[Alrisa Fuentes]

Laimei, nelauktai rasta užuomina nutildė pradėjusią plyšauti mergiotę. Į beprotnamį? Žinok, jau geriau būti ten, nei su tavim, kvaiša. Nusprendė Alrisa, klausydamasi žymiai ilgesnio, bet tokio pat kvailo eilėraštuko, lyg profesorius staiga būtų sugalvojęs palengvinti užduotį. Šįkart buvo kaip ir aišku, kur joms reikėjo eiti.
Porininkė taip greitai išlėkė iš salės, kad nuostabus planas užtvoti jai teleskopu per makaulę neišdegė. O gaila. Net nagus niežėjo padaryti kažką panašaus. Deja, neliko laiko net pasigriebti astronomijos prietaiso - reikėjo skubėti paskui.
-Vis bėgt ir bėgt, ko gi ji taip lekia?...Dar suprasčiau, jei vytųsi visa gauja klykiančių Elliw. - pūškavo klastuolė, išbėgdama į kiemą. - O dabar? Hm... aš? Negi esu tokia baisi, kad nuo manęs reikia bėgti? Gal tik truputėlį. - kuklinosi ji, akimis ieškodama mergiūkštės.
Pastebėjusi ją, sparčiai nužingsniavo ton pusėn. Visai nelaiku prisiminė, kad net jokios bandelės ar bent sumuštinio nenugvelbė nuo stalo - Alrsa vėl užsinorėjo valgyti. Nuotaika subjuro, gal jau šimtąjį kartą per šitą suknistą dieną. Nei pasisotinti, nei pailsėti... Piktinosi ne tik nevykusia partnere, bet ir profesoriumi. Negi jis sugalvojo šitą kvailą žaidimą būdamas išgėręs? Ech, ar girtas, ar negirtas, vis tiek tai visiška nesąmonė. Tokios mintys skriejo juodaplaukės galvoje, kol galiausiai prisiartino prie naujos užuominos vietos.
-Tu kaip nori, bet aš pavargau. - pareiškė ketvirtakursė, sunkiai klestėdama ant sūpynių. Nejučia pradėjo pamažėle suptis.

[Sofi Barbierato]

  Nukeliavusi neilgą kelią Sofi pradėjo skaudėti galvą nuo bendrakursės nesąmonių. Ar ji gali užsičiaupt? Juk viską ir taip girdėjau. Nors ji turbūt teisi. Kam aš taip lėkiu? Prie sūpynių ji stovėjo gan neilgai. Pradėjo galvoti, kas darosi tai nenuoramai?
 - Suptis? Supasi vaikai...Bet nieko, ji juk ir tai iš šalies kaip vaikas. Kelia isterijas dėl nieko,- ji kalbėjo tyliai, stengėsi, kad pabaisa neišgirstų raudonplaukės monologo,- Suprasčiau, kad tik sėdėtų, bet...juk ji baisi, pati tai iš dalies patvirtino.
  Dar kiek pasukusi galvą ji užbaigė mintį:
 - Nusispjaut. Gal irgi atsisėsiu, bet,- vis dėl to minties neužbaigė. Po šios žodžių virtinės tikrai norėjosi pailsėti. Nenuoširdžiai mergina prisiartino prie kolegės. Prisėdo ant žemės visai nesistengdama surasti užuominos. Gulėjo. Gulėjo. Gulėjo ilgai. Ji gulėjo labai ilgai. Net užmiršo ko čia atėjo.
  Vis dėl to sušlapo sėdynę tad atsisėdo. Sofi neramiai apsidairė lyg nieko neprisimindama. Patrynusi akis ji vėl greitai atsigulė, apsivertė ir pamatė užuominą po sūpynėmis. Nieko neištarė ir neramiai atsistojo. Pradėjo vaikščioti. Vaidino, ieško užuominos.
 - Gal ir tu jau stokis?- garsiai paklausė klastuolė. Kur gi ten tokia pamaiva stosis? Nesąmonė būtų jei ji pirštą pajudintų.

