[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas apsimiegojęs išėjo iš sandėliuko - kažkokiam mokiniui tikrai klius už miego eliksyro sumainymą su paprastuoju gydomuoju. Atsibudo sudaužęs mėlynąją esenciją ir su nubėgusia seile po šitiek metų nemiegojimo, jaučiant miego skonį burnoje tikrąja to žodžio prasme. Piktokai trinktelėjęs duris, Sorenas užvertė galvą aukštyn. Ech, negana to, kad didysis Hogvartso eliksyrų ekstrašmekstraultrasuperduperekspertas apsižioplino su eliksyru. Nepauostė, net į spalvą neatkreipė dėmesio, užsivertė ir bam.
- Spaikai, šventi Asgardo ir Vanaheimo dievai, sakiau, kad šitoj vietoj voratinklio nesisuktum...- niūriai subarė Sorenas, o voras iš gero voratinklio virš lango įsmeigė į draugą smerkiantį žvilgsnį. ,,Tai gal rimtai per Velykas nesikabinėk, a?" - paklausė augintinis, staiga užjautęs kojytėmis tinklo virpesį. Sorenas kilstelėjo antakį.
- Jau?
,,Aga." - ir, improvizuotai apvyniojęs bitę bei užrišęs simbolinį dovanos kaspinėlį, Spaikas įteikė tai sutrikusiam Sorenui.

- Labas rytas, sveikinu su Šventom Velykom,- Sorenas, jau visai atsigavęs, palakstęs prie Uždraustojo miško ir išviręs haliucinacinį eliksyrą Spaikui dovanų, sveikino moksleivius. Klasėje skambėjo tyli graži melodija, ko gero, ,,You raise me up". Girdėjosi tylus vandens čiurlenimas - lyg iš tos gražios vietos Uždraustajame miške, kurioje, nors nelegaliai, bet mokiniai mėgsta lankytis.
- Kadangi šiandien ne šiaip sau diena, o šventė, virsime įdomesnius eliksyrus. Klasės, kurią nagrinėsime, eliksyrai retai būna geriami, yra žinomi legendose ir gali būti naudojami per šventes. Ant stalo matote du buteliukus - su rožiniu ir šviesiai žydru eliksyrais. Gal kas nors turite minčių, kokius eliksyrus tokios šventės metu mes gaminsime?

[[Sor: Atsiprašau, kad pastaruoju metu esu neaktyvus. Smaugia konkursai ir visokie atsiskaitymai. Pirmoji pamoka veikiai bus baigta, šitą bandysim užbaigt iki balandžio galo.]]

[Bethany Landworth]

   Šventiškai nusiteikusi grifė įsmuko į kabinetą ir basišypsodama linktelėjo profesoriui, kartu ir palinkėdama linksmų Velykų. Ją tai tikrai užvaldė Velykų nuotaika, kas tikrai nėra blogai. Netgi gerai, ypač tokiai mažai besišypsančiai personai kaip Bethany. Mergina klestelėjo į pirmąjį suolą ir išsišepė. Gal todėl, kad labai laukė dar vienos Grifų Gūžtos vadovo pamokos, gal todėl, kad buvo Velykos, o gal todėl, kad jai šypsotis tiesiog labai patiko. Visgi, buvo beužmirštanti, kaip tai smagu, kaip tai pakelia nuotaiką.
   Išklausiusi profesoriaus mokinė švystelėjo savo ranką į viršų ir netrukus ėmė kalbėti tai, kas šovė į galvą, net geriau nepagalvojusi, ką pasakyti:
   - Gal būt gaminsike eliksyrus, kurie suteikia kažkokį kvapą namams ar žmogui? - trumpam žvilgtelėjo į rožinį eliksyrą, kuris galėtų būti gėlių kvapo. - Arba gal... - šį kart ji žvilgtelėjo į mėlynąjį. - Arba gal gaminsime  eliksyrus, kurie suteikia šventinę nuotaiką? Arba žmonių kūną padaro šventiškesnį: tarkim, odą ''nudažo'' įvairiomis spalvomis, ant plaukų atsiranda kokios gėlytės ar margučiai...
   Skambus balsas nutilo ir Betė susimąstė. Išties neblogai būtų plaukuose turėti keletą gėlyčių ar kiaušinukų.

Sor: bonus taškas už pirmą postą pamokoje.

[Klarė Konė Karter]

