[Dori Mendel]

Tai žinoma. Visus kartus, kai Dori kuprinėje slėpėsi kalvitas ir kai Dori su kuo nors pešdavosi, augalas ramų ramiausiai tenais pratūnodavo. O dabar, kai tamsiaplaukė nutarė susidraugauti, jis ėmė ir užpuolė potencialią Mendel draugę!
Laimei, šis kalvitas buvo bevertis, bent jau tol, kol niekas jo nepersodino. Todėl jis negalėjo sužeisti Gran. Baisu ir pagalvoti, kas būtų dėjęsi, jeigu dabar jis turėtų tas galias, kurios jam priklauso.
Aišku, kad Grantacija iš pradžių labai išsigando, o paskui net įkrito į balą. Penktakursė jau gniaužė lazdelę ir buvo pasiruošusi kovai, mat jeigu iš kieno nors kito kuprinės iššoktų kažkas ir pradėtų ją pulti, merginai jau neberūpėtų, norėjo ji susidraugauti su tuo žmogumi ar ne. Ji pasiustų ir imtų svaidytis kerais.
Tačiau Gran nebuvo Dori, ji netrukus pradėjo juoktis. Juodaplaukė irgi ėmė kikenti, nors jautėsi šiek tiek sutrikusi. Galiausiai kerais atplėšė kalvitą nuo pašnekovės ir įsidėjo augalą atgal į kuprinę.
- Atsiprašau, - tarstelėjo Dori. - Nemaniau, kad taip gali atsitikti. Ar nesusižeidei? - paklausė ir ištiesė ranką į Gran taip siūlydama padėti atsistoti.

[Grantacija Gerietė]

Garbanė stvėrė klastuolei už rankos, kai ši padėjo jai atsistoti.
-Nesijaudink, nieko nenutiko, tik esu visa kiaurai šlapia,- ji nužvelgė save. Visa kiaurai šlapia, apsiaustas išpurvintas, aplipęs rudeniniais lapais, kuriuos susirinko nuo žemės. Nieko nelaukdama ji nupėdino ieškoti savo lazdelės, kuri voliojosi kažkur baloje. Beieškodama ji vis į kiekvieną balą merkė rankas ieškodama to prakeikto daikto. Kaip tyčia ji ją rado paskutinėje baloje, kurią Gran apieškojo. Atsisukusi į savo pašnekovė ji iškėlė lazdelę ir tarė:
-Šiandien nuo manęs fortūna tikrai nusisuko.
Pažvelgusi į savo rankas ji nustėro. Jos buvo pamėlynavusios ir šalčio, o pati net nepastebėjo kaip ėmė kalenti dantimis. Tuo pat metu šaltas vėjas prakošė pro grifės apsiaustą, jai net visi plaukeliai kūno pasistojo nuo tokio šalčio. Nieko nelaukusi ji nusimetė jau ir taip purviną apsiaustą ant žemės ir liko tik su plonyčiu megztuku, kuris, jos laimei, buvo sausas. Ji grįžo į savo pradinę būvimo vietą - klestelėjo atgal į sūpynes ir atsisuko į klastuolę.
-Surūkom? Po vieną?- ji nusišypsojo draugei. Kai jai taip nepasisekė ji norėjo nors trumpam ramiai pasėdėti ir išsikalbėti, net ir su cigarete rankoje. Iš tiesų, kai po tiek laiko grifė įsitikino, jog niekur nesitranko brolis, kuris viską galėtų paskųsti tėvam, ji mielai supeštų klastuolės cigaretę kartu su ja.
-Kodėl esi čia viena?- netyčia paklausė mergina, mintyse trinktelėjo sau per veidą,- na, turiu omeny, juk žadėjai kažką veikti su kalvitu, tai kodėl viena, ne su kokia drauge ar draugu?