[Alrisa Fuentes]

Alrisa visai nesitikėjo, kad suptis bus taip malonu. Bet taip vaikiška. Vis dėlto jausmai šįkart nugalėjo protą, kuris be paliovos šnibždėjo: Ką pagalvos kiti? Ką pagalvos toji mergiotė? O man nusispjaut. Nerūpestingai nutildė mintis ir suposi toliau. Gerą pusę minutės net užmiršo apie kieno nors egzistenciją šioje Žemėje ir, o teleskopai, tai buvo puikiausias laikas šiandien! Deja, kaip visada, šlykščiaplaukė sugadino pradėjusią taisytis nuotaiką. Patys žodžiai klastuolei nelabai įsiminė. Žymiai svarbiau buvo faktas, kad tobula ramybė buvo amžiams sutrikdyta. Žudantis žvilgsnis nukrypo bendrakoledžės link, kuri... gulėjo. Tai tęsėsi gana ilgą laiką, tad ketvirtakursė tikėjosi, jog šioji tiesiog numirė.
-Oi, tai būtų... džiaugsmo mums visiems! -  Sarkastiškai sumurmėjo, mąstydama, kaip reikėtų apie tai aiškintis Matthew. Iš tiesų tikėjosi, kad taip ir atsitiko. Vis dėlto Alrisa buvo girdėjusi, kad mirę žmonės tampa neatpažįstami bei šiurpesni. O ji iš savo vietos nematė, kad kvaila mergiūkštės fizionomija būtų galėjusi ką nors išgąsdinti. Regis, ši net pagražėjo: lūpos nesvaidė jokių nesąmoningų žodžių. Deja, juodaplaukei netrukus teko žiauriai nusivilti, mat lavonas lyg niekur nieko atsisėdo, bet po to vėl nuėjo miegoti. Ji net nespėjo susigaudyti, kai jis staiga atsistojo bei pradėjo vaikščioti. Nuostabos kupinas žvilgsnis sekiojo zombį ir negalėjo atsistebėti. Tik šiojo nemandagus kvietimas liepimas stotis pašalino visą sąstingį.
-Stotis? Žinok, smirdantis lavone, kad verčiau palauksiu, kol vėl numirsi. - maloniai prašneko mokinė. Ketino dar pasėdėti, tačiau mintyse atsirado kažkoks vos apčiuopiamas svetimkūnis. Lyg užuominos užuomina. - Ko taip spoksai? Jaunos raganos nemačius? - Gal ji pamatė popiergalį netoliese ir užsispyrė apie tai nepasakyti man? Klastuolė apsidairė, bet jo nepastebėjo. Gal jis visai šalia? - Na, ateik ir pasiimk tą užuominą. Nebijok, nekandu. - aksominiu balsu pridūrė Alrisa.

[Sofi Barbierato]

   Raudonplaukė pastovėjo tyloje. Bet neilgai, nes ta pabaisa vėl pradėjo rėkti. Ar ji užsičiaups? Prisiminusi, kad tai faktiškai neįmanoma ji vėl sunerimusiai į ją žvilgtelėjo.
  Ir vėl. Gražiausia. Tik aprimsta. Paklausi klausimo ir vėl! Sofi negalėjo patikėti, kad ta keistuolė tokia buka. Negi ji nesupranta? Raudonplaukė galvojo, kad nieko nedarys ir lauks iki tol kol ta besmėgenė pati susipras, bet ne, ji per kvaila, tad viską teko padaryti Sofi.
 - Štai, gražuole vasara, ji ten,- parodė pirštu į lapuką,- Nematai? Po sūpynėmis,- supratusi, kad per daug tikisi klastuolė vėl skaudžiai sudėjavo. Pati paimsiu. Ji pasilenkė ir paėmė lapuką prismeigtą smeigtuku,- Apsupta vandens gilaus, daugiau nebekankinsiu,- perskaitė užuominą,- Turiu tau gerą žinią, tai paskutinė užuomina.
   Viena užuomina buvo lengvesnė už kitą. Ir jos buvo vis trumpesnės. Pagalvojus, kad viskas tuoj baigsis Sofi nupurtė geras šiurpuliukas. Klastuolė greitai susiprato kur čia šuo pakastas. Tik, kad po paskutinio kivirčo su Dori ji nelabai norėdavo grįšti prie ežero (galvojo ją ten sutiks). Na gal į salos vidurį mažvaikė nesistengs nukakti.
   Sofi pasileido į kelią. Tik šį kartą labai lėtai. Nenorėjo, kad ana ją vis kankintų savo balsu nuo kurio darosi sunku kvėpuoti.

