[geltonatulpė]

Oras pradėjo vėsti. Eunji buvo įsisupusi į savo juodą paltą, ir tyliai žingsniavo. Nors ir buvo pavasario vidurys, vakarais oras atvėsdavo net labai. Kadangi mergaitė buvo kilusi iš vienos iš Azijos šalių, ji nebuvo pratusi prie tokių oro atvėsimų. Saulė buvo vos pradedanti lysti už horizonto, bet jai jau buvo šaltoka. Priešais save ji matė nedidelį suolelį, kuris jau savo amžių buvo atgyvenęs. Bet ant jo buvo galima atsisėsti. Mokinių prie jo nebuvo, tad varniukė prisėdo ant jo. Ežero vanduo buvo vos už kelių žingsnių. Bet jai tai netrukdė. Iš po pažasties ji išsitraukė savo bloknotą. Ji mokėjo gražiai piešti, bet čia nebuvo atėjusi piešti. Juodaplaukė atėjo rašyti. Išlieti mintis. Jai kartais to reikėdavo, tiesiog išsilieti plunksnai ir bloknotui. Nors jis buvo be linijų, tik baltas lapas, ji mokėjo rašyti tiesiai. Korėjietės akys pakilo aukštyn nuo bloknoto. Saulės kraštas pradėjo lysti už horizonto. Vėl nuleidusi akis, Eunji pradėjo rašyti. Po minutės ant balto lapo dailyraščiu buvo užrašyta: „Horizontas ryja saulę, kuri užleidžia vietą mėnuliui. Tik mėnulis atnešą tamsą, o tamsa niūrumą.“. Ji silpnai šyptelėjo. Kitas žmogus pagalvotų, kad jos mintys keistos, bet ji nenorėjo būti kaip kiti. Tad ir mąstė kitaip. Atsidususi, mergaitė padėjo pieštuką ant bloknoto, kurį padėjo šalia savęs ant suolelio. Padėjusi alkūnes ant kelių, ji pasirėmė delnais galvą, ir stebėjo saulės atspindį judančiame ežero vandenyje.

[James Trayburn]

Kaip ir visada, James valkiojosi po senus pažįstamus tunelius, juos žinojo atmintinai: kiekvieną posūkį, tarpą ir išėjimą. Žinojo, kur jie veda. Pasuko kairėn. Nusprendė eiti link ežero kranto, atsisėsti ant suolelio ir susidėlioti savąsias mintis. Oras buvo vėsokas, bet buvo šviesu, nes saulė dar tik leidosi. Išėjęs iš tunelio jis pamatė gražų dangų. Dangus buvo visas raudonas nuo karštos saulės, truputį debesuotas, bet debesys giedri, ne lietaus. Jokių garsų ketvirtakursis neišgirdo: nei vėjo šlamėjimo, nei paukščių čiulbesio, kurių tikėjosi, dabar pasigedo. Kitaip sakant, lauke nebuvo nei gyvos dvasios, jokių mokytojų, jokių mokinių. Užsisiautęs juodą švilpynės apsiaustą dėl šalto pavasario vakaro oro vaikinas pamatė mažą suoliuką, ant kurio sėdėjo mergina, turbūt pirmakursė ar antrakursė, nes nėra pastebėjęs jos anksčiau. James nenorėjo jai sutrukdyti rašant susikaupusiai, todėl atsisėdo šalia ant žalios žolės, pradėjo stebėti vandenį, vandenyje atsispindinčią geltoną saulę. Buvo ramu ir gera. Trayburn pagaliau po ilgos dienos mokykloje galėjo pailsėti ramioje vietoje, pajusti žolę, vandenį. Po ilgo laiko šypsodamasi vaikinas pasisveikino su sėdinčia mergina:
– Sveika. Aš James.

