[Sayuri Qinzu]

Sayuri išpūtusi akis žiūrėjo kaip padaras tarytum kokį energijos šaltinį susiurbė mirtį nešančius kerus į savo kūną ir tapo netgi agresyvesnis nei prieš Sanguinary ataką. Stebėdama, kaip jos brolis bergždžiai mėgina atsilaikyti prieš geltonai žaliai švytinčią, mergina ragino savo smegenis galvoti. Jei brolio paleistus kerus, kurie tiesiog alsuoja juodąją magiją, kad ir kokie banalūs būtų, ta pabaisa sugėrė tarytum gyvybinės energijos šaltinį, reiškia, jog ji minta juodąja magija ir yra tiesiog sklidina jos... Tokie padarai buvo aprašyti močiutės dienoraštyje! Ir iš jų galima pasisemti naudos... tai yra patobulinti savo burtų lazdelę, tik kad prisiminčiau tiksliau... Say karštligiškai vartė dienoraštį, tačiau iš tos įtampos niekaip negalėjo rasti reikiamo puslapio ir staiga ji tarytum sugrįžo į praeitį - prisiminė tą vakarą, kai skaitė apie Mirties Šmėklas, prisiminė tą akimirką, kai ją tiesiog apėmė manija vieną dieną surasti tokią ir ją materializavus patobulinti savo burtų lazdelės galias. Laikui bėgant - jos paieškos tapo antraplanės ir dabar jai svarbiausia buvo - surasti šeimos relikvijas. O dabar, kai Sayuri suprato galinti suderinti abu - tiesiog nušvito:
- Broli! Tu visiškai teisus, šios skulptūros gali pasidalinti juodosios magijos krūvį ir tuomet šis padaras taps visiškai nepavojingu. Negana to - mūsų burtų lazdelės taps mažiausiai du kartus stipresnės IR mes prisikasėme tikriausiai prie dar kelių relikvijų. Tiesa pačios relikvijos bus paslėptos kažkur čia, o pirmiausiai reikia sutramdyt šitą mielą būtybę. Tik duok man truputį laiko. - Sayuri atsistojo tiesi it lenta, suglaudusi kojas, o rankas nuleidusi prie šonų.  Vienoje iš jų laikė burtų lazdelę, tačiau jos kūnas buvo atsipalaidavęs. Jos akys buvo užmerktos, o galva nulinkusi žemyn. Kelias akimirkas Sayuri atrodė lyg ir pati pavirtusi į vieną iš daugelio statulų, tačiau geriau įsižiūrėjęs galėjai matyti kaip kruta jos lūpos. Tyliai tyliai ji po nosimi murmėjo it litaniją išmoktą užkalbėjimą. Po truputį nuo jos kūno pradėjo driektis lengvas it šilkas ir vos vos švytintis energijos srautas, kuris pradėjo išsiskirt į daug šakų, o jos savo ruožtu apsivijo kiekvieną skulptūrą. Dar kelios akimirkos ir skulptūros visos lyg viena sujudėjo. Vienas nedidelis judesys, o paskui jį sekė didelis girgždesys ir dundėjimas. Penkios statulos nulipo nuo savo pjedestalų ir atsisuko į Sayuri kuri jau buvo atsimerkusi, tačiau dabar, skirtingai nei pirma, įsitempusi. Vis dėlto, valdyti penkias statulas iš karto - buvo ne juokas.
- Eikit ir sutramdykit ją. - Mergina galva mostelėjo švytinčios pabaisos, su kuria vis dar stengėsi susidoroti jos brolis, pusėn.

[Varlius]

Sanguinary absoliučiai nieko negirdėjo ir nematė prieš save, jis tik stengėsi išgyvent ir apgint sesę. Kai pabaisa vyrą nubloškusi skydų po paskutinio jo puolimo nusisuko į Sayuri šiam pasitaikė puiki proga sužalot pabaisą. Magiškųjų gyvūnų profesorius lėtai atsistojo, iškėlė savo senelio, o dabar jau jo paties kardą aukštai į orą ir apimtas pykčio smogė pabaisai į nugarą. Kaip bebūtų keista smūgis kardu pabaisa sužeidė, iš žaizdos pasklido ta pati žalia šviesa. Deja po sužeidimo baidyklė vėl atsisuko į Sangu ir vienu vėzdo smūgiu rodos sutrupino kelis vyro šonkaulius į smulkiausius gabaliukus. Iš skausmo šis vos neprarado sąmonės, o pabaisa užsimojo dar vienam smūgiui.
Staiga lyg pro miglą  vyras išgirdo savo sesers Sayuri balsą:
-Eikit ir sutramdykit ją.
Jau po akimirkos su didžiausiu triukšmu akmeninės statulos pajudėjo ir patraukė pabaisą nuo vyro. Dar po akimirkos statulos pradėjo mirties pabaisą plėšyt į gabalus. Po minutės, gal dviejų, Sanguinary to pasakyt tiksliai negalėjo, pabaisa buvo sunaikinta. Liko tik ryški žalia šviesa jos vietoje su savimi naikindama ir statulas. Nuo šios tokios pačios žalios šviesos gijos nutįso ir į brolio ir sesers lazdeles, staiga viskas baigėsi lyg nieko ir nebuvo, tik jų senelių statūlos pajudėjo pasisukdamos taip jog tarsi sudarytų vartus į kitą patalpą iš susipynusių rankų.
Nors vyras buvo eilinį kart visas sužeistas, nejausdamas viso sutrupinto kairiojo šono, jis pasikėlė. Šiaip ne taip pasiėmė savo lazdelę ir remdamasis kardu, tarsi senukas lazdele, šypsodamas priėjo prie sesės. Jis jautė neapsakomą pasididžiavimą savo seserim, kuri šįkart išgelbėjo jam gyvybę, o gal ir sielą.
-Manau mes išlaikėm ir paskutinį išbandymą. Šaunuolė, sese, jei ne tu ko gero būčiau čia pakratęs kanopas anksčiau laiko. Manau ilgiau čia pasilikt nebeapsimoka ir laikas eit ten kur mūsų seneliai rodo. Eime pro vartus sesute, įtariu ten mūsų trokštamas lobis arba bent kitos, tolimesnės nuorodos. Tik aš, kad ir kaip mėgčiau kovot, tikiuosi jog daugiau to šiandien neteks patirt. Kas per daug tas nesveika kaip sakoma.

