0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Ats: Būstinė ant žole apaugusio kalnelio
« Atsakymas #135 Prieš 4 metus »
  Tamsiaodis susiraukė, sučiaupė lūpas. Nesusigaudė kas įvyko, tačiau jo veidu tekėjo vandens lašeliai, o plaukai matomai buvo šlapi. Nuo pat vaikystės Prometis nemėgo, kai šio plaukai būdavo liečiami ar šlapinami, šiek tiek buvo panašus į kates, kurios nemėgo vandens. Tai buvo priežastis, kodėl nemėgo ir vasarų vaikų namuose, kur visi šlykštūs vaikai žinojo šią jo silpnybę dėl plaukų. Ir kodėl būtent šiandien? KETVIRTADIENĮ SUKNISTĄ?
  Nusipurtęs kaip koks šuo berniukas staigiai atsistojo ir atsisuko į mergaitę, kuri ‘praplovė’ jam galvą. Akimirkai sustingęs nužvelgė, matyt, jo bendraamžę. Tamsiai rudi plaukai gražiai krito ant šios pečių, o akys! Emetas įsiskverbė šiai į jų tamsybę. Nei klastuolis ten ja labai žavėjosi, nei ką. Šiaip mergišius kaip reta buvo, tad nusprendė užburti savo žvilgsniu šią mergikę.
- Kokio velnio? - spragtelėjo pirštais piktai paklausdamas.- Nežinai, kad šiandien ketvirtadienis ir geriau prie manęs nelįsti?- pats berniukas suprato pasakęs nesąmonę tik po laiko. Na, žinoma, ji tikrai žinos, kad ketvirtadienis yra bloga diena. Labai bloga.
  Kiek per stipriai griebė mergaitės ranką ir pasileidęs link ežero nusitempė kartu ir ją. Pats kojų merkt nenorėjo, nes avėjo batus, o laiko nusiaut taip pat neturėjo. Pasilenkęs brūkštelėjo per vandenį aptaškydamas strazdanę: tiek veidą, tiek jos rankas ir kojas, tiek pačią rausvą suknelę.
- Atsilyginę, manau,- kiek piktai, pašaipiai, bet žaviai nusišypsojo parodydamas savo baltus dantis.

*

Neprisijungęs Felicia Cerise Bonheur

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Je fais un caca nerveux
Ats: Būstinė ant žole apaugusio kalnelio
« Atsakymas #136 Prieš 4 metus »
    Vis dar pliaupdama juokais, Felicia stebėjo tamsiaodį berniuką, nuo garbanotų plaukų besipurtantį vandenį.
-Vaje,- bandė atgauti kvapą vienuolikmetė,- nuo kada bijai vandens? Nesi panašus į cukrų, tai tikrai neištirpsi,- prunkštelėjo Klastūnyno globotinė nuo saulėje spindinčio veidelio patraukdama tamsius plaukus, visai neatkreipdama dėmesio į vaikinukui kažko neįtikusį ketvirtadienį.
    Pajutusi ne itin švelnų spaudimą ties riešu, Bonheur šeimos vienturtė kiek suraukė antakius. Kas jis sau manosi esąs?- piktai pamislijo, bandydama ištrūkti iš bernioko gniaužtų. Vaikai stovėjo arti vienas kito, ir tik dabar Cerise suprato, kad priešais stovintis vaikėzas nebuvo kažkokia, kaip čia anglai mėgsta sakyti, „random“ persona. Prancūzaitė galėjo prisiekti, kad tamsių akių savininką buvo ne kartą mačiusi slampinėjanti Klastūnyno bendrajame kambaryje. Tik vardo jojo nepaminė, o kol bandė jį atsiminti, pajuto esanti tempiama vandens link. Va dabar tai bus,- tik tiek ir spėjo pamislįti, išsproginusi savo šokolado spalvos akis.
    Praėjo vos kelios akimirkos, kai panelytė buvo šlapia nuo galvos iki kojų. Nedideliais kumščiais pasitrynusi akis, kad galėtų atsimerkti, Felicia piktai vėptelėjo į tamsiaodį.
-Ne, tikrai ne!- sugriebė abi bendrakoledžio rankas ir nusitempė jį giliau į vandenį. Tiesa, sugebėjo ne tik nuversti klastuolį, bet ir pati, neišlaikiusi pusiausvyros, nugara tėškėsi į vandenį.

