[Gruodė Rimeikaitė]

- Taip. Sunku pritapti. Jei žinotume iš anksto būtų paprasčiau. Bet visi po truputį pritampa. Aš norėčiau, kad magijos pasaulis nebūtų slaptas. Bet yra kaip yra. - Ne. Gruodė nei už ką nenorėjo iš čia išvykti. Buvo sunku patikėti, kad Grifė iškeistų šį gyvenimą į senąjį. Kur visi draugai Feisbuke ar kitose platformose.
- Bet čia taip nuostabu. Ir su žmonėmis galima gyvai pabendrauti. - Pasakė. - Taip. Juk jie kalba ar ne? Jie tokie seni. Ir turi ką papasakoti. Čia yra labai senų portretų. Kurie kabo ne vieną šimtmetį. - Nereikėjo man kalbėti apie tuos paveikslus.
- Aš Gruodė. Malonu susipažinti. - Tada pasigirdo balsai ir ji išvydo artėjant du žmones. Dėl vieno iš jų egzistavimo susigūžė. Milanas mėgo ją pašiepti. Labai smarkiai pašiepti. Tai prasidėjo pirmą rugsėjo savaitę. Kai jie susitiko trise. Gruodė prisiminė kaip pasijautė, kai pamatė tą vaikiną. Kuris pasirodė jai toks gražus. Tamsiaplaukis, aukštas, o jau šypsena. Prisiminė kaip žiūrėjo į jį. O jis gal pastebėjo tą susižavėjimą jos akyse. Tada ir prasidėjo. Ir net po to, kai sutiko pagydyti ne vien Alano veidą niekas nepasikeitė.
- Ką čia sau leidi? - Pabandė paklausti kiek įmanoma pikčiau.
- Kaip manai Milanai, kas bus tavo veideliui, jei aš nebegaminsiu to tepalo? Liksi labai gražus ir spalvingas. - Bandė toliau. Bet jo žodžiai ją tikrai įskaudino. Taip. Gražiau ji niekada neatrodys. Niekada. Ir nepaaugs. Nors ir bando dėvėti aukštakulnius, kad atrodytų aukštesnė. Ji visada liks tokia pati. Apdegėlė.
Mergina stebėjo kaip vienas po kito vaikinai atsidūrė vandenyje.
- Jūs juk rimtai trenkti. O jei nuskęstumėt? Gi šalta. Galėjo sutraukti mėšlungis. Ką sau galvojat?
- Klausk savo draugelio Alano. - Niršo Milanas kapstydamasis į krantą. Jis išlipo ir išsidžiovino drabužius.
- Galvoji, kad aš negalėčiau pasigaminti sau priešnuodžio? Ne viena tu išmanai šį reikalą. Taigi man tas pats aišku?

[Kaja Adams]

- Bet ką jie gali papasakoti, - išpūtė akis Kaja ir gūžtelėjo pečiais. - Juk tik apie akmens amžių, neįdomu. O štai, ką pasakoja influenceriai instagrame, ką rodo per tiktoką, va ten tai įdomu, - nusišypsojo. - Juk reikia gyventi dabartimi, o čia, Hogvartse, visi kaip užrūdiję, net interneto nėra. Tavo labai gražus vardas, - pagyrė.
Tačiau netrukus mokinių pokalbis buvo pertrauktas, nes šalia Kajos ir Gruodės atėjo du vyresni vaikinai. Vienas jų, vienuolikmetė suprato, yra Gringo šeimininkas. Ir jis iš tiesų buvo su paukščiu bei gyvate. Vaikinas atrodė neįprastai, su žalia skiautere.
- Ar tu domiesi mada? - paklausė jo Kaja.
O tada kitas, tamsiaplaukis vaikinas, kažkodėl įmetė Kajos žurnalus į vandenį. Ir ėmė įžeidinėti Gruodę. Galiausiai viskas baigėsi tuo, jog Gruodės draugas žurnalus ištraukė iš vandens ir kažkaip išdžiovino, o paskui vyresnėliai ėmė peštis. Grifė nesuprato, draugai jie ar priešai.
Kajai labai nepatiko, jog tamsiaplaukis kabinėjosi prie Gruodės. Jis priminė mergaitei Eion. Tačiau nieko pasakyti vienuolikmetė nedrįso. Tie vaikinai buvo kur kas vyresni, gal net mokėsi paskutiniame kurse. Ir mokėjo burti.
- Ai! - netikėtai Kaja šoko nuo suoliuko, nes po juo nušliaužusi gyvatė palietė jai koją. Mergaitė išsigando.

