0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Slapta vieta po grindimis
« Atsakymas #15 Prieš 2 metus »
Viskas įvyko taip žaibiškai. Per grindis pasileido žiurkės, Henrieta atšoko nuo jų ir dingo. O knyga toliau gulėjo ir šnabždėjo. Alanas įsiklausė ką ji sako. Knyga pasakojo apie siaubingus dalykus. Apie kraują, sniegą, šaltį ir badą. Apie mirtį. Viską ji perteikė rimuotai ir Alanas nebesiklausė toliau, jam pakako.  Jau norėjo paliesti lapą ir nerti vidun. Apie tai, kad gali palikti draugę vieną nė nepagalvojo.
Pasilenkė, bet pajuto sau kažką už nugaros. Greit atsisuko.
- O Merline, ką jūs čia veikiat?- Prieš jį plūkavo vaiduoklis. Kruvinasis Baronas.
- Buvau bibliotekoje, kai čia atėjote, dabar, atsekiau jus. Ir ką gi čia veikiate?
- Gūdžiu balsu paklausė vaiduoklis.
- Neturiu laiko kalbėtis. - Pasakė berniukas ir vėl atsisuko į knygą.
- Palauk. Verčiau liktum čia. Bet neliksi ar ne? Na gerai. Geriau man būtų pašaukti kokį profesorių ir viskas. Bet... Tai tavo reikalas. Ši knyga labai sena. Ją parašė poetė Airisė Volker. Taip padarė dėl kelių priežasčių. Pirma, moterį išmetė iš rūmų, kur ji dirbo daug laiko. Kažkokia poniutė paskleidė kalbas, esą Airisė pavogusi tuose rūmuose labai saugomus senovinius rankraščius ir pardavusi. Airisė mat turėjo priėjimą prie jų, nes daug laiko leido dvaro bibliotekoje. Matyt, jos kažkodėl nesutarė, o gal toji poniutė pyko, nes nekilmingos poetės eiles mėgo daug labiau, nei jos, išpaikintos didikės. Airisė neteko namų ir savo draugų palaikymo. Kažkas dar papylė žibalo ugnin pasakydamas, kad ji plagijuoja seniai pamiršto poeto eilėraščius ir pati negalėtų parašyti nė eilutės. Et... Beturtė, su mažu sūnumi ji neturėjo kur dėtis. Šie smūgiai atėmė moters galimybę kerėti. Ir tai dar labiau sužlugdė vargšę. Taigi, ji parašė paskutinę knygą savo gyvenime. Liejo į ją visą savo pyktį. Vėliau, keistai ir paslaptingai pradingo. Yra kuždama, kad susidėjo su pačiu velniu, kuris ir prakeikė šitą knygą. Manau, paistalai. Bet ji tikrai ypatinga. Ją palietęs pateksi nežinia kur. Neįsivaizduoju kas tavęs laukia, bet papasakojau viską, ką žinau apie šią knygą. Ir dar kartą tau sakau, palik ją ramybėje.
Alanas nekantriai išklausė ką jam sako vaiduoklis. Palikti? Ne, ne, negaliu palikti visko ir pabėgti. Todėl pasilenkė ir ranka palietė puslapį.
Šlumštelėjo ant sniego. Apsidairė. Buvo kažkokio miško pakraštyje. Kelias vedė į tankumyną. Bet Henrietos jis nematė.
- Henrieta! - Garsiai sušuko. Berniuką apėmė nerimas. Jis ėmė greitai dumti keliu į mišką. Kartais šūkteldamas mergaitę vardu.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Slapta vieta po grindimis
« Atsakymas #16 Prieš 2 metus »
  Henrieta stovėjo iki kelių įklimpusi į sniegą ir dairėsi aplink. Bet kada kur nors netoliese galėjo pasirodyti Alanas, o jau tada būtų galima galvoti, kaip grįžti į Hogvartsą. Tad grifė laukė. Jai atrodė, kad šis laukimas niekada nesibaigs. Aplink buvo labai tyku ir merginai toptelėjo, kad grifas iš viso gali nepasirodyti. Tačiau dvylikametė skubiai nuvijo šią mintį. Ji jautė, kad berniukas nepaliks jos nelaimėje. Tad kupina naujo ryžto, toliau laukė.
