[Elijah Chris Dawson]

- Žinau, kad tu nepažeidžiama, tačiau su manimi kartais būni kitokia, švelni ir ne žiauri, - šyptelėjo vampyras, - o aš taip tikrai, nežinojau, kad viena mergina gali mano gyvenimą paversti tikru chaosu, - kilstelėjo antakius Dawson' as ir savo žalsvai melsvas akis įsmeigė į merginą. Ji skleidė gerą energetiką, kuri vaikiną tiesiog apsvaigindavo ir paversdavo tikru romantiku.
- Žinau, kad esi, - prikandęs lupą išgvildeno Elijah ir dar stipriau suspaudė merginą savo glėbyje.
- Žinau, kad supykau aš, tačiau nenoriu švaistyti laiko, nes kiekviena minutė man su tavimi yra brangi, - kilstelėjo lupų kampučius Grifas, pajausdamas, kaip merginos delnai remiasi jam į krutinę, o jos akių žvilgsnis susiduria su vampyro.
- Gal man pasigirdo? - Plačiai nusišypsojo berniūkštis, - gal galėtum pakartoti? - Tai ištaręs vaikinas kilstelėjo merginą nuo žemės paviršiaus ir pora kartų apsukęs, atsidurė prie medžio, prie kurio jis prirėmė merginą ir įsmeigė žvilgsnį į ją.
- Tu man irgi, - tai ištaręs jis ją pabučiavo ir vėl stipriai apkabino.

[Luna Gardner]

Klausydamasi vaikino žodžių Luna šyptelėjo. Šio veide taip pat žaidė šypsena.
-Ir nebe kartais, o visuomet,-nusijuokė pati puikiai žinodama, jog tai tiesa. Būdama su Elijah'u mergina visiškai pamiršdavo kokia iš tiesų būdavo. O gal visa tai buvo kaukė, po kuria visą šį laiką slėpėsi? Vis dėl to nusprendusi į tai nekreipti per daug dėmesio juodaplaukė nustūmė šias mintis į šalį.
-Chaosu?-linksmai nusijuokė,-ne tokio didelio nuopelno tikėjausi, bet tiks ir šis,-kilstelėjo savo lūpų kampučius. Pajutusi, kaip grifas dar stipriau suspaudžia ją glėbyje, Luna nusijuokė.
-Elijah'au, juk mūsų laukia dar daugybė metų, nurimk,-šyptelėjo mergina ir prisikando lūpą, kai šių žvilgsniai susitiko.
-Ne, tau ne pasigirdo,-papurtė galvą juodaplaukė ir pajuto, kaip ką tik stovėjusi ant tvirtos žemės atsiduria grifo glėbyje. Juokdamasi Luna stebėjo, kaip viskas aplinkui ima suktis, kol galiausiai nustoja ir tvirtas medžio kamienas įsiremia į nugarą. Nuoširdžiai džiaugėsi, jog Elijah'us tvirtai ją laikė, nes neabejojo, jog būtų neišsilaikiusi ant kojų ir suklupusi. Vaizdas vis dar sukosi, tačiau merginos veide žaidė šypsena. Nusijuokusi mėlynakė atsakė į vaikino bučinį ir šyptelėjo.

[Elijah Chris Dawson]

- Na jei ne kartais, o visuomet, tada dar labiau džiaugiuosi, - šyptelėjo Dawson' as ir nužvelgė merginą, kuri rodės esą labai laiminga, nors ir vaikinas buvo patenkintas.
- Aha, patikėk visada buvau šališkas, šaltakraujis, bejausmis padaras, kol nesutikau tavęs.. - kandžiai ištarė Grifas ir apsidairė aplinkui.
- Taip atrodo, patikėk reikia džiaugtis kiekvieną akimirka, nežinai, kas gali įsikyšti, - nutęsė vaikinas ir šyptelėjo Lunai.
- Tikrai nepasigirdo, - nustebęs pažvelgė į merginą, - aš džiaugiuosi, kad iš jūsų tai išgirdau, gražuolę, - kilstelėjo lupų kampučius Chris' as ir pakštelėjas į kaktą, sunėrė rankų pirštus ir atsistojo šalimais.
- Eime, reik nusipraust, susitvarkyti, o vakare susitiksim? Gal tai bus pasimatymas? - Palikęs užuominą vaikis laikydamas merginą už rankos pasukė link pilies.

