0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #150 Prieš 4 metus »
Elridė neskubėdama išpėdino iš pilies ir patraukė ežero link. Mergina buvo pikta ir nusivylusi, rodos, ne ta koja iš lovos ryte išlipo arba visai išgriuvo ant pilvo, bet taip jau būna. Tokią dieną ją galėtų suerzinti net mažas vabaliukas, o ji, būdama labai, pabrėžiu, labai protinga mergina, išmąstė, kad būtent tokiu metu reiktų pabandyti išnarplioti trečiajai užduočiai skirtą užuominą.
Vaikščiodama krantu baltapūkė svarstė, ką galėtų reikšti tas nelemtas šmaukštas, tačiau kuo toliau ėjo, tuo labiau kamuoliukas buvo gniaužiamas jos dešiniajame delne. Jokios mintys, kas jos laukia, nekilo. Elridei atrodė, kad tai tėra pasityčiojimas, kad užuominų čempionams niekas net nedavė. Ką gi gali reikšti šmaukštas? Užduotis, susijusi su juo, jau buvo, tad kažko panašaus galvoti neverta, o originalesnių minčių nekilo.
Stabtelėjusi prie seno suoliuko, kurį keliaudama priėjo, grifiukė jį nužvelgė ir nusprendė, kad geriau pasėdėti, kadangi vaikščioti jai nusibodo.
Toliau niršdama ant pasaulio, mat oras čia labai netinkamas, o užuominos išvis varė į neviltį, grifė nebežinojo, ką turėtų daryti. Ji visą laiką laužė galvą, netgi jau ieškojo likimo ženklų aplinkoje, bet viskas bergždžiai. Jos susierzinimo lygis dar labiau pakilo, mergina šiaip ne taip atgniaužė savo kumštį ir nužvelgė kamuoliuką, esantį delne.
– Ką tu gali reikšti... – žvelgdama į šmaukštą, baltapūkė giliai įkvėpė, jos akys nukrypo į ežerą.
Tuo metu ji taip stipriai įsinorėjo mesti šmaukštą į ežerą, kad per plaukelį to nepadarė. Jos pirštai apsivijo sidabrinį kamuolaitį ir jį taip suspaudė, kad nežinia, ar nelūžo sparneliai. Mergina užsimojo, tačiau paskutinę sekundę sustojo ir garsiai suklykė iš nevilties. O ką daugiau ji turėjo daryti, jei visiškai nieko nesuprato?
Nerasdama vietos ir nusivylusi viskuo Elridė atsigulė ant sutriušusio suolo, jis, beje, buvo klaikiai nepatogus, ir žvelgdama į dangų toliau mąstė apie artėjančią užduotį. Jos manymu, užduotis turėtų būti kur kas sunkesnė nei antroji ar pirmoji, tad ruoštis reikėjo kuo daugiau, bet visgi... Ką ji prisiruoš, jei neįsivaizduoja kas jos laukia?
Nežinomybė merginą dar labiau erzino. Vis dar laikydama dešinėje rankoje sidabrinį šmaukštą Elridė prisidengė veidą, laukdama bent kelių ašarų, bet, deja, nei viena nepanoro iškeliauti ir išnešti bent dalį neigiamų emocijų.
– Ką aš turėčiau daryti, po velnių... – toliau nerasdama nei vietos, nei kažkokios vilties ar stiprybės, mergaitė atsikėlė ir vėl atsisėdo.
Tada grifiukė iš pykčio metė šmaukštą į žemę, prie pat vandens, ir susiėmusi už galvos ėmė žiūrėti sau po kojomis. Tinkamos mintys toliau nenorėjo aplankyti baltapūkės, aplink jos sąmonę it planetos aplink Saulę skriejo tik nepasitikėjimas savimi ir neapykanta likimui.
Papurčiusi savo galvą, kadangi atėjo suvokimas, kad ilgai taip sėdėti ir stumti laiko negali, Elridė atsistojo ir pakėlė savo numestą šmaukštą.
– Prašau, parodyk, ką tu slepi...