[Dori Mendel]

Grantacijai, žinoma, buvo labai šalta, nes jos apsiaustas kiaurai peršlapo. Ji net ėmė kalenti dantimis. Galiausiai nauja pažįstama nusimetė apsiaustą, tikriausiai šiuo metu jis labiau šaldė, o ne šildė.
- O Merline, ar tu nesušalsi? - paklausė Dori ir prikando lūpą pamačiusi, jog ji liko tik su plonu megztuku. - Aš tikrai atsiprašau...
Iš tiesų Mendel galvojo, kad Gran tiesiog nueis į pilį. Tačiau mergina vėl atsisėdo ant sūpynių ir pasiūlė surūkyti po cigaretę.
- Žinoma! - nudžiugo Dori.
Ji parūpino dvi cigaretes. Vieną davė Grantacijai, kitą pasiliko sau. Netrukus burtų pagalba prisidegė savąją.
- Tau pridegti ar pati nori?
Plaučius ir vėl pasiekė nikotinas. Bet dabar Dori šiek tiek susinervino, mat Gran pasakė augalo pavadinimą. Taigi, ji žino, kokį nelegalų augalą klastuolė atsitempusi į Hogvartsą.
- Nes apie kalvitą nelabai kas žino, - gūžtelėjo pečiais atsakydama. - Būtų gerai, kad tai ir liktų paslaptimi, - nusijuokė, tačiau tai buvo kaip ir rimtas prašymas niekam neprasitarti.

[Leticija Mendel]

Praėjo keista ir baisi pirmoji diena šitame beprotnamyje. Letė turėjo kalendorių, kuriame nuo vakar vakaro pradėjo užbraukti nemylimoje vietoje leidžiamas  dienas. Kai šiandien užbrauks dar vieną eidama miegoti, jų liks truputį mažiau. Tai guodė, nors juk buvo tiek mažai.
Mergaitė išėjo iš pilies vos pasibaigus pamokoms ir ėmė ieškoti tuščios vietos. Ji bandė ignoruoti smalsumą. Juk pilis atrodė tokia didinga, įdomi ir paslaptinga. O ir aplinka lauke kokia įdomi. Bet ne. Ji nesižavės niekuo, nes dabar ji yra kalinė. Tik negalėjo suprasti kodėl tėvai privertė ją čia atvykti.
Šiandien ryte sukurpė mamai laišką. Paklausė dar kartą ar negalėtų grįžti namo į savo gyvenimą ir paprašė maisto. Visą dieną nevalgė nieko. Juk negalima valgyti magų maisto. Ji gerai prisiminė pasakas, kuriose buvo sakoma, kad užkandus fėjų ar elfų maisto ar ko išgėrus pamirši artimuosius, viską pamirši ir pasikeisi. Ne. Jiems užkerėti savęs Leticija neleis. Na ir kas, kad tai kvaila pasaka, bet bandyti ar tai, kas ten sakoma tikra ar ne neketino. Turėjo porą sausainių pakelių, kuriuos įsimetė į kuprinę prieš čia atvažiuodama. Tai šiandien juos ir valgė. Bet tai deja nelabai sotus maistas.
Eidama pastebėjo sūpynes. Gerai, kad tuščias. Ir arti nieko nesimatė. Ji truputį pradžiugusi Klestelėjo ant jų ir ėmė suptis. Aukštyn ir aukštyn. Tada laikydamasi atsilošė kiek galėdama atgal. Nes taip supimosi pojūtis būdavo smagesnis. Ji užsimerkė. Užsisvajojo, kad jau labai greitai bus namie.

[Sevirina Mckenna]