Smagų pavasarišką Velykų rytą Klarė pilnomis saldainių kišenėmis šuoliavo į pamoką. Pribėgusi prie durų, atsargiai kyštelėjo nosį pro duris, atsargiai patikrindama ar šventės proga pro kojas neprariedės koks margutis, įsitikinusi, kad pavojus negręsia užėjo į kabinetą.
Mergaitė mėgo visus džiuginti, todėl pasisveikinusi su profesoriumi pribėgo prie jo stalo ir padėjo kelis šokoladinius saldainius. Jais jau spėjo apdalinti visus pažįstamus, ir kišenės dar buvo pusiau pilnos. Priėjusi prie nepažįstamos pirmame suole sėdinčios grifės padėjo kelis saldainius ir šalia jos.
- Su Velykom... - tyliai ištarė kelis kartus klasėje matytai paauglei.
Pastebėjo vieną kabineto šone sėdinčią grifę, ji buvo pažįstama... Caroline... Prisiminė vyresnėlės vardą. Ši tyliai, nuleidusi akis ir užsileidusi plaukus ant veido sedėjo trečiame suole, tad pralindusi pro keletą kėdžių Klarė įsitaisė šalia.
- Labas, nežinau ar mane pameni... - Jaunoji grifiukė įkišo ranką kišenėn ir išsitraukė saujelę saldainių. - Tikiuosi nepyksi jei įsitaisysiu šalia. Man atrodo tau praverstų draugija, apkabinimas ir kalnelis šokolado... - Bandė pakelti nuotaiką rudaakei merginai.
Klarei beplepant nuaidėjo varpas ir mergaitė sutelkė dėmesį į pamoką. Atsakymų tikrai nežinojo, tačiau buvo geros nuotaikos ir nusprendė patampyti Fortūną už ūsų. [[Sor: Šventas Odinai, jau Antikoj buvo Končitų...]]
- Galbūt vienas iš eliksyrų galėtų žmogų paversti dideliu kiaušiniu, kad galėtumėm ridentis? - Pati stebėdamasi savo išradingumu kalbėjo ilgakasė. Šventės proga jos plaukus puošė gelėtas lankelis. - O kitas, supiltas į vandens telkinį, visus, kurie paragauja vandens paverčia spalvotais viščiukais? - Netikrumas žaliaakės balse buvo aiškiai girdimas.
Grifiukei atsakymai atrodė šiek tiek neįmanomi, bet tikėjosi, kad jie bent koledžo vadovą pralinksmins.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Tamsūs koridoriai nebuvo, nei išmarginti spalvomis, nei kaip nors simboliškai papuošti.
Palubėse ir ant senesnių paveikslų, ramybę buvo radę keletas voratinklių.
Menkučiai pavasariškos saulės spinduliai pasyviai kovojo su storais, raudonas it kraujas gobelenų sluoksniais.
Velykos - šventa pasauliečių, atsidavusių dvasininkų ir viso katalikiškojo pasaulio šventė, nebuvo labai švenčiama Hogvartse.
Turbūt, niekam ir nebuvo įdomi, tiesiog paprasta burtininkų diena.
Vis dėl to, Anabetė ją mėgo ir labai apsidžiaugė, kai sužinojo apię naują pamoką.
Galbūt, profesorius taip pat švenčia ir mergaičiukė gaus progą pasidalinti džiaugsmu su juo.
Nors kartais atrodydavo pernelyg santūrus ar grėsmingas, von Sjuardas tebuvo keistokas, juokus mėgstantis seniokas.
Mandagiai pabeldusi į tvirtas, medines duris, o vėliau drąsiai žengusi vidun, trečiakursė apdovanojo vampyrą plačia šypsena.
- Laba diena,- maloniai pasisveikinusi, Anabetė nužvelgė nedidelį kabinetą ir tęsė,- Beje, su Velykomis!- vos ne krikštaudama iš laimės, tarė Ana bei pamosikavusi burtų lazdele, įteikė kiaušinį, kurio vidus buvo pilnas kiškio kraujo.
- Būčiau pasiūliusi šokoladą, bet greičiausiai, jums ims skaudėti iltis, o tokio amžiaus sunku kur gauti naujas.
Rūpestingai nusišypsojusi, trečiakursė klestelėjo viduriniame suole ir kiek paraudo, suvokusi, jog vaikiškai ir neatsakingai sutrugdė pamokos eigą.
Įsistebeilijo į buteliukus su švelnių spalvų eleksyrais.
"Galbūt, šie skirti kokiam nors geram tikslui. Juk tokie mieli ir gražūs mišinukai tikrai negalėtų ko nors sužeisti..."- Mąstė Liz, tačiau neketino garsiai išsireikšti.
Rauktelėjo nosytę ir atsiduso.

[Claudie Amneta]

 Nežinia kaip labai, bet Velykų šventė jai patiko. Šiek tiek keista, bet labiausiai Claudie mėgsta šokoladinius zuikučius. Ne, jie ne dėl skonio patinka. Tiesiog gražiai supakuoti į auksinį popierėlį (ar verčiau foliją) jie atrodo labai gražiai ir dailiai. Žinoma, jie ir skanūs, bet išvaizda jų tikrai šventiška.
 Įėjusi į kabinetą ir pasisveikinusi su profesoriumi ji nusišypsojo. Žinoma, atsakė ir į Velykinį sveikinimą, bet ne tik tai suteikė jai džiaugsmo. Pirmame suole sėdėjo viena grifė, su kurie ji norėtų geriau susipažinti ir bendrauti. Greitai priėjusi prie trečiakursės nusišypsojo dar plačiau ir tarė:
 -Labas, Bethany. Su Velykomis,- šiek tiek pakreipė galvą ir pasižiūrėjo savo melsvomis akimis.- Nepyksi jeigu prie tavęs atsisėsiu?
 Klestelėjusi šalia iš nedidelio krepšelio išsitraukė šokoladinį kiškutį. Taip, tokį pat gražų kaip ir kiti. Auksinės spalvos popierėlyje ir su gražiu raudonu kaspinėliu, prie kurio pritvirtintas auksinės spalvos skambalėlis. Nedidelis metalo burbuliukas suskambėjo tiesiant ranką link suolo draugės. Nedielės rudai nupieštos akutės ir nosytė su ūsais rodos ir laukė, kol atsidurs Bethany rankoje.
 -Imk,- tyliai tarė.- Šokoladinis kiškis man labiausiai atsocijuojasi su Velykomis.
 Dar sykį nusišypsojusi grifei pažiūrėjo į eliksyrus. Mintys buvo nukrypusios kitur, į krepšelį, kuriame laukė dar keli šokoladiniai zuikučiai. Bet kažkaip pavyko nuo jų atsiriboti. Prisiversdama galvojo apie du eliksyrus, kurie buvo rožinės ir žydros spalvų. Nors tas šokoladas dar nebuvo dingęs iš galvos, pradėjo kalbėti:
 -Gal...- Clau suprato, kad nelabai turi atsakymą.- Gal tai gali veikti kaip kokia nors maskuotė? Na, pavyzdžiui taptų margučiu ar kitokiu velykiniu akcentu, kaip šokoladiniu kiškiu...
 Nusivažiavau. Šokoladiniai kiškučiai pakeis mano protą. Jie mane užvaldys! Supratusi, kad nusišnekėjo kažkaip bandė taisyti situaciją:
 -Girdėjau, kad kažkur dažo viščiukus. Gal pagirdžius eliksyru kokį nors gyvūną jis tampa margas?
 Šiek tiek nepratusi perie tokių keistų atsakymų ji pasimuistė kėdėje. Greitai už ausies užkišo neklusnią savo kaštoninių plaukų sruogą ir su viltimi pažvelgė į koledžo vadovą. Visų atsakymai šiek tiek panašūs... Gal jau ir ne taip nusišnekėjau?