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #151 Prieš 4 metus »
Dafydd be tikslo klaidžiojo po pilies kiemą. Jis visai nežinojo, ką veikti. Mokytis tikrai neketino, bendrauti nėra su kuo, tad teko eiti į lauką.
Besivalkiodamas klastuolis atsidūrė netoli ežero. Jis patraukė krantu, nors ir nežinojo, ko gi ten gali reikėti. Nuėjęs vos kelis žingsnius velsietis išgirdo keistą klyksmą. Jis neskambėjo kaip siaubo klyksmas - dėl to berniukas buvo tikras. Tačiau Dafydd visai susidomėjo, tad patraukė į tą pusę, iš kur pasigirdo keistas garsas.
Pro krūmus klastuolis pamatė, kaip kažkas, greičiausiai mokinys, atsigulė ant nutriušusio suoliuko. Velsietis nieko nesuprato - ko gi čia klykti? Priėjęs arčiau jis pamatė, kad tai mokinė. Ir gan gerai jam žinoma mokinė. Ta pati baltaplaukė iš Grifų Gūžtos. Berods Elride ar kažkaip ten panašiai.
Klastuolis stabtelėjo ir pradėjo svarstyti, ar jam verta pasirodyti. Tačiau grifės elgesys berniuką visai sudomino. Kiek pagulėjusi ant suoliuko ji vėl atsisėdo, o tada kažką tėškė ant žemės. Dafydd visiškai nieko nesuprato. Nebent tai, kad mergina yra ant kažko pikta. Kaip visada nutarė klastuolis. Jis jau norėjo eiti šalin, nes tikrai nejuto noro susitikti su perpykusia Elride. Tačiau užmynė kažkokią šaką ir ji garsiai trakštelėjo. Dafydd nutarė, kad dabar jau geriau pasirodyti. Nenorėjo gąsdinti vargšės piktos mergaitės.
- O, labas, - sarkastiškai mestelėjo klastuolis, kai atsidūrė prie pat suoliuko. - Ir ko mes čia pykstame?
Dafydd bandė įžiūrėti, ką gi ten turi Elride. Panašu, kad kažką sidabrinio, tačiau velsietis taip ir neįžiūrėjo, ką konkrečiai.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #152 Prieš 4 metus »
Elridė vėpsojo į sidabrinį kamuoliuką nemirksėdama, mergina buvo tokia susikaupusi, kad neišgirdo nei šakelės trekštelėjimo, nei kaip prisiartino klastuolis.
– Ko nori? – piktai nužvelgusi vaikinuką su greitai besitrankančia širdimi, kadangi buvo išgąsdinta netikėto atėjūno, grifė vėl įsižiūrėjo į šmaukštą. Šis savo sidabriniu blizgėjimu tarsi šaipėsi iš neitin sumanios grifės.
– Nekenčiu sumauto Burtų trikovės turnyro! – garsiai suriko mergina ir metė šmaukštą ant žemės, šį kartą kiek tolėliau nuo vandens. Tada ji išsitraukė burtų lazdelę ir nužvelgusi ją nukreipė į sidabrinį kamuolėlį.
Incendio! – sustūgo ji iš įsiūčio.
Tai paprasta! Sudegins savo bilietą į trečiąją užduotį ir išsivaduos iš šito absurdo. Elridė jau tikėjosi, kad kamuolaitis įsiliepsnos, tačiau įsiūtis sutrukdė susikaupti ir burtažodis nepavyko. Dar labiau susinervinusi, kad susimovė prieš vaikinuką, kurio šitaip nekentė, Elridė tvirtai sučiaupė lūpas, susiraukė ir primerkusi akis pasistengė susikaupti.
Incendio, – sušnabždėjo magišką žodį ir sudėjo į jį visą pyktį, kuriuo dabar degė. Liepsnojantys mažyčiai demonai apsupo šmaukštą, ant sidabrinių šonų suspindo auksinės jų akys.
– Dek, suknistas daikte! – baltapūkė kaip pakvaišusi žvelgė į ugnį, nors degė ne šmaukštas, o aplink jį esantys dalykėliai, o liepsna buvo visai nedidelė.
– Gražu, ar ne? – toliau patenkinta su šypsena grifiukė atsisuko į klastuolį, ranka mostelėjo į savo koledžo stichijos niokojamą šmaukštą ir atsisėdo ant suoliuko. Nežinia, ar kvailiau pasielgti ji galėjo – jei vietoj šmaukšto būtų koks nors degus daiktas, tai užuominos mergaičiukė nebeturėtų, nors, kas ir iš šito šmaukšto. Elridė jį buvo jau pasiuntusi velniop ir pasakiusi sau, organizatoriai tik tyčiojasi.
Vis dar rankoje spausdama burtų lazdelę, neramiai trepsėdama dešiniąja koja, kadangi nervai jai vis tiek nelaikė, mergaitė nužvelgė Dafydd ir susiraukė. Kodėl jis amžinai atsiranda, kai būnu pikta...
– Tai ko čia atsibastei? – neturėdama, ką daryti garsiai paklausė mergina.
Veiklos nebuvo, minčių su Burtų Trikovės trečiąja užduotimi taip pat. Nors visgi kažką sugalvoti reikėjo, juk turėjo pasiruošti tam, pasipraktikuoti. Bet ką praktikuotis?
Elridė giliai įkvėpė, pyktis toliau virė jos viduje ir maišėsi su neviltimi ir pamažu veržėsi laukan. Grifė jautėsi lyg tuoj išsiveršiantis ugnikalnis, stovįs prieš Pompėją. Žiūrėdama į žemę mergina pajuto, kaip jos akyse kaupiasi ašaros, po truputį pasiekia blyškią odą ir ima tekėti skruostais žemyn. Kai keli lašiukai nukrito ant jos rankų, žaliaakė užsitraukė rankoves ant delnų ir nusišluostė veidą jausdamasi dar blogiau nei prieš kelias minutes. Jis neturėjo to matyti...
