[Mikasa Sei Yoshitaka]

Iš tiesų, mergaitė šiek tiek pajuto liūdesį, jai niekada neteko patirti artimųjų mirtį ar kažko panašaus, bet dėl to ji stengėsi neverkti, ji džiaugėsi, kad turi bent mamą. Kai mama išsitraukė iš kuprinės visokiausių skanumynų, Kristina nusičiupo du sausainius ir vieną pyragėlį, ji tikrai buvo išalkusi. Šiek tiek pavalgiusi, rado savo seną užrašų knygutę ir joje nupiešė savo naują būsimą šeimą. Piešinyje buvo nupiešta stovinti Vilė ir prie jos Trevonie ir Kristina, mokinei sekėsi piešti, tad nupiešė per dešimt minučių. Piešinį ji davė mamai ir šyptelėjo. Buvo taip smagu, dar tokia laiminga mergaitė niekada nesijautė. Madam Pomfri atėjo į palatą ir atvežė dar vieną ligonį, visa sužeistą ir kraujuojantį, tai buvo berniukas, o ant jo kaktos išbrėžta kraujuota kometa.
- Šventas Jeronimai ir visi šventieji kas čia vyksta?
nenormalus vaikas..

[Magdelė]

 Vilė apkabino mergaites. Pasigirdus Trevonie klausimui, mergina šniurkštelėjo:
 - O, jie buvo nuostabūs... Malonūs, itin talentingi, darbštūs... Nežinau, kaip jie žuvo. Tik vieną dieną, kai buvau mokytojų kambaryje su buvusia kerėjimo profesore Žana, gavau laišką, kad jų ne... nebėra.
 Profesorė susitvardė ir nepravirko. Klaikiai atsibodo nuolatos lieti ašaras, bet ji nieko negalėjo padaryti. Staiga nusprendė pasilinksminti. Gal pati ir nepradžiugs taip greitai, bet mergaitėms ūpą tikrai pakels.
 Vilė išsitraukė lasdelę ir savo nosinaitę iš baltų nėrinukų.
 - Copierium dos Ocenerium Gulberium , - supylė burtažodžius mergina. Ant lovos atsirado nedidelis ežerėlis smėlėtu krantu, o iš pasidauginusių nosinaičių išsilankstė gyvų gulbių imitacijos. Jos plaukojo ežerėliu ir gaudė saldėsių trupinius. Tada, kai Christina davė savo nerealų piešinį, mergina prispaudė jį prie krūtinės. Pati įsivaizdavo tokią šeimą.
 - Malonu girdėti, kad jums gera. Trevonie, galėsi kepti su manimi, jei tik norėsi...

[Mikasa Sei Yoshitaka]

- Kaip fainai! Ežerėlis, gulbės, smėlis! Jaučiuosi lyg būčiau vasaroje! - Tarė patenkinta mergaitė.
Kristina pastatė smėlio pilį ir ant jos užpylė šiek tiek vandens, nesuprato kodėl, bet užpylė. Tas pats ligonis kurį atvežė į palatą pradėjo kalbėti ir dar labai keistai. Grifų gūžtos mokinė bandė praignoruoti tais, bet tačiau nepavyko. Jis taip susiutino mergaitę, nes sugriovė smėlio pilį kurį ji pati pastatė. Taip pat drįso dar ir prisistatyti.
- Laba diena, palaukite, palaukite tu mano buvusi žmona?
Kristina iš vis nesusiprato kas vyksta ir tik išsprogtomis akimis stebėjo judu. Galbūt tai buvo apgaulė, taip, tikriausiai jis melavo ir buvo apsvaigintas vaistais. Darėsi įdomu, iš kur tas ligonis ir iš kur ta žaizda primenanti kometą. Tai gal čia mamos draugas?