Ats: Būstinė ant žole apaugusio kalnelio
« Atsakymas #137 Prieš 4 metus »
  Mulatas piktdžiugiškai nužvelgė šlapią kaip vištą, nors kodėl kaip, šiam ji jau buvo supanašėjus į vištą. Atrodė, jog ši mergikė nebuvo jau nusiteikusi taip draugiškai, nes žiūrėjo ne itin meiliu žvilgsniu.
- Ko spoksai kaip Leninas į buržuaziją? Ėė, ką tu da- nespėjęs baigti sakinio jau buvo nutemptas į vandenį.
  Išburbuliavęs visą orą lėtai kilstelėjo galvą, o tuomet atsilenkęs atsisėdo, taip taip, liko vandenyje. Berniuko garbanos krito šiam ant veido, rankomis kiek išsigręžė juos ir pasipurtė. Balti marškinėliai prigludo (teisingiau būtų sakyti prilipo) prie šio krūtinės, o apie kelnes nė kalbos jau nebuvo. Staigiai susivokęs, kad kelnių kišenėse turi lazdelę ir akinius šoktelėjo it perkūno trenktas ir apsižiūrėjo jas. Sunkiai ištraukė akinius, auksinės spalvos rėmais, deja, šie buvo lūžę. Įtūžęs klastuolis neišlaikęs užrėkė ant mergiotės:
- Pažiūrėk, per tave mano akiniai lūžo, višta tu višta!- sužaibavęs akimis nutilo.- Ramiai ateini pabūt, tai ne, atsiras kažkokia kvaiša, kuri nuspręs vandens karą pažaist, kad ji ten nuskendus būtų,- burbėjo sau po nosim kaip turgaus bobutė siuntanti ant pirkėjų, kurie apuostinėja visas prekes, tačiau nieko nenusiperka.
  Atsidusęs Rafaelis paslėpė akinius galinėje kišenėje, grįžęs į pilį susitaisys. Nusivilko marškinėlius ir atsitraukęs pradėjo juos gręžti, papurtė, pasukiojo ir užsimetė ant peties kaip rankšluostį. Atsisuko į savo bendrakoledžę ir jau buvo betiesiąs pagalbos ranką (vis dėl to vyras), tačiau paskutinę akimirką sustingo. Aha, aš jai pagalbos ranką, o ji mane vėl į vandenį? Ne, ačiū. Pakreipęs galvą stebėjo klastuolę, šiam gi buvo įdomu kaip mergaitė su suknele atrodys išsimaudžiusi. Ne veltui gi Donžuanas.

