[Liucija Andersson]

 Liucija jautėsi keistai tuščia. Kaip Pitagoro puodelis - tik perpildyk ir viskas staiga išbėga. Ir taip atsiranda vietos kauptis naujiems jausmams.  Mergaitė nusibraukė nuo veido plaukus ir iš kišenės išsitraukusi gumytę susirišo juos į negražią arklio uodegą. Riebaluotos sruogos nepaklusniai susibangavo ant pakaušio, bet švilpei tai nerūpėjo. Užsimerkusi, baltaplaukė mėgavosi vėjo teikiama vėsa ašarų nuplautam veidui.
 Kaip gera.
 Klausydamasi Ryano, Liucija atsispyrė nuo žemės ir, girgždėdamos, sūpynės pajudėjo.
-Mano tėvai irgi burtininkai, bet turiu vienus žiobarus senelius. Mama mirusi, o kur tėtis nežinau. Turbūt smagu turėti brolį ir sesę?
Sūpuoklės kilo vis aukščiau ir aukščiau. Vėjas draikė mergaitės baltus plaukus aplinkui, o jis vis suposi ir suposi, lyg norėdama pakilti į orą. Galiausiai nustojusi mosuoti kojomis, Liucija užsimerkė.
-Norėjau pabūti viena, kaip visada. Gerai, kad atėjai tu. Jau beveik savaitę nebuvau lauke. Kartais... Dėl liūdesio sunku kalbėti.
 Sūpynės pamažu rimu ir švilpė atsimerkė. Debesys sklaidėsi ir pasirodydavo vis daugiau melsvo, kaip jos akys, dangaus gabalėlių.
-Ryan, gali paaiškinti, kodėl visi geria tiek daug arbatos? Niekaip šito nesuprantu,-susigalvojusi jai keistai atrodantį aplinkinių įprotį, paklausė Liucija.

[Ryan Jones]

Ryan pasitvarkė savo violetinės spalvos plaukus. Jie buvo baisiai susivėlę nuo vėjo pučiančio gana stipriai. Nors vėjas ir buvo gana stiprus jis buvo šiltas. Juk po truputį artėja vienas iš taip pat nuostabių metų laikų - vasara. Nors Ryan prie širdies labiau ir buvo pavasaris, vasara jam patiko tuo, kad beveik visada šviesdavo saulutė maloniai glostydama jį savo spinduliais. Dar vasarą jis mėgo tuo, kad jis laisvai galėdavo gulėti ar net miegoti ant žolytės, o šalta nebūdavo. Ryan koja pasupavo sūpynes ir pasuko galvą į drakoniuką, kuris mėgavosi pavasarinės saulės spinduliais ant žolės.
- Supratau. Užjaučiu tave dėl mamos. Na, kartais iš tiesų labai smagu turėti brolį ir sesę, bet jie labai dažnai varo mane iš proto mat sesė vyresnė, o brolis jaunesnis, tad esu vidurinis vaikas, o juo būti nelabai smagu, - pasakė vaikinukas ir atsidūso. Jis labai pasiilgo savo šeimos. Ryan stebėjo besisupančią Liuciją. Mergaitės nuotaika tikrai pasitaisė, o Jones džiaugėsi tuo. Džiaugėsi, kad mergaitė buvo linksmesnė nei tada kai jis atėjo čia.
- Supratau. Na, aš atėjau išvesti į lauką savo zoologijos sodą, bet kaip matai atėjo tik du mano sodo nariai. Ohh supratau, - tarė vaikinukas ir pastebėjo čia atbėgančią Nalą. Ry šyptelėjo.
- Nežinau. Galbūt todėl, nes jiems skanu ir jiems patinka gerti arbatą? - pamąstė vaikinas sulaukęs mergaitės klausimop. - O kaip tu manai? - paklausė jis.

