[Magdė]

 Alisa suėmė save į rankas ir šiaip ne taip neapsižliumbė. Klausydama, kaip Benita pasakoja apie savo šeimą, mergina prisiminė tuos laikus, kurių nenorėjo prisiminti. Tuos laikus, kai ji, tėtis ir mama laimingai gyveno savo namuose. Nugujusi šias mintis į šalį, penktakursė atsisukoį grifę ir ėmė pasakoti.
 -Taigi, aš turėjau tėtį. Jis dirbo Magijos ministerijoje, paslapčių departamente. Jo viršininkas pasiuntė tėtį prikalbinti vilkolakio dirbti su Magijos ministerija. Bet vilkolakis jį sudraskė, - liūdnai, slėpdama galvą tarp rankų užbaigė penkiolikmetė.
 Švilpė kurį laiką sėdėjo, stengdamasi nurimti. Kai pajuto, kad galės tęsti pasakojimą, vela vėl pakėlė akis, giliai įkvėpė ir ėmė berti žodžius, kad tik nepraviktų.
 -Na,omanomamabuvolabaiblogasžmogus,nežinauarnoriuapiejąkalbėti, tad, - jau kiek lėčiau baigė Alisa, - geriau šitaip ir baikim kuklų mano pasakojimą apie šeimą, - mirktelėjo mergina.
 

[Evelina Džonson]

   Diena buvo ne pati saulėčiausia anaiptol. Saulė bandė prasiskverpti pro debesis bet šie buvo tankūs ir neleido to padaryti taip lengvai. Buvo iškart po pietų, todėl didžiojoje salėje dar vis sukiojosi šiek tiek mokinių. Ilgi stalai nusėsti po vieną du besišnekančių moksleivių iš visų koledžų. Prie profesorių stalo taip pat plepėjo profesoriai.
   Evelina sočiai pavagiusi prieš minutę išpėdino iš didžiosios salės. Paėmusi Morfi nusprendė eiti pasivaikščioti. Fenekas atrodė visai ramus kai grifiukė po pažastimi pasikišo knygą. Apskritai jis visada pašėldavo kadangi nepakesdavo monotoniškai leisti laiką skaitant knygą (Evelina jo charakteris priminė sesės Tesos charakterį). Bet šį kartą jis reagavo visai ramiai, galbūt dėl to, nes diena buvo niūroka ir tai paveikė jo psichiką.
   Šiaip ar taip jie išėjo.
   Pasileido ežero link. Dabar jis bangavo kiek stipriau nei paprastomis dienomis. Vis dėlto nepriminė jūros kuria Evelina matė labai nedaug kartų. Su Morfiu jie po penkiolikos minučių jau buvo žolėtoje pievoje, vešiančioje šalia vandens telkinio. Augintinis (nors šeimininkei ir pasirodė, kad blogas oras paveikė jo karštakošį charakterį) pradėjo bėgioti aplink ją ir šėlti. Jis savo žvilgsniu parodė, kad nori bėgti prie ežero. Evelina leisdavo jam tą daryti todėl neprieštaraudama linktelėjo. Ją visada žavėjo Morfio supratingumas žmogiškiems ženklams. Bet juk jis fenekas, o tai reiškia, kad jis idealus. Mergaitė patraukė aukštyn kalvele. Ant jo (kaip netikėta!) stovėjo aukštos ir dailios supynės. Jos buvo atrodo iš ąžuolo ir stebino savo dydžiu. Tikriausiai jas pastatyti padėjo magija šyptelėjo Evelina. Jai neatrodė, kad ant jų turėtų būti uždrausta lipti, todėl nesidrovėdama atsisėdo. Iš čia puikiai matėsi visas ežeras, Morfis šėlstantis jo krante ir gaudantis vabzdžius. O taip pat ir dar didingesnis Hogvartsas, koks atrodė iš ten kur stovėjo supynės. Eveliną pakerėjo ši panorama. Mergaitė nestipriai atsispyrė ir supynės pradėjo siūbuoti.  Įpriekį... atgal... Net blogas oras netrukdė nuostabos, kad atrado dar vieną nematytą vietą Hogvartse.

