0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Karina Kalinskaitė

  • III kursas
  • *
  • 20
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Buka kaip tapkė.
Prie pat kranto esantis suoliukas
« Prieš 8 metus »
Viename, ežero kampe, beveik niekieno nepastebimas suoliukas stovi vos per žingsnį iki vandens. Rudas, kampuose aplūžęs suoliukas stovi net neaišku kiek laiko. Tačiau jis tikrai nėra naujas, bent jau pamačius jo išvaizdą. Keliose vietose žioja skylės, kai kur išraižyti kažkokie ženklai.

Karina, susitarusi prie ežero susitikti su berniuku iš kito koledžo altėjo dešimt minučių anksčiau. Vakaras po truputį artinosi, kaip artinosi debesys prie dieną praskraidinusios saulės. Mergaitė mindžikavo vietoje, kelis kartus apsisuko aplink savo ašį. Vandens spalva keitėsi - vietomis tamsiai mėlyna, vietomis žalsva. Tikriausiai nuo gelmėse esančių žolių. Netrukus debesys patraukė dangų, papūtė vėsus vėjas. Karina pasitrynė rankas. Jai darėsi vėsu. Kaip jau įprasta, laukdama žmogaus ji ėmė dairytis. Akys užkliuvo už kampe, prie pat ežero stovinčio rudo, pairusio suoliuko. Jis dar atrodė nesugriuvęs, tad ši nuėjo atsisėsti. Priėjusi dvejojo, ar verta, ar nesulaužys. Tačiau kiek padvejojusi ir vėl pasitrynusi rankas, kad bent kažkiek apšiltų, atsisėdo. Bei ėmė laukti.

Tamsa ne visada bloga. Ir šviesa ne visad gera.

*

Neprisijungęs Michael Stearley

  • II kursas
  • *
  • 26
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #1 Prieš 8 metus »
Michael'is grįžęs iš bibliotekos į kambarį labai tingėjo daryti namų darbus. Nors ir namų darbų pilna negaliu visą laiką sėdėti prie jų! Berniukas pasižiūrėjo pro langą . Atrodė šaltoka. Staiga suvibrovo žadintuvas. Kas per nesąmonė ,žadintuvus užsistatau tik rytais. Oiii...Juk šiandien turiu susitikti su Karina! Berniukas užsidėjo ilgas kelnes ,sportbačius ,maikute trumpomis rankovėmis ir džemperį bei rankomis nešėsi pūkine striukę. Vienuolikmetis atsistojo prieš veidrodį ir pasišukavo plaukus. Dar buvo likusios 7 minutės iki susitikimo ,o vieta kur jie turi susitikti yra prie pat.Išeisu kai liks 4 minutės!
-Gal reikia kažko nusinešti ?- sušuko Michael'is.
Jis pasiėmė mažą krepšelį su pelėda. Į jį isidėjo pledą, kortas, saldainių dežutę ir telefoną su ausinėmis. Jau buvo laikas eiti. Eidamas pajuto ,kad lauke tikrai šaltą. Pirmakursio juodi plaukai susišiaušė. Atėjo į vietą kur turėjo susitikti. Mergaitė sėdėjo ant suoliuko.
-Sveikute ar tu esi Karina Kalinskaitė?- paklausė Michael'is ir laukė atsakymo.

*

Neprisijungęs Karina Kalinskaitė

  • III kursas
  • *
  • 20
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Buka kaip tapkė.
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #2 Prieš 8 metus »
Karina gailėjosi, kad neužsidėjo šiltesnės striukės. Oras staigiai ir gan smarkiai vėso. Netrukus ši  išgirdo žingsnius bei balsą. Berniuko.
- Taip žinoma, - tai aš. Karina pasisuko link berniuko bei nusišypsojo. Tikiuosi, tai ne pasimatymas. Nuleido žvilgsnį į žolę ir kiek patylėjo.
- O tu tikriausiai Michael'is? - po kelių minučių tylos paklausė. Berniukas iš kuprinės kažką traukė. Jis buvo su dvigubai šiltesne striuke. Ir kas gi rengiasi pavasarine striuke beveik rudens viduryje? Žinoma aš.  Berniukas atrodė tvarkingai, susišukavęs. Ne kaip aš. Susivėlusi, nes mano plaukus suvėlė vėjas. Karinai buvo nemalonu stebėti žmones. O ypač berniukus. Ji vylėsi, kad susiras draugą. Nes ji draugų visiškai neturėjo. Geriau vienas, negu nulis. Žinoma, jei tikras.
Tamsa ne visada bloga. Ir šviesa ne visad gera.