[Liucija Andersson]

 Sūpynės dar šiek tiek siūbavo, bet nepakankamai, kad Liucija pajustų malonią vėsumą ant veido. Iš po debesų pasirodžiusi saulė privertė mergaitę susiraukti, kai ji pakėlė galvą, akimis ieškodama Eliko. Sakalė, regis, buvo patenkinta įvykių eiga ir dabar tiesiog dairėsi. Užtat tuo nelabai patenkinta Liucija (ir būtinai reikėjo prie kažko apsiverkti! Negalima kokiam tualete ar gulint lovoje, ne... atsiduso išgirdusi Ryan sakant tą bjaurų žodį iš U raidės. Kokia nauda iš tos užuojautos? Mirusiųjų neprikelia, o gyviesiems tik primena viduje laikomą skausmą. Švilpiui užsiminus apie zoologijos sodą, mergaitė šyptelėjo. Nebuvo itin didelė gyvūnų mėgėja ir rūpinimasis keliais gyvūnais atrodė kaip nesibaigiantis darbas - baltaplaukei užteko prisiminti tuos mėnesius, kai rūpinosi Eliko.
-O kaip tau tėvai leido laikyti, na, drakoniuką ir tiek kitų gyvūnų?-Liucija paklausė ją ilgai kankinusio klausimo. Jai tėtis net katės ar šuns neleido laikyti, kas tuo metu gal ir atrodė neteisinga, bet dabar jau viso to priežastis mergaitei buvo aiškesnė. O dėl arbatos Liucija nieko nemanė - tą birzgalą gerdavo tik susirgusi ir tai ten buvo visokių lapų šapų, o ne juoda arbata.
-Arbata geriama kai žmonės serga, o ne kai jie staiga jos užsimano. Plius šita, juodoji, net neskani ir jei jiems ji atrodo skani, tai paaiškintų, kodėl vaikų namuose maistas oro skonio.

[Ryan Jones]

 Vaikinas toliau stebėjo mergaitę. Jam patko, kad ji išsiverkė. Ryan tikisi, kad Liucija išsiverkus jaučiasi geriau. Nors jis nemėgo verkti, kartais labai retai išsiverkimas padeda. Kai susikaupia daug jausmų ir nutikimų tai tikrai labai padeda. Ryan tai padėjo tik vieną kartą. Ir vėliau jam tiesiog geriau ir viskas, bet Liucijos situacija buvo kitokia. Jos tėvai juk mirė. Ryan nežinojo ar jis būtų sugebėjęs ištverti savo tėvų mirtį. Jis neįsivaizduoja ką darytų be tėvų. Jie išklauso jį kai reikia, kai reikia pataria, kai reikia apibara, o kai reikia tesiog duoda meilės ir dėmesio,. Taip pat jis neįsvaizduotų savo gyvenimo ir be brolio bei sesers. Vaikinas atsidūso. Jis nesuprato kaip Liucija laikosi taip gana nebogai. Juk ilgai neverkė. Jones matė tai. Greiti Ryan'as išgirdo, kkad jo klausiama apie jo zoologijos sodą.
- Na, aš nežinau ką jie sakys kai grįšiu namo, nes daugelį gyvūnėlių gavau čia kažkaip... Bet jie nelabai tikiuosi pyks, nes tmyli gyvūnus, - tarė vaikinukas kiek nejaukiai. Čia jis atvyko tik su šuneliu, feneką rado prie Hogvartso, drakoniuką gavo dovanų kaip ir pitoną.
- Na, kai kurie žiobarai geria arbatą ir šiaip net nesirgdami. Nežnau, aš geriu tik mėtų skonio arbatą, - pasakė vaikinukas ir įsupo sūpynes.

[Liucija Andersson]