*

Neprisijungęs Felicia Cerise Bonheur

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Je fais un caca nerveux
Ats: Būstinė ant žole apaugusio kalnelio
« Atsakymas #138 Prieš 4 metus »
     Krisdama į dar įšilti nespėjusį ežero vandenį, Felicia, laimei, spėjo pirštais užspausti nosi, kad į šią nepribėgtų vandens. Visai nemalonu tada būna, tarsi tūkstančiai miniatiūrinių adatėlių kiltų snarglių latakais į smegenis. Taip, tikrai nemalonu...
     Greitai išnirusi iš šalto ežero, vienuolikmetė pasitrynė šokoladinės spalvos akutes ir atsimerkė. Priešais ją sėdėjo tas neklaužada bendrakoledžis, rodos, visai nusivylęs gyvenimu. Nejaugi taip niršo ant Klastūnyno globotinės?
-Vaje, koks tu surūgėlis,- patraukė prilipusias šlapias plaukų sruogas nuo veido,- juk gi vasara, tuoj atostogos, o tu čia sėdi susirauk...- nė nespėjus prancūzaitei pabaigti sakinio, klastuolis šoktelėjo į viršų, tarsi kokia širšė būtų įgėlusi į užpakalį. Felicia kiek suraukusi antakius stebėjo keistą bernioko elgesį, o išgirdusi jo piktą toną, netgi kiek susitraukė. Aha... iš išgąsčio. Kas galėjo pamanyti, kad keli vandens lašai galėtų privesti prie šitokio pykčio!
-Aš bent jau nesu niurzga!- piktai atšovė vienuolikmetė.- Berniukai...- tyliai burbtelėjo po nosimi. Tokio mergaičiukei dar tikrai niekada neteko sutikti. Juk įprastai vaikai būna linksmi, visada pasiruošę žaisti ir išdykauti, o šitam, mat, akiniai sulūžo.- Ir žinai ką? Pats tu kaltas, kad stora savo šikna prispaudei akinius ir jie sulūžo!- pašiepė dantis prieš bernioką.
     Dar kurį laiką piktai žaižaravusi rudomis akimis, Bonheur atžala žvilgtelėjo į savo šviesiai rausvą suknelę, kiaurai permirkusią ir prilipusią prie liauno, šiokį tokį rudą atspalvį turinčio kūnelio. Vanduo tai šaltas, šitaip ir susirgti galima. Kaip gi ji važiuos į Paryžių, jei sirgs?
-Ko čia žiūri tarsi bandytum akimis kiaurai persmelkti mane?- suraukusi antakius žvilgtelėjo į berniuką.- Verčiau padėtum atsistoti...

Ats: Būstinė ant žole apaugusio kalnelio
« Atsakymas #139 Prieš 4 metus »
  Juodaplaukis pažvelgė į mergaitę, kuri dar vis ‘ilsėjosi’ vandenyje, kuris dėl šalčio netgi gėlė berniuko kojas. Po replikos apie šio storą šikną Rafaelis išsišiepė.
- Jau matau, spėjai nužiūrėti mane,- mirktelėjo.- Deja, aš dar nespėjau to padaryti.
  Specialiai labai akivaizdžiai šokoladinės akys nuslydo mergaitės kūnu. Ji miela. Tie tamsūs, rudi plaukai ir beveik juodos akys taip derėjo tarpusavyje, o veide išsibėgiojusios strazdanėlės tik dar labiau pridėjo mergaitei mielumo. Afro berniukas lengvai susižavėjo šia mergaite, kurią, buvo matęs dar ir anksčiau.
- Gerai, kelkis,- galiausiai pratarė Rafaelis ir suėmęs tamsiaplaukės ranką kilstelėjo šią iš vandens.
  Mulatas nebežinojo nei ką sakyt, nei ką daryt. Tikriausiai pirmą kartą gyvenime kažkas prie jo priėjo savo noru, o neprašytas kieno nors, pavyzdžiui, vienos iš vaikų namų auklės. Afro berniukas šįkart nedrąsiai žvilgtelėjo į mergaitę ir nuoširdžiai nusišypsojo. Pagalvojus, kad vienuolika metų jis nebuvo sutikęs nei vieno savo giminaičio, jo tėvai mirę, o draugų taip pat apvalus nulis, gal kai kuriems ir būtų suprantamos tokios Emeto nuotaikų kaitos. Jis visuomet jaučiasi vienišas, o dar kai nėra labai komunikabilus, oho, įdomu kodėl, tai ir nesugeba susirasti tų tikrų draugų, tik pavydžiu žvilgsniu visada nuseka besijuokiančias draugų grupeles.
- Aš Emetas Rafaelis Prometis,- pagaliau prisistatė mulatas.- Tačiau labiau mėgstu, kai mane vadina Rafaeliu,- šyptelėjo.- O tu?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Emetas Rafaelis Prometis »

