0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 62
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Sūpynės
« Atsakymas #15 Prieš 6 metus »
Megaičiukė tipeno į pietinę kiemo dalį, ten yra mačiusi prie ežero ant medžio pakabintas sūpynes - jos atrodė labai viliojančios - pakelti kojytes, įsisiūbuoti ir skristi padange aukštai aukštai. Kaip tą kartą, magijos istorijos pamokoje, kur ji nebuvo - apie ją pasakojo viena švilpė kitai, Marcelė tik nugirdo. Ji pirštus perbraukė per virves, kur Saulė kaitriai spigino ir atrodė tuoj virvutės pradės degti. Ši žiemos diena atrodė ypatinga - saulė, šiltas vanduo, artėja pavasaris, krykštaujantys koledžo draugai toliau nuo šios vietos, kur Marthelle atokiai sėdėjo - ant sūpynių. Šios buvo plačios, jai tikrai per didelės, kai tokia smalsutė ir beveik nemaitinta mergaitė sėdi ant jų. Šilta. Gera. Jai norėjosi draugijos, bet tuo pačiu ir nenori kitam prisistatyti, atskleisti savo giliausias paslaptis. O gal jai verta tolti nuo praeities, pamiršti sausmą, kančias? Pabėgti iš tų namų, kur niekas jos šiaip sau negelbės? O gal...
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Nihal Eris

Ats: Sūpynės
« Atsakymas #16 Prieš 6 metus »
Oras puikus, saulė buvo apšvietus dalį pilies kiemo. Nihal norėjo pasivaikščioti, pakvėpuoti tyru oru ir pasidžiaugti artėjančiu pavasariu. Jos mėlynus plaukus kėdeno švelnus vėjo dvelksmas, o akis spygino saulės spinduliai. Mergina koja už kojos žingsniavo link sūpynių apie kurias jai pasakojo Kaylie. Grifei buvo smalsu jas pamatyti iš arti. Juk nuo sūpynių matosi toks gražus vaizdas, iš vienos pusės ežeras, iš kitos Hogvartso pilis, dar iš kitos Uždraustasis miškas, kuris nėra toks gražus, tačiau kaip sakoma, uždraustasis vaisius vilioja. O po kojomis minkšta žolytė. Nihal paspartino žingsnį ir netrukus priartėjo prie išsvajotų sūpynių. Merginos žvilgsnį patraukė, kita mergina, kuri sėdėjo ir suposi. O taip norėjau pabūti viena, bet gal taip geriau, galbūt susirasiu draugų. Tikiuosi ne klastuolis, nes dar vėl bus taip, kaip nutiko aną kartą, - mąstė mergina.
- Labas! - riktelėjo mergina ir judėjo link sūpynių. - Tikiuosi neišgasdinau, - nelabai noromis šyptelėjo Nihal.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Nihal Eris »

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 62
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Sūpynės
« Atsakymas #17 Prieš 6 metus »
Marcelės mintys skraidžiojo tarp paskutinių sniego pusnių palei pilies bokštus, kol kita mergaitė nepriartėjo prie jos ir sūpynių. Ko rėki? Man ir taip ausys skauda. Nejaukiai nužvelgusi jaunąją grifę nuo galvos iki kojų, sustojo ties akimis - pasirodė - kažkur matyta bei visai maloni mergaičiukė.
-Laa-abas,- ilgai svarstė ar prisistatyti prie to saldaus "labas",- na, lyg ir nenukritau nuo sūpynių, tai galima sakyti, neišsigandau,- nejaukumas slėgė jos pečius, bet tyliai sukrizeno,- norėjai pasisupti? Štai, eik, man jau laukas pilin,- nulipo nuo sūpynių Martelė, užlesidama vietą mergaitei iš grifų gūžtos.
-Nors, oras gražus, gal čia aplinkui dar pasivaikščiosiu. Kuo tu vardu?- timptelėjo vieną savo palukų kasytę švilpė.
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Nihal Eris

