2
 

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 156
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #570 Prieš 8 mėnesius »
Jis toliau drėbsojo ant rąsto ir bandė nenuleisti akių žemyn. Bandė kvėpuoti kuo ramiau, tačiau tas vėmalų kvapas daugiau ar mažiau rietė nosį. Ir tai vadinama areštu? Galėjau apie tokį tik pasvajoti. Komedija! Profesorius bejausmiu žvilgsniu stebėjo rožinių plaukų savininkę, žaidusią su vaikinu, kurio pavardę ir vėl pamiršo.
- Ei!.. - sušuko, norėjo kažką dar sakyti, bet pavėlavo. Visgi atsistojo ir žvilgsniu palydėjo tą dvejetuką, kuris žaidė it būrelis vaikų. Tuo pačiu metu jam teko stebėti ant šluotos užsėdusią merginą, kuri būtent ir pagražino jo batus. Kadangi daugiau kaip ir nieko baisaus nenutiko, Dylan'as atsisėdo vėl. Vos tik paskendo savo mintyse ir pastarųjų mėnesių įvykių atsiminimuose, į realybę atgal grąžino ta pati nepatenkinta rožinplaukė. Jam nieko neteko daugiau, kaip prilaikyti pledą, o tuo pačiu metu akimis ieškojo to nedorėlio. Jau norėjo sėstis šalia merginos, tačiau pastebėjo Morganą, tikrai ne pačioje geriausioje padėtyje.
- Išleisiu kiek vėliau, - skubiai tarstelėjo, - nieko nepažadu, bet galbūt ištrūksi anksčiau, nei tie du.
Dylan'as nesumojo ką daryti. Galop, stovėdamas beveik po ja, sugebėjo tik sušukti:
- Paleisk balioną! Paleisk ir kabinkis šluotos!

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 263
  • Taškai: 9
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #571 Prieš 8 mėnesius »

Vis dar šaukdama dėl užplūdusios baimės Morgana kabėjo vienoje rankoje turėdama ne taip ilgai ieškotą vienaragį, o kita įsikibusi į šluotos kotą, kuris visiškai jai negelbėjo.
Pamačiusi kaip Listette’ė grįžta visiškai šlapia ji jau norėjo prašyti jos pagalbos, tačiau kai šioji persirengė beveik priešais ją, Morganai atėmė žadą ir ji nusuko akis. Po kelių akimirkų pajutusi kaip jos skruostai kaista ji nusikeikė. Juk garbanė nematė nieko ko nėra mačiusi, tačiau po kelių pastarųjų įvykių ji negalėjo taip įprastai reaguoti į pusnuogį savo buvusios merginos kūną.
  Išgirdusi kaip jaunasis profesorius jai rėkia, kad ši paleistų vienaragį, ugniaplaukė tik prunkštelėjo.
- Ar tu proto netekai?- atšaukė ji jam atgal ir sužaibavo akimis į brunetą.- Aš jo tiek ieškojau, ir dabar sakai man paleisti? Na jau ne.
Tai ištarusi ji kiek pasimuistė ir pajuto kaip jos drėgnos rankos pradeda slysti.
- Aš tuoj nukrisiu!!- kone visa gerkle sušuko ji ir kaip tik tą akimirką, jos ranka visiškai nuslydo.
Pajutusi kritimą ji užsimerkė ir užlaikė savyje klyksmą, pasiruošdama mirčiai.
 