[Sayuri Qinzu]

Sayuri su palengvėjimu stebėjo, kaip jos pažadintos statulos doroja Mirties Šmėklą. Tačiau kuo ilgiau pabaisa priešinosi, tuo daugiau jos gyvybinės energijos naudojo statulos. Po kelių minučių, Say jau sukosi galva ir buvo labaisilpna, tad ji pasirėmė į artimiausią sieną. Dar akimirka ir mergina jau būtų apalpusi, tačiau staiga, ties krūtine, toje vietoje, kur kabėjo senelio paliktas medalionas, Say pajuto spaudimą ir į jos kūną pliūptelėjo nauja energijos banga. Tai štai, kokia šios relikvijos galia! Pagaliau supratua. Joje galima kaupti energiją ir tuomet, kai jos prireikia, kūnas jos pasiima būtent iš šio papuošalo. Kaip gerai, kad buvau jį užsidėjusi, kitaip, šis triukas su statulų pažadinimu galėjo baigtis blogai... dar kelios minutės ir padaras pasidavė - statulos galutinai jį pribaigė. Ji nebuvo sakiusi broliui, jog šis triukas, su statulų pažadinimu atima itin daug jėgų, o kuo daugiau statulų ir kuo daugiau energijos reikalaujantį darbą jos atlieka - tuo daugiau gyvybinės energijos jos sunaudoja. Dar prieš pažadindama iš akmens nukaldintas statulas, Say žinojo, jog visa tai gali baigtis labai blogai, tačiau jos kūną išgelbėjo viena iš daugelio šeimos juodosios magijos relikvijų. Pakėlusi galvą į brolį, ji pažvelgė į jį keistu žvilgsniu, bet tuomet jos žvilgsnį patraukė kitas reginys - gyvos statulos vėl pajudėjo ir sudarė tarytum vartus iš sukabintų rankų.
- Na ką. - Mergina keliais rankų mostais nusipurtė dulkes nuo drabužių. - Tu teisus. Tikrai nereikia nieko laukti. Aš jau atsigavau, o kaip - papasakosiu prie progos. Jei nori žinoti - supratau kaip veikia antroji mano rasta relikvija - senelio medalionas. Bet viskam yra tinkamesnis laikas ir vieta, o dabar užbaikime tai, ką pradėjome. - Ir ryžtingai žengė pro vartus. Kelias akimirkas nieko nebuvo matyti ir ją apgaubė visiška tamsa, dar po kiek laiko viskas nušvito itin ryškiomis šviesomis ir mergina turėjo prisidengti akis, kadangi šviesa itin akino. Palaipsniui ji išblėso, lyg būtų išsisklaidžiusi tarytum blogas oras pro atvirus langus, ir Sayuri jau galėjo apsižvalgyti. Nesuprato kur yra, kadangi tai nebuvo patalpa - nebuvo sienų, lubų ar grindų, tačiau nebuvo ir laukas. Suprato patekusi į kažin kokią erdvę, esančią tarp pasaulių. Apsidairiusi nusiramino - kadangi už jos sėkmingai į čia atkako ir Sanguinary, nors visas suplėšytas ir kraujuotas, bet su juo ji jautėsi žymiai saugesnė. Apsipratusi naujoje erdvėje, mergina žengė kelis nedrąsius, kadangi po jos kojomis nieko nebuvo, žingsnius. Nenukritusi ir neprasmegusi bala žino kur, Say įsidrąsino ir dar šiek tiek paėjo įvairiomis kryptimis toli nenuklysdama, tačiau kad ir kiek ji dairėsi - aplinkui buvo beribė tuštuma. Tuomet jos galvoje ėmė kartotis žodžiai: „Memento Mori“ ir nieko nelaukusi, mergina juos beveik nevalingai ištarė balsu. Tai suveikė tarytum burtažodis ir viskas aplinkui vėl ėmė kisti. Nežinia kiek laiko praėjo, o gal jo visai nepraėjo, kadangi šioje erdvėje nebuvo nei laiko, nei materijos, o tuomet nežinia iš kur atsirado skrynia. Nejaugi taip paprastai? Negi viskas taip... nesudėtinga? O gal... tai tik skrynia? Bet kurio velnio čia jai stovėt, jei joje nėra relikvijų? Sutrikusi pažvelgė į savo brolį, kuris vis dar nekrutėdamas stovėjo už kelių metrų.