Ats: Sūpynės
« Atsakymas #18 Prieš 6 metus »
Nihal judėjo link sūpynių, priartėjusi nužvelgė mergaitę ir apsistojo ties akimis. Atrodo maloni ir geraširdė, o gal ir klystu. Ach.. gal nebe spoksosiu taip į ją dar pagalvos, kad kokia nenormali esu. - Šyptelėjo grifė.
- Taip norėjau pasisupti, tačiau, sūpynės didelės tilpsime abi manau, - drąsiai be jokios baimės tarė Nihal. - nebent nori pabėgti, tiesa, atsiprašau, kad taip surėkiau, galvojau neužgirsi, juk lauke vėjas, o dar supiesi. - Šyptelėjo mergina. Juk toks gražus oras, kiekvienas nori būti lauke, o čia tokia rami vieta, turbūt viena iš ramiausių Hogvartse. - Mįslyjo Eris.
- Mano vardas Nihal, - ištiesė savo ranką į priekį, bandydama atrodyti mandagi - o tavo? Be to, iš kokio koledžo? Kelintas kursas? - tarė grifė, žvelgdama į merginą stovėjusią priešais ją.
 

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 62
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Sūpynės
« Atsakymas #19 Prieš 6 metus »
-Sakai, tilpsim abi?- viltingai į grifę žvilgtelėjo mažoji švilpukė ir nedrąsiai, pirštų galiukais, lėtai priartėjo prie mergaitės. Ji mintyse pradėjo niuniuoti dainelę, žaidė pirštais.
-Aš vardu Marthelle, tačiau gali mane vadini vardo trumpiniais ar tiesiog - Marcele. Esu čia pirmus metus, tad pirmakursė švilpė,- švelniai nusišypsojo, parodydama švilpynės ženklelį, įsiūtą į apsiausto kairiąją pusę,- beje, gražus vardas, Nihal,- dar plačiau nusišypsojo ir pasijuto drąsiau, vis dar jausdama raudonį ant dailių skruostų.
-Ar kažkada esi mačiusi sūpynes? Aš ne,- nejaukiai pasimuistė ji,- bet man jos patinka. Plačios, aukštai pakabintos, kai supiesi - pučia vėjelis,- Marta pavaizdavo rankų mostais jos jausmus, džiaugsmą, nuotykius.
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Nihal Eris

Ats: Sūpynės
« Atsakymas #20 Prieš 6 metus »
- Tikrai tilpsim, - žiūrėdama į mergaitės rankas, drąsiai tarė mergina, - juk jos didelės, - pridurė grifė. Kodėl ji žaidžia su savo prištais? Nesuprasi, - nužvelgė švilpę.
- Aš iš Grifų Gūžtos, taip pat pirmakursė. - žvelgdama į Marcelės išraudusius skruostelius išlemeno Nihal. - Dėkui, tavo vardas irgi labai gražus, - šypsojosi mergiotė, žvalgydamasi į apylinkes. - Oras šiandien puikus, kaip manai? Švelnus vėjelis, keli saulės spinduliai, sakyčiau, primena pavasarį. - Vaikščiodama šalia Marthellės kalbėjosi mergina.
- Deja, šias supynes matau pirmąsyk, tačiau apie jas esu girdėjusi, taip, jos didelės ir gražios, esu girdėjusi, kad nukelia į praeitį, - norėdama susibendrauti su švilpe bandė su ja rasti bendrą kalbą. Įdomu, ji savo rankų mostais bando išreikšti savo jausmus, negi tai būdinga kiekvienam Švilpynės nariui..

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 62
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Sūpynės
« Atsakymas #21 Prieš 6 metus »
-Taip, malonus oras,- šyptelėjo, daugiau nežinodama ką pasakyti. Vėjas tarsi...nupustė jos žodžius, garsą pasiėmė su savimi, Marta, greičiausiai, nebegalės pratarti nė žodžio. Tyla. Nejauku.
-Dėkui, bet nemanau, kad mano vardas gražus. Jis labai labai man nepatinka,- nusisuko nuo grifės ji ir kiek nusiminė, bet atsigręžusi vėl nutaisė linksmesnį veidą,- eime, pasisupsim!- šūktelėjo ir kartu susitalpino ant sūpynių.
-Kaip reikia suptis? Girdėjau, kad kilnoti kojas pirmyn ir atgal,- buvo nejauku, gal iš jos tk pasišaipyti nori? Juk ji niekada nematė sūpynių, nežino kaip suptis, kiek stipriai. Ar ji jai padės? Ji buvo raudona, kaip draugės (ar galima taip ją vadinti?) koledžo ženkliukas. Ji šypsojosi, nepaisant baimės, gėdos, nevilties...
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Nihal Eris