*

Neprisijungęs Michael Stearley

  • II kursas
  • *
  • 26
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #3 Prieš 8 metus »
Michael'is išgirdo Karinos balsą.Ji paklausė:
-O tu tikriausiai Michael'is?
Berniukas nusišypsojo ir linktelėjo galva.
-Gal nori striukės?! Tu visa išbalusi nuo šalčio! Na kaip ir Karlsonas sakė geriausi vaistai saldainiai bei uogienės .- linksmai tarė vienuolikmetisir ištiesė ranką su striukė ir padėjo saldainius ant suoliuko. Jis prisėdo.
- Na gal nori ir saldainių?!-tai buvo saldainiai "Vilnius".
Pirmakursiui čia patiko. Nors ir vėjas pūtė kaip pasiutęs čia buvo jauku. Pasijuto pirmi lietaus lašeliai ir nugriaudėto griaustinis. Iš niekur nieko trenkė žaibas ir prasidėjo kruša. Michael'is nubėgo po dideliu be lapų medžiu .
-Tai nekokia vieta slėpimuisi kai ruduo ir lyja! -garsiai sušuko jis ir nusijuokė.

*

Neprisijungęs Karina Kalinskaitė

  • III kursas
  • *
  • 20
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Buka kaip tapkė.
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #4 Prieš 8 metus »
Karina atsisuko į berniuko pusę. Jis turėjo striukę, dvigubai ar net daugiau storesnę. Mergaitei darėsi šalta, ji pasitrynė rankas, kad bent truputį sušiltų. Berniukas pastebėjo, kad jai šalta. Negi aš tikrai išbalusi?! Tačiau mergaitė papurtė galvą. Tačiau Michael'iui ištiesus ranką su striuke, ją paėmė bei užsidėjo. Jai pasidarė šilčiau, tačiau buvo nemalonu užsidėti kito žmogaus striukę. Jis prisėdo šalia ir padėjo saldainius. Mano mėgstamiausi. Nedrąsiai Karina paėmė kelis saldainius. Jai juos beimant pasirodė pirmieji lietaus lašeliai. Netrukus pasigirdo griaustinis. Mergaitė nuo vaikystės turi baimę griaustinio garsui, tačiau dabar baimę užgožė saldus mėgiamų saldainių skonis. Trenkė žaibas. Kruša ėmė kristi iš dangaus. Smulki bei gausi. Michael'is nubėgo po dideliu medžiu be lapų. Karina paskubomis ėmė bėgti iš paskos. Tik dar pačiupo kelis saldainius ir  berniuko kuprinę. Nusijuokus berniukui, mergaitė nusišypsojo bei padavė jam kuprinę.
Tamsa ne visada bloga. Ir šviesa ne visad gera.