[Grantacija Gerietė]

Šiltas vasaros vėjelis kedeno garbanotus grifės plaukus. Ši savaitė merginai buvo pernelyg sunki: daug namų darbų, mokymosi rezultatai nebuvo patys geriausi, senieji draugai ją apleido, bėdos su šeima, brolio priežiūra mokykloje, kuris, tiesą pasakius, nelabai linkęs mokytis. Garbanė, pasidavusi savo mintims, nepajuto kaip atsirado pievos takelyje, kuris veda nežinia kur. Smalsumas nugalėjo ir mergina ramiai nupėdino takeliu. Tik tas keistas jausmas nedavė jai ramybės, atrodo, jog ji čia jau buvo. Tik pakilusi į kalnelį ir pamačiusi atsivėrusį gamtos grožį mergina suprato, kad tikrai čia yra buvusi. Gal antrajame kurse ji čia lankėsi, tik neprisimena nei kodėl, nei su kuo. Buvau visai pamiršusi šią vietą...Nuo prisiminimų jai pakilo lūpų kampučiai, kurie signalizavo, kad Gran po ilgo laiko pagaliau šypsojosi. Nieko nelaukusi ji metė kuprinę į žoles ir stryktelėjo ant sūpynės. Sūpynės sunkiai girgždėjo, primindamos, kad yra jau brandaus amžiaus, todėl merginai įsisupant teko paplušėti. Gran prisiminė, kad apsilankymas paskutinį kartą buvo daug malonesnis: sūpynės atrodė naujos, negirgždėjo ir lengvai supdavo. Tačiau tai jai neberūpėjo, pagaliau ji gali ramiai atsikvėpti ir pabūti su savo mintimis, kurios nedavė jai ramybės. Slaptai ji norėjo, jog galėtų pradingti skradžiai žemę, nes pastaruoju metu ji jautėsi lyg nesava, svetima magiškajam pasauliui. Tačiau supratusi, kad pagaliau gali nusiraminti ir trumpam atsikvėpti, mergina įkvėpė saldaus vasaros oro ir atsiduso. Viskas bus gerai, pamatysi...

[Dori Mendel]

