[Varlius]

Ežero glūduma. Tamsu tamsu, nors į akį durk. Tai paslaptinga vieta kur joks saulės spindulėlis neprasiskverbia. Visur, tik tamsūs šešėliai, gal augalai, gal skenduoliai, o gal dar kas nors. Tai kraupių, bet didingų gyvių slėptuvė ir kartu šalis. Atsidūręs čia gali tik girdėt kaip pro šalį plaukia didingi vandeniai, undinės. Kažkur čia gyvena aštuonkojai ir net didysis ežero valdovas galvakojis. Čia atsidūrus viskas tik nuo jų malonės priklauso ir nepadės čia nei magija, nei įvairūs triukai. Čia jų karalystė ir tik čia jie saugo paslaptingą lobį, kuris čia buvo paslėptas dar gerokai iki Hogvartso pilies pastatymo. Deja jau ne vienas drąsuolis bandė jį pasiekt, bet nieko nepešė. Pavirto tik tamsos dalimi arba šmėkla neramiai besibastančia po pasaulį ieškodamas išsigelbėjimo.
Ar išdrįsi čia įženk ir susikaut su savimi, su savo baimėm? Ar išdrįsi įžengti į šį didingą, bet svetimą pasaulį?

[Sayuri Qinzu]

Sayuri sumirksėjo akimis, tačiau jai vistiek atrodė, lyg būtų užsimerkusi. Jai visiškai nebuvo jokio skirtumo - ar atsimerkusi, ar užsimerkusi yra, tad kelias akimirkas buvo visiškai pasimetusi. Iš panikos buvo ir kvėpuoti užmiršusi, tad po kiek laiko ėmė spengti ausyse, o vanduo slėgė jos krūtinės ląstą. Say, nusiramink. Giliai įkvėpk ir iškvėpk, įkvėpk ir iškvėpk, neužmiršk kvėpavimo pratimų, kuriuos moki. Be panikos. Dar kelias akimirkas mergina plūduriavo vandenyje lyg lavonas, tačiau suėmusi save į rankas prisivertė įkvėpti. Iš karto tapo žymiai geriau. Kelis kartus giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, mergina jau galėjo normaliai kvėpuoti - visgi burtas, atliktas dar ant kranto, veikė puikiai. Nusiraminusi, Sayuri pradėjo blaiviai mąstyti ir tarė:
- Lumos maxima. - Aišku, iš jos burnos pasileido tik didžiuliai oro burbulai, tad ji ėmė kitos, bežodžių kerų, technikos, kas jai sekėsi taip pat puikiai, kaip ištariant burtažodį garsiai. Po akimirkos, merginos burtų lazdelės galas jau švytėjo ir apšvietė nemenką plotą aplink ją. Apsidairiusi išvydo... tuštumą. Aplink nieko nebuvo, rodos ežere nebuvo nė gyvos dvasios, tačiau ji žinojo, kad ilgai taip nesitęs. Sudrumstas ežero vanduo pažadina visus, net giliausiai įmigusius ežero padarus, tad reikia būti itin atsargiam. Sayuri lyg koks plūduras stengėsi išsilaikyti maždaug vienoje vietoje, kad jos broliui, amžiais nuo jos atsiliekančiam ir šiek tiek flegmatiškam, būtų lengviau ją surasti. Supratusi, jog laiko švaistyti nereikia, nusprendė apmąstyti veiksmų planą ir tik tuomet suvokė, jog ji visiškai neįsivaizduoja ką daryti toliau. Vandenyje ji atsidūrė, dideliame pavojuje - taip pat. Tačiau kur ieškoti relikvijos, kur plaukti ir ką daryti - ji neįsivaizdavo.

[Varlius]

Panėręs Sanguinary absoliučiai nieko nematė. Tokioj tamsoj jis jau seniai nebuvo. Na gerai, buvo per dvikovas, bet nesiskaito. Kur plaukia jo sesė jis galėjo orientuotis tik pagal garsus, kurie buvo apgaulingi. Visgi čia gyveno daugybė kitų gyvių, kurie buvo anaiptol ne draugiški. Vyrui netgi sunkiai sekėsi atpažint iš kur jis atplaukė. Nuostabu, tik pasiklyst man čia ir betrūko.. Visgi Seyuri ištarus burtažodį ir aplinkai aplink ją nušvitus vyras galėjo jį iškart pamatė ir priplaukė prie savo sesers.
-Lumos Solem. - Mintyse ištarė magiškų gyvūnų profesorius. Nors ir jo lazdelė sušvito dar stipriau nei sesers, bet visgi tamsa buvo tokia tiršta jog net dvi šviečiančios lazdelės beveik nepajėgė jos praskiest. Kaip ir reikėjo tikėtis, net toks mažas šviesos spindulėlis visiškos tamsos pasauly negalėjo likt nepastebėtas. Po kelių akimirkų aplink brolį ir seserį jau galėjai išgirst tylius tylius garsus, o porą akimirkų į jų skleidžiamos šviesos ruožą patekdavo koks šešėlis. Sanguinary apėmė bloga nuojauta, tad jis nusprendė apie ją pranešt savo sesei. Mintyse jis ištarė sudėtingą burtažodį, tada švelniai palietė sesers ranką. Dabar jiedu su seserim, nors ir laikinai galėjo bendraut keisdamiesi mintimis, nė nepraverdami burnos.
-Sesutę, būk pasiruošus kautis. Rodos ne visi patenkinti mūsų apsilankymų čia. Jaučiu jog vietiniai dar nežino jog Qinzu šeimos nariams geriau nesimaišyt po kojom. Bet nors mes ir dviese geriau nesustot ir plaukt gilyn. Kas žino, ką mes ten rasim.
Sangu ėmė nert gilyn vis apsigręždamas pažiūrėt ar Sayuri viskas gerai.

