4

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Burtininkė
  • ****
  • 346
  • Lytis: Moteris
  • Death smiles at everyone. Wolves smile back
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #30 Prieš 6 mėnesius »
Akimirka.
Tiek užteko, jog miškas, apleistas namas, jame likę asmenys, kurių vienas iš jų buvo nebegyvas, skausmas ir slogi tyla liktų praeityje.
Miško vaizdą pakeitė ligoninės palata. Hogvartsas.
Dangaus melsvumo akims išvydus pažįstamą vietą, viduje sukirbėjo džiaugsmas. Tai, ką visai neseniai teko išgyventi, tebuvo prisiminimas. Dalis praeities. Praeities, amžiams įsirėžusios atmintyje.
Ir vis dėl to jos saugios. Jos Hogvartse.
Vis dar laikydama sužeistą mergaitę glėbyje, Davina apsidairė ieškodama seselės. Ilgai netrukus žvilgsnis užkliuvo už atskubančio žmogaus silueto.
–Paguldyk ją čia,–vos atskubėjusi, tarstelėjo medicinoje dirbanti persona.
Nebyliai linktelėjusi mergina švelniai paguldė tamsiaplaukę varniukę į minkštus lovos patalus.
Išsekusi ir pavargusi. Neteko laukti nė minutės, kai keturiolikmetė nugrimzdo į tamsą.
–Jai viskas bus gerai,–paguodos kupinas balsas nuaidėjo privačios palatos paviršiumi.
Nenoriai atsitraukusi nuo Klaros, šviesiaplaukė nužvelgė baltuose pataluose gulinčią mergaitę, kurią visai netrukus ėmėsi apžiūrinėti pasirodžiusi seselė.
Viena diena, kupina skausmo ir nuotykių, ir viena kelionė, užbaigusi visa tai.
Kelias akimirkas palūkuriavusi šalia jaunesniosios varniukės, Davina pasisuko šonu patraukdama durų link. Abejonių, jog Klara nebus tinkamai pasirūpinta, nekilo.
Jai viskas bus gerai...
Galvoje vis dar skambėjo seselės ištarti žodžiai.
Pasiekusi duris, žavioji lankininkė grįžtelėjo per petį, žvilgsnį įsmeigdama į lovoje gulinčią keturiolikmetę.
Ji saugi.
Nusukusi žviglsnį, pradingsta tamsiame Hogvartso pilies koridoriuje. Visa pilis paskendusi tyloje, tačiau ši kur kas malonesnė nei ta, kuri liko apleistame miške. Mintis, jog išaušus Hogvartsas prisipildys mokinių juokų, priverė nežymiai šyptelėti. Tyla, karaliaujanti viduje, nebuvo amžina.
Dušo procedūra ir drabužių pakeitimas užtruko vos kelias akimirkas. Bent jau taip atrodė žaviajai lankininkei. Patirti įvykiai išvargino kūną, tad palikti šiltą vandens srovelę, tekančią iš dušo, prireikė nemažai pastangų. Apsivilkusi švarius, tačiau, kaip visuomet juodos spalvos drabužius, mergina patraukė atgal į palatą.
Vos pravėrus duris žvilgsnis užkliuvo už lovoje pašokusios mergaitės. Nė negalvodama Davina pasileido bėgte šios link. Regis, vos kelios akimirkos, kurias užtruko prausdamasi, iš tiesų buvo kiek ilgiau.
–Nurimk, viskas gerai,–šyptelėjusi švelniai apglėbė jaunąją varniukę. Klarai ir vėl atsidūrus merginos glėbyje, ši jautėsi tarsi vyresnioji sesuo, bandanti nuraminti savo mažąją sesutę, susapnavusią košmarą.
Kelis kartus itin švelniai perbraukusi pirštais per ilgus, juodus keturiolikmetės plaukus, mėlynakė kiek atsitraukė.
–Kaip jautiesi?

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 200
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #31 Prieš 6 mėnesius »
Ne sapnas... Ji tikrai, tikrai buvo tame name. Viskas kas ten nutiko buvo tikra. Prisiminimai jos mintyse sukosi tarsi koks senas filmas. Klara negalėjo normaliai įkvėpti. Atrodė, kad kažin kokie nematomi pirštai gniaužė gerklę, o šonkauliai susitraukė neleisdami įkvėpti.
Pačiu laiku palatos durys atsivėrė ir mergaitė pastebėjo pažįstamas akis. Netrukus ją apglėbė pažįstamos rankos. Viskas gerai, viskas gerai... viskas yra gerai. Ji nesustodama mintyse kartojo Davinos žodžius. Kol siaubingų prisiminimų karuselė pradėjo po truputį lėtėti.