[Luna Gardner]

-Vadinasi, priverčiau tave pamiršti savo šaltakraujiškumą,-šyptelėjo mėlynakė ir kilstelėjo galvą įsmeigdama žvilgsnį į vaikiną.
-Pabandyk apie tai negalvoti ir išmesk tai iš galvos,-kilstelėjo savo lūpų kampučius juodaplaukė. Visiškai netroško galvoti apie tai kas bus, jeigu bus. Žinojo, jog visa tai priverstų dingti šypseną nuo veido ir gera nuotaika išnyktų. Išgirdusi Elijah'aus žodžius Luna nusijuokė.
-Nustebtum sužinojęs, kiek daug dar gali išgirsti,-šyptelėjo ir žvilgtelėjo į jų sunertas rankas. Kilstelėjusi galvą mergina įsmeigė žviglsnį į vaikiną ir netrukus pajuto, kaip šis timteli šią pilies link.
-Pasimatymas?-juokdamasi paklausė juodaplaukė,-taip, tu visiškas romantikas,-šyptelėjo, tačiau nesipriešino ir nusekė grifą į pilį.

[Clementine Martes]

  Visose pilies apylinkėse vyravo nedidelis, tačiau visgi šaltas žiemos vėjas. Clementinei jis niekados neatsiduodavo šalčiu, stingstančiais pirštų galiukais, šiai mergiūkštei tai tebuvo vėsus, vieno metų laiko, šiuo atveju, žiemos, vėjas.
  Ameli su savo juodais kerzais mindė sniegą, vietoje, kurioje turėjo būti takelis, bet jo nesimatė. Pilki, ploni džinsai ne kaip šildė kojas, tačiau joms visa vėsuma patiko. Kepurės Martes nebuvo pasiėmusi, o pradėjus kristi snaigėms, jos užsilikdavo tarp neilgų, šviesiai auksinės spalvos, plaukų. Apsiausto mergiūkštė taip pat neturėjo, ant plonos maikutės tebuvo užsimovusi rusvos spalvos plonytį švarkelį. Reiktų stebėtis, kaip Clem nejautė šalčio.
  Rudaakė sukišusi rankas į švarkelio kišenes, žingsniavo pirmyn. Netoliese ramybėje savo egzistavimą mėgino paslėpti sušalęs, ledu padengtas ežeras. Martes sustojo. Jos rudos akys nukrypo į suoliuką, buvusį prie pat kranto. Šioje vietoje, klastuolė jau seniai turėtų būti. Tik priėjusi prie jo, mergaitė atsisėdo ant suoliuko, prieš tai nuvalydama nuo jo sniegą ir ši dabar tik susiruošė laukti savo, kaip ne keista, naujojo draugo. Šiandien ji turėjo daug naujienų.

[Monty Aren Reimers]

Kad ir koks visada punktualus stengdavosi būti, šįkart kuitėsi kambaryje ilgiau, nei visados. Pradžioje nerado kepurės, vėliau - pirštinių. O jų taip ir nesurado. Galų gale, išlėkė besisekdamas striukę su kepure rankose.
Kėblindamas apylinkėse, susikišo delnus į kišenes ir užčiuopė kažkokią medžiagą. Ištraukus iš abiejų kišenių, net nusistebėjo - laikė tas pačias pirštines, kurias gavo iš vieno berniuko pamokos metu. Pirštai buvo pradėję ledėti, tad užsimovė.
- Labas, - šyptelėjo pasirodęs prie suoliuko. Vylėsi, jog neprivertė ilgai laukti. - Norėjai susitikti, tad apie ką norėtum pasikalbėti? - kilstelėjo antakius. Montis atsisėdo ant suoliuko krašto, skaudėjo kojas. Išties, atrodė vėsu, bet žemišku oru niekad nesiskundė.

[Clementine Martes]

  Dar palaukiant kelias minutes, atėjo jau ir vėluojantis kompanionas, nors kaip vėluojantis, juk Clementine ilgai jį nelaukė, bet vis tiek, Ameli davė jam melagingą žinią, kad šis galėtų ir paskubėti.
 - Naaaa, - kiek nutęsė, - kodėl taip ilgai užtrūkai? - Paklausius, silpnai trenkė šiam į petį, bet labai jau ji norėjo nenukrypti nuo norimos temos, todėl ilgai neužtrūko papasakoti savo naujienas.
 - Tai yee, turiu labai daug žinių. Jeigu rimtai, net nežinau nuo ko pradėti. Na, gal nuo gerų naujienų? - Pati savęs pasiklausė, Klastūnyno globotinė elgėsi šalia to bernužėlio pernelyg keistai draugiškai. Jeigu pašaliniai tai pamatytų, būtų sunku netgi įsivaizduoti ant kiek stipriai jie nustebtų. - Na, - mintyse greitai sudėliojo visas savo mintis. - Gal pradėsiu nuo.. Maveno? Pameni Maveną? Man rodos aš apie jį tau pasakojau, irgi klastuolis, su kuriuo per pastarąjį laiką dažnai bendravau. Tai yoo, galvojau, kad jis yra koks nors šiknius kuris bando vaidinti ale labai "kietą" prie manęs su savo šaltumu, tai paskutinį kartą kai mes matėmės.. Mes kažkodėl pasibučiavome. Ir prižadu, aš ne priekabiavau prie jo, kaip su kitais. - Lengvai nusijuokė ir netgi trumpam nuraudo. - Uhh, kaip dabar man keista. Ir ką man toliau su juo daryti?