[Alanas Senkleris]

Alanas irgi išplaukė į krantą ir taipogi išsidžiovino rūbus. Ir vis tiek buvo šalta.
- Gana. - Nukirto Milaną, kuris rėžė kalbą apie savo gebėjimus eliksirininkystės srityje. Jis buvo tikrai gabesnis už Alaną. Bet Grifas abejojo, kad Klastuolis būtų atradęs kaip pagaminti gydantį tepalą. Juk Alanas virė tą eliksyrą ne pagal taisykles. Ir kol Gruodė atrado tinkamą formulę, kuri padėjo jų išbertiems veidams prireikė visos dienos.
- Palik ją ramybėje. Kas tau yra? Einam į mokyklą.
- Paskui. - Atrėžė Milanas ir atsisėdo ant žemės.
- Aš? Ne. Nesidomiu mada. - Atsakė tai Grifei.
- Kaip nesidomi? Oi, jis labai domisi. Ar tau irgi įdomu? - Milas išsišiepė Grifiukei.
- Jis tik nemėgsta to pripažinti. Gėdijasi gal nežinau.
- Ką čia... - Bandė nutraukti, bet jau greičiau būtų sustabdęs važiuojantį traukinį.
- Alanas skaito visus straipsnius apie burtininkų mados suvažiavimus. Ir labai mėgsta eksperimentuoti su...
- Užtilk. - Kur tau. Milanas jam tik mirktelėjo ir tęsė toliau.
- Jei tu irgi domiesi mada, tai turėsite apie ką paplepėti. - Alanui buvo aišku, kad tas mulkis turbūt nori, kad ta mergaitė sekiotų paskui jį ir uždavinėtų jam klausimus apie stilių, rūbus ar dar ką. Apie kažką, ko jis neišmano. Milas juk žinojo, kad tai Alanui tikrai nepatiks. Ir dabar ant jo matyt pyko. Todėl sugalvojo užsiundyti šitą mažę.
- Jis nusišneka. Nieko neišmanau apie madas. - Tada staiga toji Grifė klyktelėjo. Alanas apsidairė. Bet iš po suolo išgirdo šnypštimą.
- Kokia juokinga mergiūkššštė. Kodėl ji šššūkauja?
- Lįsssk iššš ten. - Paliepė vaikinas.
- Aššš noriu miego.
- Eik sssau. Tu ją gąsssdini.
- Tikrai? Tai sssmagu.
- Lįssk iš ten. - Ji dar kažką šnypštavo. Kažką neaiškaus. Jis suprato tik nuotrupas apie kvailus erzinančius berniūkščius. Galop Bevardė išsirangė. Spoksojo tiesiai į tą mergaitę.
- Ate juokinga mergiūkšššte. - Sušnypštė ir pamažu nušliaužė pamiškės pusėn.
- Ji nepavojinga. - Pabandė ją nuraminti Alanas.

[Gruodė Rimeikaitė]