Ats: Sūpynės
« Atsakymas #22 Prieš 6 metus »
Švilpė buvo labai ne drąsi ir labai keista mergytė. Ji dažnai žaisdavo su savo rankomis ir raudonuodavo, kaip Grifų koledžo ženklelis. Kodėl ji mano, kad jos vardas negražus, jis išties yra labai kūrybingas ir negirdėtas, tačiau Nihal nebenorėjo kažką jai sakyti. Jos kartu susėdo ant sūpynių ir vaizdas buvo toks jog dar ir trečias žmogus galėtų čia tilpti, nes mergaitės buvo labai gležnutės.
- Taip reikia kojas kilnoti pirmyn ir atgal, tada sūpynės po truputį įsigreitės. Tu juk nebijai aukščio, taip? Mes galėsime stipriai įsisupti ir galbūt truputį paiilsėsime nuo tos įtampos mokykloje. - Šyptelėjo grifė, žvelgdama į Marcelės skruostus, jie tokie raudoni. Nihal pradėjo siūbuoti kojas ir jautė tą švelnų vėjelį, kuris kėdeno jos ilgus mėlynus plaukus.

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 62
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Sūpynės
« Atsakymas #23 Prieš 6 metus »
Mergaitė jautė dar žvarboką paskutinių žiemos dienų vėjelį, kai jos kojos lingavo pirmyn-atgal oru. Jai patiko, bet tuo pačiu ir buvo baisu. Kas bus, jei nukris? Ar skauda, kai krenti? O ar mirti skauda tiek pat, kiek kristi nuo sūpynių? Ji pasistengė skaisčiai šypsotis ir savo veidą slėpti viduje, širdyje.
-Ne, aukščio nebijau,- ji sumelavo. Drebėjo. Kiek yra tas aukštai? Ar tai kaip vienas iš Hogvartso pilies stogų? Ten tai baisu, bet čia...čia tik nekaltos sūpynės, kaip jos gali pakilti iki tų bokštų? Niekaip. Nėra ko bijoti, tik šypsokis ir džiaukis pirmąja sūpynių akimirka, Martha. Ji nežinojo ką toliau sakyti. O gal tik suptis ir tylėti? Ne.
-Kokia tavo mėgstamiausia pamoka?- tyliai paklausė, įdomu ar grifė išgirdo,- man labai patinka astronomija ir...ir nežinau,- nutilo ir atsiduso. Ji beveik nevaikšto į pamokos, pramiega arba pamiršta kuris kabinetas, kokia pamoka, pasiklysta pilyje ir verkia... Tyla. Nurimo vėjas. Ramu. Ir gera.
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Nihal Eris

Ats: Sūpynės
« Atsakymas #24 Prieš 6 metus »
Nihal supdamasi džiaugėsi paskutine žiemos savaite, kad net pamiršo, šalia sėdinčią mergaitę. Grifė truputį kruptelėjo, kai išgirdo Marthelle atsakymą, dėl aukščio baimės. Įdomu ar ji man nemeluoja, ji atrodo tokia baili, o jautrumas neapsakytas. - manė Eris. Tokia ramybė, jokio triukšmo, jokių lakstančių ir rėkaujančių vaikų, tiktai supynės, grifė ir rami mergaitė, kuri atrodo tokia trapi. Gal jau reiktų keliauti į mokyklą, ten juk turiu krūvą reikalų, o dar ten manęs lauke.. ech reikia bėgti.
- Mano mėgstamiausia pamoka yra.. mhm.. nežinau, man visos savotiškai patinka, tad išskirti kažkurios kaip ir negaliu, - burbtelėjo grifė, - labai atsiprašau, bet turiu lėkti į mokyklą, turiu ten reikalų, o dar namų darb... ech.. gal dar kada susitiksim, - nusišypsojo Nihal, nušoko nuo supynių ir nubėgo link Hogvartso. 