Galėdama lengviau kvėpuoti Klara atsipalaidavo ir atsitraukė. Jos akys paskubom apžiūrėjo šviesiaplaukę. Ji atrodė kur kas geriau. Praeities siaubai nepaliko nė dėmės ant drabužio, jokios kraujo žymės. Pažiūrėjęs, galėtum lengvai patikėti, kad viskas tebuvo tik žiaurus košmaras.
Klara galėjo prisiekti, kad Davina buvo sužeista. Ji prisiminė raudoną upę ant grindų, raudonai nusidažiusius drabužius. Gal jai visa tai tik pasivaideno? Dėl šoko nebe susigaudė kas vyksta. O gal Davina tik kruopščiai paslėpė visas žaizdas, kad keturiolikmetė nepastebėtų?
-Tu... tave... tu buvai su-sužeista... aš mačiau...-sušnabždėjo sumišusi. Mergaitė atsilošė lovoje ir vėl pažvelgė į savo ranką. Ant piršto, baltas, dar visai naujas randas, rodos, dilgsėjo, primindamas, kad viskas buvo tikra.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Burtininkė
  • ****
  • 346
  • Lytis: Moteris
  • Death smiles at everyone. Wolves smile back
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #32 Prieš 6 mėnesius »
Atsakymo nesulaukia.
Jaunosios varniukė akyse spindi sumišimas. Regis, atsigauti po neseniai išgyventų įvykių prireiks laiko. Pamiršti patirtą skausmą, kančią, baimę ir siaubą nebus taip lengva.
Abejonių, jog neįprastai prabėgusi diena įsirėš giliai atminty, nekilo. Tai, kas liko apleistame name, paaugles persekios visą likusį gyvenimą. O randas, likęs po sužeidimo, tebus dar vienas prisiminimas apie praeitį. Praeitį, galbūt amžiams pakeitusią tamsiaplaukės likimą.
Klaros žvilgsniui ėmus bėgioti merginos kūnu ieškant sužeidimų, o netrukus nuskambėjus tyliam šnabždesiui, Davina vos matomai šyptelėjo.
Vilkolakės kūnas ne tik leido panaudoti antgamtinę jėgą kai kuriose situacijose, tačiau neleido kūnui mirtinai nukraujuoti. Vos atsivėrusios žaizdos imdavo gyti. Tiesa, tekdavo suskaičiuoti kelias minutes, kad žaizda galutinai užsitrauktų.
–Aš vilkolakė,–šyptelėjo primindama iš anksčiau žinomą faktą,–tad žaizda sugijo,–dėka greitai gijančio kūno, mergina spėjo pamiršti apie kovoje gautą sužeidimą. Atsivėrusi žaizda raktikaulyje jau seniai buvo spėjusi išnykti nepalikdama nė menkiausio rando. Šios vietoje ir vėl puikavosi lygi, bronzinės spalvos oda.
Paleidusi Karlą iš savo glėbio, mergina atsirėmė ranka į minkštus lovos patalus. Nuovargis, kankinantis po varginančios dienos, verste vertė susirangyti, regis, be galo minkštoje ir patogioje lovoje. Deja, visos mintys apie poilsį netrukus buvo nustumtos į šalį.
Viduje karaliaujantis nerimas dėl tamsiaplaukės varniukės nebūtų leidęs pasimėgauti poilsio. Net jei kūnas reikalavo šio, it gyvybiškai svarbaus deguonies.
Mergaitės žvilgsniui nukrypus į ranką ir ant šios piršto besipuikuojantį randą, it nedidelį žiedelį, dangaus melsvumo akis pripildė liūdesys.
–Neturėjau leisti jiems tavęs pasiimti...–tyliai, vos girdimai sušnabždėjo.
Nekaltas noras, pasimokyti šaudyti iš lanko, virto tikru išbandymu abiems paauglėms. Viena prabėgusi diena ir begalė nuotykių, išgyventų vejant skirtingų jausmų.
Kankinama nuovargio ir miego trūkumo mergina užmerkė dangaus melsvumo akis, leisdama tamsai vos kelioms akimirkoms apgobti sąmonę. Maloni ir atpalaiduojanti tamsa nesipriešindama atslinko it vėjo nešama.