- Jie gali pripasakoti tiek įdomių istorijų. Kai aš mokiausi įprastoje mokykloje visai mėgau istorijos pamokas. O dabar galiu viską išgirsti ne iš vadovėlių. - Gynė ji senuosius portretus.
- Bet kam burtininkams internetas Kaja? Jie gali užkerėti laiškus ir jie patys nuskrieja kam reikia. Jie gali keliauti oru. Teleportuotis iš vietos į vietą per akimirką. Gali keliauti židiniais ar šluotomis. Gali iš vieno daikto padaryti kitą. Gali pagaminti eliksyrus, kurie gydo nuo bet kokių ligų. Arba kurie verčia sakyti tik tiesą. Arba kurie suteikia sėkmės visai dienai. Ar dar kokių tik nori. Jie gali transfigūruotis ir keisti savo įvaizdį kaip nori. Žodžiu yra galybė dalykų. Tai kam jiems internetas ar mūsų technologijos? Galbūt čia ir pilna senų tradicijų. Tiesiog burtininkų kitoks gyvenimo būdas. - Tai jau buvo ilga prakalba. Kaip keista buvo kažkam išsakyti savo nuomone. Ir nedrebėti. Ak, kadaise ji kalbėdavo tyliai ir išvis stengdavosi nesireikšti. Hogvartsas tapo saugia beveik saugia priebėga. Ir ji nenorėjo jo pabaigti.
- Ačiū. Iš lietuvių kalbos išvertus mano vardas reiškia Gruodį. Aš gimiau tą mėnesį. Mano tėvai yra lietuviai. - Buvo visai malonu, kad Alanas visgi užstojo ją nuo Milano. Keista jai atrodė jų draugystė. Ir Varnė nutarė kada paklausti kodėl Alanas išvis bendrauja su tuo Klastuoliu.
Į tą tolimesnį pokalbį ji nesikišo. Nenorėjo patraukti Milano dėmesio. Jam čia pasirodžius pasijuto labai susikausčiusi.
Paskui Alanas išvijo gyvatę.
- Sakiau, kad gyvačių kalba egzistuoja. - Pasakė ji Kajai.

[Kaja Adams]

Kają sužavėjo Gruodės atsakymas. Teleportavimasis į kokią nors kitą vietą ar įdomus eliksyras skambėjo išties šauniai. Bet... bet Kajai visa tai atrodė nežmoniškai sunku. Arba tai tikrai ne jai skirta, arba reikia dėti labai daug pastangų, jog išeitų ką nors burti. O pastangų dėti vienuolikmetė visai nenorėjo.
- O kas tie lietuviai? - paklausė Gruodės. - Kaip pasisekė, kad gimei Kalėdų mėnesį! Juk gauni dvigubai dovanų!
Kaja labai susidomėjo tuo, ką kalbėjo tamsiaplaukis vaikinas. Kaip suprato, to kito, gyvūnų savininko, vardas buvo Alanas. Ir jis domėjosi mada! O tamsiaplaukis, jei grifė gerai išgirdo, vardu Milanas.
- Yra burtininkų mados suvažiavimai? O šiuo metu burtininkų pasaulyje madinga žalia plaukų spalva? - ėmė klausinėti Alano. - Man tikrai labai įdomu, bet kodėl tu įmetei mano žurnalus į vandenį? - susiraukė žvilgtelėjusi į Milaną.
Alanas kalbėjosi su gyvate, kuri, laimei, galiausiai nušliaužė miško link. Tačiau ta kalba skambėjo labai keistai, kaip šnypštimas.
- O kaip tu išmokai gyvačių kalbos? Ar ji irgi madinga? - ir toliau klausinėjo. - Tavo gyvatė keistai į mane žiūrėjo. Ką ji sakė? O gal vis tik ji žaislinė?

[Alanas Senkleris]