[Magdelė]

Mergaičių šypsena pastūmėdavo Vilę iki laimės. Kažkur giliai širdyje ji visad jautė šioms dviems tokioms skirtingoms mergaitėms simpatiją. Jaunoji profesorė tylai sėdėjo ir mąstė, kai išgirdo susižavėjimo kupiną rudaplaukės grifės šūksnį.
 -Dėkui, Christina,-šyptelėjo ji.
 Merginai transfigūracija sekėsi ir išgirdusi tokius žodžius ji nuraudo. Tuomet laiminga stebėjo, kaip mergaitė stato pilį.
 Išgirdusi berniuko murmesį ir keistą klausimą Vilė nusikvatojo.
- Na, Chris, bus vestuvės? – ji smagiai nusikvatojo,o žaliose akyse pražydo raudonos, šmaiščios kibirkštėlės.
Akimirką ji dar tylomis juokėsi, tik staiga išgirdo keistus trenksmus koridoriuje. Profesorė mikliai pašoko ir išsitraukė lazdelę. Atsargiai prisiartinusi prie kiek pravirų durų spirtelėjo jas koja, ir...
 Vilė taip ir išsižiojo, išvydusi, kas dedasi. Visas koridorius tiesiog sproginėjo, viduryje buvo nukritės milžiniškas meteoras. Mergina nedvejodama pasileido koridoriumi, tvirtai laikydama mergaites už rankų ir ieškodama priedangos.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

- K.. ką, kas čia vyksta? - Šiek tiek sunerimusi paklausė mokinukė.
Koridoriumi jos pradėjo bėgti, bet Kristina grįžo į palatą ir kartu nusitempė Trevonię ir mamą.
- Kas čia vyksta? Kodėl mes kažkur bėgam? Paklausykit ir nurimkit, tas meteoras jau kažkur dingo ir mums niekas negresia, atsisėskit ir atsigerkite arbatos, nes nu nereikia niekur bėgti.
Mergaitė pasodino jas ant lovų ir atsisėdo užsigerdama vandens. Po kelių minučių atėjo ir pati slaugė kuri atnešė moliūgų sriubos ir naujienų. Ji pranešė jog Vilė pasveiko ir yra išleidžiama iš ligoninės.
- Kaip smagu! Mama, mes galėsime dabar visur eiti ir kai tu būsi neužsiėmus darbe, aš tave kasdien lankysiu. - Nusišypsojusi tarė Kristina.
Slaugė taip pat šyptelėjo ir mirktelėjo Kristinai, Vilei ir Trevonie. Mokinė pradėjo krautis daiktus į kuprinę ir kai susikrovė atsisveikino.
- Iki naujoji sesute, iki mama, na mes dar susimatysime! Kaip ir sakiau, ateisiu po pamokų visados pas tave į kabinetą, mama.
Mokinė dar kartą nusišypsojo ir išėjo iš palatos.

[Trevonie Glitynė]

Trevonie suėmė miegas. Tie sausainiai maloniai šildė vidų, o šiltas mamos prisilietimas migdė mergaitę. Ji matė, kad į palatą atvežė sužeistąjį, tačiau jai tas nerūpėjo, ji taip norėjo tą akimirką saldžiai užmigti... Staiga pajuto tempiama į koridorių. Užsimiegojusi Glitynė nesuprato kas vyksta: akyse mirgėjo, žaibavo... Kaipmat pasijautė žvali, išsitraukė lazdelę pulti meteoritus, bet jos narsią kovą nutraukė sesuo.
-Gal tu ir teisi,- pritarė Trevonie,- viskas juk jau baigėsi.
Trevonie su profesore ir Kristina dar suvalgė po dubenėlį moliūgų sriubos, o po to ėmė rinktis daiktus.
-Buvo visai smagi patirtis,- nusišypsojo grifiukė.- Susitiksime astronomijos pamokose!

Mergaitė čiupo apsiaustą ir išbėgo iš ligoninės į mergaičių bendrabutį. Geriausia diena gyvenime...