[Caroline Elase Wilding]

Daugeliui kultūrų Velykos - galimybė pradėti naują gyvenimą, apsivalyti, persikrauti ir pradėti iš naujo. Visą praeitį palikti  nugaros. Žvelgti į šviesią ateitį. Būtent to Caroline linkėjo tėvai. Ar bent jau taip rašė paskubomis atsiųstame atviruke. Su dviem viščiukais, jei įdomu. Taip pat, jei įdomu, Carol jį nugūdo į giliausią spintelės kampą. Jautė, jog tėvai tai daro tik iš pareigos. Nenuoširdžiai. Tas atvirukas, kuri galbūt turėjo pakelti nuotaiką, ją dar labiau sugadino. Jei tai buvo įmanoma, nes Caroline laisvai galėjo laimėti niūriausios būtybės žemėje rinkimus. Ar bent patekti į prizines vietas pamanė prisiminus Džeimsą, kuris irgi neatrodė itin patenkintas gyvenimu.
Įslinkusi į Nuodų ir Vaistų klasę kiek anksčiau laiko mergina susirangė šone esančiame suole. Netyčia užkliudė akimis profesorių ir koledžo vadovą. Nori nenori prieš akis vėl kilo vaizdiniai, kaip ji, mažytė trečiakursė, dar neapšilusi kojų mokykloje, Helovino vakarą maklinėja po Uždraustąjį mišką ir taikosi išgąsdinti draugus. Kol pati negavo Stingdomaisiais į kaktą. Su tuo buvo susijęs ir profesorius von Sjuardas.
Vienai sau ramiai pasėdėti nepavyko. Netrukus klasėn vienas pio kito ėmė rinktis mokiniai, o kartu įstraksėjo ir viena kažkur matyta mergaičiukė. Atrodo, jos tikrai nekamavo depresija ar panašūs baubai. Šioji buvo pasiruošusi apdalinti turimais saldainiais pusę pasaulio, ar bent jau didžiąją dalį Hogvartso mokinių ir personalo. Carol kiek susigūžė suole, kad jos nepastebėtų. Tikrai netroško su kažkuo kalbėtis. Deja, pasislėpti suole nepavyko, mat mergaitė (jeigu smegenys neklysta, vardu Klarė) beveik tiesiu taikymu nustriksėjo prie Carol.
Klarė prapliupo kalbėti, taip nuoširdžiai ir atvirai, kad Carol net sutriko. Pamiršo būti šalta ir nepasiekiama. Taip pasiilgo galimybės būti atvirai ir laisvai. Bendrakoledžė merginai buvo tarsi veidrodis, kuriame atsispindėjo Carol prieš metus. Taip įkyriai baksnojantis "per savo kvailumą tu tai praradai. Ir nebesusigrąžinsi".
 - Taip, pamenu, Klare. Ačiū,- kad ir kaip Carol stengėsi, balso tonas nelabai sušvelnėjo. Vis dar buvo aštrus kaip stiklo šukės, nors ir kiek ramesnis. Tai buvo sunku pastebėti, bet įmanoma. Jei tik nori.
Pagaliau nuo būtinybės susitvarkyti su savimi ją išgelbėjo profesorius, pradėjęs pamoką.
 - kadangi pasak jūsų eliksyrai minimi legendose, tai gali būti koks eliksyras, juokingai ar kaip kitaip pakeičiantis išgėrusiojo išvaizdą?- merginos teiginys greitai virto klausimu. Jai nelabai rūpėjo ar atsakė teisingai. Dar kartą pažvelgė į šalia įsitaisiusią Klarę. Ak, kaži ką atiduotų, kad galėtų paprasčiausiai ištrinti pastarųjų metų vaizdus. Arba nukeliauti į praeitį, į tą užeigą kalnuose ir perspėti save. Nors tai įvyko vos prieš porą mėnesių, atrodė, kad prieš dešimt metų. Būtent taip ir jautėsi Carol. Pasenusi. O gal ir visai jauna.

[Rafaela Ginoble]