Milanui pavyko. Mergaitė patikėjo jo paistalais, o ne Alano teiginiais.
- Mergaite, aš tau juk sakiau, kad...
- Alanai, kam reikia gėdytis? Aš tavęs nesuprantu. - Klastuolis nutaisė rūpestingą veido išraišką. Alanas panoro ją tuojau pat nušluoti nuo jo veidelio.
- Jis labai keistas... EE... Kuo tu vardu? Žodžiu jis keistas. Tikras menininkas.
- Ar dar ilgai reikės teptis veidą Gruode? - Alanas nutarė nekreipti dėmesio į Milo nesąmones. Juk tada jis išsikvėps. Bent jau Grifas taip tikėjosi.
- Kad jau Alanas apsimeta, jog nieko negirdi aš tau papasakosiu. Būna burtininkų madų suvažiavimai. Ir visokie konkursai. Dėl žalių plaukų tai aš nesu tikras. Nemanau, kad tai labai madinga. Žinai, tu kada paklausinėk jo tada, kai būsite bendrajame kambaryje. manau Alanas daugiau tau papasakos visko. Ar ne drauguži?
- Ilgai dar tu čia?
- Taip. - Milanui regis buvo labai smagu.
- Taip jau išėjo. Gal pamirškim tą mažą nesusipratimą? - Kalbėjo jis, kai Grifė paklausė apie savo vargšus žurnalus. O paskui išgirdęs ką ji toliau klausė ėmė juoktis.
- Tu girdėjai Alanai? Išmokai šnypštūniškai dėl mados. Po šimts chimerų. Taip kalbėti galėtų tik pur...
- Palik ją ramybėj aišku? - Milanas buvo ne bet kas. Jo pavardė buvo Lestreindžas. Sena Lestreidžų giminė buvo kilusi iš Prancūzijos. Daug jų atvyko į Angliją. Bet buvo likusių ir Paryžiuje. Na kaip ten bebūtų visi, gal daugelis žinojo apie Lestreidžų bendradarbiavimą su tuo, kurio nevalia minėti. Milo tėvai ir seneliai neturėjo su juo nieko bendra. Jie tuo metu gyveno Paryžiuje. JO seneliai. O paskui tėvai. Bet Kaip kartą jam prasitarė Milas jie ir dabar turėjo Belatriks ar kitų portretus. Slėpė net paties Voldemorto portretą. Gyveno dabar neskelbdami savų pažiūrų. Bet Kaip pasakojo Milanas dar vis buvo apsėsti Voldemorto idėjomis. Patį Milą kaip suprato Alanas tai vargino. Kiek jam buvo aišku draugui tie dalykai nerūpėjo. Galėjo lažintis, kad purvakrauje pavadino Grifę tik todėl, kad jį supykdytų. Matyt dar vis siuto dėl to skrydžio į ežerą.
- Ji tikra. O gyvačių kalbos neįmanoma išmokti. Tai įgimta. Tai paveldima. A, tada. Na ji atsisveikino su tavimi. - Papasakojo.
- Tau patinka baisios istorijos? Nori aš tau papasakosiu apie vieną žmogų mokėjusį gyvačių kalbą? Jis buvo vienas iš mokyklos įkūrėjų. Ir pastatė čia tokį slaptą kambarį.
- Milanai, nepradėk. Einam į mokyklą.
- `Patylėk nuoboda.

[Gruodė Rimeikaitė]

- Lietuviai? Tokia tauta. Lietuva yra Europos žemyne. Tokia nedidelė šalis.  - Paklausta apie dovanas šyptelėjo.
- Dažniausiai išsirenku kokį vieną daiktą. Negaunu dvigubų dovanų. Na nebent mama iškepa ką nors skanaus. Arba tarkim mano gimtadienio dieną rengiame išvykas ar ką kito smagaus. Tai irgi dovanos. Ir man patinka. - Kodėl jis čia? Galėtų dingti. Galvojo apie Milaną.
- Manau, kad neilgai. Dėmės jau nyksta.- Sunku buvo ignoruoti tą klastuolį. Ir paskui Gruodė pasakė.
- Jis išmetė tavo žurnalus nes manė, kad jie mano. - Ištarė vos girdimai. Šį kartą tas vaikigalis nieko nebepasakė jos adresu. Matyt todėl, kad susirado kitą žaidimą. Pagalvojo. O gal tik todėl, kad čia yra Alanas. Bet paskui negalėjo tylėti.
- Kaip drįsti? - Piktai žybtelėjo į jį akimis. Šį kartą balsas suskambo kur kas tvirčiau.
- Esi kvailas susireikšminęs berniūkštis.
- O tu pasirodo turi balsą ar ne? - Vyptelėjo jai.
- Ar tam, kad pradėtum pykti reikia įžeisti ką kitą? Vadinasi Galėtum apsiginti jei panorėtum. - Šį kartą neatsakė nieko. Nusisuko nuo jo. Noriu, kad jis išnyktų. Galvojo.
- Ei,
- Atstok. - Taigi jis vėl paliko ją ramybėje. Pratęsė pokalbį su Kaja. Gruodė manė, kad ji nesupras dėl ko išvis kilo šitas ginčas. Ir Gruodė norėjo, kad ji niekada nesužinotų tų dalykų. Kad nežinotų apie kai kuriuos susireikšminusius burtininkus.
- Teisingai. Galėtum traukti į mokyklą. - Paantrino ji Alanui.

