[Badis Smudge]

Badis pažiūrėjo į dangų ir iš saulės padėties nusprendė, koks metas. Negalėjo žvilgčioti į laikrodį, mat stebėjo mokinius. Jis mokiniams pasakė, kad dešimtą ryto jie bus saloje. Dienotvarkę mėgstantis žvalgas nenorėjo nuo tikslo nukrypti, tad ėmė šiek tiek spausti lėtesnius arba bijančius vaikus.
- Matai, paskubėk. Tai tik metras. - skubino jis vieną pirmakursį.
- Nešoksiu. - užsispyrė Matas.
Badis suprato, kad taip jie per ilgai užtruks. Kad ir kiek jis bakštins mokinius, kai kurie užsispirs kaip Matas. Pamatęs, kad Kristupas jau drąsina Hestijų ir ruošiasi šokti, žvalgas sušuko:
- Stop! Per ilgai užtruksime taip šokinėdami, nes kai kurie, kaip Matas, - jis pervėrė jau dešimt minučių nenušokantį pirmakursį juodomis akimis, - stabdo procesą. - Badis lengvai stryktelėjo į salą. Tada tyliai pagyrė Seviriną.
- Šaunuolė. - tuomet vėl garsiai tarė:
- Kristupai, Hestijau! - šie berniukai pasirodė tvirčiausi. - Pasiruoškite. Aš jums mesiu virvę, jūs įtempkite ją virš plono ledo atkarpos. Kartu laikysime virvę kol persikels visi. Po to jūs paskutiniai. - žvalgas paaiškino kas vyks. Tada tarė Sevirinai ir keliems kitiems peršokusiems vaikams:
- Jūs peršokote ir neturite ką veikti. Galėtumėt nueiti ir pasižvalgyti tinkamiausios vietos stovyklavietei. Atsižvelkit į mūsų skaičių, kiek reiks vietos. Pirmyn, nežiopsokit. - staigiai paragino vaikus Badis.
- Berniukai, gaudykit kai suskaičiuosiu iki trijų! - riktelėjo ir paruošė savo tvirtą storą virvę. - Vienas... Du... Trys! - jis įsuko ir metė virvę, pats laikydamas už vieno galo.

[Hestijas Mullins]

  Taip, Hestijas bijojo, nieko negalėjo sakyti. Tačiau pamatęs, kaip vadovas skubina kitą berniuką, noras jaustis saugiam staigiai dingo.
  Tačiau vos Hestijas nusprendė šokti, profesorius numetė virvę. Vaikis ją pagriebė ir pradėjo eiti toliau, bandydamas ištempti, tačiau tuo metu pastebėjo, kad ledas, esantis arti kranto, pradėjo skilti.
- Nepadės, ledas skyla! - pasakė Hestijas. Ai, velniop, įlūšiu tai įlūšiu, nenoriu, kad profesorius mane skubintų. Pagalvojo Hestijas ir visgi pasiruošė šokti, nes labai jau nemėgo, kai jį kas nors skubina. Šoko. Beveik... Viena koja jau buvo krante, kitos kulnas nepasiekė, tad ledas įlūžo. Kad ir koks šiltas buvo Hestijo batas, nebuvo tam skirtas, todėl permirko iškart.
- Ai, - sumurmėjo pajutus stingdantį šaltį. Žinojau, kad neperšoksiu...

[Sevirina Mckenna]

Sevirina ramiai stovėjo ir laukė kitų vaikų. Matė kaip koledžo vadovas skubina viena vaiką. Taip pat atsisuko į Hestiją pasižiūrėti kaip jam sekasi. Regis jis buvo pasiruošęs šokti, tačiau vietoj to mergaitė pamatė virvę kurią pagavo Hestijas su Kristupu. Sevirina norėjo sulaukti draugo ir kartu laukti kitų, bet išgirdo Badžio nurodymus eiti ieškoti stovyklavietės su kitais vaikais. Tarp peršokusių vaikų švilpė nieko nepažino, bet ir nesistengė dabar užmegzti draugysčių. Sevirina būtų prieštaravusi eiti. Ji labai norėjo sulaukti Hestijo, bet po vadovo paraginimo suprato, jog neverta. Ji žinojo, kad profesorius vis tiek neklausys jos todėl ėjo ieškoti stovyklavietės ar bent apsimetė, jog ieško. Mergaitė šiek tiek nusiminus ėjo, bet vis vien ėjo ir sustojo gan gražioje vietoje. Čia buvo erdvė, kur nebuvo medžių ir buvo keli kelmai. Ilgiau pasižiūrėjus Sevirina suprato, kad čia jau kažkas yra stovyklavę. Nusprendusi, kad čia yra gera vieta švilpė grižo prie kranto, kur laukė vadovas vaikų.
  - Man regis radau gerą vietą stovyklavimui, - kreipėsi Sevirina į Badį.