-Gal ponas norėtum padėti kažką gero sugalvoti?-visiškai praradusi viltį Elridė pasidavė ir nuoširdžiai tikėjosi išgirsti kažką gero iš berniuko lūpų.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #153 Prieš 4 metus »
- Išgirdau kažką klykiant. Ir tikrai nemaniau, kad tai būsi tu, - neslėpdamas pašaipos pratarė Dafydd. Burtų trikovės turnyras? kiek nustebo klastuolis. Būdamas visiškas atsiskyrėlis, jis sugebėjo nežinoti, kad toks turnyras vyksta. Žinoma, velsietis kažką girdėjo, tačiau nieko konkretaus nežinojo. Tad dabar visai susidomėjo ir apsidžiaugė galimybe sužinoti daugiau.
- O ko tu jo nekenti? Kam tada reikėjo dalyvauti? - nustebęs paklausė Dafydd. Jam atrodė, kad tai jis visada visko nekenčia, tačiau ši baltapūkė gali būti rimta konkurentė...
Pamatęs, kaip mergina šveitė tą blizgantį daiktą, panašu, kad tai buvo šmaukštas, ant žemės ir jį uždegė, Dafydd visai sutriko.
- Ar tu išprotėjai? Argi šitas daiktas tau neturėtų padėti?
Kaip ji gali išprotėti, jeigu ji jau ir taip seniai beprotė? paklausė savęs klastuolis, tačiau garsiai to nepasakė - grifė buvo pakankamai pikta, kad net Dafydd nenorėjo jos dar labiau pykdyti.
- Nereikia ant jo taip pykti, - ramiu balsu pasakė raudonplaukis ir pats nustebo dėl savo tokių žodžių. Paprastai jis tikrai nebūdavo tas, kuris ramindavo kitus. Jis priėjo prie kamuoliuko ir, palaukęs, kol ugnis užges, jį paėmė. Dafydd nuostabai, jis buvo visai vėsus.
- Ne, sugalvoti tikrai nieko negaliu, nes nežinau, ko tu iš manęs nori, - ne itin draugiškai pratarė klastuolis. - Bet palauk... Čia kažkas parašyta.
Velsietis žvelgė į kamuoliuką, ant kurio pamažu išryškėjo raidės.
- Tau taurė pergalę atneš tiktai viena, jei nepaklysi tarp liepsnų vaikydamasis ją, - tyliai perskaitė Dafydd ir netrukus pakartojo šiuos žodžius pakankamai garsiai, kad išgirstų grifė. - Ar tai tau padeda? - paklausė pats nieko nesupratęs.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #154 Prieš 4 metus »
-O ką manei?-mergina kiek pasmalsavo, nors atsakymas ir nebuvo toks įdomus - jos galvoje buvo Burtų Trikovės Turnyras.
-Kam, kam... Iš kur man žinot kam! Kvaila buvau ir viskas,-piktai nukirtusi Elridė tik dar labiau susierzino. Kodėl ji bandė patekt į Turnyrą? Smegenys nesuveikė, kad tiksliai prisimintų priežastį, tačiau merginai ėmė atrodyti, kad ji tiesiog įmetė šiaip sau, bet taip negali būti, visada yra priežastis.
-Ar tu išprotėjai,-parodijuodama vaikinuką baltapūkė iškraipė jo žodžius.-Neišprotėjau, aš jau seniai tokia ir šitas daiktas man niekuo negali padėti! Eik tu sau! Šmaukštas! Man tikrai aišku, kas manęs lauks paskutinėj užduoty...-tai rėkaudama, tai veblendama žodžius, mergina liejosi ant, rodos, visiškai nepažįstamo berniuko. Na, gerai, gal bent jai palengvės ir kažkokia mintis kils, nes kitaip mergaičiukei į trečiąją užduotį teks eiti su keksiuku rankoj, nors ir to ji neturi.
-Ane?-pavarčiusi akis atkirto mergaičiukė ir nužvelgė prakeiktąjį šmaukštą. Jis jai atrodė kaip pats baisiausias dalykas pasaulyje tuo metu, baisiau už tėvą, baisiau už visas tragedijas, kurios įvyko būnant Hogvartse. Tas šmaukštas buvo jos priešas ir ji norėjo jį sunaikinti, tik kol kas neišmąstė kaip.
-Bet ko!-surikusi mergina ir išgirdusi berniuko kitus žodžius pajautė, kaip jos širdis suspurda. Kaip ji galėjo nepastebėti jokių žodžių ant šmaukšto? Atrodo, tiek laiko jį tyrinėjo ir nieko nepastebėjo... Nebent jis atsirado po to, kai mergina šmaukštą padegė.
Elridės širdis ėmė spurdėti, viltis kažką sugalvoti vėl atsirado, grifiukė žvelgė į Dafydd dėkingu žvilgsniu, o tada iš lėto vėl susiraukė.
-Padeda, bet nepadeda...-bandydama suvokti užduoties žodžius baltapūkė įtempė savo smegeninę, tačiau jokia gera idėja neatsirado.
-Jei nepaklysi tarp liepsnų... Tai reiškia bus labirintas... Ir daug taurių?-svarstydama, kas jos laukia mergina taip pat ėmė galvoti, kaip jai reikės pasiruošti tokiai užduočiai.-Kąąą man reikės daryti...-niekaip nesugalvodama išeities grifė panoro kažkur trenkti galvą, deja, neturiu kur.
-Burtažodis, burtažodis... Glacius? Gal ir pavyktų... Nors vargu... Tada kas lieka...-su savimi garsiai kalbėdama Elridė nužvelgė burtų lazdelę, ją iškėlė, ir giliai atsiduso.-Kai pranyksiu, šauk į mane Incendio kerus... Protego Maxima,-merginai ištarus burtažodį aplink ją susikūrė skydas ir ji įsistebeilijo į klastuolį, kuris turėjo arba užbaigti jos kančias, arba viską sugadinti, bet mergina jau buvo pasiryžusi, pažiūrės, ar burtažodis suveiks ir dings nieko nesakiusi.

