tai netrukdys, gali kalbėti kiek tik...Aha, na aš...O, nuostabu!-mikčiojo Dawn ir tai jai sukėlė juoką.-Tai gal, Nora, sėskis šalia manęs ir papasakok daugiau apie savo vasaros atostogas, kol mokytoja paskelbs užduotį.

+1