[Meghan Natali Pritz]

Mergaitė norėjo pabūti viena. Bent trumpai. Ji suprato, kad reikėtų išsiaiškinti, kas čia, po velniais, darosi, tačiau neprisivertė ieškoti pagalbos. Užteko to vyriškio, kuris nesiteikė jai nieko paaiškinti. Kol kas nesinorėjo su niekuo kalbėtis, nors ir magėjo išsiaiškinti, kas dedasi. Ir kodėl ji nieko neprisimena iš savo ankstesnio gyvenimo? Kodėl neprisimena net savo vardo? Kas ji tokia ir kur ji yra? Kodėl ji čia? Mergaitė nieko nesuvokė. Jai reikėjo kurį laiką pabūti vienai, gal tada ir atmintis grįžtų..?
Išėjusi iš šiltnamio ji patraukė kur akys veda ir kažkokiu būdu atsidūrė prie ežero. Ten stovėjo medinis, nušiuręs, akivaizdžiai ne pirmos jaunystės suoliukas. Matyt jau daug dalykų vargšelis buvo matęs. Kažkokia nenusakoma jėga traukė mergaitę prie jo ir ji net nepajuto, kaip ten atsisėdo. Tiesa, sėdėjo ji ne taip, kaip turėtų. Kažkodėl ją traukė aukštis ir ji atsisėdo ant atramos, o kojas užsikėlė ant sėdimosios dalies. Aišku, tai nebuvo aukščiausia vieta, tačiau vis tiek geriau nei nieko.
Įsipatoginusi mergaitė įsispoksojo į ežerą ir pasileido minčių upe. Nebekreipė dėmesio į aplinką ir vos vos jautė stiprų vėją, taršantį jos rudus plaukus.

[Lukas Ichiro Donovan]

Praėjo kelios savaitės nuo susitikimo ir susipažinimo su švilpe astronomijos bokšte, per tą laiką abudu spėjo kiek susidraugauti ir net rasti bendrų pomėgių. Tačiau praėjo kelios dienos ir ketvirtakursis suprato, jog kažko trūksta. Dar nė karto per tas dienas nepavyko užmatyti naujosios draugės nei pamokose, nei užklasinėse veiklose, nei Didžiojoje salėje pietų metu. Juodaplaukis vaikščiojo kiek niaurus, nors ir nebandė kitų išklausinėti apie ją. Dar ne tiek ir nusirito, jog imtų kitų klausinėti ir prašyti pagalbos ieškant. Nusprendė, jog jos nesutinka galbūt dėl to, jog sirguliuoja ar šiaip ilsisi nuo intensyvaus gyvenimo Hogvartse ar pamokų, kurios ne visada buvo lengvos, reikalavo daug pastangų ir laiko.
Šįvakar Lukas nusprendė imti ir išeiti pasivaikščioti lauke, mat jį ėmė dusinti tvankus, žmonių kvėpavimo ir bezdėjimo pritvinkęs oras. O kur dar ir pati šiluma, verčianti žliaugti nugarą prakaitu, o tada kokie nors netikėti skersvėjai atėjus į klasę su pradarytu langu. Vienas žingsnis ir viena koja ligos patale jau. Ketvirtakursis niekaip nesuprato tos keistos Hogvartso higienos ir baisėjosi, mat Skutely buvo kur kas didesnė tvarka nei čia. Tą spėjo įsitikinti kartu su tėvu eidamas į jo darbą bei talkindamas morge ar kokioje nors palatoje. Ta ligoninė jam tapo kaip antraisiais namais, o adatos, skalpeliai bei kiti daikčiukai - broliais ir seserimis.
Skubiai dėliodamas žingsnius nukiūtino kažin kur, bet nebuvo išklydęs per toli nuo Hogvartso pilies teritorijos. Prietemoje jis išvydo šešėlius, numestus pačių medžių, krūmokšnių šakų. Šen bei ten išsibarstę akmenys ar patys suoleliai, suraibuliavusį ežero paviršių, blizgų ir spindintį kaip veidrodis; pagaliau pasiekė prie pat ežero stovintį suoliuką, ant kurio, deja, jau sėdėjo kitas žmogutis. Žengtelėjęs dar kelis žingsnius, žmogutis tapo mergina, o mergina tapo jam itin gerai pažįstama persona:
- Meghanie... labas.