 Liucija nusijuokė. Slaptas zoologijos sodas. Na, ji tikėjosi, kad Ryan tėvai nėra labai griežti ir gyvūnai bus priimti su meile. Visgi, augintinis - ne žaislas, kad galėtum kada nori numesti. O ypač dar toks kaip drakoniukas...
-Taigi, gavai gyvūnus iš nežinia kur ir dabar tikiesi, kad tėvai jų su tavimi neišmes lauk. Supratau. Gal supažindintum mane su šiuo zoologijos sodu? Mano Eliko jau pažįsti,-Liucija pakėlė galvą, ieškodama sakalės, bet ši, matyt, išskrido kur nors savo paukštiškais reikalais eilinį kartą neįspėjus šeimininkės. Ką gi, svarbu sugrįžtų.
 O bandyti suprasti anglus ir jų kvailą potraukį neskaniems dalykams, kaip juodai arbatai, mergaitei dabar atrodė bergždžias reikalas. Matyt, jei jau nepriklausai tai rūšiai, tai ir nelemta tau jų suprasti.
-Sprendžiant iš to, kad nieko nežinai apie anglų potraukį šlykščiai arbatai, spėju, nesi vienas iš jų?-paklausė švilpė, atsispirdama kojomis nuo žemės ir pradėdama vėl suptis.

[Ryan Jones]

Vaikinas iš tiesų myli gyvūnus. Jis planavo tėvų išprašyti dar vieno gyvūnėlio tik šį kartą labai didelio. Aišku jis abejojo, kad tėvai leis, bet bandyti juk bus galima ar ne? Aišku dabartinius gyvūnėlius juk priims. Jo gyvūnų kuprinėje daug vietos. Tėtis ją juk ir sukūrė.
- Na, faktiškai jie neturėtų išmesti gyvūnų, nes mano broliui labai patinka jie ir tėvai suskys. Šuo, kuris guli čia yra Nala, drakoniukas vardu Trėjus, dar turiu feneką vardu Simba, pitoną, kuris yra bevardis. Toks yra mano zoologijos sodas, - tarė vaikinas ir nusišypsojo. Vaikinas apsižvalgė ir pamatė Nalą, kuri labai keistai žiūrėjo į drugelį. Jai tie padarai buvo nesuprantamos ir labai keistos būtybės. Jos Nalai nelabai patiko, nes buvo neskanios.
- Na, nežinau. Anglais yra tik mano tolimos giminės. Taip, aš ne iš Anglijos. Aš iš Portlando esančio Amerikoje. Labai gražus miestas ir man ten labai patinka. O tu iš Anglijos ar ne? - paklausė vaikinukas norėdamas pasitikslinti ar yra taip kaip jam atrodo.

[Liucija Andersson]

 Liucija, siūbuodama kojomis pirmyn ir atgal, bandė priklijuoti vardus gyvūnams, bet šie greitai pabėgo iš jos baltos galvelės. Liko tik faktas, kad kol kas Ryano zoologijos sode egzistuoja keturi padarai: šuo, drakoniukas, fenekas, kurio išvaizdos mergaitė niekaip neprisiminė, ir pitonas. Toks gyvūnų pasirinkimas tikrai neatrodė tinkamas vienuolikmečiui, kad ir lankančiam magišką mokyklą. Ką gi, Liucija ne kokia jo mama, kad dabar čia paskaitą apie saugumą ir atsakomybė atskaitytų.
-Ne. Iš Švedijos. Nors dabar gyvenu Anglijoje. Ilga istorija,-Liucija visiškai nenorėjo dabar kalbėti apie jos tragišką kelionę į salą. Sustabdžiusi sūpynes, švilpė nulipo nuo jų ir apsidairė. Pro debesis vis išlendanti saulė mergaitę jau pradėjo erzinti, o ir išsimaudyti norėjosi.
-Nori nueit į virtuvę pasiimt keksiukų? Girdėjau šiandien bus su aviečių įdaru,-pasiūlė Liucija. Koks švilpis atsisakytų nuostabių keksiukų?

[Ryan Jones]