*

Neprisijungęs Martin Grant

  • VII kursas
  • *
  • 252
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • R
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #155 Prieš 4 metus »
Po vakarykštės dienos Martin'as vis dar buvo nusimimęs, nes tie klastuoliai buvo tokie kaip jis ir manė.Melagiai, pikti ir nedraugiški.Martin'as svajojo sutikti švilpuką, nes kur tik jis ėjo vien klastuoliai, ar jau bent draugišką ir nedviveidį mokinį. Rytas buvo gan gražus, tad jis sumanstė išeiti į lauką ir pasedėti šalia ežero. Suoliukas prie pat kranto buvo neužimtas, nieko nelaukęs ant jo atsisėdo ir pradėjo galvoti, kad jam čia nebepatinka ir nori grįšti namo pas tėvus. Bet nekekvieną pakviečią į šią mokyklą,suprato Martin'as, kad reikia naudotis proga ir pamėginti susirasti naujų draugų.Dabar dar pasadėsiu, o poto eisiu prie švilpynės stalo, ten gi renkasi visi švilpukai, gal pavyks kokį draugą susirasti. Mintys apie vakar dieną vėl grįžo. Bet jis neleido joms užvaldyti galvos, tad pradėjo į ežerą mėtyti akmenukus ir išmokti taip, kad jie šokinėtų ant vandens. Jam tai nesisekė, bet jis mėtė ir mėtė...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Martin Grant »
“Sometimes you need to be alone. Not to be lonely, but to enjoy your free time being yourself.”