[Elodie Gold]

 Elodie nemėgo didelių susibūrimų. Dėl to, pietų metu, ji sėdėjo Varno Nago mergaičių miegamąjame, kuriame buvo vienui viena. Na, išskyrus jos katę ir kitų merginų kates, pasilikusias kambaryje. Mergaitė mėgo kates ir visiškai nesiskundė, valgydama pietus tarp jų. Jos pietūs buvo tiesiog maistas iš Didžiosios salės, kurį ji atsinešė. O čia net katės netrukdė jai pietauti.
 Ramiai pabaigusi valgyti, varnanagė atsisveikinant nuglostė visas kates, kurios jai kompaniją palaikė, ir išėjo. Hm, galbūt praverstų šiek tiek pasivaikščioti lauke. Nors ir oras nebuvo pats idealiausias tokiai progai, ji visgi pasiryžo.
 Ilgai netrukusi, Gold jau buvo gryname ore. Ji nelabai pažinojo aplinkines vietoves, bet žinojo apie ežerą, kuris jai pasirodė įspūdingas, tad link ten ir nuėjo. Apniukę dangų debesys neatrodė gerą žadantys, kas truputį kėlė rudaakei nerimą, kadangi mažiausiai norėjo būti lietaus išmaudyta. Bet nesustojo eiti. Taip, greitu žingsniu einant, ji greitai priartėjo prie minėtojo ežero. Mergaitė mėgo gražų vietovių vaizdą iš aukščiau, todėl pamačiusi kalvelę, ten ir nuskubėjo. Jos nuostabai, ant kalvos buvo įspūdingos sūpynės. Deja, sūpynės nebuvo vienui vienos, kas truputį išmušė Elodie iš vėžių. Amm, kaip nejauku. Eiti atgal nebegaliu, nes atrodys kvailai, kad atėjau tiek kelio vien tam, kad iškart pareiti atgal. Bet ir nesprogstu entuziazmu su kuo nors bendrauti. Bet gal praverstų susibendrauti bent su kuo nors čia. Kiek įsižiūrėjusi į ant sūpynių besisupančios bendraamžės uniformą, pastebėjo, kad ji grifė. Meldžiuosi visiems, kad tik neprisidaryčiau gėdos. O jeigu ką, tas ežeras dabar atrodo labai patrauklus paskutinėms maudynėms. Giliai atsidususi, varniukė priėjo arčiau link sūpynių ir nusišypsojusi kukliai pamojo ranka pasisveikindama. Tikrai nežadėjo rėkauti, žinodama, kad besisupant, dėl vėjo gūsių, ne itin viskas girdisi.

[Evelina Džonson]

   Evelina vis labiau įsisiūbavo. Kojos kai pakoldavo jau nebesiekė žemės. Kiekvienu spyriu nuo žemės kilo vis aukščiau ir aukščiau. Nė kiek nebesigailėjo čia atėjusi. Atrodo ir Morfis paežerėje leido laiką gerai. Jis  gaudė jau nebe tik laumžirgius, bet ir mažas kvailas žuveles atplaukusias į krantą... nežinia ko.
   Debesis vis dar tirštai gaubė dangų. Evelina nesinervino, kad jie pradės lyti, bet tai buvo visai tikėtina. Žolė vešliaia užžėlusi ant kalnelio, tiesiog siūbavo nuo vėjo. Kaip ir sūpynės: pirmyn, atgal, pirmyn... Praėjo dar kelios minutės ir Evelina prilėtino sūpynių judėjimą. Ne tiek, kad visiškai nebesisuptų, bet ir ne per mažai, kad pamatytų tai ko prieš tai nepamatė.
   Kalvelės šone stovėjo mergaitė. Grifiukė ant sūpynių iškart tai suprato. Vėjas siūbavo juodus tiesius ir trumpus mergiatės plaukus. Geriau įsižiūrėjusi Evelina pamatė, kad ji su Varno Nago uniforma. Mėlyna ir bronzinė tai puikiai derėjo kartu. Evelinos mėgstamiausia spalva visuomet buvo mėlyna. Galbūt todėl, kad atitiko visas Varno Nago mokinių savybęs? Bet pakliuvo į Grifo Gūžtą? Ji nesuko dėl ot sau galvos. Tikrai maniau, kad būsiu čia viena! Ji prispaudė kojas prie žemės ir sustapdė sūpynes. Dabar varniukė jau draugiškai mojo. Evelina nurijo burnoje pakilusi burbulą. Giliai įkvėpė ir tikriausiai pirmą kartą per savo gyvenimą pradėjo pokalbį pirmoji:
   - Labas.