Leidusi atsipalaiduoti sau vos akimirką, Davina atsimerkė žvilgsnį įsmeigdama į tamsiaplaukę.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 200
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #33 Prieš 6 mėnesius »
Klara pernelyg didelio skausmo nejautė. Tiksliau, ji pati nežinojo ką jautė. Rodos, visiškai nieko. Visiška begalinė tuštuma, kurios tarsi niekas negalėtų užpildyti. Nei įniršis, nei džiaugsmas, liūdesys ar nerimas. Juoda tuštuma, kurioje vyravo mirtina tyla, tarsi po kokios siaubingos audros ar užšalusiame miške, kur nėra jokios gyvybės.
Išgirdusi Davinos atsakymą Klara suraukė antakius. Vilkolakė? Sekundei pasirodė, kad pirmą kartą šį žodį girdėjo, bet netrukus mintyse iškilo prisiminimai apie juodą vilką.
-Aaa... Taip, tiksliai...-sumurmėjo nuleisdama akis į savo rankas. Varnės širdį užgniaužė tarsi koks liūdesys. Ji jau pasiilgo tų normalių dienų. Rodos, dabar, po visko kas nutiko, apie jas gali tik pasvajoti.
-Visai pamiršau apie tai,-Klaros lūpų kampučiai truktelėjo suformuodami silpną šypseną. Ji atsiduso ir tylėdama pradėjo rinkti nuo antklodės pūkelius. Vos ne vos Davinos žodžiai pasiekė ausis. Varnė net pagalvojo, kad jai pasivaideno. Suraukė antakius pakeldama galvą. Šviesiaplaukė, rodos, taip pat buvo pavargusi, jos mėlynose akyse švietė liūdesys.
-Tai ne tavo kaltė,-Klara tik trumpai ištarė ir vėl grįžo prie pūkelių ant antklodės. Dabar kai jos širdis negrasino pabėgti į savo vietos, mergaitė geriau suvokė kas nutiko tame name. Ji prisiminė apie tą nepažįstamąjį, kuris buvo pavadintas tėvu. Vis dar buvo sunku susitaikyti su ta mintimi, kad ten visą tą siaubą stebėjo ne kas kitas, o Klaros tėvas, kurio ji nė karto nematė, nieko apie jį negirdėjo.
-Tai jo kaltė...-sušnabždėjo. Kodėl jis ją paliko? Viskas būtų buvę geriau jei...
Klara rankose sugniaužė antklodę. Dantis sukando vos ne iki skausmo.
-Kas bus dabar?-paklausė greičiau savęs nei Davinos.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Burtininkė
  • ****
  • 346
  • Lytis: Moteris
  • Death smiles at everyone. Wolves smile back
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #34 Prieš 6 mėnesius »
Tyliam tamsiaplaukės balsui pasiekus puikią vilkolakės klausą, dailių bruožų veidą papuošė nežymus šypsnis.
Priprasti prie minties, jog šviečiant pilnačiai žmogaus formą turintis kūnas pavirsta į juodo kailio vilkę, nebuvo sunku. Susitaikyti su nauja galia užteko vos kelių mėnesių. Netrukus pilnatis, kaulų lūžiai, kailiu padengtas kūnas ir laisvė, pasileidus bėgte tamsiu mišku, tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Neretai, net pati šviesiaplaukė pamiršdavo apie dar visai neseniai įgytas galias.
Jaunesniajai varniukei ėmus pešioti ant antklodės iš seniau atsiradusius pūkelius, dangaus mėlynumo žvilgsnis nuklydo į rankose esančią knygą. Tamsus viršelis slėpė dailiu šriftu prirašytus puslapius, kuriuose puikavosi gausybė magijos paslapčių. Tiesa, kokių, šviesiaplaukė nė nenumanė. Atversti knygos nedrįso. Žinojimas, jog ji priklauso tamsiaplaukiai varniukei, neleido nė žvilgtelėti į knygos vidų.
Erdvioje palatoje nuskambėjus Klaros balsui, prie tamsaus viršelio prikaustytas žvilgsnis nukrypo į tamsiaplaukę varniukę.
–Neturėtum jo kaltinti dėl to, jis bandė apsaugoti tave,–švelniai ištarė bandydama neprižadinti mėlynakės viduje nurimusios neapykantos tėvui. Net jei dėl vyresniojo burtininko abi Varno Nago globotinės atsidūrė pamišusio asmens rankose, tačiau abejonių, jog visą laiką Klaros tėvas bandė apsaugoti savo mažąją atžąlą, nekilo.
–Pabaigsi Hogvartsą ir tapsi burtininke,–plačiai nusišypsojo. Nebylus bandymas padrąsinti jaunesniąją varniukę. Žinojo, jog praėjusios dienos įvykiai lengvai nepasimirš, tačiau tai nebuvo pabaiga. Tai tik dalis to, ką dar teks patirti.