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 62
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Sūpynės
« Atsakymas #25 Prieš 6 metus »
Suptis buvo baisu, nedrąsu, bet gera ir linskma. Nuostabus jausmas jausti švilpiantį vėją pro vieną ausį, kai iš kito tas vėjas išplaukia, gera linguoti kojomis prieš vėjo kryptį, ramu, dar kartelį - nuostabu. Tai toks tas pirmasis kartas? Toks...ne pirmas. Ir, ne paskutinis, tikėkimės. Jai labai patinka. Ji jaučiasi laisva, kaip vėjas. Pūtė rytų vėjas. Kadaise. Jos mintys užgrobtos sūpynių, tačiau jau viskam buvo galas. Reikėjo atsitraukti.
-O, jau turi eiti? Gaila,- liūdnai atsiduso ji, nulipdama nuo sūpynių. Atsargiai, lėtai, su ilgesiu.- gerai, tada, iki!- pamojo rankute draugei ir pati grįžo pilin. Bet lėtai, ramiai, akimis vis grįždama prie sūpynių. Vis tolo nuo ežero. Švilpė susigraudino, bet neverkė, tik tyliai padėkojo. Kažkam. Sunku mąstyti. Ypač tokiai kaip ji. Tad ir atsiprašymas bevertis. Niekam.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Marthelle Elif »
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Neprisijungęs Liucilė Anja Himel

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš atsistosiu, tu - atsigulsi
Ats: Sūpynės
« Atsakymas #26 Prieš 5 metus »
 Kaulėtas mergaitės kūnas palengva tarsi vaiduoklis, bejausmiu veidu klajojo tamsiu miško taku. Ją kankino tiek klausimų, kad nespėjus susivokti, žaliaplaukė užsikabino už nelemtai išsikišusios medžio šaknies, kuri nepastebėta kyšojo tako pakraštį.
- Velnias... Lyg problemų ir taip maža, - atsistojusi ir pamačiusi savo kruviną kelią, per sukastus dantis iškošė ji. Šlubuojančia koja, Demetra ėjo tolyn. Kaip ir gyvenime, mergaičiukė vos atsitikus nelaimei, niekada nežiūrėdavo atgal, tik priekin, tai, jos manymu, padėjo ištverti didelius sunkumus, kurie kaip kokios gyvatės tykojo jos kely.
 Žaliaplaukei priėjusi tako pabaigą, išvydo laiko paliestas supynes. Vienuolikmetės veidas paraudo. Juk, kai ši buvo dar mažytė dažnai su tėvais mėgaudavosi tuo vėju, kedenančiu plaukus besisupant, palaima, o dabar... O dabar ji mėgaujasi tuo viena.
 Nedrąsiai prišlubavusi prie supuoklių, karčiai atsidususi, atsargiai užšoko ant jų, toliau svajingai skendėdama savo prisiminimuose.

*

Neprisijungęs Oktavianas Setas Šeldonas

  • IV kursas
  • *
  • 52
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è stato tanto grande e ormai / non sa morire
Ats: Sūpynės
« Atsakymas #27 Prieš 5 metus »
 Pagaliau vaikiui pavyko rasti laiko ištrūkti iš pilies. Vis zirziantys pirmakursiai (tai kas, kad pats irgi toks buvo), lakstantys tvirtovės koridoriais, laibais balsais besijuokiančios paauglės mergiščios ir besipuikuojantys savo raumenimis tuščiagalviai vyresnių kursų bernai… Viso to pakako, kad Oktavianas norėtų pabėgti kuo toliau iš čia.
 Aišku, toki nepabėgs, jam gi tik vienuolika. O ir dar vienos „tavo brolis toks nebuvo“ paskaitos klausytis nenorėjo. Buvo tikras – tokia tikrai jo lauktų. O kol kas toliausiai, kur galėjo eiti, buvo plačios mokyklos teritorijos. Štai ir bastėsi aplinkui ežerą, be tikslo ir prasmės trynė sportbačių padus, paskendęs savo mintyse. Ir, kaip visuomet, pykdamas, jog Hogvartse neveikia elektros prietaisai.
 Kai šitaip slampinėjo, jo ausis pasiekė tylus keiksmas. Apsižvalgė. Žvitrios akys kaip mat pastebėjo žaliaplaukę mergaitę, tačiau nė nesiruošė domėtis ja. Turėjo porą draugų, o tai jau buvo dviejais daugiau nei priesmš tai buvusius vienuolika metų.
 Vis dėlto akies krašteliu stebėjo mergiotę. Jai priėjus prie sūpynių, šviesiaplaukis pastebėjo praskeltą kelį, iš kurio lėtai sunkėsi kraujas.
 – Gal tau padėti? – priėjęs abejingu veidu pasiteiravo nepažįstamosios, nenuleisdamas akių nuo jos žaizdos.
non siamo un soffio di vento
non siamo un momento
lo sai che il tuo posto è per sempre qui