[Elodie Gold]

 Išgirdusi pasisveikinimą, varniukė lengviau atsikvėpė. Priešais ją esanti grifė akivaizdžiai buvo aukštestė, net ir sėdint. Elodie nepajutusi žvilgtelėjo šonan, kur netoliese, prie ežero lakstė nedidelis fenekas.
 - Sveika, atsiprašau, jei sutrukdžiau, nemaniau, kad kas nors čia bus. Gražus fenekas, tavo? - trumpaplaukei nejučiom pradėjo kišenėse delnai prakaituoti.
 Netikėtas kito žmogaus vaizdas prie supynių buvo atitraukęs Gold dėmesį nuo aplinkos. Pasirodo, nuo čia atsiveria itin gražus ežero ir pačios pilies vaizdas. Tik tamsūs ir gero nežadantys debesys tam trukdė. Mergaitė nesiskundė lietumi ar audromis. Jai jie netrukdė, o jei ir trumpi plaukai sušlapdavo, greitai išdžiūdavo. Bet būtų gaila, jeigu gražūs ilgi rudi sėdinčios grifiukės plaukai taptų permirkę. Apsidairiusi aplink, varnė nematė jokių netoliese esančių pastogių. Bus kaip bus. Įdomi būtų pirmoji pažintis su grife tapti permirkusioms. Rudaakės dėmesį patraukė tas netoliese lakstantis fenekas. Ji numanė, kad jis yra grifiukės. Stebint feneką gaudant vabzdžius, jai tai priminė jos pačios katę, likusią miegamąjame. Norėtų su ja irgi pasivaikščioti, bet Mocha, vos įgavusi truputį laisvės, nulekia nežinia kur.
 Atsidususi, Elodie "pabudo" iš savo minčių spiečiaus, ir žvilgtelėjo į ant supynių sėdinčią ilgaplaukę ir truputį šyptelėjo.

[Evelina Džonson]

   Evelina neįsivaizdavo ar varniukė atsakys, bet labai tikėjosi. Vis dėlto ji vis tiek mojavo. Jei neatsakys tai viso mano gyvenimo trauma bus šis pokalbis! Evelina "iš vidaus" nusipurtė. Tikėjosi, kad atrodo drąsiau nei jaučiasi. Vis dėlto - ji juk grifė. O, grifai nebijo. Na, žinoma: paskirstymas tikriausiai buvo klaida, be vis tiek. Po trumpos akimirkos pasigirdo pasisveikinimas. Evelina be garso atsikvėpė. Po jo dar ir atsiprašymo žodžiai. Fenekas?.. Fenekas... Fenekas! Evelina vos susigaudė.
   - A... Taip j-jis m-mano, - mikčiodama tarė. - Tai Morfis, - pridūrė, stengdamasi neužlaikyti nejaukios tylos.
   Ji visiškai sustabdė sūpynes. Vyriai sugirgždėjo, bet tai buvo labiau senumo, o ne netvirtumo požymis. Galvoje sukosi klausimų kurių būtu paklaususi nepažįstamosios, jei tik ne jos baimė. Todėl ji susilaikė ir paklausė pačio "robotiškiausio" klausimo.
   - K-koks tavo... - ji susikaupė, kad nebemikčiotu, - koks tavo vardas, - pakartojo kiek aiškiau. Nuskambėjo gal ir ne taip blogai.
   Ji norėjo nulipti nuo sūpyniu. Jai niekad nepatikdavo būti kitokiai nei tas žmogus su kuriuo bendrauja. Bet dar ne. Dar ji turi pasėdėti...