*

Neprisijungęs Felicia Cerise Bonheur

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Je fais un caca nerveux
Ats: Būstinė ant žole apaugusio kalnelio
« Atsakymas #140 Prieš 4 metus »
-Fui!- susiraukė šokoladinių akių savininkė po nelabai mandagios, tačiau ganėtinai tipiškos berniukiškos replikos. Tiesa, akivaizdus bendrakoledžio žvilgsnis privertė Felicijos skruostus nusidažyti švelniai rausva spalva.
-Nedėkosiu, pats įmetei, pats ir ištraukei,- irzliai burbtelėjo atsistojusi su berniuko pagalba. Cerise greitai nužingsniavo į krantą, rankomis gręždama vandenį iš tamsiai rudų plaukų bei šviesiai rožinės suknelės. Pastaroji, beje, suplyšo... Dešinėje pusėje, apačioje, buvo atsiradusi neidedelė skylutė - matyt, griūdama bus užkliuvusi už kokio akmenėlio ar šakos.
    Pirmakursė klastuolė kiek suraukusi antakius stebėjo berniuką. Analizavo jo veiksmus ir nelabai suprato, kaip iš visų smagumų gadintojo jis greit pasikeitė į valiūkišką bernioką, o dabar, rodos, buvo visai draugiškai nusiteikęs, net vardą sugebėjo išlementi.
-Oho, kaip oficialiai,- sukikeno šokoladinių akių savininkė,- Felicia Cerise Bonheur,- itin prancūziškai ir gracingai išarė pilną savo vardą,- man nelabai svarbu, tiesą sakant, gali vadinti taip, kaip nori,- gūžtelėjo pečiais,- daug kam patogu tiesiog Felicia, kitiems - vyšnia, na, žinai, nes išvertus mano antrą vardą iš prancūzų kalbos gausime „vyšnia“,- šyptelėjo simpatiškam garbaniui.

Ats: Būstinė ant žole apaugusio kalnelio
« Atsakymas #141 Prieš 4 metus »
  Mulatas nusijuokė. Fuj, bet rausta? Juodos garbanos krito ant berniuko tamsių akių, o rankos perbraukimas, deja, niekuo negelbėjo. Nuo peties nusiėmė baltus marškinėlius, šiuos papurtė ir apsirengė. Rafaelio oda buvo menkai pašiurpusi nuo artėjančio nakties šaltuko.
- Nu nebūk susiraukusi,- pakėlė antakius mulatas.- Tavo veidukas per daug tam mielas,- berniokas neįprastai šyptelėjo mergaitei.
  Pastaroji iš savo plaukų išgręžė iš savo tamsių plaukų tikriausiai visą vandenyno vandenį, tuo metu Emetas keistai kilstelėjo akis į savas garbanas ir vėl pasipurtęs it koks šuo jas padžiovino. Rankomis pasitrynė akis, kurių ilgos blakstienos buvo keistai sulipusios. Vidurnakčio tamsumo akys dar kartą žvilgtelėjo į Felicią, kojos lyg nekontroliuojamos pradėjo judėti ir klastuolis prisiartino prie merginos.
- Gerai, vyšnaite, ką planuoji dabar daryti?

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: Būstinė ant žole apaugusio kalnelio
« Atsakymas #142 Prieš 4 metus »
Pasitaikius pirmai pasitaikiusiai progai, Delfė išsmuko iš Hogvartso pilies ir patraukė į ežero pakrantę. Delfei ši vieta patiko - mergina visada čia ateidavo, jei norėdavo pabūti viena arba ateidavo šiaip pavaikščioti. Tą dieną buvo šalta, bet Delfė vis tiek išėjo. Vaikščiodama ji galvojo, galvojo apie sesutę Amandą, apie pirmakursius, kurie nuolat maišosi po kojomis.
Taip be vaikščiodama, ji pamatė kalnelį, į kurį panoro užlipti. Lipdama į kalnelį, trylikametė pamatė būstinę. Tai galėtų būti mano slėptuvė!
Trečiakursė greitu žingsniu nuėjo prie būstinės. Įėjo į vidų. Būstinė nebuvo graži, Delfei ne itin patiko, bet ko gi nepadarysi dėl vietos, kuri gali paslėpti tave nuo įkyrių pirmakursių, kurie regis tik ir nori nervinti vyresnėlius.
Mergina atsisėdo ant šaltų grindų ir ėmė mąstyti apie seserį. Tik staiga ji pamatė siluetą, regis pirmakursio. Kodėl??
- Kas tu? - nemandagiai paklausė trylikametė.