[geltonatulpė]

Atsibudusi iš savo apmąstymų, pamatė vaikiną netoli jos, sėdintį ant žolės. Tai ją šiek tiek nustebino, kadangi net nepajuto, kada ir kaip jis čia atsirado. Jis atrodė vyresnis negu ji, pagal jos nuomonę – ketvirtakursis. Kad būtų iš Varno Nago, irgi neatrodė. Šiek tiek prisimerkusi, ji pastebėjo Švilpynės emblemą ant jo apsiausto. Viskas aišku, švilpis. Mano nuomone – švilpiai vieni iš draugiškesnių. Staiga pūstelėjo silpnas, bet žvarbus vėjo gūsis. Eunji atsiduso ir stipriau susisupo į savąjį apsiaustą. Oras čia tikrai daug šaltesnis ir permainingesnis negu jos tėvynėje. Korėjoje jai beveik nereikėdavo vaikščioti su paltais pavasario viduryje. Žinoma, dabar jos tikrieji namai buvo labai toli, ir viskas čia buvo kitaip. Bet jai patiko. Ji tiesą sakant mėgo staigius pasikeitimus jos gyvenime. Prie tokių buvo pratusi, kadangi ji su šeima visur keliaudavo. Tik link Europos jų kelionės nekrypdavo, kadangi ji jau ten nuvykdavo su teta. Jai taip vėl panirus į mintis, ir vėl pūstelėjo vėjas, ją vėl pažadindamas. Noriu vasaros. Visgi, nebūna blogo, kas neišeitų į gerą. Prabudinta vėjo, ji nugirdo vaikino, sėdinčio visai netoli jos, prisistatymą. James iš Švilpynės. Bus smagu susipažinti. Varniukė nenorėjo tylėti per ilgai, tad irgi prabilo, prisistatydama jam.
 - Labas, aš esu Eunji. Gražus vakaras, ar ne? - tai tarusi šyptelėjo, vėl nukreipdama žvilgsnį link besileidžiančios saulės.
 Pasirėmusi galvą kumštukais, ji laukė jo atsakymo.

[James Trayburn]

Papūtęs stipresnis vėjas suvėlė rudus jaunojo vaikinuko plaukus. Vakaras buvo išties ramus, šviesus, nė kiek nepriminė žiemos, veikiau artėjančią vasarą, kurios James visai nelaukė. Namai. Visai nenoriu grįžti į savo senąjį kambarį, nukabinėtą plakatais, visai nenoriu matyti tėvų. Ar noriu? Mintis nutraukė mergaitės klausimas ir prisistatymas. Eunji, koks įdomus vardas. Mokiniui teko anksčiau netekę girdėti, pats jis turėto tipinį angliakalbių suteikiamą sūnui vardą.
– Visiškai pritariu, tu pirmakursė? – atsipūtęs sėdėjo, stebėjo mirgantį ežero vandenį, retsykiais sujudinamą atskrendančio nedidelio balto paukščio arba jau minėtojo vėjelio, pučiančio iš šiaurinės pusės.
Kišenėje, kaip visada, ranka sugraibęs kiek aplamdytą dėžutę, brunetas išsitraukė "Berti Botts visokio skonio pupelių" rinkinuką, pradarytą dar vakar vakare, sėdint bendrajame kambaryje prie židinio. Įsimetęs burnon ištrauktą raudoną pupelę, su palengvėjimu perkando: tai ne vėmalai ir ne ausų siera.
– Norėtum? Vaišinu, – ištiesė mergaitei dėžutę, siūlydamas pamaloninti gomurį nenuspėjamu skoniu.
Susidomėjęs iš kokio mergaitė koledžo pažvelgė į jos paltą ir pamatė mėlyną Varno Nago amblemą. Varniukė.

[geltonatulpė]