Dori savo miegamajame slėpė kalvitą. Tai buvo pavojingas magiškas augalas, skirtas apsiginti nuo priešų. Jį penkiolikmetei parūpino Juzefas, kurio mergina maldavo niekam apie augalą neprasitarti. Nutuokė, kad Alanas jaudinsis sužinojęs, šalia kokio pavojaus tamsiaplaukė miega, na, o jeigu ši žinia pasiektų Aurį, Mendel buvo tiesiog įsitikinusi, kad kalvitą vyresnysis Senkleris paprasčiausiai iš jos atimtų.
Labiausiai jis klastuolei buvo reikalingas vasarą, kai ji nežinojo, kas ir kada gali ją užpulti tame vaiknamyje. Kadangi po svarstymo Ministerijoje Dori burti už mokyklos ribų tikrai bijojo, privalėjo pasirūpinti kokia nors kita apsauga. Aišku, Alanas visą laiką šnekėjo apie saugą, bet Mendel neketino dar kartą statyti Senklerių į pavojų.
Deja, po to karto, kai su kalvitu kuprinėje paauglė išsitėškė prie Matthew, kalvito auginimas tapo sudėtingesnis, mat augalas susižalojo. Tačiau jį pavyko atgaivinti, tik dabar buvo metas persodinti ir apgenėti bei apkerėti taip, jog neaugtų per didelis. Užsiimti su augalais ne herbologijoje nebuvo jau toks košmaras. Taigi, kalvitas ir vėl buvo paslėptas mokinės kuprinėje ir šį kartą Dori neketino užsižioplinti. Ji traukė į mišką, kur susiras patogią vietelę ir galės atlikti reikiamas procedūras.
Eidama nuo pilies sūpynių link Mendel ant jų pamatė labai gražią merginą. Ji buvo tamsaus gymio ir garbanotų plaukų. Nesuprasi kodėl, tačiau akimirksniu prikaustė klastuolės žvilgsnį. Ir tada... BUM!
- Nu tu... antrą kartą! Su suknistu augalu! Dabar jis tikrai neišgyvens! Kaip aš...
Iš Dori lūpų pasipylė keiksmažodžiai į kuprinės pusę. Nors kalvitas tikrai buvo nekaltas dėl to, kad Mendel vėl sugebėjo nukristi, šį kartą užkliuvusi už akmens, bet dabar jai tą augalą norėjosi paprasčiausiai suspardyti.
Galiausiai Dori dėbtelėjo į ant sūpynių sėdinčią merginą ir jau ketino pradėti plūstis, bet pažiūrėjusi tiesiai į ją susičiaupė. Ir tada ji suprato: pavydėjo jai rudos odos, pavydėjo garbanų.
- Gražūs plaukai, - galiausiai pasakė.

[Grantacija Gerietė]

Merginos nelaimei, jos ramybė buvo nutraukta. Tiesiai prie jos pargriuvo mergina, tiesa, visiška priešingybė jai. Juodi, tiesūs it styga plaukai, balta lyg popierius oda, auskarai ant veido. Tikrai bus klastuolė.Pamanė mintyse Gran. Tačiau tuojau pat puolė nuo sūpynių prie svečio, pro ausis praleisdama jai skirtą pagyrimą.
-Ar tau viskas gerai? Neužsigavai?- klausimais apipuolė Gran. Tačiau nieko blogo ji tame nematė. Mergina visada buvo geros širdies, visiems linkusi padėti. Tada ji prisiminė jai skirtus žodžius,- Ak, tiesa, ačiū...
Grifė nubedė akis į žemė. Ji nekenčia savo plaukų, jie nepaklusnūs, o iššukuoti jų neįmanoma. Tačiau tą akimirką jos širdis suspurdėjo, ji menkai šyptelėjo. Nors trumpam ji nebus viena, galbūt net persimes keliais žodeliais. Tačiau ji žinojo, kad juodaplaukė kažkur skubėjo ir didelių vilčių į viešnią nedėjo. Nejauki tyla jai spaudė krūtinę, tad nieko nelaukusi klestelėjo atgal į sūpynes. Tą akimirką mergina vos nenusivertė žemyn, bet nukreipdama dėmesį nuo savo nerangumo tarė:
-Kur taip skubėjai?- klausimas jai atrodė kvailas ir neapgalvotas. Tačiau nejaukią tylą galima prablaškyti tik dar nejaukesniais klausimais. Gran sunkiai nurijo seilių gumulą ir laukė atsakymo. Ta panelė tikriausiai nė nenutuokia kaip garbanei sunku pradėti pokalbį. Ji jautėsi taip, lyg iš jos ištisus metus buvo išplėštas liežuvis, tačiau jos baimėms reikia dingti. Tad geriau dabar, negu niekada...