[Meghan Natali Pritz]

Mergaitės atmintis niekaip nesiteikė grįžti. Ji iš visų jėgų bandė suprasti, kas ji tokia ir kur randasi, tačiau veltui. Toje atminties vietoje, kur turėjo būti išsaugoti jos gyvenimo įvykiai, sutikti žmonės, svarbios datos, pomėgiai ir šiaip jos asmeninis gyvenimas, žiojėjo juodoji skylė. Kitais žodžiais tariant, ten nebuvo nieko. Juoda tuštuma. Na, ne visai. Rudaplaukė prisiminė keletą žmonių, tačiau negalėjo pasakyti, kas jie tokie, ar jie gyvi ir kaip ji su jais susijusi. Mergaitė atsiduso ir pažvelgė į ežerą. Jis bangavo nuo stiprių vėjo gūsių, kurie taip pat taršė rudus jos plaukus.
Išgirdusi žingsnius ir kažkieno balsą, ji staigiai atsisuko. Priešais ją stovėjo vaikinukas, kiek už ją vyresnis, tamsių plaukų ir akių. Jis pasisveikino kaip su drauge ir paminėjo kažkokį vardą. Meghan. Ar tai buvo jos vardas? Ar ji turėtų pažinti šį vaikiną?
- Aaa...labas, - nedrąsiai tarė, nusibraukdama plaukus nuo akių. Mergaitė pajuto, kad visi jos raumenys buvo nepaprastai įsitempę. Ji bijojo ir jaudinosi, jautėsi kaip ne savo vietoje. - Atleisk, bet ar aš turėčiau tave pažinti? - atsargiai paklausė. - Ir tu mane pavadinai Meghan? Ar tai mano vardas?
Staiga ji nutilo. Nesuprato kodėl, tačiau tai tiesiog nesijautė teisinga. Klausinėti tokių kvailų klausimų vaikino, kurio net nepažino.
Bet ar tikrai nepažino..? Jis atrodė matytas. Mergaitė galėjo prisiekti, kad kažkur su juo jau buvo susitikusi. Rudaplaukė užsimerkė ir pabandė prisiminti. Vėl juoda. Tik šįkart kaip mažas šviesos spindulėlis galvoje šmėstelėjo vardas.
- Palauk.. - ištarė ir suspaudė smilkinius. - Tavo vardas yra... Lukas? - netvirtai paklausė. Nebuvo visiškai tikra, tačiau tas vardas jam... tiko. Turėjo būti toks. Be to, jei jo vardas tikrai Lukas tai reikštų, kad dar ne viskas prarasta ir gal atmintis sugrįžtų. Pradžiuginta šios minties mergaitė šyptelėjo pati sau ir pažvelgė į tamsiaplaukį vaikiną laukdama, ką jis pasakys.

[Kaja Adams]

