0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Martin Grant

  • VII kursas
  • *
  • 252
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • R
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #165 Prieš 4 metus »
Martin'as buvo be galo laimingas, kad su juo naujasis draugas šnekėjosi ir nemelavo.Švilpuą atsakymas kiek su jaudino.
-Kai smagu, kad ir tu turi gerą nuomonę apie mane.Gal nori pašnekėti apie praeitį iki hogvartso?-paklausė susijaudinęs Martin'as, nes norėjo pašnekėti apie praeitį, bet tuo pačiu ta tema buvo skaudi. Po Leo ataskymo jis tatė:
-Kaip tau gerai, kad tėvai tau kažko linkėdavo ar leisdavo laiko su tavimi. Mano tėvai ištisas dienas būdavo darbe ir kartais pasakodavo istorijas apie Hogvarstą.O tavo tėvai daug laiko praleisdavo darbe?Gal aš jam pradėjau įkyrėti, nes išvien kalbu?Švilpukas nusprendė stebėti saulėlydį ir apie nieką nebegalvoti bei laukti varnaragio atsakymo, bet neištvėrės paklausė:
-Tau patinka stebėti saulėlydį, nes aš pastaruoju metu ištisus vakarus stebiu?Kam aš vėl prašnekėjau, jau nervina patį mane įkyrumas.Susinervinęs ir pašnekėjęs švilpukas su vidiniu pasauliu pagaliau užtilo...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Martin Grant »
“Sometimes you need to be alone. Not to be lonely, but to enjoy your free time being yourself.”

*

Neprisijungęs Leonard Hall

  • I kursas
  • *
  • 39
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #166 Prieš 4 metus »
Išgirdęs klausimą Leo atsiduso:
- Na...- nužvelgė berniuką,- mane nelabai mokė burtažodžių. Kartais nesuprantu kodėl Hogvartse nemoko paprastų dalyku, kaip matematika, kalba, biologija, fizika ir dar kitos pamokos.
Kiek pasipiktinęs tarė vaikinas, bet gyliai atsidusęs ir atsiprašė:
- Atsiprašau kartais užeina.
Išklausęs švilpio kalbą Hall norėjo tarti, bet po rudaplaukio visų žodžių varnanagis šyptelėjo ir tarė padėjęs ranką ant pirmakursio peties:
- Taip mano tėvai geri, bet nemanau, kad nėra blogu tėvu,- po to atsidusęs tarė,- bet kuo daugiau žmonių šeimoj tuo mažiau tau skiria dėmesio.
- O saulėlydi, man patinka stebėti.
Pasakęs berniukas nuleido žvilgsni ir žiūrėjo į savo mėlynus batus su užrašu.

*

Neprisijungęs Sophie Garcia

  • IV kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
  • Life isn't about finding yourself, life is about creating yourself
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #167 Prieš 4 metus »
Antrame kurse, Sophie suprato, kad Hogvartsas jai labai įdomi vieta. Pirmame kurse, mergaitė sliūkindavo iš kampo į kampą, ir visiškai nesidomėjo Hogvartso pilimi ir paslaptimis. Per vasaros atostogas, švilpė suprato ką prarado, kaip jai įdomu yra visokios Hogvartso vietos ir šiaip, viskas.
Vos grįžusi po vasaros atostogų, Sophie ėmė labai plačiai tyrinėti pilį. Ir pasitaikiusi pirmai progai, dvylikametė išsmuko prie ežero pakrantės.
Pūtė stiprokas vėjas, tad antrakursė kiek pasigailėjo neapsirengusi šilčiau. Vis dėl to, grįžti į pilį nenorėjo, norėjo ilgai vaikščioti, kol visiškai sušals arba ims be galo skaudėti kojas. Sophie buvo pasileidusi plaukus, tad jie nemaloniai krito į akis.
Sophie pradėjo vaikščioti pakrante. Buvo šalta, bet ji vis tiek, nė neatisuko pilies link. Kodėl aš tokia užsispyrusi?
Mergaitė taip vaikščiojo kokias dešimt minučių, kol pavargo. Sophie nusprendė prisėsti ant žolės, bet tolėliau pamatė suoliuką. Kol atėjo iki suoliuko (tai užtruko penkias minutes), mergaitė jautėsi išsekusi. Suoliukas buvo mažas, Sophie ant jo prisėdo. Vėjas visiškai įsisiautėjo ir pasidarė dar labiau šalta, antrakursė sėdėjo ant suoliuko ir nesijudino. Jai patiko, kad suoliukas prie pat prie pat kranto, retkarčiais, mergaitė be galo norėjo šokti į vandenį. Taip sėdėdama ir šaldama, Sophie ėmė mąstyti apie gyvenimą, apie viską, kas tik šovė į galvą.

