[Michael Stearley]

Tai buvo vienas iš labiau apleistų Hogvartso koridorių. Čia visad buvo tamsu - daugelis šviestuvų neveikė, nebuvo langų. Milžiniškas dulkių sluoksnis ant purvinų grindų ir žmonių portretų leido suprasti, kad čia retai kas lankosi. Ant sienų kartkartėmis galėjai pastebėti vorą, o palubėje buvo visas audinys voratinklių, kuris tęsėsi per visą koridorių.
Michael buvo naujokas ir norėjo daugiau sužinoti apie Hogvartsą. Staiga jis užklydo kur buvo durys su užrašu "Neeiti".Varniui pasidarė labai smalsu. Jis patraukė durų rankena. Durys buvo užrakintos .Šalia jis pamatė pašto dėžute kurioje pilna laiškų. Vieną ištraukė. Ten buvo parašyta :
"Mielasis Tomai,
Labai liūdna ,bet daugiau ne susitiksime. Kur aš eisiu iš ten žmonės negrįžta. Aš būsiu Tamsiajame koridoriuje.
Ikiukas,
Kajus"
Michael pradėjo ieškoti durų su šiuo užrašu.Rado. Įėjęs jis pamatė pilną vorų kurių labai nemėgsta.Paveikslai jam nepatiko. Berniukas perėjo koridorių. Ir prieš akis jis pamatė savo kambarį! Jam pasidarė neramu ,kas čia dedasi? Negi jo kambarys yra tas kurį minėjo Kajus?

[Philemon Le Blanc]

Rungtynių laimėjimas buvo tikras energijos pliūpsnis švilpiui; visas skausmas ir nepatogumas tarsi išnyko iš jo kūno, teliko tik palaiminga euforija ir--- ir jo sėdynė. Daugiau gyvenime neskris ant šluotų, niekada daugiau. Kuomet išsyk po žaidynių ėmė ir-- kartu su kitais komandos nariais-- nuskubėjo praustis į dušą, pastebėjo, kad jo nugarinė kūno dalis buvo nusėta sudžiūvusio ir prilipusio kraujo dėmėmis. Akimirkai netgi pasijuto, tarsi būtų buvęs kažkokiame siaubo filme, ypač kai tekantis šiltas vanduo maišėsi su raudoniu. Tačiau svarbiausia, kad jie laimėjo. Visas skausmas buvo to vertas, visas šaltis, visas tas kvailas kritlio gaudymas. Net dabar apie tai pagalvojus suskaudo šviesiaplaukio galva.
Bendrasis kambarys buvo pernelyg triukšmingas ir pridusęs; šiąnakt neturėjo noro linksmintis ir šūkauti. Norėjosi išeiti į lauką ir apeiti kelis ratus apie ežerą, pakvėpuoti grynu oru, bet jau buvo palyginti vėlu ir vakaro tamsuma gaubė išorinį pasaulį; tik besileidžiančios stambios snaigės puošė apniukusį dangų. Philemon, žengdamas koridoriumi, viltingai pažvelgė pro langą, tarsi norėdamas išbėgti ir pradėti liežuviu gaudyti sniegą; bet nebuvo vaikas, buvo jau gana suaugęs vaikinas. Bent jau taip manė. O ir šiaip, dabar ėjo seselės link, mat tikrai nenorėjo kęsti skausmo kuomet turėtų miegoti. Manė, kad tikrai nieko nesutiks einant, juk naudojosi gana nepopuliariu praėjimu; tačiau pasaulis mėgsta pokštus ir, išgirdęs aidinti kaukšėjimą, švilpis šiek tiek sulėtino savo žingsnius.