–Manau, dabar ji tavo,–šyptelėjo ištiesdama iki šiol saugiai rankose gulėjusią knygą, besipuikuojančią tamsiu viršeliu,–galbūt čia rasi burtą, kuris atkerės tavo užkeikimą,–viltingai žvilgtelėjo į tamsiaplaukės rankose esančią knygą.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 200
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #35 Prieš 6 mėnesius »
Klara visiškai nesutiko su Davinos žodžiais, bet tylėjo ir vėl paskendusi mintyse įsispoksojo į savo rankas. Jos nuomone, niekas, nesvarbu kaip blogai viskas būtų, net jeigu šitai gali apsaugoti artimuosius, negali palikti savo šeimos. Juolab, kad šitai nė kiek neapsaugojo jos pačios. Mergaitė vis tiek pateko į pavojų.
Kur jis dabar pabėgo? Varnė troško susirasti savo tėvą ir pasakyti viską ką dabar galvoja, ką galvojo visus tuos metus gyvendama viena. Taip pat norėjo paklausti... Ji turėjo jam tiek daug klausimų...
Bet taip pat Klaros širdį, tarsi su mažomis adatomis, badė nerimas. Tas įvykis name greičiausiai nebus jai vienintelis. Juk jos tėvas pabėgo ne be reikalo. Kažkas jį persekiojo. Ir Klara nujautė, kad kažkas atvyks pas ją. Net čia, sėdėdama Hogvartso ligoninės lovoje, mergaitė nesijautė saugi.
-Tu žinai, kad ne tai turėjau omeny,-staiga pakėlusi galvą ir akimis sužaibavusi, Klara pro sukąstus dantis sušnypštė Davinai. Bet vos išgirdusi savo balso toną mirktelėjo apstulbusi. Kas jai pasidarė? Ji nesijautė savimi.-Atsiprašau...-sumurmėjo ir vėl įbedė akis į randą ant piršto.
Į jos rankas netrukus pateko odinė knyga. Klara tarsi iš sapno pabudusi apstulbusi žvelgė į knygą. Buvo visiškai pamiršusi apie ją. Išgirdusi Davinos balsą, pilną vilties, ji atsiduso ir pritraukdama kojas arčiau pilvo atvertė knygą. Žinojo, kad čia atras bent jau kelis atsakymus.
Pirmas lapas buvo tuščias, viduryje puikavosi vardas ir pavardė, užrašyti jai iki kaulo pažįstamomis raidėmis, kurias rašydavo ir skaitydavo dar gyvendama Rusijoje.
Citata
Ivanas Severovas
Tai štai kuo jis vardu. Jeigu Klara prieš tai turėjo užsilikusių abejonių dėl savo tėvo, jos visos dabar išgaravo. Sulaikiusi kvapą mergaitė vertė puslapius, primargintus tik jai žinomų žodžių.
Jis net raides rašė beveik taip pat kaip aš. Su šia mintimi, atėjusia į jos galvą, Klaros gerklę užgniaužė ilgesys. Ne, ji nesiilgėjo savo tėvo. Greičiau ilgėjosi to ko niekada neteko patirti.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Burtininkė
  • ****
  • 346
  • Lytis: Moteris
  • Death smiles at everyone. Wolves smile back
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #36 Prieš 6 mėnesius »
Tyla. Rami ir maloni. Tyliai įšliaužusi į erdvią palatą, tyliai užliejo visa, ką sutiko kelyje.
Iki šiol audringai bangavusi minčių jūra nurimo. Mintys, vejančios viena kitą po išgyventų nuotykių, dingo. Teliko tik dangaus mėlynumo žvilgsnis, įsmeigtas į tamsų langą.
Aklina tamsa.
Įprastai dangų puošiančios ryškios žvaigždės buvo dingusios. Regis, net Hogvartso pilį juosiantis ežeras nusprendė pasislėpti nakties tamsoje. Leisti šiai apgaubti viską. Paskandinti savyje. Užliūliuoti, kaip motinos užliūliuoja savo vaikus lopšinėmis.
Puikią vilkolakės klausą pasiekus Klaros žodžiams, galvą kryptelėjo neiškart. Žvilgsnis liko įsmeigtas į tamsų langą.
Ryški palatos šviesa, regis, iš visų jėgų bandė prasibrauti po tamsą ir nušviesti visą Hogvartso pilį, tačiau ši - per silpna. Per silpna, jog įveiktų naktį.
Silpna, išsekusi jautėsi ir žavioji lankininkė, tačiau šiai įveikti teko ne tamsą, o mirtį. Išgelbėti Klarą, išsaugoti savo gyvybę, įveikti tuos, kurie privertė visa tai ištverti, ir grįžus į Hogvartsą padėti atsigauti tamsiaplaukei varniukei.