[Varlius]

Pagaliau viskas baigėsi. Sanguinary palaukė kol jo sesė ryžtingai žengs pro vartus. Pats jis nebuvo toks ryžtingas, visgi ši kova pareikalavo nežmoniškai daug jėgų ir sveikatos, o vyras ir taip buvo visas sužalotas, nors ir nebekraujavo, bet sulaužytus kaulus nežmoniškai gėlė skausmas. Kai tik iš čia išsinešdinsiu turėsiu pasiimt pora savaičių atostogų, ir šįkart atostogausiu ne ieškodamas naujų nuotykių ir bastydamasis po visą pasaulį ir kitas materijas, o ilsėdamasis savo name ant jūros kranto ir uolų. Kažkaip per daug visko paskutiniu metu. Pora dvikovų, pamokos su vaikučiais kuriems mieliau sprandus nusukčiau nei jiems dėstyčiau ir dabar šitai. Kad ir kaip gerbiu senelius, bet jų išbandymų galėjo ir nekurt, gi žinojo jog vistiek mudu su sese juos įveiksim.. Magiškų gyvūnų profesorius pasiramsčiuodamas savo kardu irgi žengė pro vartus.
Jį kaip ir sesę iš pradžių apgaubė absoliuti tamsa, o iš kart po jos sekė stulbinančiai ryški, akinanti šviesa kuri netrukus ir baigėsi. Vyras apsižvalgė ir suprato jog jie pateko į dar vieną svetima pasaulį. Nuostabu.. Tiesiog nuostabu, vėl svetimas pasaulis. Va iš kur aš paveldėjau polinkį į juos, pasirodo iš senelių. Tikiuos šįsyk nebebus jokių nenumatytų triukų.. Profesorius nors ir būdamas smarkiai sužeistas vėl įsitempė kaip styga ir su katinišku budrumo pradėjo stebėt aplinką. Jis išlėto priėjo prie sesės, kuri jau buvo kažkokiu būdu atradimus skrynią. Ši buvo akivaizdžiai senovinė ir vyras buvo tikras jog tai ta pati skrynia kurią jie matė viso šito reikalo pradžioje kai jo sesė Sayuri įsibrovė į hidros galvą.
-O žinai, turėsi papasakot kaip tu čia atradimai tą skrynią. Jei tu leisi, pabandysiu ją atvert.
Vyras lėtai ranka perbraukė per skrynios dangtį, tada visą korpusą, bet nepajuto jokių spynos požymių. Jis užsimerkė, sutelkė visą jam likusį susitelkimą į skrynią. Jis pajuto galingą juodąją magiją, kuri šįkart buvo persimaičius su kažkuo kitu, neregėtų, bet draugišku ir šiltu.
-Manau, jog čia ir yra tai ko mes taip ilgai siekėm. Nors nuo jos sklinda juodoji magija, bet jaučiu jog ji bus mums draugiška.
Sanguinary vėl uždėjo rankas ant skrynios, šįkart ant to vietos kur turėtų būt jos spyna. Jis panaudojo senovinę techniką išmokta iš senelių ir sutelkė visą savo gyvybinę jėgą į rankas. Iš jų, dalis šios energijos perėjo į skrynią ir ši atsivėrė. Jos turinio nebuvo galima matyt, tik vėl akinančią šviesą.
Kai viskas baigėsi jiedu su sese pamatė vėl atsidūrę ežero paviršiuje netoli salos, ten kur viskas ir prasidėjo, tik dabar jų išsvajotos relikvijos buvo pas juos. Vyro skydas ir šarvai kadaise priklausę jų seneliui ir sesers durklas, apyrankė, žiedas ir dar medalionas kažkada priklausę jų seneliai.
-Sese, panašu jog mums pavyko. – Vyras nusišypsojo, tik dabar pajutęs jog kažkokiu būdu atgavo jėgas ir nebėra sužeistas. – Siūlau susirast priešininkų ir išbandyti mūsų naują turtą du prieš du dvikovoje.
Vyras lėtai nuplaukė į salą

[Sharlotte]

