0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #180 Prieš 3 metus »
Vis dar paskendusios savo mintyse Cristal mintis pasiekė Ryan'o klausimas, kuris vis dar bandė vesti pokalbį.
- Nelabai ir žinau, šiaip pamąstyti atėjau. O tu? - tačiau klausti to nereikėjo. Vaikinas juk ryškiai atėjo pavedžioti šunį, kuris nelabai panoro būti šalia švilpio ir grifės, mat buvo susidomėjęs ežero pakrante.
Cristal norėjo pabūti viena. Tokie norai ją aplanko nedažnai, bet kai aplanko, reikia naudotis proga. Minčių sūkūrys nuo pat ryto nedavė ramybės. Tačiau gal jai būtų geriau jei bendraujant su kažkuo prasiblaškytų? Pavyzdžiui Ryan'u.
-Hm, koks tavo šuniuko vardas? - nuoširdžiai susidomėjusi paklause Cristal. Šuns ji jau nebematė. Tikėjosi, kad šuo berniuko klauso ir jiems nereikės likusio vakaro leist bėgiojant palei ežerą.
my morning face:

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #181 Prieš 3 metus »
 Berniukui mergaitė atrodė kažkokia išplaukus. Galbūt ji  paskendusi savo mintyse, o gal mąstė apie kažką labai svarbaus? paklausė savęs mintyse Jones pavardės savininkas.Deja, berniukas minčių skaityti nemokėjo ir negalėjo atsakyti į šį klausimą kirbanti jo galvoje.
- Supratau. Na, aš nusprendžiau išeiti pasivaikščioti kartu su ta panele, kuri laksto čia, - pasakė vaikinas ir nusišypsojo draugiška šypsena. Jis tikėjosi, kad mergaitė nepaklaus jo kiek šis augintinių turi, kadangi Ryan'as nelabai norėjo ir vėl pasirodyti tuo pasimišusiu gyvūnų mylėtoju, kokiu pasirodė prieš Sigurd.
- Jos vardas Nala. O tu augini kokių nors augintinių?- pasidomėjo berniukas tikėdamasis, kad tokio pačio klausimo iš merginos nesulauks.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #182 Prieš 3 metus »
Cristal nuoširdžiai nebuvo įdomu. Gal Ryan'as ir visai fainas vaikinas, bet mergaitę jau vemt vertė jų pokalbis apie gyvūnus. Rimtai, šuns vardo ji paklausė vien iš mandagumo ir kad būtų kuo užpildyti šią niūrią pokalbio temą. Cristal pati buvo nustebusi savo staigiu nuotaikos pasikeitimu. Juk ji ką tik ruošėsi eit prasiblaškyti, o dabar jau nori, kad visi nuo jos atstotų. Vis dėl to kaip plastikinis manekenas vitrinoje ji užsidėjo ant veido dirbtinę šypseną ir toliau linkčiojo, nors dauguma Ryan žodžių net nepasiekdavo žaliaakės smegenų.
Kažką vėl mąstydama Cristal klausėsi kaip šalia jos sėdintis švipis pasakoja apie savo šunį. Stebėtina, bet Ryan'o balsas jos neerzino. Buvo keistai raminantis. Bet šis greitai nutilo ir akys jau buvo įsmeigtos į grifę. Cristal, žinoma, negirdėjo Ryan'o klausimo.
- Aaaaa...ką? - apsimetė sutrikusi ir pratarį brunetė.
Ir kaip ji tikisi susirasti draugų kai šitaip bendrauja?
my morning face:

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #183 Prieš 3 metus »
Švilpis stebėjo mergaitės kūno kalbą. Atrodė, kad ji nelabai norėjo bendrauti su berniuku. Nejaugi jis toks nuobodus, kad su juo net nesinori bendrauti? Tai kiek liūdino rudaakį, kadangi jis visada labai norėjo su visais bendrauti ir draugauti. Deja, panašu, kad to jam padaryti neišeis. Jones pavardės savininkas išleido tylų liūdesio pilną atodūsį ir pakvietė savo šunelį.
- Aš klausiau ar tu augini kokių nors augintinių? - pasidomėjo berniukas dar kartą. Atrodė, kad mergaitė išplaukė dar labiau nei buvo išplaukusi ankščiau. Tai nuliūdino, sunervino ir suerzino vaikiną. Juk jei žmogus išplaukia į savo mintis tai reiškia, kad jam pasakojami dalykai yra baisiai nuobodūs. Taip pilkaplaukis darydavo tik pačiose nuobodžiausiuose pamokose.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #184 Prieš 3 metus »
Cristal ėmė jaustis blogai, mat Ryan'ui nuoširdžiai patiko pasakoti apie savo gyvūnus, o kvaiša Cristal nesugebėjo sutelkti dėmesio. Nusprendusi nuo šios akimirkos įdėmiai klausytis švilpio plepalų, brunetė plačiau atvėrė akis, nes jau buvo bepradedantis imti miegas.