 Dallifrėja sėdėjo klasėje, be nuotaikos klausydamasi profesoriaus. Tiesą pasakius, žodis "sėdėjo" ne itin tinka apibūdinti jos egzistavimui pamokoje, veikiau gulėjo ant suolo, bent jau kūnas. Mintys lakstė toli nuo čia, tik liūdnos akys be gyvybės stebėjo profesorių, kažką krebždantį prie savo stalo.
 Jau turbūt žinot, kad su emocine pusiausvyra jai ne itin tvarkoj. Pastarosiom dienom buvo dar blogiaus - visą laiką buvo be proto liūdna, priežasties net nenutokė. Ir ne, tai nebuvo PMS, kaip dauguma galėtų pamanyti, tikrai ne. Tiesiog jautėsi tokia... tuščia. Net jos nuotaikos gelbėtojai nenorėjo jai padėti, jų teikiamas malonumas buvo gana silpnas ir sklaidėsi iš karto pasibaigus vizijoms, palikdamas po savęs keistą šleikštulį. Gal net nebuvo verta eiti į pamoką, vis viena naudos daug nebus. Nei Dallifrėjai iš pamokos, nei pamokai - iš Dallifrėjos.
 Trumpi plaukai užkrito ant žalių akių, atitverdami ją nuo aplinkinio pasaulio. Tingiai pakėlė galvą tik tuomet, kai profesorius baigė įžanginę kalbą, kaip visuomet, sveikindamas visus su šventėmis. Ak, koks skirtumas, bala nematė tų švenčių. Ar kam nors jos yra reikalingos? Ane, esą kažkoks tipelis prisikėlė iš numirusiųjų. Tai kodėl jis negali prikelti Sirėjos? - staiga toptelėjo jos pustuštėje makaulėje. Nuo tokios minties pasidarė dar liūdniau. Ir tas liūdesys buvo toks... liūdnas. Liūdnas liūdesys. Logikos viršūnė, tačiau iš tiesų - toks apibūdinimas labiausiai tiko Dallifrėjai aprašyti.
 Klausimo negirdėjo, tačiau bedvasės akys nukrypo link dviejų buteliukų su bjaurių spalvų - tokių peroksidinių barbių pamėgtų - skysčiais. Nejaugi bus vėl kažkas šventiško. Fui, norėjosi vemti nuo tos visos šventinės atmosferos.

[Adelė Ginger]

Adelė užsimiegojusi slinko pro suolus ieškodama sau vietos, jos blakstienos buvo sulipusios ir tai trukdė jai matyti, nors mergaitė plovėsi veidą vos atsikėlusi. Šviesiaplaukei niekada nepatiko Velykos, ji nemėgo kiaušinių, zuikučių ir visų kitų Velykų simbolių. Jai tai tebuvo pasibuvimas su šeima, bet dabar jos šeima yra gan toli nuo jos, todėl ji šią šventę praleis pamokose, kurios jai visai patinka. Mergaitė pamatė keliais metais už ja vyresnę merginą ir nusprendė prie jos atsisėsti, galbūt ji padės jai per pamokas. Mergina buvo iš Varno Nago koledžo, taip pat kaip ir Adelė. Mergaitė nedrąsiai priėjusi paklausė jos manymu penktakursės merginos:
- Netrukdysiu, jeigu čia atsisėsiu?
Adelė klestelėjo ant suolo ir pasidėjo ant stalo savo daiktus. Jai knietėjo susipažinti su mergina, bet galbūt ši pagalvos, jog Adelė maža, neužsičiaupianti mergiūkštė? Adelė suklapsėjo savo blakstienomis ir šyptelėjo savo suolo draugei, kuri vos negulėjo ant suolo ir nebuvo labai geros nuotaikos. Kabinete vyravo nejauki tyla ir Adelė jau buvo beužmieganti, bet staigiai šoktelėjo nuo profesoriaus balso. Mergaitė giliai įkvėpusi papurtė galvą ir klausėsi ką sakė profesorius. Į užduotą klausimą, mergaitė galvojo, jog nepakenks toks jos atsakymas:
- Galbūt rožinis yra skirtas sugirdyti kokiam nors zuikiui ar kiškiui, kuris pradeda nešti Velykinius kiaušinius,-atsistojusi mergaitė kalbėjo tai kas buvo jos galvoj šiuo metu. -O šviesiai žydras pašalinti šį poveikį, buvau skaičius, kad kiškiams ankščiau žmonės sugirdydavo kažkokį eliksyrą, kuris priversdavo nešti juos kiaušinius ir tai vykdavo būtent per Velykas,-baigusi kalbėti, pirmakursė atsisėdo ir žvilgtelėjo į savo pirštus.
Jos kakta iš baimės buvo prakaituota, o plaukai prilipę prie jos, mergaitės pirštai nepaliaujamai drebėjo.  Mergaitė galvojo, kokią nesąmonė ji pasakė, bet greitai nusiramino, pagalvojus, kad jos atsakymas nebuvo jau toks blogas.

Sor: bonus taškas. Ne už posto ilgį, o už kitą dalyką - už tai, kad esi naujas žmogus forume ir nekuri savo veikėjo kažkokio įspūdingai drąsaus, jis realistiškas. Poste kur tobulėti, savaime aišku, yra, bet pradžia gera. Sėkmės.
Beje, nepalikinėk tarpų tarp tiesioginės kalbos ir teksto.

[Jasmine Diana Amneta]