Sakysite juokinga? Sakysite kvaila? Taip, tai tikrai nesąmonė, galvojo Shar. Visu pirma tai, kad mergaitė išsibūrusi virš galvos burbulą, nėrė į pačią ežero glūdumą. Ji norėjo pabėgti iš mokyklos, iš tos kasdienės rutinos į tuščią povandeninį pasaulį. Toli nuo baimės, džiaugsmo ir vis tų pačių pasikartojančių, apsurdiškų dalykų, kurie gyvenimą tik apkartindavo.
Kai Sharlotte pasiekė patį ežero dugną, ji atsigulė. Didelio ir gražaus sapno galia, privertė mergaitę užsimerkti ir smekti vis gilyn ir gilyn.
                                                                                    *
Po geros valandėlės pabudusi Shar pirmiausia pamatė grupelę vandenių su aštriomis ietimis. Vienas jų, ryžais plaukais, pradūrė mokinės deguonės burbulą. Sharlotte pradėjo dusti, bet šiaip ne taip sugraibiusi lazdelę, išsibūrė naują. Kiti vandeniai juokėsi.
- Eisi su mumis. Tu - įsibrovėlė,- kalbėjo tas pats ryžikas.
Nieko nėr ką daryt... Shar žinojo, kad pakliuvo į labai didelę bėdą ir kad tik atsitiktinumas ją išgelbėtų. Pasinaudoti kerais - irgi nepavyks, nes vienas tų žvynuočių ją atėmė. Mergaitė užsimerkė ir leidosi lengvai vedama. Bet žinoma ji neiškentė, kai jie įėjo į miestą. Kalnai mažų akmens nameliukų su pajuodavusio aukso stogais... O už jų, didelį, taip pat pajuodavusio aukso rūmai.
- Pavėlavai, Ašaranai,- galingu balsu prabilo vandenių karalius.- Kas ta mergiūkštė?
- Ji, Valdove iš tos mokyklos viršuje,- nusilenkė Ašaranas.
- Koks tavo vardas, mergiūkšte, iš tos mokyklos?- tarė Valdovas.
- Sharlotte De Momss. Ir aš visai ne mergiūkštė, tu nususęs žvynę,- šaltai iškošė Shar.
Daugelis vietinių aiktelėjo. Turbūt suprantat kodėl.
- Nedrysk taip su manimi kalbėt!
- O kodėl ne? Ką, tu mane pietums suvalgysi?- nusišaipė mergaitė.
O dabar jau visas kaimas aiktelėjo ir žiūrėjo pakraupusiais veidais.
- O būtent tai aš ir padarysiu.
Sharlotte aiktelėjo, bet ji buvo įsitikinusi, kad niekas negirdėjo, nes vandeniai iškėlė ietis rėkė.

                                                                                *
- Ką tu čia darai?- pro grotas pamačiusi draugę, sušuko varniukė.
- O ką tu manai? Aišku gelbėju tave,- nusišaipė Ky.
Ji taip pat dėvėjo deguonės burbulą, kad galėtų kvėpuoti. Atrodė keistai...
Po gerų dešimties minučių, Ky ir Shar jau buvo ant kranto ir dūsavo. Pirmoji prabilo Sharlotte:
- Ačiū. Jei tavęs ten nebūtų buve, jau būčiau suvalgyta vakarienei,- nusijuokė mergaitė.

[Nichol Elkhai Syberg]

Dohandhan'as atvyko prie ežero savo šeimininko paliepimu jam reikia surasti perlą.Tikrai keistas pasaulis tik atsitempia jau užduoti duoda. Na kagi teks keisti pavidala į ka čia pasikeitus?Gal rykliu bet ne ežeras čia seklus. Ai nereikia stokoti fantazijos.Dohandhan'as atsistojo vandenyje ir pasivertė gyviu kuris panašus į ryklio didžio piranija. He he he šeimininkas bent jau leido gasdinti visus vandenyje.Dohandhan'as Nuplaukė ieškoti perlo. Staiga jis pamatė didžiulį šešėlį artinantis prie jo. O pragare kodėl visi plaukia prie manes kai būnu žuvis? Na ką reikia tą kvala gyvuli sudraskyti ir supjausčius suryti.Dohandhan'as Vėl pakeitė pavidala šį karta jis buvo baisus ryklys kurio dantys buvo tokie smailūs kad lengvai galėjo perkasti kaukole. Dohandhan'as pasiruošė kovai visas isitempė ir pasivertė nematomu. Jis matė kaip sutriko kvailas padaras kai nieko nepamatė toje vietoje kur katik buvo Dohandhan'as. O jis tuo metu bandė atpažinti givūna kuris plaukė prie jo.Gal tai aštunkojis?ne jis be kojų tik su pelekais ir yra didžiulis. Hm ką čia veikia ryklys?Pasirodė kad tas riklys visai tokio pavidalo kaip ir Dohandhan'as.Velnias iš kur galėjau žinoti kad šioje žemėje yra tokių padarų? Na ką teks jį tiesiog suplėšyti prieštai išvirus.Dohandhan'as pasitelkė savo magijos gales ir toje vietoja kur buvo kitas ryklys užvirė vandenį tokį karšta kaip karščiausia ugnis. riklys per sekunde išvirė.Pirmas priešas pašalintas.Dohandhan'as nusyšipsojo nors kai esi ryklys tai reiškia:'' Aš tave suėsiu.'' Na ką reikia to prakeikto perlo ieškoti.Dohandhan'as nuplaukė toliau ir pasitelkė regėjima kad galėtu matyti visą ežerą. Staiga jis pajuto kitą džiną.One nejaugi dar džina reikės nurunkti? To jau perdauk.Dohandhan'as pradėjo greitai dairytis. Pagaliau pamatė perlą kuris buvo baltas kaip grynas pienas.Štai. O dabar visu greičiu pirmyn!Dohandhan'as pasivertė beveik mikroskopine bet labai greita žuvyte. Po kelių sekundžiu jis pajuto kad jį seka. Dohandhan'as  norėjo atsigrešti bet prisiminė užduoti todėl dar pagreitino. Kai buvo jau prie perlo pasivertė žuvimi kuri buvo panaši į erelį. Jis griebė perla ir visu greičiu pasileido link paviršiaus. Tik staiga pajuto kad kaškas sugriebė jį už kojos net neatsigreždamas jis pasiuntė stipria povandenine srove tam padarui ir išsilaisvino. Kai pagaliau iškilo į paviršiu pavirto savo pradiniu atvaizdu.Pirma užduotis atlikta penkios minutės trisdešimtšešios sekundės. Neblogai kaip tokiam seniui.Dohandhan'as nusyšipsojo ir nuskrido vykditi kitos užduoties.