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 145
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #572 Prieš 7 mėnesius »
 - Profesoriau, tai viskas ne tiesa! - Paprieštaravo mergiotei. - Šioji, madam la Claire tiesiog man norėjo palaikyti kompaniją. Ji tokia atėjo prie manęs "oj Krisai, čia taip karšta, gal einam pasimaudyti?", - pakėlė savo balso toną ir nusivaipė, - kadangi, aš kaip džentelmenas nusprendžiau nereikia negražiai elgtis dabar, juk čia areštas, na supranti gi, tai toji supyko ir dabar mane kaltina!! - Vos ne per sekundę sugebėjo sugalvoti visą istoriją.
  Vis žiūrint kaip Lisette dabar lenda po Dylan'o sijonu, kad tik būtų "apsaugota", berniūkštis tik dar kartą nusivaipė bei susiraukė. Bet tada jo dėmesys nukrypo į Morganą, kai išgirdo jos šaukimą.
 - Jėzus Marija. - Sumurmėjo. Na Morgana ir moka pakliūti į bėdas.[/i] - trumpam pagalvojo. - Sakyk šluotai - nu nu nu! Bloga šluota! Negalima kristi! - Rodos, Kristoferis kaip ir buvo girtu, tai tokiu ir pasiliko. Bet jo nesąmonėm nebuvo laiko, juk jo draugė pakliuvo į bėdą. Ypač tada, kai šioji pradėjo kristi! Robertas Remarkas tuo metu nieko negalėjo padaryti. Tai buvo profesoriaus bėda, kas čia per areštas toks, kur viena jaunuolė išsimaudė, kita skraido ten ore, o kitas iš vis prisigėręs??

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VI kursas
  • *
  • 428
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #573 Prieš 7 mėnesius »
    Lisetė sėdėjo ant kelmo ir drebėjo susisupusi į savo rožinį pledą, galvodama, kaip greičiau grįžti į miegamąjį. Deja, merginos mintis nutraukė tas kvailys, prieš keletą minučių įmetęs prancūzę į ledinį upės vandenį.
-Užsičiaupk, kol neišspardžiau tau užpakalio!- piktai surėkė Klastūnyno globotinė, Kristoferiui pradėjus paisyti niekus. Tiesa, su užpakalio spardymu mergužėlei turbūt ne kaip sektųsi, juk šitas milžinas yra gal dvigubai didesnis už rausvaplaukę, nepamirškime ir lyties skirtumų (taip, taip, moterų teisės ir panašūs dalykai. Bet yra kaip yra, dauguma vyriškosios lyties atstovų vis tiek lenkia moteris jėgos klausimu, taip jau gamta lėmė), o ir dar tas kvailas vaikėzas buvo girtas, todėl, matyt, bus pamiršęs ir visas „negražu mušti mergaites“ taisykles.
-Gal galėčiau išeiti jau dabar?- murmėjo Klastūnyno vadovui pašonėje,- galėsiu padėti su pamoka arba, eee, suorganizuoti klastuolių išvyką? Bet kas, tik ne šitai,- atsiduso septyniolikmetė.
     Netrukus jos demėsį patraukė pašonėje krentantis kūnas. Lisetė neįsivaizdavo, ką daryti (juk net du vyrai buvo šalia!), todėl tik sušalusiai delnasi užsidengė mėlynas akis ir laukė.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 156
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #574 Prieš 7 mėnesius »
Pakako visų šių žaidimų ir kitokių sapalionių, kad Dylan'as suvoktų, jog daugiau niekados nesitemps šios ketveriukės į mišką, o tuo labiau, areštą galvos žiauresnį. Žinoma, jei prireiks. Vaikinui pabodo girto Kristoferio žodžiai ir rožinplaukės prancūzės bandymai išsmukti. O kur dar viena persona, užsimaniusi žaisliukų, paslėptų medžių viršūnėse. Ką jau padarysi... Jis stebėjo kaip Morgana viena ranka laikosi šluotos ore, kol galvoje šmėžavo minčių dykuma. Vos tik mergina ėmė kristi, kūnas pats, instinktyviai, pradėjo reaguoti. Atsidūręs tiesiai po Morgana, Dylan'as ištiesė rankas pasiruošęs sugauti mokinę - tai atrodė lengviau nei buvo iš tiesų, bet bent jau pavyko ją sugauti. Lėtai nuleido rankas bei leido jai atsistoti.
- Viskas gerai?
Vaikinas atsisuko į Kristoferį ir Lisettę. Atsiduso, kadangi jo planas visiškai neišdegė bei tarstelėjo rožinplaukei:
- Mestelk lazdelę, ji tau iš kairės, dėkui, - sugavo. Mostelėjęs ore, panaikino šydą.
- Manau, patys suprantate, areštas baigtas. Galit eit, - nuleido ranką su lazdele, - beje, Lisette, būtų malonu, kad surengtum išvyką koledžui.