Ryan'as mąstė apie pitoną ir feneką. Jie juk liko kambaryje. O jeigu pridirbs ką nors? Dar blogiau jeigu jie pabėgs kažkur... Bet nuo šių dviejų problemų vardu Simba ir Mauglis jis peršoko prie svajonių apie granianą. Tą nuotabų padarą. Tėvai manęs namo neparleis ir nekęs už tai matyt pamąstė vaikinukas, bet jis vistiek padarys tai ko nori. Jo nesustabdys turbūt niekas. Na, bet apie tai vaikinukas pamąstys vėliau. Jis pasitvarkė savo jau nublukusius violetinius plaukus.Reikia juos persidažyti. Galbūt kokia siabrine ar gelsva spalva? Atrodo ir tokių dažų turėjau pamąstė kol kas dar violetinplaukis. Jam turėtų tikti kita plaukų spalva, o jeigu netiks visada galima grįžti prie ankstesnės arba natūralios plaukų spalvos.
- O Švedija įdomi šalis. Kai buvau labai mažas joje lankiausi, - tarė vaikinukas. Jis kažkada buvo Švedijoje per tėčio knygos pristatymą. Jam visai patiko tenais.
- Žinoma! Man labiau patinka šokoladiniai keksiukai, bet ir su aviečių įdaru keksiukai yra nuostabūs. O kokius keksiukus labiausiai mėgsti tu? - pasidomėjo vaikinas ir nulipo nuo sūpynių. Tada pakvietė Nalą prisegė ją prie pavadėlio. Ji dar nenorėjo niekur eiti, nes jai labai patiko lakstyti, bet jai teks išeiti iš čia.

[Mulungu Kinyonga]

Vieną saulėtą, tačiau vėsoką rugsėjo popietę Mulungu patraukė į lauką. Šį kartą buvo vienas. Berniukas labai mėgo kompaniją, tačiau šį kartą visi kažkur dingo, tad afrikietis ilgai nemąstė ištrūko tyrinėti apylinkių be jokios draugijos. Viena iš mėgstamiausiu vienuolikamečio vietų buvo ežero pakrantė. Jis mėgo vandenį, be to, vakarais būdavo galima išgirsti varlių kurkimą, kuris vaikui priminė namus. Nepaisant to, kad kol kas čia patiko, Mulungu kartais ilgėdavosi namų. Tėčio, mamos, visų brolių ir seserų... Ir, žinoma, galimybės susišnekėti be problemų. Ashtonas, tiesa, nemažai padėjo, tačiau per kelias dienas visai naujos kalbos neišmoksi, tad afrikietis vis dar nesuprasdavo, kas vyksta pamokose. Tiesa, pagaliau pavyko išmokti, ką reiškia žodis "skanaus".
Beeidamas pakrante Mulungu dairėsi aplinkui ir svarstė, ką čia nuveikus. Labai tikėjosi su kuo nors susipažinti. Deja, aplinkui vaikų nesimatė, tad atrodė, kad gali tekti laiką ir toliau leisti vienam. Tai šiek tiek liūdino berniuką, tačiau dabar į galvą atėjo mintis, kad galima pasinaudoti proga ir parašyti tėčiui laišką. Tiesa, neįsivaizdavo, kiek laiko užtruks pelėda, kol suskraidys iki Tanzanijos ir atgal, tačiau anksčiau ar vėliau atsakymo tikrai sulauks.
Grifiuko akis užkliuvo už sūpynių. Jis patraukė ten ir pamatė, kad čia visai tuščia. Rašyti laiškui - pats tas. Berniukas visada turėdavo šiek tiek popieriaus (vis dar nepriprato prie pergamento), tad įknibo rašyti laišką. Buvo taip susikaupęs, kad negirdėjo nieko aplink.

[Vanesa Užsispyrėlė]

