0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • V kursas
  • *
  • 131
  • Taškai: 117
Ats: Sūpynės
« Atsakymas #195 Prieš 4 mėnesius »
Laimei, nelauktai rasta užuomina nutildė pradėjusią plyšauti mergiotę. Į beprotnamį? Žinok, jau geriau būti ten, nei su tavim, kvaiša. Nusprendė Alrisa, klausydamasi žymiai ilgesnio, bet tokio pat kvailo eilėraštuko, lyg profesorius staiga būtų sugalvojęs palengvinti užduotį. Šįkart buvo kaip ir aišku, kur joms reikėjo eiti.
Porininkė taip greitai išlėkė iš salės, kad nuostabus planas užtvoti jai teleskopu per makaulę neišdegė. O gaila. Net nagus niežėjo padaryti kažką panašaus. Deja, neliko laiko net pasigriebti astronomijos prietaiso - reikėjo skubėti paskui.
-Vis bėgt ir bėgt, ko gi ji taip lekia?...Dar suprasčiau, jei vytųsi visa gauja klykiančių Elliw. - pūškavo klastuolė, išbėgdama į kiemą. - O dabar? Hm... aš? Negi esu tokia baisi, kad nuo manęs reikia bėgti? Gal tik truputėlį. - kuklinosi ji, akimis ieškodama mergiūkštės.
Pastebėjusi ją, sparčiai nužingsniavo ton pusėn. Visai nelaiku prisiminė, kad net jokios bandelės ar bent sumuštinio nenugvelbė nuo stalo - Alrsa vėl užsinorėjo valgyti. Nuotaika subjuro, gal jau šimtąjį kartą per šitą suknistą dieną. Nei pasisotinti, nei pailsėti... Piktinosi ne tik nevykusia partnere, bet ir profesoriumi. Negi jis sugalvojo šitą kvailą žaidimą būdamas išgėręs? Ech, ar girtas, ar negirtas, vis tiek tai visiška nesąmonė. Tokios mintys skriejo juodaplaukės galvoje, kol galiausiai prisiartino prie naujos užuominos vietos.
-Tu kaip nori, bet aš pavargau. - pareiškė ketvirtakursė, sunkiai klestėdama ant sūpynių. Nejučia pradėjo pamažėle suptis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Alrisa Fuentes »

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • V kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
Ats: Sūpynės
« Atsakymas #196 Prieš 4 mėnesius »
  Nukeliavusi neilgą kelią Sofi pradėjo skaudėti galvą nuo bendrakursės nesąmonių. Ar ji gali užsičiaupt? Juk viską ir taip girdėjau. Nors ji turbūt teisi. Kam aš taip lėkiu? Prie sūpynių ji stovėjo gan neilgai. Pradėjo galvoti, kas darosi tai nenuoramai?
 - Suptis? Supasi vaikai...Bet nieko, ji juk ir tai iš šalies kaip vaikas. Kelia isterijas dėl nieko,- ji kalbėjo tyliai, stengėsi, kad pabaisa neišgirstų raudonplaukės monologo,- Suprasčiau, kad tik sėdėtų, bet...juk ji baisi, pati tai iš dalies patvirtino.
  Dar kiek pasukusi galvą ji užbaigė mintį:
 - Nusispjaut. Gal irgi atsisėsiu, bet,- vis dėl to minties neužbaigė. Po šios žodžių virtinės tikrai norėjosi pailsėti. Nenuoširdžiai mergina prisiartino prie kolegės. Prisėdo ant žemės visai nesistengdama surasti užuominos. Gulėjo. Gulėjo. Gulėjo ilgai. Ji gulėjo labai ilgai. Net užmiršo ko čia atėjo.
  Vis dėl to sušlapo sėdynę tad atsisėdo. Sofi neramiai apsidairė lyg nieko neprisimindama. Patrynusi akis ji vėl greitai atsigulė, apsivertė ir pamatė užuominą po sūpynėmis. Nieko neištarė ir neramiai atsistojo. Pradėjo vaikščioti. Vaidino, ieško užuominos.
 - Gal ir tu jau stokis?- garsiai paklausė klastuolė. Kur gi ten tokia pamaiva stosis? Nesąmonė būtų jei ji pirštą pajudintų.