[Andromeda Fomalhaut]

  Andromeda net pasispardydama it koks jaunas kumeliukas ėjo per tamsųjį koridorių. Juodaplaukė buvo tokia pikta, kad norėjosi rėkti iš pykčio, tačiau negalėjo, visi kas yra Hogvartso mokykloje būtų girdėję. Iš ties, net žodžiais negalėjai apsakyti kokia pikta ji buvo.
-Mes ir vėl suknistai pralaimėjom! Jei ne tas švilpalaikis Igoris ir jei ne ta švilpalaikė Alisa, Morgana būtų sugavusi tą šmaukštą, bet ne! Jie turėjo pasirodyti ir viską sugadinti!- ji piktai burbėjo žvelgdama į akmenines tamsiojo koridoriaus grindis.
  Jei klastuolės kelį tuo metų būtų pasitaikęs koks švilpis, o dar ypač iš komandos, kažin ar jam geruoju būtų pasibaigę. Na ir vis dėl to, pasitaikė vienas, Philemon, vos jį pamačius mergiotė akimirkai išpūtė akis, o tada keistai vyptelėjo.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Varnas išėjo iš bendrojo kambario, kuriame girdėjosi beveik vien tik mažvaikių mergaitiškos apkalbos arba kartais, jei pasisekdavo, visiška tyla, nes visi susiruošdavo mokintis. Sebastianas žinojo, kad jei būtų labiau panorėjęs, būtų patekęs į klastūnyną, bet kažkodėl kepurė nusprendė, kad jis tikras varnas. Iš tiesų Sebastianui visai nerūpėjo nei kur jis pateks, nei kokia aplinka jį pasitiks. Taigi, dabar jis klaidžiojo po pilį, kurios koridoriai buvo kiek nutilę. Sebastianui tokia aplinka visiškai tiko. Nors lauke buvo dar visai šviesu, koridoriuose tvyrojo lengva prieblanda, bet žibintai visiškai ją panaikino. Paėjęs dar kiek toliau, Azrielis pastebėjo, kad nei vienas žibintas nebedega. Ir kaip jis galėjo to anksčiau nepastebėti? Sumurmėjęs burtažodį, berniukas įžiebė lazdelės gale šviesą. Nors ji nedaug tepadėjo. Sienos buvo nukabinėtos paveikslas, o gal labiau tiktų sakyti - portretais. Buvo visiškai tamsu, nors į akį durk. Bet tamsa Sebastianui nebuvo baisi. Prisiminus tai, ką jis patyrė anksčiau, tamsa pasidaro tarsi mielas šunytis arba lengvai krentančios, elegantiškos snaigės. Azrielis toliau ėjo koridoriumi ir apžiūrinėjo paveikslus. Vos neatšoko atgal, kai iš vieno paveikslo žiūrėjo jo paties veidas. Veidrodis. Sebastianas nekentė veidrodžių, nes juose pamatydavo savo tėvo akis. O tada iš naujo galvoje iškildavo tas prisiminimas, kurį berniukas norėjo žūtbūt ištrinti iš galvos. Jis pažvelgė į savo riešus, kurie atrodo, vėl buvo surakinti ant kėdės kraštų. Sebastianas pajautė kaip širdis suplaka stipriau. Nusiramink, idiote jis negalėjo leisti jokiems jausmams ir prisiminimams pasiekti jo protą. Viskas tik čia ir dabar. Praeities ir ateities nėra. Nuleidęs lazdelę, Sebastianas pajuto, kad yra nebe vienas. Ramiai iškėlė lazdelę ir nukreipė garso pusėn. Laukė, visiškai nesijaudindamas ir absoliučiai nieko nejausdamas.

[Kyra Lilly Laurence]