((aš čia Dante pamokai))

[Ema Evans]

Ežero glūdumoje atsirado verpetas. Jis didėjo, didėjo, kol iš jo išlindo džino kūnas.
Hm, šiuo pavidalu man bus nepatogu plaukioti. Ir kuo gi man pasivertus... Sugalvojau. Vandenis - puikiausia išeitis.
Po kelių akimirkų mergaitė su gyvatės liežuviu pavirto dailia juodaplauke vandene. Matomas vaizdas pasikeitė. Vaizduose buvo daugiau mėlyno atspalvio.
Ophiuchus neregėtu greičiu pasileido gilumos link. Staiga iš priekio išniro kitas vandenis su ietimi ir kažką sugergždė. Džinas atsakė tokiu pat gergždimu. Staiga vandenis atkišo savo ietį džino link. Jo veidas tapo pykčio veriama grimasa. Džinas nieko nesakė tik kraugeriškai nusišypsojo ir iškėlė delną.
- Ustrixano nuplisan, - tarė džinas ir visas vandenio kūnas tapo nusėtas skausmingom pūslėm. Vandenis tik sušnypštė ir nuplaukė į žoles. Džinas pasileido toliau. Tuos pačius kerus panaudojo ir prieš gabikius, įsikabinusius jam į uodegą. Tačiau išnirus prieš akis undinei, jis staiga sustojo. Jie gal penkias minutes įdėmiai žiūrėjo vienas į kitą, tada prabilo undinė.
- Ko čia ieškai žemės demone? Ne vieta tau čia...
- Vykdau užduotį. Kuo greičiau leisi man keliauti toliau, tuo greičiau išsinešdinsiu. Argi ne to tu nori?
- Hmmm, ne. Dabar noriu skaniai papietauti, - tarė undinė ir neregėtu greičiu pasileido džino link. Tačiau džinas lengvai išsisuko.
- Incarcerous, - tarė Ophiuchus ir undinę surišo virvėmis, tačiau ji lengvai jas nusiplėšė ir puldama pasileido dar kartą.
- Petrificus Totalus.
Undinė iš pykčio pasileidus nežmonišku greičiu link demono, nespėjo išsisukti nuo stingdymo kerų ir, negalėdama plaukti, nugrimzdo į ežero gilumas. Džinas apsidarė aplink ir pamatė milžinišką austrę, prisitvirtinusią prie akmens.
- Alohomora, - austrė prasivėrė ir atidengė gražų melsvą perlą. Džinas jį paėmė ir užvėrė austrę taip, kaip buvo. Oras aplink vėl suraibuliavo ir džinas dingo taip pat staigiai kaip ir atsirado.

[Gilbert Rosmarriell]

Dangyje pasirodė paukštis kuris labai dideliu greičiu skrido ežero link. Būdamas jau arti žemės jis atvirto į sau priimtiniausia pavidalą. Ežero pakrantėje stovėjo aukšta figūra. Plaštakos iki alkūnių buvo apžėlusios kailiu, ant peties buvo milžiniška išdeginta stilizuotos lapės tatuiruotė. Jis turėjo šviesiai rudus plaukus siekiančius mentes, kurių puse buvo supinti į dredus, o kiti - į kasą. Nusipurtęs nuo erelio plunksnų jis pažvelgė gilyn bandydamas ką nors ten įžiūrėti. Nenorėdamas daugiau gaišti jis paliko du pirmus daiktus ir šoko į vandenį. Šlykštus vanduo pagalvojo jis sau, bet nieko pakeisti jis vis tiek negalėtu.
Plaukdamas jis išdaužė ne mažiau nei tuziną visokių neaiškiu undinių, baidyklių ir visokių kitokių padarų kurių nebuvo anksčiau matęs. Jis suprato tik vieną. Perlas bus giliai po vandeniu. Jis leidosi vis giliau ir giliau kol pagaliau pasiekė dugną. Netoliese buvo maža ola kurioje kaip ir buvo galima tikėtis gulėjo mažytė skrynelė. Jis nurėžė spyną nuo dėžės ir pagriebęs perlą pasileido iš vandens.
Susirinkęs du likusius jis nusišypsojo didžiuodamasis savimi. Atsistojęs jis dingo vėjo sūkuryje.