Vanesa išsikrovusi daiktus ir tvarkingai susidėliojusi daiktus, pažvelgė pro langą. Nors buvo vakaras, švietė saulė, oras buvo vėsus ir gaivokas, tad mergaitė nusprendė pasivaikščioti po apylinkes. Išėjusi iš mokyklos ji pamatė netoliese esančią ežero pakrantę. Ji pradėjo lėtais ir vangiais žingsniais eiti link pakrantės. Eidama ji mąstė apie šeimą, kuri šiuo metu turėtų vakarieniauti. Taip pat mergaitė mąstė, kaip jai seksis mokykloje, ar susiras draugų, ar nebus piktų dėstytojų, ar nebus per sunku. Ji eidama net nepastebėjo, kai į kažką atsimušė. Tai buvo medis. Mergaitė pasitrynė kaktą ir pasisuko nuo medžio ir žvalgėsi aplink ar niekas jos nepamatė. Besižvalgydama Vanesa pamatė už kelių žingsnių supynes, ant kurių sėdėjo berniukas ir kažką keverzavo. Vanesa, nors ir buvo drovi, truputį pasvarsčiusi ir pasirepetavusi lėtai ėjo link berniuko ant supynių.  Priėjusi ji atsargiai, nenorėdama išgasdinti berniuko, prikimusiu balsu ištarė:
- Labas,- šyptelėjo.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu susikaupęs rašė laišką. Išpasakojo viską, kas spėjo nutikti. Apie draugus, kuriuos spėjo čia susirasti ir keistus vaikus, kurie yra tikrai sunkiai suprantami. Apie pamokas, kuriose nieko nesuprato, tačiau kurios vis tiek buvo smagios. Atrodė, kad laiškas bus toks ilgas, kad jokia pelėda jo nepakels, kai kažkas prisiartino. Afrikietis negirdėjo, kaip tas kažkas atėjo, tačiau išgirdo žodį. Kiek prisiminė, jis reiškė "labas". Pakėlė akis ir pamatė mergaitę. Susimąstė, ar kada yra tekę ją matyti anksčiau. Namuose tokio amžiaus berniukai ir mergaitės kartu nežaisdavo, tad Mulungu nelabai žinojo, ką dabar daryti. Vis dėlto buvo pastebėjęs, kad čia visiems pamokos vyksta kartu, jie šnekasi... Tad galiausiai įsidrąsinęs užstaugė:
- Labas!
Balsas nuskambėjo taip garsiai, kad, ko gero, girdėjosi ir pilyje. Deja, Mulungu kitaip nemokėjo.
Berniukas svarstė, ką daryti dabar. Norėjo tęsti laišką, bet prie mergaitės tą daryti buvo kiek drovu. Juk tai tik mergaitė, ji neturėtų žinoti, ką laisvalaikiu veikia pirmojo genties medžiotojo vyriausias sūnus. Tad atsargiai susilankstė laišką, įsidėjo jį į kišenę ir, pamiršęs, kad mergaitė nekalba jo gimtąja kalba, šia ištarė:
- Ar nori pasisupti?

[Vanesa Užsispyrėlė]

Vanesa laukė, kol berniukas pakels galvą. Jis, pakėlė galvą ir pamatęs mergaitę, įsidėjo popierių į kišenę ir garsiai atšaukė pasisveikinimą. Berniukui garsiai pasisveikinus, Vanesa kiek krūptelėjo. Tikrai nesitikėjo, kad jis taip garsiai ir dar po ilgos pauzės atsakys. Tuomet berniukas kažką sumurmėjo. Mergaitė kelias minutes nereagavo išgirdusi keistus garsus, mat bandė suprasti ką berniukas pasakė. Jos kaimynystėje gyveno afrikiečių šeima ir jų dukra išmokė pagrindinius jų gimtosios kalbos žodžius, tad Vanesa  suprato, jog berniukas paklausė jos ar ji norėtų pasisupti. O  šioji supynes labai mėgo, tad nieko nelaukusi, berniuko gimtąja kalba atsakė, jog norėtų. Taip pat uždavė keletą klausimų, kad sužinotų jo vardą, amžių ir ar jam čia patinka.

[Mulungu Kinyonga]

