[Henrieta Poter]

  Henrieta baimingai žvelgė į kauką, laukdama kol jis įgaus jos didžiausios baimės formą. Bet to nenutiko! Grifė tikrai turėjo baimių, tačiau kaukas liko beforme figūra. Maža to jis prašneko! Antrakursė pirmą kartą susidūrė su kauku ir žinoma niekada nebuvo girdėjusi šio magiško sutvėrimo (pavadinti galvojančios ir kalbančios būtybės gyvūnu mergina tiesiog negalėjo) kalbant. Ir nė kiek neabejojo, kad nedaug burtininkų girdėjo.
  Kaukas kalbėjo mįslėmis, tačiau Henrieta puikiai suprato, kad kalba eina apie Alaną. Kaip suprasti, kad jis man nedraugas? Juk pati išvijau tą šmėklą iš jo! Ir staiga grifę apniko nuojauta, kad šmėkla vėl galėjo grįžti į pirmakursio kūną. Dvylikametę apėmė neviltis. O jei ji niekada nebepamatys savo draugo? Ne, ji negrįš be jo. Ji padarys viską, kad jį išgelbėtų.
  Staiga kaukas perspėjo, kad Henrietai geriau dinkti iš čia. Iš tikrųjų iš po žemių sklido kraupus griausmas, tačiau grifės kojos nusprendė nejudėti iš vietos. Ir tuomet prie jos pripuolė kaukas. Jis apglėbė ją savimi ir mergina panėrė į tirštą rūką.
  Aplinkui viskas aptemo. Dabar grifė galėjo tik klausytis. Grumėjimas vis stiprėjo, kol galiausiai pasigirdo balsas. Jis buvo toks šiurpus, kad Henrieta ėmė drebėti vie išgirdusi jį. Mergina girdėjo, kad baisūnas kalbasi su šmėkla Alano kūne ir kūnu perbėgo šiurpuliukas. O kas jei šmėkla ją išduos? Antrakursė tikrai nebuvo jai labai maloni, tad nenusipelnė būti ginama. O kas jei ji žus knygoje? Ar Hogvartse jos kas nors pasiges?

[Alanas Senkleris]

Viskas. Dabar, tai jau man galas.
- Aš... Aš tik vykdau mūsų sutartį, tik tiek. Juk turiu teisę iš čia išeiti?
Dabar jau jam neberūpėjo ar Henrieta supras kas jis ar ne. Vis tiek ir jai ir jam tikriausiai galas.
- Nejau tu manei, kad bus viskas taip paprasta? - Pašaipiai sugrumėjo pabaisa. Paprastai, kaip paprastai? Jau ir taip viskas šitaip ilgai užsitęsė. Tiek laiko tarnavau tau. Norėjo išrėkti Adrijas, bet tylėjo.
Vendigo regis tik dabar pastebėjo ir kauką, kuris dabar atrodė panašus į dūmų stulpą.
- O tu čia ką darai? Eik į savo spintą, arba nešdinkis lauk.
Na va, dabar tai jau mergaitei amen. Ką kaukas galėtų padaryti Vendigo? Žinoma nieko.
Demonas ištiesė savo ilgą kaulėtą ranką ir perskrodė ja dūmus. Kaukas akimirksniu sumažėjo, susitraukė. Dabar telkšojo jiems po kojomis, kaip koks juodutėlis tamsos ežerėlis.
- O judu čia dviese? Sveika jaunoji atvykėle, kaip malonu tave čia matyti.
Vendigo pašaipiai nusilenkė. Adrijas nieko geriau ir nesitikėjo. Argi kaukas manė, kad gali ką nors apsaugoti  nuo jo? Kvailystė. Bet tada, pavidalas ant grindų pasikeitė ir virto karštų žarijų spiečiumi ir šovė tiesiai Vendigo į akis.

[Henrieta Poter]

  Henrieta klausėsi pragaro monstro pokalbio su Alano kūne esančia šmėkla nedrįsdama net kvėpuoti. Grifę apimė nenugalima baimė. Ji suprato, kad nuo šio monstro niekas neišgelbės. Tikriausiai jai lemta mirti... Tačiau antrakursė niekaip negalėjo susitaikyti su šia mintimi.
  Galiausiai šėtonas pastebėjo kauką ir Poter suprato, kad jai nepavyks išvengti pavojaus. Vendigo paliepė kaukui grįžti į savo spintą, tačiau tas, nė nepajudėjo iš vietos. Suprantama, kad dėl to monstras jį pavertė balute.
  Dabar mergina pamatė kaip siaubingai atrodo padaras. Net šiurpas nukrėtė pamačius tą kaulėtą kūną. Henrieta matė piktdžiugą jo veide ir suprato, kad jos čia nelaukia nieko gero. Vendigo pabandė pasikalbėti su antrakurse, tačiau baimė buvo surakinusi kūną, tad ji tik tylėjo.
  Staiga kaukas gulėjęs po dvylikametės kojomis šovė aukštyn, pasivertęs žarijomis. Ir pataikė tiesiai šėtonui į akis. Vendigo sukliko iš skausmo ir Henrietai atsirado vilties. Reikėjo pamėginti išvyti pabaisą, nors trumpam, kad galėtų iš čia išsinešdinti. Tad nepagalvojusi Poter pakėlė lazdelę ir tarė:
- Dissendium!

[Alanas Senkleris]

Adrijas pajuto pagarbą keistuoliui kaukui. Vendigo staugė, bet tada Henrieta pabandė pasireikšti. Paleido kerus į demoną, tas trumpam dingo, bet tada vėl atsirado. Kur dingo kaukas? jo čia nebebuvo.
Nieko geriau nesumanęs stvėrė ją už rankos ir ėmė bėgti. Dūmė atgal į trobelę su veidrodžiu, ten galima pasislėpti.
- Tu manai, kad įveiksi tūkstantmetį demoną su savo paprastute burtų lazdele? Ją reiktų išmirkyti tirpale, kuris suteikia galios, arba dar kaip nors pakeisti. Dabar tai jis bus įniršęs. Beje, ar palietė tave tada, kai išsklaidė kauką? Nes jeigu taip, tai tada gali pasirodyti tavo sapnuose.
Išbėrė viską piktai. Šiaip nenumanė ir kuriems galams tempiasi ją kartu. Ne, trobelė per toli, pamanė ir  atidarė mažas šonines koridoriaus dureles ir movė vidun. Tai buvo keistas kambarys, kupinas rūko kamuolių. Matomumas čia buvo itin prastas, bet aklas čia juk bus ir Vendigo. Jei išvis ieškos jų čia. Gerai, kad jo akys sužeistos. Pamanė. Todėl ir vijosi jis bėglius lėtai.
Adrijas susigūžė kampe. Jį neramino ir tai, kad jei per ilgai čia užgaiš, tada jo siela išlėks iš šio kūno, o į jį sugrįš Alano siela.

[Henrieta Poter]

  Henrietos kerai, ne tik pataikė į Vendigo, bet ir atliko savo darbą - jį pradangino. Žinoma, tai nebuvo ilgalaikis poveikis, tačiau juk ir vaiduoklis Alano kūne išlėkęs vėl sugebėjo grįžti. Kad ir kaip buvo grifė nespėjo nė susivokti kas įvyko, nes vėl atsiradus demonui Adrijas čiupo ją už rankos ir ėmė bėgti tuneliu atgal.
  Grifė sunkiai gaudėsi kur jie bėga, nes aplinkui buvo tamsu, nors į akį durk. Henrieta žinojo, kad dabar knygoje dar nesaugiau nei prieš keletą valandų (o gal net dienų?). Be to ji turėjo susikaupti ir būti budri, nes nežinia kur ją nuves Alano kūną valdanti šmėkla. Bėgant mergina išgirdo šmėklos klausimą apie tą akimirką kai kaukas susmuko grifei po kojomis ir ji susitiko su demonu. Geriau pagalvojusi dvylikametė papurtė galvą. Ji neturėjo ūpo kalbėtis su tuo, kuris kažkur pradangino jos draugo sielą ir dabar kažkur tempėsi su savimi. Tačiau antrakursė vis tiek atsakė kūno kalba, nes suprato, kad šis klausimas svarbus.
  Ir tuomet Adrijas įtempė ją pro duris į keistą, rūko pritvinkusį kambarį. Henrieta pro rūką vos galėjo įžiūrėti savo rankas. Aplinkui buvo labai prastas matomumas ir mergina nejučia pajuto norą grįžti į Hogvartsą ir niekada čia negrįžti. Jai jau buvo per akis šių nuotykių, tačiau dar reikėjo išgelbėti Alaną ir rasti būdą kaip ištrūkti iš čia.
  Ir tuomet tupėdama kampe grifė išgirdo tą patį dundesį kaip ir susitikus su geruoju kauku. Buvo aišku, kad Vendigo jų ieško ir neketina taip lengvai paleisti. Nejučia dvylikametė pajuto siaubingą baimę vėl jį pamatyti. Henrieta suprato, kad tie kas jį matė trokšta to paties. Reikėjo rasti kelią iš šio kambario, tik ne pro paradines duris, nes taip įkliūtų į nagus demonui. Ir vos tik taip pagalvojo triukšmingai atsivėrė durys ir kažkas įpuolė į kambarį. 

[Alanas Senkleris]

Na tada ji laimės kūdikis. Tikrai taip, jei Vendigo nepalietė Henrietos, tai jai labai pasisekė.
Juodu tūnojo rūko kambaryje, kažkur dundėjo Vendigo. Adrijas pamažu ėmė jaustis blogai. Ir tai buvo puikiai suprantama. Jis praranda ryšį su šiuo kūnu. Dabar Adrijas puikiai suprato, kad Vendigo jo niekada nepaleis iš šio pasaulio. Kad tyčia leido vaikams jį pasiekti ir viltis, jog pavyks ištrūkti ir paleisti motina iš veidrodžio. Adrijas nebuvo kaži koks blogietis. Jis tik labai norėjo ištrūkti. Bet suprato, kad jam matyt nelemta. Jis giliai giliai atsiduso.
Tada su trenksmu atsilapojo durys ir pro jas įvirto keli Vendigo pasiuntiniai kartu su pačia baidykle priešakyje. Žinoma, pats kuriam laikui pasidarė pusaklis ir atsivedė pagalbos. Siuto Adrijas.
Jis dabar tvirtai nutarė vieną. Neleis Vendigo paimti Henrietos. Vien iš pykčio. Iš principo. Žinojo viena. Į veidrodį negrįš. Negrįš ir Vendigo tarnauti. Jis čia jau ir taip praleido du šimtus tryliką metų. Niekam tikusių niūrių metų.
Henrieta gūžėsi šalia. Jis nieko jai neaiškindamas paėmė už rankos ir naudodamasis Alano lazdele ant jos delno ėmė piešti. Tai buvo mažutis indėniškas simbolis. Ji žinoma ims priešintis. Galvojo labai skubėdamas. Deja sau tokio saugos ženklo nupiešti negalėjo. Tai gali padaryti tik kitas žmogus ir tik mokantis Navahų kalbą. Nes piešiant reikia sakyti arba galvoti apie tam tikrų žodžių seką, kuri padeda suveikti ženklui.
Vendigo ir jo pastumdėliai jau artėjo. Gal jie net užuodė bėglius. Vendigo gūdžiai nusikvatojo. Adrijas silpo vis labiau.
- Henrieta, Tavo draugužis kaukas tikriausiai pražuvo. Iš jo pagalbos nelauk, o daugiau tokių kaukų aš nepažįstu. Daviau tau apsaugą nuo Vendigo ir jo demonų. Bet ji galios gal tik dešimt minučių. Aš nebegrįšiu atgal niekada. Pasiimk savo draugą ir bėk iš čia. Bėk tiesiai. Net kai prilėksi posūkius nesuk iš kelio. Turėtum prilėkti prie sunkių durų. Jos atrodo, tarytum padarytos iš geležies, bet ten kita medžiaga. Jų pati neatversi, tai pasinaudok savo lazdele. Tada pateksi į erdvę. Tau atrodys, kad neša sūkurys. Nesipriešink jam ir jis nugabens tave ten, kur tau reikia. Supratai mane? - Išbėrė viską greitu ir griežtu Tonu. Tada Vėl užsimojo Alano lazdele. Tvykstelėjo ryžki, raiži, ugninė šviesa ir apakino jų ieškotojus. Per tą laiką jis Nulėkė prie durų iš šio kambario. Kartu su Henrieta. Ir tuomet pajuto, kad lekia iš kūno. Ak, siaubingas jausmas vėl tapti kažkuo. Lengvesniu už orą. Dabar niekada negrįšiu į veidrodį. Pagalvojo Adrijas Tirpdamas. Gal lėkdamas į anapus, kur yra visi mirę žmonės. Tuo pat metu į savo kūną sugrįžo Alanas. Kuris nesuvokė kas vyksta ir kur jis yra.

[Henrieta Poter]

  Henrieta susigūžė prie Alano. Ji jautė artėjančius pragaro monstrus. Merginai atrodė, kad dabar jau viskas baigta. Jie paklius Vendigo į nagus ir niekada nebegrįš į Hogvartsą. Niekada nebepatirs jokio nuotykio, niekada nebežingsniuos mokyklos koridoriais į pamokas. Jų tiesiog nebebus. Įdomu ar kas nors jų pasiges?
  Staiga greta sėdintis berniukas paėmė antrakursę už rankos ir ėmė piešti keistą simbolį. Nors ir nesuprato ką jis daro, Henrieta nesipriešino. Iš tiesų grifė ėmė po truputį pasitikėti Adriju. Juk jis padėjo pasprukti nuo pragaro monstro, nors dabar ir vėl įkliuvo. Tad ramiai Poter ramiai sėdėjo ir laukė.
  Kai šmėkla baigė piešti, ėmė aiškinti kaip iš čia ištrūkti. Grifė apsidžiaugė, kad netrukus grįš Alanas, tačiau jai buvo gaila ir Adrijo. Jis kentėjo čia šimtą trylika metų... Šis laiko tarpas Henrietai atrodė kaip visa amžinybė. Gal jis dabar atras geresnę vietą? Gal dabar galės patirti amžiną ramybę? Šito ji nežinojo, bet tikėjosi, kad šiai šmėklai daugiau nebeteks kentėti, po visko ką dėl jos padarė.
  Tuomet Adrijas pakėlė lazdelę ir paleido kerus į demono pakalikus ir šie laikinai apako nuo ryškios šviesos. Tai buvo proga pasprukti ir Poter su šmėkla pasileido prie durų. Tačiau likus vos keliems žingsniams kažkas pasikeitė. Sugrįžo Alanas! Antrakursę apėmė neapsakomas džiaugsmas. Tačiau tam nebuvo laiko. Nieko nesakydama, grifė ženklais parodė, kad Alanas sektų paskui ją ir laikytųsi tyliai. Tuomet čiupo jam už rankos ir puolė pro duris. 

[Alanas Senkleris]

Vieno akies mirksnio pakako ir jis pabudo. Jautėsi keistai, tarytum atitolęs nuo visko, jautėsi silpnas ir labai pažeidžiamas. Bet tas jausmas truko neilgai. Tada, Alanas suprato, kas po galais čia dedasi. Suvokė tai todėl, kad kaip Adrijas šį tą žinojo apie jį, taip ir Alanas apie Adriją. Dar Alanas žinojo tai, kad jo užgrobėjas neturės ramybės ir kad išnyko visai ne į gerą ir malonę vietą. Vendigo jam paspendė spąstus ir Adrijas dabar pakliuvo į veidrodėlį. Mažutį, gal delno didumo. O jis buvo Vieno iš demono pakalikų rankoje. Padaras stypsojo už rūko kambario durų. Henrieta tempė Alaną tolyn, bet jis ūmiai sustojo ir nė krust. Mes dar turime kelias minutes, kol veiks Adrijo ženklas. Taigi, tos kelios sekundės nieko nepakeis. Pamanė ir iškėlė savo lazdelę. Gana tvirtu balsu pasakė.
- Accio Veidrodėlį. - Tik vienas bandymas, jei nepavyks, nešime iš čia kudašių. Bet Veidrodėlis lyg to ir laukęs išsprūdo iš kibių baidyklės pirštų ir šovė jų link. Alanas jį sučiupo ir tada jau puolė bėgti. Iš rūko kambario išlėkė ir Vendigo su savo likusiais pastumdėliais ir ėmė vytis.
O, koks tai buvo bėgimas. Alanas niekada taip nėbuvo lėkęs. Berniukas sugrūdo veidroduką į apsiausto kišenę. Vienoje rankoje spaudė savo burtų lazdelę, kita nepaleido Henrietos delno. Mat ji juk turėjo tą apsaugą, o jis ne. Kol jis laiko Mergaitės ranką, tol Vendigo nieko jam negali padaryti.
Vendigo šnypštė ir lėkė paskui. Atrodė baisiai šiurpus. Alaną suėmė dieglys, bet berniukas bėgo kiek įkerta.
Ir pagaliau jis pamatė tas išganingas duris, kurių jiems ir reikėjo.

[Henrieta Poter]

  Henrieta bėgo koridoriumi kaip akis išdegus, paskui save tempdamasi ir Alaną. Vendigo, laimei, dar vis ieškojo jų rūko kambaryje, tačiau tik laiko klausimas kada jis susivoks, kad ten jų nebėra. Žinoma, grifė džiaugėsi, kad pavyko atsiplėšti nuo demono, tačiau koridoriaus galo dar nesimatė ir ji ėmė svarstyti ar jiems užteks jėgų, po visko ką patyrė, nubėgti iki nežinia kaip toli nuo čia paslėptų durų.
  Staiga Alanas sustojo ir su lazdele atsisuko į rūko kambario pusę. Antrakursė norėjo negaišti laiko ir toliau bėgti, tačiau ji jautė, kad draugas žino ką daro, tad stovėjo ir laukė. Neužilgo jie vėl pasileido tekini. Henrieta nesuprato kam Alanui reikalingas iš Vendigo pagrobtas veidrodėlis, bet pati nieko nesakė.
  Juos jau vijosi šėtonas ir Poter drebėjo vien nuo minties, kad gali pakliūti jam į nagus. Buvo matyti, kad draugas taip pat jo bijo. Ir nebuvo ko stebėtis. Tas kuris pamatęs Vendigo neišsigąstų būtų tikras kvailys, nes neabejotinai būtų įkalintas kokiame nors veidrodyje ar panašiai.
  Henrieta bėgo kiek įkabindama ir jos jėgos ėmė sekti. Atrodė, kad jie niekada nepriartės prie durų vedančių namo. Ir vos tik taip pagalvojo tamsoje išryškėjo išganingųjų durų kontūrai. Dar kiek pabėgėjusi mergina sustojo ir nukreipė lazdelę į duris.
- Alohomora! -  antrakursė ištarė burtažodį ir iš jos lazdelės plūstelėjo kerai.
Netrukus durys pokšteldamos atsidarė ir dvylikametė su Alanu įžengė į tamsą už jų.

[Alanas Senkleris]

Pagaliau, Pagaliau. Galvojo jis. Durys atsivėrė ir jie žengė į erdvę. Tai buvo keista vieta. Įlėkus ten atrodė, kad jie smego į bedugnę. Suošė vėjas, vaikai ėmė suktis suktis, bjaurus jausmas. Ir tada drėbėsi ant bibliotekos grindų.
Durų neliko nė ženklo, čia buvo tik bjaurus, tamsus ir senas Hogvartso bibliotekos skyrius. Tik toji poezijos knyga gulėjo ant grindų, kaip niekur nieko.
Alanas susmuko pasienyje. Reikėjo atsikvėpuoti ir pailsėti.
- Mes namie. Henrieta, pagaliau. - Iššvokštė jis. Kaip dabar troško sugrįžti į savo bendrąjį kambarį. Tiesiog be galo.
Tada, išsitraukė veidrodėlį. Pažvelgė į tamsias akis. Jos jam mirktelėjo.
- Adrijau, tu jau kitur. Tu ne pas Vendigo girdi? Tu beveik laisvas. Ir kada nors, galbūt, tu galėsi išeiti iš veidrodžio.
Atspindys veidrodyje jam liūdnai šyptelėjo. Alanas vėl paslėpė jį kišenėje.
- Nagi Henrieta, maunam iš čia. Ir kuo greičiau. - Jis pašoko ant kojų ir tik tada prisiminė, kad neturi šluotos ir negali iš čia išsigauti.

[Henrieta Poter]

  Vos įžengusi į tamsą Henrieta pasijuto krintanti. Čia buvo tamsu. Tamsiau nei bibliotekos slaptajame kambarėlyje. Staiga prie pat merginos padvelkė vėjo gūsis ir ėmė ją sukti kartu su Alanu. Pirma mintis buvo priešintis, tačiau tada antrakursė prisiminė Adrijo pastabą pasiduoti šiam reiškiniui, tad grifė atsipalaidavo.
  Vėjas vis stiprėjo ir jie sukosi vis greičiau. Kol galiausiai viskas sustojo ir Henrieta suvokė nukritusi šalia eilėraščių knygos Hogvartso bibliotekoje. Mergaitė sėdėjo be žado. Joje grūmėsi net keletas jausmų. Taip ji džiaugėsi, kad pagaliau viskas baigėsi, tačiau, nors pati nesuprato kodėl, jautė nusivylimą, kad nuotykis baigsis. Poter tyliai atsiduso. Į tą atodūsį tilpo viskas, ir džiaugsmas, ir visi likę jausmai, bet ypač palengvėjimas, nes jų nebesivijo Vendigo.
  Grifė pažvelgė į Alaną. Jis kažką sakė iš Vendigo atimtam veidrodžiui. Henrietai magėjo paklausti kas tame veidrodyje, tačiau ji buvo išsekusi ir nusprendė išsiklausinėti kitąkart. Juk kam dabar skubėti?
  Galiausiai, Henrieta pakilo ir patraukė išėjimo link. Kad nėra kaip išlipti grifė prisiminė tik stovėdama po liuku. Antrakursės galvoje lėkė burtažodžiai, tačiau tinkamo tarp jų nebuvo. Tik po kelių minučių  į merginos galvą šovė tinkamas užkeikimas. Dvylikametė išsitraukė lazdelę ir nukreipė į save ir Alaną.
- Locomotor! - tarė Poter ir iš lėto ėmė kilti aukštyn. 

[Alanas Senkleris]

Alanas nieko taip ir nespėjo sugalvoti, kai Henrietai šovė puiki mintiss. Ir štai, jie jau skrieja viršun.
Berniuko kojos trinktelėjo ant bibliotekos grindų. Jis užtrenkė tas prakeiktas dureles ir užklojo kilimą. Kaip buvo gera čia būti, koks palengvėjimas. O juk jie norėjo tik pasibastyti po mokyklą ir paieškoti nuotykių. Nuotykis galėjo baigtis labai, labai blogai.
Jie patraukė iš bibliotekos. Už pilies lango atrodo tvyrojo tamsa.
- Keista, o aš maniau, kad praleidome ten kiaurą parą, ne mažiau. - Tyliai pasakė jis.
Jie drožė tyliais pilies koridoriais ir pagaliau pasiekė bendrąjį kambarį.
- Na ką gi, Labanaktis. Labai džiaugiuosi, kad sugrįžome.
Iš po stalo šoko Dingas ir abiem kojom atsirėmė į jo kelius.
- Labas dički. - Švelniai pasakė jis ir nusivedė šunį miegoti. Troško tik kristi į lovą. Ką darys su Adrijumi dar nenumanė.