[Kristupas Danil]

Kristupas kartu su Hestijumi darbavosi. Laikė virvę, kol visi persikels. Kai kurie bijojo ir tokio būdo, bet Danil juos pavarydavo ir viskas praėjo sklandžiai. Liko jiedu. Hestis šoko, o Kristis laikė virvę. Tačiau berniukui, kuris kol kas Kristupui buvo pusiau draugas, nevisiškai pavyko. Viena jo koja įkrito į stingdantį ledinį vandenį.
- Hestijau, aš padėsiu. Tuoj. - pasakė žvalgo mokinys. Atsispyrė kiek galėjo stipriai ir nepaleisdamas virvės peršoko į salą. Žinojo, kad gautų pylos iš Badžio, jeigu pamestų virvę. Atsidūręs saloje virvę numetė ant sniego ir pasilenkė. Įsikibo Hestijaus rankos.
- Laikykis kiek gali. Badi, padėk traukti. - pakvietė koledžo vadovą ir savo globėją. Bet nelaukęs, kol jis prisijungs, pradėjo traukti. Kadangi Hestijo koja buvo sunkesnė nuo vandens, kuris į ją įsigėrė, Krisčiui prireikė daugiau jėgų, bet jis pats sugebėjo ištraukti bendramokslį. - Badi, pagalbos nebereikia. - linksmai tarstelėjo.

[Badis Smudge]

Badis stovėjo saloje ir laukė mokinių. Persikėlusius pagirdavo ir nusiųsdavo ieškoti vietos stovyklavietei. Taip pat stebėjo Kristupą ir Hestijų. Jo globotinis puikiai darbavosi, paspartindavo bijančius. O Hestijas irgi puikiai laikė virvę. Grįžo Sevirina. Ji pasakė radusi vietą. Šia švilpiuke Badis pasitikėjo, tad pasakė:
- Puiku, šaunuolė. Matei kitus? Kai persikels šitie berniukai, - parodė į Kristį ir Hestį, - persikels, gal parodysi kelią? Reiks juos surasti. O jeigu jie dar vienoje vietoje, neišsibarstę, sukviesk į savo rastą vietą. Bet tik jei taip. O jei išsibarstę, lauk mūsų. Tai kaip? Ar jie išsivaikščiojo? - paklausė. O tada Kristupas jį pakvietė padėti traukti Hestiją. Badis norėjo ateiti padėti, bet greit išgirdo, jog nebereikia.
- Hestijau, pasikeisi kojines ir batus kai būsim stovykloj.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Norėjosi pasislėpti nuo visko, o labiausiai nuo tų, kurie buvo patys brangiausi. Be Aurio mokykloje buvo nepakeliamai sunku, bet kaip jis kada nors pažiūrės jam į akis? Jeigu tas žmogus nebūtų sutikęs tapti tėčiu, viso šito nebūtų atsitikę. Dabar Eion jautėsi ne tik purvinas ir šlykštus, bet ir gerokai prasikaltęs. Jis Auriui neša tik bėdas ir nelaimes. Turi dingti iš jo gyvenimo.
O ką daryti su Timočiu? Nebuvo dėl to tikras, tačiau juto, kad galbūt myli broliuką. Bet ir su juo nebegalėjo bendrauti. Tam vaikui reikia šilumos ir gerų žmonių. Tikrai ne tokių pabaisų, koks yra jis. Tik ar gali visai nebendrauti? Ar Timotis supras? Turbūt ne, greičiau jau jausis be galo įskaudintas.
Taip save kankindamas šešiolikmetis patraukė prie ežero. Tiek berniukų miegamasis, tiek Klastūnyno bendrasis kambarys tapo per ankšti. Vienumoje jautėsi šiek tiek geriau, tad priėjęs valtelę nedvejodamas į ją įsėdo ir išplaukė į salą. Nors oras buvo puikus, neabejojo nieko ten nerasiantis, o kaip tik to ir reikėjo. Išlipęs į sausumą atsisėdo prie vandens ir nieko nereginčiomis akimis įsispoksojo į tolį. Su mielu noru liktų čia amžinai.