*

Neprisijungęs Michael Stearley

  • II kursas
  • *
  • 26
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #5 Prieš 8 metus »
Kai berniukas pamatė besišypsančia Karina su savo kuprine dar labiau apsidžiaugė .
- Ačiū ,-tarė Michael'is ir pasėmė savo kuprinę.
Berniukas šiek tiek pasimetė. Lietus pila kaip iš kibiro ,o nėra kur pasislėpti! Dvylikametis užsimaukšlino ant galvos visiškai permirkusi kapišoną ir  jo galva bei veidas tapo dar šlapesnis.Kruša ,lietus ir audra nurimo. Nuo medžių jautėsi vis nukrentantys keli lašeliai. Pirmakursis žvilgtelėjo į telefoną. Jau 19:57?! Taigi aš 20:15 turiu pristatyti bibliotekininkei knygas! Kaip čia dabar padarius? Negaliu tiesiog sakyti nu tai iki ir pabėgti. Gal pasakyti visą tiesą ir paklausti ar nori ryt čia susitikti.Berniuko galva buvo pilna minčių ,o pats jis jose pasimetęs.
- Amm... Ką nori nuveikti? Manau daugiau nebelis!- tarė varniukas ir išsitraukė naują saldainių dėžutę ,nes anoje nieko nebebuvo.
Jis vėl prisėdo ant suoliuko ir pasėmė vieną saldainį.Skanumėlis! Gerai ,kad man mamą jų įdėjo . Dar turiu jų kokias devynias dėžutes.
Pro tamsius audringus debesys išlindo pirmieji saulės spinduliai ,o po kelių sekundžių išlindo pati saulė.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 261
  • Lytis: Moteris
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #6 Prieš 7 metus »
Šiaurinis vėjas taršė ir taip susivėlusius Anos plaukus. Ežero vanduo ėmė raibuliuoti dailiais, dideliais žiedais, kai mergiotė įmerkė į šaltą vandenį savo sustirusias pėdas. Didelis, melsvas megztinis iki kelių buvo vienintelis klastuolę apgaubiantis rūbas, kuris vos kėlė rusvaplaukės kūno temperatūrą. Anabetė bijodama dar stipriau susisuko į drabužį. Bijodama, jog kviestoji persona nepasirodys, ignoruos laišką ar dar blogiau atsives brolį. Strazdanosė nenorėjo, jog Eleizija ateitų su Franku, nenorėjo, jog švilpuiokas pamatytų ją tokią, praradusią savo akių melsvumą ir tas žaismingas kibirkštėles jose, sulysusi ir susivėlusi nuo bemiegių naktų ir besikartojančių haliucinacijų.
Tačiau ketvirtakursei būtinai reikėjo pagalbos, net iš žmogaus, kurio nepažįsta. Bet jie juk giminės. Mintijo Helė. Pasigirdus žingsniavimui, Liz nusuko safyrines akis nuo tyro vandens ir žvilgtelėjo sau už nugaros. Tikiuosi ji bus panaši į savo brolį..

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 303
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #7 Prieš 7 metus »
Elė išėjo iš milžiniškos raganų ir burtininkų mokyklos ir patraukė link kvidičo aikštės. Takelis buvo išmintas žolėje. Tikriausiai tūkstančiai žingsnių ją sumindė taip, kad ji nusilenkė žmogaus jėgai. Vietomis žolė buvo pageltonavusi nuo karščio, o kitur žaliavo, lyg būtų prisisotinusi per daug vandens. Elė buvo apsivilkusi gėlėmis siuvinėtą palaidinę atvirais pečiais ir aptemtus džinsus aukštu liemeniu. Buvo likę keli žingsniai iki aikštės, kai netikėtai kažkas praskrido pro varnės veidą. Mergina išsigando ir tyliai cyptelėjo. Akimis nusekusi tą daiktą, nusišypsojo ir nustebo. Ir ką čia veikia popierinė gervė, užkerėta popierinė gervė? Popieriaus gabalas šiek tiek pakilo ir apsuko porą ratų, kai netikėtai pradėjo lankstytis ir virto paprastu popieriaus lapeliu, kuris lėtai, su vėjo pagalba, leidosi prie Eleizijos. Mergina nieko nelaukė ir pašokusi pagriebė jį.Lapelis buvo suglamžytas ir vietomis įplyšęs. Ji paėmė jį patogiai ir pradėjo akimis sekti kiekvieną raidę po raidės.
Citata
Labas, Eleizija.

Tu tikriausiai manęs nepažįsti, bet man reikia su tavimi susitikti. Nebijok, nesu koks senas sutriušęs senis - iškrypėlis. Esu Franko, tavo brolio, draugė, pažįstama. Dabar laukiu tavęs ant suolelio, esančio prie pat ežero kranto.

Pasirašo ne senis ;)
Ne senis? Elė susiėmė už pilvo ir pradėjo kvatotis. Net ašara ištryško. Ji ją staigiai nusivalė ir nusigręžė bei pradėjo kėblinti link sutartos vietos.

Mergaitė jau stovėjo už merginos, kuri turėjo neilgus rusvus plaukus. Tyliai prie jos prisėlino ir, pasitaisiusi plaukus, tįsančius iki pečių, įsitaisė ant suolelio ir prislinko arčiau klastuolės. Prikišo savo lūpas jai prie ausies ir sušnabždėjo, kaip kokią paslaptį:
-Psst... Ar tu tas iškrypęs senis? - tai pasakiusi sukrizena ir atsitraukia.
Eleizija linksmai pažvelgia į merginą, tikėdamasi to pačio, bet išvysta jos akis. Kažkada tikriausiai buvusios nuostabiai žydros, safyrinės, dabar buvo šiek tiek papilkėjusios, atrodė, kad iš jų nyksta gyvybė. Varnė ištiesė savo dešinę ir pridūrė:
-Labas. Aš Eleizija, o tu, kuo vardu? Beje, kokiu tikslu mane čia pasikvietei?