- Deja, bet ne. Labai norėčiau turėti kokį gyvūną, bet mano tėvai alergiški daugeliui gyvūnų, tad auginti galėčiau nebent rupūžę, o šios man nelabai prie širdies, - svarstydama kiek Ryan turi gyvūnų, vis sekdama akimis jo šunį, neilgai trukus grifė sugalvojo to paklausti. - O kiek pats gyvūnų turi?
Cristal labai traukė vėl nusisukti į ežerą ir paskęsti mintyse, kurių, regis, vis daugėjo, bet pati sau to neleisdama mergaitė laikė galvą pasukusi į Ryan ir mažumėlę šypsojosi. Kažkokia jėga traukė mergaitę prie vandens, lyg tokiu nuostabiu oru būtų neprotinga nepasimaudyti, tačiau greitai pamiršo tą mintį, nes Ryan tikriausiai nė už ką nesutiktų.
my morning face:

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #185 Prieš 3 metus »
 Greitai Nala sugrįžo prie vaikino kojos. Vaikinas užsegė jai pavadėlį, kadangi žinojo, jog Nala prie jo grįžta tik tada kai jau būna išsilaksčiusi. Matyt, ji arba norėjo eiti namo, arba tiesiog norėjo būti šalia. Kartais jai užeidavo tokie bangavimai, tad vaikinas per daug nesinervino dėl to.
- Ufff, labai nepasisekė. Na, jei nenori rupūžės visada gali auginti varlę. Varlės labai mielos, - pasakė nusišypsodamas, o vėliau nusijuokė, nors pasiūlymas auginti buvo rimtas. Juk su varlėmis galima daug ką labai nuveikti, o jos ir geros pašnekovės. Gali viską išsakyti, o jos išklausys, nors, deja, neatsakys. Nors kartais tiesiog išklausymas yra geriau nei atsakymo į tai gavimas.
- Ammmm, - pasakė vaikinas išgirdęs klausimą. - Apie septyniadešimt gyvūnų. Jie visi gyvena mano kuprinėje, - paaiškino švilpis prikasdamas savo lūpą. Jam buvo kiek baisu (kaip ir visada kai pasakydavo žmonėms kiek gyvūnų jis turi), kad jį palaikys išprotėjusiu magizoologu.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #186 Prieš 3 metus »
Ryan'o šuneliui grįžus prie pat vaikino kojų merginai šiek tiek suspaudė širdį. Žiūrėdama kaip Nala klusniai atsisėdo šalia vaikino Cristal pirmą kartą pajautė stiprų norą turėti kokį nors gyvūną, kuris taip norėtų būti šalia grifės, kaip Nala prie Ryan'o.
Šalia sėdinčiam švilpiui prabilus apie varles Cristal tyliai prunkštelėjo. Žaliaakė prisiminė praeitais metais visus apėmusią maniją turėti po varlę, kurios per pamokas sukeldavo daugiau sumaišties nei bet kas kitas. Deja, brunetė niekada varlėse neįžvelgė nieko daugiau kaip tik žalią gličią odą, bet vis dėl to šį Ryan'o pasakymą praleido pro ausis, nenorėdama užgauti vaikino jausmų.
Švilpiui atsakius į Cristal klausimą grifei atvipo žiauna.
-Kaip..kaip tu juos visus ten sutalpini? - beveik šaukdama iš nuostabos paklausė Cristal vis dar negalėdama patikėti tuo ką išgirdo. Mergina žinojo, kad švilpis yra didelis gyvūnų fanatikas, bet kad toks didelis. Staiga Cristal išsilakstė visi miegai ir mintys ir ji ištempusi ausis laukė Ryan'o atsakymo.
