Renginiai
  • Vasario 11 d. - Egzaminai
  • Vasario 11 d. - Profesorių atranka
  • Vasario 18 d. - Atostogos
  • Kovo 01 d. - Naujų mokslo metų pradžia
Aktyvios pamokos
  • Šiuo metu aktyvių pamokų nėra.

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • III kursas
  • *
  • 33
  • Taškai: 105
  • Lytis: Moteris
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #495 Prieš mėnesį »
Tik grįžus į proskyrą, Stevie kažkur dingo ir Miona liko viena. Visada žinojo, kad yra du miško vaikų tipai: ramūs ir nutrūktgalviai. Pamačiusi, kaip Stevie ėmė svaidyti sniego gniūžtes į Elridę, į kurią prieš tai jau mėtė du berniukai, kurie, kaip šviesiaplaukė spėjo, buvo dvyniai, nusprendė, kad buvusiai pašnekovei tinka antras variantas.
Šyptelėjusi sau panosei trečiakursė nužvelgė karą primenančią stovyklavietę ir jos akys užkliuvo už pamiršto nedidelio berželio. Nutarė jį papuošti pati viena, kol tenais esantys rėkavo, pykosi ir svaidėsi  sniegu. Prisidėti visai traukė, tačiau matant, kaip trys išdykę vaikai kovojo prieš vieną, mergaitę privertė tiesiog kikenti sau panosėj klausantis juokingų iš vaikų lūpų sklindančių nesąmonių ir raukyis išgirdus keiksmus.
Įpusėjus beržo puošybai, proskynoje jau buvo prisirinkę nemažai vaikų. Tuojau pat pasirodė ir koledžo vadovė, kuri, tikrąja to žodžio prasme, buvo pusnuogė. Plonytė suknelė, nė ženklo apie paltą, elnio ausytės ir plačių plačiausia šypsena (tokios tikrai neištempsi šaldamas) vertė Mioną imti galvoti, kad, a) mokytoja yra trenkta ir/arba b) mokytoja yra nelabai žemiška būtybė. Vadovaudamasi protu (o gal tiesiog iš pagarbos mokytojai), šviesiaplaukė pasirinko b variantą. Visada baiminosi šios profesorės, todėl nė nenorėjo pagalvoti, kas nutiktų, jei profesorė Lewins sužinotų, kad kažkokia mokinė pamanė, kad ji yra trenkta.
Grifiukė nusisukusi ėmė tęsti savo darbą ir kerų pagalba galutinai papuošė beržą. Dar pagalvojo, kad gana perfekcionistiškąjai Mateo visai patiktų josios papuošimai. Kai vėl atsisuko, proskynoje įvyko kažkoks perversmas: medžiai buvo įžiebti, kažkas nutiesė raudoną kilimą per beveik visą aikštelę, kitame gale stovėjo scena, kurią jau puošė vienas iš mokinių, o ant jos kažkas nemokšiškai bandė groti būgnais. Mergaitė šyptelėjo. Jis bent stengiasi.
Trečiakursės akį patraukė vaišių stalas, ant kurio nebuvo jau tiek ir daug skanumynų. Todėl prisiminusi mamos pyragą ir sausainiukus nuėjo link savo kuprinės, kuri, deja, buvo apmėtyta sniegu. Vildamasi, kad maistas liko sveikas, paėmė maišelius ir nukračiusi sniegelį atsargiai žvilgtelėjo. Per stebuklą sulūžo tik vienas sausainiukas, o pyragas buvo lyg nepaliestas. Tuojau pat grįžo prie stalo ir sudėjo skanumynus.
Kai pagaliau atsiduso ir kažkaip pajautė pilnatvęs jausmą, mergaitė nužvelgė  proskyna ir pagalvojo, kad vaizdas kaip iš pasakos.
.-.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • VI kursas
  • *
  • 483
  • Taškai: 228
  • Lytis: Moteris
  • 1 galas - penkių klausimų ats
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #496 Prieš 6 dienas »
Dar viena diena, kai Elridė laužo taisykles keliaudama į Uždraustąjį mišką su kažkokiomis keistomis idėjomis. Ir, kaip visada, nuotaika jos nebuvo tobula, o tai, kad ji artėjo prie miško, merginą tik dar labiau liūdino, tačiau kitokios vietos, kur galėtų saugiai pabūti ir daryti, ką nori, nežinojo. Saulė po truputį leidosi už horizonto, mokiniai ruošėsi egzaminams, tad baltapūkė buvo įsitikinusi, kad miške nieko nesutiks.