Išgirdusi atsiprašymą, pagaliau krypteli galvą. Dangaus mėlynumo akyse nelikę jokių emocijų. Šiose spindi tik liūdesys, pervėręs įprastai linksmai atrodančias akis. Šypsena, kiekvieną akimirką puošianti merginos veidą, dingusi. Telikęs tiek psichologinis, tiek fizinis nuovargis, jaučiamas po išgyventos dienos.
-Viskas gerai,-vos matomai šyptelėjo,-žinau, tačiau tu taip pat turi žinoti, jog kad ir kas nutiks, tu ištversi. Nepaliksiu tavęs vienos, neleisiu, jog visa tai pasikartotų dar kartą,-papurčiusi galvą nukreipia žvilgsnį į mergaitės rankose laikomą knygą.
Atsakymai.
Po praėjusios dienos iškilo daugybė klausimų, tačiau atsakymo nė viena iš Varno Nago globotinių neturėjo, tad viltis, jog šie bus surašyti odiniu viršeliu besipuikuojančioje knygoje, rūseno.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 200
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #37 Prieš 6 mėnesius »
Klaros akis pradėjo tarsi kažkas graužti, žvelgiant kaip Davina net nejudėdama spoksojo į langą, už jo esančią akliną tamsą. Ji net nesureagavo į Klaros žodžius.  Regis, tas įvykis išvargino abi varnes.
Klausydamasi draugės žodžių mergaitė nusuko akis į tą patį langą. Viskas kas buvo viduje nemaloniai susisuko, žvelgiant į visišką tamsą. Atrodė, kad ta juoduma prarijo visą gyvybę, visas spalvas. Ar ji išvis kažkada galės išeiti laukan naktį? Kaip išvis ji turės toliau gyventi, toliau eiti į pamokas, apsimesti, kad visiškai nieko jai nenutiko. Akimirkai Klara susimąstė kaip Davina visa tai ištveria. Jai tai greičiausiai ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Juk ji vis dėl to vilkolakė. Skausmą tekdavo patirti tiek kartų, kad tikriausiai ir skaičių pametė. Klaros bėdos priešais ją atrodė tokios menkos.
-Ačiū,-sušnabždėjo pažvelgdama į knygą rankose.-Už viską...
Kiek kartų Davina ją jau išgelbėjo? Prisiminė tą naktį miške kai jos susitiko pirmą kartą. Rodos, Klara pavojus traukia lyg koks magnetas. Atsiduso atsilošdama lovoje, atsiremdama į nuo prakaito drėgną pagalvę.
-Reikės ją gerai paslėpti,-sumurmėjo užversdama knygą. Įsivaizduoti negalėjo kas nutiktų jei knygą patektų į kažkieno kito rankas. Netgi čia, kai už durų buvo ligoninės seselė ir nežinia kada galėjo įeiti, Klara nedrįso skaityti knygos.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Burtininkė
  • ****
  • 346
  • Lytis: Moteris
  • Death smiles at everyone. Wolves smile back
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #38 Prieš 6 mėnesius »
Nesibaigiantys nuotykiai. Štai, kas laukia, kai šviečiant pilnačiai žmogaus pavidalas pasikeičia į laukinio žvėries. Kiekvieną naktį, pasirodžius pilnačiai, tenka iškęsti agoniją primenantį skausmą, tačiau tuo viskas nesibaigia. Virsmo skausmas - tik pradžia to, kas iš tiesų laukia nakties vaikų.
Netikėtas vampyrų išpuolis, žaviajai lankininkei dar nė nežinant apie tikrąją kilmę, Uždraustajame miške pasirodęs vilkas, ketinęs sužeisti dabar patogioje lovoje besiilsinčią tamsiaplaukę varniukę, du magijos pasaulio atstovai, pasiruošę ginčą užbaigti kova, Nuodų ir Vaistų pamokoje išgyventa zombie apokalipsė ir praėjusios dienos nuotykiai. Tai tebuvo tik maža dalis to, kas laukė ateityje. Ir nors mintis, jog netrukus teks patirti dar vieną varginantį ir beprotišką nuotykį, nuolat persekiojo šviesiaplaukę, tačiau mėlynakė nė akimirkai nesiliaudavo šypsotis ar elgtis, kaip įprastai. Šalia buvo žmonės, kuriems reikėjo apsaugos ir kurie buvo brangūs. Pernelyg brangūs, jog leistųsi paveikiama išgyventų prisiminimų.