[Kupidonas Monro]

Kupidonas jautėsi kaip nesavas. Visą vasarą praleido Ash namuose, bet ten visai nebuvo laukiamas gyventojas. Gavo valgyti, gavo kambarį, bet gerosios pusės ties tuo ir baigdavosi. Ash atsisakė su juo net pasisveikinti, jei tuo metu nemokydavo jo kerų. Nežinojo kokių velnių grįžo į Hogvartsą. Ir čia nebuvo laukiamas. Per šešiolika varganų metelių šioje žemėje nesugebėjo atsirasti nė vienas žmogus, kuriam Kupidonas bent kiek rūpėtų. Bjaurus charakteris irgi nepadėjo. Tik kažin kaip gali būti malonus, kai niekada gyvenime neteko patirti šilumos.
Hogvartso koridoriuose šmėžavo per daug mokinių, per daug veidų, per daug visko. Todėl nusprendė neiti į pamokas ir nuo visko trumpam atsiplėšti. Juk niekas nė nepastebės, kad jis dingęs. Įlipo į valtelę ir vos neišsirito lauk. Mostelėjo lazdele, kad šioji plauktų per vandenį, nes irtis tikrai nesiruošė. Trumpam tamsiame vandenyje pagavo savo atspindį ir iškart nusuko žvilgsnį. Gyvūliai į savo atspindžius nežiūrėjo.
Išlipo iš valties. Sala buvo maža, tad netruko pamatyti, kad kažkas jau nusprendė joje leisti laiką. Kupidonas caktelėjo liežuviu. Žinojo, kad tai nebuvo kokia privati jo teritorija, tačiau užkniso, kad net tokioje atokioje vietoje negalėjo pabūti vienas.
— Dink iš čia. — kirto šešiolikmetis, priėjęs prie nepažįstamo vaikinuko. — Neturiu laiko terliotis rankų ir mesti tavęs į ežerą.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Mintys kankino vis labiau. Eion negalėjo pakęsti buvimo šiame pasaulyje, bet pakelti prieš save ranką jis paprasčiausiai nedrįso. Ką tada daryti? Visą gyvenimą kankintis? Tokia perspektyva siaubingai neviliojo, bet kitokių sprendimų rasti kol kas nepavyko.
Visas šias mintis nutraukė trys žodžiai. Nespėjus sureaguoti atskriejo ir dar vienas sakinys. Tai kiek išgąsdino. Negi šitas žino, kas yra jo tėvai? Žino, kad Auris nukentėjo tik per jį? Bet iš kur? Pakėlė akis į panašaus amžiaus mokinį, bet nieko nesakė. Negalėjo prisipažinti kaip tik to labiausiai ir norintis – dingti. O gal galėjo? Galbūt kaip tik tą ir reikėtų padaryti?
- Padarytum man paslaugą, - stengdamasis neišduoti emocijų atsakė Eion. Nors ir nesijautė galintis žiūrėti kažkam į akis, žvilgsnio nenuleido. Neatsistojo ir nė nekrustelėjo. Tiesiog stebėjo tą mokinį ir su tam tikru smalsumu laukė, kas bus toliau. Norėjo pabūti vienas, bet jeigu šitas įmes jį į ežerą, o jis neišplauks, bus tik geriau.

[Kupidonas Monro]