  Netrukus pradėjo švisti. Henrieta buvo pavargusi ir sušalusi. Namo languose švytinti šviesa viliojo užeiti į vidų ir sušilti. Bet ten eiti vienai būtų per daug rizikinga. O, kad pagaliau pasirodytų Alanas! Ir staiga Henrieta kažką išgirdo. Balsą. Jis sklido nuo miško pusės. Grifė įsiklausė. Gal pavyks darkart išgirsti? Antrą kartą pasigirdus balsui grifė aiškiai išgirdo šaukiamą savo vardą. Staiga mergina atpažino ir balsą. Šaukė Alanas. Jis atvyko paskui Henrietą!
  Grifė netvėrė džiaugsmu. Pagaliau bus galima bandyti ištrūkti iš šios knygos. Ji pasileido bėgti nuo kalno miško pusėn. Ji griuvo į pusnis, slydo slidžiu šlaitu, tačiau jai tai buvo nė motais. Dabas svarbiausia Henrietai buvo surasti pirmakursį ir kuo greičiau sugrįžti į grifų gūžtos bendrąjį kambarį. Nežinia kiek laiko ten dar truks naktis... Šio tikslo vedama ji skubiai klampojo pievomis ir karts nuo karto šukteldavo:
- Alanai!
Ji tikėjosi, kad berniukas ją išgirs ir jie kartu galės patikrinti namą, kur greičiausiai ir bus kelias atgal. O kur dar galėtų būti?
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Slapta vieta po grindimis
« Atsakymas #17 Prieš 2 metus »
Jau kurį laiką jis bėgo pusnynais ir ieškojo mergaitės. Sušalo. Sustipo į ragą, mat vilkėjo paprasčiausius juodus džinsus ir džemperį. Apsiaustų Alanas nemėgo ir dėvėjo tik per pamokas. O kadangi laukan eiti neplanavo, tai ir nesivilko nieko šiltesnio. Užsidėjo gobtuvą, kad bent kiek šiltėliau būtų ir dūmė toliau. Sportbačiai kiaurai peršlapo. Taip, rytoj man plaučių uždegimas, arba geriausiu atveju sloga. Bambėjo mintyse jis. Bet blogiausia buvo tai, kad niekur nematė Henrietos.
Bet pagaliau, išgirdo kažką bėgant ir nutaikė lazdelę. Ir greit nuleido, mat pastebėjo, kad per pievas atidumia jo draugė.
- O viešpatėliau, pagaliau! Tau viskas gerai? - Kalendamas dantimis paklausė ir priėjo artyn. Tada greitai išpasakojo jai viską, ką jam sakė Kruvinasis Baronas.
O tuomet, išgirdo šiurpų riaumojimą, kuris artėjo jų link.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Slapta vieta po grindimis
« Atsakymas #18 Prieš 2 metus »
  Henrietai nepaprastai palengvėjo pastebėjus tolumoje Alaną. Ši vieta tikrai nebuvo viena iš malonių Hogvartso užkampių, kuriuose gali ramiai praleisti laiką po pamokų. Tad pasilikti čia viena, kad ir kokia drąsi bebuvo, grifė nenorėjo. Be to, mergina abejojo ar viena pati sugebėtų iš čia ištrūkti.
  Pagaliau pribėgusi prie pirmakursio Poter šyptelėjo. Tačiau šypsena neilgai išliko jos veide. Tiesa, į klausimą: ar ji sveika, atsakė šypsodamasi, tačiau išklausiusi istoriją apie piktą prakeiksmą slypintį knygoje surimtėjo. Jei Kruvinasis Baronas nesuklydo, tai jie su Alanu turėtų pasiskubinti išsinešdinti iš čia. Tačiau kaip tai padaryti?
  Henrieta jau buvo bepradedanti galvoti, kaip ištrūkti iš šios knygos, kai jos mintis pertraukė riaumojimas, net merginos plaukai pasišiaušė. Pakėlusi akis, antrakursė pažvelgė Alanui pro petį ir visa išbalo iš baimės. Už pirmakursio stovėjo šiurpus padaras, pusiau žmogus, pusiau gyvūnas. Jis stovėjo ant keturių kojų, taip pat turėjo ilgą uodegą. Nejučia dvylikametė prisiminė, kad buvo skaičiusi apie tokius gyvūnus, kurie, berods buvo vadinami mantikoromis. Ir nors veik nieko apie jas neprisiminė, tačiau puikiai prisiminė, kad jos labai pavojingos.
  Šiaip ne taip išspaudusi Alanui bėk, Henrieta pasileido kalno link. Ji veik neabejojo, kad trobelėje bus kelias namo. O dabar buvo pats metas grįžti kol, savo aštriais kaip peiliai nagais ir dantimis, jų nesudraskė mantikora. Ji girdėjo kaip žvėris lekia jų link. Juodu su pirmakursiu jau buvo prie pat kalno, kai kažkas užsikabino už Poter apsiausto ir dvylikametė pliumptelėjo į pusnį. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Slapta vieta po grindimis
« Atsakymas #19 Prieš 2 metus »
Riaumojimas nuaidėjo taip, kad Alanui net karšta pasidarė. Berniukas rankoje laikydamas lazdelę bėgo paskui Henrietą, o ta pabaisa vijosi.
Mantikora, o viešpatėliau, dar tokia didžiulė. Jis bėgo link namelio, nors net nenumanė kas ten gali būti. O jei ten tūno pati išprotėjusi poetė, svarstė jis. Tada pamatė, kaip mergaitė krito į sniegą. Alanas rankose spaudė burtų lazdelę, spaudė net iki skausmo. Ir kai Henrieta krito, padaras šoko ant jos. Visa tai vyko žaibiškai, pirmakursis net nemanė, kad toks griozdas gali būti šitoks miklus.
- Impedimentą! Sustink! Petrificus totalus! - išrėkė jis Visus burtažodžius kurie tik atėjo galvon. Alanas neįsivaizdavo kuris pakirto tą padarą, bet mantikora pliumptelėjo ant Henrietos ją prislėgdama. Bet daugiau nejudėjo. Padaras buvo sunkus, Todėl jis ištarė.
- Winggardium leviosa. - Bet žvėris nekilo. Alanas nenorėjo daugiau kartų mėginti, bijojo, kad mantikora krisdama sužeidė Henrietą.
- Aš tave ištrauksiu, pasakyk, kaip tu ten? - Išbėrė greitakalbe ir ėmė bandyti nustumti pabaisą šalin.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Slapta vieta po grindimis
« Atsakymas #20 Prieš 2 metus »
  Viskas įvyko žaibiškai. Vos tik antrakursė pliumptelėjo į pusnį, mantikora šoko ant jos. Jai artėjant grifė jau susitaikė su artėjančia mirtimi, tačiau netrukus tą pabaisą užpuolė kerų papliupa. Ir kai nuo vienerių kerų pabaisa sustingo, mergina jau ėmė manyti, kad išnešė sveiką kailį, žinoma Alano dėka, bet tada, nors ir nebegyvas, žvėris nusprendė nukristi būtent ant Poter.
  Henrietą prislėgė kokio šimto kilogramų svoris. Jai ėmė trūkti oro. Mergina pabandė nustumti žvėrį, tačiau niekaip nepavyko. Šiaip ne taip pasistūmėjusi į šoną, kad galėtų kvėpuoti ėmė laukti draugo, nes viena tikrai neišsikapanos iš čia.
  Pribėgus Alanui Henrieta šyptelėjo.
- Man viskas gerai, - tarė ir paskui dar pridūrė. - Tavo dėka. Jei tu nebūtum nukovęs mantikoros, dabar būčiau nebegyva. Tad ačiū.
Šypsena vėl švietė jos veide ir šiaip ne taip su draugo pagalba ji išlindo iš po mantikoros.
  Henrieta buvo visa aplipusi sniegu, o jos mantija - kiaurai permirkusi. Tačiau ji nebekreipė į tai dėmesio, juk ką tik vos nemirė! Tačiau net ir tai jau baigė nublankti, reikėjo surasti kelią namo. Ir merginos žvilgsnis nejučia nuklydo į kalno viršūnę, kur stovėjo sena trobelė. Antrakursė vėl surimtėjo. Nežinia kiek laiko praėjo Hogvartse, nes apsidairius aplinkui ji su siaubu suvokė, kad knygoje jau atėjo vakaras. Vadinasi ji čia praleido kiaurą dieną ir naktį, o kas jeigu jie pasiliks čia dar ilgiau?! Tad mergina pažvelgė į Alaną ir uždavė klausimą:
- Kaip manai, gal trobelėje rasim išėjimą iš čia? Manau mums pats metas grįžti, kol dar kas nors nesumanė papietauti mumis?
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Slapta vieta po grindimis
« Atsakymas #21 Prieš 2 metus »
Oi kaip pigiai mes atsipirkome. Ačiū tau Merline. Galvojo berniukas, kai Henrieta stovėjo gyva ir nesužeista šalia jo.
- Taip, turime grįžti ir kuo greičiau. Ir geriau dinkim iš čia, nes mantikora manau gyva. Tikriausiai aš ją tik sustingdžiau.
Greitu žingsniu jis pasileido namelio link.
- Nežinau kas ten, bet reikia pažiūrėti.
Jie užlipo į kalną ir Alanas atidarė duris.
Juodu įėjo vidun. Ant sienos kabojo veidrodis. Berniukas pažvelgė į jį. Stikle atsispindėjo ne jie, ne kambarys, o kažkoks veidas. Pavargusios moters veidas. Kokios jos akys, sklidinos nevilties. Liūdnai pagalvojo Alanas. Nejau ji pavojinga? Pirmakursis neįsivaizdavo kaip dabar jam elgtis. Tos liūdnosios akys jam mirktelėjo.
- Ko jums čia reikia vaikai? - Paklausė kažkas. Balsas sklido iš sienų, o gal iš grindų. Bet tikriausiai iš to veidrodžio, kuriame buvo įkalintas tas nusiminęs veidas.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Slapta vieta po grindimis
« Atsakymas #22 Prieš 2 metus »
  Henrietą jau žengiant į namą nusmelkė negera nuojauta. Pats pastatas nebuvo niekuo išskirtinis, tačiau kažkas slypėjo sienose. Ir tas kažkas tikrai nebuvo jų draugas - tą grifė puikiai suprato. Staiga mergina atkreipė dėmesį ir į veidrodį prie kurio stovėjo Alanas. Tačiau atvaizdas buvo ne jo, net ne šio kambario. Tai buvo moters atvaizdas. Staiga Henrietą nukrėtė šiurpas. Nejau tai ir yra ta namų dvasia kurią ji jautė įžengdama? Jei taip, ir jei čia vienintelis kelias iš knygos, jiems teks pasistengti, kad grįžtų gyvi. Ji tą žinojo, nes jau ne pirmą kartą atsidūrė panašioje padėtyje.
  Staiga namą sudrebino balsas. Jis skambėjo iš visur ir Henrieta neabejojo, kad tai tos moters veidrodyje balsas. Nors ji kalbėjo maloniai, ir kai kam būtų pasirodžiusi miela, grifei ji priminė raganą iš pasakų, bandančią įsiteikti kvailiems vaikams, o vėliau patikliuosius suėdanti. Bet nors ir nepasitikėjo ta moterimi veidrodyje, nusprendė atsakyti, ko jiems reikia, juolab, kad tai nė nebuvo labai didelė paslaptis, svarbiausia, kad nesužinotų koks profesorius.
- Mes ieškom kelio iš šios knygos, - tarė antrakursė.
- O tai čia jums nepatinka? - pasigirdo meilus gal net gailus balselis.
  Henrieta negalėjo patikėti, kad ta moteris gali manyti, kad čia gali būti smagu! Ypač kai tavęs vos nenugalabija mantikora, tu kiaurai permirksti ir nežinai ar kada grįši į normalų pasaulį! Tad grifė papurtė galvą ir atkirto:
- Mums jau gana šitų "linksmybių", ačiū. Geriau jau grįšim namo.
- Kaip sau norit. Tik žinokit, čia dar ne kelio pabaiga. - tarė moteris.
  Kitą akimirką dvylikametė pasijuto vėl krintanti. Tačiau šįkart buvo šviesiau ir grifė puikiai matė greitai artėjantį akmeninį grindinį. Reikėjo veikti greitai dar greičiau. Ji nematė ar Alanas įkrito drauge, tačiau apie tai galvoti nebuvo laiko. Mergina greitai išsitraukė lazdelę ir sušuko burtažodį, turėjusį ją ir pirmakursį (jeigu jis taip pat įkrito) saugiai nuleisti ant žemės:
- Descendio!
Ir iškart užsimerkė, nes skylės dugnas jau ranka pasiekiamas. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Slapta vieta po grindimis
« Atsakymas #23 Prieš 2 metus »
Berniuko akis prikaustė žvilgsnis. Toji moteris regis gręžė jį kiaurai. Alanas pasijuto mieguistas. Kaip silpna, galvojo jis. Silpna. Grifiukas neklausė ką Henrieta kalba su dvasia. Alanui atrodė, kad palieka kūną ir išplevena lauk. Tik tada jis kiek atsipeikėjo, pirmakursį apėmė siaubas. Jautė jį visu kūnu, tokį stingdantį. Ne, jis neturi kūno, jis... kur? Pasijuto esąs šalia tos moters. Girdėjo balsą, bet tik savo galvoje.
- Viskas gerai berniuk. Viskas gerai, nebijok. - Balsas mielaširdingas ir vis tiek priminė gyvatę, kuri tuoj kirs. Berniukas su siaubu stebėjo, kaip jo draugė kažkur prasmenga. matė ir savo kūną, krintantį paskui ją. Dar, jis matė šešėlį, gal kito berniuko, kuris regis apėmė jo kūną ir dingo.
Alanas klykė be balso, nežinodamas ką daryti. Ar Henrieta supras, kad su ja ne be aš? Ji juk beveik manęs nepažįsta. Ar manęs kas nors pasiges? Ar tas kitas berniukas dabar gyvens mano kūne? Mano gyvenimą? O kas man bus?
Į nebylius klausimus jam švelniai atsakė Airisė.
- O tu miegosi. Kol pamažu išnyksi. Juk tau net neskauda ar ne mielasis? - Alano dvasia ar siela nebežinojo ką daryti. Neįsivaizdavo kaip grįžti į kūną. Nenumanė kiek laiko dar turi ir kiek gali šitaip egzistuoti. Henrietos neliko šalia, jis vienas.
O kaip mano sesuo? Kaip dabar Frederika gyvens be manęs? Kas vesis ją į parkus, žaidimų aikšteles, kas skaitys jai vakarais?
- Paleisk mane. - Dar pamėgino jis prašyti tos moters.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Slapta vieta po grindimis
« Atsakymas #24 Prieš 2 metus »
  Keletą minučių ji taip ir buvo užsimerkusi. Tačiau mergina nejautė nei kokių sužeidimų, nei kad mirė. Pamažu atsimerkusi Henrieta pastebėjo, kad ji ir Alanas saugiai nusileido ant žemės. Kerai pavyko! Pažvelgusi aukštyn grifė pastebėjo, kad skylė užsivėrė ir atsiduso. Dabar teks ieškoti kito kelio! Apsidairiusi dvylikametė pastebėjo kelią. Jis buvo tamsus ir nežinia kas laukia juo einant, tačiau ji nebenorėjo čia užsibūti.
  Pažvelgusi į grifą, Poter parodė galva į tamsoje skendintį keliuką ir paklausė:
- Einam? Manau čia vienintelis kelias iš knygos.
- Nesuprantu, kodėl tu nori iš čia ištrūkti, juk čia daug įdomiau nei mokykloje. - atsakė Alano kūne apsigyvenusi šmėkla.
Henrieta žengtelėjo atgal, o jos rankoje atsirado lazdelė. Kada pirmakursis ėmė pritarti tai bjauriai raganai? Staiga ji suprato, kad draugas taip niekada nekalbėtų. Nors ne daug jį tepažinojo, suprato, kad jis niekada nepasirinktų likti šioje knygoje. Ypač po to ką jam papasakojo Kruvinasis Baronas. Tad kur tikrasis Alanas?!
  Henrieta nukreipė lazdelę į šmėklą.
- Kur tikrasis Alanas? - paklausė.
- Ne tau žinoti, - atsikirto dvasia.
- Atsakyk, - paragino ji. - Antraip paleisiu kerus.
- Taip, taip, į savo draugą. - šmėkla išsiviepė nuo vienos ausies iki kitos.
  Grifę apimė neviltis. Ne, ji neišdrįs paleisti kerų į draugą. Bent jau ne tokių kurie jį sužeistų. Viduje tarsi kovojo dvi merginos dalys. Ji suprato, kad turi paleisti kerus ir surasti tikrąjį Alaną, tačiau taip pat nesinorėjo sužeisti draugo. Galiausiai Poter apsisprendė. Reikėjo veikti. Antrakursės galvoje jau zujo burtažodžiai. Ir atradusi, jos manymu, geriausią nukreipė ją į Alaną ir tarė:
- Dissendium!
  Iš Henrietos lazdelės šovė šviesos spindulys į Alaną. Mergina sukaupė visą savo drąsą, kad paleistų kerus. Jie nieko blogo neturėjo padaryti, tik išvyti tą keistą padarą iš pirmakursio kūno. Ji iš visų jėgų stengėsi, kad tik kerai pavyktų. Ir štai! Iš berniuko kūno išlėkė kažkas tamsus, lyg šešėlis ir puolęs į sieną išnyko.
  Mergina iškarto pripuolė prie be gyvybės ženklų gulinčio draugo. Jai nesinorėjo patikėti, kad jis mirė. Dvylikametei, netekusiai tėvų, tai būtų per didelis smūgis. Juk jis jos draugas, nesvarbu, kad dar neseniai sutiktas, tačiau per šį nuotykį jis išgelbėjo jai gyvybę ir dvylikametė neketino leisti jam mirti. Tad ji sėdėjo prie jo ir laukė bent kokio ženklo, kad jis dar šiame pasaulyje. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Slapta vieta po grindimis
« Atsakymas #25 Prieš 2 metus »
Adrijas Volkeris skriste išskriejo iš kūno, kuriame taip saugiai įsikūrė. Pasiutimas. galvojo jis. Velnias, ir pats aš kvailys, juk noriu dingti iš čia, noriu dingti ir apsigyventi pasaulyje, o ne knygoje. Tada ištraukčiau ir motiną ir viskas būtų kuo puikiausiai. Sukaupęs visus valios ir stiprybės likučius sugrįžo į kūną. Gerai, kad motina taip tvirtai laiko tą berniūkštį. Pagalvojo jis. Reikia būti atsargiam. Adrijas lėtai atsisėdo, stengėsi atrodyti kiek apspangęs, nuvargęs, suglumęs. Kai trobelėje vyko jo persikūnijimas, vieną akimirką jų sielos susilietė, todėl kai ką Adrijas žinojo. Tarkim, kad šios merginos vardas Henrieta. Bet jei ji paklaus to, ko nežinau išsiduosiu. Jau šimtą trylika metų kalėjau veidrodyje ir laukiau, kol pavyks ištrūkti, daugiau nebenoriu, nesiruošiu.
- Tai buvo siaubinga. - Tyliai pratarė.
- Ačiū tau, kad mane išgelbėjai. Maniau, kad jau tikrai man galas.
Stengėsi atrodyti kuo nuoširdesnis. Meldėsi, kad tik pavyktų ištrūkti iš knygos, o tada... Kas supras, kad Alano Senklerio kūne gyvena kitas? O gražinti tada jį galėtų tik prityręs burtininkas.
- Eime? Turim kaip nors sugrįžti paskubėkim gerai?
jis atsistojo ir ėmė eiti. Plūdo save dėl to, kad vos gavęs šį kūną negalėjo susikontroliuoti, nes jame virė ir jo paties ir Alano prisiminimai ir todėl prišnekėjo Henrietai nesąmonių, dėl kurių ji iš karto mėgino jį išvyti. Ne, daugiau to nebus. Būsiu Alanu kiek reikia.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Slapta vieta po grindimis
« Atsakymas #26 Prieš 2 metus »
  Henrietai tarsi palengvėjo kai Alanas atsigavo. Dabar jis elgėsi kai įprasta. Ir mergina patikėjo, kad jai pavyko ir pirmakursis vėl grįžo į save. Žinoma, mergina suprato, kad nuotykis dar nesibaigė, tačiau jau tuoj ji vėl vaikščios klaidžiais Hogvartso koridoriais ir viskas bus kaip buvę.
  Ji kiek sutrikusi išklausė Alano padėkų. Grifė nebuvo tikra ar nusipelnė būti giriama. Juk berniukas dėl jos padarė daug daugiau. Ir jei ji nebūtų įvirtusi į knygą, pirmakursiui nebūtų reikėję kęsti tos baisybės iš kurios jį ištraukė. Tačiau ji nieko nesakė ir laukė kol Alanas nustos berti žodžius.
  Berniukui pasiūlius keliauti namo mergina negalvodama linktelėjo. Ji tikrai norėjo grįžti ir su pirmakursiu patraukė tamsiojo koridoriaus link. Jame buvo tamsu kaip ir bibliotekos kambarėlyje po kilimu, tad išsitraukusi lazdelę ištarė:
- Lumos Maxima!
Iš lazdelės plūstelėjo šviesa ir mergina akimis parodė draugui taip pat įsijungti šviesą.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Slapta vieta po grindimis
« Atsakymas #27 Prieš 2 metus »
Oi kaip nuostabu. Nuostabu. Džiūgavo Adrijas. Nieko ta mažė nesupranta, nieko.
Jis įsižiebė lazdelę kaip ir Henrieta.
 Išvesiu mergaitę iš knygos kuo greičiau, be pavojų, kad tik po galais tapčiau saugus, o berniūkštis mirtų amžinai. Na ne, jei tame pasaulyje išsiduosiu, dar bus įmanoma jį ištraukti. Kol mama tūno įkalinta veidrodyje, tol Alanas Senkleris irgi ten bus. Bet jei jos ten neliks, berniūkščio siela išskris anapus, kur išlekia mirusieji.
Jie ėjo tuo tamsiu koridoriumi, o Adrijo galvoj zujo prisiminimai.
Kadaise, jie su motina gyveno būtent Senklerių dvare. Kilminga tai šeima. Ir aikštinga. Kai juos išmetė, gyvenimas pasidarė tragiškas. Tada jam buvo šešeri metai.
Sunkiai juodu vertėsi, ak, kiek bjaurių akimirkų Adrijui teko ištverti. Nuolatinis alkis, šaltis. Mamos draugai, vieni, bijodami Senklerių ytakos nutraukė ryšius su ja, kiti tikėjo, kad ji plagiatorė.
Taip Adrijui suėjo trylika metų. Mamos galios darėsi vis silpnesnės. Ji greitai palūžo.
Visa pyktį ji sudėjo į tą paskutinę knygą. Apkerėjo ją senoviniais kerais. Jiems nereikia burtų lazdelės. Tai buvo senovinė indėnų magija. Airisė iškvietė Vendigo. Tai yra pikta baisi dvasia, demonas. Adrijas niekada nepamiršo kaip Vendigo atrodo. Kaulėtas perkreiptas skeletas ir koks šaltis nuo jo sklido.
Mama sutarė su Vendigo, kad demonas juos išlaikys gyvus. O juodu už tai turės dirbti jam. Taip ir buvo. Knyga yra vartai į  Vendigo kraštą. Adrijas su motina ilgą šimtmetį turėjo klajoti po tą kraštą ir prižiūrėti, kad vendigo laužai nuolatos degtų. Tie laužai, kadaise prieš daugybę metų buvo uždegti pačių indėnų. Vieni, jam ką nors aukojo, kiti darė kokius nors apsisaugojimo ritualus. Tie laužai yra aukų, paaukotų Vendigo simbolis.
Paskui, ištarnavus jam šimtą metų juos įkalino veidrodyje, nes iš ten vienintelis kelias ištrūkti. Deja, ilgą laiką nieko nesigavo. Žmonės, kurie čia patekdavo mirdavo ir neįeidavo į trobelę su veidrodžiu. O knyga buvo kažin kur nugrūsta, todėl ir žmonių čia daug neužklysdavo. Dažnai nutikdavo taip, kad užklydusius pasiimdavo pats Vendigo ir Adrijas džiaugėsi, kad šitaip nenutiko šiems dviems vaikiščiams.
Ištrūkti iš veidrodžio galėjo tik viena siela, tokie jau tie dėsniai. Taigi, jie nutarė, kad jis išeis pirmas, nes Adrijas gebėjo puikiai kerėti, o dar jis mokėjo įvairiausius indėniškus metodus. Ištrūkęs turėjo pasiimti ir ją iš tos siaubingos vietos. Ir pagaliau jis laisvas. Labai patenkintas ėjo grįžimo koridoriumi. Liko jau tiek nedaug.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Slapta vieta po grindimis
« Atsakymas #28 Prieš 2 metus »
  Henrieta ėjo paskui Alaną. Šis koridorius buvo ilgas ir tamsus. Nejučia dvylikametė prisiminė bibliotekos skyrių po grindimis ir ten, tamsoje tūnančias peles bei velniai žino kokius gyvius. Nenoromis antrakursės nugara perbėgo šiurpuliukas. Ji neturėjo ūpo vėl nerti į pavojų. Priešingai, norėjo greičiau grįžti į Hogvartsą.
  Prisiminusi mokyklą grifė susimąstė. Kas jei jie negrįš laiku? Mergina knygoje prarado laiko nuovoką. Čia ji praleido visą naktį, dieną ir dabar nežinia kiek laiko tipeno paskui draugą. Henrieta tyliai atsiduso. Šis nuotykis jau pradėjo erzinti. Antrakursė būtų atidavusi bet ką, kad tik galėtų grįžti į grifų gūžtos mergaičių miegamąjį ir nesikelti iki varpo dūžio! Ir prie viso to prisidėjo ta neįžvelgiama tamsa.
  Poter visai nebeliko jėgų ilgiau čia pasilikti. Reikėjo grįžti namo. Tačiau koridorius buvo toks pat tamsus ir nebuvo matyti, kad kelias norėtų baigtis. Staiga, kažkur spintos šone pasigirdo garsas, lyg kas trankytų spintą ar kokias kitokias duris iš vidaus.
  Grifė net krūptelėjo. Garsas pasigirdo taip netikėtai, lyg būtybė už durų būtų laukusi kol kas nors prieis. Henrieta nukreipė lazdelę garso pusėn ir ėmė atsargiai eiti artyn. Neužilgo jos spintelės šviesa jau apšvietė spintos duris. Padaras esantis spintoje dar labiau paklaiko ir bandė išsiveržti iš spintos. Mergina ištiesė ranką ir paklibino spintos rankeną. Baldas buvo užrakintas.
  Toliau Henrieta viską darė neapgalvotai. Ji tikrai norėjo grįžti namo, tačiau vargu ar kada nors galės čia sugrįžti, tad išjungusi šviesą lazdelės gale nukreipė ją į spintą ir tarė:
- Alohomora!
Netrukus spintos spyna trakštelėjo ir dvylikametė atsitraukė kelis didelius žingsnius atgal. Stojo tyla. Grifė tyliai užžiebė lazdelę ir pažvelgė spintos link. Ten stovėjo kaukas.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Slapta vieta po grindimis
« Atsakymas #29 Prieš 2 metus »
Ne! Ne! neee! Adrijas norėjo ją sulaikyti, bet nesuspėjo ir kvaila spinta atsilapojo. O joje gyveno kaukas. Turbūt pats keisčiausias iš visų pasaulio kaukų, nes jam nepatiko žmonių gąsdinimas.
Taigi, jis nesislapstė ir pasirodė savo tikruoju pavidalu.
Kaukas atrodė kaip beformis iš dūmų sulipdytas daiktas. Jis bet kada galėjo įgauti norimą formą ar pavidalą. O dabar tas prakeiktasis išsklendė iš spintos  ir keistu tyliu balsu sušnabždėjo.
- Mergaite, Ei mergaite, ne draugas tau eina iš paskos, o vilkas avies kaily. Jis vendigo tarnas, norintis grįžti į tikrą pasaulį.
Užsičiaupk. Norėjo pasakyti Adrijas, bet sustingo. Jis pajuto šaltį, slogų jausmą, kurį pažinojo jau taip seniai. Toji tamsa atrodo pasidarė dar labiau neperžvelgiama. Atrodė, kad norint ją galėtumei paliesti.
- Bėk mergaite. - Baimingai pasakė kaukas.
- Nors ne, jau nėra laiko. Niekur nepabėgsi nuo vaikštančio blogio.
Kaukas pakilo ir apgobė Henrietą tirštais dūmais. Dabar jos buvo nematyti. Kaukas ją apsupo. O Adrijas sustingo. Kodėl Vendigo čia sumanė pasirodyti? Jis jau girdėjo aidinčius padaro žingsnius ir štai demonas pasirodė. Aukštas, didžiulis, siaubingas. Jo akys degančios raudonai nukrypo į Adriją.
- Seniai matėmės, pasiilgai manęs? Tai matau ištrūkai iš veidrodžio.
Padaro balsas aidėjo per visą koridorių. Toks nežmogiškas ir ledinis, kaip šiaurės vėjas. Adrijas tylėjo. Vendigo bijojo labiau, nei bet ko šiame pasaulyje. Kaukas slėpė mergaitę, bet ar ilgai jam tai pavyks? Kol kas Adrijas neketino jos įduoti. Nebent labai reikėtų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alanas Senkleris »