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 261
  • Lytis: Moteris
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #8 Prieš 7 metus »
Anabetės palaidus plaukus taršė švelnėjantys šalto vėjo gūsiai. Žalios ir dangaus žydrynę siekiančios medžių viršūnės lingavo. Basos strazdanosės pėdos vis dar glostė stiklinį ežero paviršių. Netrukus varganas, medinis suokiukas sutraškėjo nuo didesnio krūvio, kurį suteikė mažoji juodaplaukė. Šypsena iki ausų apsiginklavusi mergiotė privertė šyptelėti ir Betę.
Entuziastinga kaip ir broliukas.. - Leido sau pamintyti klastuoliukė.
- Žinau kas tu, kad ir kaip kraupokai tai skambėtų, - nusukusi žvilgsnį į horizontą, suburbėjo rusvaplaukė.
- Mano vardas Anabetė, mokausi Klastūnyne, - nutarė prisistatyti Helė, - Frankas mano.. Hmmm.. Draugas. Manau, šitai žinant tau bus drąsiau, - skaisčiaakė atsigręžė į mažametę ir pabandė šyptelėti. Tikiuosi išgirdusi, kad turim bendrą pažįstamą, ji įgaus nors šiek tiek pasitikėjimo.
Mergina atvyniojo plataus megztinio rankovę ir parodė savo riešą su įkandimo žyme varnanagei.
- Tai Andragoro slibino darbas.. Ar žinai, kas jie? - Liz klausiamai pakėlė vieną antakį ir bandė įskaityti mažosios Stigler veidelyje atsakymą.
- Man reikia žmogaus, kuris galėtų duoti patarimą, - Ana paslėpė savo riešą ir nedelsdama ėmė dėstyti situaciją, - Turiu keletą draugų, kuriais pasitikiu labiau nei tavimi. Tavo brolis jų tarpe, bet tame ir bėda... - Betė nesusilaikiusi išsišiepė, prisiminusi kelias malonias akimirkas praleistas su tuo švilpiumi. Prisiminusi, jog šalia sėdi jo sesuo, Anabetės skruostai paraudo, bet ji ir toliau tęsė aiškinimą,- Didelis pasitikėjimas kelia didelį pavojų, tačiau būtų kvaila prašyti pagalbos iš visiškai nepažįstamo žmogaus. O tu, - mergina, rodės, žvilgsniu perdegins Eleiziją, - Tu puikiai tinki. Esi kaip oranžinė spalva, kai tenka rinktis tarp geltonos ir raudonos, supranti?