Ji kiek nustebo pamačiusi James siūlomus saldainius. Pati Eunji nebuvo didelė saldumynų mėgėja, bet šiuos ji pažinojo. Tai yra tie žymieji įvairaus skonio saldainiai. Nuo kojinių iki braškių. Iš tiesų, jai jie gan patiko. Praskaidrina nuotaiką. Gimtinėje panašius valgydavo būnant su draugais. Ech, jie visi ten pasiliko, o aš čia, kitoje pasaulio pusėje tūnosiu metų metus.. Varnė atsiduso. Bet vieno tikrai neatsisakytų. Šiek tiek palinkusi į priekį, ji greit tarstelėjo sutikimą, ir žvilgtelėjo į dėžutę.Šie buvo kitokie, negu Korėjoje. Neišeis žinant pasiimti skanaus.. Iš lėto ji kyštelėjo savo smilių ir vidurinį pirštą dėžutėn, šiek tiek pamaišydama saldainius esančius joje. Galiausiai, pasirinko vieną, ir nežiūrėdama atsargiai jį traukė. Tik staiga jis išsprūdo iš jos pirštų, priversdamas ją silpnai suniurgzti. Antrą sykį bandydama, šįkart tvirčiau suėmė norimą saldainiuką, ir pagaliau ištraukė. Atsisukusi pažiūrėti ji pastebėjo geltoną pupos formos saldainį. Geltona. Geltona, geltona, geltona, geltona... turėtų reikšti arba ananasą, arba... kažką šlykštaus ir geltono. Giliai atsidususi, ji įsistebeilijo į saldainį, laikomą jos pirštų. Nurijusi seiles, ji žvilgtelėjo į vaikinuką, ir užsimerkusi įsidėjo saldainį į burną. Tik kai James galėjo mėgautis raudona ir skania pupele, jai kliuvo visiškai atvirkščias variantas. Pajutusi neįprastą skonį, ji lėčiau pradėjo pupelę sukioti burnoje. Po kelių akimirkų jos veidas pradėjo rauktis, pajutus net labai nemalonų skonį. Su pasibjaurėjusia veido išraiška, nenoriai, bet nurijo saldainį. Pagaliau leidusi orui apvalyti jos burną, ji vėl užsičiaupė ir užsidengė burną ranką, vis dar rodydama pasibjaurėjimą. Eunji nebuvo labai malonu taip vaipytis prieš James, bet geltonoji pupelė darė savo. Nurijusi šlykštynės prisisotinusias seiles, ji vėl kostelėjo.
 - Esu šimtu procentų tikra, kad tau daug labiau pasisekė nei man, - tai tarusi, ji šyptelėjo, atsilošdama ant suoliuko, priversdama suolelį šiek tiek sugirgždėti. Trumpam nusukusi žvilgsnį link jo, ji tiesiog nusprendė ignoruoti girgždėjimą, ir užvertė galvą, žvelgdama į pavienius debesis, ir gailėdamasi pasirinktos pupelės.

[Lukas Dubajus]

Lukas patraukė tolyn nuo prieplaukos, palei ežero krantą ir taip ėjo ilgai, ilgai. Dabar tokiu laiku mane turėtų imti miegas, bet aš negaliu užmigti ir tai yra labai keistą. Įdomu, kodėl? Gal pas seselę nueiti? Bet ne, kai nueisiu išrašys sunkiausią gydymą ir reiks gydytis. Jau geriau naktimis nemiegoti, o ne gydytis su vaistais. -su tokiomis ir panašiomis mintimis apie jo nemigą vaikinas traukė palei nedidelį miškelį ir ežerą. Kartais jos dingdavo ir likdavo galvoje tuštuma, bet po kiek laiko jos vėl grįždavo, tik kitokiu formatu. įdomu ką pasakys Moriso mama apie mano nemigą. Aišku lieps gydytis, o aš to nenorėdamas, apsimesiu, kad geriu vaistus. Naktimis bent kažką pamatyti normalaus gali, nes visas veiksmas vyksta naktį. Galėsiu naktį į vaiknamį įsibrauti. Pagąsdinti prižiūrėtojas. Tada smagu turėtų būti. Taip begalvodamas klastuolis priėjo seną suoliuką kuris jam priminė valtį. Čia ką visi daiktai sulūžę? Ar aš tiesiog taip pataikau? Vaikinas atsisėdo ant suoliuko ir ėmė stebėti žvaigždėtą dangų. Įdomu kada kokia žvaigždės nukris į žemę ir susprogdins. Tada visi su siaubu žvelgs į dangų ir lauks pasirodančios žvaigždės. Su tokiomis baisiomis mintimis Lukas sėdėjo ant suoliuko ir žvelgė į žvaigždėtą dangų.