my morning face:

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #187 Prieš 3 metus »
Vaikinas paglostė Nalos užausį. Ji buvo pati seniausia jo augintinė. Visada klausydavo vaikino. Ją ir tėvai mėgo. Na, daugelį vaikino gyvūnų tėvai mėgo, bet jiems nepatiko ta kuprinė. Juk jei koks svečias atidarytų ją kiltų baisus chaosas. Henrieta pradėtų klykti ir visi gyvūnai įsilakstytų. Tai būtų negerai, kadangi nors gyvūnai ir dresuoti kai kurie yra nuodingi/
- Ammmm jie telpa magiškoje kuprinėje. Magijos pagalba ji yra pritaikyta gyventi visiems gyvūnams, kuriuos turiu. Na, Nala dažniausiai nebūna kuprinėje, bet kiti augintiniai būna ten, kadangi kitur nėra pakankamai vietos jiems, - paaiškino švilpis su šypsena. Ak, kad tik greičiau atidarytų zoologijos sodą. Tada juk nebeatrodytų toks didelis beprotis. Staiga Nala pradėjo inkšti. Vaikinukas suprato, kad jei nuobodu, tad pažvelgė į mergaitę.
- Man jau laikas eiti. Tikiuosi dar susitiksime!- tarė jis ir nuėjo pilies link.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #188 Prieš 3 metus »
- Na žinoma, - pasakė Cristal kai Ryan baigė pasakoti apie savąją magiškąją kuprinę. Nors pasijautė kaip visiška kvaiša, kad pati to nesugalvojo, turėjo mandagumo bent šyptelti vaikinui.
Tarp mokinių stojo nejauki tyla. Penktakursė vėl paniro į savo mintis ir net nebegirdėjo ar Ryan dar kažką sako jai, ar ne. Turbūt, kad ne, nes ji pati blogiausia pašnekovė. O dar kitiems prisistatau esanti draugiška.
Vaikino šunelis ėmė nerimastingai sukinėtis aplink. Tada prabilo ir pats Ryan. Geriau būtų net nepravėręs burnos, nes jis atsisveikino ir su visais gyvūnais iškeliavo.
- Iki...- tyliai sumurmėjo brunetė, bet Ryan jau turbūt nebegirdėjo. Jis ją paliko. Paliko čia paskęsti savose mintyse. Tačiau kas būtų pasikeitę, jei būtų pasilikęs. Vis tiek Cristal su juo normaliai nešnekėtų, nors ir bandė.
Brunetė nepasikėlė ir liko sėdėti ant suoliuko stebėdama nuostabiai ramų ežero vandenį. Saulė ėmė leistis. Cristal tikėjosi pamatyti saulėlydį.
my morning face:

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 66
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #189 Prieš 2 metus »
Šarlotė jautėsi vis labiau ir labiau sugniuždyta. Kodėl per kiekvieną pamoką iš jos kas nors tu tyčiotis? Kodėl tik jos klaidas pastebi profesoriai? Negi ji yra vienintelė, kuriai kartais kažkas nepasiseka? Mergaitė norėjo tikėti, kad tokių mokinių yra ir daugiau, deja, atrodė, kad visi pastebi tik tas klaidas, kurias padaro būtent ji.
Šarlotė labai norėjo pabėgti nuo mokinių, tad išėjo į kiemą ir patraukė ežero link. Buvo labai liūdna, kad ji nepateko į Švilpynės koledžą. Kiek žinojo, ten visi buvo draugiški, tad galbūt būtų kiek lengviau... Dabar jai atrodė, kad netrukus visai pamirš, kaip reikia kalbėti. Kai nereikėdavo eiti į pamokas, ji gulėdavo lovoje arba po ja ir verkdavo. Deja, net ir ten kas nors prie jos prikibdavo - dažniausiai tai būdavo bjaurios kambario draugės.
Su tokiomis liūdnomis mintimis Šarlotė atėjo iki ežero. Nedrąsiai švietė saulė, tačiau tai nepataisė nuotaikos. Ašaros rinkosi akyse, tad mergaitė beveik nieko nematė. Ji pasiekė kažkokį suoliuką ir nedrąsiai atsisėdo. Deja, teko iš karto pašokti, mat ji kažką prisėdo. Šarlotė pamatė, kad tai yra varlė. Ji iš karto prisiminė magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką, kurioje iš jos labai išsityčiojo ta bjauri mergina, mokyklos seniūnė. Mergaitė pravirko. Ji paėmė varlę ant rankų ir pastebėjo, kad ji gyva ir galbūt sveika, tačiau vis tiek verkė. Šarlotė lėta paglostė varlės nugarą ir paėmė ją ant rankų. Gyvūnas neatrodė besiruošiantis kur nors sprukti, tad Šarlotė pakėlė ją prie akių ir įdėmiai įsižiūrėjo. Gal bent šis padaras gali tapti jos drauge ir nesityčioti?..