Pravėrusi rausvas lūpas, nežymia šypsena puošiančias dailių bruožų veidą, ketino atsakyti į ką tik nuskambėjusius jaunesniosios varniukės žodžius, tačiau nė vienam žodžiui nespėjus išsprūsti, tyliai girgždėdamos prasiveria palatos durys. Į erdvų kambarį įžengia baltais drabužiais pasipuošusi moteris.
-Džiugu tave matyti atsigavusią, Klara,-seselė plačiai nusišypsojo nužvelgdama patogioje lovoje sėdinčią mergaitę,-žinau, jog ligoninė nėra pati mėgstamiausia vieta, tad kai tik norėsi, galėsi sugrįžti į Varno Nago kambarį,-nors Klara atrodė kur kas geriau nei prieš kelias valandas, tačiau seselė vis tiek nusprendė apžiūrėti ligonę ir tik įsitikinusi, jog šiai iš tiesų viskas gerai, išėjo.
Nulydėjusi už durų dingstančią moterį, Davina grįžtelėjo galvą į tamsiaplaukę. Dailių bruožų veidą papuošė miela šypsena. Ta įprasta ir itin retai dingstanti šypsena.
-Neturi už ką man dėkoti, nuo šiol esu naujoji tavo sargybinė,-tyliai nusijuokė stebėdama lovoje sėdinčią varniukę,-pasiruošusi?-lėtai pakilusi nuo lovos, nužvelgė erdvią palatą. Tikėjosi, jog čia daugiau atsidurti neteks.
Akimirka. Tiek užteko, jog antgamtinėms būtybėms skirta palata atsidurtų už nugaros. Išgyventas nuotykis bent trumpam lieka praeityje.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Burtininkas
  • ****
  • 245
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #39 Prieš 1 savaitę »
Keitas kopė laiptais ir laipteliais, jusdamas aštrius tarsi peiliai mokinių žvilgsnius. Kažkoks mokytojas bandė jį stabdyti, bet vaikinas nė neatsakęs dar greičiau skubėjo į ligoninės sparną, tikėdamasis, kad madam Pomfri bus tenai ir pasiruošusi. Meldėsi, kad madam Pomfri bus ten.
Velniava, Davina, atrodo kraujavo vis smarkiau, o jo rankose, kontraste su juoda odine striuke rodėsi išbalusi kaip numirėlė.
Keitas pasiekė ligoninės sparną labiau išbalęs ir drebantis negu pati mirtis ir vos įlėkęs sugebėjo išspausti silpną:
-Madam Pomfri,-balsas dingo kažkur gerklėje, kurią gniaužė šalti panikos pirštai,-Madam Pomfri, man reikia jūsų pagalbos!-dabar jau garsiai suriko jis.
Velnias velnias velnias. Kolinsas vis žvilgčiojo į merginą. Nenorėjo nė galvoti kas būtų jei jos netektų. Negalėjo to įsivaizduoti, tieisog tikėjosi, kad seselė čia pasirodys greit, nes laikas tirpo greičiau negu karšti ledai vasarą.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Burtininkė
  • ****
  • 346
  • Lytis: Moteris
  • Death smiles at everyone. Wolves smile back
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #40 Prieš 1 savaitę »
   Ramybė. Visas Ligoninės sparnas skendėjo visiškoje ramybėje. Pacientai niekeno netrukdomi galėjo ilsėtis minkštuose, ką tik pakeistuose, baltesniuose už patį balčiausią sniegą pataluose. Atmosfera spinduliavo tokia ramuma, jog kartais užtekdavo tik užmerkti akis ir pacientai nugrimzdavo į miegą.
   Tokia ramybė karaliavo iki to momento, kai visame Ligoninės sparne nuaidėjo garsus, į paniką puolusio žmogaus balsas. Keletas pacientų nepatenkinti sužiuro durų pusėn, deja, gabalas plastiko neleido pamatyti ramybės drumstėjo. Ir tiesa sakant, galbūt tai ir padėjo išsekusiems, sužeistiems ar paprasčiausiai sergantiems ligoniams prisiminti, jog šiaip sau čia niekas neitų ir nešūkautų. Nors Hogvartse nedėstė įprastų žiobariškų dalykų, tokių, kaip etika, kur žmonės buvo mokomi etiškumo, tačiau ir čia, Hogvartso pilyje mokiniai nebuvo tokie neišsilavinę, jog sugalvotų įsiveržti į Ligoninės sparną.
   Balsui, regis, beviltšikai ieškančiam pagalbos, nuaidėjus per visą ligoninę, iš už kampo pasirodė moteris, dėvinti, kaip įprasta, baltą chalatą su tokios pat spalvos kelnėmis.