[Sayuri Qinzu]

Sayuri krūptelėjo pajutusi kažką ant savo peties ir jau ruošėsi gintis, kai suprato, jog tai tik jos brolis, besistengiantis sukurti tarp jų nematomą ryšio tinklą. Mergina buvo apie tokį burtažodį girdėjusi, tačiau pati dar nebuvo niekuomet jo išbandžiusi, žinojo, kad sėkmingai burti gali tik labai labai gabus burtininkas, o menkiausia tarties ar kitokia klaida gali pridaryti siaubingus dalykus, tačiau Say broliu visiškai pasitikėjo ir kaip žmogum, ir kaip burtininku. Mergyt, ramiai, nervai pernelyg įtempti. O visą laiką laikiau save šaltų nervų asmenybe. Sayuri išgirdusi savo brolio perspėjimą, jam taip pat mintimis atsakė:
- Nesijaudink, broliuk, juk žinai, kad kam jau kam, bet kautis aš visuomet pasirengusi. O apie mūsų padėtį tikrai gerai žinau. Tuo labiau, kad vieni stipriausių padarų mes esam žemėj, o ne vandeny. Čia beveik tas pats, kas tigrą į metus į baseiną su rykliais. Na, rykliai gal ir per skambus žodis, bet... whatever. - Sayuri visai apsidžiaugė pamačiusi, kad kelią ima rodyti Sangu, kadangi ji pati nebuvo itin gerai besiorientuojanti vietovėse, o jau vandeny, net tiksliai nežinant ko ieškai - tuo labiau. Tačiau po kelių minučių, palyginus, ramaus nardymo, merginos kūnas įsitempė - dešinėje į juos plaukė kažkokia juoda dėmė. Po akimirkos Say suprato, kad tai visai ne dėmė ar koks vandens užterštumas, o būtent vandens gyvis arba netgi visas jų pulkas.
- Manau turim nemalonumų. Būtų neblogai, jei pasakytum, jog tai tavo išauginti mieli gyvūnėliai ar bent jau vandeniai, nuo kurių pakankamai lengva apsiginti...

[Varlius]

Sanguinary iškart po Sayuri žodžių apie nemalonumus sustojo ir pabandė įsiklausyt į garsus, jis pats dar nesugebėjo nieko įžiūrėt. Galiausiai jam pavyko kažką įžiūrėt, bet jis dar nebuvo tikras kas ten.
-Aš dar nieko aiškaus nematau, bet turiu baisiai bloga nuojauta jog tu neatspėjai. Kaip ten bebūtų, geriau būkim drauge ir pasistenkim neišsiskirt.
Magiškųjų gyvūnų profesorius priplaukė prie savo seses, kerėjimo mokytojos ir neramiai pradėjo dairytis aplink, bandydamas ką nors įžiūrėt. Ir kodėl aš nesugalvojau susistiprint savo pojūčių prieš neriant čia, gal ir nematyčiau, bet bent jau ką nors girdėčiau.. Bet jau po akimirkos ir taip matėsi kas juos puola. Tai buvo hidra, didžiulė gerų 3-4 metrų pabaisa. Vienas iš jūrų drakonų. Ji savo galinga uodega staigai artėjo prie brolio ir sesers. Rodos tiesiog galėjai jaust iš jos visų devynių galvų sklindanti įniršį jog buvo sutrukdyta jos ramybė. Po akimirkos ji pražiojo savo visus devynis nasrus ir iš jų paleido galinga besisukančia srovę į abu žmones besikėsindama ne tik nublokšt bet ir nuplikyt.
-Deja, sesute, tai ne mano augintinis. Tiesa sakant su suaugusia hidra vandeny dar neteko susidurt, o jos ir sausumoj pakankamai pavojingos. Ir apskritai net nežinojau jog Hogvartso mokyklos ežere jos veisiasi, labai tikiuosi jog ji čia tik viena. Glacio
Sangu lazdelės pagalba ėmė šaldyti vandeny aplink save ir seserį statydamas tarsi ledo siena, kad atlaikytų hidros ataką. Šiaip ne taip jam pavyko, bet iškart po to kai hidra nustojo puolus jų siena ištirpo.
-Jei ką nors sugalvojai, laikas veikt nes ilgai šitaip neatsiginsim. O beto aš visai nenorėčiau jog čia dar kas nors apsireikštų nors įtariu šiuo metu visi vietos gyventojai bijo mūsų naujo žaliojo draugo.