[Monty Aren Reimers]

Jis lengvai atsiduso. Na, turėjo prigalvojęs begalę užtrukimo priežasčių, bet visos atrodė nuvalkiotai arba nerealistiškai. Nusprendė, kad geriau nemeluoti:
- Labai ilgai ieškojau daiktų, - iš kišenių ištraukė delnus su pirštinėmis ir pasidėjo ant kelių, - kepurės ir striukės. Išties, suverčiau visą kambarį, išlėkiau palikęs netvarką.
Montis užtilo. Žinojo, jog dabar mergaitė kalbės daug, tad pasiruošė.
- Nuo gerų linksmiau, - pažvelgė į toli buvusius, apsnigtus medžius. Sniego buvo pakankamai daug, bet ne per daug. Idealiai. Per visą draugės kalbą, keletą kartų į ją žvilgtelėjo, palinksėjo galva bei kažką murmtelėdavo. Kai kalba pasisuko apie priekabiavimą, apstulbęs net atsilošė į šoną ir nusijuokė.
- Naaa...- nutęsė, galvodamas apie jos situaciją, - vertėtų su juo toliau bendrauti, gal dažniau pasimatyti, susitikti. Leisk viskam vykti savaime, - mirktelėjo.- Turėtum būti laiminga, - pridūrė. Tiesa, kokios tos blogosios, jei tokių yra, mm?

[Clementine Martes]

  Clementinei rūpėjo Monty'io nuomonė. Giliai viduje tikrai rūpėjo. Juk romantinė sritis buvo visiškai nepažįstama mergaitei. Ji netgi neskaitė jokių romantinių knygų ir gal žiūrėjo tik kokius kelis romantinius filmus ir tai, kuriuos jau visiškai nepamena. Klastuolė pati niekada, kad ir šeimyniškos meilės nebuvo patyrusi, tai ką čia kalbėti ir apie santykius. Rudaakė bežiūrėdama į ežerą paklausė savęs - ar man patinka Mavenas?. Ir ji nežinojo. Ji nieko tam nejautė. O gal Clem tiesiog sociopatė ir ji negali jausti jausmų? Visos emocijos susimaišė. Ameli sunkiai atsiduso.
 - Tai, kad aš išvis nieko apie tai neišmanau. Tokias problemas dažniausiai turėdavo mūsų mokyklos barbės. Negaliu patikėti, kad dabar ir aš tokią turiu. Nuostabu. - Sarkastiškai pasityčiojo iš savo gyvenimo. - O blogos naujienos... Tai ten menkniekiai. Aš pabėgau nuo namų tiesiog ir dabar neturiu kur gyventi. Na, ne esmė. - Visiškai nekreipdama dėmesį į šią problemą, lyg tai pagal Clem būtų niekas, ji grįžo prie praeitos temos.
 - Vat juk pas tave juk irgi ten kažkas vyksta man rodos? Tai kaip ten pas tave? O gal praeityje jau buvo kas nors tokio?

[Monty Aren Reimers]