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 263
  • Taškai: 9
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #575 Prieš 6 mėnesius »
  Vis dar garsiai klykdama jau buvo pasiruošusi smūgiui, tačiau ją kažkas pagavo. Na ji krito ne visai minkštai ir patogiai, tačiau bent neišsitėškė ant žemės, ir aišku pajuto stiprias ir raumeningas auklėtojo rankas. Kiek apsvaigus ir vis dar svyruodama ji atsistojo. Su kvaila šypsena įteikė jam vienaragį dėl kurio taip vargo.
- Taaaaip, geriau nei gerai.- patenkinta ji palinksėjo.- Imkit vienaragį!
  Iš Morganos girtutėlės galvos jau buvo dingęs prisiminimas kaip ji krito nuo šluotos. Ji tiesiog buvo laiminga, kad turi vienaragius ir tai kad profesorius juos jau paleido iš arešto. Ugniaplaukė nustebusi pakėlė akis į vyrą.
- Ar mes jau baigėm? Taip greit? O jugi taip linksma buvooooooooooo!- ji nutaisė liūdną veidelį, tačiau greitai ir vėl šypsodamasi dingo iš miško.
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Frailė Luelė Martes

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #576 Prieš 5 mėnesius »
  Dangus greitai temo. Besižiebiančias žvaigždes ir spiginančią vienišą mėnulio pilnaties akį protarpiais uždengdavo pavieniai debesys, tačiau šie greitai praslinkdavo vėl leisdami grožėtis atsiveriančia visatos platybe. O ji buvo dar ir kaip nuostabi; čia, toli nuo didžiųjų žiobariškų miestų, pasimatė, regis, kiekviena pavienė žvaigždė. Jos spietėsi į šiokias tokias grupes, taip numargindamos pasaulio gaubtą įvairių figūrų raižiniais.
  Tačiau ne visiems rūpėjo sustoti ir pakelti galvą aukštyn. Kol vieni ruošėsi gulti, o kiti galbūt vis dar naktinėjo koledžo kambariuose ar paslapčiomis slinko pilies koridoriais, Anaideia įnirtingai brovėsi pro uždraustojo miško medžius. Basos kojos kliuvo už stambių šaknų ir dygių brūzgynų, rankas raižė krūmokšnių šakelės, bet mergaitė nė nemanė lėtinti tempo.
  Priėjusi prie norimo tikslo, garbanė giliai įkvėpė orą. Ištraukius iš savo uniformos vidinės kišenės gan mažą maišelį, kuriame buvo daug įvairių magiškų daiktų. Padėjusi jį prie vieno, gan nedidelio medžio, jaunuolė pradėjo palikinėti Uždraustąjį Mišką.
  Tik po valandos jaunoji klastuolė susiprato, kad pasiklydo! Su nusivylimu pradėjus spardyti akmenukus, šioji tarp medžių tankumos pastebėjo gan smulkų ir mažą siluetą, bet labai jau primenantį žmogaus. Gal jau vaidenasi? - Nusipurtė klastuolė beeidama prie tos liaunos figūros jau pasiruošdama klausti kelio.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 198
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #577 Prieš 5 mėnesius »
Klara sudėjusi lagaminus ant lovos, pažvelgusi pro langą pastebėjo, kad lauke dar šilta, o dangų raudonai nudažanti saulė žadėjo ryškias žvaigždes. Hogvartse, nors mokslų metai dar nebuvo normaliai prasidėję, jau zujo mokiniai ir nauji profesoriai. Mergaitė jautėsi pavargusi nuo kelionės ir daugybės pokalbių su seniai matytais draugais. Nesinorėjo net lagaminų kraustyti. Nors turėtų pasikabinti savo uniformą, kad nesusiglamžytų, išsitraukti tas nežmogiško svorio knygas ir nupūsti dulkes nuo jų puslapių. Juk kaip visada namuose ji nė kiek nesimokė (išvis kas per atostogas mokosi?) Bet Klara tik išsitraukė dar nebaigtą skaityti knygą, kurią pasiėmė iš savo namų, ir nuskubėjo link miško.
Tiesą sakant, miškas ir biblioteka seniai tapo jos mėgstamiausiomis vietomis šioje vietoje. Ten ir ten mažai rodydavosi žmonių ir visada galėdavai tyloje atsipalaiduoti. Klara netgi pamiršdavo viską kas vyko aplinkui. Tokiose vietose laikas ir visi rūpesčiai jai tiesiog neegzistuodavo. Kaip ir visada ji nustojo skaityti knygą tik tada kai juodų raidžių matyti negalėjo. Pakėlė galvą ir pasitrynė nuo susikūprinimo skaudėti pradėjusį kaklą. Apsižvalgė ir mintyse nusistebėjo, kad taip greitai sutemo. Negi iš tiesų ji čia prasėdėjo kelias valandas? Jau tikriausiai visi lovose sugulė ir profesoriai galbūt jos ieško. Nors greičiausiai jie bus užsikrovę darbais, kad pastebėti, jog kažkokia mokinė negrįžo.
Klara atsistojusi pakišo knygą po ranka ir užsimetusi ant pečių melsvą švarkelį nuskubėjo pilies link. Tamsoje eiti nebuvo lengviausia. Galėjai lengvai paklysti ar suklupti už šakos. Klara pasigailėjo, kad paliko savo burtų lazdelę uniformos kišenėje.
Mergaitė staigiai sustojo kai jai pasirodė, kad girdi pašalinius žingsnius. Trumpai akimirkai ji apkaltino savo lakią vaizduotę, kad prikūrė nesamus garsus, bet greitai ji vėl išgirdo traškančias šakas. Taip tikrai, kažkas yra čia netoliese. Iš įpročio mergaitė įsitempė ir siektelėjo savo burtų lazdelės, tik vėliau prisiminė, kad šioji toli, kažkur lagamine nugrūstos uniformos kišenėje. Dabar tai jau tikrai supyko ant savo žioplumo.
Netrukus apsižvalgiusi pastebėjo, rodos jaunesnę už ją, mergaitę. Neatrodė lyg būtų norėjosi kažką blogo iškrėsti. Gal greičiau pasimetusi, nors toje tamsoje suprasti nelabai sekėsi.
-Ką čia darai? Gana vėloka čia miške vaikščioti...-vis dar įtariai pasakė ji.