 Šis vakaras Kyrai nebuvo iš gerųjų. Varniukė visa pikta išėjo iš Varno Nago bendrojo kambario ir klaidžiojo po koridorius. ,,Būtinai aš.  Būtinai mane. Kodėl žmonės prie vampyrų taip lenda? Nu tegul dar palaukia, aš prie jų taip palysiu, kad paskui dešimties metrų atstumu nuo manęs vaikščios.” Mintyse burbuliavo vampyrė. Kambaryje kelios varnės šaipėsi iš Kyros aštrių iltinių dantų ir jos prigimties. Vampyrai nėra jau taip ir blogai. Juk ištikus bėdai jie gali ir padėti.
 Juodaplaukė nuleidusi galvą žingsniavo koridoriais. Ji net nežinojo kur dabar yra. Ištiesų net nežiūrėjo kur ji eina. Pagaliau pakėlusi galvą, raudonakė susiraukė, nes nematė jokių švieselių kurios gali apšviesti koridorių. Visur buvo tamsu. Tačiau Lilly matė išties gerai. Kaip vampyrė naktį ji labai gerai matydavo. Kol Laurence nebuvo gavusi laiško iš Hogvartso, ji kiekvieną naktį būdavo miške. Žmonės kurie jame vaiskščiodavo visada išsigąsdavo jos raudonų akių, kurios tamsoje tiesiog šviečia arba labai gerai matosi. Pirmakursė ėjo pro tamsų koridorių vis pasukdama galvą tai į kairę, tai į dešinę. Ant sienų kabėjo paveikslai. Juose buvo pavaizduoti žmonių veidai. Nusibodus taip žiūrinėti į sienas, vampyrė vėl nuleido galvą ir užmerkė akis.
 Kyra būtų ir toliau taip ėjusi, jeigu nebūtų į kažką atsitrenkusi ir nukritusi. Gulėdama ant žemės, pirmakursė greitai atsimerkė ir prieš save išvydo dailų vaikinuką. Šis rankoje laikė lazdelę ir kurios sklido šviesa. Blyškiaodė greitai atsistojo ir nuo savo juodų drabužių nusivalė įsivaizduojamas dulkes.
 -Nieko nesakyk. Aš kalta. Nežiūrėjau kur einu,- pavarčiusi akis leptelėjo raudonakė ir pažiūrėjo į nepažįstamąjį.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Sebastianas jau norėjo vėl pakelti lazdelę ir žingsnuoti pasieniu, bet neilgai trukus pajuto smūgį sau į šoną, o po to ir kritimo garsą. Nuleido lazdelę ir pamatė mergaitė. Ji tikrai išsiskyrė iš minios, nes akys žibėjo raudonai lyg rožių žiedlapiai, arba taip, lyg būtų užlietos krauju. Iš po lūpų matėsi iltys. Vampyriškos. Galbūt vaikinukas turėjo išsigąsti, bet jis tik šyptelėjo ir nuleido ranką, kad mergaitė įsikibtų ir lengviau atsistotų, bet ji jau stovėjo priešais jį. Per arti. Nors paprastai būtų žengęs žingsnį atgal, tačiau dabar kaip tik dar labiau priartėjo prie raudonakės.
  - Nieko ir nebūčiau sakęs,- ištarė,- ir taip. Negaliu ginčytis. Tu pati kalta,- pridūrė ir nusišypsojo taip, kad pasirodė balti ir tiesūs dantys. Tada atsitraukė. Žinojo, kad paprastai, mergaitės susilydytų nuo tokio atstumo, bet negalėjo įžiūrėti kaip elgėsi šioji. Azrielis vėl pradėjo iš lėto žingsniuoti. Net nežvelgė į vampyrę ir pradėjo šnekėti taip lyg jam nerūpėtų, taip iš tiesų ir buvo. Klausė tik iš mandagumo.
  - Taigi, kas tokia būsi?- paklausė ramiai. Žinojo, kad ta mergaitė iš varno nago. Visada girdėdavo apkalbas ir kadangi buvo pastabus, gerai suprato, kad kai kurie jos prisibijo. Vis dėlto, vis tiek nežinojo jos vardo. Nesigilindavo į varnų šnekas. Jei jau išgirsdavo, kad šalia jo prasideda kvaili plepalai, tiesiog atsistodavo ir išeidavo. Koks skirtumas. Sebastianas vėl įžvelgė veidrodį ir nusuko akis. Tikėjosi, kad kada nors pripras prie tų, pačio velnio neštų, savo akių.
  - Ir kodėl gi viena vaikštai tokiais tamsiais koridoriais?- uždavė dar vieną klausimą ir įsmeigė savo akis į josios. Tada tiesiog perbraukė pirštais per plaukus, taip nubraukdamas juos nuo akių ir nusuko akis į šalį.