Jis jautiesi taip, tarsi šiandien turėjo būti daugiau klausytojas, negu kalbėtojas. Galbūt tik kvailoka, klaidinanti nuojauta vertė šitaip mąstyti.
Meilės srityje jam niekuomet nesisekė. Nieko nuostabaus - nelabai ir varginosi. Visgi, Clemencei stengėsi padėti kaip tik išmanydamas - draugus berniukas  ypač brangino.
- Meilė yra meilė, - šyptelėjo. - Nors ir jautiesi, kaip matau, sutrikusi, gera matyti tave tokią laimingą, - atsiduso bei vėl akimis nukrypo link ežero. Susimąstė. Gal meilė buvo visai šalia jo, tik sėkmingai apėjo ją visais įmanomais būdais?
- Eeee... - nežinojo net ką sakyti, - praeityje tėra buvę keli kvailoki susižavėjimai, kurie greitai dingdavo, - akys nukrypo prie pirštinių ir iškart veide atsirado šypsena, - nesenai susipažinau su vienu varnium. Išties, istorija juokinga: buvau paveikslų galerijoje, tamsu, pasišviečiau lazdelės pagalba. Jis sugebėjo mane užpulti ir net nuversti, o jo dėka jau maniau, jog pamečiau lazdelę, bet radau vėliau. Ai, - suvokė, jog tai skambės itin kvailai, - jis dar mane pavadino demonu. Turbūt netikėtumai daro savo... - užsigalvojęs nutilo. - Tai va. Paskui su juo netikėtai susitikau Ateities Būrimo pamokoje, kur su juo praleidau šiek tiek laiko, - pakėlė delnus nuo kelių, - tai jo pirštinės, gavau nuo jo...
Reimersas kalbėjo ir nesuprato, kodėl tai pasakojo.
- Dabar nieko nėra, tik bendravimas, bet nežinau, - gūžtelėjo. - Turbūt tikiuosi kažko neįmanomo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Buvo gražus rytas. Švietė saulė ir atrodė, kad galima dar kartelį įlįsti į vandenį. Nepaisant to, kad nebuvo didelis vandens mėgėjas, Dafydd patraukė ežero pakrante.
Nors jau ketvirtus metus atvyko į Hogvartsą, draugų klastuolis nesusirado. Ir, reikia pasakyti, pats buvo dėl to kaltas. Velsietis taip ir neišmoko bent kiek mandagiau elgtis, tad natūralu, kad su berniuku niekas nesileido į kalbas. Visiškai natūralu, kad Dafydd pasivaikščioti išėjo vienas. Kita vertus, klastuolis visiškai dėl to nesigraužė. Jis ir nenorėjo kompanijos - dauguma bendramokslių jam atrodė arba bjaurūs, arba kvaili.
Galiausiai Dafydd priėjo kažkokį suoliuką. Jis buvo apaugęs žolėmis, tad velsietis ir pats nustebo, kaip jį pamatė. Nepaisant to, kad išėjo pasivaikščioti, Dafydd nutarė prisėsti. Tad jis šiek tiek apskabė žoles, kad būtų maloniau, ir atsisėdo ant suoliuko. Netrukus jis atsigulė ant jo ir pradėjo žiūrėti į dangų. Buvo be galo gera negirdėti jokių mokinių plepalų.

[Armelle Marisa Deveru]

Armellė negalėjo tokį gražų rudens rytą sėdėti užsidariusi pilyje. Pati sau neleido - vis dar šaukė laisvės jausmas, jausmo trupiniai po vasaros mėnesių. Tarsi paskutiniai šviesūs saulės spinduliai laukė, kada ji nešdinsis iš uždarų patalpų ir dusinusių koridorių.
Marisa lėtai žingsniavo takeliu. Dar nebuvo aplankiusi ežero - būtent dabar proga atrodė tinkama. Mergaitė dairėsi į šalis, stebėjo žydrą dangų ir kartais šypteldavo, vėjui pavėlus palaidus, šviesius plaukus. Klastuolė vis dar bastėsi su languotu, žaliai pilku vasarišku sijonu.
Pirmakursė pasiekė ežerą greičiau, nei tikėjosi, tad atmetusi galimybę šokti į vandens gelmes (nors būtų visai smagu), žvelgdama į telkinį palengva, koja už kojos, ėjo pirmyn. Vylėsi, kad nepasiklys.
Deveru tolumoje pastebėjo neaiškią figūrą, sustojo. Susimąstė bei suraukė veidelį. Nusišypsojusi sau, bėgte per švelnią žolę, braukdama delnais žolynus, artėjo link kažko neaiškaus. Likus vos dešimčiai žingsnių, sustojo. Užduso. Krūtinė kilnojosi it pašėlusi, o kvėpuoti atrodė sunku. Mergaitė vypsojo į kažkokį berniuką, aiškiai vyresnį už ją. Pamalusi pirštus tarp plaukų, atsiduso. Neturėjo minčių, ką daryti. Visgi, lėtai bei kuo tyliau artinosi. Visai šalia sustojo:
- Argi mandagu gulėti užėmus visą suoliuką? - pakreipė galvą į šoną šypteldama.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd garsiai nusikeikė. Vos spėjo patogiai įsitaisyti ir pradėti mėgautis akimirka, būtinai turėjo apsireikšti kažkokia mergiūkštė. Ir dar priekaištauja nežinia dėl ko!
- O mandagu trukdyti? - nė nekrustelėjęs atkirto Dafydd. Jis neketino judintis. Tik jau ne dėl kažkokios mažės, kuri būtinai turėjo čia atsibelsti pačiu netinkamiausiu laiku. Nors kažin ar koks nors laikas velsiečiui būtų tinkamas. - Aš čia atėjau pirmas. Suoliukas buvo tuščias. Dabar jis užimtas. Tad gali nešdintis.
Klastuolis toliau patogiai gulėjo ant suoliuko ir demonstratyviai nekreipė į mergaitę dėmesio. Tačiau staiga jam į galvą šovė mintis. Dafydd atsisėdo. Netrukus ir atsistojo. Atsisukęs į mergaitę pratarė:
- Na, prašom. Sėskis.
Ir iš karto po tų žodžių skubiai pats atsisėdo atgal.
- Nespėjai. Ką padarysi, - piktdžiugiškai pasakė ir vėl išsitiesė.