[Elodie Gold]

 Nedidelei mergaitės nuostabai, grifė šiek tiek mikčiojo, užvesdama pokalbį. O man buvo vis kartojama, kad grifai drąsiausi ir ryžtingiausi. Bet žmonės skirtingi, visgi nereikėjo aklai pasitikėti tokia kitų nuomone.. Bent ramiau buvo tai, kad nereikėjo kęsti nejaukios tylos. O ir mikčiojimas jai netrukdė, jos nuomone, tai suteikia daugiau "spalvų" žmogaus asmenybei.
 Varnanagei smagu buvo sužinoti apie ilgaplaukės feneką Morfį, kuris, matėsi, kad netrįško noru sugrįžti pas šeimininkę. O už akimirkos, jo šeimininkė uždavė Elodie klausimą:
 - Esu vardu Elodie. Elodie Gold, - prisistatydama truputį linktelėjo galva ir vėl nedaug šyptelėjo. - o tu? - varniukei gan gerai sekėsi bendrauti, turint omenyje, kad ji išvis mažai su kuo nors bendrauja.
 Juodaplaukę truputį išmušė iš vėžių tai, kad mikčiojanti grifė tebesėdėjo ant sūpynių. Kadangi buvo ne itin arti supynių, mergaitė žengtelėjo žingsnį artyn, nes po truputį pradėjo kilti vėjas, kuris būtų nupūtęs likusio pokalbio žodžius, o Elodie tikrai nenorėjo tęsti pašnekesį žodžiais "ką sakei". Dėl kylančio vėjo, ji taip pasitaisė savo uniformoje, kad būtų truputį šilčiau ir mažiau atvira, ir susinėrė rankas ant krūtinės.

[Evelina Džonson]

   Tik po kelių sekundžių Evelina susizgribo nepasakiusi savo vardo. Įkvėpė ir iškvėpė. Gal tai normalu? Gal normalu, kad žmonės kurie klausia vardo jį pasako antrieji? bet ką aš žinau - juk Hogvartse su niekuo beveik nebendrauju! išgirdusi atsakymą ir klausimą skubiai pagalvojo prieš atsakydama Elodie? Na tokio dar negirdėjau. Tada atsakė:
   - Aš Evelina Džonson, - prisistatė. Neklausė Elodie amžiaus kadangi panašėjo jog ji panašaus kaip Evelina - pirmakursė. Žinoma to negalėjo garantuoti, o ir nenorėjo tos tylos kuri byloja apie jos baimę (to ji norėjo mažiausiai). Todėl ji suformulavo klausimą galvoje, kad neskambėtu kvailai ir nemikčiotu ir paklausė: - Kelinto tu kurso? Aš pirmakursė. - Tai buvo ir amžiaus klausimas, kadangi pagal kursą sužinodavai ir amžių. Bent jau vienuolykmetei Evelinai tai atrodė svarbu  pokalbyje todėl iš dales dėl to ir paklausė. Galbūt tai kuo nors padės užmegsti pokalbį įdomia tema?
   Lauke vis labiau siautėjo vėjai. Morfis prie ežero visai nekreipė dėmesio į tai. Jis ramiausiai gaudė savo vabzdžius. Ir Evelina žinojo, kad jam nieko neatsitiks. O, jei ir atsitiktų jis puikiai moka pasirūpinti savimi ir yra savarankiškas gyvūnas. Tačiau jį žymiai labiau nerimavo, kad nepradėtų lyti. Debesys danguje atrodo pranašavo ką kitką. Mergiatė pasigailėjo, kad nesusirišo plaukų, kadangi dabar je draikėsi į visas šalis. tai buvo labai nemalonus jausmas, nes ji beveik nieko nematė nepatraukdama sruogų nuo akių. Nors kuo auškčiau būdavai tuo vėjas labiau pūsdavo, Evelina vis tiek atsistojo. Atrodo tai buvo tinkamas metas nes geriau girdėjo viską aplink. Vėjas nesiautė labai garsiai, bet jis buvo. Grifiukė taip pat žengtelėjo žingsnį į priekį laukdama varniukės, kurios niekad nebuvo mačiusi, atsako.