*

Neprisijungęs Frailė Luelė Martes

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #578 Prieš 5 mėnesius »
  Kažkiek suglumo pamačiusi dar vieną Hogvartso mokinę. Iš išvaizdos, ji atrodė kažkiek vyresnė negu Anaideia, nors pagal ūgį tikrai taip nepasakytų. Mažos klastuolės basos kojos šiek tiek pradėjo jausti šlapią žemę, kai ji artėjo link tos mergaitės begalvodama kaip jai paaiškinti, kad ji pasiklydusi. Garbanė žinojo, kad šios magiškos mokyklos taisyklės nieku gyvu neleidžia žengti žingsnį į mišką. Bet juodaodės smalsumas siekė viršų, jai buvo įdomu, kokią istoriją slepia šioji medžių karalystė, kas gyvena tokiuose kraštuose, kokia yra ta priežastis, kad šis didingasis miškas yra uždraustas. Buvo įdomu kažką tokioje vietoje paveikti, paveikti kažką tokio paslaptingo ar mistiško, kad net šiurpuliukai būtų ant odos. Ką aišku garbanotų plaukų atstovė ir veikė, tik deja, jos dar nepatirta problemomis galvutė neapgalvojo dėl pasekmių, nepagalvojo, kad ji nepažįsta šios vietos, kad ji galėtų kažką sutikti, nepagalvojo, kad dabar ji jau laužo Hogvartso taisykles, kai ji mokosi šiame pilyje tik apie mėnesį laiko. Velnias! - Jos pesimistiškos mintys taip ir užpuolę mergaitę. Bet jau prieinant prie kitos mergaitės, kurios vardo nežinojo, dar padarius ne didelį atstumą tarp jų, Anaideia susikoncentravo ties keliu atgal į pilį.
 - Atsiprašau, - iškarto pradėjo nuo manierų ir mandagumo, - bet aš deja, pasiklydau. - Gal truputį persistengė padarius liūdną veidą, - ar nežinote kelio atgal? - Tik paklausius, mergaitė susiprato, kad galėjo gal netgi kažkiek pagrasinti, galėjo pasakyti, kad jos abi ir taip laužo taisykles būdami čia. Juk ji irgi čia miške, vėlokai vaikšto. Bet taip nepadarė. Nenorėjo nepasirodyti nedraugiška, juk prie to dar Diallo prašo pagalbos. Tai būtų ne tik nemandagu, bet ir nepagarbu pačiai sau. - Būčiau labai dėkinga. - Pusiau nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 198
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #579 Prieš 5 mėnesius »
Klaros visas įtarumas išgaravo kai toji mergaitė pradėjo atsiprašinėti. Ji ir pati šyptelėjo ir pasijuto kalta, kad iš pradžių pasirodė gana agresyvi. Juk tai tik pirmakursė ir greičiausiai išsigandusi. O ir Klara kadaise buvo jos vietoje.
-Taip, žinoma. Kaip tik einu ten,-sutiko ji ir žengtelėjusi kelis žingsnius mostelėjo ranka tamsios odos mergaitei sekti paskui.
-Aš Klara,-po kelių sekundžių tylos prisistatė ji.-Atleisk, kad galbūt pasirodžiau nedraugiška,-vėliau atsiprašė, nenorėdama, kad mergaitė galvotų apie ją blogai.-Tiesiog naktį miške nėra saugu. Dėl to jis ir yra uždraustas.