[Kyra Lilly Laurence]

 Kyra stebėjo vaikiną. Ji jį tikrai žinojo. ,,Nagi, Kyrut, atsimink. Se... Se... Sebastianas! H... Hero... Heron... Herondeilas!” Kol Varniukė bandė prisiminti jo vardą, Sebastianas kažką murmėjo. Laurence į jo kalbas dėmesio nekreipė. Tačiau pastebėjusi jog jis stovi gana arti, Lilly paėjo kelis žingsius atgal. Jai niekados nepatiko stovėti labai arti žmonių. Tuomet ji visada užuosdavo žmonių kraują. Nors ir buvo išmokusi susitvardyt, juodaplaukei dabar mirtinai reikėjo kraujo.
 -Gaaaal tu geriau taip arti nestovėk,- pirmuosius žodžius nutėsė Kyra ir nuėjo dar toliau,- nenoriu kad gulėtum kraujo kalne,- tai pasakiusi Varniukė nusijuokė balsu. Priėjusi prie veidrodžio, raudonakei į akis pirmiausia krito jos skruostikauliai. Jie buvo taip įdubę, jog atrodo kad mergina serga anoreksija. Na, Kyra buvo labai liekna, bet ne tokia kaip anoreksikės. Netrukus jos akys nusileido truputį žemiau. Pažiūrėjusi į savo raktikaulį, mergina išvydo labai gerai besimatančius kaulus. Atrodė, kad toje vietoje yra kaulai, kurie apdengti plona oda. Lilly niekada nepatiko jos kūnas, todėl greitai pakėlusi akis vėl išvydo save. Raudonos akys, vešlūs antakiai ir lyg popieriaus baltumo veidas. Šiek tiek pravėrus lūpas matėsi labai aštrios iltys, prie kurių Laurence jau buvo pripratus. Negalėjusi ilgiau į save žiūrėti, raudonakė nusisuko. Pažiūrėjusi į Herondeilą, blyškiaodė iškart sulaukė klausimo.
 -Aš Kyra iš Varno Nago. Daugiau nieko nereikia žinot,- nusišypsojo pirmakursė ir priėjo prie vieno iš daugelio paveikslų,- mano vampyriška atmintis sako, jog tu Sebastianas Herondeilas, irgi iš Varno Nago- mintyse nusišypsojo Kyra ir palietė vieną paveikslą. Perbraukusi per jo rėmą, juodaplaukė prisitraukė ranką prie savęs. Pamačiusi jog ant jos pirštų yra dulkių, Lilly susiraukė ir nusivalė ranką į savo juodas kelnes. Tarp Sebastiano ir Kyros buvo gana ilga ir nejauki tyla. Na, ji netrukus baigėsi kaip vaikinas vėl paklausė klausimo. ,,Jetus... Kiek jis dar klausinės?”
 -Aš čia todėl, kad man nusibodo būt bemdrająme kambaryje,- giliai įkvėpusi atsakė Varniukė ir atsisukusi į vakiną pažiūrėjo į jį.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Sebastianas pastebėjo kaip varnė nuo jo pasitraukia ir šyptelėjo. Išgirdęs jos žodžius, lyg provokuodamas ištiesė savo ranką su atkištu riešu. Na, ne ,,lyg". Iš tiesų provokuodamas.
  - Norėtum pasivaišinti?- išsišiepė vis dar laikydamas ranką mergaitei prieš nosį, bet vis dėlto, galiausiai, ją nuleido. Juk nelabai norėtų tapti vampyro maistu. Azrielis stebėjo varnę, kuri stebėjo save veidrodyje. Iš už nugaros jis taip pat puikiai matė jos atspindį kaip ir ji. Visiškai sudžiūvus, tik spindinčios, raudonos akys parodė dar esančią gyvybę... ar kažką panašaus. Tada ji staiga atsisuko į jį ir prakalbo. Prisiminė. Prisiminė jo vardą. Bet blogiausia, kad nepamiršo ir pavardės. Ją išgirdęs jis skausmingai prisimerkė, nes galvoje vėl pradėjo suktis prisiminimai. Susivaldęs jis prašneko:
  - Tiesiog Sebastianas arba Sebastianas Azrielis,- po šiokios tokios pauzės pridūrė,- Arba Sebas.
Berniukas paėjo dar kiek gilyn į tamsų koridorių. Galvoje kirbėjo keli klausimai, kuriuos galėjo užduoti, bet netroško pasirodyti per daug smalsiu, ar tokiu, kad atrodytų jog jam baisiai įdomu. Taigi, tiesiog nutilo. Šį kartą susikaupęs grįžo prie veidrodžio ir dar kart pažvelgė. Šlykštus vaizdas. Galėjo prisiekti, kad net kiek susiraukė, jei Kyra spoksotų jam per petį, tikrai galėtų pastebėti nesuvaldytą, tikrą emociją. Skausmą sumišusį su pykčiu.