[Elodie Gold]

 Ak, tai nevisą laiką mikčioja. Gerai, nors man nelabai ir didelis skirtumas būtų. Varniukei patiko, kad pokalbis sėkmingai ėjosi kol kas, nepaisant "tobulo" oro. Bet grifei Evelinai atsistojus, ryškiai matėsi ūgio skirtumas tarp mergaičių, kas suglumino Elodie:
 - O, - ji greitai atsitokėjo ir kostelėjo, norėdama nuslėpti nuostabą. - aš irgi. - ir vėl truputį šyptelėjo, labai stengdamasi neparodyti, kad netikėta aukšta bendrakursė ją išmušė iš vėžių.
 Elodie nebuvo idin didelė mėgėja aukštų žmonių, vien dėl to, kaip apgailėtinai atrodydavo jų žvilgsniai iš aukštai į ją, ūgiu itin nepasižyminčia. Na, palyginus su kitais bendraamžiais, dar kol kas ji nebuvo žemiausia, bet augimo greitis ir visos giminės akivaizdūs genai gero nežadėjo.
 Rudaakė tik po kelių ilgesnių akimirkų susivokė, kad nieko nepaklausė atgalios, o ji matė, kad feneko šeimininkė priešais nestygo noru klausinėti pati. Truputį kalta pasijutusi, varnė pabandė ir toliau tęsti pokalbį, nors šioje srityje nepasižymėjo dideliu talentu.
 - Eee, - stabtelėjo, greitai sugalvoti kokį klausimą. Bingo! - kaip tau Hogvartsas? - Banalu ir nuobodu bet sueis. Apie ką išvis žmonės turi šnekėti? Tai per daug sudėtinga.

[Evelina Džonson]

   Po kelių sekundžių paaiškėjo, kad Elodie taip pat yra pirmakursė. Nors ir buvo žemesnė už Evelina (o aš dar vadinu save vidutinio ūgio!), grifiukė ir nesitikėjo, kad bus vyresnė, jei taip būtu buvę, būtu bent tokio pat aukščio. Bent  jau bus lengviau kalbėtis su bendraamže. Nebūčia nieko sugalvojusi su kitu amžiumi.
   Evelina paprastai mėgo tylą, pavizdžiui jai skaitant. Bet kai ji užsitęsdavo tarp dviejų ar daugiau žmonių jų pokalbyje, tai būdavo tikriausiai pati nejaukiausia akimirka. Nors klausimų galvoje buvo daug ( jai knietėjo žinoti kaip jaučiasi Varno nago mokiniai, juk pati ten vos per plauką nepakliuvo), tačiau reikėjo laiko atsirinkti tuos kurie labiausiai domino ir buvo logiškiausiai , bei nekvaili. Tikėjosi, kad ir Elodie ko nors paklaus, nenorėjo būti ta kuri užveda vis naują temą ir vėl naują. Man būtu sprogusios smegenys. Atrodo tik dabar suprantu, kad man geriau bendraujasi su knygomis - ne žmonėmis! Grifiukės mintis išsipildė. Netrukus pasigirdo Elodies klausimas. Tačiau pats klausimas ją išmušė iš vėžių. Apie ką ji? Pamokas? Profesorius? Draugus?! Bet mergiatė pasistengė negaišti laiko ir skubiai sumąsčiusi atsakymą, pasakė:
   - Na... Man čia patinka. Biblioteka tikriausiai labiausiai, - pabandė pagyvinti pokalbį visiškai nevykusiu juokeliu. Tai net ne juokelis!. - Aš mėgstu skaityti... Daugelį l-laiko praleidžiu t-ten, - ir vėl! Kas man su tuo mikčiojimu?! Gausis nenormalus pokalbis. Evelina pajuto kaip peikia save ir greit susilaikė. Galbūt Elodie jau atspėjo, kad bendravime aš visiškai pradinukė?. - O kaip tau? - tikėjosi, kad varniukė supras jog kalba apie Hogvartsą.