*

Neprisijungęs Leonard Hall

  • I kursas
  • *
  • 39
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #156 Prieš 4 metus »
Leonardas negalėjo būti tarp savo kambariokų. Jie jam atrodė per daug protingi ir didelės pamaivos, kad negalėjo net žiūrėti į juos. Kodėl negalėjo tiesiog paskirti į švilpyne, kaip mano mama atsiduso vaikinas. Varnanagio nuotaika buvo ne kokia nuo pat atsiradimo Hogvartso mokykloje.
Išėjęs į lauką juodaplaukis apsižvalgė. Nieko įdomaus nematė, bet paėjęs truputi prie ežero pamatė vaikiną. Prašau, kad jis nebūtu varnanagis pagalvojo šiaurinės Anglijos gyventojas. Priėjęs arčiau pilkos berniuko akys pamatė tokio pačio amžiaus vaikiną, kuris atrodė nuliūdęs. Įsidėjęs rankas į kišenes burtininkas priėjo arčiau ir paklausė:
- Galiu gal kažkuo padėti?
Leo bandė elgtis kuo minkščiau, kad nepadarytu bėdų.

*

Neprisijungęs Martin Grant

  • VII kursas
  • *
  • 252
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • R
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #157 Prieš 4 metus »
Martin'as mėtė akmenukus ir jau buvo pakankamai gerai išmokęs žaisti savo sugalvotą žaidimą. Jis išgirdo, kad kažkas šalia vaikšto, bet net nepažiūrėjo kas, nes manė, kad vėl koks klastūnas prisitrins, tad toliau mėtė akmenukus. Jis išgirdo balsą, kuris jam pasirodė gan nuliūdęs ir rimtas.
-Sveikas, nieko man niekas padėti negali! Visur vien melagiai klastūnai,-atsakė nuliudęs Martin'as berniukui.Nieko nelaukęs jis vėl tarė:
-Jeigu nori gali atsisėsti bei iš kokio koledžo esi? Aš iš švilpynės!
Tikiuosi jis draugiškas ir nekoks klastūnas, nes jie man jau įgrįso.-Tu naujokas?-paklausė švilpukas tikėdamasis išgirsti, kad jis naujokas. Martin'o nuotaika pasikeitė, nes suprato, kad jis gali būti naujas draugas, nes jau beveik savaitė, kaip jis Hogvartse, o draugų neturėjo.jį visą laika supo klastūnai. Laukdamas atsakymo jis toliau mėtė akmenukus, nes tik jie jį suprato ir ramino...

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Martin Grant »
“Sometimes you need to be alone. Not to be lonely, but to enjoy your free time being yourself.”

*

Neprisijungęs Leonard Hall

  • I kursas
  • *
  • 39
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #158 Prieš 4 metus »
Tarus vaikinui Leo net pašoko nesitikėjo, kad su juo kažkas kalbės:
- Nemanau, kad visi klastuoliai tokie, bet tau tikrai nesiseka,- nemeluodamas pasakė vaikinas.
Atsisėdus berniukui jis iš kart išgirdo, kad šalia sėdi švilpis, bet jokių emocijų nebuvo matyti tamsiaplaukio veide. Dar minute pagalvojęs ar jam sumeluoti dėl koledžo vis dėl to nusprendė sakyti tiesa:
- Aš varnanagis, nors norėčiau būti švilpiu, kaip tu, net sumeluoti norėjau tau, kad aš iš tavo koledžo.
Leonardas labai nedažnai melavo ir tuo jis didžiavosi:
- Taip esu naujokas, šiaip tu pirmas žmogus su kuriuo normaliai bendrauju,- pasakė vaikinas,- Mano vardas Leonardas na gali vadinti mane Leo, tik nepyk jei pamiršiu tavo vardą sunku man prisiminti naujų žmonių vardus.
Pasakė Leo prisiminęs kai, sesės vardą žinojo tik tada kai jei suėjo penkeri metai.