Sevirina mėgavosi saulėta popiete. Pilyje vienai atrodė gan nuobodoka todėl iš karto baigus pamokoms mergaitė išbėgo į lauką. Galvojo gal eiti pasivaikščioti ar prie ežero. Abu dalykus daryti jai patiko todėl neapsisprendė. Kišenėje buvo pasiėmusi saldainių todėl retkarčiais po viena įsikišdavo į burną. Ėjo gan lėtai, neskubėdama. Mėgavosi grynu oru. Eidama pagalvojo apie supynes todėl palinko link jų. Jau iš tolo pastebėjo ten sėdinčia mergaitę. Iš tolo Sevirina negalėjo nustatyti kaip atrodė mergaitė ar maždaug kokio amžiaus, tačiau ji suposi ir gan aukštai. Antrakursė iš kart susimąstė ar nebus per daug nejauku visai nepažįstamoms mergaitėms suptis šalia. Nuvijo šias mintis ir nukeliavo prie supyniu. Dabar galėjo iš arčiau matyti mergaitę. Ji atrodė panašaus amžiaus kaip Sevirina. Visiškai priėjus supynes švilpė atsisėdo į laisvą vietą. Norėjo apžvelgti mergaitę, tačiau spoksoti būtų labai nemandagu todėl nedarė to. Visai norėjo užkalbinti šalia sėdinčia mergaitę, tačiau nedrįso. Sevirina yra draugiška asmenybė todėl bandė nugalėti tą baimę. Vis dėl to užkalbino mergaitę.
  - Labas, tu čia nauja? - ne itin suplanavus ką sakyti Sevirina pasisveikino ir paklausė. Laukė atsakymo, bet galvojo ar viską gerai pasakė. Galvojo, kad tik neapsikvailintų. Visgi draugų ji nedaug turi todėl užmegzti naują draugystę būtų visai neblogai. Na, bet į galvą ėjo mintys, jog vėl nereikėtų taip skubėti. Kartais gan naiviai atrodė, kai Sevirina susipažindama su žmogumi nauju iš karto laikydavo jį nauju draugu.

[Leticija Mendel]

Letė suposi, suposi. Patikdavo taip skrieti aukštyn, žemyn. Bet išgirdo žingsnius ir atsimerkė. Pamatė kažkokią mergaitę, kuri irgi ėmė suptis. Leticijai nepatiko, kad kažkas yra šalia. Bet ta mergaitė tylėjo, taigi dar buvo įmanoma tai pakęsti. Tik deja, po kurio laiko prabilo.
- Ne žinok. Jau šimtą metų čia mokausi. - Beveik iškart pasigailėjo tokio savo atsakymo ir tono. Kam reikėjo taip atžariai kalbėti su ta mergaite? Bet tada prisiminė, kaip prieš daug metų su ja elgėsi du pirmą kartą gyvenime sutikti burtininkai. Prisiminė Dori ir tą kitą raudonplaukį. Kaip jis į juos su tėvais žiūrėjo. Lyg jie būtų šiukšlės. Ir nustūmė tą atgailos jausmą šalin. Daugiau neištarė nei žodžio. Gal ji supras, kad kalbėtis neverta ir dings iš čia. Manė Leticija.

[Sevirina Mckenna]

  - Na gerai atleisk tik pasitikslinau, - tarė Sevirina išgirdusi gan piktą atsakymą, - kas atsitiko? - toliau paklausė mergaitė nors pasigailėjo, kadangi suprato, jos šalia mergaitė nėra linkusi bičiuliautis.
Nors anaiptol Seviriną ji visai sudomino. Deja nesuprato kodėl ji tokia pikta. Gal kas nors ja sunervino? O gal aš klydau? Gal nėra ji pikta tuk taip pasirodė? Nuolat bandė spėlioti švilpė, bet daugiau nedrįso klausinėti. Neiškentusi dar kartelį paklausė:
  - Atleisk jei supykdžiau, bet ar viskas gerai? Atrodai pikta.
Vėl dvejojo Sevirina ar nepasakė ko nors blogo kas dar daugiau supykdytų mergaitę.

[Leticija Mendel]

Ta mergaitė visai nesuprato, kad Grifė nori tiesiog viena pasisupti ir paliūdėti. Bent jau sūpynės teikė tokį pat džiaugsmą, kaip ir paprastos jų namo kieme. O tai atėjūnei būtinai reikia plepėti. Letė atsisėdo normaliai ir pasistengė dar labiau įsisiūbuoti. Bet ji juk nenori nieko blogo. Turbūt. Bent jau taip neatrodė.
- Tiesiog aš noriu namo. - Pasakė Leticija.
- Labai noriu namo. Man čia nepatinka. Ir net nenorėjau čia atvykti. - Kažin ar reikėjo pasakotis tokius dalykus burtininkei. Bet gal ji irgi iš paprastos šeimos ir supras mane. Įdomu ar tie, kurie atvyksta čia iš normalių žmonių šeimos yra laimingi? Ar visus tėvai taip primygtinai išsiunčia į šią mokyklą.
- Nežinau ar aš pykstu. Man liūdna. Ir turbūt pikta. - Ir dar baisu. Kad daugiau niekada negrįš namo. Kad neišvys tėvų. Nes jie nenorės Leticijos matyti. Ta magija atskyrė nuo šeimos. Tik kodėl? Tada ėmė galvoti apie Dori. Ji grasino mus nužudyti. Ji ir tas jos draugas buvo labai pikti, pasipūtę. Bet o jei ir Dori tėvai taip pat išgrūdo į šitą mokyklą, išmete ir nenorėjo matyti. Ir vis tiek ta Dori tikra pabaisa. Nusprendė. Niekada nenorėtų tos merginos dar kartą sutikti.