[Sayuri Qinzu]

Sayuri gerokai anksčiau pastebėjo didžiulį drakoną nei jos brolis jį atpažino, tačiau iš netikėtumo negalėjo pratarti nė žodžio ir kai jos brolis panaudojo sušaldymo kerus, ji tvirtai žinojo, kad tai nepadės. Geriausiu atveju - akimirkai sustabdys hidrą, bet ne daugiau. Mergina stipriai užmerkė akis bandydama atsigauti iš ją apėmusio stingulio ir sutelkti mintis į tai, ką ji žino apie hidras. Tačiau jei net mano broliukas, pakvaišęs dėl visokių padarų, o juo labiau, tokių kaip šitas, nežino ką daryti, tuomet ką AŠ galiu padaryti? Na taip, dvikovose, su žmonėmis aš... tobula, nepakartojama and so on, bet ŠITA. Ką daryt? Hm... pirmiausia - nepsichuot. Antra - sugalvoti kaip geriausia nukauti nepažeidžiamą, ne silpnesnį, nei tikrą, sausumos drakoną, padarą, kuris be viso kito turi devynias galvas ir tiesiog alsuoja troškimu mus pasitiekti užkandžiui! Mergina stipriai suspaudė burtų lazdelę ir griebėsi pirmo į galvą šovusio burtažodžio pagalvojus apie į slibinus panašius padarus. Conjunctivitis  Burtai pataikė tiesiai į vieną iš devynių hidros akių porų ir padaras sustugo, rodės, ant viso ežero. Būtų išties fantastiška, jei jis pasikviestų dar ir kitų savo giminaičių! Silencio Padaras nustojo klykęs ir Say pasinaudojusi ta proga, dar aštuonis kartus paleido Conjuctivitis kerus į skirtingas drakono akių poras. Hidra įnirtingai žiopčiojo, tačiau dabar jau nebeišleido nė garselio, tačiau jos visas kūnas raitėsi iš skausmo.
- Broli, nebežinau ką dar galima padaryti, išskyrus nedovanotinus kerus. O gal mūsų labai nebartų jei pasišvaistytume Avadom? Norėčiau visai, seniai tą bedariau... O bendriau... nemanai, gal geriau ją būtų pakinkyti? Ir tuomet turėtume ne tik gyvūną, kuris gerai orientuojasi ir kuris išbaidys visokius kitokius mus pulsiančius gyvius, tačiau susisiekus su juo mintimis, mes galėtume išpešti iš jo naudingos informacijos. Mane kamuoja nuojauta, kad šitą padarą čia atgabeno mūsiškiai ir gali būti, kad jis ir saugo būtent mūsų šeimos relikvijas, kurių ieškome.

[Varlius]