Pasiekusi medžius paauglė sudrebėjo, per kūną perėjo šiurpas, kuris sukėlė nemalonų jausmą. Ji nesijautė saugiai, Elridei nesinorėjo užklysti į vietą, kurioje paskutinį kartą lankėsi, nesinorėjo pasiekti vietų, kuriose bent kartą buvo, bet pasiklysti lygiai taip pat nesinorėjo, tad galvoje dėliodamasi, kuria kryptimi eiti, kad neužklystų ten, kur knibžda visokių neaiškių padarų, mergaitė traukė vis giliau į mišką.
Baimė augo, ilgesys taip pat, ji paspartino žingsnį tikėdamasi, kad tai, ką padarys, privers ją pasijusti bent trumpam geriau, nors nenutuokė, kaip naktis miške gali padėt. Kažkur tolumoje pasigirdo pelėdos ūbavimas, Elridė krūptelėjo, tačiau suvokusi, kas nutiko, išsitiesė ir vėl žengė tolyn. Iš tikrųjų gan keista, kad pelėda taip drąsiai reiškiasi miške, tačiau baltapūkei tai tik mažas vilties ženklas, kad ji tuo metu buvo saugi.
-Lumos,-mergina tyliai ištarė burtažodį ir apsidairiusi sulėtino žingsnį. Vieta, kur ji ėjo buvo jau čia pat, žaliaakė buvo tuo tikra, tačiau užplūdę prisiminimai ėmė ją stabdyti. Atrodo dar visai neseniai ji buvo šioje vietoje, atrodo visai neseniai buvo Kalėdos ir ji su kitais mokiniais ruošė pasitikimo ceremoniją, o dabar jau mokslo metų pabaiga, egzaminai. Elridė ištvėrė šešerius metus Hogvartse, bet mokyklos baigti ji nenorėjo. Likę metai jai tai atrodė toks trumpas laikas... Paauglė neaplankė vietų, kurių kažkada žadėjo sau aplankyti, išpildė vos kelis savo pažadus, o kad per paskutiniuosius metus įvykdytų viską pilnai... netikėjo tuo.
Elridė, laikydama burtų lazdelę, stovėjo proskynoje ir žvelgė kažkur į tolumą, nors nieko gero neįmatė. Ji buvo visiškai viena, negirdėjo jokių neįprastų garsų.
-Ką aš darysiu baigusi mokyklą?-tyliai savęs paklaususi Grifiukė atsiduso ir neskubėdama atsigulė ant žemės. Kadangi mergaitė nebeturi šuns, nebėra, kas jai pakeltų nuotaiką gulint ir mąstant, o ji taip norėjo išvysti, kaip tas padarėlis žiūri į ją blizgančiomis akimis, deja, negalėjo. Šeši metai, o dingo viskas, kas jai buvo svarbu dar tuo metu, kai nežinojo, kad Hogvartsas egzistuoja.
Kas, jei aš gaučiau sau naują gyvūną? – nejučia toptelėjusi mintis galvoje mergaitę privertė pakelti viršutinę kūno dalį nuo šaltos žemės. Visgi, jos gyvenime išnykusius žmones pakeitė kiti, tai galbūt ir šį kartą naujas gyvūnas, papildys atsiradusią tuštumą nuo praeito. Tik... Elridė neįsivaizdavo, iš kur turėtų gauti naują padarėlį. Šuns ji nebenorėjo, kadangi jai atrodė, kad šis per daug primins jos padarėlį, tad ėmė svarstyti apie kažką įdomesnio. Tik tas „įdomesnis“ jos galvoje buvo egzotiniai gyvūnai. Ji svarstė apie gyvatę, tačiau nusprendė, kad tai nepatikimas gyvūnas, svarstė apie kažkokį ypatingesnį paukštį, tačiau lygiai taip pat ši mintis galų gale jai neįtiko.