[Sevirina Mckenna]

Sevirinai tikrai rūpėjo kodėl mergaitė bent atrodė tokia pikta. Pati švilpė nenorėdavo būti viena todėl ir iš savo pusės kalbėdavo gan nemažai su kitais žmonėmis.
  - Suprantu, - atsakė Sevirina. Nors pati ne itin mėgo namus, bet dauguma žmonių su kuriais leisdavo laiką laukdavo vasaros kada keliaus namo todėl pati mergaitė iš to suprato kodėl.
  - O kodėl nepatinka? Kas tuomet privertė tave čia atvykti jeigu taip nenorėjai? - atsargiai klausinėjo Sevirina. Nenorėjo atrodyti labai įkyri todėl nesistengė sužinoti per daug. Pati mergaitė labai norėjo į hogvartsą ir džiaugėsi čia atvykus. Pasirodo ši mergaitė visiškai to nenorėjo. Ir kas vertė ją čia atvykti? Jeigu taip nenori tegul nekeliauja.
  - Kas tave nuliūdino? - Sevirina bandė išreikšti susirūpinimą nors neaišku ar jai tai pavyko ir kodėl turėtų būti susirūpinus, tačiau švilpei vis tiek buvo įdomu. Sevirina net labai norėjo ištrūkti iš namų todėl nesuprasdavo kas tokio blogo čia ir gerai namie. Tikriausiai šeimos kitokios. Gal pas ją šeima geresnė su kuria ji smagiai laiką leido.

[Leticija Mendel]

Supranta. Ar ji gali suprasti? Leticija taip nemanė. Iš kur ši atėjūnė gali suprasti ką jaučia Letė? Ji niekada nematė tos pabaisos Dori ir negirdėjo ką ji sakė. O ar kada ji patyrė tokį mamos pokytį, kokį pajuto Letė nuo laiko, kai gavo laišką. Baik. Baik. Nesi vienintelė auka šiame pasaulyje. Mėgino save tramdyti mergaitė.
- Aš ne burtininkė ir ja netapsiu. - Pareiškė Leticija. - Man nepatinka. Aš nenoriu magijos. Ji man svetima ir todėl nepatinka. - Į antrą klausimo dalį atsakyti buvo dar sunkiau. - Mano tėvai. - Labai liūdnai pasakė. - Jiems atrodė, kad privalau čia vykti. Nors nenorėjau. - Ar tai mergaitei tikrai rūpi? Ar tik šiaip ieško informacijos, o paskui apkalbinės ją su kitomis. Tokių dalykų Leticija prisižiūrėjo paprastoje mokykloje iki kaklo. Bet jau pradėjo tą pokalbį ir jau prisakė tiek, kad nebebuvo kur trauktis.
Į paskutinį klausimą atsakė taip.
- Tiesiog aš nesuprantu kodėl mano tėvai dabar į mane žiūri taip, lyg pasidariau kitas žmogus. Aš nesuprantu kodėl jie mane čia privertė atvykti. Aš nenorėjau. Sakiau jiems, kad nenoriu. O jie vis tiek išsiuntė mane čia. Mama sako, kad čia mano vieta. Tokių kaip aš vieta.