Mergaitė lyg ir išsigando, tačiau Mulungu nesuprato, kodėl. Juk jis tik pasakė "labas", kas lyg ir turėjo reikšti pasisveikinimą! Tuo labiau, kad ką tik tą žodį ištarė pati. Susijaudinęs berniukas pradėjo mąstyti apie tai, kad galbūt šioje šalyje "labas" yra tinkamas tik mergaitėms? Ką gali žinoti, galbūt berniukai ir vyrai sveikinasi kitaip? Tai gerokai išgąsdino afrikietį. Jis pradėjo raustis atmintyje: gal kada teko išgirsti šitą žodį iš berniuko? Berods esu girdėjęs šitą žodį iš Ashtono prisiminė Mulungu ir kiek nurimo. Galbūt ją išgąsdino kas kita? Kažkaip norėjosi išsiaiškinti, tačiau neįsivaizdavo, kaip tą padaryti.
Mergaitei pradėjus su juo šnekėti, grifiukas ne iš karto suprato, kad ji šneka jo gimtąja kalba. O kaip suprato, taip nustebo, kad vos nenusivertė. Tada suvokė, kad galbūt paklausė ne angliškai, juk taip net ir nesugeba suregzti normalaus sakinio. Bet iš kur ji - mergaitė! - gali mokėti suahilių kalbą?!
- Aš Mulungu iš Grifų Gūžtos. Čia viskas labai keista, tad man sunku apsiprasti, tačiau visai smagu. O koks tavo vardas? - suahiliškas šūksnis netrukus nuaidėjo per pusę Hogvartso teritorijos. Afrikietis pasitraukė nuo sūpynių ir plačiai išsišiepęs angliškai ištarė:
- Ačiū!

[Vanesa Užsispyrėlė]

- Malonu susipažinti. Mano vardas Vanesa. Aš iš Švilpynės. - atsakė mergaitė ir atsisėdusi ant supynių, pradėjo suptis. Berniukas jai patiko, atrodė draugiškas ir mielas, tik nedrasus, lygiai kaip ir ji. Ir nors afrikiečio kalbos mokėjo tik pradmenis, tai, pasirodo, netrukdė susikalbėti su berniuku. Ji taip pat matė Mulungu nuostabą šiai pradėjus kalbėti suahilių kalba, bet tai jai sukėlė šypseną. Besisupdama ji sugalvojo dar daugiau klausimų berniukui, tad nieko nelaukusi prakalbo:
- Ar turi brolių, seserų? Ar tavo tėvai taip pat burtininkai?- paklausė tikėdamasi, jog žodžius ištarė teisingai. Vanesa vylėsi, jog Mulugu taps jos draugu, kartu mokysis, nors ir yra skirtinguose koledžuose.

[Mulungu Kinyonga]

Kadangi Mulungu kalboje nebuvo žodžio "Švilpynės", jis nesuprato, iš kur ji yra. Spėjo, kad tai kažkoks miestas ar šalis, tačiau pabijojo klausti. Tik vėliau į galvą atėjo, kad tai gali būti vienas iš mokyklos koledžų, tačiau tokiu atveju jos tarimas labai jau keistas... Reikės išsiaiškinti nutarė grifiukas, tačiau žinojo, kad tą padarys vėliau: dabar labiau rūpėjo, ar mergaitė išties norės suptis.
Jai pradėjus daryti būtent tai, Mulungu nebežinojo, kur dėtis. Jam atrodė, kad sūpynės yra tokia vieta, kur žmogus nori pabūti vienas. Tad nors ir nusivylė, kad prarado galimybę bendrauti, jau buvo beeinąs šalin. Kaip tik tuo metu išgirdo daugiau klausimų. Nors mergaitė žodžius tarė keistai, Mulungu buvo patenkintas: tikrai nesitikėjo, kad galės čia su kažkuo pasišnekėti gimtąja kalba.
- Taip, mūsų šeimoje yra daug, aš vyriausias, - garsiai ir išdidžiai pasakė jis. - Mano tėtis - pirmasis genties medžiotojas.
Klausimas, ar tėvai burtininkai, buvo gana sunkiai suprantamas: juk jeigu taip ir būtų, jis šio amato mokytųsi namie, o ne čia... Tik gerokai pamąsčius į galvą atėjo supratimas: Vanesa tikriausiai klausia, ar jo tėvai mokėsi Hogvartse.
- Ne. Pas mus buvo direktorė Arwen, - pasigyrė jis. - Ji pasakė, ką čia turėsiu daryti.
Mulungu nutilo. Kiek pasvarstęs suprato, kad mergaitė rodė susidomėjimą juo, o jis... Reikėjo kažkaip ištaisyti padėtį, tad afrikietis garsiai išrėžė:
- O kaip tavo šeima?