*

Neprisijungęs Ismė Dilgėlė

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • kažkam. kažkam buvo blogai. kažkam labai skaudėjo
Ats: Būstinė ant žole apaugusio kalnelio
« Atsakymas #143 Prieš 4 metus »
Ismei nusibodo, nusibodo ji pati sau, kažką reikėjo keisti. Visgi, ne be priežasties klastuolė taip sunkiai susibendraudavo su naujais žmonėmis. Po ilgų padrikų apmąstymų, ji nusprendė. Pokyčius reikia pradėti nuo išorės, tiksliau aprangos, o dar tiksliau kojinių. Nuolatos skirtingų kojinių. Rodos, menkniekį - kojinių poravimą, mergaičiukei buvo keistai gėdą atlikti bendrame mergaičių miegamajame, tad nieko nelaukusi susikrovė visas turimas pėdų pirštines į didelį medžiaginį maišą ir išpėdino iš pilies. Galvoje neturėdama konkrečios vietos, kur galėtų pasislėpti nuo smalsių burtų mokyklos mokynių, personalo ir mokytojų akių, Dilgėlė leido kojoms pačiom eiti kur panorėjusioms, o pati nejučiomis įsisuko į savo minčių,niekada nenuilstantį ,sūkurį. Taip, nežinia kiek laiko, po mokyklos valdas praslampinėjusi, paskui save tempdama medžiaginį maišą, Ismė atsidūrė ežero pakrantėje, būstinėje, ant žole apaugusio kalnelio.
 Radusi mažiausiai skersvėjų skrodžiamą būstinės kampelį, ir ten įsitaisiusi ant medinių grindų, mergaitė pradėjo- keistą, ritualą primenantį, kojinių poravimą. Priešais save, ant apkerpėjusių lentų paskleidė visas turimas įvairiaraštes, įvairiaspalves kojines, kurios įdomiai kontrastavo su nykiu būstinės vidumi. Įdėmiai vienuolikmetė nužvelgė savo spalvotąjį turtą, ranka nekilo imt ir poruot vienodas kojines. Kas norėtų bendraut su savo veidrodiniu atspindžiu, indentišku asmeniu? Taip pat ir kojinės, kam jas nešiot vienodas? Poroje ir įdomiausia būt skirtingais!
 Nesusipratelę, eilinį kartą, nejučiomis papuolusios į minčių srautą, ištraukė nejaukus lentų sugirgždėjimas, ji pajuto šioje būstinėje esanti ne viena. Inerciškai pašoko iš vietos, šiek tiek per greitas ir nebūtinas veiksmas, apsvaigino mergaitės galvą. Prabridusi pro visas išsklaidytas kojines , ji žengtelėjo arčiau, kad pamatytų aiškiau įsibrovelį. Vaje, kaip sunkiai sekėsi sufokusuoti žvilgsnį ir pamatyt kas čia per gyvastis trukdo kojinių poravimui, nuo staigaus stojimosi vis dar neatsipeikėjusios klastuolės ausis pasiekė gan per šiurkščiai ištartas nepažįstamojo klausimas, kuris pasirodė nederamai kvailas ir reikalavo lygiai taip pat nederamai kvailo atsakymo.
- Aš esu tai, kuo mene laiko kiti,- gal kiek prikimusiu balsu, nedrįdama pažvelgti nepažįstamajam į akis mergaitė bandė atsakyti į užduotą klausimą,- tad šiuo metu ir esu tas kuo mane dabar laikai tu.- Ismė, net išraudo, suvokusi kokią nesąmonę pasakė, gėdingai pasimetusi ir nuleidusi galvą ėmė  nejaukiai, bet nudugniai apžiūrinėti savo batelius. Žvilgsnis užkliuvo už, prie pėdkelnių prikibusios žalsvos, išmargintos mėlynais taškeliais kojinės, dar didesnis raudonis išmušė Ismės skruostus, ji suvokė, jei mėgins nusibraukti kojinę, nepažįstamasis, jei dar nepastebėjo šios žalsvos nenaudėlės, tikrai ją pastebės, Dilgėlė suvokė, kad reikia kažką daryti, kad situacija netaptu dar nejaukesnė, tad ėmė ir padarė, tai kas šovė jai pirmiausia į galvą. Vis dar nepakeldama akių nepažįstamąjam uždavė lygiai tok pat klausimą, lygiai tokiu pat tonu, koks buvo ištartas ir jai. Trumpai tariant, kaip papūgėlė atkartojo, pirmuosius iš įsibrovelio išgirstus žodžiu.
ji sako žodžius. ji sako daug žodžių. ji žodžiais netiki. ji tuščia. ji bando save užpildyti žodžiais kuriais netiki