[Kyra Lilly Laurence]

 Sebastianui priėjus prie Kyros ir ištiesus ranką link jos, Varniukės širdis pradėjo plakti neįtikėtinai greitai. Lilly jau kėlė ranką link jo riešo, tačiau greitai susilaikė ir ją nuleido.
 -Tu tikria nenori kad aš tai padaryčiau,- nusišypsojo raudonakė ir nuėjo kiek toliau.
 Kyra nuėjusi toliau nuo vaikino, pasigailėjo kad taip toli nuėjo. Einant giliau, ant sienų atsiranda vorantinkliai, o po juos vaikšto vorai. Na, Laurence vorų nebijojo. Galima sakyti ji beveik nieko nebijojo. Išskyrus savo tėvų, kurie dar vaikystėje norėjo ją nužudyti. Greitai grįžusi ten kur stovėjo Sebastianas, raudonakė pastebėjo jog jis žiūri į veidrodį lyg šlykštėdamasis kažkuom. Vampyrė iškart suprato kas jam nepatinka.
 -Nepatinka akių spalva, tiesa? Manoji man irgi nepatinka, Sebai. Raudona spalva primena tai, ko tikrai nenoriu prisiminti,- tyliai sukikenusi po ilgos tylos prakalbo juodaplaukė.
 Staiga juodaplaukė visiškoje tyloje išgirdo kažką panašaus į ,,Kyra, dabar tavo eilė.” Šis sakinys buvo lygiai toks pats, kokį sakė jos tėvai. O pats balsas... Jis buvo tylus ir žemas. Pasisukusi į kairę pusę, Kyra pradėjo labai lėtai eiti link ten, iš kur sklinda tas balsas. Kuo arčiau ji ėjo, tuo žodžiai darėsi vis garsesni. Priėjusi patį koridoriaus galą, Lilly pasuko į dešinę pusę, nes ten buvo posukis. Ten kur ji ėjo, buvo visiška tamsa. Vampyrė nematė nieko. Staiga toje tamsoje pasirodė ryškiai geltonos akys. Varniukė žinojo kieno jos. Garsiai užspiegusi Kyra pradėjo drėbėti ir lėtai trauktis atgal. Tos akys vietoj nestovėjo, jos judėjo link merginos. Staiga raudonakė atsitrenkė į sieną. Ji taip drebėjo, jog pasijudinti iš vietos visiškai negalėjo. Dabar juodaplaukė pamatė ir žmogaus siluetą su geltonomis akimis. Jis vis nesustodamas ėjo link jos.
 -Ne!!!- surėkė blyškiaodė ir labai drebančiomis rankomis užsidengė veidą.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