Sekundei nutilo pati sau šyptelėjusi. Juk ji pati čia net kelis kartus lankėsi ir kelis kartus, per savo smalsumą, įsivėlė į bėdą dar būdama pirmakursė. Tiesą sakant, Hogvartse nesivelti į pavojus yra tiesiog neįmanoma. Nuotykiai traukte traukia mokinius.
-Tiesa, niekam tai nerūpi,-pridūrė ji. Norėjo dar patarti nedaryti tų pačių klaidų, neklaidžioti viena pati po nežinomas vietas. Bet nutilo, mat nenorėjo atrodyti lyg kokia sena profesorė, norinti užmegzti ryšį su mokiniais.
-Tikriausiai atvykai čia iš toli, tiesa?-bandė atspėti ir taip pat užvesti pokalbį.

*

Neprisijungęs Frailė Luelė Martes

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #580 Prieš 5 mėnesius »
  Net akmuo nukrito nuo sielos, kai į Anaidėjos malonumą atsakė tuo pačiu. Mergaitės pusiau šypsena pavirto į vieną didelę ir mielą šypseną. O Klarai mostelėjus rankai, ji tik linktelėjo ir paskubėjo sekti ją paskui ir jau bent nors sugebėti nepamesti iš savo žvilgsnio rato ją.
 - Viskas gerai. - Pataisė savo plaukų sruogas kurios taip ir lindo jai prie akių ir prie burnos. Visgi, jaunuolė tikrai negalėtu pasigirti savo plaukais. Jie pas ją tiesiog kažkoks krūmynas! Visada pasišiaušę ir nepaklusnūs. Kol dar gražios garbanos yra vienos, dar pakankamai gerai, bet jeigu ji sušukuos savo plaukus tai tik tada viską sugadins, išvis bus siaubelis!
 - Malonu susipažinti, Klara. Mano vardas yra Anaidėja. - Trumpam sustojo ir ištiesė jai ranką, iš anksto simbolizuojančią naują pažintį, o gal ir tolimą draugystę. Draugų klastuolė norėjo ne tik ir turėti, bet jai jų tiesiog ir reikėjo. Juk rudaakė tiesiog nemoka būti vienai. Jai turėti su kuo nors kokias nors pažintis yra būtina. Ji netgi pati žinojo, kad tikrai nebūtų priskiriama prie introvertų. Nieku gyvu.
  Deja, kaip atsakyti į sekančius Klaros žodžius škotė nežinojo. "Tiesa, niekam tai nerūpi" - pirmakursė trumpam pamosikavo galva, bet vis tiek, nieko nepasakė dėl to. Visgi, ji dar nepažįsta jos tinkamai, juk jos pažįstamos, berods, tik kokias penkias minutes. O gilintis į visą tai būtų ne tik nemandagu, bet ir nepagarbu.
  Miškas jau pasirodė labiau pažįstamas negu ankščiau. Beeinant iš paskos už Klaros, garbanė pamažu pradėjo atpažinti kelis medžius, kai kurias duobes ir krūmus. Visa tai reiškė, kad jos eina teisinga kryptimi. Anaideia dar kartą šyptelėjo.
 - Oj ne. Aš iš Škotijos, tai palyginus, visai arti. Bet sutinku, aš atrodau kaip kilusi iš tolimų kraštų. Na, mano tėvai yra iš Jamaikos. Tai turbūt dėl to. - Jaustis kažkiek išskirtine Hogvartse turėtų būti įprantama. Juk visgi, juodaodžių šioje stebuklingoje pilyje yra tik vienetai. - O iš kur tu esi kilusi? - Kelias atrodė dar ilgas, todėl, kodėl gi tą tylą nenutraukti susipažinimu?

