0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • V kursas
  • *
  • 263
  • Taškai: 76
  • Lytis: Moteris
  • "That day you lost her. I lost you both."
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #210 Prieš 6 mėnesius »
Mergaitė norėjo pabūti viena. Bent trumpai. Ji suprato, kad reikėtų išsiaiškinti, kas čia, po velniais, darosi, tačiau neprisivertė ieškoti pagalbos. Užteko to vyriškio, kuris nesiteikė jai nieko paaiškinti. Kol kas nesinorėjo su niekuo kalbėtis, nors ir magėjo išsiaiškinti, kas dedasi. Ir kodėl ji nieko neprisimena iš savo ankstesnio gyvenimo? Kodėl neprisimena net savo vardo? Kas ji tokia ir kur ji yra? Kodėl ji čia? Mergaitė nieko nesuvokė. Jai reikėjo kurį laiką pabūti vienai, gal tada ir atmintis grįžtų..?
Išėjusi iš šiltnamio ji patraukė kur akys veda ir kažkokiu būdu atsidūrė prie ežero. Ten stovėjo medinis, nušiuręs, akivaizdžiai ne pirmos jaunystės suoliukas. Matyt jau daug dalykų vargšelis buvo matęs. Kažkokia nenusakoma jėga traukė mergaitę prie jo ir ji net nepajuto, kaip ten atsisėdo. Tiesa, sėdėjo ji ne taip, kaip turėtų. Kažkodėl ją traukė aukštis ir ji atsisėdo ant atramos, o kojas užsikėlė ant sėdimosios dalies. Aišku, tai nebuvo aukščiausia vieta, tačiau vis tiek geriau nei nieko.
Įsipatoginusi mergaitė įsispoksojo į ežerą ir pasileido minčių upe. Nebekreipė dėmesio į aplinką ir vos vos jautė stiprų vėją, taršantį jos rudus plaukus.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Lukas Ichiro Donovan

  • V kursas
  • *
  • 82
  • Taškai: 29
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #211 Prieš 5 mėnesius »
Praėjo kelios savaitės nuo susitikimo ir susipažinimo su švilpe astronomijos bokšte, per tą laiką abudu spėjo kiek susidraugauti ir net rasti bendrų pomėgių. Tačiau praėjo kelios dienos ir ketvirtakursis suprato, jog kažko trūksta. Dar nė karto per tas dienas nepavyko užmatyti naujosios draugės nei pamokose, nei užklasinėse veiklose, nei Didžiojoje salėje pietų metu. Juodaplaukis vaikščiojo kiek niaurus, nors ir nebandė kitų išklausinėti apie ją. Dar ne tiek ir nusirito, jog imtų kitų klausinėti ir prašyti pagalbos ieškant. Nusprendė, jog jos nesutinka galbūt dėl to, jog sirguliuoja ar šiaip ilsisi nuo intensyvaus gyvenimo Hogvartse ar pamokų, kurios ne visada buvo lengvos, reikalavo daug pastangų ir laiko.
Šįvakar Lukas nusprendė imti ir išeiti pasivaikščioti lauke, mat jį ėmė dusinti tvankus, žmonių kvėpavimo ir bezdėjimo pritvinkęs oras. O kur dar ir pati šiluma, verčianti žliaugti nugarą prakaitu, o tada kokie nors netikėti skersvėjai atėjus į klasę su pradarytu langu. Vienas žingsnis ir viena koja ligos patale jau. Ketvirtakursis niekaip nesuprato tos keistos Hogvartso higienos ir baisėjosi, mat Skutely buvo kur kas didesnė tvarka nei čia. Tą spėjo įsitikinti kartu su tėvu eidamas į jo darbą bei talkindamas morge ar kokioje nors palatoje. Ta ligoninė jam tapo kaip antraisiais namais, o adatos, skalpeliai bei kiti daikčiukai - broliais ir seserimis.
Skubiai dėliodamas žingsnius nukiūtino kažin kur, bet nebuvo išklydęs per toli nuo Hogvartso pilies teritorijos. Prietemoje jis išvydo šešėlius, numestus pačių medžių, krūmokšnių šakų. Šen bei ten išsibarstę akmenys ar patys suoleliai, suraibuliavusį ežero paviršių, blizgų ir spindintį kaip veidrodis; pagaliau pasiekė prie pat ežero stovintį suoliuką, ant kurio, deja, jau sėdėjo kitas žmogutis. Žengtelėjęs dar kelis žingsnius, žmogutis tapo mergina, o mergina tapo jam itin gerai pažįstama persona:
- Meghanie... labas.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • V kursas
  • *
  • 263
  • Taškai: 76
  • Lytis: Moteris
  • "That day you lost her. I lost you both."
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #212 Prieš 5 mėnesius »
Mergaitės atmintis niekaip nesiteikė grįžti. Ji iš visų jėgų bandė suprasti, kas ji tokia ir kur randasi, tačiau veltui. Toje atminties vietoje, kur turėjo būti išsaugoti jos gyvenimo įvykiai, sutikti žmonės, svarbios datos, pomėgiai ir šiaip jos asmeninis gyvenimas, žiojėjo juodoji skylė. Kitais žodžiais tariant, ten nebuvo nieko. Juoda tuštuma. Na, ne visai. Rudaplaukė prisiminė keletą žmonių, tačiau negalėjo pasakyti, kas jie tokie, ar jie gyvi ir kaip ji su jais susijusi. Mergaitė atsiduso ir pažvelgė į ežerą. Jis bangavo nuo stiprių vėjo gūsių, kurie taip pat taršė rudus jos plaukus.
Išgirdusi žingsnius ir kažkieno balsą, ji staigiai atsisuko. Priešais ją stovėjo vaikinukas, kiek už ją vyresnis, tamsių plaukų ir akių. Jis pasisveikino kaip su drauge ir paminėjo kažkokį vardą. Meghan. Ar tai buvo jos vardas? Ar ji turėtų pažinti šį vaikiną?
- Aaa...labas, - nedrąsiai tarė, nusibraukdama plaukus nuo akių. Mergaitė pajuto, kad visi jos raumenys buvo nepaprastai įsitempę. Ji bijojo ir jaudinosi, jautėsi kaip ne savo vietoje. - Atleisk, bet ar aš turėčiau tave pažinti? - atsargiai paklausė. - Ir tu mane pavadinai Meghan? Ar tai mano vardas?
Staiga ji nutilo. Nesuprato kodėl, tačiau tai tiesiog nesijautė teisinga. Klausinėti tokių kvailų klausimų vaikino, kurio net nepažino.
Bet ar tikrai nepažino..? Jis atrodė matytas. Mergaitė galėjo prisiekti, kad kažkur su juo jau buvo susitikusi. Rudaplaukė užsimerkė ir pabandė prisiminti. Vėl juoda. Tik šįkart kaip mažas šviesos spindulėlis galvoje šmėstelėjo vardas.
- Palauk.. - ištarė ir suspaudė smilkinius. - Tavo vardas yra... Lukas? - netvirtai paklausė. Nebuvo visiškai tikra, tačiau tas vardas jam... tiko. Turėjo būti toks. Be to, jei jo vardas tikrai Lukas tai reikštų, kad dar ne viskas prarasta ir gal atmintis sugrįžtų. Pradžiuginta šios minties mergaitė šyptelėjo pati sau ir pažvelgė į tamsiaplaukį vaikiną laukdama, ką jis pasakys.
Some things never change.