- Taip, tikrai nenoriu,- iš lėto tarė šypteldamas. Kyra pasitraukė tolyn, Sebastianas taip pat. Jis galėjo pastebėti, kad vampyrei gyvenimo jis tikrai nelengvino. Gal ir gerai. Taip linksmiau. Kaip ir spėjo, Kyra stebėjo jį per petį. O ji tikrai įžvalgi pamąstė. Tačiau žinojo, kad šį kartą nebuvo labai sunku nuspėti. Vienuolikmetis, šiaip ar taip, negalėjo parodyti savo silpnybių, todėl nurimęs išspjovė:
- Man visiškai vienodai tos akys. Jos yra tokios kokios yra, taip kaip ir tavo,- baigė šnekėti ir pažvelgė Kyrai į akis. Taip lyg jomis bjaurėtųsi, taip, kad tik mergaitei jos pradėtų dar labiau nepatikti. Ar jį bent kiek graužė kaltė? Juk turėtų. Bet ne, jam buvo nusispjaut. Jis nejautė nieko, nei bjaurėjimosi, nei žavėjimosi. Bet vis dėlto, kaip puikiai jis galėjo suprasti Kyrą, žinoma, jei tik būtų to norėjęs. Nujautė, kad ir mergaitės praeitis nebuvo rožėmis klota, jei jau net akys priminė tai, ko ji nenorėjo prisiminti. Visai kaip ir jam. Tik jis stengėsi pamiršti, pamiršti kuo greičiau, neapykanta užglaistyti skausmą, pykčiu prisiminimus. Berniukas tik spėjo pastebėti, kaip raudonos Kyros akys išsiplėtė iš išgąsčio. Galbūt jam tik pasivaideno. Bet greičiausiai ne, nes tamsiaplaukė pradėjo eiti tolyn, lyg užvaldyta. Berniukas tikrai pasijuto ne per smagiausiai. Jis iš lėto pradėjo sekti mergaitę. Kad ir kur ji ėjo. Pasuko už posūkio ir pastebėjo kaip varnė pradeda trauktis atgal link jo, lyg matytų tai, ko Sebastianas nemato. Galiausiai, ji pradėjo spiegti. Azrielis kuo greičiau pribėgo prie jos ir pradėjo purtyti už pečių.
- Kyra! Kyra, čia nieko nėra. Tik aš. Ar girdi? Čia. Nieko. Nėra,- paskutinius žodžius ištarė pabrėžtinai ir įsakmiai,- Viskas gerai, nieko čia nėra. Tau tik vaidenasi,- šnabždėjo berniukas vis dar nepaleisdamas Kyros pečių. Galbūt vis dar turi kažkiek žmogiškumo. Jau norėjo dar kartą raminti pirmakursę, bet tada išgirdo balsą „Patikėk, taip bus geriau“. Jam net aptemo akyse. Jis pradėjo purtyti galvą lyg bandytų išmesti demoną iš savo galvos. Juk to negali būti. Tada pasigirdo visai vaikiškas balselis „Ne, tikrai nereikia. Prašau, nereikia“ ir tada spiegimas. Sebastianas susmuko ant žemės. Daugiau nebegalėjo. Buvo visiškai bejėgis.

[Kyra Lilly Laurence]