[Sevirina Mckenna]

Sevirinai visko pilnai nesuprato, tačiau norėjo sužinoti kas būtent nepatinka čia šiai mergaitei. Pačiai švilpei hogvartsas buvo viena iš geriausių vietų. Antrakursė vis mąstė. Galbūt jai tiesiog nepatinka hogvartsas kaip man mano tėvai galvojo Sevirina.
  - Na aš manau, kad čia yra tik burtininkai, - tarė vyresnė mergaitė, - o kodėl nenori ja būti? - pasidomėjo. Nors ir šalia esanti mergaitė to nenori, bet Sevirina žinojo, kad čia mokosi tik burtininkai ir nors ji nenori, bet yra burtininkė. Tuomet išgirdusi priežastį kodėl čia atvyko švilpė nelabai žinojo ką atsakyti.
  - O kodėl nenorėjai čia atvykti? - paklausė šviesiaplaukė, - ar tu ne iš burtininkų šeimos ir nežinojai, kad tau čia reikės atvykti? - toliau klausinėjo, bet sustojo supratus, kad mergaitė gali įsižeisti. Sevirina pažinojo Kają ir Liną kurios yra iš žiobarų šeimos todėl jeigu mergaitė tokia irgi buvo antrakursė ją suprato. Matėsi, kad jaunesnės mergaitės atvykimas nebuvo lengvas ir ji to nenorėjo. Sevirina netruku suprato, jog jos neapsikeitė vardais todėl greitai prisistatė:
  - Aš Sevirina iš švilpynės, o tu?
Švilpiukė tikėjosi, kad mergaitė taip pat prisistatys. Gal tuomet būtų lengviau bendrauti.
  - Aš niekada neturėjau gerų santykių su tėvais, - šiek tiek pasakė apie save. Kiek pamena iš savo gyvenimo Sevirina tai, kad jos tėvai visada buvo labai rimti žmonės ir daug reikalavo ir pačios mergaitės nors ji dar buvo jauna ir dar vis yra.
  - Na tikriausiai sunku yra, kai tėvų nuomonė keičiasi, bet maniškiai niekada nebuvo geri, - kalbėjo ir bandė paguosti antrakursė mergaitę.

[Leticija Mendel]

- Burtininkai yra blogi. - Trumpai pasakė. - Jie mano, kad yra patys geriausi, nuostabiausi žmonės. Nors taip nėra. - Ar pasakoti apie tą susitikimą su Dori ir jos draugu? Tada buvo dar maža, bet viską prisiminė. Nutarė, kad nepasakos. Nors turbūt ta mergaitė dabar pradės klausinėti kodėl gi Leticija teigė, kad visi magai yra blogi.
- Taip. Mano tėvai ne burtininkai. - Tiesą pasakius to juk nežinojo. Staiga susimąstė. Juk esu įvaikinta, tai ką gali žinoti kas gi tikrieji tėvai. Bet kodėl jie mane paliko? Tie tikrieji tėvai. Ar jie irgi dabar pyktų, jei žinotų, kad turiu vykti į Hogvartsą?
- Na, apie magiją aš žinojau, nes kartą sutikau burtininkę. - Daugiau apie Dori nesiplėtė. - Bet nežinojau, kad turėsiu čia vykti ir nesuprantu kodėl tėvai neleido man likti namie. - Mergaitę kamavo mintis, kad gal nereikėjo tiek pasakotis kažkokiai nepažįstamai mergaitei.
- Aš Leticija. - Prisistatė ir ji. O tada Sevirina nustebino, kai pradėjo pasakoti apie savo tėvus. Tai ramino, nes ji irgi keitėsi svarbia informacija, kaip ir Letė.
- O tavo tėvai burtininkai? - Paklausė. - O kodėl sakai, kad jie nebuvo geri? - Pradėjo jausti jai užuojautą.

[Sevirina Mckenna]