[Luna Gardner]

Stebėdama žvaigždes Luna sėdėjo ant palangės. Šyptelėjusi mergina žvilgtelėjo į medžius. Švelnus nakties vėjelis purtė jų šakas. Šakoms prasiskyrus toliau matėsi tamsus tyvuliuojantis ežeras. Nušokusi nuo palangės mėlynakė patraukė prie pilies išėjimo. Pilyje darėsi vis nuobodžiau ir tyliau. Daugelis seniai jau buvo savo lovose, kiti dar tik ruošėsi ir vos keli vis dar slampinėjo po pilį arba kieme. Išėjusi į kiemą Luna žingsniuodama patraukė link ežero. Einant link ežero vėjas švelniai kedeno mėlynakės plaukus. Ilgi rudi plaukai draikėsi Lunai prie veido retkarčiais paslėpdami vaizdą priešais. Netrukus pasiekusi ežero pakrantę mergina pasuko link suoliuko, tik nespėjus rudaplaukei jo pasiekti ji išvydo siluetą. Kažkas jau sėdėjo ant suoliuko. Lėtai priėjusi prie suoliuko ji išvydo sėdintį berniuką.
-Labas, gal galėčiau prisėsti?

[Lukas Dubajus]

Kokios nuostabios tos žvaigždės. Vienos atsiranda, kitos pradingsta ir viskas taip nuostabiai atrodo. Taip bemąstant prie Luko priėjo nepažįstamoji ir kaip įprasta vaikinui kai jį užklumpa iš kažkur jis ėmė tyčiotis iš atėjūnės:
 -Taip gali prisėsti. Ant žemės. Gi nieko tokio tau nebus. Tik sušlaps uniformą ir viskas, -nužvelgęs nuo galvos iki kojų pastebėjo, kad ji iš  Varno Nago. -Gal nori užkąsti duonos trupinių? -sulig tais žodžiais klastuolis pabėrė po varnės kojomis grūdų. -O gal jūs varniai jų nevalgote? Bet gi jūs varnos kaip gi nevalgysite? -pamatęs merginos akyse įniršį Lukas šiek tiek nustojo ir lyg nieko nebūtų nutikę ištarė:
 -Atsiprašau, -bet kiek matė klastuolis tai nepadėjo ir jam nepavyko jos apgauti, tad jis ėmė slinktis tolyn nuo jos kol nuvirto nuo suoliuko ir ėmė ,,gailėtis":
 -Atsiprašau. Aš nenorėjau nieko blogo ir įžeisti nenorėjau. Aš esu geras visu savo kūnų, -vaikinas parodė rankomis koks jis ,,geras". -Aš tikrai, tikrai, tikrai esu geras. Jei netiki paklausk, bet ko šitoje pilyje kas mane pažįsta ir jie tau patvirtins, kad aš esu geras, -šitas pokštas nebuvo toks juokingas, tad Lukui net nereikėjo tvardytis nesudijuokus. Gerai, kad aš ne tie dvyniai. Kitaip būčiau toliau nuėjęs negu dabar.

[Luna Gardner]

Užuot atsakęs mandagiai ir maloniai berniūkštis pradėjo tyčiotis. Nors tai buvo pirmas kartas, kai kas nors taip elgiasi, tačiau Luna nejautė jokio pykčio. Gal dėl to, kad per šešiolika metų išmoko tvardyti pyktį, o gal dėl to, kad šis berniūkštis pats save žemino. Stebėdama jį mėlynakė stovėjo šalia suoliuko. Netrukus jaunuolis "atsiprašė" ir nukritęs nuo suoliuko ėmė įrodinėti koks jis geras. Ar jis visada taip elgiasi? Žiūrėdama į jį varnė kilstelėjo antakius.
-Tau viskas gerai?-nužvelgusi berniūkštį paklausė jo.-Paprastai žmonės taip nesielgia. Jei jau esi toks geras, kaip sakai, tai liaukis taip elgtis, nes tik žemini save prieš kitus. Manau tu tikrai nenori taip elgtis.-Dar kartą žvilgtelėjo į berniuką.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah žingsniavo ežero pakrante ir mąstė apie tėvą, kaip jis reaguos išvydęs berniuką po šitiek laiko, ką vaikinukas jam pasakys, o gal viskas klostysis taip, kaip nederėtu planuoti. Grifas pasiilgo savo tėvo, jis nebuvo pratęs atsiskirti taip ilgam.. Eidamas ir mąstydamas vaikinas dairėsi aplinkui, gal pamatys kokį žvėrį, kuriuo galėtu pasimaitinti, tačiau nieko.. Toliau keliaudamas pamatė du neryškius siluetus.. kas ten? - artėdamas artyn savęs klaustelėjo Chris' as. Lukas? - iš balso buvo galima spręsti, kad ten tikrai buvo vaikinas ir mergina, merginos balsas irgi buvo girdėtas, tačiau nelabai pirmakursis prisiminė, bet ilgai netrukus išvydo žmogaus veidą. Ką, ir Luna, - priėjęs dar arčiau išvydo ir mergina, tą pačią su kuria neseniai kalbėjosi.
- Ir vėl tu Lukai, - susiraukęs pažvelgė į berniūkštį sėdintį ant suolelio, ką čia vėl dirbi, turbūt radai naują auką? - žvilgtelėjo į Luną, - viskas gerai? Jis nesupranta, kas yra gražus elgesys.. - tarė Elijah ir  žvilgtelėjo į klastuolį.