[Susan Julie Thompson]

Iš požemių atsidūrusi prie ežero demonė apsižvalgė ar nematyti Arcadės. Tačiau jos nesimatė, tad demonė įlipo į vandenį. Vanduo turėjo būti šaltas, tačiau Gadna to nejautė ir pasivertusi didele žuvimi ėmė plaukti gilyn. Po kurio laiko demonė pajuto, kad yra tikrai ne viena. už jos buvo būrys gabikių, kurie norėjo įsitraukti demonę gilyn. Džinė paspartino pelekų judesius. Ji plaukė greičiau, tačiau gabikiai buvo už ją greitesni ir  greitai ją pasivijo. Pajutusi kažką ant savo uodegos. demonė persimainė į undinę.
-Ne su tuo demonu prasidėjot Fe... Piktoji ragana įmetė Ronio laikraštį į vandenį... sušnypštė ji vandenyje. Kaži ar jie iš vis ką nors supranta.
Blykstelėjus demonei savo ramiomis, bet atšiauriomis akimis, vandens banga tarsi nuplovė tolyn visus gabikius. gadna dar spėjo pamatyti toli atsidūrusius gabikius, tačiau jie jau nebeplaukė link jos. Išsigando. demonė jau ruošėsi plaukti toliau, tačiau pastebėjo į jos uodegą įsikabinusį vieną gabikį. Matyt, vandens srovei priartėjus, šis spėjo įsitverti ir išsilaikyti. Nors ir laikėsi tvirtai įsikabinęs, gabikis atrodė silpnas ir įsibaiminęs. Gadna pažvelgė žemyn. Ūmai iš ežero gelmių atsiradęs didelis akmuo trenkėsi į gabikį. Šis atlaisvino rankas, dar prieš minutę tvirtai laikiusias demonės uodegą. Akmuo atsitrenkęs į gabikį dar trumpai paplūduriavo prie džinės. Šiai vėl pažvelgusi į ežero dugną, kurio dar nesimatė, akmuo tarsi pasileido ir dingo tamsioje gelmėje. Tuo tarpu atsigavęs gabikis greitais yriais tolo nuo demonės.
Nieko nelaukusi undinės pavidalu pasivertusi demonė nuplaukė gilyn. Su tais padarais iššvaisčiau daug laiko. reikėtų paskubėti. Plaukdama demonė apsidairė. Arcadės, kuri turėjo jai trukdyti buvo nematyti.Gal būt ji užsiėmė kitais demonais, kuriems taip pat turi trukdyti. Vis dėl to tiek keli demonai, kuriuos mačiau vykdo tokią pačią užduotį, kaip ir aš.
galvodama apie kitus demonus, džinė pasiekė ežero glūdumą. Ten tarp tankių žolių ji pamatė kažką trumpam nušviečiant. Oru apsaugojusi demonė turėjo nedidelę liepsną, kuri jai švietė kelią. Perlas pagalvojo ji, tik pamačiusi tą trumpą blykstelėjimą.
Gadnai tik paėmus perlą, aplink ją esančios žolės sukruto. Žolių stiebai įsikabino į demonės rankas ir uodegą. Augalai skaudžiai badė demonės rankas. Džinė išblaškyta, staigiai ją apvijusių žolių, prarado ugnies kontrolę. Liepsna kaip mat užgeso vandenyje. Aplinkui pasidarė tamsu nors į akį durk. Į demonę įsikabinusios žolės, regis mėgo tamsą ir dar tvirčiau suspaudė Gadnos rankas ir uodegą.
Undinė stengėsi sutelkti dėmesį į žoles. Pasinaudodama savo sugebėjimais, demonei privertė žoles šiek tiek atsilaisvinti. Jai to užteko. Vietoj undinės, tarpo žolių laisvai plūduriavo nedidelė žuvis. Nieko nelaukusi žuvis ėmė irtis aukštyn. Kai žolės jau nebegalėjo jos pasiekti, Gadna vėl virto į undinę ir skubiai pasileido plaukti kranto link.
Pasiekusi krantą demonė pažvelgė į perlą ir akmenėlį, kurį gavo iš požemių. Šyptelėjusi pasivertė paukščiu ir nuskrido Uždraustojo miško link

[Arwen Evenstar]

Arwen kartu su kitais turnyro žiūrovais atsirado nedidelėje salelėje, toli nuo ežero kranto. Čia buvo tamsu, šiek tiek niūroka (nors galbūt šią nuotaiką kėlė neseniai virš ežero pakilęs rūkas) ir baugu. Po akimirkos kiek tolėliau stovinčioje palapinėje pasigirdo pokštelėjimas - atvyko turnyro dalyviai. Nors šioje vietoje savo užduotį nugalėti povandeninę hidrą atliks Gabrielė Devertes, kiti turnyro dalyviai irgi jos užduotį galės stebėti iš palapinės. Taip buvo nuspręsta norint sudaryti galimybę dalyviams patiems nuspręsti - stebėti priešininkės kovą su hidra ar laiką praleisti ramiai, niekeno netrukdomi ir, galbūt, susikaupti bei pasiruošti prieš savo užduotį. Arwen dar kartą nužvelgė visus mokinius ir kai pamatė, jog visi jau savo vietose, tarė:
- Pakvieskime pirmąją turnyro dalyvę Biobetonso atstovę Gabrielę Devertes ir plojimais padrąsinkime ją. Jos priešininkė povandeninė hidra gyvena ežero glūdumoje, tad gali būti, jog jų kovos nematysime. Tad viską stebėti ir po to mums viską papasakoti pasikviečiau vandenius. O mums beliks tik kantriai laukti užduoties atomazgos. Tad, Gabriele, kai būsi pasiruošusi, nerk į ežerą ir pasitik hidrą.