[Dori Mendel]

Nežinia kodėl, bet Dori galvojo, kad mergina bus nedraugiška. Todėl gerokai nustebo, kai garbanė ėmė klausinėti, ar Mendel viskas gerai, ar ji neužsigavo.
- Viskas tvarkoj, - atsistodama ir valydamasi kelius pasakė penkiolikmetė. Aišku, skaudėjo. Bet Mendel nutarė pakentėti tyliai. - Tik man atrodo, kad arba šita kuprinė, arba tai, kas joje, turi stiprią trauką žemei, - prunkštelėjo.
Toji mergina ir vėl atsisėdo ant sūpynių, o Dori klestelėjo ant žolės. Reikėjo pažiūrėti, kiek kliuvo kalvitui. Atsargiai prasegusi kuprinę klastuolė pamatė, jog kalvito lapai patamsėję ir augalas ėmęs šnypšti. Tai reiškė, jog jokio genėjimo ir persodinimo šiuo metu nebus: dabar kalvitą reikėjo apipurkšti specialiu skysčiu, kad jis atsigautų, o tas skystis buvo po paauglės lova.
- Jau niekur, - atsiduso Dori. - Kartais planai ima ir per akimirką sugriūva. Tau taip nebūna?
Iš mažesnio kuprinės skyrelio tamsiaplaukė išsitraukė žiobariškų cigarečių pakelį. Beveik visos merginos iš vaikų namų rūkė, o Mendel tikrai nenorėjo būti nepritapėle. Tad rūkė ir ji. Bėda ta, kad dabar ji ne tik jautėsi dėl to kieta, tačiau jau ir jos organizmas pradėjo prašyti tų nuodų. Atrodo, dar visai neseniai ji stebėjosi, kai viena septintakursė iš jos koledžo paprašė pasaugoti žiobarišką cigarečių pakelį, o dabar tą nesąmonę traukė pati. Tik žiebtuvėlio Dori nenaudojo. Tai jai būtų jau per daug žiobariška. Tad cigaretę prisidegė degtuku.
- Būtų gerai, jeigu niekam apie tai nesakytum, - paprašė išpūsdama dūmus iš plaučių. - Jeigu nori, galiu duoti ir tau.

[Grantacija Gerietė]

Tai jau tikrai...Pamanė grifė, kai mergina užsiminė apie sugriautus planus. Vieną akimirka ji buvo vienui viena, o kitą jau turi pašnekovę. Viešnia išsitraukė cigarečių pakelį, kuris garbanei buvo puikiai pažįstamas. Senieji jos draugai tokias rūkydavo.
-Aš ne tokia, taip pat, ne, ačiū,- mandagiai atsisakė Gran. Iš tiesų, grifė būtų paėmusi cigaretę ir ją mielai surūkiusi, tačiau bijojo, jog kur nors netoliese trankosi brolis su draugais. Jei jis pamatytų rūkančią Gran, jai būtų galas, tėvų pelėda čia atsidurtų mažiausiai už pusvalandžio.
-Beje, aš Grantacija, bet mieliau, kai vadina Gran,- nusišypsojo grifė. Ji troško susirasti naujų draugų, su kuriais galėtų leisti laiką po pamokų, krėsti išdaigas. O labiausiai jai trūko DRAUGĖS, su kuria galėtų kalbėtis apie berniukus, apkalbinėti kitas merginas. Ji to niekada neturėjo, nes visą savo trumpą gyvenimą ji leisdavo laiką tik su vaikinais. Prisiminusi, jog juodaplaukė kažką turėjo kuprinėje ėmė ir leptelėjo:
-O kas kuprinėje? Negi nešiesi kažką neleistino, kas būtų puiki priežastis išmesti tave iš Hogvartso?- menkai šyptelėjo Gran. Ji visada buvo toks žmogus, kuris niekada nepraleis progos ko nors patraukti per dantis. Tačiau ji tą darė draugiškai, neketindama ko nors įžeisti ar užgauti.