[Kaja Adams]

- Nežinau tokios šalies, - gūžtelėjo pečiais grifė. - Nesąmonė, jei negauni dvigubų dovanų, - susiraukė. - Tikrai turėtų būti dvigubos! - kalbėjo su Gruode. - Aš Kaja, - žvaliai atsakė mergaitė.
Jai šis šurmulys visai patiko, tik kad Milanas atrodė baisokas. Nelabai geras.
- Kas? - paklausė. - Kas taip galėtų kalbėti? - susidomėjo vienuolikmetė, kai Alanas pertraukė Milaną. - Įgimta kalba? - išpūtė akis. - Tikrai nemeluoji? Oho, tai tu tada talentingas! Ir mėgsti madą! Taip, bendrajame kambaryje aš tau parodysiu savo nagų lakų, lūpų blizgesių kolekcijas ir papuošalus! O tu mokykloje turi plaukų dažų?
Kaja matė, kad Gruodė ir Milanas yra priešai. Ir Gruodė, ir Alanas norėjo, jog tamsiaplaukis išeitų, bet pirmakursei buvo įdomu tai, ką jis kalbėjo.
- Na, papasakok. Ir kur tas kambarys yra? - paklausė. - Beje. Tu, kaip supratau, mada nesidomi. Bet tavo tėvai turbūt domisi? Ar žinojai, kad Milanas yra mados sostinė? Aš noriu susipažinti su tavo tėvais!

[Alanas Senkleris]

Milanas galutinai pasiekė savo tikslą. Alanas nusprendė, kad į bendrąjį kambarį nekiš nosies.
- Tiesiog laukiu nesulaukiu. O dažų aišku neturiu. Man užtenka magijos, kad pakeisčiau plaukų spalvą. - Sumurmėjo. Lestreindžą pervėrė žudančiu žvilgsniu. Jis Alanui nusišypsojo.
- Tai tikra ir įgimta. Taip jau nutiko ir tiek. Kad moku tą kalbą. - Tie aiškinimai jam pradėjo įkyrėti. Kaip jam seniau užteko kantrybės terliotis su mažiais?
- Nesvarbu Kaja. Verčiau tu neklausyk ką tas Milanas kalba.
- Kodėl? Jaučiuosi tiesiog spaudžiamas iš dviejų pusių. Leisk man pasiplepėti su mažąja mieląja Kaja. Taigi Kaja. Aš madomis nesidomiu. - Alanas atsiduso. Norėjo išeiti, bet truputį baiminosi kas būtų, jei Milas liktų vienas ir prišnekėtų dar daugiau nesąmonių.
- Mano gerbiamieji tėvai žinok irgi. Ir susipažinti jums nereiktų. Nemanau, kad ta pažintis išeitų į gerą. Bet nesiplėskim šia tema. Aš tau žadėjau istoriją ar ne? Tai va. Kol tas nuoboda manęs nenutraukė... - Reikėjo man vienam susirasti Gruodę. Pamanė Alanas.
- Vieną kartą, keturi mokyklos įkūrėjai susivaidijo. Nesvarbu dabar kodėl, bet esmė buvo tokia, kad vienas iš jų nutarė išeiti iš darbo ir palikti mokyklą. Jis mokėjo gyvačių kalba. Va, kaip šitas nuoboda. Matai vienas iš šios mokyklos įkūrėjų yra tolimas Alano protėvis. Todėl jis turi šią dovaną.
- Koks tu iškalbingas drauguži.
- Tai aišku. Patylėk Alanai. To žmogaus vardas buvo Salazaras Klastuolis. Ir prieš išeidamas iš mokyklos jis pastatė menę požemiuose. O ten apgyvendino gyvačių karalių basiliską. Kuris gali nužudyti žvilgsniu. Ir žinoma nuodais. Kambarį atverti gali tik žmogus mokantis gyvačių kalbą. Į tą kambarį galima patekti per vieną mergaičių tualetą. Gal ten buvai? Ten vaidenasi tokia liūdna mergaitė. Tos gyvatės auka. Ilgus metus gyvačių karalius ten gyveno ir kelis kartus buvo paleistas. Bet radosi toks burtininkas, kuris išsiaiškino kambario paslaptį ir tą pabaisą nudobė pasinaudodamas stebuklingu Grifo kardu. Dabar tas kambarys tuščias.
- Visai ne. - Netyčia leptelęjo Alanas ir pasigailėjo, kad tai pasakė.
- Buvai ten?
- Taip. - Liūdnai pasakė.