 Įėjusi į kabinetą Jasmina neatrodė nusiteikusi šventiškai. Velykos nebuvo jos mylima šventė. Na, nebent tokiu metu galima prisivalgyti šokolado. Nors... Ta gal šiek tiek šventinė atmosfera dar niekam nebuvo pakenkusi. Vienintelis pliusas - šiek tiek kitokios, gal šventiškesnės pamokos, į kurias pirmakursė nenorėjo dėti nei pastangų, nei noro. Vis dėl to susirado tuščią suolą tam, kad galėtų atsisėsti viena. Tiesą sakant ji draugų turėti norėjo, bet dar nebuvo radusi tinkamų.
 Nuodai ir vaistai jai buvo nei šilta, nei šalta. Kadangi pati dalyvavo tik kelių dalykų pamokose, tai nespėjo susidaryti tinkamos nuomonės. Mokinė pasisveikino, o į profesoriaus sveikinimą atsakė murmėjimu, kuris turbūt reiškė pritarimą ir padėką. Tokia jau ta klastuolė. Nusprendusi, kad reikia išbandyti ir bent šiek tiek pasistengti (tai buvo labai neįprsta) įsižiūrėjo į eliksyrus. Na, gal čia kas nors išeis... Pagalvojusi pakėlė ranką ir pradėjo:
 -Profesoriau, aš manau, kad vienas iš eliksyrų padėtų atsipalaiduoti,- kairę ranką padėjo ant stalo.- Juk žinote, kad kartais žmonės būna rimti.- Su tais žodžiais ranką pakėlė 100 laipsnių kampu (alkūnė rėmėsi į stalą) ir atmetė riešą atgal. Kol neturėjo ką pasakyti užkišo rudų plaukų sruogą už ausies ir, kai jau turbūt nieks nesitikėjo, kad prabils pratęsė.- O dėl kito... Manau, kad naudojamas norint kažkam sukelti gan didelę šventinę dvasią. Keli lašai į gėrimą ir pradeda niūniuoti šventines daineles. Ir,- šį žodį pasakė pabrėžtinai.- Pradeda mėgti šventines dekoracijas, nors anksčiau gal būt jų nekentė. Tai gali veikti kaip ir piktybiškai.
 Šiek tiek patenkinta savimi, kad atsakė, klastuolė šiek tiek labiau atlošė pečius ir pakreipė galvą. Tada išraiškingomis savo akimis pažvelgė į profesorių. Galėjai pamanyti, kad ji maivosi, bet tai buvo jos įprastos manieros. Nuo savo sesers ji skyrėsi žymiai.
 Gal ji šiek tiek pergyveno dėl atsakymo. Gal... Bet nė nekėtino šito parodyti. Gal ir turėjo kelias baimes, bet kėtino jų atisakyti. Ir vietoj to išmokti klastingumo. Juk ji mokosi Klastūnyne- gudrių ir gan klastingų mokinių koledže. Reikia įvertinti ir labiau pripažinti koledžo vertybes.

[Irish wolfhound]

Mori jau apsiprato su vis spiginančia saule, na beveik apsiprato. Žinoma, ji nepradėjo jos mėgti, tiesiog atrado kelis paprastus būdus, kaip nuo jos apsisaugoti. Tad apsimuturiavusi juoda mantija ir susišukavusi savo juodus it varnos sparnas plaukus, kurie it šydas dengė merginos veidą, žingsniavo į dar vieną pamoką.
Saulės spinduliai neprasiskverbė pro Kiros plaukus, tad ši liko visiškai nepaliesta nė menkiausio saulės spindulėlio. Išspaudusi menką šypsenėlę apsidžiaugė, jog jos taip nekankina saulė. Vylėsi, jog ir vasarą iškęs nenudeginta saulės, kuri tvieskė it ugnis.
Susirangius suole, nuodų ir vaistų kabinete, išsitraukė mažą kalendorių. Klastuolė sunerimo supratusi, jog jau kurį laiką negavo jokio laiško. Mat brolį sveikino su Velykom. Aišku, iš jo nieko nesitikėjo, mat jie ir taip mažai bendrauja, bet vien dėl mandagumo jis galėjo kokį atviruką atsiųsti. Suirzusi tamsiaplaukė nusižiovaujo ir pasitaisė nuo nosies krentančius akinius. Pradėjo klausytis profesoriaus monologo.
Profesorius pasveikino visus su Velykom. Na, gal kam tai ir šventė, tačiau ne klastuolei. Ji ne itin mėgo visokas šventes. Per kurias tik prisivalgai. Kadnagi esi jauniausias turi visoms bobutėms padėti. Na, o vyresni pusbroliai pradeda demonstruoti savo gebėjimą burti, kol galų gale kažko nesudaužo ir neprisiviria košės. Visiškas chaosas ir šurmulys. Aišku, Mori giminė nedidelė, bet ir ši gali sukelti milžinišką pliurpalų debesį, kurio nesugriaus, net degančios močiutės užuolaidos, kurias žinoma padegė pusbroliai.
Šiaip ne taip atsipeikėjusi ir ši turėjo ką pasakyti:
 - Galbūt, vienas iš eliksyrų naudojamas žmogui pajusti šventinę nuotaiką, jį šeimininkės deda į įvairius pyragus ar kitą maistą, jog namiškiai būtų linksmesni, nusiteikę švęsti, - mintyse viskas skambėjo daug gražau, tačiau jau šaukštai po pietų.
Meh, nieko gero... Kira niekad nemėgo atsakinėti. Jai atrodo, jog kuomet ji prasižioja visų tiriami žvilgsniai susminga į tamsiaplaukę. Tuomet jai iš galvos viskas išgaruoja ir pasako kokią nesamonę, kažką suburba ir pasirodo visiška nevykėlė. Tad  ši susirietė į kamuoliuką ir pasirėmė delnais paraudusį veidą, vildamasi, jog niekas neprisimins jos nesąmonių.

[Alisa Faun]