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #190 Prieš 2 metus »
    Daniela atsipūtusi žingsniavo ežero pakrante. Po pažasčia spaudė "Mianmaro MM vingrybės", naują istorinį skaitinį, ir džiaugėsi patenkinama saulute. Kaip žiemai, oras buvo stebėtinai geras, net nebuvo lapus be tvarkos vartančio vėjo grėsmės. Ji ką tik atsikratė nuobodžių kambariokų ir planavo viena paskaityti savo mylimiausioje vietoje - ant suolelio prie pat ežero.
    Tik, deja, ant jo kažkas sėdėjo.
    Klastuolė įsiutusi paspartino žingsnį, pėdomis drabstė sniego likučius. Šiandien jai žūtbūt reikėjo vienatvės ir ramumos, neleis, kad kažkoks drebantis? nervingai kratantis pečius? mokinukas jai trukdytų. Iš tikro, ko jis taip kruta?
    Priėjusi arčiau, Dani suprato, kad girdi verkimo garsus ir ją apėmė siaubingas deja vu suvokus, kad tas drebėjimas yra paprasčiausias kūkčiojimas. Jėzau, nejau čia ta apsiašarojusi grifė?
 - Sveika, mano geriausioji drauge Šarl! - šūktelėjo kuo garsiau, nors jau stovėjo prie pat merginos nugaros. Apėjo suoliuką ir klestelėjo šalia. - Mūsų keliai vis susikerta, ar ne? Ką čia vei... - mergina nutilo vidury sakinio, išvydus žalią gyvūną mergaitei ant rankos. Sugrįžo įvairiausi prisiminimai, ir ne tik iš paskutinės gyvūnų priežiūros pamokos. - Fu, mesk tą šlykštynę, - nusipurtė klastuolė ir didvyriškai nuspriegė gyvūną nuo grifiukės delno. - Varlės - labai klastingi padarai. Patikėk, aš žinau. Naaa, ką veiki ir ko vėl žliumbi? - paklausė ir demonstratyviai atsivertė savo storulę knygą, nors iš tikro įdėmiai klausėsi.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 66
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #191 Prieš 2 metus »
Kaip gerai, kad bent jau varlė ją supranta... Šarlotė jautėsi visai patenkinta tokia draugija ir, ko gero, būtų netrukus nustojusi verkti. Vis tik nepasisekė to padaryti: ji negirdėjo, kaip kažkas atėjo, tačiau garsus riksmas privertė mergaitę pašokti. Ji stryktelėjo gerus du metrus nuo suoliuko tolyn ir pakėlė ašarotas akis. Ašaros pasileido dar stipresniu upeliu: tai buvo ne kas kitas, o toji seniūnė, magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką pavertusi tikru pragaru! Kodėl likimas visai nepasigaili jos, vargšės liūdnos mergaitės?..
Šarlotė nusprendė netaisyti seniūnės. Jeigu ji mano, kad mergaitės vardas išties yra Šarl, tebūnie, nors tikriausiai tai tėra dar viena patyčia... Mergaitei buvo liūdna, bet kadangi ašaros jau bėgo iš akių, daugiau neliko ką daryti.
- Mano varlė!.. - sukūkčiojo ji, kai seniūnė negailestingai nušveitė ją kažkur. Šarlotė norėjo skubėti iš paskos, bet pametė gyvūnėlį iš akių. - Kodėl tu tai padarei?..
Ji pažvelgė į knygą, kurią laikė seniūnė. Ar mums tai reikia mokytis? Ar ji dabar mane egzaminuos? persigando mergaitė. Atsisėdo į žolę prie pat suoliuko, bet daugiau nieko nesakė. Geriau jau ji nekalbės su šita nemandagia mergina... Iš jos ir taip jau visi tyčiojasi, ji neleis to daryti dar žiauriau. Šarlotė dar graudžiau pravirko ir susigūžė taip, kad per žoles jos beveik nesimatė. Ir kodėl jai nuolat taip nesiseka?..
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Ausmėja Wolf

  • I kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #192 Prieš 2 metus »
Ausmėja lėtai ir nerūpestingai žingsniavo ežero pakrante. Ji buvo užsigalvojusi apie nebaigtus namų darbus ir ilgus rašinius. Mergaitei patikdavo būti lauke. O ypač patikdavo kai lauke būdavo gana ramu, nes tada labiausiai galima atsipalaiduoti. Nors ne visada taip atrodydavo. Ausmėjai patiko kai jos kojos braukdavo gražią žalę žolę. Staiga ant kojos kažkas užšoko.
-Aaaaaaaaa.- suklykė mergaitė.