[Elodie Gold]

 Varnė pastebėjo, kad jos užduotąsis klausimas pasirodo nebuvo toks jau ir geras. Mergaitė priešais ją nenuslėpė sumišimo. Velnias, negi man taip tragiškai iš tikrųjų sekasi bendrauti? Elodie šiek tiek suglumusi stovėjo, visiškai ignoruodama vėjo patyčias iš jos trumpų juodų plaukų. Suglumusi vien dėl to, kaip vis dar nejaukiai pokalbis jautėsi. Bet ji staiga susizgribo, kad pati į savo užduotąjį klausimą neatsakė atgal. Nors Evelinos lyg ir juokelis šiek tiek pagelbėjo tam.
 - Aha, bibliotekoje smagu. - nors varnanagė ten buvusi gal tik sykį, bet norėjo mandagiai pritarti. - O man, tai sakyčiau galbūt, am, vaizdai? - VAIZDAI? O Dieve, su tokiais atsakymais jau geriau eiti paskutiniam pasiplaukiojimui tam ežere. Kostelėjo. - Turiu omenyje, kaip pati pilis ir aplinkybės atrodo, labai gražu. - šyptelėjusi apsižvalgė. Na, nors ir priešais ją buvo tik grifė, ežeras šalia ir Uždraustasis miškas antrame fone.
 Aplamai jai patikdavo tokie žvarbesni orai ir gaivus vėjas. Bet dabar ne kiek pats oras buvo vėsus, bet vėjas ir tamsūs debesys vertė taip atrodyti. Gold vos ne kas minutę vis teko pasitaisyti trumpus plaukus, užkišti sruogas už ausų. Kol kas lietus dar neprapliupo, ir mergaitė tik ir meldė, kad taip ir nenutiktų.
 Ha haa, laikas dar vienam nevykusiam klausimui. Varge, ir kodėl taip sunku tiesiog bendrauti.
 - O kaip tau tavo koledžas, Grifų Gūžta? Patenkinta, kad patekai į jį? - kažkodėl būtent toks klausimas rudaakei šovė į galvą, nes grifė atrodė šiek tiek per daug drovoka Grifų Gūžtai. Nors, žinoma, ne jai spręsti.

[Evelina Džonson]