Alisa su šventine nuotaika susiruošė į Nuodų ir vaistų pamoką. Ji buvo iš tų žmonių kurie nešvenčia šios šventės tačiau pamini. Na, o kaipgi Velykos be šokoladinio tėvų atsiųsto triušio ir margintų kiaušinių pusryčiams, pietums ir visiems kitiems dienos valgiams. Praeitais metais per Velykas Alisą tėvai netgi buvo pasiėmę namo, nes ji smarkokai susirgo, o pirmame kurse su tėvais išprašiusiais leidimą išvykti iš Hogvartso per Velykas keliavo poilsiauti į Kretą.
Taip, šiais metais ji pirmą kartą visas atostogas praleido Hogvartse. Na, šie metai buvo nepaprasčiausi. Ji - trečiakursė, laiko vis mažėja, o laisvalaikio turėti irgi labai norisi. Ahh, kaip pasiilgau tėvų. - pagalvojo mintyse Švilpė. Tačiau pati kalta, per Kalėdas pasiliko pilyje, pasiteisindama, kad turi papildomai mokytis, nors tą darė per visas atostogas gal valandą. Tačiau šie pasiteisinimai nėra tikroji priežastis. Giliai širdyje Alisa jautė, kad Hogvartse visi jos draugai, tai lyg vieta kur ji jaučiasi geriausiai.
Alisa su tokiomis mintimis pasiekė kabinetą. Nuspaudusi durų rankeną įėjo į kabinetą ir lėtai užvėrusi duris įsitaisė pirmoje pakliuvosioje, o tuo pačiu jos dažniausiai sėdimoje vietoje. Velykinė nuotaika čia tvyrojo kaip reikiant. Ši nuotaika vos nesugadino jos pačiai Alisai. Visi vienas kitą sveikino su švente, o ji tik išsiuntė atviruką namo ir pasveikino sesę. Varnės Tracee - vienos iš jos bene vienintelių draugių kabinete nebuvo matyti. Netrukus praėjus vos sekundėlei suskambėjo pilies varpo dūžiai. Alisai nors kiek nuotaiką praskaidrino profesoriaus pasveikinimas.
Išgirdusi mokytojo žodžius Alisa kelias sekundėles žvilgtelėjo į eliksyrus ir lėtai, nedrąsiai pakėlė ranką:
- Aš manau, kad vienas iš šių eliksyrų tikriausiai pakelia ar priduoda šventinę nuotaiką. Esu girdėjusi, kad šis eliksyras netgi yra kai kur naudojamas kaip gėrimo pagardinimui, nors iš tikro kiek žinau jis nė neturi skonio. Manyčiau, kad tai yra rožinysis eliksyras, - suskambo klasėje švelnus Švilpiukės balsas.
Trečiakursei visados ne itin sekėsi atsakinėti į teorinius klausimus. Kartais būdavo, kad ji iš vis tylėdavo, nes nieko nenumanydavo. Alisa klausėsi kitų mokinių atsakymų vis kartais užmesdama akį į eliksyrus.

[Maybelle Foggen]

Keista, bet būtent per pamokas Meibelė ir vėl pavirsdavo šelmiška penktakurse. Ta netyčia į ją įsikūnijusi penkiolikmetės jos sielos dalelė į ją sugrįždavo tik kai ji dalyvaudavo pamokose, o paprastomis, nuobodžiomis dienomis ji kažkur linksmindavpsi pati.
Taigi, šią šventinę dieną Meibelė buvo apsirengusi toli gražu ne taip, kaip dera paprastai pirmakursei. Bet ką daryti, kai tave valdo kažkas, kuo tikrai nesijauti esanti? Taip, belieka tik besalygiškai ir ne savo noru klausyti visko, kas tau liepiama. Štai jums ir paaiškinimas, kodėl šviesiaplaukė pro dideles duris į kabinetą įvirto apsirėdžiusi aptempta pilka palaidinuke ir trumpu, pūstu velvetiniu mėlynu sijonu, nesiekiančiu kelių. Laimei, pėdkelnes pasirinko paprastesnes, viso labo plonytės kūno spalvos medžiagos, o batelius irgi pasirinko paprastus - tik su kokių penkių centimetrų kulniuku, juodus. Mergaitės galvą puošė šviesių garbanų kupeta, viedas buvo kažkaip keistai, jai visai nebūdingai padažytas: antakiai šiek tiek patamsimti, per akis pervesta juoda plona linija, blakstienos vos vos padažytos ir užriestos, o lūpos raudonos. Kodėl keistai? Ogi mergaitė (tiksliau, penktakursė ji) dažnai dažydavosi DAUG ryškiau. Na, matyt šiandiena buvo kažkuo kitokia, ypatinga.
Meibelė toli gražu nesijautė nejaukiai kaukšėdama savo bateliais per kabineto grindis, jausdama į save įsmeigtus kelis žvilgsnius. Na ir kas, kad daugelis atėjo apsirengę nuobodžiais juodais apsiaustais? Jai dėl to, kad šiek tiek išsiskyrė iš kitų buvo nei šilta, nei šalta. Todėl klestelėjusi į paskutinį suolą prie lango tik atmetė savo plaukus atgal ir papūtė lūpas. Netrukus nuskambėjo skambutis, o tada Meibelė savo žvilgsnį įsmeigė į profesorių bei eliksyrus, kuriuos jis parodė.
Šventiniai eliksyrai. Hm, taip. Meibelė apie tai beveik nieko nežinojo, bet kaip ne keista, vis tiek įsigudrino pabandyti atsakyti. Todėl palaukus, kol kažkas baigs atsakinėti, jos dešinė ranka iššoko į viršų ir ji ėmė dėstyti tai, ką mano apie šiuos eliksyrus:
- Iš tiesų, tai savo galvoje turiu kelis variantus, ką gi skysčiai, esantys šiuose buteliukuose, ir kuriuos, manau, gaminsime, galėtų daryti. Juos ir norėčiau pasakyti, - pamaniusi, kad galbūt taip negerai, dar skubiai pridūrė: - Žinoma, jeigu nepykstate, - ir nusišypsojo.
Tiesa, Meibelė nelaukė, ką mokytojas pasakys, o tiesiog toliau dėstė tai, ką norėjo pasakyti:
- Taigi, pirmasis variantas yra labai, labai žiobariškas. Tiesiog... Gal būt šie du eliksyrai kaip nors įmantriai nudažo margučius? Na, tarkime, rožine ir mėlyna spalva, bet iš karto su įvairiais raštais. Juk nebūtina visada į viską žiūrėti taip sunkiai, ieškoti vis sunkesnių paaiškinimų. Kartais į viską tereikia pažvelgti pro rožinius akinius... Šiuo atveju aš irgi taip darau. Na, juk gali būti taip, kad iš tiesų eliksyras nedaro kažko labai stebuklingai, o tiesiog labai paprastai vekia, - kokias nesąmones tu čia kalbi? - paklausė savęs. Dėl Dievo meilės, nenusišnekėk. - Nors... Gal tai ir netiesa. Tai va, kitas mano spėjimas - gal būt kažkuris iš šių eliksyrų yra toks, kuris sušvelnina, palengvina pagirias? Manau, kad žinote, kaip dažnai žmonės per šventes geria visiškai bet ką, tai prisilakdami per daug, o vėliau jų laukia dar ne tokie "smagumai", - tardama šiuos žodžius, parodė kabutes, - kaip kad buvo tada, kai gėrė. Na, o kitas eliksyras galbūt yra naudojamas nepilnamečiams atbaidyti nuo alkoholinių gėrimų. Arba kažkuris iš jų yra skirtas sugadinti šventinę nuotaiką, o kažkuris, šiek tiek pasikartosiu, bet gal nieko, - ją tarytum įpūsti, suteiki kažkokiam žmogui. Tai viskas, tokie mano spėjimai.
Meibelė suprato, kad greičiausiai neatsakė gerai. Juk visada svarbiausia pamėginti. Tačiau vienaip ar kitaip, ji buvo patenkinta savo atsakymu. Laukdama, ką pasakys kiti ir ką - profesorius, garbanė žvilgtelėjo į įvairiausių eliksyrų sudedamųjų dalių prigrūstą spintelę. Ak, kaip smagu būtų čia įsilaužti tylią naktį ir "pasiskolinti" kelias sudedamąsias dalis vienam eliksyrui... Taip pagalvojusi, mergaitė (eheh, mergina, jeigu kalbėtume apie jos sielą) šelmiškai išsišiepė ir įsistebeilijo į profesorių.