[Brielle Siri Devers]

Gabrielė giliai įkvėpė ir iškvėpė. Ji jaudinosi, bet ne per daug. Kiek galėjo, bibliotekoje iškniso kuo daugiau apie tą povandeninę devyngalvę pabaisą, su kuria jai teks susikauti. Nors užduotis turėjo vykti po vandeniu, Gabrielė nuoširdžiai tikėjosi, kad jai pavyks kaip nors nugalėti hidrą kad ir karšto vandens srovėmis. Iš vienaragio rago miltelių nebūtų jokios naudos, nes jie sušlaptų ir pavirstų į lipnią pliurzą. Taigi, Gabtlrielei reiks tenkintis tik burtažodžiais, kuriuos išmoko per šešerius metus Biobetonse. O išmoko tikrai nemažai. Laimei, jai ypač gerai sekėsi transfigūracija.
Prancūzė užsimerkė, mintyse kartodama, kad viskas bus gerai. Atsimerkė. Neskubėdama pakėlė lazdelę sau prie burnos ir pusbalsiu sumurmėjo burbulinės galvos kerų burtažodį. Aplink jos burną ir nosį atsirado nedidelis burbulas, kad ji galėtų kvėpuoti po vandeniu neribotą laiką. Gabrielė įtarė kad atrodi gana juokingai, tačiau nesuko per daug dėl to galvos. Juk dabar ne išvaizda svarbu. Mergina greitosiomis nusimetė apsiaustą, nusiavė batus ir liko tik su suknele. Gal ir ne pati patogiausia apranga plaukimui, bet su apsiaustu ji būtų nugrimzdusi tiesiai dugnan, tad suknelė buvo žymiai geresnis pasirinkimas už apsiaustą.
Gabrielė tvirtai suėmė į ranką lazdelę, pasitikrino, ar į uodegą surišti plaukai tvirtai laikosi ir išėjo iš palapinės. Ją pasitiko griausmingi plojimai ir rūkas. Merginai ėmė žvarbti oda. Ji nusišypsojo ir pamojavo ranka, pasisukusi į plojimų pusę. Paskui giliai įkvėpė (nors buvo nebūtina) ir nėrė į šaltą ir tamsų ežero vandenį.

[Brielle Siri Devers]

Gabrielės kūną užliejo ledinis ežero vanduo. Galūnės akimirksniu suledėjo, galvą ėmė spausti tarsi kažkieno lediniai gniaužtai. Mergina buvo stipriai užsimerkusi, susirietusi į kamuoliuką. Ji lėtai grimzdo ežero į ežero dugną. Staiga prancūzės sąmonėje kažkas sukirbėjo ir mergina prisivertė atsimerkti. Akis nutvilkė ledinis šaltis, bet po minutėlės Gabrielė apsiprato. Ištiesusi galūnes mergina giliai įkvėpė. Burbulinės galvos kerai veikė puikiai, tad Gabrielė galėjo kvėpuoti po vandeniu netrukdoma. Bet merginos kūną vis dar stingdė ledinio ežero vandens šaltis. Sukaupusi visą likusią šilumą ir energiją, Gabrielė sušuko burtažodį. Iš jos lazdelės išsiveržė karšto vandens srovė. Nieko nelaukusi mergina puolė į tą vietą, kur pataikė srovė. Šiltas vanduo suledėjusiam merginos kūnui buvo tikra palaima. Atsigavusi ir apsipratusi su vandens temperatūra, Gabrielė nuplaukė gilyn į ežerą.
Mėlyna suknelė plaikstėsi aplink merginos kojas, lazdelę Gabrielė laikė tvirtai sugniaužusi dešinėje rankoje. Plaukiant gilyn, ėmė darytis vis tamsiau. Pažvelgusi į viršų, Gabrielė išvydo tik tolimą raibuliuojančios šviesos apskritimą. Nieko nelaukusi prancūzė burtais uždegė lazdelės galiuką. Pasišviesdama lazdele, Gabrielė nuplaukė toliau. Po kelių minučių iki prancūzės vandeniu atsklido grumėjimas. Gabrielė sukluso. Paskui ėmė plaukti į garso pusę. Grumėjimas pamažu garsėjo, kol galiausiai virto į pratisą riaumojimą. Prieš biobetonsietės akis atsivėrė kraupus vaizdas: tarp vandens žolių, blizgindama savo žvynais ir riaumodama baisiu balsu, tupėjo devyngalvė pabaisa. Hidra visomis aštuoniolika akių spoksojo į Biobetonso čempionę ir grėsmingai žybčiojo aštriais kaip skustuvai dantims. Gabrielė sekundei prarado žadą.
Atsitokėjusi mergina ėmė veikti. Ji iš anksto, dar prieš nerdama į ežerą, buvo apgalvojusi savo veiksmų planą. Gabrielė, viena akimi stebėdama Hidrą, lėtai, vangiais, tačiau tiksliais judesiais, nusiyrė iki dugno. Hidra akimis sekiojo, ką prancūzė daro. O ši susirado didelį, dumbliais apaugusį akmenį. Vis dar akimis sekdama Hidrą, Gabrielė lėtai bakstelėjo lazdele į akmenį ir į burbulą sukuždėjo burtažodį.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas atsirado palapinėje, kuri stovėjo Hogvartso ežero viduryje. ,,Gabriellei irgi ne žiurkėną nudobti kliuvo. Devynios makaulės ir dar dvigubinasi..." - pamanė durmštrangietis šeštakursis. Vaikinas matė, kaip nerimauja Gabriellė Devertes ir ją visiškai suprato. Kaip gi ten bebūtų keista, priešingai, negu ta plepė Hogvartso čempionė, Biobetonso čempionė buvo užsitarnavusi Soreno pagarbą nuoširdumu, ir neabejotina drąsa iškviečiant patį durmštrangietį į dvikovą, niekam net nestebint ir nesaugant. Kai Arwen baigė kalbėti ir paragino visus aplodismentais padrąsinti Gabriellę Devertes, Sorenas su santūria, bet nuoširdžia šypsena tai darė. Vaikinas stebėjo, kaip biobetonsietė paneria, o pro rūką ir ežero tamsą spėjo išvysti, kaip ji sėkmingai panaudoja Burbulinės galvos kerus. ,,Šaunuolė. Dabar beliks surasti hidrą ir nesumaišyti jos su vandeniais." - su sarkazmišku humoru pamąstė Sorenas ir ramiai atsisėdo ant kėdės, budriai stebėdamas tamsų, mistiškų miglų slepiamą eero vandenį. Vaikinas pasiėmė vandens stiklinę ir lėtai gurkšnojo, mėgaudamasis vėsa ir einančiu laiku. Staiga vandens paviršiuje pasirodė burbulai. ,,Aha, kažkas pažadino devyngalvę žuvytę. - suprato Sorenas.