[Lukas Dubajus]

Nesulaukęs jokio didelio pasipiktinimo dėl savo poelgio tik ramų ir malonų balsą Lukas tapo malonus:
 -Na dabar taip, bet pirmą buvo ne. Nes aš nemoku bendrauti su žmonėmis kai jie mane iš niekur nieko užklumpa, -bandė kalbėti maloniu balsu ir jam beveik gerai sekėsi. -Aš šiaip tai tikrai nenoriu taip elgtis, bet vaiknamis - vaikų namai mane sugadino.
Gal neįsižeis per daug ir atleis, nes man kaip niekada reikia draugų. Taip jam bemąstant prie jų priėjo Elijah'as.
 -Taip vėl aš, -ramiu balsu atsakė vaikinas. -Na nemoku gražiai elgtis, bet niekas manęs neišmokė mandagumo. Vaiknamyje visi taip kalbėdavo, tad ir aš įpratau, tu manęs net nesiteikiai pamokyti saloje, o tik nuėjai tolyn, -Lukas stengėsi išlaikyti normalų toną, bet jis tai pakildavo tai nusileisdavo. -Tai sakau gal pamokysit? -pasiūlė vaikinas grifui ir tuo pačiu varnei. -Nes naktis dar ilga iki aušros geros penkios valandos spėsite išauklėti.
Klastuolis įsipatogino ant suoliuko ir ėmė stebėti varnę ir vampyrą lyg išmokti norintis mokinukas. Galėtų greičiau mokyti pradėti, nes nuobodoka jau darosi sėdėti ir laukti kol jie pradės.

[Luna Gardner]

Luna atidžiai klausėsi berniuko ir stebėjo jį.
-Jei kas nors tave užklumpa iš niekur nieko nebūtina elgtis taip negražiai. Juk gali įžeisti žmogų. Nesvarbu kas tave sugadino, tačiau pats turi suprasti, kad taip elgdamasis nesusirasi draugų.-Baigiant mėlynakei kalbėti prie jų priėjo Elijah. Pamačiusi jį mergina jam draugiškai šyptelėjo pasisveikindama. Dabar berniukas atrodė linksmesnis, tačiau suirzęs, kaip ir praėjusį kartą.
-Taip, viskas gerai, Eljah. Jūs pažįstami?-Luna žvilgtelėjo į abu berniūkščius.
-Galbūt Elijah nenorėjo bendrauti su tavim, kai tu taip elgiesi,-be jokio pykčio ar įniršio tarė šalia stovinčiam klastuoliui.-Gražaus elgesio neišmoksi per penkias valandas, be to, kad išmoktum elgtis gražiai turi ir pats to norėti. Ir pirma užuot pradėjęs tyčiotis turėtum mandagiai pasisveikinti.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah niekaip nesuprato, kaip iš pradžių galima rėkti, šaipytis, tyčiotis, o vėliau imti ir bendrauti lyg niekur nieko, na taip, vaiknamis, bet juk jei pats žmogus nori, tu gali nebūti toks kaip kiti, tu gali imti pavyzdį iš kitų, nebūtinai iš tų, kurie tave supa.
- Taip, Luna, mes pažįstami ir deja nelabai maloniai, šis vaikis mane užsipuolė ir ne žodžiais, o veiksmais tiesa sakant, vos tik su valtele nuplaukiau link salos, aš gražiai nepykdamas atsitraukiau, o vėliau, jau žodžiais pradėjo svaidytis įžeisdamas mane ir visą vampyrų liniją. - Viską išpasakojęs Lunai, vaikinukas pažvelgė į Luką. 
- Tavęs pamokyti nesiteikiau saloje dėl to, kad tu įžeidei mane, ką pamiršai, - jau truputį nusiraminęs ėmė šnekėti rudaplaukis. - Luna teisi, kad reikia pačiam to norėti.. o jei tu visus mūsų mokymus vėl priimsi, kaip juokus ir vėl imsi tyčiotis kas tada? Aš būsiu sugaišęs savo laiką.. - žvilgtelėjo į Dubajų ir bandė kai ką jam paaiškinti, - visu pirma priėjus žmogui prie tavęs niekada nepulk jo, o mandagiai pasisveikink, o antra nesišaipyk, nes kiti tau kaži ar atleis, jei tu juos įžeisi taip kaip mane.