 Kyra į tą šešėlį žiūrėjo gana ilgai. Vampyrė stovėdama visa drebėjo. Varniukė nieko kito negirdėjo, tik tuos žodžius ,,Kyra, dabar tavo eilė." Raudonakė neatitraukė akių nuo šėšėlio, kurios vis judėjo jos link. Kyros akyse jau kaupėsi ašaros. Vampyrė nenorėjo to prisiminti, bet tos akys... Tos akys jai viską priminė. Priminė būtent tą dieną, per kurią Lilly galėjo mirti.
 Staiga prieš ją atsirado jos tėvas. Laurence pradėjo dar labiau drebėti ir giliau kvepuoti.
 -Ne!!! Nelysk prie manęs!- pradėjo rėkti juodaplaukė. Staiga jos tėvas suėmė ją už pečių ir pradėjo purtyti. Kyra iš tos baimės pradėjo verkti.
 -Sakau nelysk prie manęs!- surėkė vampyrė ir nuslydo siena ant žemės. Prisitraukusi kojas prie savęs, Kyra pradėjo tyliai kūkčioti. Mergina žinojo, kad ašaros nepadės, bet jai jau nusibodo prisiminti tas dienas. Jai nusibodo sapnuoti košmarus apie tai. Jai jau tai nusibodo. Kyra norėjo įveikt šia baimę. Ji jau norėjo viską baigti. Sukaupusi visą savo drąsą, mergina atsistojo ir labai piktai pažiūrėjo į savo tėvą.
 -Daugiau tu manęs nekankinsi,- tai pasakiusi, Lilly padėjo savo rankas ant jo krūtinės ir visa savo jėga jį pastūmė. Jos tėvas nuo jos pastūmimo nuskriejo kokius dešimt metrų atgal. Nebemačius jo akyse ir nieko nebegirdėjus, Laurence giliai įkvėpė. Apsižvalgiusi, Varniukė niekur nematė Sebo. Staiga ji suprato ką padarė. Tėvas, kurį matė Kyra nebuvo tikras. Tai buvo Sebastianas. Išplėtusi akis Lilly pradėjo bėgti ten, kur guli Sebastianas. Nubėgusi kokius dešimt metrų, vampyrė pamatė gulintį vaikiną. Greitai atsitūpusi ant žemės, juodaplaukė pradėjo jį purtyti.
 -Atleisk, Sebai, aš netyčia. Nenorėjau to padaryti,- sukūkčiojo mergina ir užsidengė veidą rankomis.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Ji turbūt išprotėjo. Kyra dabar susigūžė prie žemės, o Sebastianas vis dar bandė ją prikelti iš kažkokio keisto transo. Bet staiga, ji atsimerkė, o raudonos akys degė pykčiu.
- Negi aš tave kankinu?- spėjo paklausti, bet tada pajuto stiprų smūgį. Galėjo prisiekti, kad nuo Kyros buvo priverstas pasitraukti ler keletą metrų. Galiausiai, neišlaikė pusiausvyros ir drėbėsi ant žemės. Skaudėjo. Ir krūtinę, kur prilietė Kyra ir tas vietas ant kurių krito. Praeitis vėl išniro priešais jį. Jis gulėjo susmukęs ant žemės ir negalėjo net pajudėti. Neverkė. Kaip visada, kai patirdavo smurtą. Juk tai nebuvo pirmas kartas, o ir pats suprato, kad varnei kažkas negerai. Tiesiog gulėjo susirietęs ir tylėjo. Kentė. Būtų buvę lengviau, bet tie balsai, kuriuos girdėjo, tiesiog varė iš proto. Galiausiai, pamatė nediduką žmogų ateinantį iš toliau. Berniukas. Mėlynakis. Jis pats, kai buvo dar mažas. Kai akys dar puikiai derėjo prie jo bruožų. Mažylis pasilenkė ir pradėjo jį purtyti. Tada prakalbo tėvo balsu. Gal kitam būtų pasirodę juokinga, tačiau Sebastianas žiūrėjo išplėstomis akimis. Keisčiausia buvo, kai padaras padėjo atsiprašinėti.
- Nelįsk. Nelįsk prie manęs!- garsiai išspaudė ir suėmė mažą vaiko rankutę. Suspaudė iš visų jėgų, padaras sucyptų iš skaumo.
- Pasakiau traukis. Traukis tolyn. Dink. Dink iš čia,- šnekėjo žvelgadamas įniršusiu žvilgsniu. Maža jo dalis suprato, kad tai netikra, bet vis dėlto vis tiek bandė nuvyti demoną. Po kiek laiko berniukas pradėjo nykti. Vietoje jo, šalia klupėjo Kyra, o Azrielis vis dar iš visų jėgų spaudė jos riešą.
- Atleisk,- paleisdamas tarė ir atsirėmė į koridoriaus sieną. Vis dar giliai ir sunkiai kvėpuodamas.

[Kyra Lilly Laurence]