[Gruodė Rimeikaitė]

- Jei įdomu, tai gali apie tą šalį pasiskaityti. - Pasakė.
- Bet man nereikia daug daiktų. Man patinka laikas, kurį leidžiam tą dieną su tėvais ir sesute. - Gruodė matė, kad Alanas nėra patenkintas tuo, kas jo laukė bendrajame kambaryje. Jei Milanas būtų jos draugas, tai gal ir pasijuoktų su juo kartu iš šito. Bet dabar.
- Ne, nežinojau, kad Milanas yra madų sostinė. Man tai niekada nerūpėjo. - Pasakė Klastuolis. O paskui ėmė pasakoti tą kvailą istoriją. Keista, bet nutylėjo priežastį dėl kurios tas kambarys išties buvo įrengtas.
- Ten buvai? O kas ten yra? - Gruodė pajuto artėjant mažutę baimę. Nejau dar viena baisi gyvatė? Nejau tas kambarys dar turi kokių paslapčių? Galvojo.
- Kodėl niekada nepasakojai? Kada ten buvai? - Klausinėti pradėjo ir Milanas. Gruodė ir norėjo ir nenorėjo to žinoti. Jei ten kas ir yra, tai juk turbūt uždarytas. Taigi ji nenorėjo dėl to sukti sau galvos.

[Kaja Adams]

- Nesąmonė, - pasakė Kaja. - Tiesiog imi, mosteli ta lazdele ir pasikeičia plaukų spalva? Na, tai parodyk. Pasikeisk dabar į mėlyną. O dėl kalbos. Nežinau. Jeigu yra kalba, tai turi būti ir galimybė išmokti. O tai kuo dirba tavo tėvai? - paklausė Milano.
Grifė klausėsi tamsiaplaukio kalbos nerodydama veide jokių emocijų.
- Aš pasakomis netikiu, - tarė ji. - Gal ir egzistuoja įvairios legendos, bet tai nebūna tiesa, - gūžtelėjo pečiais.
Gruodė pasiūlė Kajai pasidomėti apie tą šalį, bet vienuolikmetė neketino to daryti. Nebuvo taip jau įdomu. O kai visi ėmė kalbėti apie kambarį ir rodė susidomėjimą, pirmakursė susiraukė.
- Jau šitaip manęs neapgausit, - pasakė. - Gal susitarėt pasijuokti iš manęs? Tikriausiai ir ta tavo gyvatė, - pažiūrėjo į Alaną, - vis dėlto yra žaislinė.
Kaja ėmė abejoti viskuo, ką vyresnėliai kalbėjo. Nežinojo, kur tiesa, o kur melas.

[Alanas Senkleris]