Sor: bonus taškas už ilgą ir įdomų postą.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas kiek sutrikęs žvilgtelėjo į Anabetę Liz - klastuolę, kurią kažkada buvo nubaudęs gana bjauriu darbu pelėdyne. Visai maloniai nustebo, gavęs dovanėlę iš jos.
- Ačiū, ir tave su Šv. Velykom, - Sorenas nusišypsojo ir taip pat mostelėjo lazdele - iš specialiai paruoštos, knygų pilnos dėžės, kuri gulėjo užrakintoje Nuodų ir Vaistų kabineto dalyje - asmeniniame Soreno sandėliuke - atskrido gana sunki knyga.
- O čia tau, kad nelikčiau skolingas ir turėtum turiningą laisvalaikį, - įteikė mokytojas mergaitei. Ant knygos viršelio holografinėmis spalvomis žėrėjo pavadinimas: ,,Kaip tapti protinga". Klastuolei nuėjus, profesorius  kiaušinį padėjo ant stalo, prie knygų krūvos. Kad ir keistai jautėsi, gaudamas tokią, hm, dovanėlę iš mokinio, kuris šiaip jau turėtų jo nekęsti.

Vyras klausėsi, linkčiojo atsakinėjantiems moksleiviams. Žinote, daugumoje žaidimų, kai įvykdai kokią misiją, tavo patirties taškų stulpelis paauga arba pailgėja - panašiu principu šiandien vis platėjo profesoriaus šypsena po kiekvieno moksleivio atsakymo. Žmonių pavertimas kiškučiais, netgi kiaušiniais, dievaži, kokią lakią fantaziją būtina turėti, kad sugalvotum tokius genialius atsakymus?
- Truputį į teisybę panašesnių atsakymų buvo nemažai, bet daugelis klydote, - tebesišypsodamas tarė profesorius. - Šiandien šnekėsime apie ypatingų eliksyrų rūšį, kuri beveik niekada nebūna geriama. Šiuos eliksyrus, ko gero, pirmieji sugalvojo Afrikos pietryčiuose gyvenantys svahiliai (mišri juodaodžių bantų, persų ir arabų tauta), vėliau jie buvo atvežti į Ispaniją, o dar vėliau nugabenti į Angliją. Daugelis esate girdėję legendų apie dainuojančius fontanus, apie įvairiaspalvius žėrinčius fontanus - taigi, šie įdomūs reginiai ir yra dalis mūsų nagrinėjamos klasės pavyzdžių. Pagal svahilių kalbą klasė vadinama mtengenezos eliksyrais, sutinku, pavadinimas sunkiai įsimenamas, bet galbūt išmoksite, beje, išvertus tai reikštų ,,linksmuolis": svahiliai naudojo daugiausia mtengenezas pasilinksminimams ((ne, ne erotiniams:) )). Šie eliksyrai, kai būna supilami į tam tikrą indą, pradeda dainuoti, žibėti, įmerkus kokį nors daiktą ar kūno dalį - jį kuriam laikui nudažyti ir panašiai. Kai kurie eliksyrai po namus gali paskleisti stiprų kardamono, cinamono, gvazdikėlių arba bananų kvapą - tokius vaisius ir prieskonius naudoja svahiliai. Be abejo, europiečiai prikūrė ir savotiškų, sau artimesnių, pavyzdžiui, anglų sukurtas mtengeneza yra legendinis Jaunystės fontane esantis eliksyras.
Sorenas pasitraukė, kad visi pamatytų jam už nugaros stovėjusį stiklinį indą su rožiniu eliksyru - būtent iš jo dabar po klasę sklido daina ,,You raise me up". Eliksyras raibuliavo ir mirgėjo. Sorenas tyliai sumurmėjo ,,Lumos" burtažodį ir lazdele iš šono apšvietė stiklinį dubenį - per jį ir eliksyrą perėjusį šviesa atsispindėjo ant klasės lubų ir sukūrė įdomius, nuolat besimainančius ornamentus.
- Taigi, šiandien mokysimės virti mtengenezos eliksyrus. Galite rinktis iš dainuojančių, kvepiančių, įdomiai žėrinčių. Kiekvienas gausite po stiklinį indą - elkitės atsargiai, kad jo nesudaužytumėte. Virdami eliksyrą, nepamirškite uždengti katilo, nes, pavyzdžiui, jeigu virsite dainuojantį mtengenezos eliksyrą ir pamiršite uždengti, jis gali pradėti labai klaikiai spiegti.