[Dori Mendel]

- Aš Dori, - atsakė tamsiaplaukė.
Klastuolė stengėsi įvertinti Gran. Ne paslaptis, jog Mendel patiko turėtų draugų. Ši mergina neatrodė skysta, tačiau buvo labai draugiška. Saldumo penkiolikmetė nemėgo, bet kol kas pašnekovė jos neerzino. Paauglė nebuvo linkusi šypsotis, bet taip išėjo, jog į Grantacijos šypseną ji taip pat atsakė šypsniu, nors ir labai trumpu.
- Eee... - numykė penkiolikmetė, kai Gran paklausė, ką Dori turėjo kuprinėje.
O dar ta įžvalga su pajuokavimu. Tai Mendel patiko. Galiausiai Dori nusijuokė. Kąži, ar Gran įtaria, kad yra visiškai teisi?
- Tikriausiai Hogvartse rastume ne vieną, kurio daiktus apieškojus būtų galima su tuo mokiniu atsisveikinti, - taip pat juokaudama ir norėdama išvengti atsakymo atsakė klastuolė. - O kaip tu? Esi turėjusi ką nors neleistino? - pabandė temą nukreipti nuo savęs.
O kalvitas kuprinėje sukrutėjo. Tikriausiai buvo nepatenkintas kaip ir aną kartą. Ir norėjo to skysčio. Pakentėk, kvailas augale, leisk man pabendrauti, pagalvojo Dori vis dar rūkydama cigaretę.

[Grantacija Gerietė]

Gran stengėsi nuslėpti šypseną savo veide, ji puikiai matė kažką sukrutant mergaitės kuprinėje. Tačiau tylėjo, manė, kad atėjus laikui ji galbūt prisipažins.
-Na, tiesą pasakius, antrame kurse mano brolis iš kažkur nukniaukė mažą, ką tik išsiritusį drakoną. Maniau, kad mums galas. Beveik taip ir buvo, pro mus praėjo vienas iš Hogvartso mokytojų, o tuo tarpų mano brolio rankose jis sujudėjo. Nepatikėsi, tas drakonas buvo Vengrijos raguoklis. Tą akimirką čiupau tą daiktą jam iš rankų. Profesorius buvo baisiai nepatenkintas, o aš prisiėmiau kaltę sau, kad tik brolis išliktų sausas. Visa laimė, kad apsiėjau tik trumpu nušalinimu nuo pamokų. Iki šiol negaliu suprasti kaip manęs neišmetė...
Gran atsikrenkštė, ji suprato, kad įsijautė. Ji nežinojo ar klastuole galima pasitikėti, nes šios istorijos beveik niekas nežinojo.
-Tai tiek...- bandė kažkaip išsisukti grifė. Ji maldavo, kad dabar kažką papasakotų Dori. Tiesa, ši mergina jai patiko, nors ir sugriovusi jos ramybę, tačiau atrodė ganėtinai draugiška, bei nuotykius mėgstanti mergina. O to Gran labiausiai ir trūko, ji jau senai svajojo įsivelti į kažką neleistino, jog galėtų tai papasakoti savo draugams, o dar geriau, vaikams ar anūkams.
-Gal tu nori kažką papasakoti, neatrodai tuščia, tikriausiai jau esi įsivėlusi į kažką, kas buvo tikrai nerealu? Būtų tikrai įdomu išgirsti tavo istorijas.