Alanas vyptelėjo, išsitraukė lazdelę ir mostelėjo. Plaukai tapo mėlyni. Paskui mostelėjo dar kartą ir jie pasidarė violetiniai kaip Erkos. Tada trečią sykį. Plaukai nusidažė geltonai. Bet tai nebuvo pabaiga. Jis ėmėsi transfigūravimo. Įsižiūrėjo į Kają, kad geriau įsidėmėtų ir įsivaizduotų jos bruožus. Alanui nereikėjo garsiai tarti burtažodžių, kad imtų keistis ir jo veidas. Ir po kokių penkių minučių Senkleris pasidarė panašus į Kają. Plaukai ir veidas.
- Na? Ir kaip tau? - Paklausė. Tada vėl teko burti, kad pasidarytų panašus į save.
- Po galais, tai ko tas Auris tau aiškina, kad nesimokai?
- Ką aš žinau Milai? - Alanas žinoma žinojo kodėl Auris jam aiškina. Tuos burtažodžius, kuriuos dabar naudojo pasikeitimui buvo seniai išmokęs, juk seniau daug skaitė. Bet buvo daug kitų formulių, kurių jis nežinojo. Gal Alanas ir turėjo išlaikyti praktinę egzamino dalį. Bet jis nebesimokė kerų ir vis naujų transfigūracijos formulių. Taigi teorija atrodė silpnokai.
- Ta kalba. Nežinau kaip paaiškinti. Jos neužrašysi. Kalbas, kurias galima užrašyti galima ir išmokti. O šios taip paprastai neužrašysi. Juk girdėjai kaip ji skamba ar ne? Tai įgimtas dalykas. Kaip pavyzdžiui aiškiaregystė ar kas panašaus. - Bandė paaiškinti.
- Mano tėvai niekur nedirba. Mano giminė sena kaip pasaulis, pas mus banko saugykloje pilna pinigų. Ir kitų brangių daiktų. Mano tėvų neprileidžia prie rimtų pareigų. Tarkim darbo magijos ministerijoje. Todėl jie užsispyrė ir išvis niekur nedirba. Tai kvaila, bet taip yra. - Šį kartą Milanas atrodė gana rimtai. Kalbėjo visai kitokiu tonu nei visuomet. Alanui visada būdavo įdomu paklausyti apie jo šeimos kasdienybę. Nors pats irgi priklausė senai šeimai, bet ne tokiai ryškiai. Ne tokiai fanatiškai galbūt taip reiktų tai įvardinti. Maniškiai aišku labai mėgsta tą savo kraujo grynumą. Bet bent jau Voldžio portretų neturi. Pamanė dabar jis. Nebent aš to nežinau.
- Jeigu tu pasiskaitytum šiuolaikinę magijos istoriją, tai žinotum, kad tai tiesa. Nes ten aprašyta kaip mano minėtas burtininkas nudobė basiliską. - Milo balsas vėl grįžo į smagias gaideles.
- Tai ne pasakėlė. O tikrovė. Nagi Alanai, papasakok ką ten matei?
- Nieko. Ten yra sena Klastuolio statula. Užkerėta. Mes su ja susipykom. Nenoriu nei prisimint. Buvau ten su... Su Dori. Labai seniai.
- O gal galėtume ten kada nusileisti?
- Gali leistis. Galiu tau atidaryti duris jei nori. Aš ten neisiu. - Ne. Jis ten neketino nei kojos kelti. O kam? Kad prisimintų tuos pirmus pažinties metus su Dori? Užteko jau to, kad visa mokykla buvo kupina prisiminimų.
- Taip neįdomu. - Tarstelėjo Milanas, bet daugiau nieko nesakė.
- Tikra ta mano gyvatė. Kam man tau meluoti?

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė stebėjo ką išdarinėjo Alanas. Ji žinojo, kad niekada nedrįstų pati to imtis. Nebent su multi sulčių eliksyru. Atrodė jai visa tai įspūdingai.
- O kodėl tavo tėvų niekur neprileidžia? - Gruodę užliūliavo gana taikus bendravimas. Na kiek tai buvo įmanoma ir ji išdrįso jo paklausti.
- Ai, buvo ten visokių praeities istorijų. - Trumpai atsakė Milanas. Buvo keista, kad atsakė. Pasidarė tik įdomiau. Ji bandė prisiminti kokia jo pavardė. Smagiausia atrodė tai, kad tų burtininkų, kurių magija ėjo iš kartos į kartą nebuvo tiek ir daug. Ir apie kai kuriuos juk rašė knygose. Taigi ji galėtų viską sužinoti.
Rimeikaitei palengvėjo, kad kambaryje riogso tik sena statula. Ji juk niekur neturėtų iškeliauti ar ne? Taigi ne baisi gyvatė. Norėjosi daugiau sužinoti apie tą nutikimą. Bet neklausė. Žinojo, kad Alanas nenorės pasakoti.
- Paslapčių kambarys tikrai tikras Kaja. Apie jį prirašyta knygose. Ir jis yra. Aš tau tikrai nemeluočiau. - Patikino ją Varnė.