*

Neprisijungęs Armelle Marisa Deveru

  • I kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #168 Prieš 4 metus »
Armellė skendo savo apmąstymuose. Metai iš metų kovodavo su savimi, koks metų laikas labiausiai patiko. Net ir dabar mėgavosi šalto vėjo gūsiais, lediniais lietaus lašais. Tarsi užburto rato burtai, tokie dalykai visados traukė.
Pasileidusi šviesių plaukų bangas ir atmetusi jas ant pečių, su pavasariniu, languotu sijonu, smėliniu paltu, jau ir žieminiu megztiniu bei milžiniškais tamsiais batais, ji pėdino lauke. Pati nesugebėdavo savęs retkarčiais suprasti: vienomis šaltomis dienomis sėdėdavo užsidariusi požemiuose, net galva apsisukdavo vien pažvelgus į langų pusę, o, kitais atvejais, kaip, pavyzdžiui, tądien, Marisa kuo smagiausiai žingsniavo palei ežero pakrantę jusdama saldų vanilės aromatą, sklindantį nuo vėjo kedenamų plaukų. Niuniuodama mergaitė atsidūrė vos per porą žingsnių nuo suoliuko. Puikiai permatė tą šaltį iš pirmąkart pamatyto kūno. Pačios Deveru rankos bei kojos virto į švelnų ledą. Pasistiebusi, kad batai skleistų kuo mažiau garso, ji prisiartino prie silueto, iš lėto išsinerdama iš palto, tarsi gyvatė iš savo odos. Armellė prikando apatinės lūpos kamputį, pikdžiugiška, menka šypsenėlė nušvietė josios veidą. Užmetė paltą siluetui ant galvos ir liko stovėti už nugaros. Nepratarė nė žodžio.

*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #169 Prieš 3 metus »
Gerda lėtai žingsniavo ežero pakrantės link. Trečiakursės galvoje sukosi įvairiausios mintys - džiaugsmas dėl naujų mokslo metų Hogvartse persipynė su keistu depresuotų minčių srautu, kuris atkeliaudavo į trylikametės sielą kiekvieną rudenį be jokios priežasties. Tikriausiai turėčiau gauti Žmogaus, Labiausiai Pasimetusio Tarp Savo Jausmų Hogvartse, titulą... Dar niekad nesijaučiau taip siaubingai.. Tamsiai pilki debesys atrodė tokie sunkūs, jog niekas nebūtų nustebęs, jei iš jų staiga pradėtų kristi stambūs lietaus lašai, kurie pereitų į didelę audrą. Vėjas plaikstė kaštoninius plaukus, o žalsvai pilkose akyse sužibo ašaros. Pagaliau priėjusi seną suolelį, Varno Nago mokinė atsisėdo ir apsidairė - tiesiai prieš ją į žalsvą ežerą nukrito keli labai smulkūs lietaus lašeliai. Lyja. Gerda pažvelgė į tolį. Rausvos lūpos, lepinamos vyšniniu vazelinu, nors ir buvo kietai sučiauptos, išskleidė menkai girdimą cyptelėjimą. Jei kas nors tą akimirką būtų sėdėjęs šalia merginos, suprastų tai kaip beveik nebylų pagalbos šauksmą. Deja, niekas tą akimirką nebuvo šalia kaštonplaukės ir tikrai niekas jai nepasakė "Ei, viskas bus gerai, nusiramink". Iš pavargusių akių išriedėjo skaisti ašara. Ak, kaip norėčiau, kad kas nors mane apkabintų ir pažvelgtų į akis... Trylikametė lengvai atsiduso ir užsimerkė, stengdamasi nekreipti dėmesio į lietų, kretantį neįtikėtinai įkyriai.
I'm more than a man, I'm a god