[Dori Mendel]

Nors Dori ir nemėgo gyvūnų, tačiau Gran pasakojimas apie drakoną ją prajuokino. Ir privertė save pačią nusikelti į ankstesnius laikus, kai dar viskas Hogvartse buvo nauja, nepatirta ir įdomu jaunajai klastuolei. Mendel baigė rūkyti cigaretę, o jos nuorūką numetė ant žemės ir sutraiškė batu. Šiaip jau visada taip ir palikdavo, bet dabar kažkodėl paėmė ir įsidėjo į mažytį kuprinės skyrelį. Kalvitas, bent jau kol kas, pasirodė aprimęs.
- Bet iš kur jis galėjo jį gauti? - susimąstė tamsiaplaukė. - O nušalinimas nuo pamokų skamba kaip prizas, o ne bausmė, - dar kartą nusijuokė. - Su pora draugų buvome atradę keistą gyvūną, - pradėjo pasakoti. - Vėliau su drauge išsiaiškinome, kad tas gyvūnas yra hibridas ir kenksmingas. Ilgą laiką truko domėjimasis juo ir visa kita, na, mes virėme eliksyrą, kuris turėjo tą gyvūną nukenksminti. Deja, paskui jau jo neradome ir neišėjo mums sugirdyti to eliksyro, - gūžtelėjo pečiais.
To, kad vis dėlto Apelsinui Dori ir Meg tą eliksyrą sugirdė ir fanagetas numirė, klastuolė nusprendė Gran nepasakoti.
- Vieną kartą su tokia bjauria mergiūkšte iš Varno Nago skridome ant testralio, deja, jis mus paleido miške ir ten mus užpuolė hovilkai, - ėmė pasakoti kitą nuotykį. - Laimė, kad viena iš buvusių profesorių, Krisina, mus pastebėjo ir išgelbėjo. Oi, kokį paskui gavome areštą, - ėmė juoktis prisiminusi.
Tai buvo du įsimintiniausi nuotykiai, kuriais Dori galėjo pasidalinti. Žinoma, naktis Kiauliasodyje su Alanu ant hipogrifo nugaros irgi buvo įspūdinga, bet prisiminimus iš jos Dori norėjo pasilikti sau. Taip pat nuotykiai su Deoiridh - ir Kiauliasodyje, ir miške. Bet apie ją kalbėti taip pat nebuvo jokio noro, nes buvo liūdna, kad merginų ryšiai šiuo metu buvo praktiškai nutrūkę.
Dori susimąstė apie tai, kiek jai daug teko patirti įvairiausių nuotykių (ir kaip keista bebūtų, nemaža jų dalis vienaip ar kitaip buvo susijusi su gyvūnais), bet nuo ketvirto kurso tai mokykloje baigėsi, nes mergina tapo nebe tokia smalsi, neturėjo noro niekur be tikslo bastytis, tad ir į nuotykius įsivelti apmažėjo galimybių.
- Žinai, galėtume kada naktį kur nors nueiti, - netyčia išsprūdo pasiūlymas iš penkiolikmetės lūpų.
Ar ji ką tik po tiek daug laiko pajuto, kad norėtų kokių nors nerūpestingų, ne itin pavojingų nuotykių? Taip, tikrai taip, nes dabar gyvenimas buvo arba nuobodokas, arba siaubingai pavojingas, kai į atmintį sugrįždavo vaizdiniai iš susitikimų su tais nusikaltėliais, kuriems reikalinga Dori mama.

[Grantacija Gerietė]

Gran sedėjo lyg apmirus. Ji klausėsi kiekvieno merginos žodžio, jai tai buvo be galo įdomu. Ji niekada negalvojo, kad kažkas gali taip smarkiai prisivirti košės. Tačiau, pasirodo, tai labai įmanoma. Gran tik dabar toptelėjo, jog ji žino šią mergaitę. Jų nuotykis su hovilkais buvo gerai žinomas grifų tarpe. Ji nejučia šyptelėjo, prisimindama, kaip vyresni mokiniai juokaudavo iš tos varnės.
-Patikėk, tavo antrąjį nuotykį puikiai žinau, grifų bendrajame kambaryje visi žinojo. Keista, jog tik dabar tave prisiminiau. O ir šiaip, kaip tavęs niekada nepastebėjau mokykloje?- susimąstė Gran. Jai buvo keista, kad tokią merginą kaip Dori ji mato pirmą kartą.
Gran pradėjo sukti savo garbanotų plaukų sruogą. Slogi tyla žudė Gran. Ji pastebėjo, jog klastuolės akys nuliūdo, pati atrodė susimąsčiusi. Staiga, jog akys nušvito ir Gran išgirdo tai, ką labiausiai bijojo išgirsti. Ji nieku gyvu nesivels į naktines viliones su klastuole. Jokiu būdu. Tačiau merginos širdis kuždėjo kiek kitaip.
-Žinoma,- išpyškino grifė. Tuo metu ji norėjo tvoti sau per galva, bet sudvejojo. Juk laiko liko tiek nedaug. Kodėl nepasimėgavus geriausiais likusiais metais Hogvartse?- Kur siūlai apsilankyti?