[Armelle Marisa Deveru]

Mergytė net nesitikėjo draugiško ar nuoširdaus atsakymo. Pati mėgo draskytis priešais kitus - koks skirtumas? Ji klausė tik tėvų, vienintelius nuoširdžiai gerbė. O visi kiti? Pff, jie - jai niekas.
Kartas nuo karto pasirodydavo švelnus vėjas, į veidą tėkšdamas saują vasariškų prisiminimų. Stovėjo pasitikėdama savimi, plaukai plaikstėsi gan gražiai - bent jau taip manė - meilės sau niekad negailėdavo. Tik veidelis skeptiškai lapsėjo blakstienomis nukreipusi tyras akis į vaikigalį. Lūpos žaidė savimi patenkintų, menkai pašieptų kampučių žaidimą.
- O mandagu taip atsakyti? - pasimaivė, atmetė plaukus už pečių. Kas man darbo, pff. Neturi teisės nurodinėti, o aš - tavęs klausyti. Suknisti vyresnėliai. Visad mano, jog yra pranašesni amžiaus dėka. Nevykėliai.
Armellė tik pavartė akis, kai išgirdo paliepimą nešdintis. Sukryžiavo rankas. Dabar jau tikrai nesiruošė niekur dingti.
Klastuolė, vos tik ausis pasiekė malonus kvietimas prisėsti, tapo tikru pajuokos objektu - pabandė sėstis. Marisa pasijuto apgauta ir pažeista. Niekam nenorėjo to parodyti, tad dar labiau susierzino. Net dantis sukando iki žandikaulio skausmo, o žiūrėjo į šoną, kad nematytų to kvailio.
- Tai, kad esi vyresnis ar vaidini kietesnį nereiškia, jog taip yra! - žvelgė tiesiai jam į veidą šitaip besakydama. - Ar tave kas nors yra mokęs, kaip mandagiai elgtis, ponaiti, mm? - suvaidino, jog žvelgė pro akinius ant nosies krašto it sena moterėlė žiobarų bibliotekoje. Tokios moteriškės atrodė bjaurios, asmeniška Deveru turėjo su jomis porą konfliktų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Pirmiau pati išmokyk mandagiau elgtis, tik tada kitus mokyk, - rėžė Dafydd. Jis nesuprato, kodėl nuolat susiduria su kažkokiomis mažėmis, kurios mano, kad visada yra teisios. Mergaitei sukryžiavus rankas velsietis suprato, kad lengva nebus. Tačiau neketino pasiduoti. Kaposis tol, kol jos atsikratys. Lazdelę turiu pagalvojo Dafydd.
Kai mergaitė pabandė atsisėsti ir jai nepavyko, klastuolis nesusivaldęs pradėjo kvatoti. Jis tiesiog raitėsi ant suoliuko ir kvatojo. Niekaip negalėjo liautis. Galiausiai net nudribo nuo to suoliuko. Apsimetęs, kad tai buvo planuota, Dafydd vėl skubiai atsigulė.
- Aš nemanau, kad esu kietesnis, nes esu vyresnis, - pratarė velsietis, kai galiausiai pavyko nusiraminti. Juoką vis dar reikėjo tramdyti, tačiau pavyko nebesijuokti. - Aš iš viso nemanau, kad esu kietesnis, - labai rimtu tonu pridūrė. - Aš tik noriu, kad tu iš čia čiuožtum.
Berniukas nesuprato, kodėl ji taip keistai į jį pažiūrėjo, bet kažkodėl pagalvojo apie pelėdą iš pasakos ir tai jį vėl prajuokino.
- Mergužėle, tau šitas žvilgsnis tikrai netinka, - nusišaipė Dafydd. Po kurio laiko jis atsistojo ir pasakė: - Sėskis.
Šį kartą Dafydd neskubėjo vėl atsigulti ant suoliuko, tačiau stovėjo visai šalia ir laukė, ką gi darys mergaitė.