Sanguinary stebėdamas sesės veiksmus mąstė ką dar galima būtų padaryt. Bet tuo pačiu jis visąlaik buvo įsitempęs ir pasiruošęs atremt dar vieną hidros puolimą. Rodos Sanguinary sesės paleisti kerai suveikė nepriekaištingai. [O kaip gi kitaip?] Tačiau jie ir pakankamai įsiutino didįjį monstriuką. Dabar, kai hidra nebegalėjo nieko matyt ir riaumot nusprendė tiesiog sunaikint viską aplink. Galingais uodegos smūgiais ir vandens srovėm į visas puses bandė sunaikint žmones, kurie buvo pakankamai įžūlus jai smogt. Laimei jos įnirtingos atakos didelės žalos niekam nepadarė, nebent atbaidė drąsuolius, jei tokiu buvo, bandančius lįst į kovos zoną.
-Šaunuolė, sesut. Nuostabus darbas, niekas nebūtų taip įsiutinęs didelės vandens pabaisos kaip tu. – Vyras išvengė iš kažkur į jį atskrendančių akmenų krūvos. – O ji tikrai pikta, bet tavo idėją gera. Aš pabandysiu ją sutramdyt, o tu galėsi išpešt kokios nors informacijos apie mūsų tikslą. Visai nenustebčiau jei tu būtum teisi dėl to kaip jis čia atsirado.
Magiškųjų gyvūnų profesorius pradėjo lėtai artėt prie peraugusios hidros vis išvengdamas vienos po kitos sekančios įsiutusio monstro atakos. Hmm.. taip.. užduotis ne iš lengvųjų. Niekada nesitikėjau jog teks sutramdyt tokį monstrą ir dar vandeny, jo karalystėj. Mieliau jį užmuščiau, bet kaip sesė teisingai pastebėjo naudos tokį prisijaukinus būtų išties daug. Incarcerous Iš Sanguinary lazdelės šovė virvės ir apsivijo aplink hidros kiekvieną iš jos kaklų. Kaip ir reikėjo tikėtis tai tik dar labiau įsiutino pabaisą. O dabar sunkiausias etapas.. Vyras sučiupęs virvės galus ėmė lėtai artėt prie hidros, dabar atsidūrus jos šone šios atakos tapo mažiau pavojingos, bet visgi uodega ir toliau plakė pakankamai arti vyro. Kai jis jau buvo pakankamai arti monstro vėl ėmė leist kerus. Glacio Kaip ir reikėjo tikėtis kerai didelio efekto neturėjo tačiau vieni po kitų lekiantis kerai, monstrą visgi šaldė ir šis rimo blaškėsi vis mažiau ir mažiau. Kai šis jau buvo pakankamai nurimęs Sanguinary jo anksčiau išburtom virvėm, surišo monstro nasrus taip jog šis negalėtų išsižiot ir nukreipė jį taip jog šis žiūrėtų į jo sesę Sayuri. Tikėkimės jog jis pakankamai atvėso ir nebereiks imtis dar drastiškesnių veiksmų.
-Ką gi, sese. Dabar tavo eilė. Šis žvėrelis pakankamai ramus tad tikiuosi jog teiksis su mumis bendradarbiaut, nes kitaip teks grįžt prie tavo kitos minties ir jį tiesiog nugalabyt, kas man net labiau patiktų.

[Sayuri Qinzu]

Sayuri pakankamai ramiai stebėjo, kaip neatsargiai, tačiau profesionaliai... na, jei tai įmanoma atlikti žmogui vandenyje, tramdo juos užpuolusią hidrą. Kaip ji ir tikėjosi, po kelių minučių, o gal net akimirkų, hidra jau beveik nebegalėjo pajudėti ir po truputį raminosi.
- Pasidarbavai, tai puikiai, broliuk, o nemanai, kad būtų buvę paprasčiau atimti jai sąmonę tais nelabai sunkiais kerais, kurių tave išmokė tėvas? Juk man ji nereikalinga besimaskatuojanti savo uodega ir letenom, man užtenka, kad jos smegenys nenumirę ir aš ją iškvosiu. O gal tikėjaisi, kad prilauksiu prie jos ir sakysiu „Laba vakarą mieloji, ar nebūsi maloni ir nepasakysi kaip tu esi susijusi su senesniais Qinzu giminės atstovais?“. - Say šyptelėjusi nusisuko nuo brolio. Sutelkusi savo mintis į vieną tašką ir susikaupusi Say ištiesė burtų lazdelę ir nukreipė ją į vandens drakono galvą. Legilimens. Iš burtų lazdelės iššovęs keistai mirguliuojantis šviesos tunelis nusidriekė iki hidros. Tikiuosi šie kerai veikia ir vandenyje. Dar spėjo šmėkštelėti Sayuri galvoje ir staiga merginos galvą užvaldė pabaisos prisiminimai bei mintys. Visų pirma - deginantis skausmas, kuris kankino padarą, jam netekus akių. Toliau neaiški tamsa, vanduo aplinkui. Say jautėsi tarsi greitai atsukinėjamam filme, kurio dalyvė buvo ji pati ir po kelių sekundžių, kurios atrodė tesėsi ištisą amžinybę, viskas staiga sustojo ir vaizdas nusiramino, stabilėjo. Dar akimirka ir Say viską stebėjo tik žiūrovo akimis. Už kelių metrų po vandeniu plūduriavo dvi žmogystos. Priplaukusi arčiau, mergina pastebėjo tamsių plaukų ir žalių akių moterį kartu su kažkokiu vyriškiu. Be abejonės tai mano močiutė. Moteris buvo labai susikaupusi ir, rodės, kažką murmėjo po nosimi. Ilgai ir nesustodama, neatitraukdama akių nuo skrynios, kuri gulėjo po kojomis. Labai panašu į užkeikimą. Tuomet moteris pakilo kiek aukščiau ir... skrynia staiga išnyko. Vėl ilga tamsa, padažnėjęs kvėpavimas, besisukanti galva ir... surišta hidra priešaky, šalia - brolis, o aplink gūdi tamsa.
- Velnias. Nesuprantu kas nutiko. Arba minčių skaitymo burtažodžiai po vandeniu veikia silpniau, arba ta hidra yra protinga ir neleido man pamatyti daugiau nei spėjau. Aš tikiuosi, jog tu viską matei? Nes teoriškai, kadangi dabar esi surištas su manimi minčių sąsaja, tai turėjai pamatyti ir tai, ką man rodė hidra, tiesa? Nors tokių dalykų dar niekuomet nebuvau suderinusi, derinusi ir bandžiusi, tad neįsivaizduoju ar teorija šiuo atveju sutampa su praktiškais dalykais. - Sayuri tiriamai žvelgė į brolį norėdama suprasti ar jis matė viską ir jeigu taip, tai ką galvoja apie tai.