Oras pranešė, kad jau į pabaigą eina rugsėjis. Vis dar buvo šilta, tačiau kartais imdavo lyti ir ant pečių norėjosi užsimesti striukutę. Gaila, bet niekas Kajai nepriminė namų, kad ir kur ji būtų. Nei pilyje, nei lauke. Tačiau sėdėti ant suoliuko priešais ežerą atrodė gana jauku, nes bent jau nesidėjo keisti dalykai. Na, neskraidė vaiduokliai, nejudėjo daiktai. Nors kažkas žemiškesnio.
Kajos telefonas vis dar gulėjo kišenėje, tačiau vienuolikmetė tikrino jį tik kas kelias valandas. Mergaitė jau net nebesitikėjo, kad jis įsijungs. Žinojo, dabar jau ji tikrai žinojo, jog to nebus. Tačiau be telefono ji eiti niekur negalėjo, jautėsi labai keistai, nesaugiai. O štai burtų lazdelę nuolat pamiršdavo miegamajame, šiandien taip pat.
Dabar pirmakursė džiaugėsi, kad mama pridėjo jai kalną mergaitiškų žurnalų. Kelis ji kaip tik atsinešė šiandien čia. Buvo gana įdomu paskaityti, tik neįprasta, nes negalima prisiartinti raidžių ar paveikslėlių kaip telefone, kaip planšetėje. Be to, ką nors perskaičius nebuvo galimybės to pakomentuoti.
Ji sėdėjo ant suoliuko, vartė žurnalus ir valgė keksiuką. Aišku, kad mieliau būtų žiūrėjusi vaizdo įrašus ir skanavusi kurio nors iš savo mėgiamų šokoladukų ar triauškusi bulvių traškučius. Bet tokia veikla atrodė vis geresnis pasirinkimas nei sėdėti pilyje ir matyti tuos keistus dalykus, kuriuos daro kiti vaikai. Jie mosuodavo burtų lazdele, leisdavo iš jos žiežirbas, versdavo vienus daiktus kitais. Suvalgydavo po keistą saldainį ir tada iš jų burnų pasigirsdavo gyvūnų garsai. Tai visai nebuvo prie širdies Kajai.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė skuodė paežere. Vijosi voverę, kuri liuoksėjo senų bukų šakomis mergaitei virš galvos.
- Palauk Gringo. Palauk tu maža išdykėle. - Šūkčiojo, bet voverė nestojo. Nuo praeitų metų, kai Gringo buvo susirgusi virdavo jai eliksyrą. Nuo to laiko savo gyvūnų gydymą, jei reikėdavo virti jiems vaistus Alanas patikėjo Varnei. Dabar Gringo nereikėjo vaistų. Bet jie duodavo voverei gyvūnams tinkamo vitamininio viralo. Kuris turbūt ir laikė jau seną voveraitę dar tikrai žvalią. Dabar buvo tas pats. Alanas kažkur išėjo su tuo berniūkščiu iš Klastunyno ir paliko jai voverę, kol išvirs jai to vitamininio gėrimo ir sugirdys. Gruodė tą ir padarė. Alanas negrįžo. Todėl ji išėjo į lauką.
- Stok. Palauk tu man. - Juokėsi. Voverė buvo tikrai prijaukinta ir Gruodė žinojo, kad kažkur ji tikrai nepaspruks. Kad turbūt tik žaidžia ir tiek. Bet norėjosi saugiai pasitupdyti ją ant peties. Mergaitė jau ketino trauktis skanėstą ir prisivilioti padūkėlę, bet toji nuo šakos nusikorė ant žemės ir tada stryktelėjo ant kelių kažkokiai mergaitei sėdinčiai ant suolo ir vartančiai žurnalą. Ten tupėjo ir pliskino akytėmis į ją beatsivejančią Gruodę.
- Taip negalima. - Pasakė. Bandė griežtai, bet nesigavo, nes nusišypsojo.
- Aš atsiprašau. - Pasakė dabar jau tai mergaitei. O voverė pamačiusi Gruodės rankose skanėstą atsirado jai ant peties.
- Šita voverė labai išdykusi. Paspruko nuo manęs. Atsivijau ją beveik nuo pat mokyklos. Tikiuosi, kad labai tavęs neišgąsdino.