[Dori Mendel]

- Tikrai žinai? - Dori akys sužibo iš nuostabos.
Penktakursei buvo malonu išgirsti, kad apie jos nuotykius sklido kalbos. Kelioms akimirkoms pakilo noras padaryti ką nors tokio, kad einant Hogvartso koridoriais visi į ją atsisukinėtų ir aikčiotų.
Tamsiaplaukės džiugesiui, Gran sutiko susitikti naktį. Mendel galvoje ėmė vaizduotis įvairiausių veiklų scenarijai, kurie prasidėjo kerėjimo klasėje, o baigėsi uždrausto miško viduryje.
- Hmm, - mąstė prikandusi lūpą. - Galbūt galėtume susitikti kur nors koridoriuose, o tada, besibastant, jau nuspręstume, ką galėtume nuveikti arba iškrėsti? - sukikeno.
Dori jau norėjo siūlyti konkrečią susitikimo vietą, tačiau visiškai netikėtai iš jos kuprinės ėmė ir iššoko kalvitas. Kažkokiu būdu jis sugebėjo prasegti kuprinę. Nieko nelaukęs augalas šoko tiesiai ant Gran.
- O ne! - sušuko Dori ir ėmė bandyti kalvitą nuo merginos atplėšti.

[Grantacija Gerietė]

Gran džiaugėsi, jog pagaliau turi kažką, su kuo gali ramiai pasikalbėti, praleisti laiką drauge.
-Žinoma, tinka bet kas, galbūt net galim apsilankyti Uždraustajame miške,- šyptelėjo mergina.
Tačiau tuo metu, kai Gran buvo labiausiai atsipalaidavusi, ant jos lyg iš niekur užšoko kažkoks gyvis. Ji pradėjo klykti nesavu balsu. Kieme buvo jau ganėtinai tamsu, todėl tamsa ir kažkas, besiropšiantis ant merginos, nebuvo pats geriausias derinys. Dori šoko padėti Gran, tačiau merginai tas nebuvo svarbu. Tą akimirką ji jau manė, kad tai tik pokštas ir viskas tuoj baigsis, tačiau toli gražu ne. Gran bandė išsitraukti lazdelę iš savo apsiausto kišenės, tačiau nesėkmingai, ji nukrito kiek toliau, todėl grifė jos nebūtų pasiekusi, nes daiktas, esantis ant jos net nesiruošė atsitraukti. Besimuistydama ji nusivertė nuo sūpynių tiesiai į balą, kuri buvo po sūpynėmis.
-Dori, prisiekiu, jei jis nenulips nuo manęs aš daugiau niekur su tavim nebeisiu ir į koridorius galėsi pėdint viena!- sušuko garbanė. Ji buvo pikta kaip niekad. Tačiau po akimirkos prapliupo kvatoti. Situacija atrodė juokinga: ji sėdi baloje, jos lazdelė purve, o ant jos karstosi kažkoks neaiškus padaras, kurio per tamsą grifė negali įžiūrėti. Nusiraminusi ji atsisuko į klastuolę, kuri buvo čia pat:
-Padėsi man ar tavo padaras ir toliau mane bandys nuvaryti į kapus?- sukikeno garbanė.