((Čia, bičiuliai, palieku jum fantazijos cirkintis su mtengenezomis  Jie pas jus gali klykaut, spindėt kaip žvaigždutės, norėt išsiliet. Nepasiduokit, kurkit įdomiai. Vėlgi - bent kokis 3 postus, vėliau pasikvieskit Soreną. Sėkmės.))

[Adelė Ginger]

Adelė kiek nejaukiai pasimuistė išgirdusi, jog reikės virti eliksyrą, tai bus jos pirmasis virtas eliksyras. Mergaitė pasekusi kitų mokinių veiksmais, atsivertė vadovėlio galą ir susiradusi M raidę, pradėjo ieškoti mtengenezos eliksyro. Suradusi atsivertė reikiamą puslapį ir pradėjo ieškoti jai palankaus eliksyro. Mergaitės akis užkabino Taškuotasis cinamono aromatas. Ji pažvelgė į receptą ir įdėmiai jį perskaitė. Pagalvojusi, jog neprisimins, ji pamerkė plunknakotį į rašalą ir pradėjo visus ingredientus rašytis.

5g mėlynosios Merlino barzdos
Dvi kiškio ausys
20g ceiloninio cinamono
27g kininio cinamono
4ml bananų aliejaus
Septynios juodai baltos, taškuotos pelėdos plunksnos
125ml vandens (geriausia, kad būtų iš šaltinio)

Viską užsirašiusi, Adelė galvojo kur jai šių ingredientų gauti. Ji jau norėjo klausti profesoriaus Soreno, bet pastebėjo, kad daugelis mokinių eina link spintos su stiklainiais ir dėžutėmis. Pagriebusi savo pergamento ritinėlį su receptu, mergaitė nustriksėjo link spintos. Pirmiausia ji pagriebė bananų aliejaus ir abiejų rūšių cinamono. Grįžusi prie savo suolo, juos pasidėjo ir vėl nubėgo ieškoti to ko jai reikia. Pastebėjusi juodai baltas, taškuotas pelėdos plunksnas, pasiėmė jų septynis vienetus, tuomet sekė kiškio ausys. Mergaitė vėl viską pasidėjo ant stalo ir patikrinusi receptą, suprato, kad jai dar reikia mėlynosios Merlino barzdos ir vandens. Adelė pasiėmusi stiklinį indą, pripildė jį vandens ir pasidėjo ant stalo.

-Kur gi ta barzda?-akimis mergaitė klaidžiojo po lentyną.-Oh, ji labai aukštai, aš nepasieksiu,-nusiminė mergaitė ir šoktelėjusi pabandė pasiekti stiklainiuką su barzda.-Gal kas galėtų man paduoti šį stiklainiuką?-klaustelėjo mergaitė kelių mokinių stovėjusių šalia jos.

[Elizabeth Luanna Maier]

Visas šis pavasariškas oras ir šventinė nuotaika, regis, sugėbėjo paveikti ir Elizabeth. Tarsi tik dabar atsibudusi ir susipratusi, kad sėdi kabinete ir pamoka jau prasidėjo, septintakursė dar sugebėjo išklausyti profesoriaus kalbą. Eliksyro pavadinimas skambėjo tikrai sudėtingai, bet nemanė, kad jai dar kada prireiks jį tarti ar net užrašyti. Juk sunkiai prisimenamiems daiktų pavadinimams ir skirti žodžiai ,,na, tas", ar ne? Elizabeth pagalvojo, kad beveik visi mokiniai šį viralą taip ir vadins.
Susirišusi į akis krintančias raudonų plaukų sruogas, mergina žviltelėjo į prieš save esantį katilą. Šis atrodė apynaujis - anksesnysis savininkas arba neblogai prižiūrėjo, arba mažai naudojo, arba pats buvo įsigijęs visai neseniai. Tačiau bala nematė to savininko - juk dabar jis nepadės išvirti eliksyro. Raudonplaukė nežinojo recepto, bet buvo tikra, kad šis turėtų būti kažkur vadovėlyje. Taip, tereikia nepatingėti ar atsiversti. Žinoma, dabar daug mieliau išsivirtų kavos ir į ją dėtų tokių ingredientų kaip pienas ar šokoladas, bet šis šventinis eliksyras, teko pripažinti, skambėjo visai neblogai. Nors tą skambesį mergina išsiaiškins vėliau.
Galiausiai iš nedidelės juodos kuprinės išsitraukusi vadovėlį, septintakursė ir be turinio pagalbos gana greitai atsivertė reikiamą puslapį. Tikėjosi, kad šitaip sėkmė lydės ir ruošiant patį eliksyrą. Akimis permetusi visus ,,na, to" receptus, nusprendė, kad norės gaminti žibantį eliksyrą. Garsas gali erzinti, o šviesą galima panaudoti, be to, gražu pasižiūrėti. Merginai buvo įdomu, ar pasisekusį viralą galės pasilikti, bet nesiryžo klausti. Šiaip ar taip, tai tebūtų dar vienas menkniekis, užimantis vietą ir taip nelabai dideliame lagamine, o, labai labai norint, reikiamų ingredientų bet kada galėtų parūpinti dvasios. Tikriausiai. Juk joms turbūt nekiltų sunkumų nugvelbiant vieną kitą daikčiuką ar tiesiog padedant greičiau jį surasti? Elizabeth nežinojo, neprisiminė, ar kada nors būtų tokį būdą išbandžiusi. Bet dabar nematomų pagalbininkių čia, regis, nebuvo, ir raudonplaukė turėjo verstis pati.