Tada, nusivylusi savimi, vėl atsigulė ant žemės ir įsistebeilijo į žvaigždėtą dangų.
-Jeigu aš norėsiu gyvūno... Iš kur jį gausiu?-garsiai mąstydama mergaitė sumirksėjo ir vėl įtempė savo smegenis.-Išsiburti juk negalėsiu katino...-tyliai suniurzgėjus Grifiukė toliau žvelgė į dangų. Ji išvydo krentančią žvaigždę, nežinia, gal ta žvaigždė sėkminga buvo, kadangi paauglė suprato, kad visgi gali išsiburti, bet ne katiną. Elridės galvoje toptelėjo prisiminimas, kaip per Transfigūracijos pamoką ji vertė mažus daiktus į gyvūnus ir atsiminė vieną burtažodį, kurį išbandyti bijojo. Ji žinojo tą burtažodį, tikėjo, kad jai pavyks jį panaudoti, tad nieko nelaukusi atsikėlė ant žemės ir ėmė ieškoti kažkokio taikinio, kuris tiktų burtams. Tik, ką tu tokio gausi miške? Šakos mergiotė imti nenorėjo, mat jai atrodė, kad tada gyvūnas gausis negražus. Ji patikrino savo kišenes ir apsidžiaugusi ištraukė žiobariškų saldainių popierėlį.
-Nox,-tyliai sumurmėjusi, kadangi nebuvo tikra, kad gali naudoti burtų lazdelę, kai jos gale degė šviesa Elridė truputį palaukė, kol apsipras su visiška tamsa. Nors iš tikrųjų, nebuvo tiek daug tos tamsos, danguje spindėjo mėnulis, kuris šiek tiek apšvietė vietą, kurioje stovėjo paauglė, tad šansas nepataikyti į popierėlį sumažėjo. Aš galiu... – drąsindama save mergaičiukė susikaupė ir įsižiūrėjo į šiukšlę, išsitrauktą iš kišenės.
-Draconifors,-aiškiai ištarusi burtažodį, kadangi jai galvoj buvo naujas augintinis, o ne tai, kad miške gali užpulti kažkoks neaiškus padaras, mergaičiukė stebėjo, kaip iš burtų lazdelės sklinda rausva šviesa, o tada popierėlis transformuojasi į mažytį padarėlį.
Nustebusi ir tuo pačiu apsidžiaugusi, kad jai pavyko Elridė nusišypsojo, tas gyvūnas atrodė nuostabiai, nors ir buvo visiškai mažas.
-Ei... Drauguži...-tyliai kalbėdama ji priartėjo prie savo padarėlio. Jei gerai atsiminė, šis turėjo jos klausyti, tad visiškai nebijojo, kad gali gauti ugnies pliūpsnį į veidą. Atkreipusi dėmesį į gyvūno reakciją, kai ši į jį kreipėsi mergaičiukė pasikasė pakaušį. Ji nežinojo, ar tas gyvūnas iš tikrųjų yra draugužis, ar visgi draugužė. Bet nusprendusi, kad geriau jau vadintų drauguže, nes jau žinojo, kokį vardą duos šyptelėjo gyvūnėliui.
-Gerai, drauguže... Man reikia tave saugiai parsinešti į Hogvartsą,-taip pasakiusi ji atsargiai pakėlė gyvūnėlį rankomis numesdama burtų lazdelę ant žemės. Aišku, Grifė apžiūrėjusi naują padarėlį susivokė, ką padarė, bet ieškoti lazdelės jai sekėsi ne per geriausiai... Na, bet svarbu atrado ir joks gyvis jos neužpuolė.
Susiradusi savo burtų lazdelę ir įsimetusi į kišenę ji vėl pakėlė drakoniuką ir nusišypsojusi jam ėmė nešti lauk iš miško. Taigi, savo minties, kad išbūti visą naktį tame miške neišlaikė, tačiau bent kuriam laikui jautėsi labai laiminga, nors ta drakoniukė ir atrodė labai rami. Pasiekusi miško ribą Elridė nurodė naujai draugei pasislėpti po jos mantija ir atsargiai patraukė į pilies vidų, kur jos tikslas buvo: miegamasis.
*L*

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017