[Varlius]

Sanguinary pabandė nusijuokt, bet vos nepaspringo vandeniu. Po velnių, tas vanduo jau baigia nusibost..
-Tai aš manau, sesute, jog tau ji reikalinga tik tiek kiek ji mąsto, bet ar kartais ne tavo sumanymas buvo ją panaudot kaip transporto priemonę? Aš ją mielai ne tik kad sustingdęs būčiau, bet dar priedo ir nuskandinčiau jog mums nesimaišytų.
Pamačius kaip jo sesė įlindo į hidros smegenis Sanguinary apėmė keistas minčių ir jausmų mišinys. Ir panika, ir pasididžiavimas ir apskritai viskas kas tik buvo įmanoma. Vyras atpažino savo senelius nors ir žymiai jaunesnius nei jis atsimena. Kol moteris užkeikinėjo skrynę, vyras savo lazdelę buvo nukreipęs į jį ir paleido kažkokius sudėtingus kerus. Magiškųjų gyvūnų profesorius norėjo bėgt į šalį, bet po akimirkos prisiminė jog jis dar vis hidros mintyse. Staiga tvykstelėjo Sanguinary senelio lazdelė ir vyras akimirkai prarado sąmonę, bet po kelių sekundžių atsipeikėjo. Profesorius visas drebėjo, bet ne iš šalčio ar baimės, tiesiog tai buvo kažkoks senovinis, nepaaiškinamas drebulys. Viena akimirką jis jau buvo pradėjęs panikuot, nes nieko prieš save nebematė, bet po akimirkos prisiminė kur yra ir jog sesė visada šalia jo.
-Tai jau taip.. Įprastai šitie burtažodžiai veikia taipat kaip sausumoj, o ir hidra nepasižymėjo protu, kitaip nebūtų taip aršiai puolus. Viskas įvyko dėl mūsų senelio paleisto senovinio užkeikimo į hidrą. Atpažinau šį užkeikimą, pats jo nemokų, bet esu girdėjęs apie jį. Tiesa sakant mums labai pasisekė jog dar vis esam gyvi ir likom čia. O ir dar sugebėjom šį tą pamatyt. O gal tai ne sėkmė, o tik tai jog mes esam surišti mintimis. Kaip ten bebūtų šis užkeikimas kilęs iš žilos žilos senovės ir jis ištiktųjų galingas. Jo užduotis yra apsaugot užburtojo protą nuo įsibrovimą į jį ir ne tik. Jis netik apsaugo, bet tūtėtų užmušti bebandančius įsibraut. – Staiga vyras prisiminė jog jis dar vis prie hidros kuri buvo neįprastai rami – Ir em.. sese, mūsų hidra panašu jog irgi nebegyva.. Nežinau kam reikalinga visa ši apsauga, bet manau verta bandyt plaukt gilyn. Tik reik būt pasiruošus bet kam. Labai realu jog mūsų senelei paliko ir daugiau panašių užkeikimų.

[Sayuri Qinzu]

Sayuri vis dar bandė atsigauti po grubaus išmetimo iš hidros galvos. Tiek, kiek jos brolis nenuginčijamai galingas buvo puolamuosiuose keruose, tiek ji buvo galinga visokiuose dalykuose, kur reikėjo susikaupimo, mąstymo ir panašiai. Tad minčių skaitymo užkeikimas jai buvo vienas lengviausiai įkandamų ir niekas negalėjo pasipriešinti jam, kai juos būna paleidus Say. Toks įvykis, kai ji tiesiog ištremiama iš kito padaro galvos, būna ne kasdien, tad mergina buvo pakankamai sutrikusi ir jautėsi šiek tiek nepilnavertė. Tikriausiai pirmą ir, matyt, paskutinį kartą savo gyvenime. Nors ir puolamuosiuose bei ginamuosiuose keruose ji tik truputį atsiliko nuo savo brolio, kuris patirties turėjo dešimčia metų daugiau, nei ji pati.
- Ir aš manau, kad ne tik tokios lengvos užduotys mūsų laukia... Seneliai žinojo, kiek mes esam verti ir norėjo relikvijas paslėpti tinkamai - kad tik mes sugebėtume jas surasti. Gerai, kad šitiek laiko praleidau studijuodama močiutės dienoraštį, manau ir žinių, gautų iš jo, mum tikrai prireiks. O taip pat pritariu tau, kad reikia plaukti. Kuo ilgiau stoviniuosime, tuo mažiau šansų sekti hidros plaukimo pėdsakais, kurie mus galėtų nuvesti į vietą, kurioje ji ir saugoja skrynią. Taigi, plaukime ton kryptin, iš kurios ji atplaukė. - Mergina parodė pirštu į dešinę, kur vanduo vis dar buvo neramus. - Tai hidra, sakai, negyva? Hm... tikėjausi, jog galėsime išbandyti šią transporto priemonę. Būtų buvę greičiau... o terliotis ją gaivindama aš neturiu laiko, tad lieka plaukti patiem. Neatsilik nuo manęs. - Šįkart kelią rodė jau pati Say. Baimė bei įsitempimas buvo jau seniai praėję, dabar merginos sąmonę užkariavo azartas, užsivedimas bei nuotykių ieškojimas.