    Vaizdas slaugytojos nenudžiugino. Atvirai, išgąsdino. Rudos akys užfiksavo vaizdą, akimirką privertusį manyti, kad priešais - giltinė su auka. Deja, naujosios giltinės plaukai nelabai priminė padarą su dalgiu, mat, kaip ir pati vaikino oda buvo balti. Merginos oda, deja, irgi niekuo nesiskyrė nuo šio plaukų, laimei, mėlynakės plaukai bent jau nebuvo nubalinti peroksido. Šie visiškai laisvai krito didelėmis, ausko gijas primenančiomis garbanomis. Jei ne kraujo upeliai, palikę nemenkus pėdsakus visu Hogvartso koridoriumi, o dabar besifurmuojantys į didelę kraujo balą, vaizdas būtų gana romantiškas. Galbūt netgi būtų privertęs Madam Pomfri nusišypsoti. Deja, noro šypsotis nebuvo. Laikas nepaliaujamai seko.
   Nusprendusi viską išsiaiškinti vėliau, mostelėjo ranka į palatą.
   -Nešk ją čia ir paguldyk ant lovos,-atvėrusi palatos, primenančios viešbučio kambarį, duris, sukomandavo seselė.
   Nieko nelaukdama puolė prie sužeistosios merginos ir vos po kelių, regis, visą amžinybę trukusių akimirkų, atsitraukė. Gležni, kiek kaulėti riešai buvo tvirtai subintuoti, jog mėlynakė nebenukraujuotų.
   -Ji neteko daug kraujo, tiesa sakant, per daug, tačiau ji stipri. Netrukus atsigaus ir galėsi pasikalbėti, tik neleisk jai keltis ir lankstyti rankų,-linktelėjusi visą laiką šalia buvusiam vaikinui, pasisuko durų link. Netrukus paliko jaunuolius vienus.

   Klaidžioti tamsoje buvo nepaprastai lengva, o noro ištrūkti iš jos - nebuvo. Viskas aplink buvo dingę. Atrodė, jog iki šiol egzistavęs pasaulis dingo palikdamas šviesiaplaukę vienui vieną. Nesuvokė, kaip ilgai klaidžiojo tamsoje, tačiau menka, tačiau neįkiri švieselė ėmė spiginti į akis.
   Nežymiai rauktelėjusi antakius vos matomai pravėrė brangakmenio spalvos akis. Vaizdas buvo toks susiliejęs, jog nė spalvų atskirti nepavyko. Paslėpusi akis po vokais kilstelėjo ranką, tačiau skausmas privertė tik aiktelėti. Akirmiką kūną užvaldęs skausmas privertė norėti panirti atgal į tamsą, tačiau vilkolakės uoslę sukutianę vyriški kvepalai privertė pamiršti tamsą ir dar kartą pabandyti atsimerkti.
   Šįkart bandymas buvo kur kas sėkmingsnis. Brangakmenio spalvos akys pilnai atsimerkė nužveldamos švelniai melsvas lubas. Suvokti, kur ji ir kas nutiko, nepajėgė. Atrodė, jog kažkas būtų ištrynę neseniai vykusius įvykius.
   Dar kartą rauktelėjusi antakius kryptelėjo galvą. Jūros mėlynumo žvilgsnis susidūrė su smaragdo spalvos akimis.
   -Keitai...-balsas buvo toks silpnas, jog net pačiai šviesiaplaukei prireikė laiko suvokti, kad balsas nuskambėjo iš jos lūpų, o ne galvoje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Davina Murrell »

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Burtininkas
  • ****
  • 245
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #41 Prieš 4 dienas »
Keitas žinojo, kad drumsčia kitų pacientų ramybę, bet šiuo momentu jam tai mažiausiai rūpėjo. Žmogus, apimtas panikos, jaučiasi tarsi skęstantis. Na, ar bent Keitas taip jautėsi. Jam viskas plaukė tarsi per miglą. Iš tikro... Nesvarbu koks žmogus būtų jo rankose, bet... Kraujas kėlė siaubingus prisiminimus ir vertė kristi atgal į tą duobę, kurioje buvo pirmame kurse, mirus jo tėvams.
Pasirodžius Madam Pomfri švilpis kiek nusiramino. Tiek, kiek buvo įmanoma.
Kolinsas, tarsi su ausinėmis ant ausų išgirdo seselės komandą. Jam prireikė ne akimirkos ir ne dviejų, kad suprastų, o tada skubriai nuneštų merginą kur liepiamas. Baltaplaukis kaip įmanoma atsargiau paguldė Daviną ant lovos, žengdamas kelis žingsnius atgal. Nors ir norėjosi būti kuo arčiau ir jai padėti, bet žinojo, kad seselė geriau atliks savo darbą jeigu jis nesimaišys po kojomis.