Kupidonas atsiduso taip, lyg ant jo pečių ilsėtųsi visa pasaulio našta. Tada pavartė šviesias akis. Dar vienas savęs nekenčiantis idiotas. Hogvartsas tokių buvo pilnas. Gal netyčia egzistavo koks reikalavimas, taisyklė? Ale, priimam tik jeigu turi bent vieną mirusį tėvą, arba gyvus, bet šūdinus tėvus. Top mokiniu tapsi, jei visa vaikystė ir gyvenimas suknisti. Sveikiname atvykus. Gal panašiai, nes pastaruoju metu taip atrodė.
— Dieve, negaliu pakęsti savęs gailinčių mulkių, — piktokai ištarė Monro.
Skvarbios akys tyrinėjo kiekvieną nepažįstamijo veido bruožą. Atrodė kaip paspirtas šunytis. Apgailėtina. Juk ir Kupidonas turėjo pakankamai problemų, kad būtų pateisinama čia ritinėtis pažeme ir spoksoti į tolį, galvojant kaip viskas blogai. Tėvų neturėjo, sesei buvo nusišvilpt, o jo „patėvis“ — sociopatas su OCD. Tikra laimės puokštė.
— Niekas nepasikeis, jei sedėsi ir galvosi, koks blogas tavo gyvenimas. Sveikinu su pirma pamoka į realybę.
Tam tikras paradoksas. Šešiolika buvo puikus amžius. Vakarėliai, linksmybės ir nerūpestingumas. O jis — suknistas melodramatiškas cinikas, netikintis žmonių gerumu.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kodėl šitas būtinai turi kabinėtis? Ką gi, tai turbūt neturi stebinti – Eion yra monstrų sūnus, kuris turėjo tapti tokiu pačiu monstru. Šis supratimas vertė jaustis purvinu ir šlykščiu, tad kodėl jis stebisi, kai ir kiti taip reaguoja? Ir vis dėlto tai skaudino ir tarsi dar labiau žemino.
- Jeigu negali pakęsti, tai dink iš akių. Be to, aš negailiu savęs, - prisivertė ištarti. Deja, žodžiai neskambėjo piktai – Eion ir pats girdėjo, kad balsas labiau apgailėtinas. Pakėlė akis ir pamatė, kad anas itin įdėmiai į jį spokso. Nesusilaikęs rėžė: - Ko spoksai?
Anas ir vėl pradėjo šnekėti ir, žinoma, žeminti. Gal ir gerai – Eion jautėsi kaip tik to ir vertas. Jis tikrai nenusipelnė turėti tokio žmogaus kaip Auris. Tėtis nukentėjo tik per jį. Ši mintis skaudino, bet klastuolis atkakliai tai slėpė.
- Ne tavo reikalas, ką aš galvoju. Ir kaip pasikeis ar nepasikeis mano gyvenimas, - dar pasakė ir pabrėžtinai nusisuko. Jam visai nereikėjo kažkokių aiškinančių žioplių. Bet akivaizdu, kad šitas to nesupras.

[Kupidonas Monro]

— Tu nesigaili savęs, o aš myžu iš ekstazės tave matydamas. Kokia nuostabi alternatyvi realybė! — sarkastiškai, aukštu balseliu numykė Kupidonas ir išsiviepė.
Jo šypsena buvo bjauri, kaip ir jis pats. Kairįjį lūpų kamputį perrėžė ryškus, dar pilnai neužgijęs randas. Viena iš treniruočių su Ash pasėkmių. Nebuvo dėl to liūdna, ar bent pats save taip tikino. Dar mažiau priežasčių žiūrėti į savo atspindį.
Nežinojo, ir nenorėjo žinoti, kad su šiuo vaikinuku turi panašumų. Turėjo bjaurų įprotį jaustis atskirtas nuo pasaulio, nors pats buvo apsistatęs tvirtomis sienomis ir efektyviai stūmė visus šalin. Kampan įspaustas žvėrelis, kuris apsimetinėjo medžiotoju, o ne auka.
— Tokie žmonės kaip tu man šlykštūs, — dėstė Kupidonas, lyg jo nuomonė būtų kam nors įdomi, — Kas tau yra? Mamytė neįdėjo pakankamai pinigų apsipirkti Kiauliasodyje? O gal tėvelis nepakankamai dažnai grįžta iš darbo, neleidžia su tavimi laiko?

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Jau kai likimas daužo, tai iš visų jėgų. Anksčiau, regis, neteko susidurti su šituo bendramoksliu. Tad kodėl jis turėjo atsirasti būtent dabar? Ir dar tokioje vietoje, kur iš viso neturėtum sutikti žmonių.
- Ko tu iš viso čia atsivilkai? Dink į savo "alternatyvią realybę" ir negadink kitiems gyvenimo! - staiga užriko. Taip slėpė tikruosius jausmus. Negalėjo pasirodyti esąs silpnesnis. Ilgą laiką atrodė, kad visos nesąmonės Airijoje vyko būtent dėl to. Jis turbūt atrodė silpnas ir lengvai pažeidžiamas. Ką gi, buvo visai ne taip, tik nuo to nelabai geriau.
- Tokie žmonės kaip tu man irgi šlykštūs, - pasistengė ramiu tonu atsakyti. Kiti žodžiai sužeidė stipriau nei jis norėjo pripažinti. Visos problemos būtent ir prasidėjo nuo "mamytės" ir "tėvelio". Bandydamas nuryti skausmą ir pasitelkti pyktį Eion atsistojo ir žengęs arčiau šlykštuko stumtelėjo jį tolyn nuo savęs.
- Dink iš akių, - rėžė ir nusisuko. Akyse ėmė tvenktis ašaros, bet šitam silpnumo akimirkos nė už ką neparodys.