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 198
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #581 Prieš 5 mėnesius »
Paspaudusi ranką Klaros širdį užliejo šiluma. Nuostabus jausmas kai kas nors tave maloniai priima. Ji tikėjosi, kad ir toji garbanė panašiai jautėsi.
Mergaitė toliau ėjo šiek tiek lėčiau, priderino žingsnius prie tamsiaplaukės. Atrodė keista bendrauti su žmogumi nematant jo veido.
-Gyvenau Rusijoje dešimt metų, bet su mama persikraustėme į Angliją,-šyptelėjo ji ir papūtus vėsokam vėjeliui patrynė rankas. Akimirkai ji nutilo susimąsčiusi. Juk prieš keletą mėnesių ji jokiu būdų nebūtų kokiam nepažįstamam pasakiusi, kad yra rusė. Tada visada sulaukdavo įvairių klausimų į kuriuos tuo metu atsakyti svetima kalba nesugebėdavo. Visa tai dažnai nuvesdavo į keistą mikčiojimą, o galiausiai ir nejaukią tylą.
Greitai medžiai išretėjo, o tolumoje jau pasirodė pilis. Iš čia vaizdas tikrai buvo gana ypatingas. Atrodė, kad bokštai rėmė žvaigždėtą dangų. Kai kuriuose languose blyksėjo šviesos, išduodančios, kad ne visi viduje dar miega. Mergaitė akimirkai sustojo norėdama pasigrožėti vaizdu. Jos lūpas vėl iškreipė svajinga šypsena.
-Kaip keista...-pasakė greičiau sau negu mergaitei šalia,-Mokausi čia jau trečius metus ir vis dar negaliu priprasti prie šio reginio.