[Varlius]

Sanguinary nenustebino sesės ryžtas ir užsidegimas veikt. Matyt per daug jiedu panašūs. Reikia pripažint ir pačiam vyrui sukilo azartas ir tapo principo reikalas tęst kelionę. Juk tikslas jau visai netoli, bet dar daug ko reiks patirt kol jį pasieks. Magiškųjų gyvūnų profesorius nuplaukė paskui Sayuri, kuri skubinosi paskui hidros plaukimo pėdsakus. Bet staiga jį apėmė keista nuojata.
-Sese, palauk. Čia kažkas ne taip. Turiu kažkokia negera nuojauta, o ji kaip tu žinai, manęs dažniausiai neapgauna. Pažiūrėk į savo lazdlės skleidžiama šviesa, ji nebe tokai stipri, kaip buvo. Maniškė irgi. Toks įspūdis jog tamsa aplink mus tampa vis tirštesnė ir tirštesnė. Nenustebsiu jei staiga mus apsups visiškai neperregima tamsa. Tad pasirenk įtempt visą savo klausą ir kitus jutimus. Panašu jog greitai mes šveisos nebegalėsim matyt.
Sangu priplaukė prie pat savo sesers ir nukreipė lazdelę į juos. Transcendentalaus mas Tai buvo jo mėgstamas burtažodis sustiprinantis visus jutimus, tik šįkart skirtingai nuo jo dažniausiai naudojamų kerų, šis veikė ir visiems aplinkiniams, ne tik vienam burtininkui. Po kerų panaudojimo jau brolis nusprendė vėl plaukt priekyje. Ir jo nuojauta neapgavo ir šįkart. Nuplaukus dar kelis metrus jo lazdelės skleidžiama šviesa visiškai užgeso.
-Laikykimės šalia, visai nenorėčiau jog pasiklystume ir tektu veikt po viena. Žinant Qinzu giminę manau jog tikslą pasiekt galim tik drauge.

[Sayuri Qinzu]

Sayuri, būdama itin susikaupusi vien į tikslą, o ne aplinkybes, nė nepastebėjo kaip jų burtų lazdelės ėmė šviesti silpniau ir labai apsidžiaugė, kad brolis numatė tai, jog šviesa gali visiškai pradingti. Turėtum būti atsargesnė ir atidesnė. Kas bus, kai panašiuose nuotykiuose brolis nebus šalia? Po kelių akimirkų, Say suprato, jog jos visi jutimai, kurie iki tol buvo puikūs, yra suaktyvėję bent jau keturis kartus ir tai suteikė galimybę merginai orientuotis net ir visiškoj tamsoje. Ji jautė, kaip prieky jos plaukiantis brolis kelia silpną vandens bangavimą, todėl net nematydama jo, galėjo laisvai sekti iš paskos.
- Taip, mus išskirti būtų pats lengviausias ir tinkamiausias manevras, kadangi po vieną mes esame tikrai silpnesni, nei dviese. Tačiau nemanau, kad kas nors mėgins tai padaryti. Ypač todėl, kad visas šitas pinkles, jei teisingai suprantu, parengė mūsų seneliai. Buvau akimirką išsigandusi, kad gali pradingti ne tik šviesa, bet ir mūsų gebėjimas burti. Juk niekuomet nežinai, ką močiutė gali būti sugalvojusi, bet vėliau persigalvojau, kadangi ji taip negalėtų pasielgti. Žino, kad visa mūsų stiprybė yra magijoje. Aišku ne tik, bet tai yra pagrindas. Tiesa, tu žinai kur plauki? Nes manau, jog man reikėtų susikaupti ir pamėginti atlikti vieną subtilų dalyką, kurio mane išmokė motina. Tai truko labai ilgai ir reikėjo įdėti daug pastangų, kad būčiau bent kiek įvaldžiusi. Žodžiu, tu juk žinai, kad mūsų motina, tai meditavimo ir koncentravimosi meistrė. Ir ji, per daug praktikos metų, išrado būdą, kuriuo pasinaudojus galima pajausti visus gyvūnus, daiktus ir panašiai, savo mintyse. Manau jog tai ir yra visa gudrybė. Močiutė pamėgino atimti vieną pagrindinių juslių, kad išbandytų mus. Nes kol kas tik aš, mama ir ji pati žinojo apie šį magišką būdą. Na, ką manai? Gal pamėginti? Tiesa... jis atima labai daug jėgų ir koncentracijos, tad būčiau labiau pažeidžiama. - Ir staiga Say eilinį kartą užsimodama irtis, rankomis sugraibė kažką kietą.
- Palauk, broli, regis šį tą užčiuopiau. - Mergina pirštais tyrinėdama daiktą, kuris rodėsi akmeninis ir grublėtas, jautė kiekvieną įdubimą bei iškilumą. Tuomet ėmė leistis gilyn, į ten, iš kur ir buvo iškilęs šitas, rodės, stulpas. Ir tuomet, pirštais pajautė kažką naują - keistus ornamentus. Kiek ilgiau patyrinėjusi, suprato, jog tai kažin kokios raidės. Dar po kelių minučių ji pakvietė Sangu.
- Žiūrėk, štai čia. Jauti? Raidės... - Dar kelias minutes tyrinėjusi tai, kas buvo išraižyta ant akmens, Say išsišiepė:
- Memento Mori. Čia tikrai parašyta memento mori. Bet juk negali būti, kad močiutė arba senelis pasirinktų tokią nuvalkiotą frazę? Ir ką ji galėtų reikšti? Nieko nebesuprantu... O gal čia... kapas?