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 303
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #9 Prieš 7 metus »
Anabetė. Nejau ta pati, apie kurią Frankas man rašė laiškuose. Elė peržvelgė klastuolę žvilgsniu. Tos akys, plaukai, veido bruožai - viskas taip, kaip brolis aprašė. Čia tikrai ta mergina, kuri pavergė mano brolio širdį. Ji mielai dar kartą pažvelgė į Aną ir tarė:
-Mhm? Tik draugai? - tai pasakiusi šyptelėjo lūpų kampučiais. - Andragoro slibinai? O, Dieve. Ir tai padarė tikras ar prototipas? - Eleizija iškart viską suvokė. - Aišku, kad tikras, nes dėl prototipo įkandimo nėra ko baimintis.
Ji paėmė jos ranką ir apžiūrėjo įkandimą. Žaizda nebuvo gili, bet tokia, kad nuodai būtų pasiekę kraujagysles. Velnias. Ji paleido Anabetės ranką ir tarė:
-Tave jau kamuoja haliucinacijos, taip? Lengva pastebėti iš akių. Ar jos tokios žiaurios ir nepakeliamos, kaip minima knygose ir žmonių pasakojimuose?
Laukdama klastuolės atsakymo, ji patogiau įsitaisė ir pradėjo ieškoti būdų, kurie padėtų išsaugoti merginos gyvybę. Antihaliucinacinis viralas čia nepadės, kaip ir priešnuodžiai, nes tokių šiame pasaulyje nėra, kurie padėtų nuo tų slibinų. Ele, galvok. Turi būti išeitis. Ir tada ji prisiminė daktaro Reikvajiko medicininius užrašus kuriuose jis eksperimentavo su leisgyviais žmonėmis. Kraupi knygutė.
-Na, yra vienas būdas tau pagelbėti. Tau reikia sukurti dirbtinį imunitetą, kuris būtų atsparus tiems šlykščių padarų įkandimams. Bet yra viena problemėlė. Su medicinos pagalba taip nepadarysi. Čia reikia antgamtinės būtybės pagalbos. Na, žinai vilkolakio, vampyro ir t.t. Jie turi tave paversti vienu iš savų.
Varnė trumpam užtilo ir pradėjo savo smegeninėje atkartoti viską, ką žinojo apie Andragoro juoduosius slibinus. Tai neužtruko, nes apie juos buvo žinoma mažai.
-Tikriausiai žinai, kad tas haliucinacijas sukelia tie patys slibinai, taip? Tiksliau tas, kuris tau įkando. Prieš vėją degtuko neuždegsi. Bet atsistojus į užvėją, viskas pavyks. Supranti, kur lenkiu? - nežinodama ar Anabetė viską suvirškino, pridūrė. - Antra išeitis yra taip pat. Reikia nužudyti tą slibiną, bet tai neįmanoma. Niekas dabar nežino, kuriame pasaulio kampe jis gali būti ir, plius, jie visi atrodo vienodai.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 261
  • Lytis: Moteris
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #10 Prieš 7 metus »
Ana pažvelgė į susimąsčiusią mergaitę. Vėjas vėl pakuteno nosį ir suvėlė rusvus plaukus.
- Na, - Betė nutilo, vos tik pradėjusi atsakymą į šmaikštųjį juodaplaukės klausimą. Klastuolė ir pati nežinojo kokio lygio yra tas bendravimas su švilpiu, tačiau palikti varnę be atsakymo būtų nejauku, - aš.. Mes.. Na draugai kaip draugai. Huh, pati paklausk brolio, jis geriau žinos. - Anabetės skruostai paraudo. Ji tikrai nenorėjo diskutuoti apie savo ,,santykių statusą”.
Ketvirtakursė begalo buvo dėkinga Elei, kai ši pakeitė temą.
- Tu išties tikra varnanagė, - šyptelėjo Liz ir toliau susižavėjusi klausėsi Stigler.
- Iš akių... - Helė sarkastiškai susijuokė. - Aš skęstu migrenoje ir šlykščiose iliuzijose, o tu teigi, jog tai matosi iš akių? Streikuoja atmintis ir tie balsai, kurie neduoda ramiai miegoti pastarosiomis naktimis.. Ar tai matosi iš tų prakeiktų akių? Nuo Nuodų ir Vaistų pamokos nekeliu kojos iš kambario, tik šis susitikimas toks pirmasis.. O tu sakai, kad tai dėl... - strazdanosė sustojo bėrusi savo tuščius ir pyktus žodžius ant mažosios draugės. Juk ji nekalta... - Mažas balselis šnibždėjo pasąmonėje.
- Atleisk... Aš nenorėjau.. Tiesiog aš.. Eleizija... - Ana ėmė ašaroti, tačiau greitai nusibraukė tuos sūrius vandens lašelius. Klastuolė nenorėjo švilpio sesei pasirodyti bejėgė.
Netrukus Betė suprato keletą varnės žodžių. Žinoma! Įkandimas yra puiki išeitis...
- Lezi, tu šaunuolė! - apkabino pirmakursę mergiotė. Kad ir koks bebūtų įkandimas skausmingas, tai geresnė išeitis nei haliucinacijų matymas.
- Slibinų žudymas? Hogvartse pilna magiškų būtybių, tačiau abejoju ar jos labai norės padėti. Andragoro slibinų buveinę žinau, žinoma, jie vienodi, tačiau to juodažvynio snukį atpažinčiau net tamsoje. - klastuolė susimąstė. Ji galėtų paprašyti Franko, bet vaikinukas pasišlykštės jos kvailumu ir ja pačia. Ne, švilpioko ji tikrai neprašys.
- Leizi, ar nori padėti medžiojant slibinus?