[Kaja Adams]

Kajai buvo sunku patikėti savo akimis. Nes tas vaikinas, Alanas, pakeitė savo plaukų spalvą į mėlyną, paskui į violetinę ir dar geltoną. Mergaitė žiūrėjo išpūtusi akis. Bet po akimirkos pradėjo keistis ir Alano veidas. Šitas dalykas ėmė gąsdinti Kają. O kai ji pamatė, jog Alano veidas ir plaukai atrodo beveik taip, kaip pačios Kajos, vienuolikmetė suklykė ir užsidengė akis.
- Kas tai? Kas čia per nesąmonė? Nedaryk taip! Taip negalima! Man nepatinka šitas pasaulis! Juk tokiu būdu galima apsimesti kuo nors kitu ir pridaryti negerų dalykų! Auris? - grifė sukluso. - Ar transfigūfacijos profesorius? Jis labai geras, jis pataiso mano... - mergaitė užtilo. Nenorėjo, kad vyresnėliai sužinotų, jog Kaja užsiima su žaisliniu triušiu. - Vis pataiso mano vieną daiktą, - užbaigė sakinį.
Taigi, Milanas yra iš turtingos šeimos. Tačiau jo tėvai, kaip mergaitė suprato, niekur nedirbo. Buvo įdomu sužinoti, kuo dirbo Milano proseneliai ar seneliai, iš kur burtininkai gauna turtus.
- O kuo dirbo tavo giminaičiai, jog prikaupė daug turto? - paklausė vienuolikmetė. - Pavyzdžiui, mano tėtis turi savo verslą, o mama yra modelis, todėl jie turi daug pinigų, kuriuos paliks man, - pasigyrė.
Tas kažkoks kambarys nelabai domino Kajos, nors kitiems, regis, jis buvo itin įdomus.
- Na, tegul sau ir būna tas kambarys. Tegul būna ir kalbančios gyvatės. Kas man, - atsainiai pasakė.

[Alanas Senkleris]

Alaną tikrai nustebino tokia reakcija. Net pasigailėjo kiek. Bet nepuolė to rodyti. Ne, jam visai tas pats, kad išgąsdino tą mažę. Ar tikrai? Taip. Piktai pasakė savo mintims.
- Nu va... Išgąsdinai Mažąją Kają. Nesijaudink, ne visi burtininkai taip gali. Vieni todėl, kad trūksta gabumų. O kiti todėl, kad turi smegenų savo galvose ir nenaudoja tokios drastiškos transfigūracijos.
- O tu kuriai kategorijai priklausai? - Nusivaipė Senkleris.
- Tu manai, kad aš taip negaliu? - Jo akys žybtelėjo. Ir rankoje tuojau pat atsirado lazdelė. Po kelių minučių čia jau stovėjo Alano antrininkas. Milas dar išsibūrė veidrodėlį ir į jį žvilgtelėjo.
- Aš gražesnis. Žali plaukai tau netinka.
- Kas klausia tavo nuomonės?
- Kaip sakai gal nueikim kada taip į kokią pamoką? Kaip manai ką pasakytų koks profesorius, jei jo pamokoje išdygtų toks duetas?
- Dar ko... - Užsiginčyję vaikinai regis visai pamiršo visus jiems užduotus klausimus. Pagaliau Milanas atsikerėjo. Ir paklausė.
- Ką ten sakei pataiso Auris? Koks daiktas taip dažnai sulūžta, kad jį reiktų nuolatos taisyti?
- Taip, tas pats transfigūracijos mokytojas. Sutariat? - Pasidomėjo Senkleris. - Jis mano pusbrolis. Ir tai užknisa. Nes kišasi kur nereikia.
- Ai, kuo jie tik nedirbo. Aš ir pats nežinau iš kur tie daiktai. Mano giminės dalis į Angliją atsibeldė jau labai seniai. Jau prieš daug šimtmečių. Ir ką veikė, kad prikauptų tokią saugyklą nesidomėjau. Aš pats gimiau Paryžiuje. Bet tėvai nutarė, kad turiu būtinai mokytis šioje mokykloje ir mes persikraustėm į Londoną. Prancūzijoje irgi yra kita dalis sukauptų daiktų ar pinigų. O šiaip man tas pats. Noriu išvis kuo greičiau nuo jų pabėgti. Keisti jie... Labai keisti žmonės.