[Varlius]

Sanguinary nebematė savo sesers Sayuri, bet šiai prašnekus jo sustiprėją jutimai padėjo ją rast. Vyras iš lėto, įtempęs visus savo jutimus ir pasiruošęs, bet kam pradėjo plaukt link Sayuri. Jis kaip jo sesuo pradėjo pirštais tyrinėt kapą. Tai iš tiesų buvo jis. Hmm.. Memento Mori..
-Panašu jog tai išties kapas, bet aš jaučiu ir dar kai ką. Nuo šito kapo sklinda stipri juodosios magijos, juodosios energijos banga.
Magiškųjų gyvūnų profesorius dar kartą pirštais perbraukė per du žodžius, kurie čia, tokioj vietoj, akivaizdžiai netiko. Panašu jog paskutinis vyro veiksmas čia akivaizdžiai buvo nereikalingas. Gal būt pajutusios žmones raidės pradėjo skleist nepaprastai ryškų geltonai žalią švytėjimą, kuris sugebėjo perskrost net tokią tirštą tamsą. Palaipsniui švytėjimas vis stiprėjo, toks įspūdis jog po truputį vis griauždamas kapą, kol šis pagaliau pranyko šviesoje. Po akimirkos brolis ir sesuo pajuto stovintys ant tvirtos žemės kažkokioj apvalioj patalpoj, tarsi šventykloj. Visoj patalpoj stovėjo įvairios skulptūros vaizduojančios įvairiais pabaisas. Susidarė toks įspūdis, jog šios seka kiekvieną žmonių judesį. Kitame salės gale, tarp brolio ir sesers senelių skulptūrų, sklandė būtybė visa savo esybę spinduliuojanti mirtį. Iš išvaizdos ji priminė gerai šarvuotą žmogų, bet akivaizdu jog tai nebuvo žmogus. Vietoj apatinės kūno dalies, sklido tik žalias švytėjimas. Vienoj rankoj padaras laikė sunkų vėzdą, kitoj didžiulį skydą. Ant kaklo jam kabėjo pakabukas skleidžiantis žalią šviesą. Iš po jo šalmo, matėsi dvi akys, kurios kaip ir viskas kitkas ir skleidė žalią švytėjimą.  Pati būtybė buvo aukštesnė už žmogų.
Sanguinary apsidairė aplink, viena akim sekdamas padaro veiksmus. Kaip vyras ir tikėjos, jokio galimybių atsitraukt čia nebuvo, bet vyrui už akių užkliuvo kitas dalykas. Netoli jo sesers Sayuri gulėjo močiutės užrašų knygelė, prie Sanguinary senelio kardas ir lankas.
-Rodos, sese, tai paskutinis mūsų senelių išbandymas. Aš net neįsivaizduoju kas ten per padaras, bet akivaizdu jog mums teks su juo kautis, jei norim iš čia išeit gyvi. Tikiu jog nuėję taip toli mes galim laimėti, tad nenuvilkim savo senelių.
Vyras ant peties užsimetė lanką, o į ranką paėmė kardą, kitoj rankoj dar vis belaikydamas savo lazdelę.

[Sayuri Qinzu]

Akimirka akinančios šviesos ir net nespėjusi suprasti kas, kaip ir kodėl - Sayuri pajuto atsitrenkusi į žemę. Kas per velnias?... Sumirksėjusi akimis, suprato esanti ne kur kitur, bet kažkokioje šventykloje. Patalpa buvo apvali bei blausi ir nors nebuvo pripildyta lediniu ežero vandeniu, tačiau visa tiesiog trenkė šalčiu. Oras joje buvo priplėkęs ir slogus, tačiau mergina įkvėpė jo pilnus plaučius - buvo pavargusi kvėpuoti burbulinėje galvoje, išburtoje prieš neriant į ežerą. Greitai pašokusi ant kojų, nes kažkokia galia ją buvo parbloškusi žemyn, Say apsidairė - po akimirkos nusiramino, šalia pamačiusi brolį. Kaip gerai, kad nors jis čia. O jei mano baimės būtų pasitvirtinę ir mus būtų atskyrę - jau būtų ne kas. Tačiau jo virpantis balsas jai pasitikėjimo nekėlė. Tokio ji dar tikriausiai niekad nebuvo girdėjusi, todėl staigiai apsižvalgė dar kartą. Šį kartą pastebėjo tai, kas prieš tai nežinomu būdu jai praslydo pro akis - ta pačia akinančia, šleikščiai geltonai žalia spalva švytintis padaras. Sayuri visu kūnu jautė sklindančią juodosios magijos energiją, nuo jo.
- O mūsų seneliai buvo ne iš kelmo spirti... jauti kokio stiprumu juodoji magija čia panaudota? Kažkas... nerealaus. - Merginos kūnu ėjo sumišę šiurpuliukai - nei tai baimės, nei pasidižiavimo, nei susižavėjimo. Tik tuomet, kai jos brolis pasilenkė ir kažin ką paėmė nuo grindų, Sayuri sugebėjo atitraukti akis nuo žmogystos ir pažvelgti žemyn. Prie jos kojų gulėjo močiutės dienoraštis. Po tiek, kiek čia įvyko, nesugebėjo net nusistebėti, tik pasekusi brolio pavyzdžiu, pakėlė jį nuo žemės. Tai kaip man jaustis? Jis tai turi bent jau kažkokį... normalų ginklą, su kuriuo žino kaip elgtis. O aš ką galiu padaryti? Taip, daug žinių esu pasisėmusi iš šios knygutės, tačiau kaip ji man gali padėti būtent tokioje situacijoje???
- Broli, apsidairyk, niekur nematai kitų relikvijų? Ir dar... lauksim kol jis mus puls ar mes pulsim pirmi? O gal... - Sayurei šovė mintis - gal jis net nenori su mumis kautis?

[Varlius]

Sanguinary karštligiškai sukdamas smegenis galvojo kaip išsisukti iš susidariusios situacijos. Turbūt pirmą kart gyvenime jis buvo tokiam pavojui. Jis bijojo ne dėl savęs, šiaip ar taip ne pirmą kart gyvenime žvelgė mirčiai į akis, jis bijojo dėl savo mylimos sesers, kad tik jai nieko nenutiktų.
-Bijau, sesute, jog čia daugiau nieko nėr, o ir tas padaras nusiteikęs nedraugiškai.
Tarsi patvirtindamas šiuos žodžius keistasis padaras puolė užsimodamas savo didžiuliu vėzdu. Sanguinary instinktyviai ištarė burtažodį ir paleido kerus į jį:
-Avada Kedavra
Deja rodos kerai tik dar labiau jį sustiprino. Padaras puolė ir vožė Sanguinary su vėzdu į petį, iš šio akimirksniu ėmė sunktis kraujas. Sanguinary pametė savo lazdele. Po velnių.. O jis stiprus ir panašu jog kerai jam jokio įspūdžio nepaliko.. Ką gi, laikas prisiminti savo kovos kardu įgūdžius, gal todėl jis čia yra.. Antrąjį smūgį jis pabandė atremti savo kardu, ir šiaip ne taip jam pavyko. Sayuri, nežinau ką tu perskaitei toj užrašų knygutei, bet tikiuosi ką nors imsi daryt. Ilgai aš taip neatsilaikysiu.. Po dar vieno atremto smūgio magiškųjų gyvūnų profesoriui į galvą šovė mintis.
-Sese, tu visada pasižymėjai stipriu susitelkimu ir stipria minties galia. Atsimenu tokia jėga turėjo ir mūsų močiutė. Kažkada ji mane linksmindavo atgaivindama žiobarų skuptūras. Manau tos pabaisų skulptūros čia ne veltui yra, pabandyk jas atgaivint, turi jas suvaldyt. Manau tik su jų pagalba galim laimėt. Tokioj situacijoj aš ilgai nepajėgsiu atsilaikyt.
Su lyg paskutiniais žodžiais vyras atlaikė eilinį smūgį ir pabandė pats pult, bet gigantiško skydo buvo nublogštas į šalį lyg niekur nieko, o senelių sutvėrimas grėsmingai atsigręžė į Sayuri.