*

Neprisijungęs Frailė Luelė Martes

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #582 Prieš 5 mėnesius »
 - Rusijoje sakai. Hm. Zdarova, ja tebja.. - Pauzė. - Eee, pamiršau kaip toliau sakyti, - su sulaužytu akcentu ir po tarpiais ne teisingai ištariant kelis skiemenis, parodžius savo rusų kalbos žinias, juokais nusijuokė juodaodė. - Ar taip reikėjo sakyti? - Norėdama pasitikslinti pasiklausė mažosios rusės.
  Vaizdas tapo pažįstamu. Jau nuo šios vietos ir pati Anaideia galėtu eiti savarankiškai atgal į pilį. Tie krūmai, medžiai, tas kelias jau buvo seniai įsiminęs mergaičiukei galvoje, kai jai rodė vienas berniukas ekskursiją. Žingsniuojant link miško išėjimo, klastuolė dar kartą pažiūrėjo į Klaros pusę. Ji, deja, ir vėl pasakė kažką, nuo ko Anaidėja tiesiogine prasme pasimeta ir pamiršta visą savo žodyną galvutėje.
 - Būna? - Pakomentavo josios žodžius nė neįsivaizduodama ar taip tikrai kam nors gali būti. Nors, hm, juk priešais ją dabar yra gyvas pavyzdys.
 - O va jau ir matosi pilis. Labai ačiū už pagalbą. Toliau pati žinosiu kaip grįžti. - Jau pradėjus eiti link kitos pusės, pamojavo Klarai ir po to pradėjo eiti greitu žingsniu link pilies nė karto neatsisukus atgal bandydama pažiūrėti į brunetės pusę.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • VII kursas
  • *
  • 559
  • Taškai: 116
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #583 Prieš 3 mėnesius »
Elridė traukė link miško su audeklu rankose. Ji vilkėjo savo pižamą, buvo basa, nors lauke krito snaigės ir ant žemės buvo susidariusi sniego danga. Išeinant iš miegamojo mergaitei nelabai rūpėjo jos apranga, apie batus ji pamiršo lygiai taip pat.
Grifė ėjo su raudonomis akimis, ašaros neberiedėjo, tačiau skausmas viduje vis tiek kankino baltapūkę. Ji norėjo kuo greičiau atsikratyti to kūno, bet tuo pačiu, norėjo, kad tas kūnas atgytų. Bet, deja, taip nebūna...
Mergaitė stabtelėjo prie miško pradžios, nužvelgė aukštus medžius. Jai skaudėjo pėdas, šios buvo visiškai raudonos, rankos buvo sustingusios nuo šalčio, apkabinusios vargšo padaro kūną nuo kurio, deja, bet šiluma nebesklido... Likusį kelią nieks nesikeitė. Ji šalo, drebėjo ir kentėjo skausmą viduje, kuris jautėsi labiausiai, kuris labiausiai kankino merginą.
Kai Elridei atrodė, kad ji nuėjo pakankamai toli, kai pasiekiė miško vidurį, ji nužvelgė tą vietą. Pro aukštus medžius brovėsi spinduliai, žemė buvo įšalusi... Grifė padėjo ant tos žemės paklode apvyniotą kūną, jos akyse vėl ėmė kauptis ašaros. O kas toliau? Mergaitė turėjo burtų lazdelę, tačiau bijojo kažką daryti. Jai reikėjo viską ištrinti, reikėjo panaikinti tą kūną, kad galbūt po daugybės metų žmonės neatrastų jo ir galvotų, kad kažkas pasielgė žiauriai. Nors jos toks poelgis ir atrodė žiaurus. Ne, ji nebuvo kalta dėl šuns mirties, tačiau jai buvo skaudu taip atsikratyti jo.
Elridė suspaudė lazdelę, toptelėjusi mintis jai sakė, kad taip pasielgti galima, kad šunelis miręs ir skausmo nebejus. Ji ištiesė prieš save burtų lazdelę ir su keliais skausmingais dūriais širdyje šiaip ne taip ištarė burtažodį:
-Incendio,-mergaitės balsas drebėjo, prireikė daug pastangų, kad ištartų ne patį lengviausią burtažodį. Nežinia, kaip jis suveikė, tačiau Grifiukė su skausmu akyse žvelgė į jau degantį baltą audeklą.
-Atleisk man...-Elridė kreipėsi į savo šunį, nors žodžiai strigo gerklėj.-Atleisk, kad nebuvau šalia ir kad viskas gavosi taip... Bet aš nežinojau ką daryti...-baltapūkė neturėjo valios stebėti, kaip dega mylimas gyvis, juolab, gan greit pasklido nemalonus kvapas. Mergaitė sudrebėjo, apsisuko ir patraukė lauk iš miško. Iš jos akių vis dar sruvo ašaros, paauglė nenutuokė, ką darys toliau.