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 303
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #11 Prieš 7 metus »
Mergina nusišypsojo, išgirdusi savo naująją pravardę. Leizi. Manęs dar niekas nebuvo pavadinęs taip. Ta pravardė keistai veikė varnę. Lyg ir trikdė, bet tuo pačiu metu ir glostė sielą. Elė net išsižiojo, kai Anabetė pasirinko antrąjį variantą. Ji išsigandusiomis akimis pažvelgė į klastuolę ir ruošėsi ją perkalbėti, kai Ana pasiūlė jai kartu vykti į kruviną slibinų medžioklę. Ji dar labiau nustebo ir, giliai įkvėpusi, tarė:
-Nemaniau, kad pasirinksi nudobti slibiną. Ar tu supranti, kaip tai pavojinga? Andragoro juodieji slibinai gyvena ne po vieną. Jų gūžtoje būna apie du šimtus. Tu ten įėjus, net nespėtai atpažinti savojo padrėlio, kai pora kitų jau būtų suleidę savo aštrius dantis į tave. Ir tada tavo smegenys tiesiog perkaistų, nepakeltų tokio haliucinacijų kiekio.
Elė nutilo. Pritrūko įrodymų, kad tai būtų beprotystė. Ji nuskynė nuo žemės aukštą pienę ir vienu pirštu numušė jos žiedą, kuris pliūkštelėjo į vandenį, priversdamas jį suraibuliuoti.
-Ar esi skaičiusi seną šio pasaulio laikraščio "Ne žiobarams" numerį, kuriame rašė apie slibinus? Ten buvo rašome, kad Magijos Ministerija išsiuntė penkių aurorų komandą, kuri turėjo iš juodųjų slibinų nusiaubto miestelio evakuoti žmones ir nugalabyti padarus. Nespėjus net įžengti į miestą, trys aurorai buvo nunešti slibinų ir sukandžioti. Jie klykė, maldavo, kad juos nužudytų, bet riksmai greitai nutilo. Haliucinacijos juos greitai pribaigė. Kitu du prikrovė į kelnes ir kažkur pasislėpė. Iki šiol niekas negavo iš jų nokios žinutės. Ministerija mano, kad juos taip pat pribaigė slibinai.
Varnė giliai įkvėpė ir tikėjosi, kad jos žodžiai atbaidys Anabetę nuo medžioklės.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 261
  • Lytis: Moteris
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #12 Prieš 7 metus »
 Anabetė susiraukė, kai mergaitė ėmė berti visus kelionės minusus.
- Tu ką tik pati siūlei, o dabar kalbi taip lyg tai būtų didžiausia nesąmonė. - pyktelėjo rusvaplaukė. Betei pasidarė silpna. Turbūt nuo šalčio.. Pamintijo ketvirtakursė ir stipriau susisuko džemperyje. Netikėtai merginai ėmė svaigti galva ir temti akyse, bet klastuolė nekreipė į tai didelio dėmesio ir toliau žodžiais atakavo varnę.
- Pasirinkus pirmąjį variantą nebus geriau. Kur rasime tų... Hmm mutavusių personų? - Helė įrėmė žvilgsnį į Leizi akis.
- Ir net negalvok apie savo brolio pagalbą. Iš vis geriausja jam nieko nesakyk apie mano hmm... Ligą. Jis pats turi problemų dėl Eros. Na, chimeros.. Pamaniau sutrumpinta ji skambės ne taip baugiai... Ji neskamba baugiai.. Mm an nebaugu, aš tik... Tiek to, nesigilink. - strazdanosė padėjo galvą ant kelių ir užsimerkė. Visa šita mišrainė kėlė galvos skausmą. Mirėjos sąmonę atakavo neaiškūs balsai ir murmesiai. Trumpaplaukė ėmė purtytis, melsvos akys užsivertė ir dabar jose galėjai įžvelgti tik baltą tuštumą. Klastuolė nukrito ant smelėtos žemės prie pat stiklinio ežero. Kelios bangos palietė ketvirtakursės plikas kojas ir rankų pirštų galiukus.
Dangus apsiniaukė užtemdydamas skaisčius saulės spindulius.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 303
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #13 Prieš 7 metus »
-Aš tiesiog išvardinau galimybes, kurios gali tau padėti, - pradėjo aiškinti varnė. -Aš nesiūliau tau susiruošti į medžioklę. Išvis kam aš apie tai prasitariau. Geriau būčiau paminėjus tik imunitetą.
Išgirdusi Anos klausimą, Stiger jau ruošėsi atsakyti, kai klastuolė paminėjo jos brolio vardą. Frankas? Kuo jis čia dėtas?
-Ką? Ką tu ką tik pasakei? Pakartok. Tikriausiai blogai nugirdau. - stoji ilga pauzė, nes Eleizija laukė Anos atsakymo. -Mano brolis yra kas? Chimera? Tokia, kokia minima graikų mituose? Liūtas su ožkos ragais ir gyvatės uodega? Jei tu nemeluoji, reiškia, kad senelio užrašai, kuriuos kartą buvau aptikusi yra tiesa. Jis eksperimentavo su mano broliu. Kaip jis dabar turi jaustis? Niekas jo nepaguodė, jis neturėjo tikriausiai kam išsipasakoti. Na gal tau. Jei tu jam padėjai ir leidai jam išsikalbėti, labai dėkoju tau.
Man reikia būtinai susitikti su Franku. Kažin, kai jis jaučiasi? Kodėl jis man nieko nesakė? Varnė jau stojosi nuo suoliuko ir ruošėsi bėgti susitikti su broliu, kai prisiminė, kad ji čia nebe reikalo atsirado. Ją čia pakvietė Franko draugė, kuriai taip pat reikia pagalbos. Jos situacija, kur kas blogesnė. Ji mirs, jei aš jai nepadėsiu. Eleizija vėl atsisėdo.
-Na, jei jau esi tokia užsispyrus, kaip minėjo Frankas, - vis dar virpančiu balsu tarė Leiz. - Tada padėsiu tau sumedžioti tą slibiną. Bet turi man prižadėti, kad būsi atsargi ir mums neįkas dar keli slibinai. Ir jei tai išgyvensime, turėsi papasakoti mano broliui.
Eleizija ištiesė ranką.
-Sutarta?
Tada Ana susverdėjo ir, netekusi sąmonės, krito ant žemės. Elė išsigando ir pripuolė prie jos.
-Tikriausiai haliucinacijų darbas.
Nukreipė lazdelę į merginą.
-Enervo.
Magijos pagalba varnė klastuolei suteikė jėgų ir, atsisėdusi ant žolės, padėjo Anos galvą ant savo kelių.
-Dabar reikia laukti, kol pabusi, nes negaliu niekuo daugiau pagelbėti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Eleizija Stigler »