siamo il sole in un giorno di pioggia
siamo musica vera che resta

*

Neprisijungęs Liucilė Anja Himel

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš atsistosiu, tu - atsigulsi
Ats: Sūpynės
« Atsakymas #28 Prieš 5 metus »
Žaliaplaukę palytėjo abejingai nusiteikęs berniukiškas balsas.
- Nemanau, kad man reikėtų pagalbos, nebent esi psichiatras,- švelniau nusišypsojusi, atsakė mergaitė. Demetra pakėlė galvą ir sutiko dvi, skaisčiai blizgančias akis, kurių savininkas buvo smulkaus sudėjimo, simpatiškų bruožų berniūkštis.
 Emira, silpnai pasisiūbavusi vietoje ir dar kartą atidžiai nužiūrėjusi galimą bendraamžį, vėl prabilo:
- Ar mes pažįstami? Nes nemanau, kad dažnas žmogus domėtųsi nepažįstamųjų sveikata. - Suabejojo tokiu svetimojo globėjiškumu. Juk jau nuo seno mergaitė niekam nekėlė nei graudumo jausmo, nei pelnėsi mielesnio žodžio. Niekas niekada ja nesidomėjo. Oh, ne, pala! O kaip gi tas kartas, kai bronzinių akių savininkė susipjaustė ranką, netyčiomis sudaužydama tetulės Abigailės mylimiausią, krištolinę vazą. Na, taip... Tada ją pastebėjo, dar ir kaip pastebėjo. Nuo to įvykio mažylė stengėsi nesitrainioti globėjams ar kitiems žmogeliams po nosimi. Nematomumo menas ramiajai personai labiausiai buvo prie širdies.

*

Neprisijungęs Oktavianas Setas Šeldonas

  • IV kursas
  • *
  • 52
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è stato tanto grande e ormai / non sa morire
Ats: Sūpynės
« Atsakymas #29 Prieš 5 metus »
 Psichiatro? Šeldonas nesuprato, ji juokauja? Nebuvo itin geras emocijų bei sarkazmo skaitovas, o sava intuicija nepasikliovė, tad tik nepatikliai debtelėjo į žaliaplaukę, prisimerkęs taip, kad akys pavirto į siaurus plyšelius.
 – Ne, bet tavo kelis kraujuoja, – abejingai gūžtelėjo pečiais.
 Nė nelaukdamas jos atsakymo išsitraukė burtų lazdelę.
 – Episkey – nukreipė ją į žaizdą ir palaukė, kol šioji užsitrauks, – Dabar geriau? – burbtelėjo.
 Norėjo pabėgti nuo žmonių, o šita nepažįstamoji, rodės, irgi netroško jo draugijos. Tai buvo puiki priežastis su ja susipažinti.
 – Aš Šeldonas, iš Varnanagės, – vėl gūžtelėjo pečiais, nė nežiūrėdamas į mergiotę, – O tu? Nemačiau tavęs dar, – prunkštelėjo, nužvelgęs jos ryškius plaukus. Na, jų pastebėti buvo neįmanoma.
non siamo un soffio di vento
non siamo un momento
lo sai che il tuo posto è per sempre qui

siamo il sole in un giorno di pioggia
siamo musica vera che resta