Buvo dėkingas bent už tai, kad jam neliepė išeiti, o tai būtų iš streso nagus nusigraužęs.
-Am... Taip, gerai, supratau,-po akimirkos linktelėjo Kolinsas,-Ačiū,-dar pridėjo, o tada išsitraukė kėdę, kad galėtų šalimais atsisėsti.
Jis skendo savo mintyse laukdamas ir vis žvilgčiodamas į laikrodį, galvodamas ar tik dar nereikia kviesti madam Pomfri. Kiekviena pralaukta minutė jam atrodė lyg valanda.
Davinai atsibudus baltaplaukis krūptelėjo. Jau nebeskaičiavo kiek laiko nepasijudindamas sėdėjo, bet iš to kaip maudė nugarą, suprato, kad pakankamai ilgai.
-Davina...-tyliai ištarė jis, tarsi negalėdamas patikėti,-Tu... Aš taip nerimavau.
Jausmus išreikšti žodžius jam niekada nesisekė, bet išraiška išsakė viską. Jis siaubingai jaudinosi ir tas jausmas tikrai nebuvo geras.
-Nesikelk tik... Ir... Ir rankų nejudink. Čia, kad nebūtų blogiau,-sugebėjo išlementi jis, vis dar žvelgdamas į merginą tuo susirūpinusiu žvilgsniu.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Burtininkė
  • ****
  • 346
  • Lytis: Moteris
  • Death smiles at everyone. Wolves smile back
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #42 Prieš 4 dienas »
    Žvilgsnis su kuriuo susidūrė brangakmenio spalvos akys buvo kupinas tiek išgąsčio ir nerimo, jog šviesiaplaukė nė pati nejausdama krūptelėjo. Įprastai išbalęs, tačiau nuolat šmaikštaujantis ir besišypsantis vaikinas dabar buvo išbalęs iš baimės ir išgąsčio. Ir visa tai dėl jos. Merginos, kuri iš pirmo žvilgsnio pamanytum, jog persipjovė venas dėl kvailo dėmėsio trūkumo, tačiau pažinodamas šviesiaplaukę apie tai nė nepagalvotum.
    Safyro spalvos akių savininkė gulėjo baltuose ligoninės pataluose bejėgė, išsekusi ir išbalusi dėl išsigandusio vienuolikmečio. Ir nors savijauta neprilygo žodžiui negera, tačiau pykčio nejautė. Vaikinukas nebuvo kaltas dėl to, jog nesugebėjo suvaldyti savo emocijų. Išvysti laukinį žvėrį, kuris pavirsta į dailių bruožų merginą, net ir magijos pasaulyje reiktų priprasti. Tiesa, su Kolinsų berniuku viskas buvo kitaip, tačiau čia vadovavo kiek kitoki jausmai nei baimė.
    Puikią vilkolakės klausą pasiekus tyliam, vis dar sunerimusiam Keito balsui, mėlynakė nežymiai šyptelėjo tarsi bandydama nuraminti vaikiną. Puikiai suprato, ką turėjo išgyventi baltų plaukų savininkas, išvydęs ją kraujo klane.
   -Keitai, man viskas gerai,–kilstelėjusi lūpų kampučius ištiesė ranką vaikino link. Iš šono septyniolikmetė priminė gerai nepabudusią, vis dar apsimiegojusią personą.
   Kelias akimirkas paprasčiausiai tylėdama ir stebėdama priešais sėdintį baltaplaukį pasisuko šonu kartu pasitraukdama į lovos kraštą. Elgėsi itin atsargiai. Nenorėjo daugiau gąsdinti nei Keito, nei seslės. Nors žaizdos buvo aptvarstytos, tačiau dar visai šviežios, tad neabejoju, jog būtų užtekę gerai neapgalvoto, neatsargaus judesio ir balti patalai pavirtų kruajo klanu.
    Vis dėl to troško užmerkti akis ir nusnūsti dar kelias valandas, kol silpnumas praeis, tačiau palikti Keito sėdėti nepatogioje kėdėje neketino. Abejojo, jog šis paliks ją vieną, kai tik ji užmigs. Be to, kažkas giliai viduje neleido atsitraukti nuo smaragdinių akių savininko.
   Nebyliai prašydama įsitaisyti šalia kelis kartus tingiai sumirksėjo. Pamažu silpnumas užvaldė visą kūną.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 dienas sukūrė Davina Murrell »

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019