*

domutis

Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #170 Prieš 3 metus »
Domantas norėjo šiuo metu su kuo nors pasikalbėti.Su bet kuo.Domantas nusprendė eiti prie ežero.Lauke oras buvo bjaurus lyjo.Domantui patiko lietus.Lietus Domantą nuramindavo.Priėjes ežerą pamatę suoliuką ant suoliuko sedėjo kažkoks asmuo per lietų nesimatė.Domantas priėjo arčiau suoliuko ir ant jo atsisėdo.Atsisukęs į asmenį Domantas supraro jog tai yra mergaitė maždaug 12-13 metų amžiaus.Mergaitė buvo begalo graži.Domantas pasakė mergaitei:
-Labas.Aš Domantas,Domantas Varnanagis iš Grifų Gūžtos mokausi pirmame kurse.
Ir dar paklausė:
-O kas tu?Koks tavo vardas,kiek tau metų?,kokiame koledže mokaisi?
Domantas sedėjo sutrikęs ir mintyse galvojo:
Ką aš jai pasakiau gal įžeidžiau.Bet Domantas laukė mergaitės atsakymo.

*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #171 Prieš 3 metus »
Lietus lijo taip erzinančiai, kad Gerda negirdėjo žingsnių, artėjančių link jos. Kai kažkas prisėdo šalia, kaštonplaukė stengėsi nekreipti dėmesio ir žvelgė. Gal nueis nuo manęs, jei ignoruosiu? Bet tas kažkas nenuėjo, o prabilo. Ir prisistatė. Išgirdus klausimus, varniukė tylėjo ir bandė apsimesti, jog neišgirdo jų. Bet po dvidešimt septynių sekundžių nejaukios tylos, trečiakursė nusprendė, jog taip tylėti negalima.
- Aš Gerda, Gerda Marqeen. Man trylika, priklausau Varno Nagui, - žalsvai pilkų akių savininkė tyliai atsakė vaikiškui balseliui.
Svajingai žvelgdama į vėjo talžomą ežerą, mergina smalsiai mestelėjo žvilgsnį žmogaus, sėdinčio šalia jos, link. Domantas turėjo tamsius plaukus ir atrodė vyresnis nei vienuolikos. Ar jis tikrai pirmakursis?                                                                                 
I'm more than a man, I'm a god

*

domutis

Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #172 Prieš 3 metus »
Labai malonu Gerda pasakė Domantas.Pradėjo dar bjauriau lyti ir net žaibuoti.Bet vaikai sedėjo toliau ir nekreipė dėmėsio į lietų.Domantas valandėlę patylėjo ir galiausiai pasakė:
-Aš iš Lietuvos graži šalis labai graži Lietuvoje gimiau ir iki septynerių gyvenau ,bet kai man suėjo aštuoneri atkeliavome gyventi į Londoną Anglijoje ,nes aš buvau burtininkas mano tėvai tai žinojo todėl ir atsikraustemė į Londoną laukti laiško iš Hogvartso.
Beje gana pliurpti papasakok iš kur tu?Paklausė Domantas.Grifas matė ,kad mergaitė abėjoja dėl Domanto amžiaus ,bet Domantas pasakė:
-Taip aš tikrai pirmakursis tik atrodau labai vyresnis ir bėja tai tik dabar toks atrodau tu būtum mačius mane aštuonerių atrodžiau kaip Merlin Monro tik vyro pavidalu.Domantas sedėjo ir laukė Gerdos atsakymo.