Tik po to suprato, kad jai ant kojos buvo užšokusi varlė. Ausmėja mėgdavo varles, bet mergaitė nepatikdavo kai varlės šokinėdavo tad kai nesitikėdavo. Grifė buvo auginusi varlę todėl jos jai ir patikdavo, tačiau Ausmėja savo varlę pardavė "Senienų krautuvėlėje". Mokinė pasidairė ir pamatė verkiančią mergaitę. Tikriausiai tai jos varlė. Ausmėja greitai nuėjo prie mergaitės ir pasakė.
-Labas.- pasisveikino Ausmėja.- Ar tavo ši varlė?   
Piešimas, filmai, kompiuteris, knygos

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #193 Prieš 2 metus »
 - Ar tu vėl pradėsi verkt?.. Juk padariau tau paslaugą, - vienu metu ir sumišusiu, ir abejingu balsu paklausė Danielą. Dievaži, jei ji žliumbė ne dėl varlės užpuolimo, tai dėl ko? - Varlės, ypač Hogvartso teritorijoje gimusios, mėgsta pro nosį įsiropšti mokiniams į galvas ir skaunauti jų smegenimis, - malė toliau mokinė, tuo pat metu skaitydama baisiai įdomų sakinį apie Mianmaro Užsienietiškų patiekalų Departamentą. Dieve, jei jie savo Magijos Ministerijoje steigė tokias kvailybes, nieko keista, kad ištiko keturi perversmai... - mintyse pabumbėjo Kravitz ir patenkinta suprato, kad žino ne ką mažiau už knygos autorių, kažkokį Lionelį Ska-e-rą Mėjų.
    Dani nejučiomis pakėlė galvą ir nemanieringai prunkštelėjo, išvydusi, kur sėdėti nusprendė Šarl.
 - Dramos karalienė, - pakankamai garsiai sumurmėjo ir vėl įkišo nosį į gelsvus knygos puslapius. - Vaidindama įsižeidusią ir protestuodama prieš suoliukų vartojimą gyvenime daug nepasieksi, visai kaip Mianmaro policijos viršininkas 1752 metais. Jį sutrypė buivolų kaimenė. - Pamokančiai varė. Jos "seniūnės Danielos" personažas gerokai trenkė galvon, bet klastuolė tuo nesiskundė. - Juokingiausia, kad Mianmare buivolai nė negyvena, - gerai, jau sustok, - paliepė proto balselis, mat apie gyvūnus ir juo labiau jų namus Daniela absoliučiai neišmanė.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 66
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #194 Prieš 2 metus »
Kokią paslaugą? Apie ką ji kalba? sumišo Šarlotė. Negi žmogus išties gali šitiek tyčiotis?.. Tuo buvo labai sunku patikėti, bet Šarlotė jau vienuolika metų vis susidurdavo su patyčiomis.
- Ji buvo mano draugė, - išdrįso cyptelėti Šarlotė, nors ji ir labai bijojo šitos seniūnės. Gerai buvo tik tai, kad ji, regis, labiau domėjosi ta knyga. Ir, atrodo, kol kas nebuvo nusiteikusi kamantinėti jaunesnės mergaitės. Šarlotė tuo naudojosi ir kiūtojo žolėse. Ji vylėsi, kad vyresnė mergina pamirš, kad ji čia iš viso yra, ir ramiai paskaičiusi dings. Bet argi kada nors Šarlotei sekėsi?.. Seniūnė, žinoma, nepamiršo, kad čia yra ir kita mergaitė, iš kurios dar ir galima pasityčioti. Šarlotė pradėjo kūkčioti garsiau. Kaip ji nesupranta, kad Šarlotė neapsimetinėja? Ji tikrai jautėsi įskaudinta... Kodėl ta daug vyresnė mergina yra tokia kvaila? Negi ji nesupranta, nes nenori suprasti? Ne, taip negali būti...
- Aš nenoriu... - pradėjo mergaitė labai tyliai. Ji tikėjosi, kad seniūnė jos neišgirs - tai jai suteiktų tik dar vieną galimybę pasityčioti... Šarlotė šniurkštelėjo. Ji nesiklausė, ką ten ta nemaloni mergina šneka - o ir koks skirtumas, nieko draugiško ji vis tiek nepasakys...
Po kiek laiko Šarlotė atsistojo, bet nė nepažvelgė į tą merginą. Ji be galo jos bijojo, tik labai nenorėjo, kad ji tai sužinotų.
- Ar gali palikti mane ramybėje? - išdrįso paklausti mergaitė.
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG