0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Amira Martin

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistė
  • ****
  • 311
  • Lytis: Moteris
  • Prekeivių atstovė
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #60 Prieš 4 metus »
  - Man irgi patinka būti miške. Čia ramu, kartais jautiesi taip lyg medituoji arba esi kažkuriame kitame žemyne ar planetoje. - Nusišypsojo. - Anksčiau irgi ateidavau į mišką su seserim, tačiau ji jau baigė Hogvartsą ir dirba Skutelyje. - Atsiduso, prisiminusi kaip vaikystėje linksmindavosi. Juk Roana tik beveik pusantrų metų vyresnė už pačią Gają. „Neturi dėl to liūdėt, Gaja“ būtų pasakiusi Roro, jei tik būtų šalia, tačiau jas dabar skyrė daugiau nei 50 kilometrų atstumas. Paskutinius Stevie žodžius Kasandra praleido pro ausis.
  - Taip, norėčiau dar ilgai prisiminti šiuos septynis metus čia. Deja, abejoju ar dar turėsiu progą čia grįžti. - Sukikeno. Vis tik kvidičas ne priežastis būti prieše su Stevie, tikrai. - Atleisk dėl kvidičo, tikrai buvo netikėta sugauti šmaukštą. Maniau, kad Klarė tai padarys greičiau. - Atsiprašė dėl rungtynių. Pabaigusi raižyti savo vardą irgi atsisėdo ant suoliuko. - Nenorėtum savojo išraižyti? - Pasiūlė pagaliuką bendraamžei.

*

kablelis

Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #61 Prieš 4 metus »
Kitoje planetoje? mintyse paklausė savęs Stevie. Ją, kaip astronomijos mylėtoją, toks lengvabūdiškas pasisakymas apie kitas planetas kiek erzino, tačiau mergina nenorėjo nieko sakyti. Tuo labiau beveik nepažįstamam žmogui, su kuriuo, atrodo, dabar aiškinasi, kokie yra jų santykiai. Susidarė įspūdis, kad abi merginos bando būti draugiškos, tačiau kažkas buvo ne taip. Pernelyg nenatūralus draugiškumas? Galbūt, nors Stevie nebuvo tikra.
- Seserimi? - kažkodėl perklausė Stevie. Susimąstė. Juk ji atlikinėjo praktiką Skutelyje, galbūt ją pažįsta? Deja, ji nelabai ką ten iš viso pažinojo, jokia Amneta prieš akis neiškilo. - Aš ten atlieku praktiką, - tarsi pateisino keistoką klausimą rudaplaukė.
Gajos žodžiai nuskambėjo kažkaip liūdnai. Stevie ir pati taip jautėsi: mokyklos metus atsimins visą gyvenimą, o baigti yra liūdna...
- Nenorėtum dirbti profesore? - pasidomėjo grifė. Ir tada gerokai sutriko, nes Gaja sugalvojo atsiprašyti dėl kvidičo! - Ką jau čia, - negarsiai pridūrė, nenorėdama pasakyti, kad tikrai tikėjosi laimėti. Bet juk kvidičas yra komandinis žaidimas, ši švilpė nebuvo vienintelė savo komandos pergalės kaltininkė.
Kai kvidičo čempionė pasiūlė išraižyti savo vardą, Green susimąstė, kaip mandagiai paaiškinti, kodėl ji to daryti nenori. Net ne mandagumas buvo didžiausia problema. Kaip nepasirodyti visiška keistuole?
- Na... Tiesą sakant, ne, - galiausiai pradėjo septyniolikmetė. Įtarė, kad kažkokio platesnio paaiškinimo reikia, tad pabandė pridurti: - Matai... Man miškas yra tarsi namai. Bet na... Nenoriu, kad mano vardas čia būtų matomas visiems.
Skambėjo, tiesą sakant, idiotiškai. Ir Stevie tikrai nepasakė to, ką norėjo pasakyti. Deja, nieko pakeisti jau nebegalėjo.

*

Neprisijungęs Amira Martin

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistė
  • ****
  • 311
  • Lytis: Moteris
  • Prekeivių atstovė
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #62 Prieš 4 metus »
  Gal Gaja kiek persistengė lygindama mišką su kita planeta, tačiau pakeisti pasakytų žodžių jau negalėjo, be to nežinojo net kaip kitaip tą pasakytų. Juk ji viso labo nuoširdi ir naivi kvailelė, kuri kalba tai, kas yra jos mintyse ir širdyje.
  - Taip. - Mestelėjo tą šakelę, turėtą rankose, kažkur į šoną. - Na, gal esat skirtinguose skyriuose. Ji šiuo metu yra hilerė praktikantė kerų traumų skyriuje ir dirba ten penkias dienas per savaitę. - Šyptelėjo. - O tu ką, mokslo metais keliauji ten, į Londoną? - Prisiminusi, kokį veiksmažodžio laiką panaudojo Stevie, nusprendė perklausti.
  - Profesore? Pripažinsiu, pasiūlymas vilioja, tačiau manęs tai nedomina, deja. Labiau norėčiau būti rašytoja arba žiobarotyrininkė, o jei nepavyks vienoje ar kitoje srityje pasiekti kažko, galėsiu pasirinkti redaktorės ar konditerės kelią. - Pasvarstė Kasandra ir tada išgirdo atsakymą dėl miško. - Oh, aišku. - Šyptelėjo, puikiai suprasdama situaciją. - Jei taip mėgsti mišką, kodėl planuoji pasirinkti hilerės profesiją? - Paklausė, juk Stevie ne šiaip savanoriauja Skutelyje, tiesa?

*

kablelis

Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #63 Prieš 4 metus »
Susidarė įspūdis, kad Gaja irgi kažkurioj vietoj sutriko. Stevie nebuvo tuo itin patenkinta - to apsimestinio ir nedrąsaus mandagumo čia buvo ryškiai per daug. Nepaisant to, kad nėra gerai pažįstamos, juk gali bendrauti kaip normalūs žmonės, argi ne? Kodėl reikia daryti kažkokias nesąmones?
- Aha, ko gero, - neaiškiai sumurmėjo Stevie. - Kadangi mano prašymas buvo patvirtintas, turiu tokią galimybę, nors labai rimto darbo negaunu.
Gal ir gerai mintyse pridūrė mergina, tačiau garsiai to sakinio neištarė. Tikėjosi, kad nebus palaikyta nevykėle. Nepaisant to, kad saldus mandagumas nepatiko pačiai, Green nežinojo, kaip jo atsisakyti.
- Oho, tu turi daug variantų, - su pagarba nusistebėjo grifė. Ji apsižvalgė po mišką. O gal iš tiesų gyvenime padaryti tai, apie ką vis pagalvoja nuo vaikystės? Išeiti į kokį gūdų mišką ir tiesiog gyventi atskirai nuo kitų? Stevie buvo tikra, kad išgyventų.
- Oi, aš neplanuoju būtų hilere - galiausiai pratarė ji, nors, kaip atrodė pačiai, klausimas buvo užduotas jau senokai. - Nusprendžiau pabandyti ten atlikti praktiką, nes tiesiog buvo smalsu ir norėjosi išbandyti ką nors naujo.
Rudaplaukė vėl nutilo. Staiga prisiminė, apie ką užsiminė Gaja.
- Kadangi vienas iš variantų yra konditerė, tikriausiai moki skaniai gaminti? - tarstelėjo Stevie, svarstydama, ar švilpė supras užuominą.

*

Neprisijungęs Amira Martin

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistė
  • ****
  • 311
  • Lytis: Moteris
  • Prekeivių atstovė
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #64 Prieš 4 metus »
  Rudaplaukė pradėjo nujausti, kad pokalbis linksta ne itin tinkama linkme. Vaikiška jos natūra visai nesutampa su tokios rimtos asmenybės kaip Stevie natūra. Na, bent jau pačiai Kasandrai taip atrodė. Mat visos tos pastangos būti draugiška su buvusia priešininke, kuri ją vieną ar du sykius ją numušė muštuku, buvo sunkios. Pati paauglė jau buvo paleidusi visas tas nuoskaudas ir net nesijautė laimėjusi kvidičo, tačiau grifai. Grifai jai atrodė kitokie. Ji puikiai prisimena nusivylimą kiekvieno grifo akyse, ten, tribūnose. Ir puikiai suprato kodėl - grifai laimi tą, grifai laimi aną. Turėtumėt jau pagaliau nurimti ir suprasti, kad be jūsų čia yra ir kiti koledžai vos neišpliurpė to pačiai Green, bet buvo įsitikinusi, kad tada čia prasidės dvikova ir kažkuri iš jų arba abi pateks į ligoninės sparną.
  - Aišku. - Nusprendė daugiau patylėti, mat jau buvo nejauku čia būti. Jautėsi vėl kalta dėl kvidičo. - Deja, nemoku. Tačiau niekada nevėlu išmokti, taip sako mano seserys.

*

kablelis

Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #65 Prieš 4 metus »
Panašu, kad Gają kažkas trikdė. Ar atbaidė nuo normalaus bendravimo. Man Stevie buvo tikra, kad švilpė gali būti - ir yra - daug laisvesnė. Nes šiuo momentu ji atrodė be galo įsitempusi. Grifė susimąstė, ar verta bandyti šitą beveik nepažįstamą merginą "pagyvinti". Ir nutarė, kad ne. Visų pirma, Green ir pati jautėsi šiek tiek įsitempusi, nors jai tas nepatiko ir ji nesuprato, kodėl taip jaučiasi. Be to, kas žino, kad Gaja visada yra tokia? Juk bendrauti iki tol neteko. O gal ji jaučia nuoskaudą dėl to, kad Stevie kaukštelėjo muštuku? Nepaisant to, kad švilpiai laimėjo, Stevie beveik jautė asmeninę pergalę prieš šitą merginą. Ji stengėsi to neparodyti, tačiau įtarė, kad tai gali būti priežastis, kodėl ji jaučiasi kiek įsitempusi.
Gajai pratarus vieną žodį, Stevie visai sutriko. Panašu, kad ji net nebedrįsta normaliai šnekėti! Kaip Fiadh susiraukusi pagalvojo grifė ir nutarė, kad jai pats laikas iš čia keliauti. Galbūt Gaja tiesiog nori būti viena, o Green nemėgo piršti savo draugijos, kai ta buvo nepageidaujama. Kelias akimirkas pasvarsčiusi, ar kaip nors atsakyti į užuominą apie seseris, rudaplaukė nutarė, kad to daryti neverta. Juk šis pokalbis ir taip be galo keistas.
- Manau, keliausiu atgal į pilį, - staiga pasakė grifė, nors ir įtarė, kad tai nuskambėjo keistai - visai be jokios įžangos ar priežasties. Ji atsistojo ir patraukė pilies link. Kai buvo tikra, kad iš pavėsinės jos nebesimato, apsisuko ir patraukė gylyn į mišką.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 441
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #66 Prieš 2 metus »
Kažkoks siaubas. Bet kartu ir visai įdomu. Mąstė Gruodė, sėdėdama senoje pavėsinėje. Ji pasiklydo. Nebeįsivaizdavo ir kaip sugrįžti. Klajojo tame tamsiame miške, ir štai aptiko vietą, kurioje dabar ir buvo.
Mokykla pasidarė mergaitei pačiu tikriausiu atradimų lauku. Klajojo vis dar viena. Klajodama svajojo ir kūrė planus. Galvojo apie keliones, kurios laukia nesulaukia, svajojo apie burtus, kurie pakeistų jos išvaizdą.
Na, bet dabar jai buvo vienuolika metų, ir ji visiškai pasiklydo. Ką gi, gal kas nors mane čia suras? Gal koks mokytojas? Kas nors juk turi čia ateiti ar ne? O jeigu ne? Nutarusi, kad kol kas pasėdės čia ir palauks ko nors, kas ateis jos ieškoti iš kuprinės, kurioje dar buvo buteliukas vandens išsiėmė knygą "Žiedų valdovas" ir įniko į jau šimtą kartų skaitytus puslapius.
Bet staiga, kažkas sušlamėjo ir privertė ją pakelti akis. Lūpose sustingo klyksmas. Priešais pavėsine stovėjo ir į ją raudonomis akimis žiopsojo kažkoks skeletiškas arklys su sparnais. Kas tai? Kas tai? Persigandusi nebežinojo ką daryti Gruodė. Norėjo šokti ir bėgti. Bet bijojo, kad tas padaras ją sudoros.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Gruodė Rimeikaitė »

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 352
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #67 Prieš 2 metus »
Miške Nelanna jautėsi gerai. Klaidžiojant siaurais, vos matomais miško takeliais, stebint įvairiaspalvę augaliją, klausantis paukščių balsų ji jautėsi pakylėta. Tokie pasivaikščiojimai jai padėdavo atsigauti po sunkios dienos mokykloje. Žinoma, jos amžiaus vaikai neturėtų vieni vaikščioti didžiuliame miške, pilname pavojų, neaiškių gyvių ir keistų padarų. Bet, užaugusi su nuotykius mėgstančiu tėčiu ir visur tik gėrį matančia mama, ji buvo įpratusi prie galimų negandų bei tikėjo, kad jai viskas bus gerai ir nieko nenutiks.
Miške buvo tamsu, tad Nelanna džiaugdavosi kartkartėmis išlindusį į atviresnę vietą, kurios medžių viršūnėse smagiai žaidė saulės spinduliai. Šitaip beklaidžiodama, ji pasiekė vietą, kurioje dar nebuvo buvusi. Stabtelėjusi pagalvoti, į kurią pusę toliau eiti, tolimoje mergaitė pamatė kažkokį statinį. Geriau įsižiūrėjusi suprato, kad tai pavėsinė, virš kurios auga didžiulis, senas medis. Reikia apžiūrėti!, pamanė varniukė ir patraukė pavėsinės link. O ten, jos nuostabai, jau kažkas buvo.
- Oi, čia kažkas jau yra… - Tarsi sau pasakė Nelanna. - Tu irgi pasiklydai? Į ką taip žiūri? - pridūrė mergaitė pamačiusi siaubą nepažįstamosios akyse.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 441
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #68 Prieš 2 metus »
Gruodei atrodė, kad smenga po žeme su visa ta pavėsine. Kojos visiškai sustingo. Ir staiga ji pamatė ateinančią mergaitę. Norėjo šūktelėti ir ją perspėti, bet išspaudė tik kažkokį tylų garsą. O tas baisus padaras išgirdęs ateinančiosios žingsnius dabar įsispoksojo tiesiai į ją.
- Kaip, ar tu nematai? Gi jis žiūri į tave, toks baisus arklys su sparnais. - Pagaliau prabilo Varniukė. Keista, bet tasai sparnuotis nepuolė tos mergaitės. Jis nusisuko nuo jos ir ėmė kažką kapstyti žolėje.
- At... Atrodo jis jau nebesidomi tavimi. - Išmikčiojo Gruodė.
- Taip, aš čia pasiklydau. Miškas toks didelis ir įdomus ar ne? - Tai, jog paklydo tankioje girioje kažkodėl nebuvo taip baisu, kaip tas nežinomas arklys su sparnais. Bet visgi kai ir apie tai pagalvojo, pasidarė kažkaip neramu.
- Ar tu žinai kaip iš čia išeiti? - Bet pamažu baimės pradingo. Regis, tasai padaras jomis nebesidomėjo. Gruodė sugrūdo knygą į kuprinę ir paklausė.
- Koks tavo vardas? - Kaip nors dviese juk išeisime iš to miško. Na, ji bent jau taip tikėjosi. O jeigu ir ne, juk tikrai kas nors ateis ir suras čia dvi pasiklydusias mokines. Taip save nuraminusi ji atsipalaidavo.

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 352
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #69 Prieš 2 metus »
Nelanna nustebo, kad nepažįstamoji mato kažką, ko ji pati negali matyti. Kažin, ar tikrai ji mato tą gyvį, o gal tik įsivaizduoja?, - pagalvojo varniukė. Ji niekada nebuvo girdėjusi, kad egzistuoja nematomas arklys, ir dar su sparnais. Nei iš mamos, pamišusios dėl magiškų gyvūnų, nei iš knygų ar kieno nors kito.
- Ne, nematau jokio arklio. Tu tikra, kad tas arklys tau nepasivaideno? Gal atėjusi čia susitrenkei galvą ir dabar matai haliucinacijas? - nelabai mandagiai paklausė Nelanna. Bet ji tikrai nežinojo, kad įmanoma nematyti kažko, ką mato kiti.
Nelanna nudžiugo, kad nematomas arklys, pasak naujosios pažįstamos, nuo jos nusisuko. Ir nusprendė, kad vos grįžusi į pilį parašys mamai ir iškvos ją, kas tai per gyvis ir kodėl ji jo nemato.
- Miškas išties stebuklingas. Man labai patinka jame leisti laiką. O tau?, - Nelanna nudžiugo sutikusi dar vieną mergaitę, kuriai tikriausiai patinka būti miške. - Šioje miško dalyje dar nesu buvusi. Paprastai tiek toli neinu. Bet, atrodo, atėjau iš tos pusės. - Nelanna mostelėjo ranka į pusę, iš kurios atėjo. - Gal eidamos tenais rasime vietą, kurią kuri nors atpažinsime.
Varniukė nužvelgė pavėsinę, kurioje iki jai ateinant laiką leido jos sutikta mergaitė. Atrodo, prieš jai ateinant, ši skaitė knygą. Smagu būtų čia dažniau ateiti, atrodo jauki vietelė skaitymui ar norint šiaip ramiai praleisti laiką. Žinoma, jei rasime, kaip iš čia grįžti, - pagalvojo mergaitė.
- Beje, aš Nelanna. O koks tavo vardas? - nusišypsojo Nelanna naujajai pažįstamajai.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 441
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #70 Prieš 1 metus »
Ir vėl Gruodę suėmė nerimastingos mintys. Kaip? Kodėl ji nemato to padaro? Pirmakursė sunerimo, kad kažkas gal užkerėjo. Gal ši vieta ypatinga, gal koks augalas ar dar kas verčia matyti haliucinacijas? Galvoje pradėjo rastis visokiausios teorijos.
- Nieko aš nesusitrenkiau. Jis čia. Nori, aš tave nuvesiu prie jo ir galėsi jį paliesti? - Ir tik pasakiusi tai pagalvojo kokią kvailystę ištarė.
- Ne, nereikia. Jis toks didelis ir dar sužeis mus. Pamiršk. - Puiku, dabar ji tikrai pamanys, kad išsigalvoju. Na ką gi...
- Aš Gruodė, malonu susipažinti. - Neryžtingai prabilo mergaitė.
- Išties miškas labai slėpiningas ir toks nepaprastas. Mažai laiko teko leisti gamtoje ir man čia labai patinka. Na aišku dabar nelabai, nes tas padaras netoliese, bet šiaip. - Reikėtų liautis plepėti apie tą arklį, o tai ji pamanys, kad aš pamišėlė ir paliks mane šitame miške. Tada tikrai sėdėsiu čionai iki pavasario. Nerimavo ji.

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 352
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #71 Prieš 1 metus »
Nematomas arklys ir masino, ir gąsdino varniukę. Jai visuomet patiko klausyti mamos pasakojimų apie magiškus gyvūnus ir paslaptingas būtybes. Nelannai pasirodė, kad Gruodė nesmagiai jaučiasi kalbėdama apie tą arklį, kurį mato tik ji viena, tad nusprendė apie jį daugiau neužsiminti.
- Ir man labai malonu susipažinti, - linksmai pasakė Nelanna. - Ateidama mačiau, kad skaitei knygą. Apie ką ji? Gal apie nepaprastus burtininkų nuotykius arba paslaptingus gyvius?
Nelannai patiko skaityti knygas, ji galėtų valandų valandas praleisti bibliotekoje ir išeitų tik pavalgyti. Arba ne. Jei įdomi knyga, ji pamirštų alkio jausmą ir tik nuovargis pakirstų ją bei primintų apie tai, kad reikėtų pamiegoti. Tad sutikusi dar vieną mergaitę, skaitančią knygą, ji labai apsidžiaugė - skaitančių vaikų jos pažįstamų tarpe buvo vos vienas kitas.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 441
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #72 Prieš 1 metus »
Atrodo to padaro tema buvo baigta. Ir Gruodė pasidžiaugė, kad regis Nelannai neatrodo, kad ji išsikraustė iš proto. Mergaitė nebežiūrėjo į arklį, kuris buvo kuo taikiausias.
Nelannai prakalbus apie knygą Gruodė nusišypsojo. Ji irgi tikra keistuolė. Pagalvojo Varniukė. Esame nežinia kur ir nežinome kaip grįžti, bet regis jai tai nei motais.
- Nevisai apie burtininkus. Tai žiobariška. - Buvo labai keista tarti šį svetimą žodį. - Knyga. Bet ji fantastinė. Apie pasaulį, kuris išties neegzistuoja. Apie magiją ir karą. Apie hobitus ir... - Tai buvo labai ilga istorija. Ir Gruodė būtų ilgai užtrukusi, kad ją išpasakotų. - Ji vadinasi žiedų valdovas. Na tai ilga istorija. Net iš trijų dalių. Ilgai užtrukčiau viską pasakodama. Jeigu tau įdomu, galiu paskolinti knygą. Tikriausiai burtininkai neskaito žiobariškų knygų. - Kam jiems galėtų reikėti fantastikos, kai visų magų gyvenimas panašus į aprašoma kaip tik tokiose knygose. Bet Gruodė negalėjo taip lengvai išsiskirti su šia knyga, kuri skatino jos vaizduotę pačiais nuobodžiausiais ar liūdniausiais jos gyvenimo tarpsniais.

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 352
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #73 Prieš 1 metus »
Nelanna įdėmiai klausėsi, kaip Gruodė pasakojo apie knygą. Tikriausiai jai labai brangi ši knyga, pamanė Nelanna. Nors ir nedaug sužinojo apie knygą, bet varniukė susidomėjo.
- Išties niekada nesu skaičiusi žiobariškos knygos, bet būtų įdomu pabandyti, - pasakė Nelanna. - Žiedų valdovas… Labai įdomus pavadinimas. Ji apie gėlių žiedus, ar tuos, kurie maunami ant piršto? Ir beje, ką reiškia “fantastinė”?
Varniukė atsisėdo ant pavėsinės krašto, pažvelgė į tolį ir susimąstė, koks turėtų būti žiobarų gyvenimas, jeigu jiems tenka išsigalvoti kažkokius nebūtus dalykus.
- Ar žiobarai ir apie mūsų, burtininkų pasaulį rašytų knygas ir sakytų, kad jis pramanytas? - staiga paklausė Gruodės Nelanna, sugrįžusi iš apmąstymų. - Žinau, kad žiobarai nieko apie mus nežino ir nenaudoja magijos, bet kiek labai skiriasi jų gyvenimas nuo mūsų?

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 441
Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
« Atsakymas #74 Prieš 1 metus »
Regis Nelanna susidomėjo Žiedų valdovu. O Gruodei patiko apie tai kalbėti.
- Apie papuošalą, žiedą, kuris maunamas ant piršto. Bet jis... Na tarkim, kad kupinas juodosios magijos. Žiedas padaro žmogų nuo jo priklausomą. Tas, kuris jį ilgai turi gali net kitą užmušti, jeigu jam atrodo, kad žiedą bando atimti. - Žinoma ji dar nepapasakojo apie tai, kad žiedas daro žmogų nematomu ar apie tai kodėl jis išvis atsirado.
- Fantastinė, tai reiškia, kad knyga bus apie ką nors stebuklingo. Jeigu dabar apie mus kas nors rašytų knygą, tai ji jau būtų fantastinė. Būna dar mokslinė fantastika, apie visokius atradimus, kurių žiobarų pasaulyje išties nėra. - Ėmė aiškinti Varniukė. Kaip keista, gyvename viename pasaulyje, o nieko nežinome vieni apie kitus.
- Taip. Jei rašytų apie mūsų pasaulį tai istorija jau būtų pramanyta. Jei kam nors papasakočiau apie šmėklas, kalbančius paveikslus, burtų lazdeles ir taip toliau... Na, mane laikytų pamišėle. - Nusišypsojo mergaitė.
- Tikriausiai išties skiriasi. Žiobarai neturi magijos. Bet išrado jai pakaitalus. Elektrą, kuri padeda veikti visokiems prietaisams. Žiobarams nereikia kerų, kad skalbtų, virtų ar panašiai. Viską daro prietaisai, kuriuos varo elektra. Galėčiau pasakoti ir pasakoti apie skirtumus tarp žiobarų ir burtininkų, tau net nusibostų klausytis. Bet pasakyk man. Ar tu žinai kodėl burtininkai nuo seno gyvena taip slaptai? Juk jie tai žino apie žiobarus. Kad jie yra. Ir jei norėtų, galėtų žinoti ir apie jų gyvenimą. Kodėl magai taip slapstosi? Juk jų vaistai galėtų padėti nuo visokių siaubingų ligų. Arba tarkim žiobarai naudojasi mašinomis ir kitomis transporto priemonėmis, jas varo dujos ar benzinas. Jis teršia aplinką. Gamyklos, kuriose gaminami daiktai irgi. Jei magai ir žiobarai bendradarbiautų gal būtų galima išrasti ką nors stebuklingo, kas viską pakeistų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Gruodė Rimeikaitė »