*

Neprisijungęs Martin Grant

  • VII kursas
  • *
  • 252
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • R
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #159 Prieš 4 metus »
-Mano nuomonė visai kitokia apie juos, jau pasimokiau ir supratau, kad su jais švilpiui bendrauti neverta. Jie tik sutaria su varnianagiais ir susaviškiais,-išsakė savo nuomonė žaliaakis berniukas.Perdaug persistengiau, o jai jis klastūnas. Kas tada bus? Sunerimęs švilpius ką pasakė, tikėjosi, kad jis butų neklastuolis.
-Bent viena gerą naujieną pasakei, kad tu neklastūnas, tu dar galėsi pereitį į švilpynę, aš tavimi tikiu!- su staiga atsiraduse šypsena veide,atsakė jam Martin'as. Martin'o veidė akys sužibo ir liūdesys pranyko, nes pagaliau jis rado neklastūna. O kai jis pasakė, kad jis naujokas Martin'as tarė:
-Aš taip pat naujokas, mano vardas Martin'as.- ir vėl tarė:
-Kaip nuotaika Hogvarte, norėtum namo, nes aš tai labai, toks jausmas, kad man čia nevieta. Martin'as stebėjo jo išvaizdą, jis taip pat mėgsta laivą stilių kaip ir aš, jis panašaus ūgio, daug pliusų pastėbėjo žiūrėdamas švilpukas į Leo.
-Nepyksiu, tu bent pasakai, kažką apie save ir neslepi savo trūkūmų,-su šypsena veide jis atsakė jam. Ir džiaugėsi, kad pagaliau jis turi progą susirastį tikrąjį draugą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Martin Grant »
“Sometimes you need to be alone. Not to be lonely, but to enjoy your free time being yourself.”

*

Neprisijungęs Leonard Hall

  • I kursas
  • *
  • 39
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #160 Prieš 4 metus »
Tarus apie namus varnanagis prisiminė savuosius ir atsiduso, bet po to tarė:
- Na nežinau ar noriu namo, neprasidėjo dar mokslo metai tai negaliu pasakyti.
Bet maža berniuko dalys jau buvo pasiilgę namų. Net to triukšmo kuris dažnai karaliavo namuose:
- Niekada neslepiau savo trukumų,- pasakė varnanagis,- man taip atrodo, kad tu iš burtininkų šeimos, jei neatspėjau tai iškart atsiprašau.
Leonardas žiūrėjo į ežerą ir grožėjosi tyluma, kartkarčiais žvelgdamas į švilpį:
- Ar tau patinka kokia nors muziką?- paklausė berniukas ir dar tarė,- dažnai atkreipiu dėmesį į akis arba į laikysena tai daug ką man pasako apie žmogų, todėl labai patinka kokie nors mokslai apie žmogų. Tikriausiai jeigu bučiau žiobaru tapčiau daktaru.
Nusijuokė juodaplaukis ir laukė Martin atsakymo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Leonard Hall »

*

Neprisijungęs Martin Grant

  • VII kursas
  • *
  • 252
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • R
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #161 Prieš 4 metus »
Laimė ir džiaugsmas buvo neapsakomas, jis pagaliau gali susirasti naują draugą, nes iki pat šiol jam tai nepavyko.
-Mano noras namo staiga dingo, nežinau kodėl, bet dingo. Gal tai, kad ru pirmasis žmogus su, kuriuo jaučiuosi neapgaunamas.-išsiliejęs pasakė švilpukas ir vėl tarė:
-Atspėjai, aš esu iš burininkų šeimos, bet iš jų dėmesio negavau, o tu iš kokios šeimos?-paklausė švilpukas.-Jis kitoks nei kiti,-sumurmėjo švilpukas. Jis buvo draugiškas bei taip pat naujokas. Tikriausiai draugų neturėjo kalnus.
-Muzika man nelabai patinka, išmanumas nemano draugas ,nes tėvai manęs nelepino, o ta sena niūri muzika vimdo. Tau patinka šita vieta?-paklausė eu šypsena veide ir vėl tarė:
-Aš sprendžiu apie žmogų , apie kalbėseną ier akis ir jai atrodo įtartinai patikrinu savais budais.
Toliau mėtė akmenukus ir galvojo ką atsakys Leonard'as.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Martin Grant »
“Sometimes you need to be alone. Not to be lonely, but to enjoy your free time being yourself.”