[Kaja Adams]

Kajai skaitant apie tai, kokie segtukai labiausiai tiktų trumpiems, o kokie - ilgiems plaukams, visai netikėtai ant jos kelių užšoko voverytė.
- Ai! - sušuko mergaitė.
Ji išsigando, tačiau voverytė jai nieko nedarė ir buvo labai graži. Kaja nepašoko. Kaip tik, akimirkai tiesiog sustingo vietoje. Bet netrukus gyvūnėlis stryktelėjo ir jau tupėjo vyresnei merginai ant peties.
Mergina buvo graži, tačiau jos veidas - nusėtas randais. Netyčia Kaja išsižiojo. Labai norėjosi paklausti, kas gi jai atsitiko, tačiau pirmakursė nedrįso to padaryti ir galiausiai pasistengė vaidinti, jog tie randai visai nestebina ir nerūpi.
- Ne, ji labai graži, - pasakė Kaja. - Ar tu ją augini? Koks jos vardas? Nemaniau, kad galima prisijaukinti laukinį gyvūnėlį. Juk voverės yra laukiniai gyvūnėliai, ar ne? Gyvena medžiuose? Aš iki šiol nebuvau mačiusi voverės, teko tik žiūrėti filmu... - staiga Kaja sustojo. Niekaip negalėjo priprasti, jog burtininkai net nežino tokių dalykų, kaip kas yra filmukas. - Na, realybėje man neteko matyti voverių, - pabaigė ji sakinį.
Kaja savo skaitomą žurnalą padėjo ant likusių ir paklausė merginos:
- Ar jai galima keksiuko?
Būtų mielai pamaitinusi gyvūnėlį. Jeigu jau negali pamaitinti savo virtualaus katinėlio, tai bent pasirūpintų šia voveryte.

[Gruodė Rimeikaitė]

Mergaitė neišsigando Gringo. Atrodė nustebusi. Bet Gruodė nežinojo kodėl. Ar dėl jos išvaizdos ar dėl pačios voverės. Išvaizda Gruodei vėl pradėjo kišti koją. Nuo to laiko, kai Eion priminė mažą ūgį pradėjo laukti kol paaugs. Nes vis dar atrodė kaip vienuolikos. Ir nors Eion daugiau niekada nieko nesakė ta mintis apie ūgį nedavė ramybės. O ir šiaip. Norėjosi pasipuošti, bet Gruodė to negalėjo. Nuo tos išvykos į boulingą daugiau neketino nešioti suknelių. Nes jausdavosi nejaukiai. O apie dažymąsi išvis negalėjo būti nei kalbos. Nes nepatikdavo kaip atrodydavo pasidažiusi.
Bet paskęsti mintyse apie įvaizdį neteko, nes mergaitė atrodė draugiška ir pradėjo kamantinėti apie Gringo.
- Ne. Ji ne mano. Mano draugo. - Ar mes dar draugai? O jeigu Alanas bendrauja tik tam, kad virčiau jam reikalingus eliksyrus? Kažkada galėjo laisvai pavadinti broliu. Taip ir darydavo, jei kas išgąsdindavo. O nuo vasaros nebežinojo kaip yra. Dar po to, kai susidėjo su tuo Klastuoliu. Tas vaikinas Gruodei atrodė labai gražus. Bet jis buvo labai nedraugiškas.
- Jos vardas Gringo. Aš irgi niekada nebuvau mačiusi gyvos voverės. Bet tas mano draugas turi daug gyvūnų. Ir jam pavyko ją prijaukinti. Žinau, kad voverę jam nupirko pusbrolis. - Pasakojo. O Gringo tuo metu graužė skanėstą.
- O tau patinka filmai? Kokius mėgsti? Su kuo tas keksiukas? Jei šokoladinis tai negalima. Bet jei su uogomis, vaisiais ar riešutais ir jame nėra šokolado, tada gali duoti.