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • V kursas
  • *
  • 131
  • Taškai: 117
Ats: Sūpynės
« Atsakymas #197 Prieš 4 mėnesius »
Alrisa visai nesitikėjo, kad suptis bus taip malonu. Bet taip vaikiška. Vis dėlto jausmai šįkart nugalėjo protą, kuris be paliovos šnibždėjo: Ką pagalvos kiti? Ką pagalvos toji mergiotė? O man nusispjaut. Nerūpestingai nutildė mintis ir suposi toliau. Gerą pusę minutės net užmiršo apie kieno nors egzistenciją šioje Žemėje ir, o teleskopai, tai buvo puikiausias laikas šiandien! Deja, kaip visada, šlykščiaplaukė sugadino pradėjusią taisytis nuotaiką. Patys žodžiai klastuolei nelabai įsiminė. Žymiai svarbiau buvo faktas, kad tobula ramybė buvo amžiams sutrikdyta. Žudantis žvilgsnis nukrypo bendrakoledžės link, kuri... gulėjo. Tai tęsėsi gana ilgą laiką, tad ketvirtakursė tikėjosi, jog šioji tiesiog numirė.
-Oi, tai būtų... džiaugsmo mums visiems! -  Sarkastiškai sumurmėjo, mąstydama, kaip reikėtų apie tai aiškintis Matthew. Iš tiesų tikėjosi, kad taip ir atsitiko. Vis dėlto Alrisa buvo girdėjusi, kad mirę žmonės tampa neatpažįstami bei šiurpesni. O ji iš savo vietos nematė, kad kvaila mergiūkštės fizionomija būtų galėjusi ką nors išgąsdinti. Regis, ši net pagražėjo: lūpos nesvaidė jokių nesąmoningų žodžių. Deja, juodaplaukei netrukus teko žiauriai nusivilti, mat lavonas lyg niekur nieko atsisėdo, bet po to vėl nuėjo miegoti. Ji net nespėjo susigaudyti, kai jis staiga atsistojo bei pradėjo vaikščioti. Nuostabos kupinas žvilgsnis sekiojo zombį ir negalėjo atsistebėti. Tik šiojo nemandagus kvietimas liepimas stotis pašalino visą sąstingį.
-Stotis? Žinok, smirdantis lavone, kad verčiau palauksiu, kol vėl numirsi. - maloniai prašneko mokinė. Ketino dar pasėdėti, tačiau mintyse atsirado kažkoks vos apčiuopiamas svetimkūnis. Lyg užuominos užuomina. - Ko taip spoksai? Jaunos raganos nemačius? - Gal ji pamatė popiergalį netoliese ir užsispyrė apie tai nepasakyti man? Klastuolė apsidairė, bet jo nepastebėjo. Gal jis visai šalia? - Na, ateik ir pasiimk tą užuominą. Nebijok, nekandu. - aksominiu balsu pridūrė Alrisa.

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • V kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
Ats: Sūpynės
« Atsakymas #198 Prieš 4 mėnesius »
   Raudonplaukė pastovėjo tyloje. Bet neilgai, nes ta pabaisa vėl pradėjo rėkti. Ar ji užsičiaups? Prisiminusi, kad tai faktiškai neįmanoma ji vėl sunerimusiai į ją žvilgtelėjo.
  Ir vėl. Gražiausia. Tik aprimsta. Paklausi klausimo ir vėl! Sofi negalėjo patikėti, kad ta keistuolė tokia buka. Negi ji nesupranta? Raudonplaukė galvojo, kad nieko nedarys ir lauks iki tol kol ta besmėgenė pati susipras, bet ne, ji per kvaila, tad viską teko padaryti Sofi.
 - Štai, gražuole vasara, ji ten,- parodė pirštu į lapuką,- Nematai? Po sūpynėmis,- supratusi, kad per daug tikisi klastuolė vėl skaudžiai sudėjavo. Pati paimsiu. Ji pasilenkė ir paėmė lapuką prismeigtą smeigtuku,- Apsupta vandens gilaus, daugiau nebekankinsiu,- perskaitė užuominą,- Turiu tau gerą žinią, tai paskutinė užuomina.
   Viena užuomina buvo lengvesnė už kitą. Ir jos buvo vis trumpesnės. Pagalvojus, kad viskas tuoj baigsis Sofi nupurtė geras šiurpuliukas. Klastuolė greitai susiprato kur čia šuo pakastas. Tik, kad po paskutinio kivirčo su Dori ji nelabai norėdavo grįšti prie ežero (galvojo ją ten sutiks). Na gal į salos vidurį mažvaikė nesistengs nukakti.
   Sofi pasileido į kelią. Tik šį kartą labai lėtai. Nenorėjo, kad ana ją vis kankintų savo balsu nuo kurio darosi sunku kvėpuoti.