[Lukas Dubajus]

Elijah'ui ir Lunai ėmus kalbėtis tarpusavyje Lukui norėjosi paskęsti vandenyje jam už nugaros. Kada jie baigs kalbėtis? Jau nuobodu darosi, net veikti nėra ką. Galėtų prie mokymų eiti, o ne apie susitikimą su manimi šnekėtis. Jiems baigus šnekėtis Lukas įsitempė ir gaudė kiekvieną žodį kadangi visai norėjo to mandagumo išmokti.
 -Aha turiu pats norėti, -kartojo Luną. -Tai aš ir noriu. Gražiai pasisveikinti? O sveikintis tai kaip tik ,, Sveikas" ir ,,Labas" ar ir ,, Labas rytas", Laba diena" ir taip toliau? Žinau gal pasirodysiu neišmanėliu, bet to aš nemoku, -klastuolis nusijuokė iš savęs. Vaikinas ėmė laukti tolimesnių nurodymų. Karts nuo karto apsižvalgydamas aplinkui lyg kažko lauktų, bet Lukas nieko nelaukė, tik dairėsi profesorių ar dar ko nors kas sukeltų jo mokinimuisi problemų. Besidairydamas klastuolis pastebėjo vandenyje netoli kranto arklį? Kuris buvo mažas lyg ponis, baltas ir storas. Pupa? Ne, ne, ne negali būti. Aš ją palikau Velse. Ji negalėjo atkakti tūkstančio su viršum kilometrų iki čia. Bet išgirdęs pažįstamą žvengimą Lukas suprato, kad ten tikrai ji, tad nieko nelaukęs pasileido į vandenį jam buvo nesvarbu, kad jis sušlaps ir jam reikės su tokiais rūbais grįžti į klastūnyno miegamąjį, vaikinui buvo svarbu tik ponis plaukiantis vandenyje. Atplaukus arkliukui klastuolis jį išbučiavo, išmylavo ir tik tada grįžo prie Lunos ir Elijah'aus. Nujausdamas, kad gali būti blogai Lukas saugodamas Pupą ėmė ant jų šnypšti:
 -Nelyskit prie jos, -supratęs, kad nelabai mandagiai elgiasi pasakė kitaip. -Prašau nelysti ir laikytis atstumo.

[Luna Gardner]

Kalbėdama su Elijah mergina pastebėjo, kad klastuoliui, tai visai neįdomu. Juk apie jį kalbam...Bent apsimesti galėtų, kad jam įdomu. Išklausiusi Elijah mėlynakė atsisuko į klastuolį.
-Puiku, kad nori elgtis gražiai. Antroji pamoka bent apsimesk, kad tau įdomu ką kalba kiti antraip įžeisi juos ir gali netekti draugų.-Žvelgdama klastuoliui į akis aiškino Luna,-Kaip sveikinsies priklausys nuo pačio tavęs, be to manau ryte tikrai nesakysi "Labas vakaras",-šyptelėjo rudaplaukė. Ji matė, kaip berniuko akys nukrypo į ežerą. Nusekusi jo žvilgsnį išvydo arklį, o netrukus klastuolis puolė prie jo ir vos po kelių akimirkų jie abu stovėjo prieš Elijah ir Luna.
-Manau dabar reikia tave pamokyti kitaip,-Neklausydama berniuko prašymo Luna prasižiojo parodydama ilgas aštrias iltis ir žengė link arklio.