 Varnė purtydama Sebastianą suprato jog jis mato kažką panašaus.
 -Sebastianai, tai netikra! Girdi? Tai netikra! Viskas ką matai yra netikra!- rėkė vampyrė ir nepaleido vaikino. Netrukus jis pradėjo rėkti ir sakyti jog Kyra dingtų iš čia. Mergina nepyko ant jo. Ji žinojo jog Sebas vietoj Lilly įsivaizduoja kažką, kaip Laurence vietoj jo įsivaizdavo savo tėvą. Staiga ji pajautė kaip Varniukas pačiumpa jai už rankos. Jis ją spaudė taip smarkiai, jog pirmakursė tikrai žinojo kad liks melynė arba kažkas panašaus. Varniukė su laisva ranka bandė atlaisvint Sebo ranką, nes skaudėjo žiauriai. Staiga vaikinas paleido jos ranką ir atsirėmė į sieną. Kyra prisitraukusi prie savęs ranką, pradėjo ją apžiūrinėti. ,,Na... Raudona spalva prie baltos nelabai ir tinka." Pagalvojusi apie tai, Lilly išgirdo kaip Sebastianas jos atsiprašo. Laurence pakėlusi vieną antakį pažiūrėjo į jį.
 -Ne, tai aš atsiprašau. Neapskaičiavau savo jėgos. Galvojau kad tu mano tėvas, bet man tik pasivaideno. Jeigu būčiau išgirdus bent dar vieną sakinį ,,dabar tavo eilė, Kyra" būtum dar toliau nuskridęs,- tyliai, vos girdimai sukikeno Kyra ir atsistojo.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Matė, kad ranką jai tikrai skauda. Ar jam rūpėjo? Galbūt. Bet vien dėl to, kad jis nenorėjo tapti toks kaip jo tėvas. Mulkiu. Atrodo, kad mergaitė buvo tikrai nustebusi, jog toks kaip jis galėjo ištarti "Atleisk". Visgi jis žmogus. Kas jam buvo belikę.
- Neatsiprašinėk, aš pripratęs,- leptelėjo ir suprato ką pasakė,- Velniava,- nusikeikė stipriai priremdamas galvą į sieną. Jis neturėjo šito pasakyti. Negalėjo. Ar tikrai pasakė? Azrielis dar kelis kartus riebiai nusikeikė. Juk žadėjo sau, žadėjo sau, kad tai liko praeityje. Žadėjo sau, kad apsimetinės, kad nieko nebuvo nutikę. Bet ši mergaitė... Ką? Ką jinai daro? Negi Sebastianas taip lengvai palaužiamas. Net dabar, dėl kažkokio įsivaizduojamo vaiduoklio, sėdi atsirėmęs į sieną, parodydamas savo sužeistą sielą. Ne, aš juk ne silpnas. Ne. Berniukas greitai atsistojo lyg nieko nei nebūtų nutikę. Juk nieko ir nenutiko, bet ta mergiotė tikrai galėjo pamatyti jo akyse vieną iš nelemčiausių emocijų. Neviltį. Negerai. Jis nusisuko ir patraukė gilyn koridoriumi.
- Manai man įdomios tavo problemos?- galiausiai grubiai ištarė. Nenorėjo taip elgtis, bet gynybai jam liko tik kvaili žodžiai. Jis taip tikėjosi, kad Kyra supras, jog visai ne tai turėjo galvoje. Pats negalėjo to parodyti.

[Kyra Lilly Laurence]

 Raudonakė atsistojusi pradėjo vaikščiot iš kampo į kampą. Vėl palietusi savo riešą, Kyra greitai patraukė savo ranką nuo jo. Vat tą vietą tai tikrai jai skaudėjo.
 Taip bevaikščiojusi, Lilly užmesdavo akį į Sebastianą, kuris sedėjo ant žemės ir visiškai nieko nedarė. Tarp dviejų varniukų buvo tyla. Ši tyla Laurence išties patiko. Būtų ir toliau tokia buvus, jeigu ne Sebas. Tai, ką pasakė vaikinas Kyrai visiškai nepaveikė. Ištiesų ji net nekreip dėmesio į juos. Kad atrodytų jog juodaplaukė kažką girdėjo, suburbuliavo kažką panašaus į ,,aišku” ir toliau vaikščiojo. Tiesą sakant Lilly net nebūtų atsiprašiusi. Atsiprašymai nėra jos ,,lygio”. Kyra ir toliau būtų vaikščiojusi, jeigu ne Sebas. Vos jai priėjus prie jo, Varniukas greitai atsistojo. Vampyrė į tai visiškai neregavo, bet sustojo. Tik dabar ji pastebėjo jog Sebas yra tikrai už ją aukštesnis.