*

Neprisijungęs Leonard Hall

  • I kursas
  • *
  • 39
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #162 Prieš 4 metus »
Leo džiaugėsi, kad prieš ji sėdintis švilpis nori su juo būti ir neatstumia:
- Na manau, kad galim būti draugais,- vaikinas atsiduso ir dar pridūrė,- ką manai?
Varnanagis suprato, kad Martin reikėjo kokio nors draugo, bet niekaip negalėjo surasti.
Kai šalia sėdintis pirmakursis patvirtino, kad jis iš burtininkų šeimos Leonardui kiek palengvėjo ir jis tarė:
- Na, o mano mama yra burtininkė ir dirba Ministerijoje, o tėtis žiobaras,- su šypsena tarė Hall,- o tu turi sesę arba brolį?
Po to kiek paklausęs nuomonę apie muzika Leonardas tarė:
- Nieko, kad nepatinka muzika žinau, kad skoniai ne visada su tampa,- ramiai tarė pirmakursis,- Na, o sena muzika kartais baugina, bet klasika man patinka.
- Įdomu, o ką tu apie mane galvojai iš pirmo žvilgsnio?- susidomėjęs paklausė Leo,- nepyksiu jei bus kažkokia negatyvi nuomonė.   

*

Neprisijungęs Martin Grant

  • VII kursas
  • *
  • 252
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • R
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #163 Prieš 4 metus »
Martin'as džiaugėsi nes Leo rodė nora su juo kalbėtis, bendrauti ir draugauti. Švilpiui sekėsi, nes pagaliau bent vienas žmogus Hogvartse jam nemelavo. O melas jam buvo atsibodęs kaip ir kekvienas Hogvartso mokinys.
-Galim būti draugais. Tu esi pirmasis žmogus, kuris man nemeluoja, o rodo nora žaisti.-pasakė begalo laimingas švilpukas savo naujajam draugui. Jis labai džiaugės, nes jis suprato tai, kad skoniai nesutampa dėl muzikos ir nepasakė švilpiui, kad jis kvailys, nes nesiklauso muzikos ir yra atsilikęs.Pagaliau nesu kvailys ar įkyrus.Pagalvojo Martin'as ir tarė:
-Iš pirmo žvigsnio maniau, kad ir vėl koks klastūnas prisitrynė. Bet pašnekėjus tu nemeluoji, atrodai draugiškas ir toks pats keistas kaip ir aš. O koks buvo tavo įspūdis mane pamačius?
Martin'as laukė atsakymo ir galvojo ar viską pasakė gerai...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Martin Grant »
“Sometimes you need to be alone. Not to be lonely, but to enjoy your free time being yourself.”

*

Neprisijungęs Leonard Hall

  • I kursas
  • *
  • 39
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #164 Prieš 4 metus »
Išklausęs komentarus Leonardas nusijuokė ir tarė:
- Na galvojau, kad tu iš mano koledžo ir kad aš vėl susidursiu su tuo kuris rodys, kad yra pats protingiausias, bet labai apsidžiaugiau, kai supratau, kad tu švilpis, man taip atrodo, kad kepurė suklydo.
Kiek nuliūdęs tarė ir nuleido galvą. Berniukas visiškai nenorėjo būti tarp varnanagių, nes visą gyvenimą jam atrodė, kad jie pasipūtėliai. Rudaplaukis nužvelgė į ežerą ir tarė:
- Ačiū, kad tapai mano draugu, nes visą savo gyvenimą man sunku surasti kokį gerą draugą,- atsidusęs Hall dar pridūrė,- bet mano tėvai visada tikėdavo, kad čia surasiu daug draugų.
Jau po truputi laidėsi saulė ir vaizdas darėsi gražesnis. Leonardui labai patikdavo žiūrėti saulėlydžius, bet jų matė labai mažai.