[Brielle Siri Devers]

Akmuo, paliestas lazdele, ėmė keistis ir pavirto į kardą. Nebuvo labai paranku, bet Gabrielė neišmanė, kaip kitaip turėtų nukirsti hidrai galvas. Juk plikom rankom nenurausi. Mergina krūptelėjo, kai hidra, išvydusi blykstelint kardo geležtę kraupioje žalsvoje ežero vandens šviesoje, suurzgė. Gabrielė kvailokai nusišypsojo, lyg tai būtų galėję sujaudinti ar kitaip paveikti tą devyngalvę gelmių pabaisą. Tokiais pat lėtais judesiais kaip ir prieš tai, Gabrielė paėmė kardą į kairiąją ranką. Nebuvo labai patogu, bet nebuvo kitos išeities. Prancūzė ėmė lėtai plaukti link hidros. Šioji vis dar sekiojo ją savo devyniomis poromis akių, retkarčiais perspėjamai kaukštelėdama galingais nasrais. Staiga hidra nusičiaudėjo. ((What?)) Iš vienos galvos, tos kuri buvo arčiausiai Gabrielės, šnervių išlėkė verdančio vandens srovė. Gabrielė šastelėjo šalin, tačiau kardą laikančią ranką vis dėl to nutvilkė verdantis vanduo. Gabrielė suriko iš skausmo ir ėmė pašėlusiai makaluoti ranką, kad ledinis ežero vanduo bent kiek numalšintų skausmą. Kardas išsprūdo prancūzei iš rankos ir nukrito kažkur į žoles. Gabrielė susinervinusi nėrė žemyn jo pasiimti. Hidrai, matyt, patiko jos čiaudulio poveikis tai bluselei, mat ši ėmė dar smarkiau čiaudėti visomis devyniomis galvomis į visas puses. Kelis kartus Gabrielė vos nebuvo išvirta ežero dugne.
Įsiutusi mergina griebė ginklą ir visomis išgalėmis ėmė plaukti prie arčiausiai esančios hidros galvos. Lazdelę laikė paruoštą. Gabrielė kirto, hidra sustugo iš skausmo. Iš prancūzės lazdelės iššovė verdančio vandens srovė ir pataikė tiesiai į nukirstos galvos vietą. Kraujas, ėmęs tarsi debesimis plūsti iš žaizdos, nustojo bėgti, žalia mėsa, taip sakant, išvirė. Gabrielė stengėsi nesusivemti nuo to klaikaus vaizdo. O hidra ne juokais įsiuto. Netekusi vienos galvos, ji ėmė ne tik čiaudėti, bet ir į vizsas puses spjaudytis verdančio vandens srovėmis.

[Grace Nicholson]

Grace sėdėjo tribūnoje ir laukė pasirodant Biobetenso čempionės Gabrielės. Grifiukė linkėjo Gabrielei kuo didžiausios sekmės, bet kažkur širdies gilumoje kirbėjo noras, kad jai kas nors nepavyktų, ir Hogvartsas nugalėtų.
Grace žinojo, kad merginai teks nugalėti povandeninę Hidrą, pabaisą turinčią 9 galvas. Merginą labiausiai domino, kokius kerus panaudos Gabrielė.
Staiga Grifiukės ausis pasiekė šauksmai ir plojimai.Mergina pamatė, kad Biobetenso atstovė jau išėjo iš palapinės. Gabrielė sušnabždėjo burtažodį ir jos galvą apgaubė burbulas.Ji naudojo burbulinės galvos kerus. Mergina nėrė ežeran.Visi žiūrovai tyliai sedėjo tribūnuose.Ežero vanduo buvo per tamsus, kad ką įžiūrėtum. Staiga per ežerą nuvilnyjo bangelės.
-Ji leidžia karšto vandens sroves!- sušuko kažkoks mokinys.
Visi toliau sedėjo.Tačiau staiga iš vandens dugno pradėjo sklisti keisti garsai ir žymiai didesnės bangelės.
-Manau, kad Hidra pradėjo čiaudėti!-sušuko kažkas ir minios.