*

Neprisijungęs Stevie Green

  • V kursas
  • *
  • 392
  • Taškai: 101
  • Lytis: Moteris
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #584 Prieš 2 savaites »
Pagaliau pradėjus taisytis orams Stevie pagaliau galėjo ilgesniam laikui palikti pilį. Šeštadienio rytą ji kaip tik tai ir padarė ir patraukė uždraustojo miško pusėn. Nepaisant to, kad jau pats pavadinimas sakė, kad mokiniams ten negalima, Green nieko negalėjo padaryti: miško trauka buvo pernelyg stipri, kad mergaitė sugebėtų jai pasipriešinti. Vasarą iš viso neišlįsdavo iš miško, esančio prie namų. Čia, Hogvartse buvo kiek sunkiau: visų pirma, be galo trukdė pamokos. Be to, žiemą buvo šalta. O dar ir tai, kad mokiniai nustatytu laiku turi būti bendruosiuose kambariuose...
Ilgokai svarsčiusi, ar eiti vienai, ar pasikviesti dvynius, vis tik grifė nutarė šį kartą eiti viena. Nepaisant to, kad santykiai su broliais buvo puikūs, pirmasis kartas miške turėjo priklausyti tik jai. O kartu su broliais dar nueis daug kartų. Praeidama pro pirmuosius medžius Stevie susimąstė, kad jai mokykloje liko tik kiek daugiau negu dveji metai. Tai buvo šiek tiek liūdna. Laikas bėgo tikrai greitai. Ir, atrodo, tie metai pralėks kaip vėjas. Juk ji ką tik buvo tik nedrąsi pirmakursė... Eidama mišku galvojo apie įvairiausius nuotykius, kuriuos čia patyrė. Nepaisant to, kad, ko gero, viso gyvenimo draugų (dar) nerado, nuotykių būta ne tiek ir mažai. Net ir per pamokas galima nemažai jų patirti. Ko gero, tik dėl to ten ir lankaisi pašiepė save rudaplaukė, galiausiai pasiekusi pakankamai tankų mišką, kad jau būtų verta ten prisėsti. Mergaitė taip ir padarė. Atsirėmusi į medį apie nieką negalvojo. Tik mėgavosi pavasario kvapu ir garsais. Nors nebuvo labai šilta, tačiau saulutė švietė, sniego net ir tankiausiose miško dalyse nebebuvo. Tai buvo viskas, ko tuo metu reikėjo grifei. Ji sėdėjo ant samanų ir mėgavosi akimirka. Buvo be galo gera.
Kažkuriuo momentu Stevie išgirdo kažką šliaužiant. Turėdama omeny, kad tai vis dėlto yra uždraustasis miškas mergaitė skubiai pašoko. Tačiau tas kažkas nušliaužė tolyn, tad netrukus grifė vėl sėdėjo ant žemės. Nenorėdama varginti vieno medžio šį kartą atsirėmė į kitą. Labai norėjosi išsitiesti ant samanų, tačiau pasvarsčiusi nutarė, kad vis tik dar yra per šalta. Susirgti labai nesinorėjo. Tik jau ne prasidedant pavasariui. Kartais rudaplaukė pasvarstydavo galimybė lapkričio pradžioje sunkiai susirgti. Tačiau niekad taip ir neišdrįso to padaryti specialiai. O ji buvo iš tų, kurie niekad neserga. Tad tekdavo visą žiemą kažkaip kentėti ir stumti laiką...
Stevie net nepastebėjo, kiek praėjo laiko. Žvilgtelėjusi į saulę ji suprato, kad prasėdėjo vienoje vietoje bent porą valandų. Ji vis dar nemokėjo tiksliai nustatyti laiko pagal saulę, tačiau šviesulys danguje buvo gerokai pasistūmėjęs. Stevie atsistojo ir tuojau pat suprato, kaip nutirpo koja.
- Velnias, - balsu keiktelėjo grifė. Kurį laiką pastovėjusi ji nutarė, kad reikia rimčiau pasimankštinti. Penkiolikmetė pasirąžė ir nutarė šiek tiek pabėgioti. Žinoma, per žiemą miške prikrito visokių šakų ir pagalių, tad bėgti nebuvo lengva. Ir iš viso - miškas nėra pati tinkamiausia vieta krosui. Tačiau tik ne Stevei. Ji uždraustąjį mišką pažinojo tikrai gerai, tad galėjo bėgti pakankamai greitai. Galiausiai ji šiek tiek pavargo ir išalko. Kad ir kaip nesinorėjo, tačiau, panašu, buvo laikas traukti atgal į pilį.
Stevie pirmiausia grįžo į tą vietą, kur prieš tai sėdėjo. Ji turėjo savo ritualą, kuris buvo skirtas pagerbti jos sutrukdytiems medžiams. Dažniausiai tai būdavo tie, į kuriuos ji atsiremdavo, o kartais ir įlipdavo. Tad dabar mergaitė turėjo atsiprašyti dviejų medžių. Ji tai ir padarė, nors alkis neleido visko atlikti tinkamai. Tačiau galiausiai Stevie atliko tai, ką reikėjo ir patraukė pilies pusėn.
Sarcasm - an ability to insult idiots without them realizing it.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019