*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #173 Prieš 3 metus »
Lietus stipriai įsismarkavo, audra, kurios buvo galima tikėtis, prasidėjo. Gerda visiškai nesiklausė, ką labai įsijautusiai pasakojo balselis jos dešinėje. Trylikametės galvoje sukosi mintys, visiškai nesusijusios su Lietuva, apie kurią Domantas neįtikėtinai gražiai kalbėjo. Staiga Varno Nagui priklausanti trečiakursė suprato, jog tuoj ateis tas momentas, kai jai užduos klausimą. Ir kaštonplaukė visiškai nenustebo, kai užduotas klausimas buvo apie jos tėvynę. Gerda atsisuko į Grifo Gūžtos mokinį ir žiojosi sakyti "aš iš Vokietijos", bet staiga susiprato, kad nėra būtino reikalo atsakyti. O kodėl jis iš vis čia atėjo? Aš noriu draugų, bet kam man tas pirmakursis? Nei jis kažką supras, nei ką.
- Ei, o ko tu išvis čia atėjai? - šiek tiek pakeltu balsu atsistojusi paklausė varniukė. - Jei reikia draugų - Hogvartse pilna mokinių! Kodėl pasirinkai mane?! Leisk man pabūt vienai! - rėkte išrėkė Gerda taip, kad jos balsas nuaidėjo per visą ežerą.
Ašaros nesustodamos riedėjo iš žalsvai pilkų akių, bet jų savininkė net nebandė tų ašarų sulaikyti. Gerdos pirštai prisilietė prie lazdelės (na ir kas, kad man su būrimu nesiseka tobulai? Akį išdurti vistiek galima), bet žvilgsnis liko nusmeigtas į mėlynas Domanto akis. Po kelių sekundžių trečiakursė ne tik paleido lazdelę, bet ir žvilgsnį nukreipė į kažką, kas buvo labai toli.
I'm more than a man, I'm a god

*

domutis

Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #174 Prieš 3 metus »
Domantas išklausė Gerdos rėksmų ir pasiėmęs lazdelę Domantas pakišo Gerdai ją po smakru ir tarė:
-Nedrįsk kelti ant manęs balso jei tau kas nepatinka gali čiuožti iš čia kur akys mato niekas tavęs čia nelaiko!
Grasinančiu balsu tarė Domantas.
-Paleisk lazdelę,paleisk lazdelę sakau!-surėkė jaunasis Grifas.
Mergina lazdelę paleido bet ir pasuko galvą į kitą pusę.Domantas taip pat nusisuko vis dar laikydamas Gerdai po smakru savo lazdelę.Tolumoje nieko nesimatė ,nes lijo lietus kaip iš kibiro.Atsisukęs atgal į merginą galiausiai nuleido lazdelę ir įsidėjo ją į vidinę kišenę.Bet galiausiai susitvarkė apsiauto klostes ir paliko mergaitę vieną prie suoliuko .Ir su panieka merginai Domantas pasuko link pilies.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Domantas Varnanagis »

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #175 Prieš 3 metus »
Jones nusprendė pasivaikščioti prie Hogvartso apylinkių. Juk oras už lango buvo tikrai nuostabus, tad Švilpis nusprendė pasinaudoti tuo nuostabiu oru ir išeiti pasivaikščioti. Jis pasiėmė nalą, kadangi jo augintinei reikėjo pasivaikščioti. Greitai antrakursis su šuniuku išėjo iš pilies. Ryan žingsniavo lėtais ir mažais žingsniukais besimėgaudamas nuostabiu oru. Greitai jis priėjo ežero pakrantę. Čia buvo iš tiesų nemažai įvairių koledžų mokinių. Jie taip pat džiaugėsi nuostabiu, galima sakyti net vasarišku oru ir paskutinėmis minutėmis ir sekundėmis Hogvartse. Juk daug kam Hogvartas lyg antri namai, kuriuose kartais esi sutinkamas daug geriau nei tikruose namuose. Apie tai bemąstydamas Jone pamatė suoliuką ir atsisėdo ant jo.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #176 Prieš 3 metus »
Cristal bandė išrūšiuoti visas per dieną susikaupusias mintis kvėpuodama grynu oru ir vaikštinėdama pilies apylinkėse. Šitaip paskendusi savo problemose ir svajonėse mergaitė nepastebėjo kaip atėjo prie ežero. Kažkodėl tai buvo viena mėgstmiausių jos vietų ir dažnai, pati to nesuprasdama, antrakursė atsirasdavo prie vandens telkinio.
Jos galvoje buvo tikras minčių sukūrys. Taip dažnai vykdavo pavasarį, prieš pat vasarą, artėjant egzaminams, kurių brunetė paniškai bijojo. Pastaruoju metu ji daug ko bijojo. Apsijuokti prieš mokyklą, gauti blogą pažymį, su kažkuo susipykti. Cristal nebuvo liūdna, tačiau tikrai neskendo euforijoje. Žaliaakė nežinojo kaip apibūdinti tą jausmą.
Jaudindamasi dėl įvairių menkniekių Cristal priėjo suoliuką, ant kurio jau kažkas sėdėjo, todėl tik liko stovėti nusiskusi į ežerą.
my morning face:

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #177 Prieš 3 metus »
Berniukas surado kažkokį pagalį ir pakėlė jį nuo žemės. Tada metė jį į tolį ir Nala jį atnešė. Vaikinukas su šuniu pakartojo dar kelis kartus. Tada jo šunelis įbėgo į vandenį, o pats Jones atsisėdo atgal ant suoliuko. Ant žemės dar susirado plokščią akmenuką ir metė jį į ežerą. Jis nuskrido sudarydamas kelis ratus ir paskendo. Tada Ryan'as išgirdo žingsnius. Jis atsistojo ir atsisuko į tą pusę iš kurios girdėjo žingsnius. Čia jis pamatė Grifų Gūžtos mokinę. Atrodo jos vardas buvo Cristal.
- Sveika, - pasakė Jones ir nusišypsojo draugiška šypsena. Tikėjosi susirasti dar vieną naują draugę. Draugų Hogvartse jis turėjo gana nemažai, bet dar keli papildomi ir naui draugai tikrai nepamaišys. Juk kuo daugiau draugų turi tuo smagiau gyventi.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #178 Prieš 3 metus »
Ramų ir tylų ežero vandenį sudrumstė berniuko, sėdinčio ant suoliuko, šuniukas, o Cristal iš minčių spiralės pažadino berniuko balsas. Žaliaakė nustebo, kad jis žino jos vardą, bet tada ji prisiminė, kad žino ir jo. Kad ir kaip per pamokas jos mintys būdavo toli nuplaukusios, Cristal visada girdėdavo kaip mokytoja kviečia mokinius. Brunetė nebuvo visiškai geros nuotaikos, todėl sugebėjo išspausti tik kreivą šypseną.
- Labas. Tavo vardas Ryan, taip? - apsimesdama labai susidomėjusi žaliaakė paklausė berniuko. Antrakursė nesuprato, kodėl kai ji atsiranda prie ežero visada pradeda su kažkuo šnekėtis, arba ją pačią kažkas užkalbina. Bet net ir ne puikiausios nuotaikos Cristal niekada neatstumia žmonių, todėl tiesiog žiūrėjo į berniuką ir laukė patvirtinimo į jos klausimą.
my morning face:

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #179 Prieš 3 metus »
 Nala nulėkė kažkur tolyn ežero pakrante. Jai labai patiko tiek ežeras, tiek jo pakrantė, tad vaikinukas ją dažniausiai vedžiodavo būtent čia.
 Šalia pilkaplaukio sėdinti Grifų Gūžtos mokinė neatrodė labai laiminga. Ji atrodė kažkokia it nusiminusi ar keista? Tai Ryan'o manymu buvo negerai, bet jis nenorėjo vos per pirmą užduodamą klausimą klausti ko nors panašaus į : Ei, ar tau viskas gerai?
- Taip, aš Ryan. Taigi ką veiki prie ežero šį vakarą? - pasidomėjo berniukas mėgindamas užvesti pokalbį. Jam atrodė, kad pokalbis matyt nesiklijuos, bet pabandyti jį vesti švilpis turėjo. Juk būtų labai negražu tiesiog pasisveikinti, pasakyti savo vardą ir su Nala nueiti takučiu tolyn nuo šio suoliuko esančio prie ežero.
There's no such thing as fate.