[Kaja Adams]

- Tikrai? O kokių gyvūnų jis turi dar? - susidomėjo Kaja.
Kajai patiko gyvūnai, tačiau jai pačiai auginti jų neišeidavo. Mergaitei jie greit pabosdavo ir norėdavosi ko nors naujo. Jie reikalaudavo dėmesio, trukdydavo žiūrėti tiktokus ir tai imdavo erzinti. Bet kitų gyvūnai mergaitei patiko ir ji dabar pati užsinorėjo voverės. Ėmė galvoti, ar mama nupirktų.
- O tu žinai, kas yra filmai? - apsidžiaugė Kaja, kai mergina apie juos prakalbo.
Grifė patraukė žurnalus, jog atėjūnė galėtų atsisėsti šalia.
- Man labiausiai patinka juokingi. Animaciniai apie gyvūnus arba šiaip visokios komedijos. Ar tu esi mačiusi kokį nors filmą? Šitas keksiukas su mėlynių įdaru, - atsakė į klausimą ir atgnybė nedidelį gabalėlį. - Gringo, Gringo, - ėmė kviesti voverytę vardu atkišusi jai keksiuką.
Šiaip jau Kaja nebuvo linkusi daug bendrauti su kitais, nes jai įdomiau atrodė leisti laiką ką nors žiūrint telefone, planšetėje ar sėdint prie kompiuterio. Tačiau kadangi Hogvartse niekas neveikė, tai Kaja apsidžiaugė, jog atsirado proga pasišnekėti ir dar su žmogumi, kuris žino, kas yra filmai!

[Gruodė Rimeikaitė]

- Jis turi Haskį, gyvatę, žiurkę, ketursparnę pelėdą, voverę ir Marso sakalą. Man atrodo visus išvardinau. - Susakė Gruodė. Gringo kažkur Varnės megztinio klostėse paslėpė savo skanėstą ir liuoktelėjo pas tą mergaitę. Gyvūnėlio nosytė trukčiojo iš nekantrumo, kai užuodė skanų keksiuko kąsnelį. Kurį laiką voverė tupėjo ir matyt bandė apsispręsti ar galima imti iš nepažįstamosios rankų skanėstą. Bet greit nusprendusi apuostė jos ranką ir kaptelėjusi tą gabaliuką vėl stryktelėjo pas Gruodę.
Gruodė atsisėdo šalia ant suoliuko.
- Žinau kas yra filmai. Mačiau jų nemažai. Labiau mėgstu skaityti, bet man irgi patinka animaciniai filmukai. O koks tavo mėgstamiausias? Ir ką čia skaitei? - Gringo tuo tarpu naikino keksiuko kąsnį ir terliojo įdaru Gruodės megztinį.

[Kaja Adams]

- Gyvatę? - apstulbo Kaja. - Oho! Ar ji nuodinga? Ir kas yra ketursparnė pelėda? Nejau ji turi keturis sparnus? Ir sakalas? Sakalas yra paukštis? O jis tikrai iš Marso? - užbėrė merginą klausimais.
Kaja pradėjo šypsotis ir juoktis, kai Gringo paėmė iš jos keksiuko. Voverytė vienuolikmetei labai patiko. Atrodė tokia linksma ir nenuorama. Ir buvo tikrai labai graži.
- O kaip tu matei filmų? - paklausė. - Ar tu irgi kilusi iš žiobariškos šeimos? Na, man tikriausiai labiausiai patinka „Simpsonai“. Nes juos gali žiūrėti ir mano tėtis. Šiaip jis nelabai mėgsta ką nors žiūrėti, bet „Simpsonus“ yra su manimi žiūrėjęs, nors ir labai seniai. O tu turi savo mėgstamiausią filmą arba filmuką? Aš tai skaityti nelabai mėgstu, bet dabar neturiu kitos išeities. Nes čia neveikia išmaniosios technologijos. Todėl skaitau žurnalus, kuriuos įdėjo mama, - paėmė prieš tai skaitytą žurnalą. - Dabar skaičiau apie segtukus, - parodė vyresnėlei. - Man tiktų didesni segtukai, o tau tiktų mažesni. Čia nuo plaukų ilgio priklauso. Aišku, ir nuo to, kokia šukuosena. Tu mėgsti segtukus? O ką tau patinka skaityti, na, ar turi savo mėgstamiausią žurnalą?
Apie tai, kad mergina gali mėgti skaityti knygas, Kaja net nepagalvojo.

[Gruodė Rimeikaitė]

- Taip. Tikrą gyvatę. Nuodingą. tikriausiai. Aš jos bijojau iš pradžių. Bet dabar jau ne. Supranti. Na. Tas mano draugas susikalba su gyvatėmis. Iš tikrųjų su jomis susišnypščia įsivaizduoji? Man iš pradžių tai atrodė kažkaip baugiai. Bet dabar įpratau. Taigi ta gyvatė nieko nepuola. Ir taip. Pelėda turi keturis sparnus. O Sakalas yra paukštis, bet nemanau, kad yra iš Marso. Tiesiog toks pavadinimas. Aš nežinau kodėl. Gal Alanas ir žino. Tas paukštis piktas. Kapojasi. Man nepatinka. - Ėmėsi aiškinti Gruodė.
Buvo matyti, kad Gringo patinka tai mergaitei. Gringo tikrai buvo miela. Tokia išdykėlė. Ir kai praeitais metais sirgo buvo liūdna matyti, kaip ji tyliai tūno savo krepšyje. Gruodė liūdnai pamanė, kad jos eliksyrai ilgai negelbės voveraitės.
- Ji labai miela. - Pasakė ir pakedeno gyvūnėlio kailį.
- Aha. Aš iš žiobarų šeimos. Kai gavau laišką apie šią mokyklą netikėjau. Maniau, kad... - Norėjo pasakyti, kad tai piktas senųjų klasiokų pokštas. Bet nepasakė.
- O kaip jauteisi tu gavusi laišką iš šios mokyklos? - Simpsonų Gruodė nemėgo. Jai visai jie nepatiko. Rudaplaukė kur kas labiau mėgo Kempiniuką. Bet juk tai labai vaikiškas filmukas. Galvojo ar sakyti kas jai patinka išties ar ne.
- Man patinka Kempiniukas. Ir medžioklės sezonas. Ir monstrų viešbutis. - Pasakė išties mėgstamus pavadinimus.
- Mėgstu skaityti knygas. Ypač fantastines. - Ne. Kad dar vis mėgsta Astridos Lingren kūrybą nutylėjo. Jau pakako ir kempiniuko.
Kai Grifė aiškino apie segtukus ji nejučia persibraukė ranka savo trumpus plaukus. Niekada jų nedailino. Plaukai buvo skysti, neilgi. O kažkada kai buvo mažytė turėjo juos tokius nuostabius. Stiprius ir ilgus.
- Nelabai mėgstu puoštis. - Pasakė. Jai visada atrodė, kad pasipuošusi tik pabrėžia savo trūkumus.
- Neskaitau žurnalų. Nebent tuos, kuriuose kas nors rašoma apie mokslą ar panašiai. - Gringo baigė savo gardumyną ir vėl nusileido ant mergaitės kelių. Tada įsikibo dantimis jai į rankovę ir ėmė tampyti. Galimai vėl prašydama ko nors skanaus.

[Kaja Adams]

Kaja susiraukė, kai mergina daugiau papasakojo apie savo draugo gyvūnus.
- Susikalba su gyvatėmis? Kaip tai įmanoma? Juk tai... Ne, jis tikriausiai meluoja! Gal ta gyvatė iš tikrųjų žaislinė? - svarstė.
O ir sakalas iš pasakojimo nesužavėjo vienuolikmetės. Būtų baisu, jeigu užpultų grifę.
- Netikėjai? - pirmakursės akys sublizgo, tarsi ji ką tik būtų atradusi bendramintę. - Galvojai, kad? Kad kas? Kad tai netikra? Aš irgi taip galvoju! Aš nežinau... Visa tai taip keista... O kiek tau metų? Kelintame tu kurse? Gal vis dėlto tai tikrai yra netikra? Man neišeina burti. O visa kita, tai juk gali būti technologijos, nemanai? Aš netikėjau, kai gavau laišką. Ir dabar man sunku suprasti. Man nepatinka čia. Čia nuobodu ir tamsu. Ir man patinka šitie filmukai! - išsišiepė, kai pašnekovė išvardino kelis. - Kai buvau mažesnė, dar labai mėgau Elzą.
Merginai pasakius, jog ji mėgsta skaityti knygas, o puoštis nemėgsta ir kad neskaito žurnalų, nebent apie mokslą, Kaja šiek tiek nusivylė. Turbūt moksliukė, mintyse pagalvojo ji.
- O tu tikriausiai labai gerai mokaisi? - paklausė. - O man patinka puoštis ir patinka žurnalai, nes mano mama moka labai gražiai dažytis ir jos nuotraukų būna žurnaluose, - pasigyrė.

[Gruodė Rimeikaitė]

- Ne. Tikrai susikalba. Skaičiau apie tokius gebėjimus knygoje. Gyvatė pati tikriausia. Tikrai ne žaislinė. - Gruodės nestebino viskas, ką mergaitė dabar išbėrė. Juk ir pati panašiai jautėsi. Tiesa, seniau jai čia nepatiko ne dėl to, kad buvo nuobodu. O todėl, kad visko bijojo ir ilgėjosi mamos ir tėčio. Saugių namų.
- Taip. Maniau, kad tai apgaulė. - Pasakė pusiau teisybę. Nenorėjo aiškinti apie klasiokus. - Viskas, kas čia dedasi yra tikra. Man penkiolika. Esu penktame kurse. Ir galiu kerėti. Pirma, man nesisekė. Dabar jau geriau. Ir tai tikrai nėra technologijos. Jos čia neveikia. Tai magija. Man labai patinka skraidyti ant šluotos ir virti eliksyrus. Ir su kai kuriais paveikslais įdomu paplepėti. - Ak, gal reikėjo to ir nesakyti. - Supranti. Burtininkų pasaulis egzistavo visada. Kaip ir tas, kuris mums yra žinomas visą gyvenimą. Taip jau nutiko, kad burtininkai nukeliavo į pogrindį. Na jie ėmė slapstytis. - Gruodei atrodė vis dar keista, kad žiobarai galėjo sugauti tikrų burtininkų. Dar vis negalėjo to įsivaizduoti, kad per raganų medžiokles jiems įkliūdavo koks tikras magas.
- Man čia labai patinka. Susiradau čia draugų. Tikrų draugų kaip knygose, kurias man patinka skaityti. Labai tikiuosi, kad ir tau čia pradės patikti. - Mergaitė pasakė, kad jai patinka tie patys filmukai. Na, tau dar vienuolika. Pagalvojo. O man penkiolika. Kodėl aš tokia vaikiška?
- Man dar patinka Koko. - Prisiminė.
- Na, neblogai. - Droviai tarė apie savo mokslus.
- Oho. - Nesugalvojo ką daugiau galėtų pasakyti. Nelabai mokėjo kalbėti temomis apie papuošalus, nuotraukas žurnaluose ar panašiai.
Gringo nusivylusi, kad Grifė neskyrė jai daugiau dėmesio sugrįžo atgal pas Gruodę. Tupėjo jai ant peties ir prausėsi.