*

Neprisijungęs Džezefa Blek

  • III kursas
  • *
  • 104
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Būstinė ant žole apaugusio kalnelio
« Atsakymas #144 Prieš 8 mėnesius »
Džezefa pasiklydo uždraustame miške. Kadangi mergaitė iki nakties nebuvo spėjusi rasti kelio ir grižti į mokyklą, dabar sėdėjo po medžiu ir verkė. Tačiau kažkas suteikė varnei jėgų nustoti verkti, atsistoti ir paieškoti prieglobsčio. Kaip šalta. Staiga kažkas smarkiai subadė Džezefą ir padarė skylių jos drabužiuose. Mergaitė suklykė iš skausmo:
- Aaaaa! Skauda! - Vienuolikmetė tiesiog nepamatė ir atsitrenkė į erškėtį, štai kas ją subadė. Blek žvalgėsi aplink ir pastebėjo namelį. Priėjusi arčiau pamatė užrašą virš jo. Būstinė? Įdomu. Gal rasiu kur permiegoti? Varnė įžengė vidun. Namelis nebuvo baisiai erdvus ir jame nebuvo lovos. Bet buvo šilčiau nei lauke. Džez atsigulė ant grindų ir bematant užmigo.
Kitą rytą varnė pabudo anksti. Iš pradžių nesuprato kur yra, bet tada atsiminė nakties įvykius. Pasižiūrėjo į savo skylėtą drabužį, kuris tik vos vos pridengė kūną.
- Gerai, kad paklydau penktadienį po pamokų. Šiandien šeštadienis. Jei šiandien nerasiu kelio, dar liks sekmadienis. Be to, nepraleisiu pamokų. - Džezefa apžiūrėjo namelį. Akys užtiko kampe numestus trenigus, kepurę su snapeliu ir kedus. Džez batai užsikabino ant to erškėčio, taigi mergaitė liko be batų. Kepurę Blek pametė miške. Na, o drabužiai buvo sudraskyti.
- Bet juk nesivilksiu naujų rūbų būdama tokia murzina. Reikia išsimaudyti. - Džez pasiėmė naujus rūbus ir išėjo laukan paieškoti ežero. Ir ką ji pamatė lauke? Šalia namelio stoviniavo testralis! Kodėl jį matau, išsiaiškinsiu vėliau. Pirmakursė priėjo prie testralio, o tiksliau prie testraliuko, jis buvo dar vaikas.
- Labas. - Nedrąsiai pasakė Blek. - Ar tu be mamos? - Kai mergaitė tai pasakė, testraliukas liūdnai sužvengė. - Tu supranti mane? Ar... Ar tu pasiklydai? - Testraliukas tylėjo. - Ar tavo mama žuvo? - Testraliukas vėl sužvengė. Džezefa paglostė testraliuką. Ir staiga suprato, kad jo vardas turi būti Donatas. Be to, Donatas leidosi glostomas.
- Donatai? - Testraliukas kaip mat atsisuko. - Donatai, dabar turiu tave palikti, bet neužilgo sugrįšiu pas tave. Lauk manęs prie šito namelio prie kurio dabar esam. - Tai pasakiusi Blek paliko Donatą. Surado ežerą, išsimaudė, apsivilko naujais drabužiais. Tada susirado kelią iš miško ir grįžo Hogvartsan. Tačiau Donato nepamiršo...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Džezefa Blek »