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 261
  • Lytis: Moteris
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #14 Prieš 7 metus »
Anos kūną apėmę traukuliai blėso. Atrodė, prabėgo tik kelios minutės, tačiau jaustas skausmas trūko visą amženybę. Vos tik mergina pakėlė apsunkusią galvą ir pramerkė sulipusias, šviesias akis, jos ausyse ėmė spengti nebylus klyksmas.
- Kur aš? - pakraipiusi plaukų kupetą pasiteiravo rusvaplaukė.
Pasikėlusi iki sėdimos pozicijos, Betė suraukė nosį. Visi ką tik nutikę įvykiai žaibo blyksniu grįžo į strazdanosės pasąmonę.
Dar keletą minučių pasedėjusi ant drėgno, retkartėmis ežero vandens praskalauto smėlio, klastuolė įsmeigė žvilgsnį į juodaplaukę.
- Ačiū, - šyptelėjo ketvirtakursė, pastebėjusi, jog jos makaulė gulėjo ne ant šaltos žemės, o ant mergaitės kelių.
Šiaip ne taip atsistojusi ir kiek pasvyravusi, Liz vėl pakreipė safyrinių akių žvilgsnį į Elytę.
- Man reikia laiko.. Reikia laiko apgalvoti visus sprendimus ir išsirinkti teisingai. Nes vėliau kelio atgal nebus, kad ir kaip trupintumėm duoną už mūsų, supranti? - purpurinio džperio savininkė dar kartą šyptelėjo jaunajai Stigler.
- Aš jau eisiu, jei tu ne prieš... Nenorėčiau vėl nuaplti čia, tai gana skausminga. Galbūt dar susitiksim, - apkabinusi varnę, Anabetė neatsigręždama patraukė link pilies. Dangus vėl apniuko ir netrukus ėmė kristi stikliniai vandens lašai..