   Kol Evelina laukė varniukės atsakymo, vėjas dar labiau pradėjo šėlti ir ji pasjuto šaltą orą į nugarą. Dabar is taršė plaukus dar stipriau ir Evelina baisiai pyko, kad jų nesusirišo. Vis dėlto, ką jau padarei, tą jau padarei. Juk negalima laiko atsukti su kokiu nors prietaisu. Bet tada atsiminė, kad čia - magijos pasaulyje - egzistuoja ir tai, taigi pasijuto be galo kvailai sau pačiai. Darėsi vis šalčiau. Gal šią dieną ir nereikėjo išeiti iš šiltos, jaukios ir nuo lietaus apsaugančios, pilies. Metaliniai sūpynių virbai ėmė gergžti ir patys suktis nuo vėjo. Dabar tai atrodė kie šiurpu, žinoma jei būtu buvę naktį.
   Grifiukė prisiminusi savo augintinį pažvelgė ežero pusėn. Ir staiga pakraupo jo ten nebuvo. Gal jis įkrito į vandenį? Ji greit apsižvalgė ko nors jam ištraukti, bet tada pamatė jį visai kitoje pusėje ir nurimo. Morfis buvo saugus. Vėl grįžtelėjo į varniukę Elodie.
   - Na, čia t-tikrai labai gražu, - nedrąsiai pritarė Evelina. Ir tai buvo visiška tiesa. Hogvartsas jai patiko taip pat ir tuo, kad čia buvo neįtikėtinai gražu. Viskas aplinkui, pati pilis. Grifiukei pasirodė jog priešais stovinčiai varniukei jos pačios klausimas pasirodė kvailokas. Evelina taip nemanė. Juk ji pati per dieną (jei tik su kuo nors susitikdavo) pasakydavo begale kvailų (gal ir mažai, bet vis tiek kvailų) klausimų.
   Netrukus išrdusi klausimą pagalvojusi, atsakė:
   - Iš tikrųjų... - sakyti tiesą ar ne? Evelina galiausiai apsisprendė ir tęsė, - turėjau pakliūti į Varno nagą... P-pagal charakterį. - Atsikvėpusi kalbėjo toliau. - Iš tikrųjų... beveik n-nepritampu, bet čia m-mokėsi visa mano šeima, t-todėl nesigailiu, k-kad čia pakliuvau...
   Po keistai per nuoseklios kalbos grifiukė nesumąstė jokio klausimo, tad teliko kvailai kartoti Elodie's užduotuosius.
   - O, kaip Varno nagas? - paklausė ir keista, be jokių mikčiojimų.
   Norėjo išgirsti ką reiškia būti Varno nago mokinę. Juk ką tik sakė, kad galėjo pakliūti ir į jį.Skambėjo keistai kartodama varniukės klausimus jai pačiai, bet jai iš ties parūpo, juk niekad tuo nesidomėjo

[Elodie Gold]

 Pastebėjusi grifę išsigandusiomis akimis žiūrint link ežero, varniukė jau norėjo pažvelgti, dėl ko, bet Evelina jau buvo atgal į ją atsisukusi. Mergaitei pro akis nepraslydo, kaip vėjas negailestingai taršė jos ilgus plaukus. Mintyse tyliai džiaugėsi, turėdama savo trumpuosius.
 Bet sulauktas atsakymas trumpaplaukę šiek tiek šokiravo. Mat varnė manė, kad koledžų skirstymas yra sąžiningas, pagal žmogų. Na, ji ir neturėjo didelių žinių apie šią mokyklą, visiškai žalia šiuose reikaluose. Vistiek, buvo nustebusi.
 - Oho, bet aš maniau, kad kepurė visada teisingai parenka pagal žmogų?.. - mergaitės balse pasigirdo nedrąsi abejonės gaidelė. - Bet, na, čia man visai patinka. Visi tokie santūresni, nėra per daug veiksmo, taip ramu. - šyptelėjo prisiminusi. Jai iš tikrųjų labai patiko jos koledžas. O ir spalvos itin gražios. Elodie didžiavosi, būnanti varnanage.
 Galbūt kokį šimtąjį kartą rudaakė užsikišo trumpų juodų plaukų sruogas už ausų. Toks ir buvo vienintelis tokių plaukų minusas - jie labai visur judėjo ir nesilaikė. Nors tuo ji nesiskundė. Tik jai vis darėsi šalčiau, vis labiau stengėsi šilčiau įsisupti į sąvają aprangą. Iš tikrųjų mergaitė buvo atsparoka šalčiui, bet vėjas buvo kita situacija. Nors nelyja. Jergau, maldauju, kad neprisišnekėčiau..