  - Na sutinku nėra visi burtininkai geri, bet jie nėra tokie jau ir blogi, - tarė Sevirina, - gal nesi mačius gerų ir nuoširdžių burtininkų, - nors Sevirina dar nebuvo mačiusi jokio blogo žmogaus suprato, jog tokių yra. Bet ji nebuvo prieš gyventi ir pažinoti tik gerus žmones todėl priešų ir neieškojo.
  - Aišku. Keista, dauguma čia hogvartse žmonių kuriuos pažįstų yra žiobarai. Tu irgi? - garsiai mąstė mergaitė. Ir tai buvo tiesa. Kaja, Lina, Hestijas. Jie visi buvo žiobarai. Ar Leticija irgi bus tokia? Vis gi Sevirina nebuvo prieš juos todėl tai netrugdė jai.
  - Tikriausiai per tą susitikimą ir susidarei blogą įvaizdį apie burtininkus, - kalbėjo antrakursė, - na visi burtininkai nori nenori turi čia atvykti. Manau tau ir nebuvo išimtis ir tėvai padarė ką reikia, - tiesa sakė švilpė, - bet suprantu kaip yra sunku daryti tai ko nenori.
Sevirina džiaugėsi, jog mergaitė prisistatė, o ne dar labiau supyko dėl tokio prašymo. Leticija - gražus vardas.
  - Taip  jie burtininkai ir jie tiesiog tikisi iš manęs per daug. Turiu omeny nori, jog būčiau tobula ragana, kaip ir mano mama, bet aš tokia nesu, - tikėdamasi, jog nors kiek Leticija pasitikės dabar, Sevirina kalbėjo apie save.

[Leticija Mendel]

- Bet mano tėvai nemėgsta burtininkų. O dabar ir manęs nemėgsta. - Tai labai liūdino.
- Jie labai pyko, kai gavau laišką iš Hogvartso. Nors sakiau, kad niekur nenoriu važiuoti vis tiek privertė mane išvykti. - Jautėsi kiek ramiau, atrodė, kad gali su šita mergaite kalbėtis, nes ji ir pati apie save pasakojo.
- Na taip. Aš žiobarė. - Bet ar tikrai? Uždavė sau tą klausimą darsyk. Kažkaip nelabai kam pasakojosi, kad yra įvaikinta. Kol kas nesakė ir Sevirinai.
- Ta mergina, kurią sutikau buvo labai pikta. Ir jos draugas. Jie mus niekina. Aš žinau. - Pasakojo Leticija. Bet ir vėl ėmė galvoti, kad gal Dori tiesiog labai skauda, nes tėvai lygiai taip pat išgrūdo ir ją.
- O kodėl burtininkai privalo čia mokytis? O jeigu aš nenoriu magijos, tai kam man jos mokytis? Aš noriu grįžti ir mokytis to, ko seniau mokiausi. - Išklausiusi ką Severina pasakojo apie savo tėvus pasakė.
- Bet juk esi jauna. Tik mokaisi. Ką reiškia būti tobula ragana? Juk net neturi visų žinių. Tik jas pradedi įgauti. Tai normalu, kad visko nežinai ar nemoki.

[Sevirina Mckenna]

  - O kodėl jie nemėgsta burtininkų? - pasidomėjo Sevirina, - ir tuo labiau tavęs kodėl. Juk tu niekuo nenusikaltai.
  - Na aš manau jie neturėtų pykti. Jau greičiau džiaugtis, jog jų dukra išmoks kažko naujo, - galvojo logiškai  antrakursė. Nelabai suprato kodėl galima pykti dėl tokio dalyko, bet toliau nesigilino, nes nežinotų ką pasakyti.
Sužinojus, jog mergaitė žiobarė Mckenna šyptelėjo. Nežinojo, kaip reaguoti ir ką sakyti. Nebuvo prieš tai.
  - Na gal būt daugiau su jais nepasimatysi. Gali pamiršti, - šie žodžiai skambėjo labai kvailai. Sevirina suprato, kad taip lengvai nepamirši kažko kas labai nepatiko, - o ką jie darė tada? - toliau domėjosi šviesiaplaukė. Gal tada bus pagrindas kodėl jie taip elgėsi.
  - Tiesa pasakius nežinau. Na tiksliau reikėtų didžiuotis dėl pakvietimo į hogvartsą. Na tik aš taip manau, nes man yra garbė čia mokytis nors ir žinojau, kad pateksiu, bet vistiek čia būti yra nuostabu ir tu manau pamilsi šią vietą, - ilgokai kalbėjo švilpiukė. Tikėjosi, kad mergaitė nesupyks dėl to ką netaip pasakė.
  - Na jie mano, kad aš jau moku pakankamai ir pagal amžių mano jau turėčiau daryti įvairius dalykus ką ji daro, - susimąstė, - bet nesvarbu. Aš išmokau tiesiog sėdėti savo kambary ir nesirodyti jiems.
Jos mezgė pokalbį kas Sevirinai patiko.