[Kaja Adams]

Kaja vis tiek netikėjo apie gyvatę. Tačiau įsitikinti atrodė baisoka, nebent ši būtų uždaryta.
- Bet kodėl mes tai sužinojome tik prieš vykdamos į mokyklą, - atsiduso. - Juk būtų žymiai paprasčiau, jeigu būtume sužinojusios iš anksto. O kaip dabar visam tam pasiruošti? Nežinau, ar aš norėsiu čia mokytis. Kaži, ar galėčiau paprašyti tėvų, kad po atostogų man leistų negrįžti? - paklausė.
Kaja nustebo, kai mergina pasakė, kad jai penkiolika. Pasirodė kur kas jaunesnė.
- O koks tavo vardas? Aš Kaja, - prisistatė pagalvojusi apie tai, jog vis dėlto mokinės net nesusipažino. - Tu kalbiesi su paveikslais? - išpūtė akis.
O gal ji tiesiog išprotėjusi, mintyse pagalvojo.
- Tau pasisekė, o mano visi draugai liko feisbuke, instagrame ir tiktoke, - susiraukė.

[Alanas Senkleris]

Jie su Milanu grįžo iš Kiauliasodžio. Kaip visada ėjo ten be jokių legalių išvykų. Tada jie ėmė ieškoti Gruodės. Alanas norėjo atsiimti Gringo. Be to reikėjo jos tepalo dėl tų išbėrimų ant veido. Dėl tų, kuriuos įsigijo per nuodus ir vaistus, kai susipyko su Milanu ir aptaškė jį savo nevykusiu eliksyru, o jis atsidėkojo tuo pačiu. Abu vaikinai vis dar buvo truputį išberti spalvotomis dėmelėmis. Nors Gruodės tepalas ir labai padėjo.
Mokykloje jos neaptiko. Todėl išėjo laukan. Ir pagaliau Alanas pastebėjo merginą ant suolo. Ant to suolo kur... Aš ten neisiu. Pagalvojo. Tu ką rimtai? Nei nebandyk užsileisti prisiminimams. Kovodamas su savimi ėmė eiti link to suoliuko. Milanas žirgliojo paskui. Juos lydėjo Horas. O Alanui ant pečių kaip beveik visada būdavo drįksojo Bevardė.
- Va kur tu. - Pasakė Gruodei. Gringo tuojau pat peršoko pas jį. Vaikinas pamiršo viską aplink. Pajuto, kad gyvatė nuslydo ir pamatė kaip nuvingiavo po suolu. Dabar jis glostė voverę. Skruostu pasitrynė į švelnu kailiuką.
- Ar buvai gera? Išgėrei vaistus? - Švelniai kalbino ją.
Tuo tarpu virė veiksmas. Milas kaip niekur nieko paėmė žurnalus gulinčius ant suolo ir nušveitė į vandenį. Tada ten atsisėdo pats.
- Ei Gruode, ar jie tavo? - Paklausė.
- Tau jau vis tiek niekas nepadės žinai? Gražesnė tikrai nepasidarysi. - Alanas staigiai grįžo į realybę. Nesakė nieko tiesiog išsiėmė lazdelę.
- Accio žurnalus. - Tarė. Ir šlapi žurnalai atlėkė jam į rankas. Tada antras mostas nušveitė Milaną į vandenį. O tada kerais jis išdžiovino žurnalus ir padėjo į vietą.
- Nekreipk į jį dėmesio. - Pasakė. Ir atsainiai linktelėjo tai mažei ant suolo. Žinojo, kad ji yra Grifė. Bet pirmakursiais nesidomėjo kaip seniau. Nelydėjo jų į pamokas, išvis nekreipė į juos dėmesio.
Milanas išniro iš vandens. Jau buvo šalta. Ruduo juk ėjo į pabaigą.
Jis lygiai taip pat be žodžių išsitraukė lazdelę ir Alano kojos atsiplėšė nuo žemės. Gerai, kad Gringo spėjo nušokti nuo jo rankų. Vaikinas kaip ką tik jo draugas pliumptelėjo į ežerą.
- Nusibodai jau. - Piktinosi Milanas. Abu drebėjo šaltame vandenyje.
- Pats kaltas. - Atrėžė Alanas ir jie ėmė plaukti į krantą.