[Evelina Džonson]

   Vėjas pūtė. Evelina laukė Elodie atsakymo, ar bent jau reakcijos į jos ištartą sakynį. Juk net ir jai tai ši pradžių buvo keistą - vos po paskirstymo. Tikėjosi panašios reakcijos ir iš kitų Hogvartso mokinių, bet nė vienam nebuvo pasakiusi to, taigi dar vis nieko nežinojo apie reagcija. Išgirdusi labai panašų varniukės atsakymą į kokį ir tikėjosi ji greit sumąstė ką atsakysianti ir vėl nedrąsiai prabilo.
   - Aš irgi taip maniau, bet gal ji suklysta, o gal vis dėlto... turiu kokių nors... grifų savybių... - Ji kalbėjo su pertraukomis. Tikriausiai sunkiausiais dalykas jai būdavo apibūdinti save. Ji nenorėdavo rodytis didžiuojantisi, bet taip pat nenorėjo savęs apipasakoti taip, kad vos tik prisiminus ar išgirdus pokalbį nuo jos būtu atsitraukiama per saugų astumą. Beto tikrai nemanė, kad Elodie patikės jog ji - Evelina - turi grifiškų savybių. Ji ir pati nelabai tikėjo.
   Išgirdusi kaip Elodie Gold apibūdino Varno nagą, ji įsivaizdavo kaip būtu jei būtu į jį pakliuvusi. Tikriausiai būtu buvusi laiminga, kaip dabar yra Grifo Gūžtoje, nora žinoma tikriausiai labiau. Nenorėjo to pasakyti Elodie, nes būtu nuvertinusi savo koledžą, o tai jau tikriausiai būtu negarbinga Grifo gūžtai. Juk vis dėlto gal per visus laukiančius metus Hogvartse ką nors išmoks iš kitų teisėtai į ją pakliuvusių mokinių.
   Norėjo ką nors pasakyti ir neužtęsti ilgos tylos, kadangi nenorėjo jog priešais stovinti varniukė nebūtu vien ta kuri užvedinėja kalbą. Ir vis dėlto nieko nesugalvojo. Todėl jai teliko stovėti ir kaišiotis plaukų sruogas už plaukų, ką darė vos ne kiekvieną akimirką. Kad tik nepradėtų lyti maldavo dangaus, nes Morfis vis dar šėlo prie ežero o ji pati visai nenorėjo kiaurai peršlapti, buvo tikra, kad Elodie taip pat ne.

[Elodie Gold]

 Varnei buvo įdomi Evelinos nuomonė, bet ji nebuvo tikra, ar jai gali pritarti. Žinoma, kiekvienam kitaip, bet mergaitė nežinojo, ką apie tai ir galvoti. Pati Varno Nagu buvo patenkinta ir jį mėgo.
 Kartu su prastėjančiu oru, iš kažkur atsiradusi nejauki tyla glumino trumpaplaukę. Ji nebežinojo ką ir sakyti ar klausti, mat bendravimo patirtimi nesižymėjo, ir juo labiau - to nemėgo. Svarstydama, ką daryti, ji mindžikavo vietoje.
 Vis neatrasdama, ką toliau besakyti, rudaakei rodos pasivaideno, kad ant nosies nukrito lietaus lašas. To visai nesitikėjusi, ji staigiai pakėlė galvą aukštyn į dangų. O pastarasis draugiškų kėslų akivaizdžiai neplanavo. Na, nebuvo taip, kad pirmakursė bijotų lietaus, ji jį iš tikrųjų mėgo. Tiksliau mėgo jį stebėti iš sausos pastogės, o ne kiaurai sulyti. Ilgai aukštyn žiūrėti juodaplaukei neteko, nes šį kart sekantis lašas nebepasivaideno, o trečias su greitesniu ketvirtuoju gero nežadėjo juo labiau. Netrukus pradėjo stipriau lyti, o jau tam britė nežadėjo ant pievos pasilikti.
 - Nežinau kaip tu, bet aš sulyti nenoriu. - tarė susirūpinusiu balsu Elodie grifei. - Buvo malonu susipažinti ir pabendrauti, bet jau bėgsiu. - nusišypsojusi varnanagė, tarstelėjo atsisveikinimą ilgaplaukei, ir pajudėjo iš vietos atgal link pilies, dar pamodama pusiaukelėj. O tada, jau pasileido bėgte vidun, nes jautė lietaus šlapumą skverbiantis už drabužių.